literatūros žurnalas

Undinė Radzevičiūtė. 180

2015 m. Nr. 1

Romano fragmentai

B. 0.

Kartais vardas žmogui tinka, kartais – ne.

Bet pasitaiko vardų, tinkančių tik tam tikru gyvenimo periodu.

O po to staiga viskas apsiverčia, ir tiesiog nebegali būti Vinstonu, pravarde Čerčilis.

Tada geriau jau visai be vardo.

Ir gyventi ten, kur niekas neatpažįsta tavo veido ir niekas iš tavęs nieko nelaukia.

Kai kuriose pasaulio vietose įprasta pakeisti vardą, ar leidžiama pasirinkti kitą, kai pasikeičia kokios nors žmogaus gyvenimo aplinkybės.

Leidžiama, bet ne visiems.

Napoleonas ištremtas į salą juk negalėjo staiga tapti niekam nežinomu Onore, net jeigu būtų ir labai to norėjęs.

O tikrasis Vinstonas Čerčilis po visko, kas jam atsitiko, ir gyveno, ir nieko.

Rašė knygas, sirgo depresija.

Neišbandęs nepatikėtų: nejausti savo koordinačių gali būti ir malonus dalykas.

Malonu nežinoti, kas esi dabar ir kuo gali tapti.

Malonu tolti nuo savo gyvenimo, kaip kosmonautui kapsulėje nuo Žemės, ir artėti prie ribos, už kurios kapsulės nebebus įmanoma sugrąžinti atgal.

Visa tai malonu.

Iki tam tikro laiko.

Kol naujoje kapsulėje atsiranda problemų.

Ir tu turi ką nors daryti, kad išsigelbėtum.

Iš pasaulio, su kuriuo iki tol neturėjai nieko bendro.

O gelbėjimuisi reikia jėgų.

Vinstonas jautėsi senas, nors nebuvo net žilas. Tuo labiau plikas.

Nors kaip Vinstonas, pravarde Čerčilis, tarsi ir turėjo būti.

Retai ką puošia gyvenimo pralaimėjimai.

Jis žiūrėjo į veidrodį ir nežinojo, ką pasakyti.

Ką jis mato?

Ligos uodegą ar senatvės dantis?

Vinstonas dėl viso pikto apsuko kaklą juodu šaliku. Šešis kartus. Kaip piratas.

Nors pavasarinė saulė jau buvo pasiruošusi iškepti bet ką.

Kašmyras susiglamžė, bet vis tiek liko kašmyru.

Ne kiekvienas žino, kas yra kašmyras.

Kašmyras – tai medžiaga, atskirianti socialinius sluoksnius.

Gal ir ne visai tinkamas pavyzdys.

Laiptų aikštelėje jis sutiko nepažįstamus žmones.

Kaip visada.

O tie žmonės bandė įrodyti, kad jie pažįstami.

Šiek tiek. Šiek tiek pažįstami.

Gal tame ir buvo kokios nors tiesos.

Kieme vaikai, šiaip taip tyliai ištvėrę ilgą, purviną, snieguotą pavasario pradžią, dabar rėkė iš visų jėgų.

Iš džiaugsmo ar iš keršto?

Jų namas buvo nedidelis, todėl vaikų buvo tik du.

Bet ryškiai aprengti.

Kad nepasimestų.

Vinstonas dar kartą apsidžiaugė, kad vaikai – ne jo.

Ir jam nuo to pasitaisė nuotaika.

Ir gal todėl, kad nuotaika pasitaisė, jam pasirodė: šiandien viskas bus kitaip.

Ir jo „kelionė“ pasiseks.

Nors intuicija dažniausiai neturi nieko bendra su po jos sekančiais įvykiais.

 

Vinstonas išėjo pro medinius bromos vartus ir iškart pasitraukė nuo namo.

Arčiau gatvės.

Namas jau buvo pasiekęs tą amžių, kai gipsiniai papuošimai jam pasidarė per sunkūs, ir jis neskubėdamas mėtė juos praeiviams ant galvų.

Šalia tokio namo kiekviena akimirka atrodė laimės dalykas, todėl visi, kas apie tai sužinodavo, iš karto labai užsinorėdavo gyventi.

Nepažįstami žmonės Vinstonui pasakojo: čia pasitaikė sužeistų, o gal net užmuštų.

Toje gatvėje visi namai atrodė panašaus amžiaus, ir nuo jų reikėjo laikytis kuo toliau.

Šimtas dvidešimt metų namui irgi daug.

Jis galėjo pasirinkti: eiti pro pasakos herojus vaizduojantį paminklą.

Arba ne.

Ir pasirinko pirmąjį kelią.

Vienas iš jų buvo pasakos herojus, o kita – tikra mergaitė, bet skulptūroje abu atrodė kaip tikri.

Tą kelią jis pasirinko ne dėl paminklo, o dėl suoliukų.

Tokios jau jo „kelionės“. Nuo suoliuko iki suoliuko. Gerai, kad ne šliaužte.

Ant pilvo. Kaip į apkasus.

Vienas suoliukas pasirodė užimtas, o visi kiti ką tik nudažyti, ir tiesiog kvietė atsisėsti.

Nors lengvas dažų kvapas įspėjo.

Neverta.

Staiga.

Staiga viena jo koja tapo trumpesnė.

Nedaug. Nedaug trumpesnė.

Bet kai ir taip eiti sunku, su trumpesne koja eiti pasidarė nebeįmanoma.

Dar du žingsniai ir Vinstonas suprato: batas. Ne koja, o batas.

Dešinio bato odinis kulnas atplyšo ir liko gulėti ant šaligatvio.

Negražiai.

Batai odiniais padais skirti ne vaikščiojimui.

Ir ką?

Ir jam reikėjo apsisukti 180° kampu, ir grįžti.

Nors grįžti tarsi ir nebuvo ko.

Jis turėjo tik vienus batus.

Šį kartą Vinstonas galėjo džiaugtis bent tuo, kad grįžta dėl batų, o ne todėl, kad jam pritrūko jėgų.

Grįžti, ir vėl viską atidėti.

Kam jam tas tiltas? Jis juk ne ekskursantas.

Vinstonas lipo į kalną, nuo kurio ką tik lėtai nusileido. Ir šlubčiojo.

Nors problemos kilo ne dėl kojų. Ne tik dėl kojų.

Jau kurį laiką Vinstonui atrodė: jėgos grįžta.

Bet rimtų įrodymų jis neturėjo. O jeigu pasisektų pasiekti tiltą, gal tai ir būtų įrodymas?

Nors kam jam eiti iki tilto? Jis taip pat sėkmingai galėtų eiti iki tolimo šunų parko. Ir jei nueitų iki tolimo šunų parko, įrodymas būtų lygiai toks pat.

Yra tik vienas skirtumas: parką jis jau matė, o tilto – dar ne.

Pakeliui nieko nesutiko.

Nieko, kas bandytų jį įtikinti, kad jie pažįstami.

Vinstonas įkišo raktą į spyną.

Durys buvo neužrakintos.

Jis jas atidarė.

Ir viskas baigėsi akimirksniu.


B. 1.

Po visko Vinstonas gulėjo viršuje.

O kur geriau? Viršuje ar apačioje? Jo atveju – greičiausiai viršuje.

Bet vis tiek bjauru.

Taip gulėti.

Kūno svoriu prispaudus tą kitą prie grindų.

Tam apačioje kažkas atsitiko. Bet reikėjo dar palaukti. Kad nesuklystų, ir būtų garantuotas.

Ar tikrai.

Antras lavonas, per dvi savaites, pagalvojo Vinstonas.

Nors pirmasis gal išgyveno.

Vinstonas jau seniai netikėjo niekuo, o tuo – labai norėjo tikėti.

Bet.

Bjauru, kai kitas yra taip arti.

Ir nesvarbu, ar gyvas, ar miręs.

Tas gyvas ar miręs buvo taip arti, kad kilo abejonių, kam konkrečiai priklauso tie plaukai, lendantys Vinstonui į burną.

Nors dėl greipfrutais trenkiančio odekolono jis buvo visiškai tikras: juo dvokė, moterys pasakytų – kvepėjo, tas apačioje.

Kur reiks dėti kūną, pagalvojo Vinstonas, bet galvos nepakėlė.

Ne dėl žemės traukos. Iš atsargumo.

O po to suprato, kad šiuo atveju jis greičiau auka, o ne nusikaltėlis, todėl nereikia jaudintis, kur ką dėti.

Dėl pirmojo kūno viskas buvo paprasta. Jį buvo galima palikti su visu dviračiu.

Ir nueiti. Ir užmiršti.

Nuo gulinčio apačioje vis dar sklido šiluma, bet tai nė kiek nedidino gulėjimo malonumo.

O ar Vinstonui būtų geriau, jei tas apačioje bent kiek atvėstų?

Jei jis nors kiek atvėstų, bent būtų galima atsistoti.

Vinstonas bandė suskaičiuoti.

Kada paskutinį kartą jis jautė žmogų taip arti? Prieš trejus? Metus?

Tai buvo žmona?

Nebuvo tikras.

Staiga pasigirdo kažkoks burgztelėjimas.

O jis tą burgztelėjimą praleido. Praleido burgztelėjimą.

Kieno kūne???

Vinstonas gulėjo ir laukė naujo ženklo, bet jokio naujo ženklo nebuvo.

Iš kieno kūno išėjo garsas???

Ir staiga pajuto, kad apačioje kvėpuoja.

Kvėpavimą pajuto, o baimės ne.

Nei to kito, nei savo.

Tas apačioje buvo gyvas, bet nenorėjo būti.

Vinstonas staiga prisiminė, kad paliko duris.

Neuždarytas.

O gal tik neužrakintas.

Pakėlė galvą. Tikėjosi, kad kas nors atsitiks.

Naujo.

Bet nieko naujo neatsitiko. Gulintis po juo nepajudėjo. Ir neatsimerkė.

Durys! Jos liko atidarytos.

Eiti uždaryti? Rizikinga.

Taip rizikuojant galima pačiam atsidurti apačioje ir nustoti kvėpuoti.

Vinstonas atsisėdo savo įkaitui ant krūtinės.

Visos jo jėgos baigėsi.

Visos jėgos buvo panaudotos pirmajam griovimui, ir jokio antro, sėkmingo karto – nebus.

Įsilaužėlis buvo aukštas.

Tai jautėsi net gulint.

Įsilaužėlis už Vinstoną atrodė aukštesnis, ir šiek tiek stambesnis.

Ir vyresnis.

Kokiais aštuoneriais, dešimčia metų. Jam galėjo būti kokie penkiasdešimt treji penkiasdešimt penkeri.

Žilas, tankiais, trumpai nukirptais plaukais, putniais žandais, aviatoriaus tipo lengva juoda vasarine striuke, juodu plonu megztiniu su šilko spindesiu ir baltais marškiniais švaria apykakle.

Taip sėdint galėjai apžiūrėti tik įsilaužėlio „viršų“. Ir tas „viršus“ kėlė Vinstonui abejonių.

Kaip profesionalus įsilaužėlis, tas gulintis atrodė per daug gerai apsirengęs, netgi beveik pasipuošęs.

Ar apatinė kūno dalis būtų nors kiek pakeitusi pirmąjį įspūdį?

Vinstonas apie tai kol kas nepagalvojo.

Gulinčiojo striukėje jokių kietų daiktų neužčiuopė.

Kokių penkiasdešimt penkerių metų įsilaužėlis, kvepiantis greipfrutais.

Ir ką daryti?

Bandyti prižadinti? Plekšnoti kairiu delnu per veidą? O kas, jeigu atsibus? Smogti dešiniu kumščiu?

Praviros durys dabar jį jaudino labiau nei gulintis apačioje. Pamatę praviras duris, net ir nesmalsūs kaimynai gali tapti labai smalsūs.

O jis turėjo ką slėpti.

Kaimynų jis nepažinojo.

Ir nenorėjo.

Susipažinti.

O įsilaužimų jis bijojo. Nuo vaikystės.

Kad vagys įsilauš ir jį nužudys, arba pagrobs. Dabar jis supranta, kad tai buvo niekuo nepagrįsti išsigalvojimai, bet tie išsigalvojimai tada atrodė kaip tikri.

O kartą… Kada? Prieš trejus metus per miegus išgirdo garsus, pasiėmė iš „seifuko“ pistoletą… tada jis turėjo pistoletą… Gynybai.

Tada turėjo pistoletą, o dabar pats turi sėdėti įsilaužėliui ant krūtinės.

Tada su pistoletu rankoje tamsoje jis išslinko į koridorių, ir jau beveik priartėjo prie įsilaužėlio, kai staiga išgirdo, kaip ant grindų nukrito peilis…

Ne, šito jis nenori prisiminti.

Nei to įvykio, nei to gyvenimo.

O šį kartą jį išgelbėjo tik vienas judesys.

Vienas regbio judesys ir trisdešimt metų treniruočių.

 

Reikėjo patikrinti duris, o aplink nebuvo nei grandinės, nei vielos, nei laido.

Ir ne tik aplink.

Įsilaužėlį reikėjo surišti, bet nebuvo kuo. Batų raišteliais?

Jis surišo vagį jo paties diržu. Rankomis priekyje.

Atsargiai atsikėlė, pastovėjo.

Bet nieko naujo neatsitiko.

Gulinčiojo rankos buvo surištos, bet atsitraukti atrodė rizikinga.

Nebent nugara.

Vinstonas traukėsi nugara, kol gulintysis dingo iš akių.

Durys buvo uždarytos.

Jis tik užstūmė nedidelį skląstelį.

Jis užsuko žalvarinę rankenėlę.

Gulintysis tylėjo.

Rankenėlė atrodė kaip senovinio seifo. Ir durys buvo seifinės. Bet neatrodė išlaužtos.

Kaip įsilaužėlis jas atrakino?

Virtuvėje yra peilis. Vinstonas prisiminė: virtuvėje yra peilis. Ir, prisiminęs peilį, jis prisiminė lapę. Iš pasakos.

Ji toje pasakoje tik apsimetė mirusi. O po to atsigavo ir pavogė senuko žuvis.

Įsilaužėlis gulėjo kaip paliktas.

Jis vis dar buvo gyvas, ir vis dar nenorėjo būti.

Jei vagis nebūtų praradęs sąmonės iš karto, greičiausiai dabar Vinstonas pats gulėtų ant grindų perskelta galva.

Vagis su šilkinėmis kojinėmis.

Su šilkinėmis kojinėmis ir kvepiantis greipfrutais.

Kodėl vagis?

Juk jis nieko nevogė, tik stovėjo.

Tik stovėjo svetainės viduryje ir nieko nelietė.

O gal tame kambaryje jis nematė nieko, ką galima būtų imti?

Tai irgi tiesa.

 

Žaizdų ant gulinčiojo pakaušio nebuvo.

Gulintysis dar buvo gyvas, o buto šeimininkas jau jį apžiūrinėjo kaip ne.

Ir dar nuavė jam batus.

Nusiavė ir pats.

Palygino.

Įsilaužėlio batai buvo to paties dydžio ir tos pačios klasės, kaip ir Vinstono.

Tik turėjo du privalumus, o gal net ir tris.

Atrodė naujesni ir su abiem kulnais.

Tai buvo tik įrodymas, kad gulinčiam ant grindų gyvenime sekasi geriau.

Geriau nei Vinstonui.

Abi batų poras Vinstonas pastatė koridoriuje. Vieną šalia kitos.

Negalėjo pakęsti būti kambaryje su batais. Ir niekam nebūtų leidęs.

Nebent negyvėliui.

Ko įsilaužėlis ieškojo? Ir ką tikėjosi rasti?

Greičiausiai – nieko.

Ne profesionalas. Akivaizdu.

Jei kur nors eini plėšti – tai turi būti verta.

Nors jis juk nesilaužė. Durys juk buvo neišlaužtos.

Tada profesionalas.

Su šilkinėmis tamsiai mėlynomis kojinėmis, aviatoriaus striuke ir prisikvėpinęs.

Neprotinga.

Neprotinga lįsti į butą neturint jokios informacijos.

Nors policijos statistika sako, kad šiais laikais lendama plėšti ir dėl kelių šimtų eurų.

Bet tik ne su šilkinėm kojinėm.

O gal įsilaužėlis atėjo ne plėšti?

Vinstonas dar kartą apčiupinėjo surištą kūną. Dabar jau apatinę jo dalį.

Ginklo nebuvo.

Kokio nors įrankio irgi.

Gal tiesiog suklydo? Netyčia užėjo? Bet kaip tada atsirakino duris?

O kur jo raktai? Gulinčiojo raktai buvo užpakalinėje kišenėje.

Vinstonas juos ištraukė ir sulygino su savo.

Jis turėjo tris, o įsilaužėlis – šešis.

Bet trys iš jų atrodė lygiai taip pat, kaip ir Vinstono.

Gulintysis nebuvo panašus į smulkų vagį. Nei amžiumi, nei drabužiais, nei greipfrutų kvapo odekolonu.

Ne – nepanašus.

Į stambų vagį – taip, į smulkų – ne.

Tada ko jis čia įlindo?

Jokių versijų.

Versijų Vinstonas vengdavo, nes keletą kartų įsitikino, kad versijos tik augina paranoją.

Kieme abu vaikai raudojo, kad baigėsi ir antroji dienos pusė. Ir viskas.

Visiškai viskas.

Reiks eiti miegoti.

O jie dar nė kiek nepažaidė.

O suaugę jų tėvai jiems tvirtino, kad pažaidė. Net dvi valandas.

O vaikai verkė, kad nepažaidė. Tik pradėjo.

Ir miegoti ėjo kaip mirti.

 

Kambaryje buvo tiek daiktų, kad juos visus lengvai galėjai suskaičiuoti.

Kol degė degtukas.

Vinstonas staiga prisiminė, kad nerado įsilaužėlio dokumentų.

Jei jų nėra, galbūt jis – tikras įsilaužėlis. Įsilaužėliai juk „eina“ be dokumentų.

Bet juk Vinstonas patikrino tik vieną užpakalinę kišenę.

O dabar pabandė apversti gulintį ant kito šono, bet nespėjo, nes gulintis staiga šeimininko balsu pasakė:

Ką tu čia darai?

Vinstonas jį paleido. Iškart.

Iš nustebimo.

Veidu į grindis.

Tu pamišęs? – į grindis paklausė įsilaužėlis.

Jis kalbėjo su nedideliu, sunkiai identifikuojamu akcentu ir priklausė kažkokioms mažumoms.

Tautinėms.

Reikėjo jį atversti.

Nes gulėdamas ant pilvo įsilaužėlis galėjo ir atsistoti, remdamasis surištomis rankomis į grindis.

Atsistoti, ir pridaryti problemų.

Abiem.

O gulint ant nugaros ir negalint pasinaudoti rankomis, atsistoti pavyksta nedaug kam.

Sako: tie, kam pavyksta, gyvena iki aštuoniasdešimties metų.

Vinstonas pabandė jį atversti, bet gulintysis priešinosi.

Kojomis.

Apversti vis dėlto pavyko, bet visos jėgos jau ir vėl baigėsi.

Vinstonas atsisėdo ant kėdės, bet įsilaužėlis jam neleido pailsėti.

Tu pamišęs, – ramiai pasakė įsilaužėlis.

Tai tu… pamišęs, – pasakė Vinstonas.

Turėsi problemų.

Tu jau… turi.

Kviesk policiją, – pasakė įsilaužėlis.

Kita vertus.

Gulinčiojo vidinė ramybė sėdinčiajam patiko.

Dialogas irgi.

Guli surištas žmogus. Nerėkia, nesispjaudo. Nedainuoja. Ir nereikia ieškoti, kuo užklijuoti burnos.

Pagrasino ir nurimo.

Sėdintysis atsistojo. Gulintis nusekė jį iki palangės. Žvilgsniu.

Bet ką ten nuo palangės paėmė? Ką paėmė?

Vinstonas brūkštelėjo degtuku į dėžutės kraštą.

Ir tapo aišku.

Kankinti? – pagalvojo Vinstonas.

Ar galėčiau kankinti žmogų? Šitą.

Ar kokį nors kitą?

Anksčiau tokios galimybės jo gyvenime nebuvo. Nebent teorinė.

Ir greičiau psichologinė nei fizinė.

Ir kuo viskas baigėsi? Jis neprisimena.

Arba nenori. Prisiminti.

Degtukas užgeso. Jis uždegė kitą. Degtukas užgeso.

Gulintis žmogus tylėjo. Taip, tarsi jo nė nebūtų.

Gerai, – pasakė Vinstonas ir išėjo.

Iš įsilaužėlio matymo lauko.

Nuėjo jo ištiestų kojų kryptimi, ir dingo.

Įsilaužėlis pakėlė galvą, bet žemės trauka buvo stipresnė.

Nerėk, – tyliai pasakė Vinstonas artėdamas prie gulinčiojo.

Prieblandoje blykstelėjo virėjo peilis.

Nerėk.


A. 4.

Opiumas, – pasakė Škotas atidarydamas dėžutę. – Visiškai prarandi save, bet kartu prarandi ir baimę.

O pačiam Škotui, norint ištrinti baimę, joks opiumas nebuvo reikalingas.

Jį prieš mėnesį subadė peiliu, o jis vis tiek nenustojo vaikščioti naktimis savo reikalais.

Pats Škotas mieste buvo toks pats nelegalus, kaip ir opiumas.

Invazinė rūšis.

Tik dar niekas nepriėmė visuotinio sprendimo jį nušauti, kaip kokį meškėną, plėšiantį lakštingalų lizdus.

Nors, kaip minėta, aštriu daiktu jį jau badė.

Opiumą greičiausiai jis naudojo ne baimės slopinimui, o žaizdų gydymo dvasinei terapijai.

Iš kur? – paklausė Vinstonas.

Kas?

Opiumas.

Ar tai tikrai opiumas, ar tik nauja „žolės“ rūšis, Vinstonas negalėjo atpažinti, ir jam liko du variantai: tikėti tuo, ką sako Škotas, arba – netikėti. Opiumas dvidešimt pirmo amžiaus Europoje – ypatinga retenybė.

Bet jeigu netikėti Škotu, tai kuo tada tikėti?

Škotas buvo seniausias ir geriausias jo draugas, ir dabar geriausias jo draugas ruošė opiumo pypkę laikydamasis kiniško ritualo.

Tuo irgi galėjai tikėti, arba ne.

Devyniolikto amžiaus pypkę opiumui Škotas prieš metus nusipirko Olandijoje.

Specialų staliuką opiumo įrankiams susidėti – Vakarų Berlyne, pas kiniškų sendaikčių pardavėjus. Nusipirko murziną, nusilupusį, o po to – restauravo.

Ta restauracija Škotas neatrodė patenkintas, bet jam taip širdį glostė kriauklelių inkrustacijos, vaizduojančios sakuras, kad galiausiai jis nepasitenkinimą užgniaužė ir nusiramino.

Tamsiai mėlyną su rožiniais lotosais, emale inkrustuotą metalinę dėžutę opiumui laikyti Škotas pirko irgi Olandijoje.

Specialius peilius ir varinę, penkių centimetrų aukščio, piltuvėlio formos į apačią siaurėjančią peleninę – Londono sendaikčių turguje.

Matuoklė opiumui buvo panaši į miniatiūrinę statinaitę, nemokšiškai raižytą gėlėmis ir paukščiais.

Ją Škotas pirko irgi Berlyne.

O įrankius pypkės valymui užsisakė pas vietinius meistrus.

Ir meistrai pagamino juos iš žalvario, pagal Škoto brėžinius ir neryškias juodas fotokopijas.

Škotas turėjo viską.

Opiumui.

Tik opiumo ilgą laiką trūko.

Iš kur opiumas? – dar kartą paklausė Vinstonas.

Tais pačiais keliais, – pasakė Škotas.

Tais pačiais škotiškais keliais“ Škotas gaudavo begales legalių produktų.

Kinišką arbatą tiesiai iš plantacijos. Nepraėjus nė dvidešimčiai dienų nuo jos nurinkimo.

Tamsiai mėlynas uzbekiškas razinas, neapdirbtas jokiais chemikalais.

Nelukštentus migdolus, į kasą supintus džiovintus melionus, šokoladą, prieš savaitę tapusį geriausiu pasaulyje ar Europoje.

Škoto pasaulis atrodė šiek tiek didesnis nei šalia jo gyvenančių žmonių, ir jeigu miestas sužinotų apie tokį Škoto škotišką gyvenimą, tai badytų jį peiliais daug dažniau ir nuoširdžiau.

Škotas gyveno savo gyvenimą visiškai nekreipdamas dėmesio į mieste nustatytą gyvenimo standartą.

Už tokius dalykus nustojama sveikintis.

Jis slėpėsi šešėlyje, bet Vinstonas niekada nepastebėjo, kad tame šešėlyje Škotui būtų per mažai šviesos.

Ar per šalta.

Šiaip jau Škotas kaip škotas galėjo nuvilti bet ką.

Jis nebuvo ryžas ir garbanotas. Ir niekada neidavo į gatvę be apatinių kelnių.

O atrodė kaip pasiutusi lapė, sukryžminta su prancūzu muškietininku iš dvidešimto amžiaus Aleksandro Diuma romanų ekranizacijų.

Jis netgi dokumentais negalėjo įrodyti, kad jis – škotas.

O tik kaip visi.

Škotas jis buvo tik pagal šeimos prisiminimus.

O tie atsiminimai, skirtingai nei kitų žmonių atsiminimai, siekiantys senelės jaunystės staltiesėles ir veidrodėlius, siekė net XVII a.

Škotas visada tvirtino: jų šeima – ne kažkokie ekonominiai pabėgėliai.

Jie buvo pakviesti. Į naują, Europos centre besikuriantį miestą.

Ir į tą miestą juos pakvietė jo valdovas.

Pakvietė dėl tikėjimo.

Jie juk protestantai, o naujas miestas – protestantiškas, o jie – turtingi.

Šiek tiek.

Iš Škoto škotiškų istorijų Vinstonui labiausiai patiko dvi.

Viena pasakojo apie tai, kaip jo protėvis tame protestantų mieste statė savo škotišką namą.

O statė jis jį šalia miesto Rotušės.

O Rotušę kaip tik tuo metu irgi statė.

Miesto valdžia.

Pagal to meto miesto statybos tradiciją, daugelis namų stovėjo vienas prie kito prilipę, ir sienos tarp jų buvo bendros.

Miesto valdovai bandė tartis su Škoto škotišku protėviu dėl tos bendros sienos ir norėjo pasidalinti išlaidas per pusę, bet Škoto protėvis visiškai nutraukė savo namo statybas.

Ir dingo.

Ir atsirado tik po kelerių metų.

Kai visos šešios Rotušės sienos jau buvo pastatytos.

Škoto protėvis apžiūrėjo Rotušę ir ramiai, be jokių kliūčių priglaudė nedidelį savo namelį prie jos šono.

Matai, Čerčili, čia toks škotiškas požiūris, – tada situaciją paaiškino Škotas.

Žmonių apgaudinėjimą tu vadini škotišku požiūriu? – tada paklausė Vinstonas.

Ne, – pasakė Škotas. – Tiesiog škotai – tokia tauta, kuri gali laukti amžinybę.

Ko? – paklausė tada Vinstonas.

Momento, – atsakė Škotas. – Tinkamo Momento.

Greičiausiai taip.

Ypač prisiminus, kiek škotai laukė tinkamo momento atsijungti nuo Didžiosios Britanijos Karalystės.

 

Kita Škoto šeimos istorija pasakojo apie tai, kaip jo protėvis, greičiausiai tas pats, savo naujajame name atidarė tabako krautuvę ir išmokė visus vietinius rūkyti.

Civilizuotai.

Pypkę.

Atsisiuntė iš Olandijos ilgų olandiškų porcelianinių pypkių.

Pusės metro ilgumo.

Bet iš jų po penkių karų, iš kurių du pasitaikė pasauliniai, liko tik šukės.

O šukės juk ne įrodymai?

 

Olandijoje pirkta Škoto opiumo pypkė atrodė kaip tikras meno kūrinys, nors buvo paprasčiausia bambukinė, su kukliu Yixingo molio dubenėliu, o ne kokia dramblio kaulo.

Bet.

Su sidabriniais žiedais, nefrito antgaliais, tigro akies kabošonu ir sidabrine kalta plokštele, papuošta Fo Šunimi, grėsmingai iššiepusiu dantis kaip liūtas.

Tokie Fo Šunys dažniausiai po du sėdi prie kinų restoranų.

Ir saugo duris.

 

Gana, – pasakė juoda Škoto barzda.

Škotas turėjo trumpiausią barzdą iš visų regbio veteranų klubo narių.

Prancūzišką.

Dėl regbio jis čia mieste ir atsirado.

Per regbį jie ir tapo draugais.

O Vinstonas turėjo nusiskusti.

Ne todėl, kad kaip Čerčiliui taip reiktų, o todėl, kad miesto gyventojai nepasitikėjo žmonėmis, o ypač miesto merais, paslėpusiais pusę veido po plaukais.

Kaip šonas? – paklausė Vinstonas.

Gyja. O tavo spaudimas?

Apie Miesto Mero spaudimą žinojo jau visas miestas.

Šokinėja.

Tas daiktas gal nuramins, – pasakė Škotas. – Nors opiumas gydo ir žudo vienu metu.

Ir vartoti jį reikia atsargiai.

 

Kai su kuo nors draugauji daugiau nei dvidešimt metų, galima kalbėti ir po žodį.

Ar po du.

Vinstonas nenorėjo klausti, ką Škotui reiškia subadymas peiliu.

Karjeros pabaigą?

Bet paklausė.

Po reabilitacijos grįši?

Škotas neatsakė.

Bet opiumas jį pridengė.

Ar tarptautinės klasės regbio teisėjas grįš į aikštę po to, kai jo subadytas šonas sugis?

Ir taip buvo aišku.

Ne.

Ir priežastis ne tik žaizdos šone, bet ir amžius.

 

Ko Škotui galima pavydėti, – tai jo žmonos.

Ne tiek pačios žmonos, o to, kad ji pabėgo į Ameriką.

To, kad ji paliko Škotą visiems laikams ir išsikraustė už horizonto linijos, iš kur jos jau niekas nebesugrąžins.

Nebent rusai.

Nebent rusai pakreiptų žemės ašį ir visa Amerika atsidurtų po vandeniu.

 

Nuo opiumo?

Vinstonui atėjo į galvą mintis: būtų gerai, kad ir jo žmona kur nors dingtų.

Dingtų taip, kad jis net nežinotų kur, ir nebūtų jokios prasmės jos ieškoti.

Škotas atsistojo neįprastai prilaikydamas šoną.

Pilvo jis neturėjo.

Pastebimo.

Nusikaltimų mieste pasitaikydavo, bet dažniausiai užpuldavo moteris.

Neaišku: vietiniai ar atvažiavę ligoniai.

Gal vietiniai, nes jie turėjo daugiau jėgų ir mažiau ką prarasti.

Be to: mieste buvo įdomu tik ligoniams, o vietiniams – nuobodu.

Be to: ligoniai čia atvažiavę iškart rasdavo širdies drauges, irgi ligones.

Kartu gerdavo mineralinį vandenį, pakaitomis voliodavosi purve.

O lakstyti naktimis miesto gatvėmis su peiliu rankoje, tai visai ne jų amplua.

 

Škotui vis dar skaudėjo.

Akivaizdžiai.

Bet kaip tikras regbio veteranas jis turėjo savigarbos to neparodyti.

Juk jie kaip gladiatoriai.

Taip bent jau sakydavo jų treneris, kai nelikdavo jokių argumentų, galinčių juos įkvėpti po visiško žlugimo.

Geografas, – pasakė Škotas, žiovaudamas ir vaduodamasis nuo opiumo, panardinusio jo galvą į malonų rūką. – Buvo atskridęs.

Škotas beveik nerūkė, bet vaduotis jam vis tiek reikėjo.

Girdėjau, – pasakė Meras. – Pasakyk jam, kad nusipirktų lėktuvą, nes tas jo malūnsparnis visiems čia ištarškino smegenis. Ir kad naktimis prisirūkęs opiumo neskraidytų. Užteks mums čia ir vienos katastrofos.

Kokios katastrofos? – paklausė Škotas.

Nu kokios? Ekologinės.

 

Geografas – iš tų žmonių, kurie yra net tada, kai jų šalia nėra.

Visi vis tiek apie jį kalba ir galvoja.

Geriau, jei Geografas ne skraidytų, o važinėtų automobiliu.

Bet čia nieko nepakeisi.

Jam atsitiko taip, kaip ir daugeliui, kam staiga, netikėtai gyvenime pasisekė.

Staiga ėmė ir atsirado nepaaiškinama baimė.

Geografas pamažu pradėjo bijoti sankryžų ir šviesoforų.

O po to pradėjo bijoti labai.

Prieš keletą metų Škotas net klausė: ar kada į jį kas įvažiavo, ar pasitaikė kokia nors avarinė situacija? Bet jokios avarinės situacijos Geografas neprisiminė.

Naktį skraido? Negirdėjau, – pasakė Škotas.

Tu gerai miegi.

O tu blogai?

Kad ir kur suktum, pokalbis vis pasisukdavo ne ta kryptimi.

Gal opiumo kokybė buvo neideali, gal tai buvo visai ne opiumas, o gal todėl, kad jie nepiktnaudžiavo, o tik paragavo, Vinstonas save vis dar jautė, nors pasaulio grėsmės jau nebe.

Dabar jam ne tas galvoj, – pasakė Škotas. – Jo chemijos gamyklą privėrė.

Žalieji?

Ne, rimčiau. Tai ir skraido, ieško.

Ko?

Krypties.

Ko??

Naujos krypties. Bėga dabar kaip dramblys iš liepsnojančių džiunglių.

Merkatorių rado? – paklausė Meras.

Jo.

Kur?

Belgijoj.

Kiek?

Virš.

Limono?

Škotas linktelėjo.

Eurų?

Žmonės, kuriems pasisekė labiau nei kitiems, su ta sėkme staiga papildomai įgyja visokių baimių, ir nepaaiškinamų, ir paaiškinamų.

Viena iš jų: kad lengvai galima viską prarasti.

Bet kartu su tomis baimėmis jis gauna ir tikėjimą.

Kad kažkur yra talismanas, galintis nuo viso to apsaugoti.

Jeigu Vinstono viltis buvo sudėta į sudžiūvusį apelsiną, o baimė apsiribojo naktiniu dusimu lovoje, tai Geografą, jo paties įsitikinimu, galėjo apsaugoti tik du Merkatoriai.

Nors Škotas sako: nereikia į viską žiūrėti tokiomis akimis.

Tai tik žaislai.

Tie Merkatoriai.

Du žaislai po daugiau nei milijoną eurų.

Kiekvienas.

Tiksliau trys Merkatoriai, už beveik keturis milijonus.

Nes viskas prasidėjo nuo klaidos.

Geografas nusipirko du Merkatorius, bet vienas iš jų pasirodė netikras.

Tai jam patvirtino šešioliktojo amžiaus kartografijos ekspertai.

Ir dabar jį reikėjo pakeisti į tikrą.

Tas netikras pasirodė irgi šešioliktojo amžiaus, bet ne Merkatoriaus, o kito kartografo pagamintas gaublys.

Ekspertai įtarė: gaublį galėjo pagaminti toks Hondius, nors oficialiai Hondius jokių gaublių negamino.

Registruotas? – paklausė Vinstonas.

Kas? – paklausė Škotas.

Tas belgiškas Merkatorius.

Kaip Škotui pasakojo Geografas, oficialiai registruotų Merkatoriaus gaublių pasaulyje liko tik dvidešimt dvi poros.

Dvidešimt du – žemės, ir dvidešimt du dangaus gaubliai.

Tai tas Merkatorius registruotas? – pakartojo klausimą Vinstonas.

Ne, neregistruotas, – pasakė Škotas.

 

Škotą retenybės domino.

Jis pats buvo retenybė.

O iš retenybių Škotą ypač domino tokios, kurias galima nupirkti už tokius pinigus kaip Geografo. Geografas nusipirko tikrą Merkatoriaus žemės gaublį, o dangaus gaublį nusipirko netikrą, ar bent jau ne Merkatoriaus.

Kad Geografo įsigytas gaublys ne Merkatoriaus, išsiaiškinti pasirodė nesunku.

Tik reikėjo žinoti vieną paslaptį.

Ta paslaptis visoje istorijoje su gaubliais Škotui labiausiai ir patiko.

Pasaulyje nebuvo dviejų vienodų Merkatoriaus žemės ar dangaus gaublių.

Pasaulyje negalėjo būti dviejų visiškai vienodų gaublių, dedikuotų tam pačiam asmeniui, ar bent jau oficialiai negalėjo būti.

Geografo atveju, jo dangaus gaublys negalėjo būti skirtas Jurgiui Austrijiečiui Liežo princui ir vyskupui, nes lygiai toks gaublys jau yra oficialiai registruotas Amerikoje.

Harvardo žemėlapių kolekcijoje.

Taigi, pirmas Geografo kaip gaublių kolekcininko bandymas – pusiau nesėkmingas.

Bet nuo to Geografui tik kilo azartas, ir medžioklė prasidėjo.

Jam netgi pavyko netikrąjį Merkatoriaus gaublį parduoti.

Už kelis šimtus tūkstančių eurų.

Nieko neapgaudinėjant.

Bet tai buvo penkerių metų senumo reikalai.

Ir ta Geografo penkerius metus trukusi tikro dangaus gaublio medžioklė Vinstonui priminė nuotakos ieškojimą arabų kraštuose.

Pagal portretą.

 

Škotą tie gaubliai labai džiugino.

Dar labiau nei jo opiumo įrankių komplektas.

Vinstonas jų beveik neprisiminė.

Nors matė.

Nuotraukose.

Jis prisiminė tik tai: Merkatoriaus žemės gaublyje Šiaurės Amerika buvo atskirta nuo Pietų.

Ant jo buvo pavaizduotas didelis Hipopotamas.

Ir dar ten matėsi kažkokia keista žemė.

Fazanų ar pingvinų.

Kokia ten buvo žemė? – paklausė Meras.

Kur.

Ant to žemės gaublio.

Ant žemės gaublio?

Jo. Kaip ji ten buvo pavadinta? Delfinų ar pingvinų?

Papūgų, – pasakė Škotas. – Dūmas tave gerai veikia.

Tada dar Geografas pasakojo: kai kuriuose senoviniuose žemėlapiuose europiečiai meistrai tyčia prižymėdavo visokių išgalvotų miestų.

Specialai Amerikos teritorijoje, o ne kur Europoje.

Tam, kad niekas neįtartų apgaulės.

Tam, kad jeigu kas bandytų daryti jų žemėlapių kopijas, tuos kopijų darytojus būtų galima pagauti.

Ir įrodyti jų kaltę teisme.

Ką sakė Geografas apie tuos sugalvotus miestus?

Nebeprisimenu, – atsakė Škotas.

Kad meistrai kartografai specialiai sugalvodavo visokių neegzistuojančių miestų.

A, tai dėl to, kad apsaugotų savo žemėlapius. Tai toks copyriht’as.

Sugalvoti miestai, – pasakė Vinstonas.

Apie ką tu? – paklausė Škotas.

Apie miestus.

Mesk tuos miestus iš galvos.

Opiumas galvoje nurimo ir atsirado noro kalbėti.

Nuotraukas rodė?

Ko?

Naujo gaublio.

Rodė, bet aš atsimenu tik kažkokį Kentauro užpakalį. Turbūt Šaulio žvaigždynas.

Ir kaip tas užpakalis?

Kaip arabų žirgo, – pasakė Škotas.

Kaip arabų žirgo, tai kaip?

Užlaužęs į viršų uodegą.

O kokie trūkumai?

Klausimas buvo profesionalus.

Jie taip dažnai kalbėdavo apie Geografo gaublius, kad pasidarė beveik senovinės kartografijos specialistai mėgėjai.

Geografas pats sakydavo, kad, norint nusipirkti šešiolikto amžiaus gaublį, reikia iš anksto susitaikyti su jo trūkumais.

Sunku rasti keturių šimtų metų senumo daiktą be trūkumų.

Tų trūkumų kiek tik nori, – pasakė Škotas. – Purvinas, įplyšęs, dėmėtas, nusitrynęs ir apšiktas.

Apšiktas? – paklausė Meras.

Opiumas nustojo veikti.

Musių, – pasakė Škotas.

Nesupelijęs?

Apie pelėsius nieko nesakė. Dar gal lakas nusitrynęs, – pridūrė Škotas. – Ir kai kur popieriaus juostos išsiskiria.

Išsiskiria? – paklausė Meras.

Išsiskleidusios ant papier mache rutulio, – paaiškino Škotas. – Kai kur net kelių milimetrų tarpas.

Škotas turėjo ypatingą atmintį, jis galėjo prisiminti viską už visus.

Dar rėmas sulūžęs, – pasakė Škotas.

Pagal nupasakojimą atrodo kaip tikras, – pasakė Meras.

Visai gali būti, kad taip ir yra, – pasakė Škotas.

 

Vinstonas ėjo namo kaip dangaus gaublys – purvinas, aplipęs nuodingaisiais ežero dumbliais, įplyšęs, su dėmėmis, nusitrynęs ir apšiktas musių.

Iš vidaus.

Švito.

Andrius Jakučiūnas. Tarp dogmų ir grybų

2024 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariami du romanai: Gabijos Grušaitės „Grybo sapnas“ ir Undinės Radzevičiūtės „Pavojingi žodžiai“.

Ieva Rudžianskaitė. Rašymas ir kiti „nušvitimai“

2022 m. Nr. 3 / Undinė Radzevičiūtė. Minaretas ir 7. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 176 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Asta Skujytė-Razmienė. Pandeminis derlius, arba Mūsų dienų slogučiai

2022 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamas Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“, Dovilės Raustytės „Tobulų žmonių istorijos“, Valdo Papievio „Ėko“ ir Rolando Rastausko „Venecijoje tiesiogiai“.

Asta Skujytė-Razmienė. Dekadanso reveransai

2020 m. Nr. 12 / Undinė Radzevičiūtė. Grožio ir blogio biblioteka. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 198 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Undinė Radzevičiūtė: „Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

2018 m. Nr. 3 / Rašytoją Undinę Radzevičiūtę kalbina Jurga Tumasonytė / Prozininkė Undinė Radzevičiūtė pirmą kartą debiutavo 2003-iaisiais romanu „Strekaza“.

Elžbieta Banytė. Lėtas intelektualus trileris

2015 m. Nr. 11 / Undinė Radzevičiūtė. 180. – Vilnius: Baltos lankos, 2015. – p. 280.

Asta Skujytė. Drakonas, tapęs žuvimi

2014 m. Nr. 2 / Undinė Radzevičiūtė. Žuvys ir drakonai. – Vilnius: Baltos lankos, 2013. – 408 p.

Asta Skujytė. Atimtos atostogos

2012 m. Nr. 3 / Undinė Radzevičiūtė. Baden Badeno nebus. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – p. 120.

Asta Skujytė. Pasisvečiavus Frankburge

2011 m. Nr. 8–9 / Undinė Radzevičiūtė. Frankburgas: romanas. Vilnius: Tyto alba, 2010. – 95 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.