literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3

Kūrėjo planuose

Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai? Ėmiau skubiai versti pus­lapius. Neslėpsiu – ieškojau čia tik savęs. Kol supratau: Kūrėjo planuose manęs nebuvo niekad. Bet ir tavęs ne, mielas Juozapai. Tavęs, Ramai Štėdtele, irgi ne­buvo. O tu, Zigmai, verčiau nė neklausk. Liežuvis sutintų, jei imčiau vardyti, ko dar nebuvo Kūrėjo planuose. Tik keli pavyzdžiai: Kauno HES, Šeškinės ozas, lietuviškas Ozolo traktorius. Ko ne, tai ne. Varge, pamaniau springdamas saldžiu stepės purvu, kodėl? Tik šitaip kitados jau klausė Juozapas. Ką daryti? Dar labiau pražilęs klausimas. Beribė toji Kūrėjo kantrybė bei gerumas. Daugel kam jis leido atsirasti be jokio plano. Stichiškai. Tiesa, spontaniškus veiksmus nuolat lydėdavo sardoniškas Jo šypsnys, bet Jis leido ateiti ir man, ir Juozapui. Štėdtelei ir geležiniams kioskams. Partijų generolams ir Melui Gibsonui. Mieli nelaimingieji geros valios žmonės. Taikdariai, sielų inžinieriai, krištolinio tyru­mo kristalai. Šėko pjovėjai ir dvasinio dosnumo garantai. Net tasai filosofinis traktorius nėra monstras. Nors ir ne monstrancija.

Mūsų ten nėra, sušukau grįžęs, nė vieno! Ten infuzorijos, kirmėlės ir usūri­niai šunes. Ten Nepalas, bridžas, batų tepalas ir horilka. Ten diadia Vania ir jo sūnėnas Hamletas. Net Elvyra Madigan, meilė mano. Tik ne mes, mielieji.

Nė vienas mano draugas nenusiminė. Kūrėjo planų nebepataisysi, numojo Juozapas. Štėdtelė tik sukrizeno sardoniškai – visai kaip jo neplanavęs Kūrėjas. Šėkpjoviai tik galvas nunarino ir toliau pjovė savo amžinąjį šėką. Labdaros man ir nereikia, burgztelėjo mūsiškis traktorius, apsieisiu. Tik Melas Gibas susi­nervino ir žiauriai nusikeikęs šoko ant kažkokio kuinpalaikio ir amžiams paliko mūsų nekaltą, gražią ir nuolat kažką vis atrajojančią šalį. Politikos jis visada nekentė.

Tikrai, pamaniau. Kam tie triukai, apmaudas, net ašaros, kam? Kūrėjas savo planų juk niekad nederindavo nei su Partija, nei su kokiom vyriausybėm. Jei nori, pats ir graužkis, kankinkis, prieštarauk, ginkis. Viskas leista, kas neužgin­ta, anot banditų. Žirnis pakely, ir tas suvokia, kad… et!

Bet paskui Juozapas visgi atsakė į jūsų korespondento klausimą. Tai atsiliepia, pasakė jis paprastai. Kas? – sušuko korespondentas, kas, pone Juozai? Nebūti planuose, paaiškino Juozapas. Galėjo, aišku, ir patylėti. Taip ir išsiskirstėme. Neplanuoti, nemylimi, nepatenkinti. Be to, jokios planšetės nė būti nebuvo. Kai guli purve apie Azovo, kai šluostaisi delnus ne į rankšluostį, o į debesį, viskas ir pasidaro taip aišku, taip perregima. Todėl taip ir dygu širdy.


Kiškių mažės

Kiškių mažės. Šiandien apie tai (probėgšmais, lyg tarp kitko!) pranešė Lietuvos radijas. Ir Mokslas tai matąs, ir Dievas, kas be ko. Šakės jums, ilgaau­siai, papuruodegiai, žvairiai su mongoliškais skruostikalniais ir skeltomis kaip žmonių lūpomis. Nebesijuoksit daugiau. Mažiau lakstysit be žiponų. Gyvenimas ir netgi pragyvenimas galbūt kils, bet kiškių mažės. Taigi jūsų, mano draugai. Matau jus, valkatas, pokario pusnynuose vaikomus stribų ar partizanų. Matau cypiančius skausmo, įkliuvusius į nedorėlių kilpas. Matau ir save su zuikine kepure, minantį miško taką į poezijos vakarą Žaliosios gimnazijos salėje. Elegija visa tai, epitafija. Girdžiu jus tautos dainose. Miežio posmeliuose. Dar matau dumiančius pakrūmių ir net tirtančius iš nepadoraus juoko, išbaidytus bru­taliosios meilės porų. Taip pat ir kiškučius su vatinėmis uodegėlėmis, kyšančiomis iš treningo kelnių. Šalia kokios snieguročkos, prie labai tarybinės eglutės. Kur jūs dabar? Jolki paiki!

Ir kodėl mažės? Kai viskas auga. Plečiasi. Pučiasi. Drimba per kraštus. Kai viskas dauginasi. Skolos, nelaimės, nusikaltėlių gaujos. O jūsų mažus Tiesa, mes vilkome jums j mišką morkas irgi kopūstus, o jūs – ak, nenaudos! – graužėt obelaites! Statėm apie jūsų narsią gentį vaidinimus, o jūs atsidėkojote savo kiškiškais anekdotais. Nešvankiais daugiausia, beje. O jūs visad buvot tokie pasipūtę kaip tasai Albrechto Diurerio Der Hase. Taip ir neužbėrėme jums druskos ant uodegos, o vertėjo! Kuo čia dėta druska? Kaltas mūsų tingumas, abejingumas, nemeilė jūsų lūpoms ir skruostikalniams. Panieka menkaver­čiams jūsų kailiams ir kietai mėsai.

Todėl kiškių mažės. Virtę nesaugaus sekso simboliais, jūs, ko gero, ir šian­dien tebesate siaubingi ištvirkėliai, visokiausių perversijų mėgėjai, begėdžiai be žiponų ir principų, nors nė iš tolo neprilygstate mums, žmonėms. Ką gi. Jums po senovei teberūpi želmenys, saldi obelaičių žievė, nes morką išsiraut, aišku, tin­git. Gardūs gerai tręšti želmenys, užtat nevaisingumas irgi garantuotas. Girdit, kiškienės? Tik ar vien trąšos dėl to kaltos? Aišku, kad ne. Kaltas mūsų, žmonių, baisus abejingumas gamtos kaimynui. Ar kaimynui gamtoje? Dumk šalin, paikas žvairy, zuiki puiki, žmogui tu nebereikalingas! Pasakų laikai seniai baigėsi. Na, nebent virstum teletabiu. O anekdotų pakanka ir apie Odesą, ir apie visokius Čiapajevus. Dar tie, juodieji. Kad ir apie kinologą, kurio žmonelė pa­gimdė trynukus. Kinologas ilgai tyrinėjo atneštą parodyti trijulę, vartė, čiupi­nėjo, kol bakstelėjo į vidurinįjį – štai šitą, šitą auginsiu, kitus neškit kur norit! Išseko, nuskurdo, nususo mūsų folkloras, girdit, kiškučiai? Na? Keletu jūsų sumažėjo, kol perskaitėt mano rašinėlį? Trim, keturiais? Na mat. Galima ir taip versti: nepaliaujamai daugėja šunų, baisu. Esama netgi tokių nieko sau kilniaveidžių, lojančių septyniomis kalbomis. Kas iš to! Šuo vis šuo. Kad ir koks rafinuotas ar dresuotus būtų. Taip, ponai kiškiui. Jūsų dienos suskaitytos. Naktys irgi. Net puikinusiųjų zuikių puikių. Ką kalbėt apie jūsų genties išgamas, atskalūnus, mankurtus, atplaišas? Jūsų paleistuvius, girtuoklius, anekdotų bei ligų platintojus. Dar nežinia, tiesa, kaip ten bus su avimis, avinais, kalakutais ir stručiais, delfinais ir ežiais, bet jūsų ir taip negausios gretos vis retės. Nei OMONUI, nei Arui jūs netinkat. Ir blauzdos skystos, ir nežiaurūs esat. Žiaurūs, teisybė, bet tik kai pešatės tarpu savęs. Šiaip jau šiurpstat pamatę ar palieję kraują. Kas be ko, toli garsėjat ir savuoju bailumu. Alpstat išvydę atvirus kaulų lūžius. Net jei lūžta jūsų geriausio draugužio kinka. Ir tep­tukams atsirado visokiausio kitokio plauko, o kiškio kojele jau suvis niekas nebesipudruoja, girdit? Tai ko jūs tikitės? Išliks bebrai, net lepieji fazanai, o jūs renkitės pražūčiai. Tik nesvajokit apie jokią Raudonąją knygą. Nebe tie laikai. Pamirškit ir sąžiningą kovą už būvį. Jokio Būvio nebėr. Ir tik pabandykit remtis kokiais Spinoza ar Hegeliu. Ar netgi Kantu. Manot, jus išgelbės koks nors Herr Volkswagen? Nebūkit naivūs. Neišdegs.

Gal nereikia taip žiauriai apie kiškučius. Kiek jie prisikentėjo! Patys, beje, ir kalti. Reikėjo mutuotis bent į kokį šunšunį. Gana. Galvą ir be jūsų, žvairių, skauda. Bet juk šukuodamas pakrūmes ir pats matai: kiškių mažėja. Ir toliau mažės. Vis mažės ir mažės, kol… Taigi.


Jaunimas žiemą

Pirmučiausia jaunimas vasarą. Ar gali būt kas gražiau?! Žydėjimas. Eitynes, ristynės, marios alaus su tokia iki juodumo sugruzdusią duona, bet vis tiek! Deglai, laužai. Kanklės ir kankanai. Paspirtukai. Pilni keliai maldininkų – rankos kišenėse, lūpos kužda. Tokiomis valandėlėmis defloracijų statistiką analizuoja vien bulvarai ir jų spauda.

Vasara! Jaunimas bulvaruose, užsieniuose, kiemuose. Gatvėse ir lauko kavi­nėse. Karo lauko kavinėse. Mūsų jaunimas higieniškas, skaidrus, nebižuterinis ir neezoterinis. Tik nedidelė jo dalis skirta eksportui. Jaunimas tibete, makbete, librete ir tête-à-tête. Nebent pati vasara dar gali būt gražesnė tokiu metu. Bet vasara negraži. Lynoja. Slidus asfaltas. Likimai. Gyvybės kyburiuoja ant plauko, bet plaukai nūnai stiprūs. Jaunimas mūsų – terra firma1. Tai ne tas pat, ką „firminis jaunimas“, oi ne. Jaunimui visuomet rasi ką priminti, ką prikišti. 1905-uosius, o ir vėlesnius metus. Kad ir ideologiją ar nevalyvą seksą. Smagu priminti, kaip vargom mes. Be džinsų ir ausinukų. Su treningais ir armonikom. Tik toks vienos turėjo bąjaną, jį ir vadino Bąjanovu. Blogai jam baigėsi jaunystė, paskui jau nieko, gyveno, kad ir be kojų. Tik argi šičia pavyzdys? Ne. Gyvenom su ženkleliais atlapuose ir prastais pažymiais. Apie tokius dainas dainuodavo. Kelnės į kantą, vaizduoja frantą, o dienyne kuolas arba du. Ar girdi, jaunime? Nesankcionuoti buvo mūsų mitingai be jokių kalbų, nepalaiminti nesantuokiniai ryšiai. Nepašventinti net kapai, na, čia dar nieko. Dievulis visuomet pats atsirenka. Ir niekas nelaukė sugrįžtant. Atleisk, jaunime, už priekaištus. Ir tada mamyčių sūneliai raškė braškes, važinėjosi dviračiais ir žaidė ping pongą. Prastai, be to.

Tik gana inkšti. Vasara trumpa. Vaikai greit auga, bręsta, raukosi. Reikalavimai jaunimui didėja. Neįmesti trijų baudų iš eilės? Hm. Tavo karjerai galas. Belieka vogti audines ir folksvagenus. Irgi galas. Bet vasarą jaunimas vis tiek kaži koks savas. Naminis. Tyso, kaip ir mes kitados, saulėje. Naudos jokios. Nešasi alų. Burbteli negražų žodį ir ilgai ilgai tyli.

Klozetai šiandien švyti melsvai kaip Antarktida. Vėsu jaunimui šikti. Nė vienos musės! Galima ir žodeliu aiškiu persimesti. Bet kraujas ir dabar saldes­nis už medų. Mes visai nepažįstam jaunimo. Kaip ir mūsų nieks nepažinojo, net vardus painiodavo, pavardes. Ypač vasarą. Grįžti iš darbo stovyklos ir jau svarstai, kaip rudenį kibsi į mokslus. Ir šitaip be galo. Tačiau argi dėl to gyve­nam? Taigi kad ne. Bet vasarą visa tai pasimiršta. Kiaulystės, muštras, pūslėti delnai, kruvinos nosys ir šiaip kraujai. Pameni, mergyt?

Užtat žiemą. Ir dabar žiemą jaunimas kitoks. Labiau susikaupęs. Tykesnis. Sniegai, rūkai, slogos slopina temperamentą. Sliekų irgi nepasikasi. Ilsisi tad kotai ir meškerykočiai. Ilsisi sietuvos bei pelkės. Kur tik beatsidursi – kieta, gruodas, tyla. Taip pamaži randasi tautinė savimonė. Bet gal klystu? Ir žiemą visko pasitaiko. Agregatų, be to, naujų išrasta modelių. Bet kai šalta, tyku, bent neįklimpsi. Tai kūlgrinda į meną, šviesą, teisybę. Atviri tada keliai į žurnalą, knygą, lankstinuką kokį. Net baisu, kai pagalvoji, kad atšilus visa tai pradings. O, kad iš tikrųjų būtume šiaurės tauta. Su charakteriu. Kad ir be vasaros. Žiū, estai. Bet ką čia daug kalbėt! Jaunimui daugel kur reikėtų nusileisti, paklusti. Bet nenusileidžiame, ugdome jį, pataikaujame charakteriui. Visuomet taip maniau – vienas vyras lituanistas ar skautų vadovas atstoja puslapį tautiškų filosofų. Bet iš kur tokių imsi? Tataigi!


Holivudo aktorė tolsta nuo buvusio vyro

Juodu dar susitinka prie šiukšlių konteinerio. Dažniausiai šeštadienio popie­tėmis. Tokiu metu prošal pradunda ekspresas Bagdadas–Pivašiūnai per Rumunijos kryžkeles. Nėra, suprantama, tokio traukinio, juolab greitojo. Tik po senovei juodu jį taip vadina – slunkių priemiestinį iš trijų žalių vagonėlių su kietomis sėdynėmis. Gera jame būdavo! Dabar jau ir jų pačių sėdynės kietos, kaip ir to priemiestinio suolų.

Viskas po senovei? – klausia jis, senas paikšis su kerzos batais ir lūpine armonikėle languoto puspalčio kišenėje. Išpūtęs akis stebi, kaip ji verčia į kon­teinerį maišus su atliekomis. Kaip ir mane, kaip mane tąkart, dingteli jam. Ką vaidini dabar? – dar klausia jis po senovei. Ji tik gūžteli. Ką jam pasakysi? Nesupras. Arba užsismaugs iš pavydo. Viskas juk čia tik per pavydą. Blanšą? neatstoja buvusysis. Ar tikrai Blanšą? Neištvėrusi ji ima šypsotis. Dar raudo­nuoja tolstančio traukinėlio faros (tai juodu taip sakydavo). Gera dar būtų paguldyt savo pliką galvą tarp josios šlaunų. O jai dilgteli taip: tolstu, vis labiau tolstu. Tolstu ir tolstu. Kaip dainoj. Kaži, kaip tie jo plaučiai? Pūslė kaip? Jis nesišlapina prieš vėją išlindęs naktį iš savo vagonėlio?.. Gal ir ne. Kartais vis dar nuneša prie to vagonėlio pusbuteliuką ir viralo. Paskui visą dieną jaučiasi kaip ant sparnų. Kilnumas juk įkvepia? Ypač savasis. Tokiom dienom rėžia viską, kas ateina ant seilės. Net režisieriui. Tasai tik kilst antakį: oho, motery– tė dar turi smarvės! Iš kur toji ugnis? Juk tokių dezdemonų dabar nors traukiniais vežk.

Ei! – negarsiai šūkteli jis jai jau sukant ienas. Ji grįžteli. Žino, ko jis nori. Pusbuteliuko, ko daugiau. Te, imk, įspraudžia jam saujon nikeliuotą penklitį. Neturiu kada. Paskui dar kartą grįžteli. Tebestovi jos vyras. Su kitados baltu lietpalčiu, plačiu diržu, antpečiais, kuriuose niekad nebuvo jokių žvaigždučių. Eilinis. Holivudas ne jo nosiai. Niekuomet ten neužsukdavo. Buvo juk griež­čiausiai uždrausta. Ir režisierius draudė, ir ji pati. Pašalinis repeticijoje – it utėlė pažasty. Vis kasaisi ir kasaisi. Ji trečiukart grįžteli ir greitai pasako: ryt ateik, jei nori! Kur? – garsiai šaukia jis ir ploja sau per kaktą. Į Holivudą, kur daugiau, susipranta. Juk buvusioji jau kaži kur. Į Holivudą. Seną daržinę. Net nežinia iš kokių galių tebeveikiantį provincijos, tačiau profesionalų teatrą. Anksčiau jis vadinosi kitaip, o dabar skelbiasi Tautos teatru. Visi čia gryniausi lietuviai, net šoferis-aktorius ir biletiorša. Puiki moteris. Niekas neišmuš jai suvalkietiškos tarmės, net skurdas ir badas.

O jos tėvas mylėjo mane, svarstė jis sukdamas į vagonėlį. Kaip jis mane mylėjo! Ir koks žmogus buvo! Vien iš didžiųjų raidžių. Dabar jau uosto alyvų šaknis, t. y. pasimiręs. Palaidojo prie žmonos, kaip tik po alyvomis. Tai jis taip ir pagalvojo: guli sau ir uosto alyvų šaknis. Net žiemą. Tai va. Pripasakodavo jam tokių dalykų, kad. Daugiausia iš politikos. Juk didelis partietis buvo, daug žino­jo. O dar slaptos konferencijos, komandiruotės.

Kitąryt jis tikrai ateina ir sėdi susigūžęs. Ir iš jo, ir iš artistų burnų eina garų brūkšneliai. Štai kas juos visus suartina. Šaltis. Iš jo žmonos irgi eina tokie brūkšneliai. Pasako frazę – ir brūkšt. Kaži ar pamatė, kad atėjau? Vargu. Juk ne Blanšą vaidina. Seną milijonierę, atvykusią padalyti giminaičiams savo didžiulių turtų. Dabar sena Diurenmato pjesė jau aktuali ir čia. Žiūrėk tik: tikra milijonierė. Kaip apie ją visi tupinėja! Visai kaip tuomet, kai dar buvo sekreto­riaus dukrelė. Viskas kaip gyvenime. Galėtų nė neberepetuoti. Eitų į skuduryną ir vaidintų. Vis kokį litą užsikaltų. Ne, jis žino, menininko orumas neleidžia. O jo vagonėlyje šimtą kartų šilčiau nei šitame tvarte.

Jam, jam viską paliksiu! – kvatoja buvusi jo žmona ir beda pirštu į salės tolybę, kur sėdi jis. Vienintelis žiūrovas. Buvęs jos vyras.

Tokios replikos nėr! – širsta Karlas Pilvelis, režisierius. – Ką čia prasimanai, meldžiamoji?

Jam vienam! – šaukia milijonierė ir sviedžia į salę kapšą. Jis greit atsitokėja iš nuostabos, stveria kapšą, atsega jį, kyšteli nosį, tada jau pirštus.

Nosinė, lūpdažiai, dar kažkas lekia ant grindų, o dvidešimt litų įsikiša į švarko kišenėlę – jis vis dar su švarku! Dar dvilitis! Lobis! Jis lekia pro duris. Holivude kaip Holivude, nėr ko norėt. Čia kasdien dūžta arba sušvinta viltys ir likimai. Šitoksai mostas! Lėkdamas į režisieriaus žmonos valdomą bakalėją, jis dar spėja pagalvot: nutolo ji, visiškai nutolo! Ir kitą akimirką pakliūva po mažyčio sunkvežimio ratais. Viskas kaip kine. Sunkvežimėlis nudūzgia tarsi nieko nebūtų nutikę, jis guli ant duobėto asfalto ir dar spėja pamatyt, kaip artistai, po repeticijos grįžę į gyvenimo rūstybę, traukia Savo kampo pusėn. Tai dar visai naujas baras šitame miestuke. Antai režisierius, milijonierė, dar keletas žmo­gystų. Visa trupė. Eina į Savą kampą. Šiais sunkiais lietuviams laikais. Tolsta ir tolsta. Kol visai pranyksta.


Pratybos

Genijai gimsta tik prie jūros. Bet mirti jie gali kad ir dykumoje. Genialumas, kaip ir beprotystė, tėra anomalija – abi šias savybes dovanoja ponas Dievas. Jei gimei prie jūros, mąstyk apie Dievą. Tapsi arba genijumi, arba bepročiu. Ir vienu, ir antru atveju būsi badomas pirštais. Dar nežinia, kuris laimingesnis. Beprotis dar gali jaustis laimingas, o kurio nors žanro žvaigždė – niekuomet. Nebent išprotėtų, o taip nutinka neretai. Žvaigždžių lietūs prasideda rudenį, kai žemė atvėsta ir plūsteli ilgai laukta nykuma. Nes tik nykumoje pagaliau šauna galvon išganingos mintys. Bet kelrodės paprastai krenta pirmučiausia. O žemiškas išganymas ar užmarštis – deja, trumpalaikiai. Bet žaisti įmanoma ir mintimis, ir žvaigždėmis. Tiesa, tokių žaidimų taisykles suvokia tik bepročiai ir genijai. Nieko naujo, tiesa? Gal jie tik tariasi viską išmaną geriau už mus? Apsimetinėjimo galimybės nūnai yra kone beribės.

Tikra laimė, kai beprotį ir genijų Dievas sutelkia į vieną asmenį. Jokio asmenybės dvejinimosi, viskas adekvatų. Kai atskirai, visai liūdna. Tiesa, nor­maliems žmonėms tai paranku, tik ne pačioms kokiais talentais apdovanotoms asmenybėms. Ir beprotybė, ir genialumas yra perregimi, pastebimi iš tolo, tad pakanka laiko nuspręsti, kaip tokį pasitikti. Genijams atleidžiama viskas, bepročiams – beveik niekas. Kodėl gi taip yra?

Ogi todėl, kad normalūs žmonės beveik niekad apie tai nemąsto. Tokiems viską paduok sukramtyta, suvirškinta ir gražiai įpakuota. Teko girdėti, kad genijus, bent savuosius, rusai vadina zveriūgom. Bet gal tai ir netiesa. Tačiau ir lietuviai panašiai vadina, net baltarusiai. Skirtumo, kokios tautybės beprotis ar genijus, nėra. Simptomai tie patys – liguistas įtarumas ir manijų puokštė.

Gerai. Ką daryti tautoms, kurių žemės nesiekia jūrų? Nejau jos augina vien bepročius? Juk nesąmonė. Mordviai, mariai, kalmukai ir šveicarai tik nusi­kvatos išgirdę apie tokias pratybas. Dar austrai. Bet tai ne bėda. Jų gimdyvės gali vykti gimdyti prie didžiųjų vandenų. Argi svarbu, kur gims genijus – prie Ledjūrio ar prie Viduržemio jūros.

Nesmagu, bet viskas, kas čia pasakyta, galioja tik vyrams. Genialios ir bepro­tės moterys gimsta visur – stepėse, kalnuose, netgi Nejuodžemio zonoje. Jų tiek daug. kad niekas į tai nekreipia nė menkiausio dėmesio. Tai kodėl tuomet vyrams svarbi jūra? Štai šito niekas ir nežino. Čia ir slypi didi paslaptis. Vyrams lengviau – gimęs ne pajūry, jis gali būti ramus. Genijumi toks netaps niekad. Užtat išprotėt gali bet kuriuo paros ar metų laiku. Dažniausiai taip ir nutinka. Ir ne vien nuo alkoholio, sunkaus darbo ar neįmanomos buities. Išprotėjama nuo siekimo tapti pripažintu genijumi. Nuo pasipūtimo. Nuo kokio nors rekordo ar sėkmės loterijoje. Gimti prie jūros dar nėra laimingo gyvenimo garantas. O, kiek tokių pažįstu! Dievas darė viską, kad žmogus neišpuiktų, bet ir jo pratybos nebuvo sėkmingos.

Būtų galima tęsti. Bet jei negimei pajūry ir nesi moteris, kam tuomet tas šitos alinančios, beprotiškos ir bevaisės pratybos?


Misteris Iksas

Tik jau nepainiokim jo su pagarsėjusia arija ar kokia literatūrine kritika. Jis šalia. Kiekvienas, net didžiausias mulkis, kada nors yra sutikęs kokį nors Misterį X, kad ir nesuvokė šito. Čia ir yra visas c i m u s a s, kaip sakydavo liau­dies operetės choristas a. a. Valentinas Brydė.

Apie šitą, atsiprašant, misterį rašė, kas tik netingėjo. Lafontenas, Froidas, Dostojevskis, Limonovas. Rašė Juozapas ir Gitana Ivanauskaitė, Taip, Gitana, aš nieko nepainioju. Pasižiūrėkim, koks gi tas misteris? Ogi mažutis, surukęs, amžinai susiraukęs. Toks bet kada iškrės šunybę, jei ne kiaulystę. Visur jo pilna. Anksčiau trindavosi prie Literatų baro, nūnai stikliniame alaus namuke priešais Konopliovo banką. Žinot, ten, kur Liejyklos gatvė. Kai senovėje Liejyklos gatvėje aš praradau nekaltybę, už mūsų nugarų stovėjo misteris Iksas ir tyliai krizeno. Gal ir į kumštį davė, ką aš žinau. Tik jis, misteris Iksas, prarijo saulę, dykra pavertė amžinai žaliuojančias Sapieginės kalvas ir apvertė mane gyvenimo valtelę su visom meškerėm, inkaru ir pusryčiams pasiliktu alaus buteliu. O ir vėliau – apsimesdavo tai Godo, tai kuriuo nors iš broliu Karamazovų, hiperboloidu ar dešrele su garstyčiomis. Na, žinoma, ir Spinoza, ir Nyče. Ustal ja gretsa u čiužovo kostra! – šaukdavo jis visiems ir jau pirmajame veiksme taip spirdavo į slėpsnas, kad akyse pažaliuodavo. Nelyginant koki Romanas Bukas, herojus toks nehabilituotas. Anuomet kirkindavęs studentą Dainavos lauko kavinėje ir guosdavęs: aš jau nieko nebegaliu, vaikeli! Štai juodu gal ir būtų radę kokią kalbą, nors kažin. Misteris Iksas nemirtingas kaip vėjas, lietus ar moralinės pagirios. Beviltiškos šnekos apie jį, niekiniai rezultatai. Net rudenėjant, bobvasary, jis neatlyžta, veda iš kelio, apsimetęs agentu supirkėju, baptistu ar kokio nors ordino kavalieriumi. Bet ką jis gali supirkinėti? Pernykštį sniegą? Šlapius nukritusius lapus? Tai mat. Kodėl neverta jį painioti su lit. kritika? Ogi todėl. Kritika bejėgė, išsivadėjusi, neverta Misterio Ikso.

Jam itin malonu, kad net bakalaurai ir magistrai toli gražu neiškart jį atpažįsta. Gatvėje, bibliotekoje, būrelių susirinkimuose. Jūs tikrai Misteri Iksas? – stebisi. Aha! Nagi pereikite šios balos paviršiumi nesušlapęs padų.

Vienu buteliu vyno ir dėžele kilkių pamaitinkit tą būrelį vyrų, laukiančių, kol atidarys stiklinį alaus namuką! Pakelkit iš numirusių klane tysantį Lozorių Užupietį! Jis tik šypteli. Tarsi jis, Misteris, būtų koks nors vietinės reikšmės dievaitis. Misteris Iksas niekuomet nesiduos jokiai dopingo kontrolei, nesi­tikėkit! Ne tos medžiagos birbynė, kaip dabar įprasta sakyti. Jis gali apsimesti Valstybės kontrolieriumi, betgi neapsimeta. Yra tuo, kuo yra. Iksu. Nežinomuoju. Montekristu arba Incognito, teisybę sakot, pone Krasnoštanovai! Ir nepainiokim jo nei su KGB, nei su, kaip ten, Mosadu. Su kompartija irgi nieko bendra. Raudonas kaklaryšis dar ne viskas. Gitana apie tokius nerašytų. Jis tiesiog šedevras: savo klasikinio kirpimo lietpaltis, šilko šalikėlis, rūko spalvos pelerina ir kiti postjugendo elementai. Šalin! – šaukia jis, bet jūs jau jo gniauž­tuose. Niekas dar nežino, kas jis toks, ką valgo, su kuo nemiega, kaip dauginasi ir t. t., ir pan. O, kad būtų bent vizija. Imidžo irgi jokio. Bet vienas Nežinomasis visuomet geriau nei penki. Visiems lengviau. Kol yra liaudis, priešų visuomet atsiras. Vienas toks ir yra tas Iksas. Mūsų visų rūpestis ir vargas. Ramybė jo nesamai vėlei. Sudie ir iki.


Mėlynas kraujas

Vargą vargdamas kitados iš priemiesčio kulinarijos parduotuvės nušvilpiau dar karštą keptą vištą. Vos spėjau suleisti dantis į kvapą gniaužiančią baltą mėsą, kai buvau nutvertas už pakarpos ir uždarytas į belangę. Sėdėjau patam­sy ir verkiau. Iš alkio ir piktumo. Naktį į mano kamerą įmetė dar vieną vagį – šis buvo nukniaukęs volgos stiklų valytuvus ir dar kažką, pamiršau. Pamenu tik, kad kolega buvo iš Voronežo. Patys matot, kokiais laikais visa tai nutiko.

Taigi sėdėjom dviese, pliurpėm, aišku, rusiškai ir abu kvailai tikėjomės, kad rytą mudu paleis. Mane – kirsti keptų vištų, jį – tvarkyti volgų. Įžūlus toks drimba tasai voronežietis, buvo matyt, kad meluoja apie valytuvus. Netrukus paaiškėjo, kad ir trenktas.

Kai tarnavau armijoj, – kalbėjo jis man, – tai mane ujo, kas tik netingėjo. Supuldavo keli seržantai – ir į kaulus, į kaulus! Tas pat ir su karininkais, oi, kaip jų nekenčiau! Matai, aš tikrai buvau prastas kareivis, viskas krito man iš rankų. AŠ jiems vis kaišiodavau tokią spravkę, kad esu idiotas, tai jie mane dar labiau šokdindavo. Taip mane tie bliadės ištąsė, kad vieną naktį pabėgau iš dalinio – atsikėliau ir išėjau. Nubridau per sniegus. Nukėblinau prie kaimo krautuvės, nukabinau nuo vyrių duris – ir pirmyn! Dabar, žinok, paskutinis smirdžius tokios skylės neplėštų. Bet tada man pasirodė, kad atsidūriau pasakų šaly – valgyk, gerk, rūkyk! Ko dar? Žinai, ten toks kaip kaimo univermagas – ir kostiumai, ir dalgiai. Šnapsas, konservai, nu viskas. Numečiau savo kareiviškus drabužius, apsivilkau mėlynu kostiumu, veltiniais apsiaviau, dar pasikroviau šnapso, ėdalo ir…

– Kurio galo tu man visa tai skiedi? – neištvėriau. – Baik!

Jis taip dėbtelėjo mano pusėn, kad net tamsoje nutirpau.

Tai šit, – varė toliau voronežietis. – Pamiršau pasakyt. Išlaužiau ir kasą. Šūdas, gal dvidešimt rupijų. Bet kai esi plikas, susižersi net kapeikas. Ir stotelę. Kai pirkausi bilietuką, kasininkė vis žiūrėjo į mano letenas. Aš žvilgt ir pats nustebau – pirštai pamėlo! Tarsi kokiam raštininkui! O aš vos pasirašą mokėjau, – prajuko jis. – Iš kur galėjau žinot, kad tokiose krautuvėse į kasos aparatus jie priberia tamtyč sutaisytų milčiukų. Štai tau ir mėlynumas. Ir kuo labiau trini, plauniesi, tuo labiau viskas mėlynuoja. Chemija! Ta sterva paskambino kam reikia, ir Minske mane jau pasitiko, oi kaip pasitiko! Gavau du metu disbato. Šit kur užsigrūdino mano plienas. Išdulkėjo visi kompleksai. Susiradau tą gudruolę ir nusmaugiau kaip katę. Gal ten ir kita pasitaikė – koks skirtumas. Ta pati veislė. Tada jau uždarė į tokią psichuškę, kad net disbatas atrodė kaip tikras rojus. Nieko, ištvėriau. Visiems ten sakiau, kad mano kraujas mėlynas, ką aš, girdi, galiu padaryt… dar labiau daužė…

Kameroje ėmė brėkšti. Tada jis kyštelėjo man panosėn savo storus pirštus. Tikrai, tie pirštai ir dabar buvo tarsi mėlyni. Ką tokioje tamsoj įžiūrėsi. Kai jau visai prašvito, iš kažkokios siūlės jis išsitraukė skutimosi peiliuko skiautelę ir persirėžė smiliaus pagalvėlę. Spūst, spūst – ir ant cemento grindų nuvarvėjo keli mėlyno kraujo lašai. Ir man ne visi namie, išsigandau. Mėlynas kraujas! Na, ne mėlynas, melsvas. Vis tiek.

Šiandien mane sušaudys, – pareiškė jis, ir aš jau supratau, kad sėdžiu su tikrų tikriausiu bepročiu. – Šūdas tie valikliai! Man rodos, jie jau iškniso, kad pjoviau žmones kaip paršus. – Jis ėmė pasakoti, ir, rodės, toms pasakoms galo nebus. Kaip žudęs kolchozo pirmininkus – vieną po kito. Dulkinęs ir melžėjas, ir telyčias… Jis vardijo ir vardijo. Aš, matyt, kaži kaip kreivai šyptelėjau. Jis šoko ant manęs ir ėmė smaugt, bet tada atnešė pusrytį – drungnos arbatos ir košės. Pavalgęs tas žvėris tarsi atlyžo.

Dabar tu pasakok! – įsakė. – O aš klausysiu. Patiks – viskas liuks. Nepatiks – dievaži, nusmaugsiu kaip tą. Nu, varyk!

Gūžtelėjau. Apie vištą jau buvau sakęs. Jis žiūrėjo į mane ir tarsi skaičiavo paskutiniąsias mano gyvenimo sekundes. Laimei, prisiminiau pažįstamą vokie­tį. Mechaniką, firma siuntinėjo jį po visą pasaulį, tai buvo užklydęs ir pas mus. Dytrichas toks. Ar žinai, kad tai gali reikšti ir visraktį?

Niūriai linktelėjo tasai voronežietis. Gerai bus, klok.

Kartą tą Dytrichą pasiuntė dirbti į Kiniją. Iki Pekino jis atskrido, o tada tūkstantį kilometrų dar reikėjo dundėt traukiniu. Kinija – didžiulė šalis…

– Nu, – suirzo jis. – Nu i kas?

Dytrichas nuvažiavo gal pusę kelio, ir viskas buvo gerai. Pavalgė, išgėrė alaus ir užsnūdo. O kai nubudo, pasigedo savo tranzistoriaus. Nedidelis turtas, bet vis tiek. Perpyko siaubingai ir pamatęs duryse berniūkštį puolė jį vytis Pasivijo ir nutvėrė, kaip sakoma, su įkalčiu. Nusivarė pas to traukinio konduk­torių ar komisarą ir šiaip taip paaiškino, kas ir kaip. Cap, carap! – pasakė Dytrichas ir parodė į iš siaubo apkvaitusį vaikėzą. Gal kokių keturiolikos metų Konduktorius prisirakino vaikį tokia specialia grandine, o kai traukinys trumpam stabtelėjo, išsivedė jį į tambūrą ir čia pat nušovė! Dytrichas pats girdėjo šūvį ir matė, kaip vagišius lekia į pagelžkelę. Paskui tas konduktorius dar pareikalavo iš Dytricho dvidešimties dolerių. Už tai, kad jis, girdi, nutvėrė ir likvidavo nusikaltėlį. Jei Dytrichas būtų jį paskundęs, ir tas konduktorius būtų buvęs nukeptas. Tik dar nežinojo kiniškų įstatymų. Tai matai kaip.

Ir gerai, – pasakė voronežietis. – Gerai, kad nušovė.

Dytrichas buvo taip sukrėstas, – pabaigiau, – kad niekur nerado sau vietos. Pykšt vaiką kaip žvirblį. Vaiką! Kai aprimo kiek, apsiprato, vis pirko pigiausius tranzistorius ir dalijo kinų vaikams.

Asilas, – pasigirdo komentaras. – Asilas!

O ko kito iš tokio galėjai laukti? Dabar aš pats būčiau jį nupylęs. Už viską, o labiausiai už tai, kad jis vos manęs nepasmaugė.

Ilgai ir įdėmiai jis stebėjo mane. Paskui, matyt, apsisprendė. Puolė dar kartą, bet spėjau įspirt jam į pilvą. O čia įlėkė trys mentai ir vis paniuksuodami išsi­varė jį iš kameros.

Už tą vištelę gavau dešimt parų. Vėliau klausiau pažįstamo gydytojo – ar gali būt, kad žmogaus kraujas būtų mėlynas? Šis pakraipė galvą. Jei tas žmogus yra sepija, tai, ko gero, gali. Ir atidžiai pasižiūrėjo į mane. Kažkaip keistai netgi.

Jei taip, tai tasai debilas iš Voronežo ir buvo žmogus sepija. Bet aš irgi geras: atsėdėjęs paras, paupy iš girtuoklių pavogiau tranzistorių ir atidaviau jį pir­mam sutiktam berniukui. Kone per jėgą įbrukau ir nuėjau sau. Už kelių žingsnių pajutau smūgį į galvą. Pasipylė smūgiai ir spyriai, apie keiksmus nė nekalbu. Tranzistorių, pasirodo, buvau nuknisęs iš to berniukėlio tikro dėdės. To, kurs girtutėlis gulėjo ant kranto, o iš aparatėlio diktorius nesustodamas bambėjo, kad ekonomika turi būt ekonomiška. Apdaužę mane jie nuėjo puotau­ti toliau, o aš likau tysoti žolėje. Pajutau, kad iš nosies laša juka. Kraujas taigi. Brūkštelėjau sau per nosį ir šiurpdamas atsimerkiau. Ne, viskas dar gerai, atsidusau. Gerai, kraujas dar raudonas. Kaip žmonių. Aš dar ne sepija, dar yra šiek tiek vilties. Gyvensiu kaip visi. Vėliau taip ir nutiko.


1 Tvirta žemė (lot.)

Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai

2022 m. Nr. 12 / Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė…

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10 / Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.