Jurga Žąsinaitė. Šventoji Aldegunda

2021 m. Nr. 2

Novelė

 

Nei snaigės, nei lapai, nei mėnulio šviesa taip paslaptingai nekrinta kaip plaukai. Nusileidę netirpsta, nedžiūva, neblėsta ‒ juodais dryžiais brūkšniuoja baltą ligoninės patalynę, jungiasi į kvadratus, trikampius, šešiakampius, vingiuoja, kryžiuojasi, tiesiasi, lūžta. Dažnai nuo tokių raštų Ainą pykina. Ypač rytais, kai per prievartą gurkia našlių atneštus pusryčius.

Dėl tų senių ji ir susirgo. Vos tik išbėgdavo kieman, bevaikės bobšės puldavo jai iš paskos, saldžiais liežuviais lagino, sodinosi ant kelių, slėgiais delnais glostė. Todėl tas navikas Ainos juosvoj galvelėj ir išdygo. Raukšlėtos senių rankos išjudino piktą grūdą.

Kodėl niekas neuždraudžia toms vydragoms ją lankyti? Motinai patogu, nereikia pačiai kasdien į ligoninę belstis, o gydytojams, seselėms, slaugėms todvi netrukdo, dažnai net padeda. Kad ir šiandien ‒ kresnoji renka į kartoninę dovanų dėžutę nuslinkusius Ainos plaukus, o ilgšė ant balto popieriaus lapo dėlioja įvairiaspalves skirtingų formų tabletes, prie kiekvienos įrašydama po žodį: pykinimas, viduriavimas, dusulys, burnos opos. Tuoj suskubs pildyti ir vizitų sąrašą: 9.00 – fizioterapeutas, 10.30 – dietologas, 11.00 – psichologas, 11.30 – rentgenologas. Patikrins į veną prie raktikaulio lyg dėlę įsikirtusį Hikmano kateterį. Išsitraukusios atmintines, garsiai skaitys: neduoti šviežių vaisių, daržovių, pipirų, nepasterizuoto pieno, jogurto su bakterijomis, ledų, pyragaičių, nemerkti gyvų gėlių. Vakare ant sustumtų taburečių dėlios kepures, skareles, perukus. Pačios matuosis, siūlys Ainai. Slėpdamos ašaras, dusliai kikens. Pasakos ilgas, veik vienodas istorijas apie laimingai pasveikusiuosius.

Kai našlės išeina, Aina atsisėda prie didžiulio palatos lango ir žiūri į savo rankų nagus. Pro stiklą skvirbstanti silpna šviesa juos paverčia smulkaus mastelio žemėlapiais. Ten ‒ miestai, valstybės, žemynai, atskirti trūkinėjančiomis linijomis, šviesesniais, tamsesniais atspalviais. Joks auglys jų neperaugs, jokios piktosios, žaibišku greičiu besidauginančios ląstelės nesunaikins. Aina atsargiai kelia rankas prie lūpų, pūsteli – miniatiūrinių žemėlapių taškai, brūkšniai, dėmės lieka savo vietose.

Ji visiems dabar labai svarbi. Net pikčiausi klasės šaipūnai ją lanko ligoninėj, siunčia atvirukus, dalijasi paslaptimis, liūdesiu, džiaugsmais. Ainai patinka jų klausytis, stebėti, kaip pažįstamuose veiduose žaidžia gailestis, smalsumas, pavydas, kaip bailūs ir pagarbūs žvilgsniai gnybčioja jos burną ir nosį dengiančią kaukę, kaip ausys stropiai gaudo melsvo polipropileno filtruojamus žodžius.

Jei žemėlapiai išnyks ‒ tuo neabejoja raudonskruostė palatos gydytoja ‒ Aina taps praėjusių metų išplėšytu kalendoriumi.

Yra vienas veidas, kuris Ainą erzina. Ne kasdien besisukiojančios gydytojos, seselės, slaugės, socialinės darbuotojos, net ne kurios nors iš landžių našlių. Šv. Aldegundos ‒ vienuolyno ant Sambro upės kranto įsteigėjos ir pirmosios abatės. Našlės tikina, kad šv. Aldegunda nelyginant spindulinė terapija sunaikins vėžines ląsteles ir net nepažeis sveikųjų. Aina neįsivaizduoja, kaip ji tai padarys, jei net akies krašteliu į jos ligą nežiūri. Nunarinta šventosios galva, tviskantis, aukso siūlais siuvinėtas nimbas, ilgas apsiaustas, atskarusiais kraštais lyžčiojantis dailia gipsatūra puoštą rėmą, neteikia jokios vilties, kad tariama gelbėtoja sujudės, pakels į Ainą akis. Matyt, šventoji gėdijasi savo bejėgiškumo. Žiemą vasarą trūnijusi ant turgaus prekystalio, prarado bet kokias galias.

Šv. Aldegundą našlės atnešė Devintinių ketvirtadienį. Ieškojo kelias savaites. Trenkėsi net į Rygos turgų, tačiau šventosios, gydančios vėžį, nei pas sendaikčių, nei pas ikonų prekeivius nerado. Užėjo prie namų erzeliuojančiam turgely. Tik sukdamos trečią ratą ją pamatė. Šv. Aldegunda kentėjo apkrauta plaktukais, atsuktuvais, replėmis, surūdijusiais varžtais, vinimis. Priklausė vienarankiui, galbūt ne iš Spokano¹, tačiau labai į jį panašiam.

Našlės neabejojo, vienarankis paveikslą bus nudžiovęs. Taip ir paklausė: kiek norįs už vogtą šventąją. Šis gūžtelėjo pečiais, mostelėjo iš atbrizgusios rankovės kyšančiu strampu, liepė imt ir nešdintis. Norėjo nusispjauti, bet užspringo.

Kresnoji našlė įsuko šv. Aldegundą į pilką, juodais brūkšniais ir nesuprantamomis ideogramomis margintą skarą. Pažadėjo vienarankiui už jį pasimelsti.

Tą pačią dieną pastatė šv. Aldegundos atvaizdą Ainos palatoje. Džiūgaudamos tarškėjo, kad šventoji viską sutvarkys, tik reikia nepamiršti prašyti. Kasdien. Po kelis kartus. Kai slaugės ateina tvarkyti palatos. Kai seselės atneša vaistus. Kai į skrandį per gastrostominį vamzdelį švirkščiami maisto papildai. Kai atliekama magnetinio rezonanso tomografija. Kai skenuojami kaulai. Kai iš lašelinės pradeda ir baigia kapsėti cisplatina. Kai perpilamas kraujas. Kai per gerumo akcijas lanko dosnūs dėdės ir tetos. Kai nesinori su niekuo kalbėti. Kai pykina nuo klausimo „Kodėl susirgau?“.

Kantriai prašant šv. Aldegunda išties padeda. Veikia greičiau už migdomuosius. Be to, ji tokia panaši į Ainą ‒ beblakstienėmis akimis, ką tik išsiritusio viščiuko švelnumo antakiais, romėniška nosimi, lyg melchioriniai šaukšteliai įdubusiais skruostais.

Likusi viena, kai netyrinėja savo nagų žemėlapių, Aina žiūri į šv. Aldegundą. Atsisėda prie spintelės, priešais pasistato veidrodį, atsuka į jį šventosios paveikslą ir tarp dviejų veidrodinio atspindžio piešiamų veidų ieško skirtumų. Nė vieno neranda. Du veidai susilieja. Aukso siūlais siuvinėtas Aldegundos nimbas pasislepia po Ainos medvilnine kepuraite, kartais spingteli tarp prisegtų plaukų sruogų. Neramiais šešėliais vilnijantis šventosios apsiaustas nurimsta po išblukusios flanelės pižama.

Aina jaučia, kaip chemoterapinių vaistų nualintas kraujas srūva ne tik jos, bet ir Aldegundos venomis, girdi, kaip jos širdies dūžiai aidi šventosios širdy, verčia susitraukti sudiržusius prieširdžius ir skilvelius. Mergaitė atpažįsta VII amžiuje gyvenusios moters baimę, neapykantą, susitaikymą.

Aina aiškiai girdi Aldegundos prašymą padėti. Šventosios balsas panašus į dalgiu kertamos žolės kuždesį. Tai – ne aimana, ne verksmas, greičiau palaima.

Aina sutrikusi, ji nežino, ko prašančioji iš jos nori. Neatplėšdama akių nuo veidrodžio, įsmunka į Aldegundos apsiaustą. Nūnai ji šventosios vietoj ir laike. Girdi upę. Vanduo šėlsta lyg peralkęs skenduolių. Reikia kopt į kalną, bėgt į vienuolyną. Galvą glosto vėsus santėmio delnas. Neleidžia skubėti, atveda seklius.

Jai tik penkiolika. Ji atsisakė tarnauti vyrui. Pasirinko skaistybę ir abitą. Ji – vienadienė, rausvą žiedo šilką išvyniojusi aguona. Šventa dievų gėlė, be saulės ir lietaus ruduojanti pavėsy, nokinanti nuodus. Net šiaurys nebarsto jų žemėn.

Ji visai neliūdi. Džiaugiasi kentėdama, meldžia Viešpatį, kad jos gyvenimas užtrūktų skalsiu, niekad nesibaigsiančiu skausmu. Tik šitaip ji girdės dangaus pulsą. Taip, kaip girdėjo iešmais smaigstoma šv. Kotryna, sulaužytais žandikauliais šv. Apolonija, Elžbieta, Digna, Emerita. Trokšta su jomis budėti.

Ji – žalia, sultinga aguonos galvutė, varvinanti svaigų opijų, masinanti ją besivejančius seklius. Jos skausmo syvai ją išduoda.

Ainai negalima jaudintis, negalima verkti, jai laikas miegoti. Ji privalo paisyti ligoninės režimo, lįsti iš Aldegundos apsiausto, gultis į lovą. Tačiau šventosios drabužis priaugęs lyg žvynai, lyg pleiskanų luobas. Aina nepaklūsta seselei, paguldyta vėl keliasi. Sekliai labai arti, ji turi bėgti, iš paskutiniųjų rabždintis į statų kalną. Ji girdi lyg kraujas kapsinčius žingsnius. Kažkas į ją taikosi. Pirmą, antrą sykį – pro šalį, trečią – ant jos laibo liemens užsineria kilpa. Ją medžioja kilpavirve, tokia pačia, kokia gaudo gyvulius ar žvėris. Pririša prie metalinio strypo. Apsvaigina.

 

Ryte našlių į Ainos palatą neįleidžia. Paaiškina, kad dėl chemoterapinių vaistų pasikeitė ligonės elgsena. Teko tramdyti, suleisti raminamųjų. Dabar ji miega.

Traukydamos pečiais, žvagindamos regztelėj sudėtus košelių, tyrelių, sultinių stiklainėlius uoliosios lankytojos išspūdina laukan.

Pakeliui į stotelę pamato Ainos motiną. Rūkan nugrimzdusį rytą jos geltona, kliošinė suknelė blykčioja lyg ryškus spindulys. Našlės prisimerkia. Negali patikėti, kad šitaip galima dabintis, kai mirties patale guli duktė. Ar ta moteris gėdos neturi? Kur ji taip plevėsuodama sklendžia? Gal net ne ligoninėn? Žiū, koks žvilgsnis – nieko aplinkui nemato, joks rūpestis jos neslegia. Ir kam tokioms vaikai? Jų vaikas tikrai taip baisiai nesirgtų. Juk visos ligos tik atpildas už nedorus tėvų, senelių, prosenelių žygius. Kiek knygų apie tai prirašyta, reikia tik pasidomėt, paskaityt, bet kas tokioms skraistėms rūpi?

Moteris geltona suknele pereina gatvę. Tuoj prapuls našlėms iš akių. Šaukia ją vardu. Ji atsisuka. Atpažįsta senutes. Šypteli joms, pamoja, nusigręžia, švysteli paskutinį kartą kaip saulė ir pasislepia kaip debesyje tarp žmonių.

Našlės įsikimba viena kitos ir palengva dūlina namo. Jos pažįstamos daugiau kaip penkiasdešimt metų. Šitiek nė su vienu vyru neišgyvensi. Abi iš to paties krašto, panašaus likimo, ištvėrė tremtį, skurdą, bevaikystę. Kol dviese, jų niekas neįveiks.

Vos pravėrusios namų duris, sutartinai apsisuka ir mina atgal. Stebisi, kaip galėjusios pasiduoti, kodėl klausiusios tų seselių, gydytojų. Ar jiems rūpi? Negali rūpėti. Tiek ligonių, visų neužjausi. Juk ir jos visų negaili. Anava pernai prieš pat Juozines paštininkei išdūrė akį, ir ne koks banditas, o jos pačios anūkas. Baudės nugvelbti pensijas. Paštininkė neduot, o tas žugara aštriu daiktu jai per akį. Akies obuolys lyg kukurdvelkis išvirto. Žmonės iškvietė policiją, bet paštininkė savo nelemtėlio neįdavė, bijojo, kad belangėj sužvėrės. Betgi žvėris ir laisvėj žvėris, gal dar nuožmesnis… Ir kaip tos paštininkės gailėt, jei, drebėdama dėl savo sveikos akies, kitus pavojun įstūmė? Ne vieną jos anūkas sumušė, apiplėšė. Tik dėl jo Levukas iš viršutinio aukšto mikčiot pradėjo. Pasitiko grįžtantį iš mokyklos, kuprinę atėmė, išrengė, tėvo dovanotus batus nuavė, prigrasė tylėt. Labiausiai vaikas sielojosi dėl tų batų. Pačiam Londone buvo pirkti, tokiais Levuko dievinami futbolininkai po anglišką pievelę lakioja. Motina guosdama žadėjo, kad tėvas atsiųs kitus, bet naujais batais Levuko niekas nematė. Šilta ar šalta, čiūžino vis tais pačiais numuštanosiais.

Tiesą sakant, našlėms ir Ainos motinos nelabai gaila. Ką ji tam savo vaikui davė? Tik vienatvę, nepriežiūrą, būrius kavalierių. Ne, mušt, regis, nemušė, ir barant nesigirdėjo. Bet ar buvo kada į kokį spektaklį nusivedusi, ar puošnesniu drabužėliu taisė, dailiau galvelę šukavo? Paleisdavo tais ištampytais treningais ir arklio uodega. O žmonės ne akli, viską mato.

Našlės ryžtingai trukteli dvivėres ligoninės duris. Nežiūri registratūros pusėn, suka kairėn, nė akimirkai nestabtelėdamos miklina į trečią aukštą.

Ainos palata tuščia. Patalynę keičianti valytoja burbteli, kad mergaitę išvežė į kitą ligoninę. Čia esą jai jau niekas nepadės.

Našlės netiki. Puola ieškoti seselės, gydytojos. Išgirdusios tiesą, vėl kramena į palatą, dairosi, vietoj trypinėja.

Ant palangės gaudydamas šykščius saulės spindulius blyksi paveikslas. Virš juodu flomasteriu apvestos plikos mergaitės galvos žiba aukso siūlais siuvinėtas nimbas.

„Čiagi mūsų Ainutė, ‒ sugokčioja ilgšė. ‒ Vietoj šv. Aldegundos nupiešė save. Bet kas?.. Kas dabar ją pačią gelbės?“