Deimantė Blusevičiūtė. Laiškas savimylai

2022 m. Nr. 11

Gimiau 1997 m. Vilniuje. 2016 m. baigiau Žirmūnų gimnaziją ir pasirinkau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Šias studijas teko pabaigti tuomet dar neįprastu nuotoliniu būdu 2020 m. Tais pačiais metais įstojau į literatūros antropologijos magistro programą Vilniaus universitete. Šios studijos pastūmėjo ir į turiningą pažintį su „Metais“, juose pirmą kartą publikavau straipsnį ir interviu.

Pastaraisiais metais daug keliavau, mezgiau naujas pažintis, neįprastai daug laiko praleidau muziejuose (gal todėl, kad viename iš jų dirbau), na ir, žinoma, šiek tiek rašiau…

Skiriu šį pasakojimą vienam nelaimingam žmogui. Ji nėra savimyla tikrąja šio žodžio prasme, veikiau priešingai. Ji stengiasi būti visų gražiausia, šauniausia, protingiausia, bet iš tiesų tik nuolat graužiasi suprasdama, kad nėra pajėgi pasiekti sau išsikeltų reikalavimų. O visų svarbiausia, ji labai nori būti bloga… Kartą jai pasakiau, kad jei ir toliau bus taip susitelkusi į save, niekada neįstengs pamilti kito. Ji atsakė: „Tikriausiai.“

 

Spalvoti elektroninės cigaretės atšvaitai. Slogioje automobilio tamsoje jie žybsi ir markstosi, ir mirguliuoja keisdamiesi. Agnė giliai įtraukia dūmą, ir aš tai pastebiu, ir man kažkodėl darosi lengva. Kuo ilgiau Agnė traukia, tuo smarkiau mirksi spalvos, automobilyje užtrenkta šviesa, mažytis privatus privačios visatos vakarėlis. Nenoriu, kad man staiga sukiltų nostalgija, nenoriu galvoti apie praeitį, apie Agnę, dar nepažinusią dūmų ir Nerkos, nenoriu ir nerimauti, kad mama tikriausiai negali užmigti nesulaukusi manęs. Nenoriu trokšti, kad kas nors būtų už šios visatos, už šviesų, už nuolat prieš mus atsimerkiančių raudonų lempelių, už Nerkos atodūsių, už tylaus vaikinų pokalbio priekyje… Ir už dainų, kurias mudvi plėšiame visa gerkle, iš pradžių rusiškai, paskui angliškai, o galiausiai ir ispaniškai. Tai vienintelis automobilis, kuriame keliavau, ir tai vienintelė Agnė, kurią kada nors pažinojau.

– Vakarėlis! – iškeliu rankas, tarsi blyksint šviesoms mėginčiau pasiduoti.

– Gėjų spalvos, – tarsteli Danius.

– Gėjų vakarėlis! – patikslinu aš.

Nerka atsisuka paprašyti Agnės cigaretės, ir ši įteikia jam delne sušilusį daikčiuką. Atrodo, dar ne tai galėtų įteikti. Bet Nerkai kol kas užtenka tik to. „Jam reikia laiko“, – tvirtino man Agnė truputį neužtikrintai, tarsi klausdama, ar su tuo sutinku.

Paskui, jau degalinėje, pastebėsiu, kokie patinę Nerkos paakiai. Iš pradžių pamanysiu, kad jis tiesiog per daug dirba ir per mažai ilsisi, ir dar važinėjasi šitaip kas antrą vakarą. Bet vėliau susiprasiu, kad ilgametės merginos išdavystė, matyt, taip pat nepasaldino jam gyvenimo.

– Tik nekalbėkime su jais apie tai, – paprašė Agnė prieš mums susirandant Nerkos automobilį.

– Žinoma, ne.

Gal man netgi buvo gaila Nerkos. Gal todėl nedaug ką turėjau jam pasakyti. Aš vis dėlto buvau Agnės. Šioje visatoje buvau vien tik jos. Pora vaikinų slapta, galbūt patys to nesuprasdami, grūmėsi dėl jos, o ji šypsojosi, krizeno ir dainavo, ir rūkė tik man. Ji visą laiką taip elgdavosi prie vaikinų. Taip buvo saugiau, gal ir įdomiau. Juk su vaikinais išvažiuodavo kone kasnakt.

Prisimenu, kaip vieną kartą klausei, kodėl bendrauju su Agne. O gal net ne vieną kartą. Tu nekentei jos ir net nesistengei to nuo manęs slėpti. Ar dar atsimeni, kaip meluodavau jai, atšaukdama prižadėtus susitikimus, kad mudvi galėtume kartu išeiti į miestą? Kartais man pasidaro keista pagalvojus, kad, po visko, aš vis dar esu čia, kartu su ja, ne su tavimi… Matyt, galiausiai visi renkasi saugumą.

– Ar jūs su Nerka vėl būsite kartu?

– Manau, kad taip, – kalbėjo Agnė, tvirtai žengdama per miestą su popieriniu kavos puodeliu rankoje, – matai, jam reikia laiko. Jis mane kaip ir… įsimylėjęs, – ji nuleido balsą, – bet jam reikia susitaikyti su tuo, kas buvo. Na, mes susitikinėjame, kaip ir anksčiau.

– O tu nori? – paklausiau žinodama, kad labiausiai ji norėtų neatsakyti.

– Aš, manau, noriu. Jis nėra blogas žmogus ir mes normaliai pragyvenome visus tuos metus. Čia viskas dėl manęs. Ir dar tas karantinas… Be to, jeigu išsiskirsime visam laikui, kas tada? Reikėtų vėl su kažkuo susipažinti, vėl iš naujo bendrauti. Per daug vargo.

Prieš keletą dienų kaip tik prisispyrusi ir nuožmiai klausinėjau motinos, kodėl yra taip, kad po vienų santykių žmonėms visada prisireikia kitų. Kodėl mirus vyrui atsiranda draugas. O nutrūkus vienai draugystei, iš karto apsvarstoma kitõs galimybė.

– Tam, kad žmogus nebūtų vienišas, – atkakliai tvirtino mama.

– Nejaugi visi ligi vieno taip bijo būti vieniši? Argi tai kartais nėra geriau, nei ieškoti to žmogaus atitikmens ar pakaitalo?

– Kodėl būtinai pakaitalo?

– Na, įsivaizduoju, kad jeigu ką nors pamilsti, iš tikrųjų pamilsti… – nutilau, pajutusi, kaip ima tvaksėti širdis, ir nusitraukiau nuo veido kaukę, – bet jums neišeina būti kartu… Na, juk vis tiek nenustoji to žmogaus mylėti. Tad jeigu iš karto pradėsi ieškoti kito, mylėdama pirmąjį, ieškosi ko nors panašaus į jį. Juk taip?

– Na, taip, – atsiliepė mama, ir man pasirodė, kad ji susimąstė.

– Tad kam to reikia? – variau toliau, klampodama per pramintą sniegą ir greitindama tempą.

– Kad nesijaustum vieniša, – kartojo ji.

– Bet kodėl tokia baisi toji vienatvė? Argi šitaip neišduotum ano žmogaus?

– Kodėl išduotum? Juk jūs nebebūtumėte kartu.

– Na, gerai, bet ar neišduotum savęs?

– Savęs? – nesuprato ji.

Stebėjau, kaip pakrante slysta plonyčiai permatomi upės ledokšniai.

– Na, turiu omeny, jeigu tu iš tikrųjų myli vieną žmogų.

– Vieną? Tai puiku.

– Bet jūs negalit būti kartu.

– Kodėl?

– Tarkime, kad negalit.

– Na, tuomet nieko nepadarysi. Galbūt sutiksi kitą žmogų ir sakysi, kad štai čia yra tikra meilė. O anoji buvo tik simpatija. Gali ir taip būti.

– Tik kad aš jau esu sau tą pasakiusi.

– Na, matai.

Ji nesuprato.

Būčiau to paties klaususi ir Agnės, bet žinojau, kad jos atsakymas bus panašus. O gal bijojau to, ką ji atsakytų.

Prisimeni, kaip nusikirpai plaukus trumpai, berniukiškai, panašiu metu, kai kalbėjomės apie Agnę. Prisimeni, tuomet kartojau, kad bet kuriuo atveju rinkčiausi tave, o ne ją. Prisimeni, kaip apkabinau tave per pečius ir vadinau savo apsimetėliu vaikinu? Prisimeni? Ne, tu neprisimeni. Tu niekada nieko neprisimeni. Prisiminti yra mano dalia.

– Na, kaip tau su vaikinais? – paklausė Agnė suokalbiškai prisimerkusi, ir aš žinojau, kad po kauke ji šypsosi. Tai buvo logiškas klausimas, nes per metus nesimatymo daug kas gali nutikti.

– Turėjau… tokį. Galima sakyti, kad turėjau. Tai buvo… aš dar su niekuo taip nesijaučiau. Tačiau abu buvome per daug principingi ir dabar jau nieko nebeįmanoma pataisyti. Nenoriu atrodyti dramatiška, bet manau, kad man daugiau niekas taip nepatiks.

Bėriau, kol ji dar klausėsi, o man dar skaudėjo.

Ji pažvelgė į mane. Žinojau, kad tokia staigi išpažintis ją suglumino, tačiau man nerūpėjo. Ji paklausė, o aš atsakiau. Gera viską taip paprastai paaiškinti ir jausti, kad būtent taip iš tikrųjų ir galėjo nutikti.

– Jūs susitikinėjote?

– Ne visai. Ilgą laiką buvome draugai, paskui jis žengė neatsargų žingsnį, bet metėsi atgal, ir mūsų santykiai įgavo keistą statusą, nes dabar jau aš nebenorėjau jo paleisti. Nebegalėjome grįžti ten, kur buvome, todėl teko viską nutraukti. Praradau ne tik vaikiną, bet ir draugą, tokį draugą, kokį vargu ar dar sutiksiu. Todėl man dabar kiek sunku.

Ji žiūrėjo į mane, ir aš žinojau, kad jai nerūpi. Nujaučiau, kad po savaitės ar dviejų jau masins mane atsisiųsti tinderį, kad prieš ateinant vasarai abi turėtume vaikinus. Ir tegul. Kaip nors išsisuksiu, nuleisiu juokais, ir mudvi vėl būsime draugės. Ir vėl galėsime viena kita pasitikėti.

– O ar, – išlaukusi tinkamo momento, ji prisišliejo prie manęs, – ar buvo fiti miti?

– Su juo ne. Su kitu – taip.

Ji nušvito.

– Šelme, – sušnypštė, – šelme šelme šelme…

Ir aš juokiausi kartu su ja.

– O tau kaip su Danium?

– Kai kas buvo. Bet jis žinojo, kad man nepatinka. Kad mes toliau būsime draugai.

– Na, kuri čia labiau šelmė? – paklausiau, ir dabar atėjo jos eilė juoktis.

Nerka didina greitį. Skriejam siauru asfaltuotu keliu pro medžius, kalvą ir toli žybsinčius namelius – keturi nepažįstamieji, suspausti tamsos ir dar nesilaikantys karantino. Aš žinau šią vietą. Ten tolėliau už skardžio turėtų būti upė. Bet dabar, tamsoje, jos nematyti.

Daug dalykų tamsoje atrodo kitaip. Paskui imi primiršti. Argi čia tikrai buvo upė? Ir skausmas. Skausmas irgi atrodo kitaip. Keista pagalvojus, kad apskritai ką nors jaučiu. Galbūt mes išmokstame tik įvardinti jausmus, bet ne juos jausti. Bet aš jaučiu laiką. Tamsoje jis slogus, jis tįsta ilga asfalto juosta drauge su mumis. Laiko našta lengva. Jos nepastebi. Mes jau visi kitokie, o elgiamės taip pat. Tai tik dėl to, kad su mumis nepastebimai slenka laikas.

Sako, kad laiko bijoti nereikia. Sako, jis turi savybę gydyti visas žaizdas ir nuraminti skausmą. Mano skausmas ir taip ramus. Tai ramiausias pasaulyje skausmas. Jei gyti reiškia užmiršti tave, aš pagyti nenoriu.

Pusę kelionės mano „aš“ rėkia, springstu savimi ir lipdau dailų spalvotą skausmą iš cigaretės dūmų, ir ilgesį, nusilipdau lankstų raivytą ilgesį. Aš kriokiu savo skausmu. Raivausi dūmuose ir kriokiu, ir leipstu, lengvabūdiškai traukdama juos vis godžiau, vis giliau į save, kol užtrokšiu. Aš noriu liesti juos, noriu braukti ranka ir stebėti, kaip jie slysta tarp pirštų, glotnūs ir lengvi, bet mano suvaržytos rankos neįstengia pakilti. Lengvas mano skausmas, jis suka gūsiais aplinkui, bet nenusileidžia, neapgobia manęs, ir aš sėdžiu be žado, bijodama krustelėti, kad jo neišsklaidyčiau. Keistas, lipnus skausmas veliasi aplinkui, lenda man prie akių, prie veido, negaliu jo suturėti, stumiu jį iš plaučių, ir vis daugiau jo nusėda ant mano plaukų ir drabužių, kol pagaliau nurimstu visa padengta skausmo. Dar ir dar kartą. Gera matyti savo skausmą išorėje. Viduje jo nematai ir galiausiai imi išsigalvoti.

Ne, kol kenčiu, esu nemirtinga. Aš išliksiu per amžius savo skausme! Ar girdi mane? Tu mane išlaisvinai. Ši naktis man pirmoji ir pati paskutinė. Aš atidaviau viską, viską, ką turėjau ir ko tu niekada manęs neprašei, dabar man lieka tiesiog gyventi. Tegul automobilis skrieja kur nori, tegul jis prapuola tamsoje, man vis vien. Aš nebeatpažįstu šių vietovių, aš niekada čia nesu buvusi. Tamsoje viskas vienoda, o vaikinai niekada nevairuoja atsargiai.

Degalinėje Danius išjungia variklį. Kaip gerai, kad vis dar galiu su tavimi kalbėtis! „Pasikalbam. Kodėl mes nesikalbam?“ – rašiau tau kadaise, apsvaigusi nuo alkoholio ir svetimos nakties lūkesio. Ir tu paprašei išvaryti uodą iš tavo kambario. Prisimeni? Šitai galbūt ir prisimeni. Nieko, užmirši. Pasakyk man, koks jausmas užmiršti? Nesakyk, ne, aš juokauju. Atmintis yra viskas, ką dar turiu. Viskas, kuo alsuoju.

Aš prisiminsiu kiekvieną nebaigto mūsų pokalbio tylą. Prisiminsiu kiekvieną tavo akies mirksnį ir tavo juoką. Tavo eiseną ir skubrią šneką. Kiekvieną tavo ištartą žodį, vėl ir vėl, gerai? Mūsų pokalbiai skambės manyje, aidės ir trankysis į nuogas sienas, sukils ir nurimę atslūgs. Ir aš dar tiek daug turėsiu tau pasakyti. Kalbėsiu, kartosiu mūsų ištartus sakinius, kartosiu tave, kol tavęs nebeliks. Kai tavęs nebebus, tu atgimsi, tu gyvensi, būsi ir keisiesi tik manyje. O aš būsiu aš, tokia, kokia buvau su tavimi, būsiu gražiausia dalis savęs, kurios jau niekada nebeatgausiu.

Juokinga, kiek daug savo idėjų formuluoju prieštaraudama tau. Net kai tavęs nebėra. Kartais pagalvoju, kuo gi aš būčiau be tavęs. Kaip paprasta. Mylėdama tave aš gėriuosi savimi. Puošiu save skausmu ir neapykanta. Ir ilgesiu. Pakeičiama, lipni ir nelaiminga meilės auka.

Danius išlipa nupirkti dar vienos cigaretės. Kol jo nėra, Agnė paleidžia dainą, ir aš žinau, kad užgrojus priedainiui viską pamiršiu. Ir dar daugybę dalykų žinau. Sėdžiu nejudėdama ir laukiu, neatsakau į jos šokį ir jos laimę, net galvą sunkiai bepasuku, tarsi šitaip galėčiau paneigti mane atsekusią lemtį. Po minutės ar dviejų viskas pasikeis, viskas atrodys ir jausis lygiai taip pat, tačiau pasaulis jau bus kitoks, negrįžtamai persimainęs. Įdomu, kaip dažnai tai atsitinka? Kas dabar bus su manimi, su ja, su mumis visais, kokie būdai beliks tau mane pasiekti? Tačiau dar neįpusėjus pirmam dainos posmui Agnė pakelia ranką, įjungia kitą stotį ir pagarsina muziką. Ir štai vėl sėdžiu, dainuoju kartu su ja ir esu rami, ir žinau, jog viskas dabar turi reikšmę. Tai, kaip Danius grįžęs atidarys automobilio dureles. Arba tai, kokiu būdu šiąnakt prieš miegą užsuksiu kremo indelį. Kiekvienas menkiausias mūsų krustelėjimas sulaukia atgarsio visatoje. Kibūs neregimi siūlai jungia mus su pasauliu ir mes negalime jų nusikratyti. Galbūt nuo to, kokia daina užgros po šios, priklausys visas tolesnis mano gyvenimas. Tokia neaprėpiama galybė vietų, kuriose galima suklysti, padaryti ką nors ne taip, ne tuo metu, ne su tuo žmogumi, kad, atrodo, galų gale neišvengiamai vis tiek viską sujauksime. Nieko naujo. Dažniausiai visa darome inertiškai, taip pat ir užduodame klausimus. Tačiau vos tik susimąstai, gyvenimas tampa painus ir sudėtingas.

– Kai Danius grįš, nuvešit mane namo, gerai? – sušnibždu Agnei.

Ji sutinka. Ji jau seniai su viskuo sutinka.

 

Grįždama netoli paštomato pamačiau voverę. Didžiulė voverė gūdžią naktį pačiame miesto centre. Ji stabtelėjo, glausdama pūstos uodegos linkį prie viršugalvio, pažvelgė į mane artėjančią ir nušokčiojo tolyn. Voverė! Kur tai matyta! O gal jokios voverės nė nebuvo? Kas dabar pasakys?

Seniai laukiau, kada man pagaliau pradės rodytis. Ką gali žinoti, gal ir tave vieną dieną išvysiu. Gal netgi praeisiu pro tave. Tu pasisveikinsi ir nusišypsosi. Kas žino. Gal tada jau būsi laiminga. Turėsi mėgstamą darbą ir vaikiną, nesijaudink, turėsi. Vaikų?.. Kodėl gi ne. Ir viskas jau bus susitvarkę. Tu kalbėsi man, o aš klausysiuos. Ir linkčiosiu tau, o tu viską žinosi. Tu visada žinojai taip daug, kai aš dar nežinojau nieko!

Aš irgi būsiu laiminga. Laiminga kaip niekada. Nutildyta šypsosiuosi, bet tu to nematysi. Ir šįkart man nepavydėsi. Vadinasi, tau visai neberūpės, ir aš galėsiu būti tokia laiminga, kokia tik norėsiu. Ir pagaliau galėsiu pati sau prisipažinti, kad tavęs nebemyliu.

Ir tu būsi tu, o aš būsiu aš. Ir keista bus save nuo tavęs atskirti. O paskui mes atsisveikinsim, ir tu nueisi. Ir aš neatsigręšiu tau įkandin. Nes vienintelis dalykas, kurį dar trokšiu kada pamatyti, esi tu, panorusi mane palikti.