Vytautas Almanis. Gyvenimas ant žemės

2023 m. Nr. 7

Užrašai

Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti paparčio. Deja…
Autorius ten rašo, kaip anam paparčio saugotojui buvę nelengva, kaip dėl to paparčio kovojęs, kai kur ėjęs, kai ką rašęs… Vajetau, su didžiausiu malonumu tą knyginį paparčio saugotoją priimtume pas save, kad pamatytų tikrą girininko kasdienybę. Tegu per dvi dienas nukerta ir ištraukia septynis šimtus kietmetrių miško, pasiaiškina vyresnybei, kokiu būdu suremontuota sukiužusi sodyba atrodo visai kaip nauja ir dar stovi visai kitoje vietoje. Ir kaip iki darbininko trobos miško glūdumoje patys „nusitiesė“ du kilometrai elektros linijos?
Apie tokius žemiškus dalykus toliau ir bus mano pasakojimas.

Koks durnius tai rašė?

Kartą dėl vieno reikalo užvažiavau į girininkiją, kurioje prieš daugelį metų dirbau girininko padėjėju. Viskas buvo pasikeitę, baldai nauji, ant žvilgančių stalų stovėjo kompiuteriai, į kuriuos sukišę nosis spoksojo lyg medvaržčiais prie kėdžių prisukti du uniformuoti vyrai.

Seniau čia stovėjo trys nutrinti ir rašalu aptaškyti stalai – girininko, jo padėjėjo ir buhalterio, o meistras su dešimtininkais prisėsdavo prie kurio nors jų kampo, kur jam atrodydavo patogiau. Fanerinė spinta būdavo prigrūsta bylų, ten pat gulėdavo kelis kartus sukniedyta ilga matavimo juosta, žerglės medžio storiui matuoti, metrinė lazda, nemaža keturkampė dėžė su brezentiniu diržu – goniometras, sunkus špižinis numeratorius, skardinė juodo, degutu atsiduodančio marmalo kleimui – žymekliui tepti. Už spintos, toliau nuo pašalinių akių, slėpdavosi vienas kitas tuščias butelaitis ir kerzo batai…

Laiko yra, vyrai nekrutėdami, lyg išlieti iš cemento, vis žiūri į kompiuterius – dirba. Aš išeinu į koridorių ir jo gale kaip tik išvystu seną anų laikų spintą.

Praveriu jos duris ir randu pilnas lentynas paskyrų-aktų, į kuriuos reikėdavo surašyti visus nuveiktus miško darbus. Atsiverčiu vieną – o jau prirašyta… Kiekvienas žingsnis, kiekvienas menkiausias krustelėjimas užfiksuotas, nurodyti paragrafai, puslapiai, kas, kaip, iš kur, kada. Štai įrašas, kad paruošti du metrai alksninių malkų. Šio darbo aprašymui turbūt sugaišta daugiau laiko negu pačiam darbui: nukirsti, nugenėti medžius, supjaustyti dalimis, išvežti į palaukę ir sukrauti į rietuvę.

„Koks durnius tai rašė?“ – stebiuosi vartydamas paskyrą-aktą, bet staiga mane persmelkia. Ogi tai rašyta ne kokio nors durniaus, o mano paties ranka!

Girininkijos miškai ir miškeliai išmėtyti po visą plačią apylinkę, kai kurie už dvidešimties–trisdešimties kilometrų. Išmatavęs rąstus bei malkas, grįždavau dviračiu vėlai, ataskaitą dažnai tekdavo rašyti per naktį, ligi aušros. Skaičiuodavome mediniais skaitytuvais ar ant kokio nors popiergalio. Girininkas nervindavosi – kodėl reikia dviejų ataskaitų: ūkiskaitos ir biudžeto? Rubliai juk visi vienodi. Po valandėlės raštinėje jau plaukiodavo tirštas girininko ir buhalterio cigarečių dūmų debesis, pro kurį vos beprasiskverbdavo elektros lemputės šviesa.

Buhalteris aptingsta ir, atsilošęs kėdėje, ima pasakoti, kaip kadaise turėjęs mėrgę. Girininkas nenusileidžia, sako turėjęs dvi vienu metu, tada buhalteris – tris, girininkas – keturias. Kol jiedu giriasi kadaise turėtomis mergomis, aš toliau spaudžiu cheminį pieštuką (ataskaitą reikia rašyti tik cheminiu pieštuku per kalkę), iki pabąla krumpliai. Jau po pusiaunakčio, buhalteriui įsiskauda galva, ir jis važiuoja namo. Girininką išsikviečia žmona valgyti lašiniuočių su grietine. Po lašiniuočių jis nebegrįžta.

Prirašytų lapų krūva stora kaip koks romanas. Visi ataskaitos skaičiai turi sutapti skersai, išilgai ir dar įstrižai, neturi trūkti ar perviršyti nė vienos kapeikos. Kitaip – vėl teks tą popierių kalną versti ir perskaičiuoti iš naujo, o jau aušta, ir pirmieji saulės spinduliai prasimuša pro pageltusias nuo tabako dūmų užuolaidas…

„Eiguly, liktarną!“

– Tūkstantis du šimtai septyniasdešimt keturi, tūkstantis du šimtai septyniasdešimt penki, tūkstantis… – jau visai stingstančiu liežuviu skaičiuoja eigulys. Jis vienoje rankoje laiko gana sunkų prietaisą – numeratorių, kuriuo ženklina medžius krūtinės aukštyje ir prie kelmo, kitoje laiko kirvį medžių pratašymui, o ant bato turi prisirišęs avikailio skiautę, permerktą juodais nenuplaunamais dažais. Girininko padėjėjas dar neša žymeklį ir žergles medžio storio matavimui.

– Stok, stok! – rėkia girininko padėjėjas, – praleidome vieną numerį!

Tankiame medyne ir taip šviesos trūksta, diena eina į pabaigą, o čia reikės grįžti, ieškoti to prapuolusio numerio. Girininko padėjėjas ir eigulys lyg kokie indėnai grįžta atgal savo pėdsakais, apžiūri kiekvieną medį, kol užtinka, kad vienu ir tuo pačiu numeriu paženklino du medžius. Dabar teks nuo visų medžių iki tos nelemtos klaidos nutašyti numerius ir „įmušti“ juos iš naujo.

Kiekvieną numatytą kirsti medį reikia matuoti iš abiejų pusių, nes gali būti ne visai apvalus, truputį paplokščias, reikia užmesti akį į aukštį, nuspręsti, kam jį priskirti – padariniams, pusiau padariniams ar malkiniams?

Beje, negana numerį ant medžio liemens ir kelmo įmušti, dar reikia paženklinti („kleimuoti“). Ženklinamas tas medis, kurį jau tikrai galima kirsti, todėl prieš kertant reikia gerai pagalvoti. Gal jis dar reikalingas greta augančiam medžiui ar krūmui, gal šie blogai jausis likę vieni, o gal atvirkščiai, geriau augs ir vešės. Privalu pastebėti lajose paukščio lizdą, drevėje gyvenančią voverę ar kitą nestambų miško gyventoją. Ir tik tada medis ženklinamas, kad miško darbininkai jį galėtų nukirsti.

Jau beveik sutemo, o iki namų pažliugusiu molio keliuku bus apie penkiolika kilometrų, kurių pusę dar šiaip taip mini leisgyviu dviračiu, o kitą pusę nešiesi jį užsikabinęs ant peties…

Kartą į girininkiją atvyko pats ministro pavaduotojas ir, pasiėmęs girininko padėjėją su eiguliu, ėmėsi tikrinti, kaip anie atliko savo didžiai atsakingą darbą. Klausimų gausybė: kodėl buvo ženklinamas būtent šis medis, o ne anas, gal tas sausuolis nėra galutinai sutręšęs, tad jį reikėjo priskirti ne malkinių, o pusiau padarinių grupei. Vyrams nuo klausimų darosi karšta (nors jau buvo vėlyvas ruduo), o čia dar ėmė ir sutemo. Ministro pavaduotojas įsako:

– Eiguly, liktarną!

Eigulys per miško tankmę nuplumpino iki eiguvos, atsinešė liktarną, ir patikrinimas tęsėsi. Tąkart viskas baigėsi sėkmingai. Iki gilios nakties pavyko patikrinti visus suženklintus medžius, niekas neišsibadė akių, o barti gavome visai nedaug. Geriau ir nebūna…

…Praėjo nemažai metų. Važiuoju kartą autobusu kaip tik tom pačiom vietom, kur kadaise čiupinėjome kiekvieną medį, ilgai spręsdami ir neapsispręsdami – kirsti jį ar palikti augti. Dabar šioje vietoje turėtų stūksoti graži ir tanki giria. Ogi nėra girios. Jokios. Praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje užėjo didelių, koncentruotų plynų biržių vajus, kokių jau nebekirsdavo net Sibire, ir dabar pravažiuodamas regiu plynių plynę, tarsi miško čia niekada nė nebūta…

Sodinimas

Kruopių valsčiaus Laumėnų kaimo gyventojas Mituzas turėjo trisdešimt hektarų žemės, už tai jį po karo ir ištrėmė. Iš tikrųjų geresnės žemės ten buvo kokie dešimt hektarų, o likusioji gryna plengė – krūmynai, kupstynai, liesu ir aštriu vikšriu apžėlę raistai. „Dabar Mituzas visam laikui pražus kur nors Sibiro sniegynuose“, – nusprendė skundikai, sodintojai ir trėmėjai, o vis tiek liko nepatenkinti. Žemė! Reikia padaryti taip, kad jos ir prisiminimo neliktų. Tada visus tuos trisdešimt hektarų atidavė miškų ūkiui, o šis juose pasodino eglės daigus. Išėjo kaip ir dvigubas sodinimas – žmogaus ir žemės, geriau tikrai nesugalvosi!

Kol Mituzų šeimyna vargo Sibiro platybėse, eglių daigeliai jų žemėje prigijo, stiebėsi į viršų, kol užaugo ne šiaip paprastos eglės, bet pirmo boniteto aukštumo (su raide „A“), tikri miško „saboniai“, pažiūrėjus į jų viršūnes, kepurė nuo galvos krisdavo.

Negana to, kad Mituzų žemėje aukštos eglės užaugo, bet ir jie patys sugrįžo. Tėvai nesulaukė, o vaikai ir anūkai atsiėmė mišką, viskas įvyko kaip kokiame amerikietiškame filme su laiminga pabaiga.

Kai kuriems tremtiniams išėjo kitaip. Sklido gandai, kad atgavusiems žemę nemokės pensijų, ateis rusai ir vėl atims, valdžia uždės didelius mokesčius. Jeigu jau šitaip, tai daugelis žemės ir miško kuo greičiau atsikratė – vieni savo valia, kitus paspaudė tie, kam žemės visąlaik trūksta, o dar kiti nė nepajuto, kaip tai atsitiko – lyg tai buvo žemė, miškas, o dingo, išnyko, ištirpo.

…Laidotuvės. Pašarvotas ūkio šeimininkas, tvyro vainikų ir tyloje spragsinčių žvakių kvapas, namiškiai, susirinkę iš visų svieto pakraščių, žvelgia į velionį – dar visai neseniai čia gyvenimas klojosi puikiai, darbai vyko, viskas augo, kerojo, stiepėsi į viršų – ir še tau! Ką reikės daryti, kaip toliau tvarkytis, kas padės, patars?..

Į kiemą įčiuožia graži mašinėlė. Iš jos išlipa blizgančiu ilgu prasagstytu paltu moteriškė su didžiule baltų gėlių puokšte. „Kas tai, – žiūri pro langą velionio pati, – savi visi jau susirinko?“ Moteriškė stato gėles matomiausioje vietoje prie karsto, ilgai meldžiasi, apkabina šeimininkę, bučiuoja, glosto nugarą. Paskui ūkiškai apžvelgia viską aplinkui, pataiso vainikų kaspinus, nugnybia žvakių dagtis, vėl sėdasi greta šeimininkės, guodžia, ramina. Pasirodo, toji gailestinga guodėja, mokanti apsieiti sunkią valandą, yra velionio tolima giminaitė, kurios iki šiol čia niekas nematė ir nė nežinojo tokią esant.

Pagaliau tolima giminaitė klausia:

– Tai kaip dabar toliau gyvensi?

– Nieko nebeišmanau ir nežinau, kaip gyvensiu, – šniurkščioja velionio pati, – nebėra mano žmogaus, kuris viskuo rūpinosi, dirbo, ką jau aš čia viena likusi…

– Galiu tau pagelbėti, nepaliksiu bėdoje, – sako pačiu laiku atsiradusi tolima giminaitė.

Nors buvo išverktos visos ašaros, velionio pati vėl verkia, dabar jau iš dėkingumo, sakydama – imk tą žemę, nors ir veltui, tik išvaduok mane nuo vargo ir rūpesčių…

…Iš pradžių maniau baigsiąs pasakojimą iš tremties grįžusiais Mituzais, radusiais savo žemėje užaugusį gražų eglyną. Tik apėmė neramumas, kad kažkas čia ne taip, kažko trūksta. Todėl ir prisiminiau „tolimą giminaitę“, daugiau nei tūkstančio hektarų žemės ir miško šeimininkę…

Ponadievas nori radijo

Beržėnų girininkijos miško aikštelės viduryje stovėjo apvalių rąstų senoviška troba su kitais tokiais pat statiniais. Ten gyveno Ponadievas, mūsų girininkijos miško darbininkas su savo pačia. Nors algalapyje jis pasirašydavo tikrąja pavarde, bet visi aplinkui jį vadino Ponadievu ir tikrą jo vardą mažai kas žinojo. Dėl tokios pravardės kalta buvo jo žmona. Žmogelis kerta medžius, genėja šakas, arkliu traukia rąstus į rietuves. Kad to užtektų! Ponadievas dar triūsia darže, pievoje, tvarte, tvarkosi troboje, šeštadieniais maudo žmoną mediniame kubile. Kol vieną dieną liaujasi dirbęs, užsižiūri į tolių tolius, staiga įkerta kirvį į kelmą ir išeina sau į laukus.

Ponadievo pati laukia dieną, dvi, kartais savaitę, ir, pasikinkiusi arkliuką, išvyksta jo ieškoti po aplinkinius vienkiemius, sutiktiems vis paaimanuodama:

– Ponadieve, ponadieve! Juk yra prižiūrėtas, apglostytas, apgerbtas, ir ko jam dar trūksta?

Antroje Tyrelio pusėje, prie pat pelkės, krautuvininke dirbo tvirto stoto, stingri ir plačių strėnų moteriškė. Ten rasdavo užuovėją nuo sunkaus gyvenimo pabėgę vyrai.

Ponadievas buvo greitai surastas. Jo pati, užėmusi beveik visą ratų pasostę, savo žmogų, nors ir ne visai mažo ūgio, pasodino ant paties kraštelio, tokį sumenkusį, sumažėjusį, telpantį beveik savo žmonos pažastyje, ir parvežė atgal į mišką.

Buvo laikai, kai žmonės iš kolūkių visokiais būdais stengdavosi pakliūti į mišką, kur gaudavo daugiau žemės daržui, pievos antrai karvei išlaikyti, vieną kitą laisvesnę dieną savo ūkio darbams. Atkutus kolūkiams, viskas pasidarė atvirkščiai – miško darbininkai patraukė atgal į laukus ir kaimus.

Jau ne vienas girininkas ėmė kirvį į rankas ar sėdo į traktoriaus kabiną. Kartą kalbinu gretimos girininkijos darbininką:

– Tai jums geriau, kad kartu girininkas dirba?

– Ką ten, – numoja ranka šis, – toks ten ir gerumas, tik painiojasi po kojom ir dirbti trukdo…

Vieną dieną Ponadievas ir sako:

– Noriu klausytis radijo!

Pasirodo, jam dar reikia ir elektros. Jeigu nebus elektros ir radijo, išeisiąs į kolūkį.

Artimiausia elektros pastotė buvo gal už dviejų kilometrų. Be jokių projektų (ir mintis tokia nekilo), leidimų, derinimų ir konkursų atvedėme elektrą iki miško aikštelės, kurioje gyveno Ponadievas.

Jis tuoj pat įsisuko ryškiausias elektros lemputes ir visu garsu paleido radiją, kuris be paliovos kriokė dieną naktį.

Miško pakraštyje baigė savo amžių sena eigulio sodyba. Gavę pinigų jos remontui pastatėme naują namą visai kitoje, patogesnėje vietoje, jame apsigyveno dar vienas darbininkas su šeima.

Vyresnybė už tokius darbus bardavosi: iš pradžių smarkiai, vėliau mažiau, o metų gale, matydama, kad girininkijoje visi darbai vyksta laiku ir pagal planą, net premiją duodavo. Atrodo, dešimt rublių. O vieną kartą, tik pamanykit, gavome visus keturiasdešimt.

Ar neišmes iš girininkų?

Iš ministerijos atėjo įsakymas, griežčiausiai reikalaujantis miškuose iškirsti visas blindes, esą jos užima daug vietos. Kaip tik tuo metu „Tiesa“ publikavo mano straipsnį, kuriame rašiau, kad blindė labai naudinga miškui ir bitėms. Ankstyvą pavasarį blindžių žydėjimas (jų žiedadulkės) nuo bado mirties gelbsti bites ir jų vaikus – perus. Negana to, ten, kur auga blindės, neužtiksi nudžiūvusių eglių, nes blindžių žiedai pritraukia vabzdžius – didžiausius žievėgraužių priešus.

Daug blogo padarė vėtros ir uraganai, išvertę ištisus eglynus, o uraganas vardu Anatolijus pribaigė juos visiškai. Tik vietomis per stebuklą išsilaikė eglynų likučiai – juos apsaugojo ujamos, nespėtos išnaikinti blindės. Blindė – šviesiamėgis medis, auga tik miško pakraščiuose ir yra lyg tvirta, neįveikiama siena, pastojanti kelią vėtrai.

Straipsnį perskaitė mano kaimynai girininkai ir pakraupo. „Ar neišmes tavęs iš girininkų, juk buvo įsakyta blindes naikinti visas iki vienos!“

Netrukus gavome dar griežtesnį įsakymą – kirsti visus senus ąžuolus, nes šitie per daug naudingo miško ploto užima, o savo jau atgyveno…

Tuoj girininkai, baimės ir iš jos kilusio entuziazmo pagauti, puolė galabyti senolių ąžuolų. Su liaunomis blindėmis susitvarkė kaipmat, o su ąžuolais teko pasigalynėti – šie nenorėjo lengvai pasiduoti. Lūžo pjūklai, trūko grandinės, vyrai šokinėjo apie tūkstantmetį galiūną keikdamiesi ir niršdami. Traktorius T-40 stojo piestu kaip koks ožys, smirdėdamas dyzeliu ir leisdamas kamuoliais tirštus dūmus, o ąžuolas – nė iš vietos. Nejuda į priekį nė per sprindį, iš paskutiniųjų laikosi įsikibęs savo žemės, ir nieko tu jam nepadarysi.

Aš net nemėginau ąžuolų kirsti, gavau papeikimą, tuo viskas ir pasibaigė. O nukirsti ilgaamžiai, vis labiau smigdami į žemę, taip ir liko gulėti miške…

Kas ir kur gyvena

Visi gyvi padarai turi savo būstą. Žmonės pasistatė įmantriausius ir išradingiausius namus, po jų – bebrai, kurių trobelės ne ką prastesnės už žmonių, barsukai išsikasa šiltus ir sausus urvus, į kuriuos kartais sulenda klastingos lapės. Pelėnai, miško pelės taip pat rengia sau guolius, juos išklodami lapais ir sausa žole, dar prikaupia savo urvelyje užtektinai maisto. Gali viršuje siausti pūgos, medžiai poškėti nuo speigų, o apačioje šilta, jauku, net tokiu rūsčiu metu atsiranda naujų gyventojų – peliukų ar pelėniukų.

Didieji miško gyventojai, nors nėra tokie išradingi, bet irgi nesiglaudžia kur pakliuvo. Šernai susismulkina eglės šakeles, iškloja jomis sušalusią žemę kur nors tankumyne ar po sena skarota egle. Nepatogumų nemėgsta ir bastūno vardą pelnęs vilkas. Kiek pasitaikė sekti jo pėdomis, jei niekas pilkojo negąsdina, jis nė už ką nekiš savo letenos į vandens klaną, purvą, nesibraus be reikalo per kerotus brūzgynus.

Turi savo namus, nors ir visai neišradingus, briedžiai, stirnos, elniai. Kiškis taip pat nemėgsta lietaus, šlapdribos, raižančių vėjų, tad ir jo guolis, kiek leidžia jėgos bei sumanumas, yra patogus.

Pro trobelės langą

Ak, kur dingo tie senoviški kalėdiniai ir naujametiniai sveikinimų atvirukai, vaizduojantys pusnyne stovintį namelį, iš kurio kamino tyliai kyla į nakties dangų dūmas, o pro langą krentanti jauki šviesa apšviečia sniegą… Už keleto žingsnių tupi koks nors zuikelis ar trypčioja stirniukas su Kalėdų dovanom…

Mūsų etnologai yra prirašę visą kalną knygų apie tai, kaip senovėje žmonės šventė šventes, apie įvairius burtus, apžavus ir kitokius dalykus. Jose smulkiai išdėstytos burtų technologijos – kaip burti vašku, deginant pakulas, vaikštant apie trobą, liejant į vandenį šviną. Jeigu žvėreliai – tikri, ne iš atviruko, prieitų prie lango ir pažvelgtų vidun, tai išvystų, kaip trobelės viduje žmogus, pasilenkęs virš dubenio su vandeniu, šį prieššventinį vakarą lieja šviną…

Saldus miegas

Nėra Žemėje tokio gyvo padaro, kuris nemiegotų. Tik bitės beveik nemiega, todėl jos trumpai gyvena, net jaunų bičių smegenys yra pervargusios ir senos.

Visi žvėrys, žvėreliai, paukščiai, ropliai ir žuvys miega. Kiti net sugeba išmiegoti visą žiemą neprabusdami, ko jiems pavydi nemažai žmonių. Atsipalaiduoja nuvargę raumenys, širdis plaka lėčiau, plaučiai kvėpuoja ramiau, prigęsta smegenys, ramybė apima visą kūną – nuo pakaušio iki uodegos galiuko.

Užmigę žvėreliai sapnuoja. Būtų gerai, kad sapnuotųsi ramūs, be siaubo ir košmarų sapnai, kad visi žvėrys ir žvėreliai miegotų be baimės ir įtampos. Jeigu jūsų šuo audringai praleido dieną, pešėsi su kitais šunimis ar buvo jų apkandžiotas, pasekite jo miegą. Šunelis inkščia, trūkčioja, niurzgia, stena ir cypia. Dienos košmaras virsta nakties košmaru.

Miegas ir sapnai reikalingi visiems – kiškiams, elniams, briedžiams, stirnoms. Vilkams taip pat.

Tegu tad niekas nedrumsčia ramaus miego dideliam briedžiui ir mažam pelėnui.

Visiems saldžių sapnų!

Košmariškas nubudimas

Miega ir sapnuoja gerus sapnus (gal net spalvotus) nedidelio miško gyventojai. Aš juos beveik visus pažįstu, net porą vilkiukų, kurie, jei pasiseks, išaugs į tvirtus ir protingus vilkus. Prieš kelerius metus vienas jaunas ir negudrus barsukas norėjo „muštis“, tai vos atsigyniau, prieš jo nosį pastatydamas dviratį. Dabar jis išaugo į rimtą, tvarkingą barsuką, šeimos tėvą, ir manęs nebeužkabina. Labai sumanus – net įsirengė atokiau nuo savo urvo po tankiašake egle tualetą, kad neužlytų…

Vieną dieną, vos išaušus, kai žvėrys dar tingiai rąžėsi savo guoliuose, tarsi sprogo tykus, į miglas susisupstęs priešaušrio rytas. Visai čia pat, iš visų pusių, pasigirdo šūviai, įniršusių šunų (lyg jiems skaudėtų!) skalijimas, išverstagerklių varovų šūksniai.

Žvėrys, tėvai ir vaikai, broliai ir seserys, spruko kas sau, nesirinkdami kelio, tiesiai pataikydami ant švino lietaus. Tas švinas prieššventinę naktį buvo liejamas visai ne būrimui, o šratams, medžiokliniams šautuvams užtaisyti!

Per penkiolika minučių žvėrių miškelis buvo šluote iššluotas. Likę gyvi, paklaikę iš siaubo, puolė į visas puses, kad tik išneštų sveiką kailį. Vienas elnias atbėgo net iki manęs, kur rinkimams skirtu storu popieriumi raišiojau obelaites.

Visą dieną, nuo aušros iki sutemų, tratėjo šūviai, isteriškai, iki visiško užkimimo draskėsi šunys, bliovė ir keiksmais drebino pilkos prieššventinės dienos orą varovai. Tai buvo „naujametinė dovanėlė“ žvėrims ir žvėreliams.

Tremtis iš sutryptų namų

Tą priešnaujametę dieną miško gyventojai išgyveno tą patį, ką žmonės per karą – trėmimai, šūviai, čia pat, prie akių, turto plėšimas. Arba per melioraciją – trobesių griovimas ir deginimas, žydinčių obelų kirtimas. Vargu ar besugrįš į šias vietas miško gyventojai, jeigu dar bus kam sugrįžti. Beje, žvėrys yra labai sėslūs, net vilkas, jeigu tik gali, laikosi savo namų. Kur reikės pasidėti tam iš baimės pakvaišusiam elniui, kuris atbėgo pagalbos net iki manęs? Mačiau, kaip pastovėjo mažumėlę, pakratė galvą ir nurūko Latvijos link. Ar pritaps jis prie svetimų elnių bandos? Kokie sapnai jam sapnuosis? O gal liks vienišas ir benamis?

Mažesnių ir visai mažų miško gyventojų būstai per tokias „ablavas“ yra sutraiškomi, po jų randi sunkių medžiotojų batų iki juodumo sutryptą žemę, lyg toje vietoje būtų vykusi kokia velnių diskoteka.

Paskui tie patys medžiotojai prie medžioklės bokšto atveš šieno, burokų, grūdų, pabirų žvėrims pamaitinti. Ir dar parašys spaudoje, kokie jie gamtos ir žvėrelių mylėtojai. Įdės nuotrauką, kurioje medžiotojas stovi prie nušauto šerno, o jam tarp dantų (būtinai!) įkišta eglės šakelė.

Vėliau sniegas paslėps visus pėdsakus.

Pirmyn į praeitį

…Kadaise buvo tokie lengvi arkliniai dvirãčiai vežimėliai miškui traukti. Arkliukas lengvai pajėgdavo iš miško išvilkti nors ir metro storumo rąstą, ir ne vieną kitą, o visus dvidešimt kietmetrių per dieną. Visa, kas buvo gyva ir naudinga ant miško paklotės, nepražūdavo.

Mėginau paskaičiuoti, kiek pigesnis būtų miško traukimas arkliniu vežimėliu, lyginant su modernia technika. Skaičiuok neskaičiavęs, bet išeina daug kartų pigiau, neskaitant visiškai išsaugotos miško paklotės, kartu su grybais, uogomis, mažais ir didesniais požemio gyventojais, dirva, kuriai iš naujo atsirasti reikia labai daug metų.

Dabar sakoma, kad visai Lietuvai užtektų vieno daigyno-medelyno. Sodinukai būtų auginami šiltai apvynioti (tokia auginimo technologija) plastiku, maitinami, sočiai girdomi, o vėliau šitie lepūnėliai, nematę saulės, sausros, lietų, vėjo ir sniego, staiga atsidurtų jiems svetimoje dirvoje.

Matau (o seniau taip ir buvo!) mūsų mišką suskirstytą į nedideles girininkijas. Eiguliai, kaip būdavo nuo seniausių laikų, gyvena savo eiguvose ir pažįsta kiekvieną medį. Čia pat žaliuoja maži daigynėliai, išauginti iš greta stovinčios sveikos ir aukštos mamos – eglės – sėklų. Beveik nepamatysi kertamo miško, nes arkliniai vežimėliai nepalieka pėdsakų. Plyni kirtimai – senų laikų prisiminimas.

Visais nuožmiausiais laikais miškas mus saugojo ir globojo. Jeigu nustotume kurį laiką inkšti ir dejuoti, tai pamatytume, ką turime. Svetima nafta bei dujos vieną kartą vis tiek išsibaigs, o mes turime savo amžiną mišką, kuriame auga toks pilkas, paprastutis, beveik nepastebimas baltalksnis. Jis auga pats, nesodinamas, neprižiūrimas kaip kiti, nieko nereikalaudamas, o jau po penkiolikos–dvidešimties metų gali atiduoti savo šilumą, gelbsti mus nuo atšiaurių pasaulio vėjų. Be baltalksnio dar yra daugybė jo brolių, pasiruošusių padėti.

Ir visa tai čia pat, greta mūsų, tereikia ištiesti ranką…