Ramūnas Klimas. Šiluma

2022 m. Nr. 12

Net jei ir nebūtų liūdnos progos – dvidešimtųjų mirties metinių – Ramūno Klimo (1945.VII.22–2002.XII.22) kūrybą verta ir norisi prisiminti. Novelė „Šiluma“ – viena pirmųjų, rašyta studijų metais ir 1967 m. paskelbta Kauno politechnikos instituto laikraštyje „Už tarybinį mokslą“. Ją iš tyrinėjamo rašytojo archyvo „Metų“ redakcijai pasiūlė Vytautas Martinkus – kartu su savo esė „Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio“, kviesdamas pasižvalgyti, kas Ramūno Klimo į knygas nesudėta. Nesudėta, bet ženklina kelio pradžią, kuriuo vedė „mūsų šventas troškimas nebūti svetimiems svetimam laike ir svetimoje vietoje…“ (iš rašytojo autobiografijos).

 

Novelė

 

…ir jis, kabantis ant nublukusios sienos ir savimi uždengiantis įkyrios saulės įspraustą motinos kryželio šešėlį – surūdijęs, kvepiantis arbata su pernykščiais lapais, sacharinu ir vyrišku prakaitu; prieš akimirką jis slėgė tėvo galvą, gniuždė kaklą, pečius – tėvo žingsniai, nelyginant vienakapeikės monetos, caksėjo gruoblėta asla, o sukepusios lūpos vėrėsi bespalviam: GRĮŠIU – „Jau nebedaug liko, sūnau, – kalbėjo jis man, gulinčiam po motinos krūtine ir besiklausančiam padažnėjusio jos širdies plakimo, – visiškai nebedaug – iki vokiečio ir atgal.“ Šalmas guli ant neuždengto stalo, į kurio plyšius jau senokai neprikrenta duonos trupinių. „JAM“, – dabar jau į motiną kreipiasi tėvas; „O jeigu JAI?“ – klausia motina; „Ne, JAM, aš žinau – JAM“; o stalo lentos droviai glūsta viena prie kitos, mažėja, ne, greičiau auga šalmas; tripiršte dešine tėvas nubraukia nuslydusių į kaktos duobutę anglinių plaukų sruogelę, ir kareiviškame maišelyje sužvanga gertuvė. Ir akimirka tįsta tarp mūsų – toji nematomo kaprono gyslelė – ji pamažu veliasi sieninio laikrodžio dūžiais, rusvomis tarsi ištiškęs obuolys rūdimis ant šalmo, vaikiškomis ašaromis lyg gniūžtė ji garma apsnigtu kalnu žemyn, persekiojama bejėgio šilto lietaus.

Nuo manęs – iki JO.

Nuo manęs po motinos krūtine iki DABAR…

 

– Jūs nesate mūsų šaknys! – šūktelėjau aš pelenais nubarstytai barzdelei, ir viskas aplinkui virto balkšvu šaltu rūku: pravirose burnose sustingęs peilių ir šakučių skambesys, dešimtys torte susmaigstytų žvakučių (viena, dvi, trys… – bandžiau skaičiuoti aš), šmėkštelėjusių kažkur arti manęs ir susiliejusių į vieną liepsnojantį kamuolį, netgi muzika – Devintoji – ir lūpų pomada kvepią aikčiojimai: „Ach, nuostabu, ach, nuostabu, kad jis buvo kurčias.“ – Mes obuoliai nuo jūsų šakų, ir vis tik jūs nesate mūsų šaknys!

Liko tik akys; dešimt porų balzganų akių, kurios it šalto ryto drėgmė smelkėsi po mano drabužiais ir vėžio žnypliukėmis beskausmiai kabinosi į kūną: mane ėmė krėsti drebulys.

– Tikrai? – nustebo barzdelė.

– Chamas! – virptelėjo dervos gumulėlis – apgamas ant dekoltuotos krūtinės.

– Duonos kąsnis mūsų jaunajam draugui per menkas argumentas, – šyptelėjo akiniai, ir juose sušmėžavo žvakučių atšvaitai.

– Viena, dvi, trys…

„O tie sapnai naktimis, kada tu vėl tampi mažas mažas, ne sapnai – mintys tarsi uodų debesiūkštis ir juodos lubos, ten, kur nebepasiekia tavo akys („Ką jūs matote mano akyse?“ – sunerimo akiniai. – „Žvakutes.“ – „Ir ką gi?“); ir šilta srovelė iš motinos krūties, kvepianti pusžale duona, o gal tai ne duona, ne jos kaina, ir tau nusispjauti, jog motina paskutinį kartą matė tėvą dar prieš tau gimstant. „Grįšiu“, – pasakė jis ir negrįžo. Ir neliko juodo granito plokštelės su užrašu „Vyresnysis seržantas…“ („Vienas – du – trys, vienas – du – trys, Petka kvailas kaip ožys!“) Nieko neliko, išskyrus…“

– Jaunuoli, ar jums neatrodo?..

– Patikėkite, man neatrodo… Naktimis aš sapnuoju diržą, kuriuo mušu savo vaikus, prieš paduodamas jiems garažo raktą. Ir tai man panėšėjo į sąskaitą už sagas, išplėštas jaunystėje ankštuose autobusuose. Teisinga, tiesiog makarenkiška, ar ne?

– Jūs nihilistai. Jūsų batų pėdos atsirado ten, kur mes ir švariomis rankomis nedrįsome prisiliesti, – sučepsėjo kažkas kitame stalo gale.

– Švara reliatyvu kaip ir viskas.

– O pagarba? Pagarba taip pat reliatyvu?

– Mes norime gerbti visa, kas verta pagarbos. Tik… aš vemdavau, kai vaikystėje man kimšdavo manų košę.

– Chamas! – vėl pademonstravo savo turtingą žodyną dekoltė. Aš prisiminiau pažaliavusį šalmą, kabantį mano kambaryje, ir tą skausmą krūtinėje, tarytum kas stumtų į ją medinį kamštį. „Aš grįšiu“, – pasakė jis ir negrįžo. Ir man liko sunkiai numaldomas noras užlipti ant kėdės ir šaukti: „Skambėkite, peiliai ir šakutės! O tu, seni Bethovene, tekėk į praviras burnas vietoj burgundiško vyno, nes savo Devintąją tu dedikavai iškilmingoms valandėlėms, kai žvakutėmis didžiuojamasi, lyg antsiuvais ant rankovės – tūkstančiai, milijonai antsiuvų, pats žmogus – vienas platus, auksu siuvinėtas antsiuvas!..“

Tačiau šalia manęs nusileido Akys.

– Einu, Remi, – sušnibždėjo jos, o drėgni šilti delnai, apglėbę mano ranką, nežymiai truktelėjo į save.

Stalas priminė ugnikalnį su liepsnojančiu krateriu.

– Pinigai ir šlovė pražudo žmogų. O Hemingvėjus… – pasivijo mane kimus, gergždžiantis balsas. Jie pakeitė temą.

 

Blizgančios plikės su mažytėmis, tarsi vaikiško biliardo rutuliukai, akutėmis, įspaustomis suglebusiose, aptakiose fizionomijose, juodsidabrinėmis lapėmis apsikarsčiusios moteriškės, menkiausiu jaunystės grožį menančio kūno virptelėjimu įrodinėjančios, jog lūpų pomados kvapas turi ne mažesnę teisę gyventi Devintoje, kaip ir kurčiojo korifėjaus kančios, įvairūs kalmar-omarai, užgeriami BUTAFOK iš išstypusių taurelių. Brr, kaip puiku, betrūksta šiltos antklodės ir židinio su raudonyje išaugančiais ir čia pat griūvančiais miestais; ir nematomas strykelis, virpinantis manyje nervinio juoko gyslelę, – kažkur miško kirtėjus prispaudžia kedrai, o čia šilta ir neužpučia, dar daugiau: čia audros, mažytės kamerinės audros. „Viešpatie, už ką gi jiems moka dvigubas algas; jie netgi spiritu netrina nubalusių pirštų, o išlaka jį, išlaka, bjaurybės…“

Aš nežinau, kiek laiko visa tai tęsiasi: darosi karšta, aš trukteliu žemyn kaklaraištį ir prasegu apykaklę, darosi liūdna. Pro uždarą langą išgirstu gatvės gaudesį ir žingsnių aidą. Langas ne tarp manęs ir gatvės, o tarp manęs gatvėje ir stalo su liepsnojančiu krateriu, suvokiu aš ir pajuntu vėsą, plūstančią iš juodo stiklo ir atsargiai žadinančią Jį. Paklusniai tūnojęs manyje it mezozojinio vandenyno urve, JIS vos juntamai sutvinksi po krūtine, – grįšiu, pasakė tėvas ir negrįžo, – paskui nutraukia visus mus rišančius saitus ir veržiasi lauk, palikdamas supratimą, jog JIS nepriklauso man, kaip aš nepriklausau JAM. „Mes“ – tai „aš“ ir „aš“, primena jis pabudęs, ir aš džiaugiuosi JO pabudimu, aš šokinėju ant vienos kojos, aš įsigyju priešų ir vis tiek džiaugiuosi JO pabudimu, džiaugiuosi netgi dabar, kai ant mažyčio kambarėlio grindų ir sienų ištiško žalsvo toršero šviesa („Mano ola“, – su keistu blizgesiu akyse sako Vilė. „Puiki ola“, – pritariu aš) ir raudoniu kaista skruostai, o nugara vėsi ir sudrėkusi, lyg ilgai bėgus pieva ir nuvirtus į aštriai kvepiančią žolę.

– Na ir prikrėčiau kvailysčių, – ištariu aš tyliai, kad neišgirstų JIS.

– Nieko. Jie gerokai įkaušę, – Vilės dantys maži ir baltutėliai, o priekyje siauras tarpelis lyg švilpavimui paliktas.

Kambario sienų nuogumą tedengia vienas paveikslas: žalsvas rūkas, tvyrantis virš žalsvo įlankos vandens, ir pirmieji žalsvos saulės spinduliai, įsmigę į žalsvą valtelę su žmogiukais; mažais žmogiukais, kurių kiekvienu gyvena JIS, galvoju aš…

– Manė, – ištaria man į nugarą Vilė. – Puiku, tiesa?

– Taip.

– Tau patinka impresionistai?

– Nežinau. Aš menkai juos teišmanau.

– O man labai. Vieni žmonės ilgus metus kala džiaugsmo valandas, o šitie turėjo daugybę akimirkos džiaugsmų. Kaip tu galvoji, kurie iš jų buvo laimingesni?

– Ir vieni, ir kiti turėjo pagaliau suprasti, jog džiaugsmas ne nukaltame, o jo kalime.

– Galbūt… – nusimetusi batukus, Vilė susirango ant sofos ir uždangsto kojas suknelės kraštais. – Ateik.

Ateinu. Jos plaukai kvepia žvaigždėmis ir šienu.

– Tavo plaukai kvepia žvaigždėmis ir šienu.

– Tikrai? – jos juokas užlūžta kažkur pusiaukelėje tarp mūsų. – Tu manęs niekada nepalik. Gerai?

– Nežinau, – sakau aš. – O jeigu tarp mūsų atsiras baisus ichtiozauras?

Dvi didelės rusvos akys įsistebeilijo į mane, nelyginant vos virpą suklusę zuikučiai, ir aš ūmai išsigąstu. Pagalvojęs, jog tarp mūsų iš tikrųjų gali išaugti stiklo siena – žvilgsnis taps šaltas ir beskausmis, ji bus toli toli, aš gniaušiu delnuose sustingusius jos pirštus, ir vis tiek ji bus labai toli.

– Anksčiau mes buvome dviese – aš ir tėtis. Dabar atėjai tu, trečias, ir aš nebenoriu būti dviese, – aš vėl jaučiau jos plaukų kvapą. – O tu įsižeidei.

– Ne.

– Nemeluok, įsižeidei, – tiesios ir ilgos jos kojos išnyra iš suknelės priedangos ir, nuslydusios nuo sofos, suranda batukus.

– Ir aš įsižeidžiau. Tik mažiau, – aštrūs kulniukai kaukšėdami smaigsto grindis iki lango. – Nes žinau: tarp jų yra daug gerų žmonių.

– O tėtis?

– Tėtis? Ir tėtis, – ji delnais įsiremia į palangę ir šaukia kažkam gatvėje. – Jam buvo sunku. Taip sunku mums tikriausiai niekados nebus, – jis buvo TEN.

– Ne jis vienas buvo TEN.

– Bet jis vienas yra mano tėtis.

„Mano tėvas taip pat buvo TEN, nes TEN manyje nesutelpa į konkretų laiką ir erdvę, TEN – visur ir visada, TEN – šiame kambarėlyje ir už tūkstančio kilometrų, dabar ir po milijono metų, TEN – kova.“

– Ir jis tebetiki?

– Kuo?

– Žmonėmis.

– Jis tiki tikslą… Tu žinai, kartais aš pagalvoju, jog tai buvo seniai seniai, kažkur tirštoje lipnioje migloje – tarp atmenamo ir neatmenamo, kai viskas pasidaro nerealu ir nepatikima, lyg išdriektas virš upelio pirmasis ledas… O iš tikrųjų man tada buvo penkeri, ir vėjas, kuris su lietaus adatėlėmis barstė į langą kriaušės lapus, patinusios nuo skalbimo motinos rankos, apgaubtos stalinės lempos šviesos ir adančios tėvo kojines, ir beldimas, šaltas ir kraupus beldimas.

Jie buvo beveidžiai: jie turėjo akis, įtariai bėgiojančias giliose akiduobėse; po nunešiotomis kepurėmis netilpo jų plaukai – ir vis tiek jie buvo beveidžiai; jų rankos lindėjo plačių odinių apsiaustų kišenėse, ir man atrodė, kad jose slepiasi vėjas ir baimė.

Lemputė, ant kurios buvo užtempta tėčio kojinė, išslydo iš motinos rankų ir sukiužo, dusliai pokštelėjusi į grindis; motina nešaukė.

– Eisime, – tarė jie tėvui, ir aš supratau, kodėl jie buvo beveidžiai – jų veiduose nebuvo vietos nei šypsenai, nei sielvartui.

– Kur? – paklausė tėvas.

Jie nusikvatojo; jų juokas panėšėjo į beldimą.

– Girdite? Jis klausia kur. Po Tarybų valdžia pasikasti užsimanė, o kur tai gali nuvesti, nežinai.

– Gerai, – tarė tėvas. – Nešaukite prie vaiko.

Ir ėmė rengtis.

Ūmai susenusios motinos rankos nuvargusiai gulėjo skreite, ji nešaukė.

Vėliau – motinos sukurtas stabas – obuolių kompoto skardinė, kuri nepanėšėjo į žmogų, nors už jos slėpėsi žmogus – tėvas; ne, ne stabas, o plūdė, maža troškintų kopūstų prikimšta plūdė siuntinyje, viltis motinos akyse ir neigimas kažko baisaus, nesančio. Troškintų kopūstų kvapas bute, dieną, kai tėvas gaudavo siuntinį – motina žinojo ją, nors vieninteliu kelrodžiu jai tebuvo moteriška intuicija, – o su juo ir salsvas šleikštulys gomuryje ir aiškiai juntama šiluma po krūtine, tarytum kyštelėjus galvą iš prikūrentos krosnies į rudens vakarą. Grįžimas ir mirtis, palikusi mus su tėčiu mažus ir vienišus, lyg motina būtų vienintelė gija, rišusi mus su kitais žmonėmis, liūdesys tėvo veide, kai jis keisdavo kalendorius šalia motinos portreto – metai abejingai ropojo laike, – žmonės, einą pro mūsų langą, ir mes, einą kartu su žmonėmis. Ir pamažu grįžtanti šiluma…

Ir vienintelė likusi skardinė – rūdžių nusėstais kraštais ir kupina į akmenukus susiraukšlėjusių žirnių, – pirštai pakvipo dulkėmis, kai suleidau juos į gurgždančius akmenukus, šaltis tarsi kapiliarais sruvo pirštais, liejosi į delnus ir toliau kopė pašiurpusiomis rankomis; kažkur už lango vaikigaliai pagaliais daužė nuo stogų varveklius, o aš nieko negalvojau – tik jutau šaltį; negalvojau netgi tada, kai į kambarį aksominiais žingsniais įslinko tėtis ir sužiuro į skardinę ant pietų stalo.

– Gedulas? – paklausė jis ir ranka keistai mostelėjo ore, ieškodamas duonos; jos nebuvo.

Aš tylėjau.

Po juo girgžtelėjo kėdė.

– Ateik, – tarė jis taip staiga ir netikėtai, jog pirmą akimirką tai buvo dusloka nieko nereiškiančių garsų virtinė; aš nuraudau, lyg kas būtų pamatęs mane besirengiančią.

– Bet… man jau penkiolika, tėti.

– Todėl ir ateik.

Jo kojos buvo kietos, išdžiūvusios, o dygus skruostas prigludo prie mano kaktos („Tu nesiskutęs, tėti!“ – šūktelėjau kiek begalėdama nerūpestingiau), atsargiai atsargiai, ir aš pagalvojau, kad jis taip pat nedrąsiai glaudėsi pirmą kartą prie motinos kaktos; man kažkodėl pasidarė ramu ir gera.

– Tu myli žmones?

Aš niekada negalvodavau apie tai; aš gyvenau tarp žmonių, mylėjau tėvus, netgi invalidą, kuriam granata atėmė koją, aš mylėjau; kiekvienas iš jų buvo žmogus, tačiau visi jie dar nebuvo ŽMONĖS, suvokiau aš ir pagalvojau, jog atsakymą turėjau rasti seniai seniai, galbūt riboje tarp atmenamo ir neatmenamo, kai plačiaskverniai atnešė į mūsų kambarį šaltį ir baimę, o gal vėliau, kai pas sergančią motiną rinkosi vaikai su glėbiais miško gėlių – „lauke pavasaris, mokytoja, kita mokytoja mus vedė į mišką, ji verkė, kai mes pasakėme, kad šias gėles nešime jums“.

Jis nenustebo.

– Ir tu nori išbėgti į vėjuotą gatvę, kalbinti kiekvieną sutiktąjį.

– Taip. Bet paskui ateini tu, ir man nebebūna šalta.

Vilė nutilo.

Jos pilkšvos liesos rankos, gulinčios ant palangės, šaltas lango stačiakampis sienoje, kažkur toli už jų, linkstančios po mano kojomis grindų lentos, artėjant prie Vilės, tarsi ištįsusi spyruoklė išsirangiusi tarp mūsų minties, jog šiuose žodžiuose yra kruopelytė to, kad mes dabar lindime mažame kambarėlyje, nedrįsdami ieškoti šilumos už jo sienų, nes šią akimirką kiekviena šiluma yra šaltesnė už mūsų šilumą; vėliau – jos trapių petukų krūptelėjimas mano delnuose ir atodūsis – visa tai atrodė nepastovu ir maža šalia šalčio gatvėje; ir mane nudiegė, pagalvojus, jog PRASMĖS reikia ieškoti ne kambarėlyje, o kažkur ten, gatvėje.

– O skardinė? – tai mano balsas, virtęs šiurpuliu, nuslydo nugara.

– Ją tėvas paslėpė. Bet aš jaučiu ją, kaip žemėje užkastą lobį, kuriam pamatyti reikia paparčio žiedo. Kartais aš ją sapnuoju: į aprūdijusius jos kraštus teliuškena šiltas su puta pienas – tykšta ant veido, lūpų, paskui vinguriuoja gyvačiukėmis tarsi prakaito lašeliai. Ir aš jų nešluostau.

– Keista, saulė žalia, – tariau aš; zuikučiai vėl įsispigino į mane, jie nebevirpėjo, ir man toptelėjo, kad jie nesubėgs, jei aš mėginsiu juos paliesti.

– Atleisk, – tarė ji. – Aš buvau pamiršusi…

„Ji buvo pamiršusi, tu jai atleisk – ji buvo pamiršusi. – Šiurkštus jos pečius dengiantis megztukas brukosi mano tarpupirščiuose, ir aš nė nepajutau, kaip rankos, pirštų pagalvėlėmis nuslydusios iki jos alkūnių, bejėgiškai smuktelėjo į kelnių kišenes. – Ir aš kartais jį pamirštu; tada nebūna sunku iki suvokimo, jog užmarštis – tai viena iliuzijų, kurios visiškai nuogos ar prisidengusios menkais skarmalais sekioja kiekvieną mūsų žingsnį. Ji apvelia savimi nematomą kaprono gyslelę – tą ištįsusią akimirką, vaikiškos ašaros tirpdo šalmo rūdis, ir tu pasiruošęs dantimis sugriebti užmaršties siūlomą TIKĖK MANIM ir gerti jos šilumą. Bet ji nešildo tavęs, o kaupia kūne gėlą – slidžią ir mintinai nesugaunamą, kaip vėgėlė, o tavo protui per sunku suprasti, jog gėla – taip pat TIKĖK MANIM, tik visiškai kitoks, gimęs dviejų antipodų susidūrime ir gavęs stipriausiojo – PAREIGOS – vardą.“

– Nesvarbu. Jis ir aš man niekada nebuvo du asmenys. Aš nepažįstu jo. Aš pažįstu jį savyje.

– Ir tu nežinai, koks jis buvo? – nustebo zuikučiai. – Turbūt panašus į tave. Tu juk jį praaugai.

– Žinau. Jis buvo protingas. Bet aš jo niekada nemačiau.

– Tau sunku?

– Ne. Man atrodo, kad jų buvimas TEN ir mirtys mumyse kažką labai svarbaus paspartina. Tik kodėl ne visi jie tai supranta.

Vilės kulniukai vėl kimba į grindis – ji aplenkia negyvą, lyg apsnigta kriaušės šaka, toršerą, iškaukši pro duris ir kartu su žalsvu, koridoriaus grindis nugulusiu šviesos kaspinu atsiremia į sieną. Ji grįžta – dabar jos rankos, vyriškai sukibusios, guli ant nugaros, o plačiuose skruostuose ir kaktoje klajoja mintis – mums nepasiekiama, pagalvoju aš, ne pagalvoju – kažkieno šalti, dilgėlės kotelį apkibę pirštai slysteli mano nugara, nubarstydami ją rausvais kaip neprisirpusios bruknės kauburėliais. Ji stabteli.

– Gal eikime? – ištaria dvejodama, ir mes neiname – tik truputį nustebę sutinkame tamsą – sausą toršero jungiklio trekštelėjimą, atnešusį akimirksninę regėjimo netekimo baimę, pamažu į mus artėjančius daiktų kontūrus ir miestą už lango, pakalnėje, su lempučių girliandomis nužymėtomis gatvėmis ir apšviestais virtuvių langais – šeimininkės laimės eketėlėmis; ir kažkodėl beprasmį ir sienų nevaržomą mano balsą: kodėl tu užgesinai šviesą? Ir tylą.

– Matai?

– Ką?

– Gatvę. Tą, kuri kopia į kalną, tiesiai į mus. Joje niekada nebūna tamsos. Stogais nuslydę paskutinieji saulės spinduliai įžiebia elektros lemputes, pirmieji jas gesina, ir man atrodo, kad joje žmonės nepažįsta baimės. Žmogus bijo ne tamsos, o baisių ichtiozauro rankų, kalenančių joje… plokščias lyg iš tamsaus kaštono iškirptas Vilės profilis grįžtelėjo į duris, pro kurias nuslopo visiškai ne aksominiai, sunkiai koridoriaus grindimis braškiną žingsniai. – Mes čia, tėte.

– Tamsoje? – nustebo siluetas. Jis atsiskyrė nuo nepermatomos tarpdurio juodumos ir pamažu augo, įgaudamas gyvo, kvėpuojančio žmogaus pavidalą.

– Taip. Aš parodžiau Remiui mūsų gatvę.

– Tu parodei gatvę didvyriui, kuris mano jubiliejaus vos nepavertė dūmomis vienatvėje.

– Ir tai jūs vadinate jubiliejumi? – ištariau, vis labiau gūždamasis nuo tamsos ir minties, jog neišdrįsiu prieštarauti šiam žmogui, – ne prieš neišsakytus argumentus, kuriuos jaučiau tūnant jame, buvau bejėgis prieš kažką kitą, besiskverbiantį į mane ir plėšiantį paskutines skaudamo danties šaknis.

– O kodėl gi ne?

„O todėl, kad nepakanka sugebėjimo be kitų pagalbos judinti galūnes ir jaustis atsiplėšusiam nuo daiktų. Tai netrukdo bėgti tolyn nuo lempučių girliandomis apšviesto kelio ir inkšti iš nepasitenkinimo, žiūrint į žemės pėdą, kuria patraukė tave gyvenimas. Ir reikalauti ramybės.“

„Ramybės? Daugelis reikalauja ramybės pūslėmis delnuose. O pūslės, vaikine, neatsiranda šildantis prie židinio… Ir nuo daiktų nesiplėšk – įauk į juos, lik savimi, bet ne balione, iš kurio ištrauktas oras, kur menkiausia dulkelė gimdo vienatvės baimę – sodriai žmogaus prakaitu kvepiančiame kambaryje. Ir galvok… galvok…“

– Galvoji?

„Bet jie smerkia Hemingvėjų…“

„O skaitydami virsta Santjagais, ir pakvimpa žuvimi… Ir greičiau negu jūs, nors jie nemūvi teksasiškų kelnių ir nesiraito šokių salėse.“

– Stengiuosi suprasti.

„Prisimeni, vaikystėje tu mėgai saldainius: tai buvo vienas svarių tavo gyvenimo malonumų, prieš kurį sustreikuodavo dantys: kiekviena tavo ląstelė ištirpdavo kūne išsiliejusiame bukame skausme. Tada tu norėdavai pakilti nuo sudrėkusios pagalvės ir eiti: tu tikėjai, jog milijarduose tave supančių žemės pėdų yra tokia pėda, kuri sugers tavo skausmą – vienintelė žemės pėda, tačiau tikėjimas ja tau nebuvo šiaudas skęstančiam. Vėl tapęs normaliu žmogumi, griebdavai veidrodį, žiūrėdavai į ramiu nuovargiu alsuojantį veidą, ir tau atrodydavo, jog radai tą pėdą.“

– Stengiuosi suprasti, kuri iš asfaltuotos gatvės pėdų yra beskausmė.

– Tau reikia beskausmės pėdos. O stebuklingos kepuraitės, kuri rūšiuotų gėrį ir blogį?

– Ne. Tik atsakymo į keletą KAM?

„Kartais tu esi nubloškiamas į rūką, sklidiną balsų, besiblaškančių baltame kūne; kažkas šaukiasi pagalbos, kažkas veja tave iš kelio, o tu stovi, aklas, kaip žvėriūkštis, jausdamas į rankas suplūdusį viso kūno svorį ir negirdi savo balso. Paskui rūkas išsisklaido – nelieka balsų, nelieka žmonių – tik pasaulis, sustingęs gražus pasaulis, tartum spalvotame atviruke: arba ne – į polietileninį apvalkalą įvilktas peizažas su angeliukais ir pilimi. Tu bijai rūko, bijai sustingimo, netgi suodžiais išteptų rankų tu bijai; tu nori bėgti ten, iš kur bėgai dvidešimt metų; tu žinai tą kelią, – kiekvieną išvirtusią eglę, kiekvieną vilkduobę; tu aplenktum jas ir bėgtum ramiai ramiai, ir žodis TAMSA, ir žodis NEŽINOMYBĖ pasislėptų apdulkėjusiuose žodynuose: tu užrakintum juos į lagaminą su užrašu ATEITIS ir mestum raktą į drumzliną upės tėkmę.“

– O jeigu aš atsakysiu į visus tavo KAM, čia, kambaryje su centriniu šildymu, tu paliksi? – siluetas vėl nuniro į tamsą; tik keista – jis nesumažėjo. – Nepaliksi. Ir aš nepalikčiau. Lageryje buvo vienas vaikinukas: jam buvo tiek, kiek tau dabar, o jis jau turėjo žmoną ir pilkšvaakę dukterį. Mes valgydavome iš namų atsiųstus troškintus kopūstus – kruopelytėmis dėdavome juos, sušalusius ledukus, į burną, prieš tai tarp suspaustų lūpų atgaivinę namų šilumą, o jis pasakodavo apie Odesą, apie nudažytus gatvių žibintus ir atodūsius tarpduriuose, apie saulėlydį prie molberto pajūryje ir apie vienintelį paveikslą, kurio jis nesudegino ir kuris atvedė jį pas mus.

– Žil v Odese slavnyj pariniok… – dainuodavo jis, ne dainuodavo, o kentėdavo; daina pralįsdavo, nuplaukdavo mumis – likdavo tik nuosėdos – kančia, ir mes niekaip negalėdavome suprasti, kas privertė jį savo kančiai pasirinkti tokį banalų apvalkalą.

Mes niekada to nesupratome.

O vieną pavasarį, kai ledas upėje suaižėjo, patamsėjo, jis ištraukė iš properšos draugą, o pats… Patį radome, išėjus ižui, už kelių kilometrų, ant kranto, šalia saulės išvarpytų lyčių.

– Žil v Odese slavnyj pariniok… – uždainavo kažkas grįžtant iš laidotuvių, ir buvo liūdna, buvo baisu, ir norėjosi susmukti ant žemės, kaip prieš motiną, apkabinus jos kelius, ir jausti ne šaltį, o kažką sulaužytą, iškraipytą ir kartu giliai įprasmintą…

…Aš tylėjau; Vilė tylėjo; tamsa tylėjo. Paskui ji tapo tuštesnė, ir aš suvokiau: jo nebėra kambaryje.

VILĖ. Jis man niekada to nepasakojo.

„Ne, vaikine, tu per silpnas užrakinti lagaminą. Kaip per silpnas nublokšti nuo sienos surūdijusį šalmą – tikėjimą, kuris savimi uždengia tikėjimo šešėlį. Ir bėgti tu per silpnas. Nebent galvoti… galvoti…“

VILĖ. Jūs nesupratot vienas kito?

„Todėl galvok iki skausmo smilkiniuose, iki pojūčio, jog tu negali nieko suprasti, esi per menkas šalia didelių daiktų, ir, tai pajutęs, vis tiek galvok, nes tu jau išaugai trumpas kelnaites ir jūreivišką palaidinę su inkarėliu ant rankovės, ir pagrindinė tavo pareiga – galvoti. Gal kada nors tu suprasi TAI, tada tu tapsi lygus su daiktais, kurie dabar didesni už tave, o gal netgi didesni už juos: ir tada tu sakysi savo vaikams ir anūkams: „Gyvenimą reikia išgyventi taip, kad…“ – „O tu?“ – klaus tavęs vaikai ir anūkai. „Aš?.. Aš galvojau; pradėjau galvoti, išaugęs jūreivišką palaidinę su inkarėliu ant rankovės, ir galvoju iki šiol…“ – „Ir tu nepavargai, tėve ir seneli?“ – „Ne“, – atsakysi tu, nors jausies truputį pavargęs…“

VILĖ. …pas juos. Tu eisi su manimi?

Aš vėliau.

VILĖ. Gerai. Tik neilgam.

Už sienos suskambo išderinta gitara, ir keletas vyriškų balsų ėmė reikalauti iš gyvenimo abipusės meilės. Rankos vėl apsunko, išsiplėtė, – per ankštos joms pasidarė švarko rankovės, – ir man buvo gera jausti jų svorį, lyg stovint prieš šviesą, plūstančią pro voratinklių nevaržomą langą. Aš kėliau jas lėtai ir sunkiai, klausydamasis braškančių siūlių muzikos ir galvojau: ko gi ji būtų verta, toji muzika, viena be padrikos dainos už sienos?

O pilkšvai mėlyname žvaigždžių pribirusiame nakties ekrane ėmė ryškėti didelis ir tikras mano noras: PRAAUGTI DAIKTUS, KURIE DABAR DIDESNI UŽ MANE.