Juozas Šikšnelis. Trys novelės

2022 m. Nr. 7

Skulptūrėlė

Medgalys tiko pusiau sapne, pusiau snaudulyje regėtai formai: sulinkusi žmogaus figūra be ryškesnių bruožų, galima sakyti, vien apribos. Velniškai nemėgstu žodžiais bandyti išaiškinti, ką norėjau pavaizduoti. Aiškinti reikia tik nepadarytus darbus, tai yra tuos, kurie pasilieka žodžiuose, niekada nebūna sukurti, tik nupasakoti. O figūra iš medžio, akmens ar kitokios medžiagos privalo pati apie save kalbėti. Jei tyli, reikia ją sudaužyti ar sudeginti. Nors vienam ji gali be galo daug pasakyti, kitam tylėti lyg žuvis. Bet šį kartą nusižengsiu principams ir išduosiu: norėjau pavaizduoti prabėgomis matytą praeivį, kurio bruožų neįsiminiau, todėl skulptūros veidas turėjo būti abstraktus.

Neskubėjau griebtis kirvio ir tašyti medgalį, visada stengiuosi su medžiaga susigyventi, prisijaukinti, nes tik kvailiui atrodo, kad geriausias tarpininkas tarp medžiagos ir menininko yra kirvis. Šita pliauska – iš nukirsto prieš kokius penkerius šešerius metus medžio ir, atrodytų, seniai pamiršo savo gyvastį, todėl neturėtų priešintis tašoma, bet taip nėra. Medžiaga jaučia kūrėjo nuotaiką, nė nebandyk ant jos išlieti sukauptą pyktį, nes susigriebsi per vėlai, kai vietoje numatyto kūrinio teliks balanėlė krosniai pakurti.

Reikia iš pradžių viską apgalvoti, anot vieno tokio, tad, pasinaudojęs jo patarimu, numatau, kurioje vietoje įkirsiu pirmąjį rantą. Ir prasideda, kaip sakoma, tik skiedros lekia. Kol pasirodo jis. Jis – tai šilto ir šalto, turiu galvoje skysčius, ragavęs keistuolis, kuriam, regis, nėra srities, kurios jis neišmanytų, ir ne iš interneto, o iš savo be galo turtingos praktikos. Vienu žodžiu, Jonas, visų šaukiamas Joneliu, yra mūsų universalas. O nuo jo dažnai kartojamo keisto posakio gerai tavy, gerai many, gerai tų žmonių, – nei bėgti, nei rėkti.

Pirmas jo klausimas: klevas? Nuo tiesos nepabėgsi, patvirtinu. Žmogaus figūra? Belieka linkterėti galva. Pamaniau, jei nesileisiu į kalbas, gal supras, jog yra nepageidaujamas, ir paliks ramybėje. Kaime yra tokia nerašyta taisyklė: be reikalo nesibrauti į svetimą kiemą. Pakviestam padėti ar pasiskolinti medvilnės aliejaus – kitas reikalas, bet be jokio tikslo, tik patrukdyti – niekada. Jonas, beje, ne senbuvis, gal todėl laisviau supranta šį nerašytą įstatymą. Mano tylėjimas jo nė kiek netrikdo, priešingai, skatina be perstojo plepėti. Netrukau sužinoti viską apie klevo medį. Prisipažinsiu, iki tol težinojau tiek: lapuotis, auga prie sodybų, nupjautas džiūsta iki penkerių metų, mediena sveika, šviesi, tekstūra neryški. Jonas papildė: gerai tavy, gerai many, gerai tų žmonių, mediena viena vertingiausių, iš klevų gaminami net smuikų (tą buvau viena ausimi girdėjęs) ir kitų instrumentų korpusai, naudojama vidaus apdailai ir baldų gamybai. Nesunkiai apdirbama, beicuojama ir lakuojama, iš jos dar gaminami laiptai ir žaislai. O sula, sula. Šitą irgi žinojau, kasmet prisileisdavau keletą litrelių.

Viena ausimi klausydamasis Jono tarškėjimo, vis svarsčiau: žinios anokia našta, bet kiek jos gali prisidėti prie būsimos skulptūros? Bet, pasirodo, tai buvo tik įžanga, netrukus prasidėjo patarimai. Ne bet kokie, o profesiniai, nes, pasirodo, Jonas baigęs drožybą proftechninėje, turi netgi diplomą. Kas aš prieš jį? Nemokytas stuobrys. Gerai tavy, gerai many, gerai tų žmonių, kirvį ne taip laikai, neištveria Jonas, ir, ištraukęs man iš rankų, parodo, kaip reikia laikyti. Kelis kartus kerta, aišku, ne vietoje. Pabandau, kaip rodė, man nepatogu. Argi būtina viską daryti, kaip mokoma proftechninėje? Čia netašyk, o tiesiog nuskelk gabalą. Pamąstau, pasvarstau, Jonas lyg ir teisus. Skeliu. Per daug nuskilo. Antra taisyklė, kurios nemoko mokykloje: nepradėk drožti piktas ir neklausyk mokytų.

Kaip juo atsikratyti? Trinktelėti kirveliu kakton ir apsimesti, kad netyčia? Bet viskas išsisprendžia savaime. Jonas toliau dėsto sukauptas žinias: nori, kad per daug neskiltų, įkirsk statmenai, kitaip sakant, užkirsk kelią tolesniam skilimui. Paklausau, kirvis atšoka lyg nuo kempinės ir įkerta į medgalį laikančią ranką, trykšteli kraujas. Nieko nesakau, net nepažiūriu patarėjo pusėn, tik apsisukęs skubu trobon ieškoti tvarsliavos. Jonelis tikriausiai pirmosios pagalbos suteikti nebuvo apmokytas, todėl apsisukęs sliūkina iš kiemo.

Tragedijos jokios, kraujo litrai neišbėgo, o drožiant medį didesnės ar mažesnės traumos yra kasdienybė, tik pasimaišė tas velnio neštas ir prie manęs pamestas Jonas. Nei verkti, nei juoktis. Kita vertus, ko ant jo pykti, juk ne blogo linkėjo, norėjo pamokyti, bet mokinys pasitaikė negabus.

Kūryba mėgsta vienatvę, kalbėtis gali tik su savimi ar su būsimu kūriniu. Ypač man, pradėjusiam eiti ir toliau einančiam vienišiaus keliu. Jokie pamokymai nepadės sukurti genialaus kūrinio.

Kraujas nustojo bėgti, bet būsimajai skulptūrai neprireiks beico. Tik kažin, kaip žiūrovai priims tikru krauju dažytą darbą, kitam, žiūrėk, dar pabus vampyriški polinkiai, o aš liksiu kaltas. Be to, nesu modernistas, ieškantis netikėtų išraiškos priemonių. Tik tuo atveju, jei išbandai įprastas priemones ir, aiman, jų neužtenka idėjai įkūnyti, griebkis, kas po ranka taikosi: žalią mėsą ar ekskrementus. Bet remtis reikia tradicinėmis išraiškos priemonėmis, o jų yra devynios begalybės, prireiktų devynių gyvenimų, norint visas išbandyti. Prie netradicinių dažniausiai linkstama norint sublizgėti, pagarsėti, greičiau pakliūti į snobų ratelį. Tik snobams gali nepatikti natūralus kraujas, jų meninio skonio receptoriams patrauklesnės išverstos žarnos su specifiniu kvapeliu.

Gerai tavy, gerai many, gerai to Jono, bet darbuotis viena sutvarstyta ranka yra nepatogu, o dar tas kraujas… Palieku viską ant darbastalio, įsirengto už svirno po stogu, ir einu ilsėtis. Juolab kad ant nosies galo kabo vakaras.

Naktis buvo nerami. Skaudėjo sužeistą ranką. Ar pastebėjote, kad kuo menkesnė žaizda, tuo įkyriau apie save primena? Stipriai susižeidus skausmas apima visą kūną, vaikštai tarsi pritrenktas, o nedidelė žaizda sukelia skausmą, patiriamą stomatologo kėdėje. Be to, retsykiais susapnuodavau kirvio smūgius į žaizdą. Ir garsai. Pastaruoju metu naktimis netikėtai pabudęs išgirstu garso pabaigą, tarsi kas būtų sugirgždinęs grindis, atsirėmęs į sieną, trinktelėjęs durimis. Bet tai tik garso dalis. Jau visiškai pabudęs įtempiu klausą, laukdamas pasikartojančio viso garso. Nesulaukiu. Šiąnakt garsai persikėlė į lauką. Ir jie ne fragmentiški, o pasikartojantys, ritmingi. Manausi, atsikelsiu ir išeisiu į lauką, bet garsai nuslopsta. Netrukus vėl pasigirsta. Nusprendžiu, kad kaimynas Lionginas sumanė vidurnaktį pasiskaldyti malkų ar taisyti tvorą – jam taip būna. Nusiraminęs išmiegu nakties likutį lyg kūdikis – vienu miegu, be sapnų, be pabudimų, nevarginamas jokių garsų.

Rytas išaušta saulėtas ir šiltas, maga kuo greičiau išeiti į lauką, o ten mane pasitinka paukščių trelės, gandrų kalenimas ir… kaimyno žoliapjovės burzgimas. Nusipirko naujos konstrukcijos mechanizmą ir niekaip negali iš pirmo karto jo užvesti, tad brūžina ir brūžina. Bet kai jau užveda, tai skuta veją nuo ryto iki vakaro. Skubu prie darbastalio ir nutirpstu ištiktas stabo: ant jo stovi skulptūrėlė, visai ne tokia, kokią buvau sumanęs – be raiškių bruožų, abstrakčių žmogaus figūros apribų. Ne, šitoji su visais bruožais, yra net raukšlelė kaktoje, išryškintos akys, lūpos ir netgi nosis su kiauromis šnervėmis. Atslūgus nuostabai sukilo pyktis. Tik nežinia, ar todėl, kad kažkas be mano žinios ir leidimo prikišo nagus ir padarė viską ne taip, ar dėl to, kad pats niekada tokios meistriškos skulptūros nebūčiau sukūręs?

Atsakymo ilgai ieškoti neprireikė: taigi Jonas čia nagus prikišo. Parodė savo aukštą klasę. Tačiau esu matęs jo drožinius. Visi traukti ant vieno kurpalio: riesti ūsai, išsprogusios akys. Mat proftechninė medžio drožėjus ruošė meno dirbinių kombinatams, ten jie pagal dailininkų parengtus modelius droždavo suvenyrus. Čia kas kita. Kuo ilgiau žiūrėjau į medinuko veidą, tuo giliau grimzdau į jo akių gilumą. Jis traukė žvilgsnį ir lyg magnetas nepaleido.

Jonas gyveno netoliese, reikia nueiti pas jį ir išsiaiškinti. Kone tekinomis pasileidau link jo namų. Belstis nė nereikėjo, durys buvo atlapotos, po virtuvę vaikštinėjo vištos, lesinėdamos slidų linoleumą. Daugiau nė gyvos dvasios. Dėl viso pikto garsiai pašaukiau Joną. Atsiliepė tik vištos. Kambariuose gerokai sujaukta, panašu, kad šeimininkas skubėjo išeiti, arba kas nors pašeimininkavo vietoje jo. Tikriausiai būsiu pamiršęs pasakyti, kad Jonelis gyveno vienas, jo vaikai buvo pasklidę kas sau, žmona užklysdavo tik retkarčiais, kaip pati sakydavo, „aptvarkyti“. Paskubomis nėriau į kiemą, o ten susidūriau su Jonelio kaimyne Dalia, kurią jis, o ir visi kiti, vadino Apyaušrio Dalia. Sruogos dramoje Dalia nevaidino, gal net nebuvo tokios skaičiusi, nes labiausiai mėgo liežuviu malti, ne skaityti ar vaidinti. Suliūliavusi galingu kūnu, neklausiama ir neraginama suskubo pasakoti: vakar naktį buvo triukšmo, maniškė vyresnioji, Izolda, grįžo iš gastrolių apie trečią paryčiais, ji ir girdėjo, kaip Jonas troboje daužėsi, gal dozės negavo, o gal per didelę paėmė, šito nežinau, bet draskėsi kaip pasiutęs. Dozės? – perklausiau.

Taip, Pitolečka skundėsi praradus nuolatinį klientą. Tai iš kur jis imdavo dozes? Nežinau, kai turėdavo pinigų, taksistai atveždavo, o kai sėdėdavo nuogas basas, kažkas iš vietinių sušelpdavo. Ne pati Pitolečka? Dar geriau, jai proto užtenka tik vandens spiritan įpilti ar atvirkščiai, o čia narkotikai. Tai gerai, bet kur Jonulis dingo? Greitukė išvežė. Maniškė Izolda iškvietė, nuėjo pas Joną pažiūrėt, kas ten darosi, o tas jai po kojų staiga brinkt kaip ilgas ir nejuda. Izolda išsigando, jau norėjo šaukti mane, bet iškvietė greitukę. Tie paėmė net neapžiūrėję. Negyvas? Ne, sakė, insultas.

Grįžau nei muštas, nei luptas, viduje tarsi sudaužytas. Jaučiausi kaltas, bet kodėl? Juk nepažeminau, neatstūmiau, nepasiunčiau na troich, tiesa, pokalbio nepalaikiau, bet ir neprieštaravau, kad Jonas šalia pabūtų. O toji skulptūrėlė. Tarsi pamokymas, kerštas, perspėjimas. Kol neišsiaiškinsiu su Jonu, nenurimsiu. Išsirengiau į ligoninę.

Klaidžiojau ligoninės koridoriais, o juose – palatos, pilnos lozorių, laukiančių Kristaus, kuris pasakys: kelkis ir eik, užtenka drunyti, laukia ūkis ir nusiplūkusi žmona. Koridoriaus gale pagaliau radau vienutę, kurioje lyg koks Seimo narys ar ministras gulėjo Jonulis, o gal tik jo išnara, iškaišiota vamzdeliais, prijungtais prie įvairių spalvų lempelėmis mirkčiojančio aparato. Jam sukelta dirbtinė koma, malonėjo paaiškinti sanitarė, drėgna šluoste plaunanti grindis. Kodėl? – paklausiau. Matote, ką dirbu? Aš jums ne mokslų daktarė.

Mokslų daktarę pasigavau koridoriuje, ji turėjo ant kaklo pasikabinusi stetoskopą, o virš dešiniosios krūties lentelę su užrašu: dr. Astra Dudurytė. Mandagiai pasiteiravau apie Joną. Pirmiausia, kas jūs ligoniui? Na, ne brolis, ne dėdė, bet kaimynas, draugas. Šiaip neturėtume teikti pašaliniams informacijos, bet, panašu, be jūsų nelabai bus kam jį lankyti. Taip, jam sukelta dirbtinė koma, nes atvežė perdozavusį neaiškių preparatų, išvalėm organizmą ir sukėlėm komą. Kada jis atsibus? Vienas Dievas težino. Gal po savaitės, žiūrėsim.

Namo grįžau visiškai prislėgtas. Niekas neaišku ir nėra ko pasiklausti, o skulptūrėlė lyg gyvas priekaištas akis bado. Kilo mintis mest ją į krosnį ir užmiršti. Bet kažkas sulaikė ranką. Laikas bėgo, o vieną dieną išgirdau žinią: Jonulis nebeatsigavo – organizmas buvo pernelyg nualintas. Durys užsivėrė. Gerai tavy, gerai many, gerai to… kurio jau nėra.

Skulptūrėlės neišmečiau ir nesudeginau, pastačiau šalia savųjų. Kiekvienas svečias pirmiausiai ją pamato ir būtinai pagiria: geriausias darbas, kokį esi sukūręs. Pradžioje kračiausi autorystės, pasakojau visokias pasakas, prieidavau kone iki vaiduoklių ir antgamtinių jėgų, bet pamažu lioviausi. Dabar giriamas tik nežymiai papurtau galvą. Suprask kaip nori: tarsi prieštarauju, tarsi pritariu. Likęs vienas dažnai imu skulptūrėlę į rankas ir apžiūrinėju. Ji kaip magnetas, paėmus nesinori paleisti – limpa prie delno.

Kur jie eina?

Kasdienybė tarsi kaleidoskopas: greitas vaizdų, įspūdžių, nuotaikos keitimasis, aiškina žodynas. Kai viskas greitai keičiasi, akis nespėja gaudyti, o atmintis fiksuoti. Kas kita su pasikartojančiais vaizdais. Juos ne tik pastebi, bet ir įsimeni.

Sėdžiu prie lango, geriau būtų sakyti „po langu“, bet kalbos redaktoriai pultų taisyti, o skaitytojas nesuprastų, iš kurios pusės – iš vidaus ar iš išorės sėdžiu. Gerai, tegul būna visiems aišku, nes didžioji painiava prasideda nuo mažų akcentų kaitaliojimo. Tad sėdžiu po / prie lango ir žiūriu. Ne į pasaulį, ne į didmiesčio gatvę, kurioje verda gyvenimo aistros, ne į dangų su nesuskaičiuojamomis planetomis bei jų palydovais ir galybe dar neatrastų paslapčių, bet į vangiai alsuojančią kaimo gatvę. Negali sakyti, kad ji visą laiką tuščia ir išmirusi lyg kokioje Černobylio zonoje, pasitaiko, kad ja kas nors vis praburzgia. Tiesa, dviračių pamatysi itin retai. Triukšmingus dienos laikotarpius keičia tylos atkarpos. Visai kaip vamzdelyje su mirgančiais kaleidoskopo stikliukais. Mirga, keičiasi, atsiranda, išnyksta ir nieko nelieka.

Netiesa. Lieka. Pirmieji trys pamatymai išnyko kaleidoskopo mirgėjime, ketvirtąjį akis jau užfiksavo, atmintis įsirašė. Negiliai. Tai buvo trys vyrai, žingsniuojantys pro šalį. Vienas eidavo iš kairės į dešinę, kiti du iš dešinės į kairę. Grįžtančius atgalios matydavau ne visada. Jie eidavo ir nueidavo negrįžtamai, o aš ramiai laukdavau kitos dienos ir tuo pačiu metu vėl matydavau juos pralinguojančius pro šalį. Trijulė, tiesa, pasirodydavo ne vienu sykiu, tarsi vengdama susitikimo. Ryte iki dešimtos iš kairės į dešinę energingai nužingsniuodavo vidutinio amžiaus vyriškis. Atrodydavo, kad žmogus tiesiog skuba į darbą, nors tautos išmintis tvirtina: protingas skuba iš darbo, o kvailys į darbą. Kiti du, einantys priešinga kryptimi, regėjosi kažkuo panašūs. Ne išvaizda, gal tik eisena: šiek tiek sulinkę per juosmenį vilkdavo kojas. Amžius – gerokai virš vidutinio, bet dar nesukriošę.

Langas leidžia matyti pro šalį slenkantį gyvenimą, bet jo trūkumas tas, kad jis užgriebia tik nedidelį plotą. Todėl ir savo ganomuosius, jei galima juos taip pavadinti, matau ne ilgiau kaip minutę. Jų tikslus belieka numanyti. Turint neribotą fantaziją tą padaryti nesunku. Galima prisigalvoti šimtus variantų, bet kuris iš jų yra tiesa? Daug paprasčiau būtų sustabdyti tuos vyrus ir, uždavinėjant gudrius klausimus, ištraukti tiesą. Bet kam reikalinga tiesa be intrigos, paslapties?

Gyvenimas taip sutvertas, kad, anot šauniojo kareivio Šveiko, niekada nebūna taip, kad nieko nebūtų. Nestabdžiau einančiųjų, nebandžiau sužinoti, kur ir ko eina, bet ir savo fantazijai neleidau per daug įsišėlti.

Šukuokime mintis, dėliokime viską į vietas. Vardai: žingsniuojantis kairėn tebūna A. (kam sukti galvą ir kurti visokias pravardes?), einantys priešinga kryptimi tebūnie B. ir C. Štai kaip paprasta, net nesuskaudo. Toliau – laikas. A., kaip jau buvo rašyta anksčiau, paprastai praeina iki dešimtos ryto. B. – iki dviejų popiet, o C. – iki keturių popiet. Susitikti jiems mažai tikėtina, nebent kas sugaišintų kelyje.

Kaip jie eina? A. žengia, kaip jau buvo užsiminta, užtikrintu, skubriu žingsniu, tarsi žinodamas tikslą ir stengdamasis jį kuo greičiau pasiekti. Todėl nesidairo į šalis. B. eina vangokai, tarsi nenoromis, be motyvacijos, lyg varomas – gal ne į ešafotą, gal tik į areštinę penkiolikai parų. C. niekur neskuba, mėgsta stabčioti prie kiekvieno kiemo, stulpo, trobos, jam viskas įdomu. Smalsuolis.

Kartais laukdavau jų sugrįžtant, tikėdamasis suprasti, kur ir ko ėjo. Juk maža kokių reikalų atsiranda. Nusipirkti pieno, pavyzdžiui, jei kas kaime dar turi karvę. Arba kiaušinių, arba pasiskolinti bobelę dalgiui plakti, o gal ir patį dalgį. Siuvėjai, vienintelei užsilikusiai, nunešti pataisyti prakiurusį drabužį, ir taip toliau. Vardinti gali be galo, be krašto. Priežasčių pereiti per kaimą yra devynios begalybės.

Taigi pirmyn, užtenka drebinti orą. Mano versijos: A. užsiima labdaringa veikla arba yra pasamdytas prižiūrėti iš lovos nesikeliantį ligonį.

B. eina, kad eitų, jis labiausiai panašus į ėjiką, įtikintą ėjimo nauda sveikatai. Vieni gydytojai lyg triušį iš skrybėlės ištraukia faktą, jog būtina per dieną nueiti iki dešimt tūkstančių žingsnių, kiti skuba paneigti, kad tai nėra būtina.

C. būtų panašus į stebėtoją ar slaptąjį agentą, nes eidamas dairosi tarsi fotografuodamas aplinką. Gali būti, kad jo uždavinys – įsiminti bendrą kaimo vaizdą, bet visiškai tikėtina, kad jam gali rūpėti ir viena konkreti sodyba, o nenorėdamas išsiduoti, kuri, apžiūrinėja visas.

Susidėliojęs versijas, nutariau palaukti rytdienos – per naktį gali kilti naujų idėjų, mat dažnai prabusdamas nenustoju sukti dienos darbų ir minčių malūnėlių. Pasitaiko, kad ryte nubundu su naujais sumanymais.

Bet kitą rytą nubudau su tomis pačiomis versijomis. Naktį karsčiausi po nebaigtus statyti dangoraižius, rizikuodamas nusisukti sprandą, bet sapnas, kaip ir dera sapnui, nutrūkdavo neatsargiai slystelėjus kojai. Tad teiginys, kurį kadaise skaičiau, jog sapnai susiję su dienos veikla, nėra visiškai teisingas. Arba, net nesinori garsiai sakyti, tas pavojingas ropinėjimas pastoliais gali reikšti, jog mano versijos yra iš piršto laužtos.

Nesileisdamas į svarstymus bei spėliojimus pagaliau griebiu jautį už ragų ir devynios penkiolika einu į gatvę pasitikti A. Išmušė valanda ištraukti iš jo viską. Vieną kartą reikia tam pasiryžti, nes baigiu įsivaryti ligą. Išėjęs dairausi. Tuščia. Kaimas kaip išmiręs. Ką jie visi veikia savo trobose? Negi dar miega?

Dabar, praėjus kuriam laikui, negaliu prisiminti, kas pirmiau patraukė mano dėmesį: dūmai ar gaisrinio automobilio lojimas? Logiška seka turėtų būti tokia: gaisras pirmiau, sirena paskiau. Tokie dalykai greitomis nesidaro. Vadinasi, gaisras gatvėje į kairę nuo mano namų jau plieskėsi man išėjus. Tik nemačiau nei ugnies, nei dūmų, nes tikėjausi pamatyti A. O šis nepasirodė. Prie gaisravietės bėgo smalsuoliai, o vėliau, gaisrinei jau išvažiavus, grįždami man aiškino: užmigo rūkydamas.

Vieno ėjiko tikslas atkleistas. Kur ėjo, ten ir nuėjo. Tariu tai sarkastiškai, nes force majore tyrimą nutraukė. Niekas, tyčia įsikandęs cigaretę, nesigula į lovą pasnausti. Sakau tai tvirtai, nes remiuosi ilgamete patirtimi: pats kelis kartus vos nesupleškėjau.

Skaitytojas, atsiprašant, spjaudysis ir sakys, kad autoriui pritrūko fantazijos, todėl nuėjo lengviausiu keliu. Rusai tokiam žanrui turi puikų apibūdinimą: literatūrščina. Lietuviai nesismulkina – savi jiems kuria literatūrą iš didžiosios raidės, visi kiti grafomanai. Taškas. Bet prisiekiu viskuo, kas šventa, kad tolesni įvykiai neišgalvoti, nepritempti už plaukų, nesukonstruoti, viskas vyko taip, kaip čia juos pateikiu. Tad smerkite, piktinkitės, vadinkite kaip norite, bet iš dainos žodžių neišmesi.

Trylika valandų keturiasdešimt penkios minutės čiuožiu laukan ir dairausi. Vėl tuščia, net automobiliai, tokiu metu užplūstantys gatvę, nevažiuoja, tik katinas oriai kerta kelią, kad kitoje pusėje esančiuose laukuose sumedžiotų pelėką. Laukiu, dairausi. Ir staiga pro mane prašvilpia, tikrąja to žodžio prasme, kažkoks beformis, aplamdytas objektas, sąmoningai nesakau automobilis, nes į jį nebuvo panašus. Lekia gatve tolyn, prie posūkio klaikiai sucypia, sugirgžda ir verčiasi kūlio. Žiopčioju iš nuostabos, smalsuoliai pasileidžia į įvykio vietą, o jiems iš paskos policijos ir greitosios automobiliai su kaukiančiomis sirenomis. Pasijutau kaip Varšuvoje, kur kadaise svečiuojantis visą dieną stūgavo sirenos, stengdamosi nutildyti gėjų parado šūkius.

Nebėgau kartu su visais į įvykio vietą, vengiu kraujo ir kitokių baisybių. Bet netrukus sužinojau, kas ten įvyko. Narkomanas, pavogęs automobilį, bėgo nuo policijos, pakeliui sudaužė du niekuo dėtų piliečių automobilius, atsiplėšęs nuo persekiotojų atlėkė į kaimą ir nutrenkė B., kuris ėjo žioplinėdamas gatve, ne šaligatviu. Atrodo, nutrenkė mirtinai. Greitoji išvežė, bet sakė, kad viltis menka.

Trypčioju lyg šokdamas čečiotką ir nesuprantu, kas darosi, kodėl taip, kas užsakė šitą beprotybę. Užtenka man pasidomėti žmogumi, ir jį ištinka neganda. Gal aš esu tas blogį ir mirtį nešantis pranašas?

Liko dar C. Sulaukęs be penkiolikos ketvirtos skubu į savo postą gatvėje ir vėl dairausi. Iš vienos pusės vėjas dar atneša degėsių kvapą, kitoje pusėje darbininkai su žarna, prijungta prie vandens cisternos, plauna gatvę. Jau ir po keturių. Kaimynė, klibikščiuojanti į autobusą, stabteli ir sako: girdėjai, kad dingo C.? Kaip dingo, kur dingo? Išėjo ir neparėjo.

Taigi. Taškas. Trečiasis personažas nusinešė atsakymą su savimi. Kitaip ir būti negalėjo, nes visi trys gyveno tarsi balansuodami ant bedugnės krašto. Vienam buvo lemta ne laiku ir ne vietoje prisnūsti, kitam užsižiopsojus ne laiku ir ne vietoje nužengti nuo šaligatvio į gatvę, trečiasis suprato, jog kelias neturi pabaigos.

Sėdžiu toliau po langu (vis dėlto kaip teisingiau? „Prie“ ar „po“?) ir stebiu mirgantį kasdienybės kaleidoskopą, kuriame niekas nesikartoja: ramybės akimirkas keičia pasiutiškas mašinų lėkimas, tik žvilgsnis už nieko ilgiau nebeužkliūva.

Tiesa, neseniai pasklido gandas, kad C. kūnas buvo aptiktas Baltarusijoje. Rado mūsų pasieniečiai. Kalbėjo, jog sieną peržengė ne vieną ir ne du kartus, tarsi bandydamas pasieniečių budrumą, galop prigulė anoje pusėje ir užsnūdo visiems laikams. Kažkaip nesolidžiai, svetimoje žemėje. Bet negi gali pasirinkti?

Ant sūpynių

Sėdžiu ant balansinių sūpynių, kas kitame lentos gale – nežinau, bet retsykiais lieku vienas ir krentu į oro duobę. Niekas neperspėja, nes šalia nėra mafijos boso patarėjo – consigliori, kuris pasilenkęs prie šefo ausies šnabžda: padėti į vietą, palikti gyvą. Man niekas nešnabžda, išskyrus vidaus balsą, bet jis toks beviltiškai silpnas, vos girdimas, lyg uodo zirzimas, tik ne toks įkyrus. Todėl krentu užtikrintai – niekas nespėja pagauti, bet ir nebando. Gal ir gerai.

Iškilęs į šviesą, dienos šviesą, o tiksliau, į saulės šviesą, kai kitoje sūpynių pusėje įsitaiso kas nors atsveriantis mano svorį ir balansinės sūpynės išsilygina, atgaunu pusiausvyrą, bet dar mirkčioju ašarotomis akimis, nes pasipila kruša, kitaip nepavadinsi, žodžių – akmenų, vieni lengvi lyg pūkas, kiti sunkūs ir aštrūs, tad raitausi, mėčiojuosi į šalis, lankstausi, bandydamas jų išvengti. Blogiausia, kad tie sunkieji ir aštrieji ne tokie skaudūs kaip minkštieji. Gal dėl to, kad šie taiklesni, kerta tiesiai į atvirą nervą. Nepatikėsite, bet kartais atrodo, kad tai veikia, kad esu kalamas prie sūpynių lentos tarsi Kristus prie kryžiaus, ir niekada nepasiduosiu oro duobių traukai – kai tasai kitame lentos gale netikėtai pakils, aš, užuot beviltiškai kritęs, mikliai atsistosiu ant kojų. Bet tai tik iliuzija, nes niekas nesikeičia, viskas sukasi ratu, be to, beprotišku greičiu, vos spėju susigaudyti.

Negaliu neigti to, ką girdžiu – viskas nuo pirmojo iki paskutinio garso teisinga – nei pridėsi, nei atimsi, beveik viskas, kaip jau buvau užsiminęs, užgauna stygas – vienos įtemptos, rodos, tuojau tuojau nutruks, kitos laisvai tabaluoja. Pirmosios skamba taip garsiai, rodos, galva perplyš pusiau, kitos tykiai tykiai suvirpa. Bet tai tarsi nirimas žiemą į eketę: nudegina, nusvilina šaltis, o iššokus ir įlindus į drapanas ar prišildytą patalpą, darosi karšta. Štai ir visa nauda. Vienkartinė.

Ką girdžiu? Pamokymus, receptus, graudenimus, grasinimus, skundus, atsižadėjimus, prašymus, geranoriškus patarimus kreiptis į žiniuonius, užsikoduoti, įsisiūti torpedą ir taip toliau. Sudėjus viską į vieną vietą, manęs kaip tokio, turinčio fizinę formą, neliktų, apie sielą neužsimenu, nes pats abejoju jos buvimu.

Kas manyje neklauso vertingų pamokymų, kur slypi atmetimo reakcija, o gal kurtumas? Suradus būtų galima išsioperuoti ar su šakute išsikrapštyti torpedą, kaip tai kelis kartus darė mano bičiulis R. D., vėliau gyvenimą vis dėlto užbaigęs be galo tragiškai. Tikriausiai iki galo suvokė, jog kitaip nebus, teks iš vienos oro duobės pulti į kitą.

Bet kodėl tarp tiekos išminčių nėra nė vieno, galinčio parodyti kelią? Kelių daug ir išmanančių netrūksta, o šviesos nesimato. Bėda ta, kad beveik visi bandantys ar bent nuduodantys, jog daro gerą darbą, rodydami kelią, nelabai išmano, kuo užsiima. Ką gali suprasti, nepajutęs to savo kailiu? Kad ugnis karšta, sužinai įkišęs nagus į laužą. Vieni graudenantys ir patarinėjantys tik girdėję apie tai, kiti skaitę protingose knygose, tretiems pasakojo pažįstami, o ketvirti patyrę kažką panašaus, bet tik vieną kartą. Ne, aš jų nesikratau, nerodau nepasitenkinimo ar susierzinimo, leidžiu išsikalbėti, tai jų teisė, klausau nuduodamas, jog suprantu ir priimu pamokymus, nes tai tėra savotiškas žaidimas: abi pusės žino, jog oras virpinamas tuščiai, bet jaučiasi tarsi priėmę Švenčiausiąjį Sakramentą ir po trumputės atgailos maldelės gavę nuodėmių atleidimą. Suprantu, viskas manyje. Kiekvienas ieško pasiteisinimo, o aš juo labiau. Noriu, galiu, bet atsiųskite išminčių, kuris paims už rankos ir nuves teisingu keliu. Ar taip gali būti? Ar jau gimė išminčius, vedžiojantis už rankos paklydėlius? O gal visi, labiausiai aš, laukiame jo gimimo. Bet kol kas visi paklydėliai yra palikti likimo valiai su kalnu tuščių, neatspindinčių realybės patarimų.

Suprantu, jog gyvenimas ne valsas, kai gali nerūpestingai suktis grojant Štrauso muzikai. Bent jau mano gyvenimas. Giliai giliai rusena minčiūkštė, jog, pavykus sutikti panašų į save, bet praėjusį visus pragaro ratus žmogų, jau tvirtai stovintį ant kojų, ir užmezgus su juo dialogą, būtų galima išvysti šviesą tunelio gale ir eiti į ją. Eiti ir eiti, nenukrypstant ir nesustojant. Pirmyn ir tik pirmyn.

Dairausi, svarstau, domiuosi – toli ieškoti nereikia – daugelis pasiūlymų padėti, nuvesti ir atvesti kone ant kiekvieno stulpo. Formuluotės tobulos, tik griebk ir eik, sėkmė garantuota, atsiliepimai puikūs. Mažomis, vos įžiūrimomis raidelėmis surašytos nemažos kainos. Aš derėtis nelinkęs, sukrapštyčiau paskutinius ir inkstą parduočiau, gal net sielos nepagailėčiau, jei kas sutiktų ją išpirkti iš nelabojo, kurio nuosavybe ji dabar yra tapusi. Svarbu surasti pagalbą. Bet visi pasiūlymai man nekelia žavesio, nes juose nerandu kvietimo sau. Kaip tai paaiškinti? Tarsi kviečia visus, bet ne mane atskirai, o tai panašu į grupinę terapiją, kuri dabar madinga ir daugeliui atrodo kaip panacėja. Man ne, nesu ypatingas, bet ir nepanašus į kitus, todėl mantrų kartojimas choru man atrodo beprasmis užsiėmimas. Kas tinka vienam, netinka visiems. Mes skirtingi, tik negalavimas jungia mus. Ak, kaip švelniai pavadinta: negalavimas. Lyg būtų lengvas peršalimas, sloga, angina ar pėdų grybelis.

Man reikia žmogaus, kuris girdėtų mane, žiūrėdamas į akis suprastų, kada kalbu nuoširdžiai, kada vylingai bandau sukti uodegą, ir patartų, ne kartodamas banalias, šimtą kartų girdėtas frazes, bet pamažu atkasdamas mano negalios šaknį. Kaip, kokiais žodžiais ar metodais – nežinau, nes jei žinočiau, pats tą padaryčiau. Būtent šaknį, kitaip neįvardinsi. Išpuvusio ar išlūžusio danties šaknis lieka burnoje ir retsykiais primena apie save skausmu. Taip ir čia, tik ji ne pasiliko, bet nejučiomis užaugo, tyliai stebima ir lyg pavyzdingo sodininko rūpestingai puoselėjama. Kur, kame glūdi ši šaknis? Viduriuose, sieloje, kurios buveinės dar niekas neatrado, smegenyse? Irgi neaišku, bet metastazės jau pasklidusios po visą kūną ir sielą. Tad pirmasis darbas, kurį reikia padaryti: išrauti šaknį, o metastazės pačios išnyks. Mano ieškomas pagalbininkas turi padėti surasti vietą, kurioje tarpsta šaknis, o reples jai išrauti parūpinčiau. Sutinku, svarstymai panašūs į tuos, kuriais bandai prisidengti.

Šaukiau, šaukiau ir prisišaukiau. Ar visada taip būna? Abejoju, tik laimingiesiems pasiseka. Aš toks tik antras po Fausto, kuris sulaukė savojo Mefistofelio. Tarkim, ne visai vykęs palyginimas, nes ten viskas baigėsi nekaip abiem pusėm, man, tikiuosi, seksis kur kas geriau. Svarbiausia, neteks užstatyti savo sielos. Taigi, kai jis įsitaisė kitoje sūpynių pusėje, iš karto pajutau pasitikįs juo. Buvo vidutinio ūgio, neapkūnus, bet ir ne liesas, gal net raumeningas, veidas neišraiškingas ir tarsi nuotraukoje išblukęs, bet žvilgsnis kiaurai veriantis, lyg vinimis prikalantis prie sienos.

Pokalbis prasidėjo, galima sakyti, nuo oro, politikos ir krepšinio. Kaip įprasta susitikus dviem lietuviams. Ne visiems, o tik kas tretiems. Karštligiškai svarsčiau, ar vadinti daiktus tikraisiais vardais, kitaip sakant, netempiant į naktį eiti prie man rūpimų dalykų, ar palikti viskam rutuliotis sava vaga ir netgi leisti jam pradėti pokalbį. Negaliu vadinti jo vardu, ne dėl to, jog tai būtų paslaptis, bet paprasčiausiai nedrįsau paklausti, o jis nesiteikė prisistatyti. Nors mano vardą žinojo. Ne tik vardą, bet ir bėdą bei kai kuriuos įpročius. Kitaip sakant, nereikėjo pateikti savo gyvenimo aprašymo pagal Europos Sąjungos nustatytą standartą. Tai palengvino mano dalią, nes susikaustymas praėjo savaime, pasijutau laisviau.

Niekas iki šiol neklausinėjo to, ko klausė jis. Visi, į kuriuos kreipiausi pagalbos, pradėdavo ir užbaigdavo patarimais. Jiems būdavo nesvarbu mano būsena, jausmai, norai ir lūkesčiai, jiems rūpėdavo tik pateisinti savo intelekto IQ ir pademonstruoti sukauptas žinias. Atleiskite, tai atrodė kaip perlų kiaulėms bėrimas. Viskas vėjais. Bet šį kartą buvo kitaip. Gręžiamas jo akių lazerių turėjau atsakinėti į klausimus, kurių niekados negirdėjau ir net nenumaniau, kad galima ar net reikia tokius užduoti. Apie gėlą, pasitenkinimą, užslėptus norus, pergalės prieš save džiaugsmą, pasiryžimą keistis, santykį su artimaisiais, atsidūrus oro duobėje patiriamą susidvejinimą, ir panašiai. Jeigu atvirai, ne viską aiškiai supratau, bet pasitikslinti nedrįsau, atrodė, sutrukdyti tą šventą vyksmą tolygu nutraukti gydymą pradėjus ryškėti išgijimo ženklams. Neabejojau, kad jo žodžiai, skrodžiantys mane kiaurai, tegul iki galo nesuprasti, bet nepriekaištingai atlieka savo funkciją, pamažėle lukštendami nuo manęs kiautą po kiauto ir artėdami prie šaknies – nervo, kuris įkaitęs iki raudonumo tvoskia nepakeliamu karščiu, keliančiu nuolatinį nenumaldomą troškulį.

Jaučiausi lyg Filipinų hilerio rankose: guliu pašiūrėje ant nešvarios paklodės, o virš manęs palinkęs prakaituotas vyrukas kuičiasi po mano vidurius neva ieškodamas auglio ar nereikalingo organo. Nesupaisysi. Taip ir dabar, laukiu, kol mano pašnekovas suims įkaitusį nervą ir ištrauks su visomis metastazėmis. Norėčiau jį išsidžiovinti ir pasikabinti matomoje vietoje, demonstruodamas pergalę prieš daugeliui neįveikiamą priešą.

Ištraukus šį nervą prarasi valią, motyvaciją priešintis savo ligai ar silpnybei, aiškina jis man. O kaip jį numarinti, kokių nuskausminančiųjų susileisti? – klausiu. Nėra tokių vaistų, tiksliau, yra, bet tai gaisro gesinimas degiais skysčiais. Vaizdžiai kalbant, tenka susiimti ir leisti jam ataušti. Natūraliai. Vienintelis būdas – nugalėti savo nenumaldomą norą. O kad būtų lengviau tai padaryti, kišenėje reikia turėti talismaną – kokį nors niekutį, kuriam galima būtų perduoti neigiamas emocijas. Koks tai turėtų būti niekutis? Kad ir paprastas juodos spalvos akmenukas, nugludintas jūros bangų. Bet perspėju, ilgai juo naudotis nepatartina, nes ilgainiui jis gali viską grąžinti atgal.

Pokalbis baigėsi netikėtai, pašnekovas net neatsisveikinęs pakilo ir nuėjo sau lyg niekur nieko. Nenukritau į oro duobę, likau sėdėti ant sūpynių kaip sėdėjęs. Iki šiol nenukritau, tik akmenuką jau pakeičiau, anas buvo sugėręs ne vieną ir ne du mano bandymus grįžti atgalios, į išbandytą kelią, kuriuo lengva eiti, bet sunku išsukti į šoną. Akmenuką išmečiau, tikslios koordinatės: 53.98725,23.92923. Plokščias, apie du centimetrus skersmens, elipsės formos, juodas. Jei pamatysite, geriau paspirkite koja, jokiu būdu neimkite.

Švendubrė