Liutauras Degėsys. Dvi novelės

2024 m. Nr. 1 

Nesižavėti krantais

Galiu prisiekti, kad nesu buvęs šitame mieste, šitame uoste. Arba neprisimenu. Plaukiojant jūromis tie miestai taip susimaišo galvoje, kad nebežinai: kas darosi, kada ir kodėl. Kol mano laivą iškrauna ir pakrauna, tenka pabūti uoste. Juokingas pavadinimas: Klai-pėda. Jūroje išmoksti nieko nelaukti. Ir nesižavėti krantais. Jūra – amžina. Krantai – laikini ir netikri. Miestai ant krantų – keisti ir neteisingi. Ir todėl – norisi pasislėpti. Jokių kontaktų, nuotykių, kvailysčių – žmonių. Viešbutis yra spąstai. Ir todėl visada nuomojuosi butą internetu: Airbnb. Sutartą dieną ir valandą gaunu durų kodą. Raktas – dėžutėje prie durų.

Viskas kaip visada, bet kažkas šitame sename, apšiurusiame daugiaaukštyje ant jūros kranto man nepatinka. Kažkas čia netikra. Tenka kilti liftu, ir visai nesusigaudau, kodėl žmonės sveikinasi su manimi ypač maloniai šypsodamiesi. Suglumstu, beveik išsigąstu – kai viena jauna labai graži moteris pasako: „Jūsų taip ilgai nebuvo, mes jau pradėjome nerimauti, kur pradingote. Kaip malonu jus ir vėl pamatyti.“ Prakeikta mano jūrų laivo kapitono uniforma. Nekenčiu jos. Kaip gerai, kad moteris išlipa dvyliktame aukšte. Man – į septynioliktą.

Kažką sumurmėjęs, išlipu septynioliktame aukšte ir einu tiesiai prie durų – nežinau kodėl, bet būtent prie šitų durų be jokios lentelės, be numerio, be jokių atpažįstamų skiriamųjų ženklų. Išsitraukiu iš dėžutės buto raktus, atsirakinu – ir staiga pakliūvu į glėbį. Kokia kvailystė – manęs čia laukė: pora – vyras ir moteris, aiškiai seni pažįstami, tikriausiai vaikystės ar mokyklos draugai, nes laido tik jiems suprantamus intymius juokelius, o moteris pasisveikindama netgi bučiuoja mane į lūpas (paskui išgirstu, kad ji yra mano sesuo).

Blogiausia, kad čia yra dar viena moteris, toji, kuri pasitiko mane prie durų, spindinčiomis ir, prakeikimas – mylinčiomis akimis, ji neatsitraukė nuo manęs nė per žingsnį, glostė man rankas ir netgi paslapčia bučiavo į kaklą. Tik artimiausi žmonės žino, kad tai pati jautriausia mano kūno vieta. Metams bėgant šiek tiek pramokau nesusileisti nuo tokių pojūčių, bet vis tiek esu baisiai neatsparus bučiniams į kaklą.

Visą laiką manęs neapleidžia kažkokios klaidos, nesusipratimo, nesąmonės – netgi kaltės įspūdis. Viskas turi išaiškėti, privalo pasibaigti, tai negali tęstis. Gal man reikia nusiplėšti drabužius, pradėti rėkti, draskytis nagais veidą. Gal čia sapnas. Gal reikia išeiti į balkoną atseit parūkyti – ir iššokti į naktį, nusižudyti – jeigu tai tik sapnas, nieko blogo neatsitiks, nebent tas prakeiktas sapnas nutrūks ir pasibaigs.

Deja, išaiškėja, kad šitame bute nėra balkono, o jie visi – vaikystės draugas, sesuo (niekada neturėjau sesers) ir mylimoji – taip manęs išsiilgę, vis kartoja – kaip gerai, kad tu atvažiavai, kaip mes tavęs pasiilgome. Vakaras eina pro šalį, tęsiasi, veliasi, velkasi, lydimas juoko, pasikalbėjimų, prisiminimų džiaugsmo ir liūdesio, kol galų gale svečiai atsisveikina. „Sesuo“ vėl bučiuoja mane į lūpas, „vaikystės draugas“ valiūkiškai mirksi ir apkabindamas linki ilgos nakties. Kaipgi, ilgai nesimatę mylimieji turės apie ką kuždėtis (ačiū Dievui, išaiškėja, kad toji, kuri pasilieka, kol kas dar ne mano žmona, o tik mylimoji).

Ir tada prasideda įdomiausia: svečiams išėjus, mano „mylimosios“ veidas apsiblausia, papilkėja, ji nusitrina šypseną, prigesina mylinčias akis, nusižiovauja, apsiauna batus ir prieš išeidama dalykiškai pasiteirauja: kaip suprantate, aš čia pasamdyta tik vakarui. Jeigu norėtumėte, kad pasilikčiau nakčiai, reikėtų susimokėti papildomai.

Apsidžiaugiu taip, lyg būčiau dovanų gavęs butelį gero viskio. Su didžiausiu palengvėjimu išlydėjęs „mylimąją“, atsidarau gėrimų barą, ir tą akimirką pasigirsta skambutis į duris.

Nusikeikęs atidarau – tai mano „vaikystės draugas“. Vienas, be „sesers“. Atsiprašinėdamas teisinasi, kad tai labai neprofesionalu, bet atlikdamas mano vaikystės draugo vaidmenį tiek įsijautė, kad vonioje pamiršo švarką, o švarke – piniginę, todėl negali grįžti į viešbutį, o jam reikia išsimiegoti, nes rytoj jau pasamdytas kitam vaidmeniui, jam reikės visą parą bernvakaryje būti jaunikio draugu.

Už lango riaumoja jūra. Visai kaip žvėris. Prieš užmigdamas pamanau: kokia kvaila istorija, tiek betrūksta, kad dar sugrįžtų „sesuo“ – prisipažinti, jog ji visai ne sesuo.

Pasigirdus skambučiui į duris, dar pagalvoju: „Ak, aš ir pats norėčiau pabūti kuo nors kitu.“

Kai ilgai žiūri į jūrą, jūra pradeda žiūrėti į tave.

Kažkur, kažkaip, kažkada

Pirmosiomis dienomis buvo keista: ir vėl po kelerių metų pasilikau vienas savo name. Kadaise buvau įpratęs šitaip gyventi, manęs netrikdydavo vienatvė, tyla ir ramybė. Žinojau, kad visada galiu prisikviesti draugių arba draugų, kelti puotas arba organizuoti romantiškus vakarėlius. Kartais taip ir atsitikdavo. Parsivesdavau kokią merginą po dalykinių pietų restorane arba iš naktinio klubo. O kartais pareidavau su drauge iš teatro, po spektaklio, kai iš scenos padvelkdavo tikru menu, nuo kurio apimdavo gailestis sau, pavydas ir beviltiškumas, kad gyvenimas štai eina pro šalį. Kiek daug jo praėjo – gali pastebėti tik gavęs ženklą, tik signalą iš išorinio pasaulio. Kalbėdavomės per naktį: viskas gali būti kitaip, reikia tik pradėti, būtina keistis ir keisti. Kol mūsų neužmigdė kasdienybė, kol nenuplukdė ir nepaskandino beprasmiško laiko vanduo. Kol dar galime pamatyti, kad nebepastebim, jog nebenorim tų pasikeitimų matyti. Kol dar nenorime išnykti.

Prisiminiau, kaip nustebau ir apsidžiaugiau, peržiūrėjęs vieno kadaise vykusio vakarėlio fotografijas ir niekur, nė vienoje nuotraukoje neaptikęs savęs. Aiškiai prisimenu, kad buvau fotografuojamas, galiu kuo ryškiausiai atgaivinti ir atmintyje apžiūrėti situacijas, kuriose buvau fiksuojamas, paparacinamas, gaudomas. Atrodė, kad buvau svarbus, reikalingas, geidžiamas svečias, gal net kokia vietinė to vakaro žvaigždė – ir nieko, ničnieko: niekur nebuvo, nesimatė manęs. Lyg būčiau išnykęs, virtęs nematomu. Juo keisčiau, kad kai kuriose fotografijose visi susižavėję žiūri į tą vietą, kurioje lyg ir turėčiau būti aš, bet toje kėdėje, tame fotelyje, prie to stalo – nieko nėra. Tuštuma. Akimirkai net suabejojau, gal manęs tikrai nebuvo tame vakare, o paskui pagalvojau, kad tai pokštas, kad kažkas ėmė ir fotošopu ištrynė mane iš visų nuotraukų. Iš viso to vakarėlio pasaulio. Tik iš mano atminties manęs kažkodėl neišvalė, ir todėl man vis dar atrodo, kad buvau ir esu. Ir gal neamžinai, bet dar pabūsiu.

Ilgiau pagyvenęs vienatvėje gali iš tikrųjų suabejoti, ar vis dar esi. Žmogui reikia išorinio patvirtinimo, kad jis yra. Kad jį pastebėtų, kad pasiųstų jam ženklą, jog mato, kad jis yra. Kad jis rūpi, kad reikalingas, o kartais – pagirtų, koks jis geras, kaip gražiai išvalgė visą lėkštę sriubos. Kad tvarkingai susidėjo vadovėlius. Kad nepiktžodžiavo. Nesimasturbavo, bet ir negeidė savo artimo moteries.

Kaip nedaug reikia, kad taptum toks geras ir teisingas, kad net netikras. Kaip viena mano bendradarbė, kuri taip stengdavosi įtikti, pritikti ir patikti, būti tokia, kokios reikia, jog visą dieną atrodydavo netikra. Vakarais net norėdavosi ją parsigriauti, nurengti, pačiupinėti ir patikrinti, gal jos viduje įtaisyti varžtai, sraigtai, veržlės ir spyruoklės, gal ji tiktai tokia labai tikroviška lėlė, kurią galima vakare išjungti ir uždaryti į spintą. O gal jai viskas jau būdavo taip atsibodę, kad ji tik to ir telaukė.

Po mėnesio vienatvės ėmiau nuobodžiauti. Gal ir nerimo, pavydo šešėlis perbėgdavo per širdį, prisiminus Niekados Miestą. Dar nesinorėjo tenai, pernelyg liūdni prisiminimai temdė būsimos kelionės ilgesį ir džiaugsmą. Kai ilgesnį laiką niekur neskrendi, iš anksto pradedi bodėtis lėktuvais: ilgoms kojoms vėl nebus pakankamai vietos, į oro uostą ir atgal reiks kratytis svetimais, nepakeliamų kvapų prisigėrusiais automobiliais. Laukti vėluojančio skrydžio, paskui beprasmiškai sukti ratus virš oro uosto, kol dispečeriai leis nusileisti.

Ir vis tiek: vieną naktį, ir vėl ilgai negalėjęs užmigti, kaip sapne – atsikėliau, apsirengiau, įsidėjau į kuprinę visas cigaretes ir visus tris, kiek radau, nugertus viskio butelius, beje, visai neblogą kolekciją, visus – „kablelinius“: Angel‘s Envy – 62,3, Amrut Peated – 62,8 ir dvylikos metų Bunnahabhaino – 55,1 laipsnio. Gaila, kad Amruto buvo tik ant dugno. Po akimirkos sėdau į taksi ir po valandos jau stovėjau prie mažo, matyt, privataus oro uosto vartų. Pilotas neatrodė patenkintas, jo užmiegotame veide matėsi pagalvės, o gal ir išgerto butelio atspaudai. Kaip visada, jis nieko neklausinėjo ir nieko nepasakė. Pagalvojau, kad nesu girdėjęs jo balso, nežinau jo vardo ir labai abejoju, ar jis turi piloto licenciją. Aš jam nerūpėjau, bet ir jis man tebuvo kaip instrumentas, kaip lėktuvo dalis.

Šį kartą mūsų lėktuvėlį gerokai pakratė. Per piloto petį mačiau, kad porą kartų buvo užsidegusios raudonos lemputės, bet jo tai nė kiek nesujaudino. Šitie mažų lėktuvėlių pilotai, ypač skraidantys į vandenyno salas, nekreipia dėmesio į nieką – jiems nebūna blogo oro, gal tik keleiviai pasitaiko nekokie, bet ir jų – kaip oro – nepasirinksi. Svarbiausia, kad tie skrajotojai turėtų daug pinigų.

Nusileidimo takas buvo visiškai netoli Niekados Miesto centrinės aikštės. Vienu metu net pasirodė, kad nutūpėme pagrindinėje gatvėje, nes pilotui stabdant lėktuvą teko manevruoti tarp automobilių. Tai irgi nieko nenustebino – net manęs. Po kelių minučių atsiradau prie namo, nuėjau prie lifto – ir netikėtai atsidūriau žmonių minioje. Sunku buvo suprasti, iš kur atvyko liftas, nes veiksmas vyko pirmame pastato aukšte, o keleiviai atrodė keistai, lyg būtų nusileidę nuo kalnų ir vėl ruoštųsi kilti į padangę.

Šį kartą mano kelionė netikėtai prailgo: buvau įpratęs nė nepastebėti bendrakeleivių lifte, o dabar, jam kylant laidotuvių procesijos greičiu, pradėjau apžiūrinėti aplinkinių veidus. Kaip įprasta Niekados Mieste, kai kurie keleiviai atrodė tiesiog beveidžiai, tartum būtų stengęsi niekaip neatrodyti. Kol stebeilijausi į juos, įžvelgdavau šiokius tokius bruožus, bet tokius vienodus ir neįsimenančius, jog nusigręžęs nebegalėdavau jų prisiminti. Tie veidai akimirksniu išnykdavo, vos man nuleidus akis.

Kol žiūrėdavau, kol stebeilydavau – tos akys, tos nosys, tie skruostai atsirasdavo tik todėl, kad norėdavau juos tokius pamatyti. Mano žvilgsnis sukurdavo juos, jie keitėsi priklausomai nuo mano norų ir vaizduotės: vos man pagalvojus, kad štai – graži mergina, beformė, belytė figūra imdavo bematant moteriškėti, po bespalviu drabužiu išryškėdavo krūtys, gracingai sujudėdavo rankos, pasikeisdavo galvos forma, atsirasdavo paryškintos lūpos ir akys. Ir ji pradėdavo čiauškėti savo nesuprantama kalba, bet aiškiai mergaitiškomis intonacijomis. Mano žvilgsnio intencijos, mano: „taip turi būti“, „tokios yra šitos moterys“ – nuspalvindavo kūnus ir veidus, pripildydavo situacijas ypatingomis reikšmėmis ir, žinoma, suteikdavo tam pasauliui patogias, pažįstamas, normalias, reikalingas ir teisingas prasmes.

Kartais, kai įsistebeilydavau į tą pačią būtybę ilgiau, matydavau, kaip ji stengiasi prisitaikyti prie mano žvilgsnio – nevykusiai, negrabiai, primityviai – atsirasdama, virpėdama, keisdamasi ir beveik išnykdama. Vos išryškėję, jos veido bruožai mutuodavo – įgaudami kokį nors pavidalą, būdavo verčiami įsiteikti mano kintančiam žvilgsniui, kol galiausiai visiškai išskysdavo ir ištirpdavo. Atsiradusios lūpos pamažu netekdavo konkrečios formos. Ryškėjančios akys, čia žalios, čia beveik jau mėlynos, paruduodavo arba vėl tapdavo bespalvės.

Net ir ausys – labiausiai įvairuojanti žmonių veidų detalė – suvienodėdavo, kaip kokių gyvūnų (nenorėjau sakyti – šunų ar asilų – gerai dar, kad ne paukščių. Ha, paukščių ausys – geras oksimoronas). Nes žmonių ausys visados stebino mane kaip begalinė, nesuprantama evoliucijos įvairovė: nuo milžiniškų – drambliškų, per pusę kaukolės ištįsusių blynų iki susiraičiusių moliuskų arba vos pastebimų miniatiūrinių rausvų porcelianinių kriauklyčių. Vien ausų speneliai ko verti – suaugę su ausies kaušeliu ir karantys, arba susitraukę, sudžiūvę ir susiraukšlėję. Vietinių gyventojų ausys buvo visiškai vienodos, atrodė kaip beformiai apskritimai, tiksliau – niekaip neatrodė. Tarytum toks ir buvo jų tikslas: neišsiskirti ir neatsiskirti. Būti drauge – draugiškai, vienodai, teisingai ir taisyklingai. Gyventi ir egzistuoti normaliai – vadinasi – niekaip. Man visados atrodė, kad tik todėl, jog esu nenormalus – „esu“.

Ak, gausybė žmonių, kai mano, kad niekas jų nemato, – irgi atrodo panašiai – nusvirusiais lūpų kampučiais, bespalvėmis, prigesusiomis akimis. Nuleistomis, nukarusiomis rankomis. Nieko nesakančiais, ištuštėjusiais veidais. Jie atgyja tik tuomet, kai kas nors į juos pasižiūri.

Mano žvilgsnis – prievartaujantis, reikalaujantis, ieškantis, interpretuojantis – projektuojantis savo patirtis, lūkesčius, nuostatas ir, žinoma, standartus, tarytum griovė vietinių gyventojų nusistovėjusius, įprastus, kasdienius tikrovės anklavus – liepdamas virsti kitais, kviesdamas kisti. Keistėti ir keistis. Nebūti tokiems, kokie jie buvo. Deja, atrodo, šiame lifte visi troško, kad juos paliktų ramybėje, kad jų niekas nematytų, kad jie galėtų išnykti arba pabūti jokie. Jeigu aš visą laiką skubėdavau būti Čia ir Dabar, tai jie stengėsi būti Niekur ir Niekados. Ar tik nereikėtų šito miesto taip ir pavadinti: Niekaip, Niekur ir Niekados.

Keista, bet ir toliau pamažu judančiame lifte nesijuto, kad kylame. Gal dėl to, kad kabina slinko labai lėtai, o gal todėl, kad buvo prisigrūdę neįtikėtinai daug žmonių. Greitaeigiuose liftuose kilimo jėga tiesiog priploja prie grindų, užgula ausis, ima greičiau plakti širdis. Čia nebuvo nieko panašaus, atrodė, kad liftas stovi arba plaukia sau lėtai pasroviui, įmestas į upę. Šį sykį kabina judėjo ypač ilgai, niekur nesustodama, lyg visi keleiviai būtų susitarę išlipti tame pačiame aukšte. Gal net mano aukšte, nes jokių kitų mygtukų niekas taip ir nepaspaudė. Tiesiog stovėjo ir laukė. Neduokdie, jei jie visi važiuoja pas mane. Aš tikrai neturiu nei noro, nei laiko, nei vietos su jais kalbėtis, visus apgyvendinti ir maitinti. Galų gale, aš ne Maltos ordinas ir ne Raudonasis Kryžius.

Neturėdamas ką veikti, pradėjau spėlioti, kas jie, kur vyksta, kas juos vienija, jungia. Kaip visados, mano žvilgsnis ir vėl fantazuodamas priskirdavo jiems ne tik jų gyvenimo istorijas, bet ir veido bruožus, profesijas, vaidmenis ir gyvenimo scenarijus. Mano žvilgsnio pastūmėti kai kurie iš jų pradėjo kalbėtis, du – netgi glėbesčiuotis, o kelios merginos (vos pagalvojus, kad tai merginos), atrodo, net susipyko. Man įsistebeilijus į arčiausiai stovinčią figūrą, ji pradėjo panašėti į beviltiškai įkyrėjusį, nekenčiamą, bet, laimė – jau mirusį profesorių, o kita – į gerokai nusivalkiojusį, deja, dar gyvą politikos apžvalgininką. Vos man įdėmiau pasižiūrėjus, viena būtybė ryžtingai nusimetė drabužius – ir, mano siaubui, iš lėto, gracingai siūbuodama klubais, kaip kokiame striptizo bare, jau ketino apsivyti kojomis lifto centre netikėtai išdygusį stulpą. Man atrodė, jog anksčiau niekada akimis nenurenginėdavau moterų, o dabar teko kuo skubiau nudelbti akis, galiausiai net užsimerkti. Betrūko man atsidurti viename lifte su penkiolika nuogų merginų.

Staiga kabiną krestelėjo, ir mes supratome, kad liftas galų gale sustojo. Visi vienu metu, lyg pagal komandą, pasisukome durų pusėn – ir mums prieš akis atsivėrė neįmanomai keistas peizažas. Išaiškėjo, jog liftas iš tiesų visą laiką judėjo ne vertikaliai, bet horizontaliai. Vos išėję, atsidūrėme balkone, iš kurio matėsi milžiniškas miestas prie jūros, toli nusidriekęs į abi puses. Ryškioje, akinamai baltoje, net melsvoje ryto šviesoje putojo smaragdinės bangos, pakrantėje žydėjo nenusakomos formos ir neatspėjamos rūšies bespalvės gėlės, o danguje, vėjyje blaškėsi nežinomi klykaujantys paukščiai. Šitą vaizdą ne kartą regėjau savo sapno ekrane, ir, kas blogiausia, žinojau, kas tuojau atsitiks.

Iš karto supratau, kad peizažas yra tik dekoracija: jau buvau patyręs tą keistą jausmą, kai priėjęs arčiau pamatai, jog atsidūrei vietoje, panašioje į filmavimo aikštelę. Ir dar į tokią, kurioje dabar – pietų pertrauka: masuotės dalyviai vis dar su kostiumais, dar ne visai išsivadavę iš savo vaidmenų – žibančiomis akimis, atlėgstančios aistros iškreiptais veidais, prikimusiais balsais ir nenatūraliais rankų mostais, jau pakeliui į šią realybę, bet vis dar tenai. Koks grandiozinis spektaklis čia buvo vaidinamas, jei net medžiai, net gėlės, net paukščiai elgėsi lyg statistai.

Gamtovaizdyje ryškėjo susimaišę pavasario ir rudens ženklai: vieni augalai dar tik ruošėsi žydėti, o kiti jau puvo. Kvepėjo ir vyto. Baigėsi ir prasidėjo. Tas visai įmanoma amžinos vasaros klimato zonoje, kur nors Malaizijoje ar Puerto Rike. Negalėjai suprasti – dabar ankstyvas rytas ar vėlyvas vakaras. Visa tai buvo nesvarbu. Daug įtartiniau atrodė tai, kad vakarykščiai įvykiai vis dar tęsėsi. Stadione nuo vakar vyko ir niekaip nesibaigė futbolo rungtynės, nors buvo žinoma, kas laimėjo, ir visiems buvo aišku, kad rezultatas nepasikeis, bet žaidėjai aikštėje vis dar lakstė iš paskutiniųjų, bandydami įspirti nors vieną kamuolį į varžovų vartus. Dar keisčiau atrodė tai, kad jų nebestebėjo nei teisėjai, nei sirgaliai, matyt, jiems įkyrėjo beviltiškas kamuolio ridinėjimas ir jie seniausiai išėjo namo. Vakar dienos traukinys negalėjo išvykti, o jam į nugarą jau kvėpavo šiandieninis ekspresas. Išlydintieji vis bandė atsisveikinti su išvykstančiaisiais. Viskas kartojosi ir sukosi ratu.

Ir dar: ar man tik pasivaideno, kad gatvėse gausybė to paties žmogaus kopijų: kokių septyniolikos metų paauglys vedėsi už rankos vaikus – aštuonmetį, dešimtmetį ir keturiolikmetį – taip akivaizdžiai panašius į save, kad aiškiai galėjai suprasti, jog tai ne jo broliai ar giminaičiai, o jis pats. Iš šono viskas atrodė tarytum ontogenetinio vystymosi grandis, nenuginčijamas įrodymas, kad jis, tas vyresnėlis, kadaise tikrai buvo vaikas, kad negimė jau senstelėjęs, su ta kvaila šiandienine kepure ir skysta barzdele ant smakro. Keistu, nepaaiškinamu ir nesuprantamu būdu – tuo pat metu – išlikęs ir pasikeitęs, išnykęs ir išsilaikęs, su visa praeitim atsikraustęs į dabartį ir skriejantis ateitin (nebūtin, žinoma, kad nebūtin).

Na ir kas, pagalvojau, gelbėdamasis nuo užvaldančio absurdo jausmo: Paryžiaus globėjas, kankinys Saint‑Denis – šventasis Dionizas irgi ėjo iš Monmartro iki savo kapo, nešdamasis rankose savo nukirstą galvą. Kažkur esu rašęs, kad jis ne tik nešėsi nukirstą galvą, bet eidamas dar sakė pamokslą apie atgailą ir protarpiais bučiavo save į lūpas. Cephalophorai – ištisos dinastijos, legionai savo nukirstas galvas nešančių įžymių šventųjų.

Kai regi save kiekvieną dieną veidrodyje ir mintyje – gali ir nepastebėti, kaip labai pasikeitei. Kad pavirtai visai kitu žmogumi. Kad tu ir tas vaikas iš vaikystės nebeturi nieko bendro. Kad kažkas, tau miegant, atėjo ir slapta pavogė tave – o vietoje tavęs pakišo visai kitą žmogų – labai panašų, bet visai kitokį. Ir kai jis nubudo savo lovoje – niekas net nepastebėjo, kad čia ne jis, nesuabejojo – ar čia tikrai tas pats žmogus, kuris vakar atsigulė miegoti. Pačiam – jei ir kilo koksai įtarimas, tai tuojau išnyko, nes visi jį vadino tuo pačiu vardu, kaip vakar, o pasižiūrėjęs į veidrodį pamatė, kad yra labai panašus į save.

Ir tada, tą naktį išėjęs pasivaikščioti – susitikau save. Tas mano aš stovėjo lygiai taip pat, kaip tada, kai pirmą kartą atsidūriau šiame Niekados Mieste. Tik jaunesnis, kvailesnis, dar nežinantis, kas jo laukia. Laikiau save už rankos ir jaučiau savo širdies plakimą. Tarp mūsų nebuvo jokių kitų, neslėgė joks gniuždantis, slegiantis, erzinantis kaltės jausmas. Lygiai kaip tada – buvau laisvas ir ypatingas, pats savimi patenkintas ir sau pakankamas. Dar mokėjau gyventi vienas, dar mylėjau save ir savo kūną. Buvau užsimaukšlinęs beisbolo kepurėlę su Saint Louis klubo monograma, o ant mano striukės puikavosi komandos simbolio – raudonkuodžio kardinolo – emblema ir užrašas. Tas užrašas mane labiausiai sunervino: jis atrodė nevykėliškai keistas ir pretenzingas: slanidraC. Ne iš karto supratau, kad tai veidrodinis užrašo variantas. Ir visas mano atvaizdas buvo lygiai toks pats veidrodinis, atvirkščias, panašiai, kaip ant greitosios pagalbos automobilių būna užrašyta snalubmA, kad vairuotojai, savo šoninio vaizdo veidrodėliuose pastebėję atlekiantį automobilį, galėtų perskaityti, kas ten parašyta, ir laiku pasitraukti iš kelio. Ir laikrodį segėjau ant kairės rankos (visada, nuo vaikystės nešioju laikrodį ant dešinės). Sklastymas buvo visai ne toje galvos pusėje, plaukai sušukuoti į dešinę, o ne į kairę, net ir apgamas persikraustęs ant priešingo skruosto.

Tai buvo kūnas vyro, kuris gyveno su manimi ir kasnakt miegojo mano lovoje, dėvėjo mano drabužius ir mylėjosi su mano moterimis. Mes turėjome tų pačių giminaičių, neišnaikinamų priklausomybių, bendrų nešvankių ir gėdingų paslapčių. Kūnas, kurį aš kas rytą matydavau veidrodyje – tas atvirkščias žmogus, kuris kažkodėl skusdavosi ir dantis valydavosi kaire ranka, ir šiaip – buvo nelabai panašus į mane dėl mano šiek tiek nesimetriško veido – toks pasuktas šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu.

Neprakalbinau jo, net nepasisveikinau. Nepapasakojau, kas jo laukia. Tik paleidau jo ranką ir nuėjau. Pagalvojau, kad nieko čia naujo – jau ne kartą buvau taip pasielgęs – nusigręžęs ir jį palikęs – kažkokiuose prašmatniuose priėmimuose, aptarimuose, darbuose ir šventėse, kur jis švaistė laiką su neįdomiais, beviltiškais, nepažįstamais žmonėmis, užuot žiūrėjęs mylimiesiems į akis. Išdavęs save, atsisakęs savęs, žudęsis – kasdienybėse, pokalbiuose, kvailose kompanijose, lovose, landynėse arba rūmuose. Per mažai ir visai ne tuos, visai ne tada mylėjau, o tiems kitiems kažkodėl nesakiau, kad myliu. Ir dabar nieko nepasakiau. Jam, tam antram, tam kitam, veidrodiniam mano aš, jau ir taip buvo visko per daug. Nenorėjau jo išgąsdinti.

Prisiminiau tokį straipsnį LDK Statute: „Mirties bausmė už nepavykusią savižudybę“. Mes visi: tuose savęs išsižadėjimo, atsisakymo tyruose, tose nepavykusiose savižudybėse jau esame nuteisti mirties bausme.

Tik bausmės vykdymas mums visiems šiek tiek atidėtas.