literatūros žurnalas

Julius N. Savorinas. Su mirimo diena

2022 m. Nr. 10

Susirinks gyvi ir netrukus gimsiantys draugai. Vieni savo kojomis ateis, kitus pro duris įstums vežimėliuose.

Svečiai prie šventiškai nukrauto stalo dainuoja „Su mirimo diena“. Padėkoju, užpučiu žvakes. Ne visas iš karto, žinoma. Padeda kiti.

Žvakių dūmams išsisklaidžius, pamiršę, kad dar prieš porą minučių jos degė, mes valgome, kalbamės, juokaujame. Nieko ypatingo, eilinis mirtadienis. Net nesureikšminu jų apvalios sumos. Juk ateityje jų dar bus septyniasdešimt devyni.

Su ilgesiu prisimenu tuos, kuriuos gyvenimas suves filmavimo aikštelėse, aukštuomenės vakarėliuose, akademijoje, vasaros stovyklų metu. Neišvengiamai susikirs mūsų keliai, bet dar ne šiandien.

Savo mirimo dieną atsimenu išsiskyrimus. O kaipgi be jų. Skirtingai nei kitų, manęs netrikdo pokalbiai apie paskutinius kartus.

 

Štai, sėdi kiemo draugas Donis. Tas pats baltapūkis neklaužada, kuris ras šią vasarą rūsy padvėsusią žiurkę ir ištemps ją į kiemą. Apspisime ratu pastirusį graužiką, žiūrėsime, kaip po purviną kailiuką ropoja musė, iš pražiotų nasrelių kyšo du aštrūs dantys. Pagaliukais baksnosime jos pliką uodegą, kraipysim galvas nesuprasdami, katras ją rado ir išvis, kodėl ji čia.

Tas pats Donis, su kuriuo kitą savaitę laidysime iš balkono lėktuvėlius, iš anksto žinodami, kad oranžinis su nupieštom akytėm ir burna nutūps pro šalį einančios senolės plaukuose, o ji, nesuprasdama, iš kur tasai atskrido, stovės ilgai, vartys jį rankose.

Su Doniu išsiskirsime už poros metų, rugsėjo penktą. Tądien, sustabdęs jam spirtą kamuolį, atsisuks. Aš ištarsiu savo vardą, o jis pasakys nedrąsiai:

Ei, vaike, dar nežinau tavo vardo.

– O aš tavo žinau. Tu – Donis.

Iš balto krovininio autobusiuko pasigirs:

– Doni, paskubėk, mums laikas.

Jis apsisuks ir nubėgs, o mes, likę kieme, žiūrėsime į nuvažiuojantį furgoną, visai pamiršę, kad juo iš kiemo išsikrausto mūsų draugas Donis.

 

Šalia sėdi mano dar negimusios mylimosios Žanetos mama. Ji, jau trečią mėnesį nėščia, žino, kaip laukiu jos dukters, kokia svarbi man ši mažylė. Įkyriai pasakoju svečiams mudviejų istorijas, kurias kol kas tik aš žinau: kaip Žaneta čiuožinės ant ledo, kol vieną dieną pamirš, kaip tai daroma; apie jos dailius pečius ir liemenį, odą, kurią tepti kremu nuo saulės man patiks iki paskutinio karto; kaip eisime į kino sales atmatyti kvailų romantinių komedijų; kaip lankysimės restoranuose atragauti egzotiškų valgių. Paskutinis Pavlovos deserto kąsnis „Stiklių“ bistro – pats skaniausias.

Mūsų penkiasdešimt metų trunkanti meilė baigiasi odontologo laukiamajame. Čia ir išbyra paskutiniai ištarti žodžiai. Pokalbis prasideda nejaukiai. Pagiriame savo dantų gydytojus.

Virpančiu balsu, lyg dėdama tašką, ji sako:

Tavo vardą žinau. O aš – Žaneta.

Mes tylime. Norėčiau užkalbinti, bet jau vėlu. Seselė praveria duris ir pakviečia mane vardu. Aš atsistoju ir, paskutinį kartą žvelgdamas į ją, nusišypsau.

– Ar mes pažįstami, – paklausia ji.

Ne, – atsakau, – bet jūsų veidas man labai patinka.

Dar kurį laiką stoviu, žiūriu į ją. Tada nusisuku, ir veidas išnyksta.

Gyvenime daug sykių klausiu: brangioji, kaip gyvensi be manęs, kas bus po to, kai liksi ten, už durų? O ji man koketuodama meluos: apie tave galvosiu. Bet nieko panašaus. Abu gerai tą žinome – nei aš jai pasakosiu, kas nutinka, kai užsidaro kabineto durys, nei ji išduos tuos meilužius, kuriuos sutiks po išsiskyrimo.

Svarbiausia, – sakau keldamas taurę į jos mamos pusę, – mylėsiu Žanetą nuo pirmosios dienos.

 

Pavėlavę, kaip įprastai, ateina tėvai. Svečiams pasidaro įdomu, iš kur žinau, kas jie tokie?

Žinia apie tėvus pasieks mane netikėtai. Po šešiasdešimties metų gausiu pranešimą: „Sveikiname, Jūsų šeimos ryšys nustatytas. Atvykite išsiskyrimui.“ Matyt, ligoninėje, gimdymo metu, genetiniai duomenys buvo išsiųsti į ateitį.

Tai nutiks Lisabonoje – paskutinę mūsų išvykos dieną. Atminty iškyla ūkanotas sausio rytas, kai du senyvi žmonės, kadaise dovanoję man gyvybę, pasuka savo užmaršties keliais. Kurį laiką stovime tirštame rūke paskendusioje aikštėje. Moteris, kuri dar ką tik buvo mano mama, paima lagamino rankeną ir nueina už savęs palikdama tik ratukų barškėjimą – garsą, kurį prisiminus visada nupurtys šaltis. Tėtis įtraukia galvą į pečius ir tampa vyru su ilgu paltu ir skrybėle – vienu iš praeivių, laukiančių savo tramvajaus. Ir lieku stovėti vienas, lyg nebūtume susitikę.

 

Prieisime ir prie Peterio – mano senatvės draugo, kurio šiandien nėra tarp mūsų.

Mokyklos baigimo ceremonija – dvylikta klasė – visi maždaug per šešetą metų nuo mirimo dienos. Mokytoja jausmingai perskaito vardus ir nebelieka dvylikos metų draugystės, atmoktų žinių, ištrintos patirties. Stebimės – nejaugi su šiais senoliais dar ką tik lankėm pamokas.

Ech, kam tai rūpi. Paliekame už durų aktų salę, mokyklos pastatą, skambučio garsą ir tolstame į hospisą, sutikti paskutinių savo gyvenimo dienų.

Taip prasideda mudviejų su Peteriu senatvinės kvailystės vasara. Laikas sulėtėja, spalvos paryškėja. Toks mažas patirčių bagažas ir tiek daug paskutinių kartų. Kasdien ką nors užmirštame, prarandame. Jau nebemokame daugybės žodžių. Batų raišteliai velkasi per linoleumą. Šaukšto nenulaiko pirštai, ant seilinuko – glotnučių paletė.

Baigiasi ruduo. Už lango geltonais lapais nuklotas hospiso kiemas. Kitą dieną juos nubalina sniegas. O pavasarį, kai krenta paskutinės snaigės, mes su Peteriu atlošti savo lovose žiūrime vienas į kitą, juokiamės, tik nesuprantu kodėl. Ant torto jau nedega nė viena žvakė. Niekas neaplanko, o ir aš pats neatpažįstu savęs.

Lyg pro gilų miegą girdžiu, kažkas dainuoja „Su mirimo diena“, ir užpučia šviesą.

Jurgita Pelėdaitė. Šiukšlių karalius

2024 m. Nr. 1 / Išlipau ir aš, priėjau dar arčiau krašto. Kur akys užmatė, visur mėtėsi šiukšlės, daugiausiai juoduose ar tamsiai pilkuose maišuose, bet buvo ir mėlynų, geltonų, žalių bei raudonų…

Ieva Tumanovičiūtė. Anabelė

2024 m. Nr. 1 / Tą įsimintiną pavasarį kasdien vaikščiodavau taku palei jūrą, o mano šviesus lietpaltis atspindėdavo saulės spindulius. Mėgau šį miestą už ištisus kilometrus besitęsiantį grįstą taką pakrante.

Liutauras Degėsys. Dvi novelės

2024 m. Nr. 1 / Galiu prisiekti, kad nesu buvęs šitame mieste, šitame uoste. Arba neprisimenu. Plaukiojant jūromis tie miestai taip susimaišo galvoje, kad nebežinai: kas darosi, kada ir kodėl.

Sandra Bernotaitė. Kambarys

2023 m. Nr. 12 / Nepaleisdama iš rankų nei smuiko dėklo, nei kuprinės, atsigręžiau į kambarį. Visas man, tik man vienai! Bet kodėl jame tiek mažai erdvės? Kodėl taip trūksta oro?

Dovilė Zelčiūtė. Radybos

2023 m. Nr. 12 / Akvilė paprašo, kad jie ją apkabintų. Visi trys pastovi tylomis apsikabinę, toks ratelis virtuvėlėje, ji tyliai susijuokia. Reginos žvilgsnis aštrus, tiriantis, bet ir palaikantis. Jie atsilaikys.

Alvydas Šlepikas. Kelias tolimas

2023 m. Nr. 12 / Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus…

Arminas Bartulis. Mėlynų debesų kvapas

2023 m. Nr. 11 / Uršulė pabudo nuo dieglio krūtinėje. Atrodė, kad ne antklodė, o akėčios užgulusios jos kūną. Greitai apsidairė po kambarį: dar prieblanda, žadintuvo žali skaičiukai rodo beveik šešias.

Agnė Žagrakalytė. Tautosakos praktika

2023 m. Nr. 11 / Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja.

Deimantė Blusevičiūtė. Atsisveikinimas

2023 m. Nr. 11 / „Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė…

Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2023 m. Nr. 10 / Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį.

Diana Latvė. Sapnuoti ungurius

2023 m. Nr. 10 / Valdelį sutikau pajūryje prie senos žvejų valties. Praeidama pamojavau, jis šyptelėjo, pasisveikindamas kilstelėjo ranką. Po savaitės spėjau visus pažinti iš matymo. Padėjo kambario šeimininkė. Tarški moteriškaitė.

Vytautas Martinkus. 2022 metų Didįjį penktadienį

2023 m. Nr. 10 / Ir nė kiek nepavėlavau sugrįžti! Namo, net vėluodami, pareiname laiku. Pavasaris, prieš dieną kitą užkilęs į Vilkpėdę, tebelaukia manęs ir čia, Aukštajame Pavilnyje, Gurių soduose.