Ričardas Šileika. Tvirtinu, kad mano leidimas dar galioja. Teležinelės

2015 m. Nr. 8–9

Teležinelės, išsiųstos draugingiems adresatams be jokių visuotinai reikšmingų progų

 

Štai – baltutėliausios tolumos, pilkasermėgis katinas. Tos pačios mįslės, tie patys įpročiai ir geiduliai. Autobusas suka žiedą, žydi juodvarnės akys raudono šaliko šaly. Blykst! Anonimiškos atšvaitos horizontalėjančių vertikalių dulkėse. Koks šnerves verte perveriantis kailiakepurės kvepalas! Sekmadienio šlagerių klausytojas Ričardas

Zarasų pieniško traškučio delčia! Itin nepalankus metas stoti į seminariją, perlipti iš grūšės į obelį, pirkti kiaušinius ir alkoholį, prašyti pagalbos ir nuodėmių atleidimo, daug apžioti, laukti atsakymo (ypač neigiamo), keisti kailį, artimuosius, beatodairiškai varstyti duris, perrašyti, kas parašyta, gauti papildomų lėšų, išsižadėti savo maršruto. Specialistas Richard Shill

Paskutinis lašas neperpildo taurės. Pasitrinu plaštakas, pūsteliu burnos šiltaorio, grįžteliu atgalios. Reikia mokytis neišsiduoti ir nepasiduoti. Reikia mokytis ramybės, pilnakraujystės, gilaus kvėpavimo, besąlygiškos rytdienos. Paguoda tokia: man nerūpi greičiai, pavaros, vieta lentynėlėje, kilnios rožės vardas. Laisvamaniškai deklamuoju vietovardžius ir vandenvardžius iš n raidės. Stebiu nesibaigiančių atspindžių traukinius. Ričardas Miškinis

Mėlynas mėlynas skėčio iššūkis tęžtančiame vasario peizaže. Skirtingapėdžių dienų štrichai. Ir – tobula įvargusių veidų galerija. Įmitusi, įdiržusi, apkaulėjusi ir užsamanojusi gyvybė. Net nebeskaičiuoju, kiek šiapus, kiek anapus. Ričardas iš Paskutiniųjų

Taigi apie nuovargį. Ne tą, lipnia ir gniuždančia jėga užklumpantį entadienio vakarą. Apie tą, gožte gožiantį, keliasluoksne plėvele dengiantį, verčiantį geranoriškai užsimerkti, mažinti sraują. Apie neįmanomą išsižadėti slogią ir slopią jauseną, apie suirutę, grimztantį dangų, cypčiojančias stabdžių kaladėles. Užsižiebiu žalią, – o nevalingai stoviniuoju… Ričardas Regresuojantis

Štai jau ir sutemos ženklina pradžią. Lengvai, beveik nepastebimai sprendžiasi žolė. Automobilio durelių pokštelėjimas išgąsdina čia zujančią varnėnų ir varnėnių kuopą. Linkėjimai tau ir sau: iš naujo tąsos, iš naujo, kas pamiršta, iš naujo ketinimų, iš naujo „vėl“, „dar“ ir „tebe“. Sveikintojas ir bučiuotojas Ričardas

Ir – ištuštėjo many diena, nuseko jausmavandeniai. Vėl geidžiu įsibrukti kiautan, likti absoliučiai nekirčiuotas. Galiojimas pratęstas, tačiau jau neberūpi. Mostelėsiu plaštaka, atsuksiu nugarą, išplausiu lėkštę, neatsakysiu, nepasiruošiu. Niekšingo pirštai sukalios reostato rankenėlę. Ričardas Įvaldytas

Todėl ir klūstu: kokie gi mes kaupini negandų, nelaisvės, ryto nenuotaikos ir vakaro erzulio. Mūsų sąmonėje krusčioja Chimeros šešėlis. Tuoj apsisuku ir kategoriškai grįžtu vienaskaiton. Mano vyzdžius įsiūbuoja ąžuolo vėjas, mano šnerves sustabdo robinijos baltkvapystė. Du smilginiu strazdu per Pirmadienio Lietų. Ričardas tuščiom rankom

Suinteresuotas? Suinteresuotas. Iš naujos eilutės. Išsisukti nuo palyginimų, lipnių abstrakcijų, vengti įkyraus kartojimo(si), perdėtos ironijos, avaringų sueičių. Noriu išvengti, būti išvengtas, todėl dabar turiu išlipti ir užsimerkti. Stingu grynos ir vaiskios tuštumos. Ričardas prie gynybinės sienos

Kai nuglosto šiltadelniai vėjukėlyčiai, kai sumirkčioja trūkažolių įnokusios akys, kai drugelaitės tūpte aptūpia ežiuoles, kai iš rūgštaveidžio debesies iškrenta tik kuklūs liepalašiai, kai prisiminimas šniokšteli kraujyje. Suteikta laisvamanė akimirka išsigąsti. Ričardas prie Pramogų centro

Sunkiai sekasi giliai kvėpuoti, kai mindo kulnus, kai perša sapnus ir nepaiso lygties sprendimo būdų. Še man peizažu per veidą, še man situacija per pakinklius, še man kitų teisėm per laisvę! Koks atgrasiai stambus šriftas, koks suvytusiai geibus vakaras. Oficialiai atsisveikinu ir traukiuosi į užkulisius. Ričardas Ištepta Rankovė

Apypusšimčio amžinai alkanų karvelių eskadrilė nuo New Yorko atbrailų smogiamai neria virš miesto vienišiaus galvos. Gelstelėję liepų lapai siūbteli kairiop – lyg nematomo ražo energingai brūkštelėti. Prekybos centro aptaškytas, sulietas, prispjaudytas, nušnerkštas grindų plyteles keturpėsčia, plikom rankom trina ir grando jaunutėlė europietė. Kinišką produktą glamonėjantis Ričardas Sangrąžinis

 

Apytiksliai nuspėjami atsakymai

Dar paėjėsiu, dar paėjėsiu per Vilniaus vakaro dulksną. Dar pakvėpuosiu rugsėjį. Ir pasiguosiu, ir imsiuos gailėtis. Vis rečiau ir kukliau mudviejų susitikimo. Todėl verčiu ir verčiu Camus „Užrašų knygeles“. Kas mane laiku sulaikys, kas manyje vešintį suturės? Pernelyg, ok, pernelyg. Ričardas pusiaukelėje

Jau pamiršau paryčio lietų. Jau pamiršau paryčio sapną. Bet ką aš veikiau, o Viešpatie, ką išgirdau, kas mane išbandė? Mainančios permainančios mizanscenos, silpnas degalų kvapas, pilnatis virš suturėtos Neries. Perdegusi pirmoji raidė, keturiasdešimt procentų, blizgantys bateliai, kitoj – dar nelipsiu. Sluoksnis, posluoksnis, ketinimai sugriebti, sustyguoti, posūkis dešinėn, įkvepiu, kolei kas nesigailiu. Ričardas Šiandien Toks

Susitikimo ekspromtas prie kavapuodžių. Neparuošti klausimai, apytiksliai nuspėjami atsakymai. Neplanuotos šypsenos, sumaniai paslėptas susierzinimas. Ištreniruoti veido raumenys, saugūs ir tikslingi judesiai. Tvankus popietės lietaus fragmentas, skėčių išskleidimo ceremonija, susi(t)raukusi moteris su pakalnutėm. Antakalnio antras aukštas, kablelis, brūkšnys. Pora invalidų Petro ir Povilo pyraginėj. Ričardas Krapštantis

Truputį prigesęs ir užstrigęs, lopytinas ir tikrintinas. Ogi sklandžiai persirikiuojantis iš vienos eilės į kitą. Sklaidžiai išsižarstantis, skaudžiai peržiūrimas. Anonimas rugsėjo vardininkas, nelauktai blykstelintis graudulio ir vos juntamo apmaudo bespalvėm. Kokia geidautina litanija! Šį mieštą vakarą. Ričardas Apgraibom

Dar yra kur trauktis, dar yra kaip gintis, dar yra kam leisti, dar yra kiek rūpėti. Diagnozuoju geistiną posūkį pavojingoje sankryžoje, diagnozuoju tekstus, nepadengtus auksu ir neaplaistytus krauju. Išrašau receptą, nurašau nuostolius, perrašau vakardienos lūkesčius. Ričardas Trumparegėjantis

Peršlapęs ir perrudęs vilniaus spalis. Viena danguje, kita žemėje. Vakaro kauštelėjęs vėjas sūkuriuoja ir knaisiojas áuštančius lizdus. Spontaniškai šokčioja nervingi šešėliai, štai – trumpalaikė egzorcistė ugnia, štai – gurkšnis sprangaus šlykštavynio. Jokio pasirinkimo, jokio pasirinkimo, jokio troškimo. Nepamenu pradžios kraujo burnoje. Ričardas Grįžtantysis Iš Kur

Dieviškas sekmadienio štilis: palangės dėžiukėje gyvybes dar įslėpusios pupelės. Smulkėliausia beržo šakeliukėlytė nė krust. Nakties flegmatiška mėnesiena sumirkę skalbinių pakaruokliai. Nirvaniškas sąstingis šiapus ir anapus. Tobula česnako skiltis ant rašomojo stalo. Neregimas voras – būtinai kampo absoliute. Ričardas, stebintis geltonai sužilusį erškėtkrūmį.

Įmitusi lapkričio valanda: lėtėja apsukos, kaista pirštai, plaikstosi virtualios liepsnos. Likučiai blausiai atsispindi grįžtančiųjų vyzdžiuose. Viešpatie, kaip seniai nebuvau laukuose! Kaip seniai nevirpėjau. Gašlialūpė slaugytoja pervynioja tvarsčius. Iš įvykio vietos pašalintas Ričardas

Tiek tos pramogos! Graudoka: nukainotos mano meilės, išvaikytos mano prieraišėlės, išlinksniuota, kas nutylėta. Kilk nekalęs, siųsk nesiutęs, mok neminęs, – kito pateisinimo, kito palaiminimo nebus. Tad ir stabteliu po blausesniu žibintu, lyg lūkuriuoju, lyg rūkau. Dar salsva minutėlė, dar keli praeiviai. Plukdantis plukdantis vidurnakčio ižas, pėdsakus paliekantys teisėjų teisėjai. Vitrinoje išvystu dailutėlį Dalilės veidą. Užsimerkiu. Ričardas

Manin įkliuvę sūkuriuoja, nirštauja, siūtaudami drasko lizdus, švytuoja botagais, leliumai leliumai. Dar toliau, dar klampiau, dar kurčiau: nei pašauksi, nei sulauksi, nei prisapnuosi. O pelenų žarstytojau, o aukso vertintojau, o struktūrų reguliuotojau, esu klaikiai paklaidintas leistame kelyje. Ričardas iš Paskutiniųjų

Vilniaus parabolė. Slepiuosi didžiavyrio paminklo šešėlyje. Visuomenė nuoširdžiai dalyvauja daiktinių piniginių santykių ritualuose. Mano smegenys prigrūstos šlako, priverstos betono. Kišenėse – sprogmenys, rankose – naikintuvai. Sukandu dantis, man sukanda riešus. Niekas ir nežinos, kad meldžiuos žvirblių bažnyčioj. Nebežinosiu, kodėl šis įdagas man. Ričardas iš savo duobės

 

Kaprizingai skaičiuojantis perteklių

Nesusitaikau: manyje pertrūkėliškai blyksčioja vakardienos nepilnatvė. Stabtelėta, persigalvota, neišduota. Peršinti nerimastis: nebeįbrisiu, nebeišmoksiu. Suku siaurėjantį (siaurinamą) ratą. Keliu dešinę, stojuos, lyg atsiprašydamas tvirtinu, kad mano leidimas dar galioja. Ričardas stovinčiame vandeny

Lietuvos rašytojų sąjungos internetas trokšta draugauti su skaitytojų sąjungos internetu. Šiandienos pasaulį teisėtvarkiškai sureguliuoja šviesoforai, suvienija kiaurėjantis dangus ir apatinio trikotažo paroda. Stoviniuoju ant molo, palaidas nuo geidulių, pergalės siekio ir trečio karto. Ričardas Trakštelinti Kremzlė

Sekmos dienos antroji mūša. Viešpats su jumis. Ir su manimi. Tebečirpia rugpjūčio žiogai ir žiogės. Iš kakliuko trukteliu grūdinio rektifikuoto etilo alkoholio, smingu į praeities užmiršimus. Žaibai Panevėžio pusėj. Geidžiu kvėpuoti kvėpuoti kvėpuoti. Strykčioja žymeklis ir „kala“ vidaus degimo variklis. Ar numazgočiau Tavo kojas? Trečias raundas. Įtemptas Ričardas

Ok, akinamai atšvaituoja saulė! Nuo tarkos skardos virtuvėj, nuo madų žurnalo blizgaus viršelio, nuo policininko kepurės ženklo, nuo pralekiančio dviračio purvasargio, nuo saujoj skaičiuojamų monetų, nuo vaikystės nedylančio prisiminimo. Ričardas

Skubraus vakaro vangi mintis. Išgraviruota ir archyvan įsegama plokštelė. Žemės riešutai persimaišo su dangaus riešutais. Peržiūrimi suvarpyti taikiniai, neišspręsti uždaviniai atidedami gudresnei rytdienai. Pasišalinu nelaukdamas atoslūgio. Apylanka, įkalnėlėn, dešinėn, kiaurai per kiemą, pasitaisau snapelinę, leidžiuosi rūsin. Ričardas, išbandantis vis tą patį

Snūduriuojančios apyamžės moters rankose – baltakupsčių hortenzijų vešliašakė. Apsimetu sau, apsimetu kitiems. Čaižiai krekojantis paupio kėkštas slysčioja karklo šakyne. Čakšt! Vienkartinio bilieto žymėjimas. Koks plepumas, koks neišsipasakojantis (ir nesustabdomas) plepumas! Paremiu kėde, kad neužsivertų. Tegu velia, tegu dar pasiutėliškiau velia, tegu veria. Ričardas iš Liekančiųjų

Vaiskiai temėja vienatinė diena. Privažiuoja taksi. Pasaulis kaprizingai (per)skaičiuoja perteklių. Iš trečio aukšto per atkniotus langus veržianti lauk nevaldoma privatybė. Varškės likučiai idealiose tarpudantėse. Beržo kaimynas beržas. Padoraus veido vyriškis siūlo savo pažįstamą dievą. Spyruoklė ima spengti ir pleišėti. Geidžiu kvėpuoti, nes taip tobulai rimsta spalio pirmoji. Mano vardas Ričardas

Ką tokį metą veikia visi šventieji ir visos šventosios? Aš? Menu menu mįslę keturgyslę. Meldžiuosi anonimei sielai, geltonpilviui balionėliui, dailianagiams pirštams, tarp kurių spurda rožančiaus karolyčiai. Permerkto konteksto tamsa – mano prisiminimų prielaidoms. Ričardas Posūkio stotelėje

Viskas laikosi ant įšalusio plauko siūlo. Minios srūva savais maršrutais. Malonaus veido moteris kuičiasi senamadiškame rankinuke. Aš nevalingai ašaroju ir ašaroju. Viešpatie, ištisi porą mėnesių jokio atsitiktinumo, vien permanentiška neramybės būsena. Kerėblinantis nepažįstamas Ričardas

Vilniaus troleibusai kasdien reklamuoja telefoninius sukčius. Erzeliuoju neapibrėžtoje vietoje (per)leidžiamas laiko. Tarp skaudančios ir neskaudančios gyvybės – neperžengiamybė. Šiandien jau nebeatsiversiu, šiandien man(yje) nebeliko. Kažin ar beįstengsiu išspręsti lengvutėlę aritmetinę operaciją. Atsakovas Ričardas Šileika (asmens kodas, telefonas, adresas, parašas)

Kai pilkos akys dar labiau blausiasi, kai Raudondvario vienkiemio sode naktimis nebebumbsi krituoliai, kai svetimėju pats sau, kai svarbiausios žinios vis nesvarbesnės, kai pauzės ne nuramina ir išblaivo, o gniuždo, kai geidžiu, kad dar labiau šiuštų. Kai po taško prasideda vėl didžiąja… Ričardas

 

Palankiausias metas nusigręžti

Cypčiojantys stabdžiai. Snūduriuojanti kailiniuota pagyvenėlė. Lango leduką gremžianti mažiaus ranka. Kasdienybės kreivoji. Perkramtyta kramtomoji guma. Žiovaujančios seserys rankinukės. Dilgčiojančios mintys. Laisva priekinė sėdynė. Susapnuotas apstus kiemas sniegenų. Šypsena iki pareikalavimo. Ričardas Niekur Nevėluojantis

Miesto pakraščiuose liaunesni paskalų liežuviai, išmuštų dantų garbė. Batonų pora lūkuriuoja savo maršruto keleivinės. Baltarusiško balzamo juoduma užtvindo penktadienio vyzdžius. Čionykštis vėjūkštis nutvėrė šviežią šiukšlę. Žvaigždžių spiros liula juostelėjusios paskliautės baloje. Rusiškas keiksmažodis, rūgščios seilės, mano iškamša. Ričardas Nusidėjėlis

Kai virdulys įsisiūbuodamas inkčioja, prie abišalės glaudžiasi varškės sūris, ant palangės plieskia jautrioji mimoza, many markstosi tingus katinas. Ričardas Neieškantis

Įtemų idiomos. Įvykusios šiandienos pertikra: plius minus, plius minus. Saugumo spąstai – išlipti tik kleimuotoj stotelėj. Įkvėpti, iškvėpti, atsigręžti atgalios – taip ilgai lukštenti vaisiai, o nevalgomi. Tiek ir tereikia – kad staiga nebereikia. Ričardas be ūpo

Vydamiesi vieni kitus, atsilikdami, ne(be)rūpėdami. Vakarykščio gurkšnio šiandienos skonis. Juodoji minutė, raudonosios kraujo druskos minutė, baltojo sparno minutė. Palaidūno vėjo pamušalystės, aštriabriauniai vejantys vyzdžiai. Popierinė gulbė ant palangės seklumos. Ričardas Stebėtojas

Peizažo oranžiniai tritaškiai. Dešimto autobuso scenoje didžiaburnė žiovautoja ir leipėjanti miegu smulkiarankė nežinia. Štai ir kariškis, štai ir jo beretė. Nurėžtos pirmažolės užuodžiamas archetipinis kvapas. Taksistą nuožmiai plūstantis taksistas. Palauk, dar nupiešiu atatupstom šliaužiantį menkavertį šliaužiką. Ir pasirašysiu: Ričardas Amžinas Keleivis

Čia aš iš taško Q, kur drumzlinasielės būtybės neria kilpas. Stabteliu prie Santariškių senojo obelsodžio. Ė, vis labiau anka užanka susisiekiantys indai. Vis labiau uždarėja komunikacijos sistema. Ar ne pats palankiausias metas nusigręžti ir atsimerkti? Ašmenį galandančios rankos man pačios švelniausios. Ričardas Apardytas

Koktus peizažas pakeliui , popietės riebių šešėlių familiarumas, skulptorių sapnuojanti skulptūra. Įkvėpiamo oro tirštis lipdo šnerves. Aure nusvaigusios miesto bitės geltonplaukio barkūno ir mėlynakės trūkažolės puotoje. Artimojo keleivinio transporto kompanija linki atostogų bet kokia kaina. Ričardas prie išjungto elektros variklio

Violetiniai plevenantys kryžiai. Markstančios raudonos drumstame juodame. Savaitgalio veltas. Žvilgt – upė vienon pusėn, debesys priešingon, poetas Alvydas Šlepikas Kalvarijų gatve sau. Dviratininkės šešėlis kaip pėsčiosios. Kasa kasa kasa kasa kunigo Broniaus Laurinavičiaus skverą. O aš čia toks nesugėdinamai prasisagstęs. Ričardas Bepinigis

Neaktyvuotas (būsena pagal visuomenės standartus). Drumzlina gyvybės (tokia spalva). Nuolatinis posūkis vis užspirtai risnojant tiesiąja (toks perasmenintas ritmas). Geltona begalybė, akimirksniškai lesama urduliuojančio svirbelių debesiūkščio (toks lapkričio filmas). Ričardas muliažų draugijoje

Tylutėliai mano jaustukai ir mano ištiktukai. Akys pilnos žydinčių rūgštynių, ausys – bręstančių šabalbonų. Pereidamas niekur nepereinu. Srūva sau vandenai, tūkstančių tūkstančiai, raivosi, lyti, kosčioja. O aš spyruokliškas, be jokių skiriamųjų ženklų. Rabindranatas Džiuzepė Francesco Šileika

Balsas užkulisiuose: tradicija. Gyvasties abėcėlė: perdauginimai ir perdalijimai. Pasakos sukeistais herojais: kepure virtusi keptuvė. Nuplėši veidą, rasi kaukę, pradauši sidabrą, būsi įviliotas tuštin. Prisigrožėjęs, prisisprogęs vėlekos seku sekliai ir nežiniai. Ok, kirtis ne ant to skiemens. Ok, ne to kalibro šoviniai. Ričardas iš Priebalsių