Jonas Mekas apie Lietuvą ir save

1991 m. Nr. 10

Tolyn, tolyn vis stumiamės,
Žiūrėdami kaip iš po plytų,
iš po griuvėsių rinkos išbadėję žmonės.

Jonas Mekas

Pirmą kartą brolius Joną ir Adolfą Mekus sutikau 1960 metų vasarą New Yorke, tradiciniame Shakespeare’o dramaturgijos festivalyje, kuris vyko Centriniame parke po atviru dangumi. Jonas Mekas buvo apsirengęs paprastais rūbais, išblyškęs, itin kuklus.

Gyvendami perkeltųjų asmenų stovykloje Vakarų Vokietijoje, broliai Mekai kartu parašė trumpą linksmą vaidinimą vaikams „Trys broliai“. Atvykę į JAV, savo širdį jie atidavė kinui. Jonas studijavo kino meną New Yorko universitete. 1954 m. sukūręs avangardinio kino entuziastų grupę, jis pradėjo su broliu leisti žurnalą „Film Culture“, paskelbė „karą“ Hollywoodui.

– Nekreipkite į mane dėmesio, – pasakė ramiu balsu Jonas Mekas, nutaikęs į mane padėvėtos kino kameros „Bolex“ objektyvą. – Aš rašau savo dienoraštį.

„Bolexo“ objektyvas, patyrinėjęs mano batus ir kaklaraištį, staiga nusisuko ir nusivijo bėgančią paskui vėjo skraidinamą margaspalvį balioną mergaitę. Tokia jo dienoraščio „rašymo“ maniera. Bet gyvenime jis labai dėmesingas ir nedaro staigių posūkių.

Jonas Mekas daugiau kaip dešimties poezijos, prozos, publicistikos ir kritikos knygų autorius. Tai ryški žvaigždė XX amžiaus lietuvių kultūros padangėje.

Vieną savo eilėraščių rinkinį jis pavadino „Pavieniai žodžiai“ (1967). Poetas visą gyvenimą ieško visuotinio atsakymo į pavienius, gyvenimo keliamus tragiškus klausimus.

Vaikystėje broliai Mekai grožėjosi J. Mateikos paveikslu „Žalgirio mūšis“, žavėjosi ir pasakojimais apie žuvusią liepsnose dėl Tėvynės Gražiną. Amerikoje jų sukurtas pacifistinis filmas „Medžių ginklai“ laimėjo kelias tarptautines premijas New Yorke J. Mekas kartu su bendraminčiais viename Broadway’aus teatre statė spektaklį „Kalėjimas“. Premjeros išvakarėse jis buvo uždraustas. Tada statytojai sulindo į teatrą pro langą ir suvaidino tuščioje salėje. Spektaklį žiūrėjo vien tik šalta ir objektyvi kino kameros „Auricon“ akis. Kino užfiksuotą „Kalėjimą“ pamatė nepalyginamai daugiau žiūrovų, negu būtų pamatę kuklioje Broadway’aus teatro scenoje.

Adolfas Mekas vedė italę dainininkę Paolą. Lemtingai apsispręsti Amerikoje lengviau negu Milane arba Biržuose. Dalį savo gyvenimo Adolfas atidavė politikai. Dalyvavo liberalo, panorėjusio tapti senatoriumi, rinkiminėje kovoje. Adolfo Meko remiamas kandidatas rinkimus pralaimėjo. Rinkiminės kovos melu Adolfas Mekas patyrė tai, ko nebūtų patyręs basomis kojomis perbėgdamas skersai ir išilgai Lietuvą ir visą Ameriką. Rinkiminė kampanija nėra realus amerikiečių gyvenimo vaizdas, tačiau įsivaizduoti Ameriką be prezidento ir kongresmenų rinkimų neįmanoma.

Jonas Mekas bėgo į Vakarus savo jautrioje širdyje saugodamas nuo tankų Se­meniškių idiles. Plieniniais vikšrais sutrypti galima knygą, bei ne poeziją poeto širdyje. „Semeniškių idiles“ (1948) New Yorke perskaičiau vienu atsikvėpimu. Iki tol nežinoti eilėraščiai sukrėtė kaip jaunystėje Antano Baranausko „Anykščių šilelis“. Vėliau panašų jausmą patyriau perskaitęs Chicagoje gyvenusio Mariaus Katiliškio romaną „Išėjusiems negrįžti“. Skaudžiausia buvo, kad tuo metu Lietuvo­je mes beveik nieko nežinojom nei apie Joną Meką, nei apie Marių Katiliškį bei kitus talentingus stalinizmo ir hitlerizmo toli nuo gimtosios žemes nublokštus rašytojus.

Į Wiesbadeno perkeltųjų asmenų stovyklą Jonas ir Adolfas Mekai atvyko 1945 metų vasarą, nešini dulkinais, nudaužytais kampais lagaminais. Jie buvo prikimšti knygų ir rankraščių. „Mūsų abiejų bendras amžius – 44 metai“, – prisistatė broliai, nors jie nebuvo dvyniai. Gimę ir vaikystę praleidę Biržų žemėje, Semeniškiuose, vėliau gyveno Panevėžyje. Jonas dirbo miesto laikraščio „Pa­nevėžio balsas“ redakcijoje. Redaktorius Jonas Vytautas Narbutas buvo išvež­tas į Sibirą. Jo sūnus, gimęs Sibire, dabar studijuoja pas Joną Meką kino me­ną. Gyvendami Panevėžyje, broliai Mekai lankė Juozo Miltinio teatro studiją. Vėliau Biržuose įkūrė teatrą. Vaidino „Atžalyną“. Tai, ko broliai nepasakė Lietuvo­je, nuo scenos arba laikraščių puslapiuose, jie pasiryžo paskelbti visam pasauliui Vokietijoje, prisiglaudę „perkeltųjų asmenų“ stovykloje.

Sutikęs pirmą žmogų, Jonas paklausė:

– Ar yra čia literatų būrelis?

Netrukus stovykloje pasirodė rotatorium išspausdintas žurnalas „Žvilgsniai“. Jį redagavo Jonas Mekas.

1947 m. visame pasaulyje buvo pažymėtas lietuviškos knygos 400 metų jubilie­jus. Ta proga „Patria“ leidykla Tūbingene išleido Adolfo ir Jono Mekų 39 puslapių knygutę – poetinės prozos ir pasakų suaugusiems rinkinį „Knyga apie karalius ir žmones“. 1951 metais „Žvilgsnių“ leidėjų grupė išleido Jono Meko novelių rinkinį „Proza“.

1951 m. Philadelphijoje Jonas Mekas susitiko su lietuvių literatūros klasiku Vincu Krėve. Iki šiol Jonas gailisi, kad šio susitikimo neužfiksavo savo kino dieno­raštyje. Kaltas ne jis. V. Krėvės bičiuliai griežtai įspėjo J. Meką, kad jis pirmojo susitikimo metu to nedarytų. Vėliau buvo per vėlu. V. Krėve mirė. Gal tada Jonas Mekas subrandino mintį: kuriant svarbu save įtikinti, kad tai, ką darai, darai pir­mą ir paskutinį kartą.

1957 m. Kanados lietuviai Jonui Mekui už poezijos knygą „Semeniškių idilės“ suteikė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Priimdamas Montrealyje garbingą premiją, jis pasakė kalbą, su kuria „Metų“ skaitytojai šiandien turi galimybę susipažinti.

– Kada ir kaip Tu įsivaizduoji mūsų sugrįžimą į Lietuvą? – prieš 33 metus paklausė New Yorke gyvenantis žurnalistas Almus Šalčius iš Vakarų Vokietijos į Ameriką atvykusį Joną Meką. Poetas neatsakė, bet po kelių dienų įteikė žurnalistui septynių puslapių kūrinį „Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi“. Originalą išsaugojo Almus Šalčius.

Čia skelbiame ir Jono Meko referatą, skaitytą 1957 m. rugsėjo 7 d. studentų Santaros suvažiavime.

Jono Meko karyba padeda geriau suprasti išeivijos lemtį ir sudėtingą lietuvių literatūros kelią.

Albertas Laurinčiukas

Jonas Mekas. Žodis, pasakytas 1957 m. rugsėjo mėn. Monrealyje įteikiant Vinco Krėvės premiją

Priimdamas šią premiją, aš vėl prisimenu Semeniškius ir pagalvoju: gal mano knyga yra tik antkapio lenta, tik kaip antkapio lenta. Galbūt Semeniškiai, kuriuos aš pažinau, kuriuose aš augau, kuriuos aš dainavau, yra jau mirę. Semeniškiai yra nebe tie, žmonės yra nebe tie.

Tik many jie tebėra tie patys. Tie patys, kuriuos vaikas aš mačiau. Dažnai man matos tie ūkininkai, tie piemenys, tos moterys – tos moterys, baltos didelėm skarom, kur pasilenkusios, kur pasikūprinusios velėdavo prie upių skalbinius ar eidavo galulaukėmis iš ganyklų su šilto, dar garuojančio, laukų žolėm kvepiančio pieno kibirais.

Tai šituos Semeniškius aš nešuos su savimi, dar vis sapnuotojas, ir rūpinuos, ar bėra ten Marčiaus seserys, Kraupas su krūva murzinų, išblyškusių vaikų, antstolių išvaržytas, skolų išėstas, ir Čigo kiemas, ir Marytė, ir upelis, o ir Naciūnų šilas, nuo kurio visi lietūs atrūkdavo, pilnas gyvačių, svaiginančiai kvepiąs mėlynėmis, išsikerojusiais girtuoklynais, ir malūnas, išskėtęs savo keturias rankas, kurių betgi nemainyčiau, rodos, dabar į nieką – dabar, kai jau jo neturiu.

Aš nežinau, ar dar vis ten yra trys pušys ant Laumės kalnelio. Ir molduobes gal jau ne tos: nei išdagėlio pievos, skersai ir išilgai išvaikščiotos, išbraidžiotos viksvom ir asiūkliais apžėlusios, vėjuose dainuojančios. Aš nežinau, ar jos bėra.

Su miesčionim išėjau… Su tais, iš kurių rankų, iš kurių manierų juokdavaus, iš visų daiktų, kurių jie siekė, ir iš jų pinigų, ir iš jų darbų, tarnybų – kas visa tai prieš saują žemės? Dabar gi jau kai kas mane miestiečiu įtaria, inteligentu… O mes gi, abudu su broliu, du ūkininkai, du mieste uždaryti ūkininkai, du ūkininkai pačiame New Yorko vidury – užsidarinėję langus po kambarį šlitinėjam ir basom kojom džiaugiamės, laukus prisimindami – su basų kojų ilgesiu.

O mano raštinei draugai iš Lietuvos man rašo: „Tavo idilėse per maža socialistinio realizmo.“ Ir toliau mano raštingi draugai prideda: „Vasarojam Palangoj. Čia labai gražu šią vasarą.“ Ir galvoju pats sau, ir piktai – miesčionys. Ar Smetona ar Chruščiovas – jie vis tiek miesčionys. O mano Semeniškiams vis tas pats, mano Semeniškiai nevasaroja Palangoj, kaip jie nevasarojo prieš penkiolika metų. Tai jų kraujas yra socialistinis realizmas, tai jų prasti valgiai, prastas apsiėjimas, prastos kalbos, ir jų prasti darbai. Tai ne socialistinis realizmas dainuoti sau mentaliai apie plūgą ar apie traktorius tais pačiais rimais ir šildytis Palangoj. Semeniškių gyvenimas ir kolchoze grubus, ir jų dainos grubios ir nedailios. Nei jos nuo žemės atskirsi, nei nuo vėjo, nei nuo rudens, nei nuo mėšlavežių. Atsilaikė prieš carus, Semeniškiai išlaikys ir prieš Chruščiovą – jie ir kalėjime išliks, kai tuo tarpu jų broliai laisvoje Amerikoje virsta vis kasdien, tampa į nieką. Ir aš gerai žinau: ar mūsų rašytojai šildos Palangoj ir kuria socialistinė realizmą, ar jie sapnuoja kur nors vidury Čikagos – aš žinau, kad tuo metu mano broliai Semeniškiuose velka prakaito ėdamom nugarom sunkias naštas, skubina nuimti derlių: tai jie, pliekdami botagais arklius, juda dumblotais vieškeliais su vežimais duoklės, tai jie šlapiais rudens laukais ropoja, rankiodami nuo laukų išlytas bulves, imdami daržus, ir moterys, kaip paukštės, vienišos laukuose krato mėšlą. Tai mano broliai, kurie liūdnai dainuoja rudens laukų akiraty. Tai mano seserys, tai mano broliai taip liūdnai dainuoja.

Ir aš, mažiausias iš jų, lenkiuosi prieš juos, lenkiuos prieš Semeniškius. Nors žodžiu, savo prasta, nedidele savo knyga priminti juos, pagerbti juos norėdamas, niekados jau jų nepamirščiau. Nes jie man yra kaip šventieji.

Antrasis sugrįžimas, arba Žmogus po rugpjūčio dangumi

1

Žmogus gulėjo vidury lauko. Naktį lijo ir žemė buvo molina, ir visi jo drabužiai buvo molini ir sulipę. Jis gulėjo aukštielninkas ir žiūrėjo į dangų. Dangus buvo mėlynas ir grynas. Mano vaikystės dangus, – galvojo žmogus. Šitoks buvo mano vaikystės dangus, kai aš gulėdavau aukštielninkas ganydamas karves, krūmų atokaitoje, ir žiūrėdavau į debesis.

Žmogus atsisėdo ir pradėjo autis kojas. Jo dideli kareiviški batai buvo suplyšę – vieni skutai. Jis padėjo juos šalia ir ėmė vyniotis autus. Jis vyniojo atsargiai ir žiūrėjo į savo sutinusias ir žaizdotas kojas. Jis čiupinėjo jas pirštais, ir jos skaudėjo. Tačiau saulė joms mėgėsi. Saulė gerai kojoms, – galvojo žmogus.

Aplinkui buvo tik rugiai ir begalinė tyla. Kolchozo rugiai ėjo išilgai visą slėnį, kaip didelė žalia jūra. Turėjo būti jau liepos mėnesis ar rugpjūčio pradžia. Žmogus čiupinėjo rugius, jų koteliai buvo švelnūs ir geri. Kaip motina, – galvojo žmogus.

Tačiau jis buvo išvargęs ir alkanas, ir be miego, po visos nakties ėjimo. Jis ėjo naktimis, o dienom jis miegojo. Jis miegojo krūmuose, javų laukuose ir balų švendrėse. Jis miegojo krūmuose atviromis akimis, kaip žvėris, ir jis mito kaip žvėris – žolių lapais ir žaliais laukų vaisiais – viskuo, kas pasitaikė po ranka. Jis buvo pusiau žvėris ir savo pūliuojančiomis žaizdomis, ir savo neišsenkama aistra eiti tolyn. Tačiau jis buvo visai išvargęs ir jis dabar miegojo. Žmogus gulėjo vidury rugių lauko ir miegojo veidu į dangų.

2

Naktis buvo vėsi ir gera. Ir lietus nebelijo, ir viskas buvo išdžiūvę. Jis išbrido iš rugių ir dabar ėjo palauke, retkarčiais sustodamas ir pasiklausydamas. Tačiau jis tegirdėjo tik putpeles. Naktiniai vabzdžiai atsimušdavo į jo veidą ir krisdavo ant žemės. Į dešinę, toli, matėsi kaimo ir vienkiemių šviesos.

Žmogus ėjo palauke tolyn. Dabar matėsi žvaigždės. Žvaigždės buvo vienintelės jo šitų bėgimo naktų draugės, vienintelės, kuo jis galėjo pasitikėti, kas ir neišdavė jo. Jis nebebuvo žmogus, kuris galėjo kreiptis į žmones, jis dabar buvo pusiau žvėris. Jis buvo gamtos dalis, jo elgsena buvo kaip laukinio žvėries. Jis bėgo nuo žmonių, kaip žvėrys bėga. Žmonės buvo, kurie jį atplėšė, kurie jį išvežė, kurie jį persekiojo, kurie jo nesuprato. Žmonės, ne laukai ir ne medžiai ir ne gyvuliai. Dabar jis pasitikėjo tik gamta, laukine gamta. Jis atgydavo tik naktimis, kaip visa gyvūnija, ir dienomis jis pasislėpdavo ir miegodavo taip pat budriomis ir nemiegančiomis akimis, kaip visa gyvūnija.

Iš kaimo jis dabar girdėjo muziką. Jis turėjo praeiti pro vienkiemius. Jis turėjo praeiti pro kaimą, pakluonėmis ir pro laukus. Jis dabar girdėjo muziką. Kažkas dainavo. Daina nebuvo linksma, bet jie dainavo. Žmogus valandėlę sustojo ir klausėsi. Jam atrodė, kad turėtų būti sekmadienio vakaras. O gal subatvakaris, – galvojo žmogus. Jam visos dienos jau seniai buvo vienodos ir vis viena. Gamtoje nėra švenčių ir nėr subatvakarių. Gamtoje yra tik naktis ir diena. Tačiau kartais jam tekdavo stebėti žmones šokant ir dainuojant. Kaip vilkas jis žiūrėjo iš tamsos į apšviestą vienkiemio kiemą, trobesius ir galėjo įžiūrėti žmones. Jis žiūrėjo į naktį ir klausėsi muzikos, jis galvojo apie savo vaikystę. Muzika jam daug ką priminė, ji lyg prikėlė žmogiško gyvenimo ilgesį, civilizacijos ilgesį. Jam daug kas kilo ir slūgo, kilo ir slūgo, prisiminimai, veidai ir vietos, ir jis sustingęs ir nejudėdamas žiūrėjo į šviesos ratą. Ar ne visi naktiniai žvėrys jaučia tą patį, ar nepergyvena ir jie to paties vienišumo, žiūrėdami naktimis iš tamsos į kaimus ir sodybas savo spingsinčiomis akimis? Jis žiūrėjo be pykčio ir grobuoniškų tikslų, tik šiaip ilgesingom žvėries akimis, žvėries, kuriam visa tai nebėra prieinama. Jis nepavydėjo, dabar jis nebeturėjo pavydo nei keršto, visa tai išbluko, nutolo, ir jis galėjo tuomi net džiaugtis. Jam netgi rodėsi, kad visos tos aistros: jis dabar buvo nuo jų laisvas ir nepriklausomas.

Jis apsuko lanką aplinkui ir dabar jis ėjo tiesiai į miško pusę. Šitas miškas jam rodėsi lyg ir pažįstamas savo juoda linija ir savo juodomis viršūnėmis. Visi miškai jam naktį rodėsi lyg pažįstami, visos sodybos. Tačiau dieną, žiūrėdamas, jis rasdavosi vėl svetimose vietose ir vėl visą naktį jis ėjo į priekį. Jis žinojo, kad jis turį dar daug eiti. Bet jis ėjo jau tiek daug, kad jis prarado visą laiko ir vietos supratimą. Jis dabar tik ėjo, kad turėjo eiti, kad jis negalėjo likti vietoje. Jį traukė, galėtum taip pasakyti, kad jį traukė ta pati gamta, kuri rudenį išveda ir pavasarį parveda paukščius, tas pats jausmas.

Užu kaimo jis priėjo tvenkinį ir jis ilgai sėdėjo ir ilsėjosi. Jis dabar jautėsi pavargęs, ir naktis dar buvo nepraėjusi. Dabar išėjo mėnulis. Naktis buvo šilta šviesi vasaros naktis. Naktis, kai žmonės negali miegoti ir ilgai neina gulti. Tačiau žmogus jau žinojo užtektinai atsargumo, jo ausys ir akys budėjo jau pačios, kaip visų laukinių žvėrių. Jis atsigulė ant upelio kranto ir išsitraukė porą vėžių. Jis buvo alkanas po ilgo ėjimo ir pavargęs. Todėl jis dabar sėdėjo prie upelio ir čiulpė upės vėžius.

3

Tris sekančias dienas ir naktis ėjo. Vėl lijo ir merkė, ir merkė. Jo drabužiai buvo kiaurai perlyti, šlapi ir prilipę. Jis vis ėjo ir ėjo, tačiau dienomis jis gulėdavo po karklų krūmais, jie buvo šlapi, ir kai ateidavo naktis, jis buvo toks pat šlapias kaip ir iš ryto. Lietus nebuvo šaltas, ir balos ant laukų buvo šiltos. Jis ėjo palengva, saugodamas savo skaudančias kojas ir įtempęs visus savo pojūčius, kiekvieną momentą pasiruošęs šokti ir bėgti. Tačiau visą laiką lijo, ir atrodė – visi triūsė aplink namus ir mažai kas rodėsi laukuose. Daugelį kartų jis vos neužėjo ant žmonių, bet ir dabar, kai jo tikslas atrodė taip arti, kai jis jau buvo taip ilgai, taip ilgai ėjęs, jo budrumas buvo dar didesnis. Jis buvo visas skauduliai ir nuovargis, ir alkis, ir žaizda, tačiau žvėries instinktas ir ištvermė vertė jį būti įsitempusį, ir jis ėjo ir ėjo į priekį. Žiūrėk, – galvojo žmogus; aš niekados negalvojau, kad žmogus gali turėti tiek daug ištvermės. Žmogų nėra lengva užmušti. Aš mačiau, kaip žmones muša ir pjausto, ir degina, ir bado. Tačiau jie ištveria. Jie gyvena, be rankų ir be kojų jie gyvena, jie gyvena žaizdotom rankom, ištraukytom gyslom ir sulaužytais sąnariais, jie gyvena. Jie žino, kad žmogų nelengva užmušti, jie žino, kiek daug žmogus gali ištverti, todėl jie jį tiek daug bando. Jie jį bando kančia. Tačiau aš ištvėriau, aš irgi ištvėriau. Aš nežinau, kur mano draugai, bet aš tikiu, kad jie irgi ištvers, jie visi turi tą patį žvėries troškulį ir atsparą ištverti. Visi tie, išbadytom akim, sulaužytom nugarom, nuplėšytais sąnariais, mėsos, žaizdų ir sopulių mazgai – visi jie turi savo geidulį ištverti.

Lietus lijo, ir jis vis ėjo ir ėjo. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar jam priešais tebuvo tik viena pilka masė, ir vienas vanduo, ir jo kojos lipo ir dubo į lauko molį. Dabar nebuvo matyti jokių žvaigždžių, dabar buvo tik viena pilkuma, tačiau jis žinojo, kad lietus nustos ir jis vėl matys žvaigždes. Jis žinojo, kad žvaigždės jo nepames. Žvaigždės žmonių niekad nepalieka, jos surištos su jais tuo pačiu likimu, – galvojo žmogus. Ir jis ėjo ir ėjo, nieko negalvodamas, gyvybės ir laisvės troškulio, instinkto ar inercijos vedamas.

4

Vieną naktį jis išėjo į pažįstamus laukus. Staiga visame laukų akiraty jam viskas rodėsi lyg pažįstama. Jis išėjo iš miško ir žiūrėjo į naktinį akiratį. Buvo jau rugpjūčio pradžia, turėjo būti jau rugpjūtis. Jis pažįsta šitas vasaras, šitas rugpjūčio naktis, šitą šilumą ir žiogų čirpėjimą žolėse, jis jį pažįsta iš nupjauto šieno ir rugių gubų laukuose. Jis stovėjo krūmų pakrašty kaip naktį iš girios išėjęs vilkas, jis žiūrėjo savo liepsnojančiomis akimis į laukus ir matė, ir matė, kaip viskas buvo jam pažįstama. Kaimo linija ir medžių viršūnės. Ten toliau turi būti upelis. Ir kai jis ėjo, upelis tikrai buvo ten ir jis švietė mėnesienoje, ir jo vanduo buvo pilnas žvaigždžių, ir buvo toks geras. Jis atsisėdo ant upelio krašto ir ėmė plautis subraižytas kojas. Upelio vanduo jam rodėsi senas ir pažįstamas, kaip motina.

Kaime buvo tylu. Jis žiūrėjo į žvaigždes, jos buvo dar pačiame dangaus vidury.

Jis brido pačiu laukų viduriu. Aplinkui buvo dobilai, tokie pat kaip visada. Jis lietė jų drėgnas galvas. Tada jis apsidairė aplinkui. Kaimas buvo visai čia pat. Ir medžių linijos buvo jam pažįstamos, ir sapnuojančių šunų lojimas. Kairėje baltavo naujų sodybų pastatai ir keletas medžių. Jų ten nebuvo, kai jis paliko. Kaimas buvo ramus dabar, naktį. Tačiau dabar jam buvo jau vis vien. Jis atsisėdo palaukėje po medžiu ir žiūrėjo. Jis staiga pajuto tokį didelį nuovargį, ir visas jo kūnas skaudėjo, visi jo sąnariai degė. Jis staiga pasijuto taip pavargęs po visos šitos begalinės kelionės. Bet jis žiūrėjo į kaimą, į medžius ir jis jautėsi namuose. Jis nebežiūrėjo dabar kaip žvėris, jis nebežiūrėjo tomis pilnomis atsargos ir budėjimo akimis kaip visą savo ėjimo laiką. Viskas staiga nukrito, visas jį slėgęs svoris. Jo tikslas buvo pasiektas, jam nebebuvo kur toliau eiti. Jam nebereikėjo jokių pastangų ir jokio įsitempimo. Žiūrėk, – galvojo žmogus, – aš visą šitą laiką ėjau ir nemačiau, koks esu silpnas ir pavargęs, Aš jaučiu, kad mano mirtis yra čia pat. Aš galiu numirti bet kurią minutę, kada tik aš panorėsiu, kada tik atleistu paskutines savo raumenų pastangas. Mirtis yra mano paties rankose, – galvojo žmogus.

Mirtis man nieko negali padaryti. Ar ne aš išėjau laimėtojas iš jos, ar ne mirtis man pralaimėjo? Jie mane degino ir plėšė, jie mane kankino ir mušė – dabar mirtis man nieko negalėjo padaryti, ji buvo mano rankose, ji buvo bejėgė pakirsti mane pakeliui, kol aš dar nebuvau pasiekęs savo tikslo. Dabar aš vėl žiūriu į savo vaikystės dangų, kaip ištikimas šuo prie savo namų durų. Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.

Jis gulėjo po medžiu, prie dobilų lauko, ir žiūrėjo į dangų. Žvaigždės tebedegė ir graži rugpjūčio naktis buvo aplinkui pilna žiogų čirškėjimo. Jam buvo ramu ir gera. Jis buvo pilnas žvaigždžių, šitas rugpjūčio dangus, jis buvo geras ir pažįstamas, jo vaikystės dangus. Jis liko man ištikimas, – galvojo žmogus. – Žvaigždės yra tos pačios ir nesikeičia.

Jis paskutinį kartą pažiūrėjo į rugpjūčio dangų. Jis jautė, kaip palengva jo gyslomis eina miegas, kaip mirtis palengva ima prisivyti, vis arčiau ir arčiau. Jis sustojo ir truputį palaukė, dar, dar, ir dabar jie ėjo visai greta, vienas šalia kito Ir jis nusišypsojo. Jis gulėjo šypsodamas ir veidu į rugpjūčio dangų: Aukštai degė jo vaikystės žvaigždės.

Rašytojas (lietuvis ir tremtinys) XX amžiaus vidury (ir Amerikoje)

Referatas skaitytas 1967 m rugsėjo 7 d. Studentų Santaros suvažiavime

Pirmoji dalis: Objektyviai žiūrint

Menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra nuo pirmos savo vaiko dienos sąlygotas vietos, kalbos, etikos to krašto, kuriame jis auga. Kiekvienas tikras menininkas gali sakyti kartu su Goethe, kad „aš patyriau tokį drau­gystės ryšį su kiekvienu daiktu aplink mane, tokią stiprią ir visišką uniją su gamta, kad kiekvienas vietos ar sezono pasikeitimas paliečia man pačią širdį“.

Saistomas šito savo žemės ir savo praeities ryšio, nė vienas lietuvių rašytojas ar dailininkas niekados nebus, pavyzdžiui, amerikietiškas. Mes galime smulkiai išanalizuoti daugelį sudėtinių elementų, išnarplioti po gabalėlį Sheeleno, Bensono ar Hartley kūrybą – spalvos, temos, kompozicijos ar pasaulėžiūros aspektu, – mes galime mėginti pamėgdžioti ir kopijuoti juos, bet niekados iki galo nenustatysime, kas jų kūrinius padaro tikrai amerikietiškais. Detalių kūrybinė suma yra kur kas daugiau negu jų anatomiška suma. Amerikietiškumas yra daug giliau, amerikietiškumas yra visa Sheelerio ar Bensono asmenybė, maži, sunkiai apčiuopiami vidiniai niuansai – daugybė neišmokstamų, bet įauginamų niuansų. Galima daug ko netekti, užmiršti, išsižadėti – bet mes negalime visiškai išrauti savo vaikystės.

Ir aš čia turiu sakyti savo pirmąjį BET: vaikystės negalima išrauti, bet ją galima sužaloti. Menininkas yra atviras įtakoms. Yra kultūrų, kurios mažai nutolusios nuo mūsiškės, kurios tik padeda mums išryškinti mūsų pačių kūrybinį originalumą. Yra įprasta susipažinti su kitų tautų menais, kad geriau ir sąmoningiau paimtume ir išvystytume mūsų pačių meną. Aš neįsivaizduoju Maironio be Puš­kino ir lotynų poetų. Niliūno be prancūzų poezijos, Radausko be Mallarmé. Vienas padeda augti kitam. Kitaip tačiau atsitinka, kai menininkas turi gyventi ilgesnį laiką jam prieštaraujančioje kultūroje, kaip dabar lietuvis menininkas Amerikoje. Amerikos civilizacija, paremta konkurencijos principu, yra asociali ir amorali, tuo tarpu lietuvis, kaip ir dauguma europiečių, yra iš esmės (neskaitant dar užsilikusių socialinių anachronizmų) moralus ir socialus. Europos Smithas ir Carnegie yra jau mirę ir pusiau supuvę. Amerika aštriai kontrastuoja su mū­siške kultūra dėl žmogaus būties, tikslo ir socializmo supratimo. Gyvenant Ame­rikoje ilgesnį laiką visų šitų skirtingumų ir nužmogintų sąvokų įtakoje, mūsų vidinis pasaulis, stovėjęs tvirtai nuo vaiko dienų (mažiausiai tų, kurie augo kaime), pradeda svyruoti ir plyšti. Jeigu dėl santykio su kitom svetimom kultūrom mes susvyruojam ir sudrebam – mes sudrebam atradę ką nors nauja, kas mus tik praturtina, kas praplečia mūsų žmogiškąjį horizontą. Amerikoje gi kiekvienas sukrėtimas ir susverdėjimas pastato mus į pavojų nupulti su visom turimom vertybėm į nieką – ir ne į tą nieką, apie kurį kalba Sartre, bet į tą, kuri simbolizuoja cocacola.

Nors mūsų vidinio patyrimo ir išgyvenimo branduolys, į kurį mūsų kū­rybos sunkiausias trikampis remiasi, susiformavo Lietuvoje ir jis niekados nebus visiškai išdraskytas, nauja stipri tikrovė gali menininką padaryti aklą ir kurčią savo paties vidui. O visa menininko stiprybė ir yra jo sugebėjimas įsiklausy­ti į save, savo kūrybos valandą žiūrėti į būtį, ir pasaulį savo vidaus akimi – klausytis iš to kūrybinio atstumo (ar, teisingiau – artumo), kuriame viskas įgauna savo tikrą prasmę ir mastą. Šitą kūrybinio susikaupimo valan­dą menininkas kalba visos savo tautos lūpom ir vedžioja visos savo tautos pirštus drobe – ar, teisingiau gal, tauta jį vedžioja. Kaip tik čia ir glūdi tikrasis meno tarptautiškumas – kada jis, taip sakant, yra pergalėjęs asmeniš­kumą ir pasidaręs visos žmonijos balsu ir sąžine.

Bet tik didelis menininkas gali kūrybiškai susikaupti ir transcenduoti realybę didelių sukrėtimų metu. Būdami pažeisti įvairių smūgių, daugelis iš mūsų dažnai netenkame šito susikaupimo intensyvumo, tikrovė taip skardžiai rėžia mūsų jausmus Hieronimo Boscho trimitais ir būgnais, kad ir savo kūrybos valandą mes negalime atsipalaiduoti nuo minčių, idėjų, šauksmų, girdėtų kasdienybėje, ir šitos įvairios detalės dažnai įsiskverbia į mūsų kūrinius grubia, žalia forma, sukeldamas disonansą. Ne tą sąmoningą disonansą, kurį, sakysime, Picasso naudoja savo „Gernikoje“ kaip kūrybinę priemonę – bet disonansą, kurį sukelia neišgyventas, netobulas jausmas, nedarna tarp turinio ir formos. Bet menininkas visados buvo jautresnis negu dauguma jo bendralaikių ir visados stovėjo priešaky – kaip šauklys, kaip juokdarys, kaip būgnininkas ar kaip verkėjas. Svarbu yra išgyvenimo tikrumas, intensyvumas. Mickevičius dainavo savo tremtyje taip, kaip nė vienas mūsų tremtinių dar nedainavo; Traklio poezija, rašyta karo lauko ligoninėse; ir dabar dar virpa kiekvienu jo būties virpėjimu, ir Goya piešė savo karo ciklą civilinei gvardijai šaudant, ir Maileris aprašė bėgimą iš Mount Anaka su mūšio purvu dar ant blakstienų. Atstumas nėra matuojamas metais, bet išgyvenimo stiprumu. Išgyvenimo tikrumas, autentiškumas mene yra daug svarbiau negu koks objektyvumas, bet koks tautiškumas, bet koks patriotiškumas. Menininkas kaip žmogus, jo reakcija yra meno centras.

Todėl antrojoj savo pastabų daly aš turiu prieiti prie menininko kaip žmogaus – ne vien tik menininko kaip savo tautos balso. Gerai, labai gerai būti lietuviu, labai gerai būti lietuvišku, bet ar yra tai vienintelė žmogaus problema? Rašytojo problema? Rašytojas nėra akmuo, ir tuo labiau, kai jis gyvena 1957-aisiais metais. Ir visa, ką sakiau apie tautiškumą, – yra momentų, kai tai pasidaro nesvarbu, antraeiliu dalyku. Ir visi šauksmai užu šį ir užu tą, visi tie balsai, kurie su dideliu autoritetu – kraujo ir praeities, ir patirties šaukia – jie dažnai neturi prasmės. Ir tai nėra vien tik mano problema, viso dvidešimtojo amžiaus problema, visos mano generacijos problema, kada laikas pralenkia žmogų.

Antroji dalis (asmeniškoji): Ištraukos iš dienoraščio

Pirmoji ištrauka

Anądien pas mane viešėjo Leonas. Taip vidury nakties, staiga atsirado. Netikėtai ir be tikslo, kažko viduj ėdamas kaip visada. Tada sėdėjom ilgai ir šnekėjom. Ir jis barė mane, ir jis barė save. Ir tada sako, per daug mes šaukiam. Žmonės per daug šiandien šaukia. Amerikietis galvoja, kad jis viską žino ir kad jis turi teisę viską keisti, jis visur skverbias kaip laisviausias, net nežinodamas, kas laisvė yra, parduodamas laisvę kaip abstrakciją. Aš jam sakau: o ar Dostojevskis nešaukė, ar nerėkė – argi jis nenorėjo taisyti pasaulio? Matai, sako Leonas, svarbiausia ir yra, kad seniau šaukė tik pavieniai, kurie žinojo, kodėl jie šaukia, o šiandien kiekvienas tariasi viską žinąs.

Tuštėdami ir tuštėdami savo viduj vis labiau ir labiau, šitie nei žmonės, nei šešėliai, kurie greit bus kaip nušlifuotas emalis, – jie rėkia tikri savo tikrumu. Ir ne tik tieji: tremtiniai rėkia, ateitininkai, santariečiai, šviesiečiai darbiečiai ir visi kiti -ininkai ir -iečiai rėkia savo tikrumo tikrumu.

Menininkas turi visados rėkti, menininkas visados rėkė. Vaižgantas mirdamas rėkė: gelbėkit Lietuvą. Bet dabar rėkia visi, ir viskas taip melu ir propaganda supinta, kad lygiai yra juokingas ir tas, kuris tiki demokratija, ir anas, kuris tiki komunizmu, tik tiek, kad vienas eina su idealizmu, o antras su pinigu.

Todėl aš stoviu ir abejoju. Ir abejoju viskuo.

Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
aš įėjau į tokią tamsią girią,
kur kelio nėra priešais, nei takelio.

(Dantė)

Antroji ištrauka

Jis išėjo su koktumu gerklėje, jis ėjo ir ėjo išilgai gatvių, ligi parko, žiūrėdamas aplinkui į praeinančius, ir tas pats koktumas tebestovėjo gerklėje ir nenyko. Jis buvo tarp Scilės ir Charibdės, – galvojo žmogus. Šitie, kurie yra mano draugai, mano pažįstami, ratas, kuriame gyvenu, šitas ratas yra plokščias ir tuščias, sudžiūvusios civilizacijos ir pseudokultūros, negyvos moralės. Žmonės, kurie šimtą kartų girdėtais žodžiais kartojo savo mirusias tiesas. Ir dabar antroje pusėje stovėjo išsigimęs ir nesveikas pasaulis, supuvusios gleivės ir koktulys gerklėje. Iš vienos pusės, tie, kurie visom pastangom stengiasi užkopti iki namuko ar vakarinio bahaus kostiumo, šokdami frakuoti ir kietais rankogaliais, – ir kitoj pusėj šitie, kurie nieko neturi, tačiau mėgdžioja kiekvieną anų žingsnį ir kurie yra šešėliai.

Bet ką aš galiu jiems prikišti? Mirštančioj civilizacijoj tik obuolys gali gimti protingas. Mes esame sugadinti savo pirmuos metuos. Aš atmintinai turėjau mokytis skautų vadų, šaulių vadų, Tūbelių, Putvinskių biografijas. Dabar mano draugas X sako: Sartre’as, žiūrėk, kaip tu gali gerbt Sartre’ą: jis nuolatos sau prieštarauja, jis yra vis pagal kitą vėją.

O kad mes turėtumėm vėjų, kurie mus siūbuotų! Kurie mus mėtytų! Šiandien aš labiau gerbiu žmogų, kuris ieško, kuris bando atitaisyti savo sugadintų vaikystę, visos žmonijos sugadintą vaikystę – kaip Sartre’as per klaidas ir per degimą, per nerimą, nuolatos, nesigėdindamas pasakyti prieš visus, kad klydo, ar, jei reikės, ir vėl grįžt prie to paties, atsižadėto, Sartre’as marksistas, Sartre’as komunistas, Sartre’as egzistencialistas, Sartre’as komunistas, Sartre’as marksistas, Sartre’as šis, Sartre’as tas. O mano draugui X viskas čia aišku, jis yra taip tikras savo tikrumu. Bet Sartre’as ieško. O mes šiandien mes juokiamės iš Sartre’o ir iš komunistų išpažinčių, rytoj mes juoksimės iš bažnyčios išpažinčių – o gal jau ir juokiamės. Mes esame cinikai jau minties ženkle.

Trečioji ištrauka

Kaip man anksčiau buvo daug kas labai tikra ir apie daug ką turėjau savo nuomonę – taip dabar vėl viskas krinta ir prie visko turiu prieiti iš naujo. Vėl kaip vaikas visiškai nieko nežinau, jeigu taip galima pasakyti, ir man dažnai keista ir kartu nuostabu, kad kai girdžiu ir skaitau, su kokiu tikrumu jie kalba apie viską – apie žmogų ir apie Dievą, nematydami to melo ir atgyvenusių pažiūrų tinklo, kuris juos supa, kuris juos nuo vaikystės supo ir kuris vadžioja jų lūpas ir jų mintijimą. Mano tikslas dabar yra bandyti ištrūkti iš to tinklo. Todėl tad gyvenu labai daug ekspromtu, ir leidžiu sau gy­venu be jokių gairių, išraudamas pripuolama, ir dažnai keičiu savo nuomones apie daiktus ir žmones, stengdamasis pažinti vis iš naujo ir iš naujo, kad išeičiau, kad išeičiau iš praeities tinklų, iš griūvančios civilizacijos tinklų, kad nebūčiau palaidotas po jais.

Laikui griaunant, Vydūno demonui griaunant pačius pagrindinius būtosios tvarkos, politikos, valstybių, ekonomikos, teologijos, socialinio gyvenimo dėsnius, žmonėms staiga viskas pradeda slysti iš rankų, nors dar ir fanatiškai, kaip Vakarų Europoje ir Amerikoje, įsikibę keli laiko senuosius, atgyvenu sius rėmus – jie nenorom slysta, ir abejojimas, nerimas ateina. Pasiūlytosios, laiko atneštos tiesos atrodo dar tokios nepriimtinos, taip nenorima dar tikėti, kad valstybių, karų, nuosavybių civilizacija baigiasi – dar taip nesinori tikėti, kad žemei aprėpti nebereikia 24 valandų ir kad atomas jau yra sprogęs, žmogus pats savimi dar netiki. Kas dar guodžias, kad senosios formos tebėra, tas temato fikcijas. Senosios gyvenimo formos kabo ant negyvų griaučių – teikia tik vėjo joms nupūsti, atominio vėjo: ir demokratiją, ir Anglijos karalienę, ir lietuvio nacionalizavimą, ir panslavizmą. Ir kai žiūriu, kai klausaus kur nors Brooklyno vidury susirinkusios grupelės lietuvių jaunuolių, šaukiančių, kad jie bus tie, kurie parneš namo pažangos ir laisvės idėjas, atrodo, lyg žiūrėčiau į būrį pasenusių, susenusių senolių, susėdusių nuklotų giliu dulkių ir voratinklių sluoksniu, sapnuojančių, kalbančių per sapną. Kažkaip pats laikas pralenkia žmones, jų konservatyvų galvojimą, jų susitvarkymus, jų siekimus, – žmonės nespėja eiti patys su savimi. Laikas priverčia krauju žmones žengti žingsnį į priekį, pasivyti save; fiziškai, realiai juos prispaudžia, priaugę milijardai pramuša laiko ir erdvės ribą.

Bet mūsų rašytojai, mūsų Mazalaitės teberašo savo senam sapne, tom pačiom miesčioniškom gleivėm; mūsų pakeliui sustingę Baronai tebesisuka vis aplink ir aplink savo nesubrendusi pasaulėlį, ir mūsų poetai dar vis bando prikelti iš numirusių devynioliktojo amžiaus sentimentus; dar tik Niliūnas stovi šimtmečio Vidury, kažkur pakeliui, ir Kėkštas, ir Landsbergis. ir Nagys, ir Škėma. Bet jau ir jie atsilieka, jau ir jie patys atsilieka nuo savęs ir nuo laiko ritino, jie daros jau tikri savimi, jau stingsta ir šalsta, ir pradeda eiti ratu.

Ketvirtoji ištrauka

Šio šimtmečio pradžioje buvo daigai išmesti gero ir pikto. Turim dabar labai atidžiai klausytis, bandyt atrinkt. Jei žmonės aklai seka – yra menininko pareiga suabejoti, kad išlaikytų žmogų gyvą, kad jis nepasidarytų emaline lenta, dar kartą tabula rasa. Žmogų lygiai galima pražudyti laisve, kaip ir kalėjimu, demokratija, lygiai kaip ir diktatūra. Parafrazuodamas Tolstojų, aš galėčiau klausti, ar daug laisvės žmogui reikia?

Rašytojas, menininkas turi tą jaust. Tiek vyresnioji generacija – Sartre, Camus, Silone, Miłoszas, Koestleris, tiek ir jaunieji amerikiečių, italų, vokiečių, jaugi ir rusų rašytojai tai jaučia. Jie jau ateina ne ciniški, bet optimistiškai abejodami. Yra jaučiamas entuziastiškas tikėjimas žmogum, kad jis praeis per visą makalynę. Nes mitas, kad žmogaus prigimtis yra pikta – mitas, kurio dar visa mirštanti civilizacija laikos – yra jau miręs. Svarbu yra šio šimtmečio vidury išsilaikyt prieš diktatūras. Eisenhowerio, lygiai kaip Chruščiovo. Ne jėga, karu – bet žmogaus giminyste tiki naujoji generacija. Nepasitikėjimas auga tais, kurie per daug pasitiki savimi. Nesistebėkit tad, jeigu naujojoj literatūroj rasit daug anarchizmo. Ir anarchizmas pasidaro lauko druska, kai diktatūros siaučia. Žmonės per daug tikri savimi. Vienintelis dalykas, ko noriu dabar, yra sugriauti, padėti sugriauti šitą tikrumą savimi, savo senom tiesom, kad atsiverčiau dvidešimtajam amžiui. Tai yra pirmas pozityvus veiksmas, kurį kūrėjas šiandien – šioj ir anoj pusėj Uždangos – gali daryti. Ir tai yra, ką jaunoji prancūzų, vokiečių, amerikiečių, anglų ir rusų generacija pradeda daryti.

Būti lietuviu? Aš nežinau, kas yra būti vien tik lietuviu ar būti vien tik amerikiečiu, ar būti vien tik kuo kitu šiandien. Būti žmogum yra jau daug svarbiau. Linijos ir sienos nyksta. Išlaikyti žmogų laisvą ir abejojanti yra jau daug svarbiau, negu išlaikyti tautiškumus ar tautiškus menus. Ko verti visi tautiški menai, jeigu nebus žmogaus, kas jais maitintųs? Jeigu emalinė, nužmoginta civilizacija palengva rėpia visą globą suniveliuodama, sulygindama, nužmogindama. Ne tik Amerikoje. Tai visai nėra Amerikos savybė. Amerika yra nekalta, kad čia technika išsivystė greičiausiu tempu. Tas pats yra su Lietuva. Yra tik laiko klausimas, kol ir Lietuva bus tas pats, kas Amerika ir kas esate jūs. Todėl menininkas šiandien turi kitų problemų šalia tautiškumo. Kai negras Afrikos vidury sėdi prie televizijos ir kramto gumą, kai lenkas sėdi prie Varšuvos geto griuvėsių ir skaito „Reader’s Digest“, kai rusas vidur Maskvos moka 20 dolerių užu naujausią Elvio Presley plokštelę – tada problema pasidaro ne tautiškumo, bet ŽMOGAUS PROBLEMA. Hamletiškasis klausimas šiandien yra ne BŪTI AR NEBŪTl, bet KAIP BŪTI? KAIP?

Šituo klausimu aš galėčiau ir baigti savo pastabas. Bet kad dar noriu pateikti keturias iliustracijas, vaizduojančias rašytojo ir išeivio – ar tremtinio – situaciją svetimame krašte ir jo laikysenas.

Trečioji dalis: Dviprasmiškai žiūrint

Pirmoji iliustracija

Thomas Mannas sėdėjo savo studijoje ir žiūrėjo pro langą. Visi daiktai jau buvo sukrauti į automobilį: knygos, rankraščiai ir keli suvenyrai, draugų dovanos.

Keista, – galvojo senas Thomas Mannas. – Dvidešimt metų aš žiūrėjau kas rytą į šitą kraštą – bet kas galėtų apie tai spręsti iš mano knygų?

Aš atvažiavau čia su savo šešiom dešimtim Vokietijon metų ir gyvenau, ir rašiau, žiūrėdamas atgal į savo praeitį, o visą šitą kraštą, nors daugelį kartų pervažiavau, laikiau atokiai, lyg bijodamas įžvelgti jį. Ir tik dabar, prieš išvažiuodamas, jaučiu lyg kaltę lyg gailestį jį palikti, jaučiu lyg neteisingas tam būčiau buvęs užsidarydamas nuo jo. Bet po dešimties metų būsiu Šveicarijoje ir dirbsiu prie savo rankraščio, ir Ameriką prisiminsiu tik kaip silpną vėją, – galvojo senas Thomas Mannas, žiūrėdamas paskutinį kartą pro atvirą langą į didelį ir nepažįstamą kontinentą.

Antroji iliustracija

Conradas dabar stovėjo ant denio tvirtai apgniaužęs lyną ir žiūrėjo į žmogų, nueinantį krantine.

Jis žiūrėjo į uostą, į pakrantės namus, ir jo akyse degė pikta šviesa. Jis klausėsi jūreivių kalbos ir jos nesuprato. Jis klausėsi moterų šne­kėjimo ant kranto ir nesuprato jų. Bet jis žiūrėjo ir gėrė savo akimis, visu savo kūnu, savo siela – jaunuolis žiūrėjo ir gėrė viską, ir jis žinojo, kad niekados negrįš namo, kad jo sprendimas yra padarytas, kad šitas gyve­nimas bus jo gyvenimas, šitie žmonės bus jo knygose aprašyti ir šita dar nesuprantama kalba bus jo kalba.

Jis žiūrėjo dar piktai į nueinantį žmogų. Jo žodžiai dar skambėjo jo ausyse:

– Jeigu nori būti rašytojas, važiuok atgal į Lenkiją ir rašyk apie Lenkiją. Lenkija yra tavo namai.

– Ne! – šaukė Conradas. – Jūra bus mano namai, Londonas bus mano na­mai, ir anglų kalba bus mano kalba. Ir visi daiktai, kuriuos aš kasdien liečiu, ką aš girdžiu – visas šitas pasaulis yra mano, nors aš jo dar ir negirdžiu savo viduje. Bet aš jį išgirsiu. Aš guliu naktį ir atkuriu kiekvieną matytą vaizdą. Kiekvienas daiktas, veidas atgyja vėl manyje, nors aš ir negaliu dar jų aiškiai matyti – dar jie maišosi su kitais veidais ir kitais daiktais. Ir kai aš ieškau žodžių jiems išreikšti ar pradedu karščiuoti aš jų dar nerandu, ir aš negaliu naudoti lenkiškų žodžių, nes šitas pasaulis nėra lenkiškas. Važiuoti namo! Ne. Aš turiu savy užtektinai užsispy­rimo įsiauti visą savo praeitį, įsodinti visą naują gyvenimą į save. Aš negrįšiu atgal, nė vienu žingsniu, mano gyvenimas bus čia.

Ir jaunuolio sugniaužtos rankos paleido virvę, ir ji krito piktai ant denio. Ir jūreiviai žiūrėjo į jį, jauną lenką, Conradą, kaip į pamišėlį.

Trečioji iliustracija

Jis visą naktį vaikščiojo degančiom reklamom liepsnojančiom gatvėm. Federico García Lorca. Ir kai jis jau buvo savo nedideliame viešbučio kambarėly, tos pačios raudonos šviesos krito ant grindų, ir jis vėl vaikščiojo ir vaikščiojo, ir negalėjo užmigt. Pro jo akis bėgo veidai rankos, spalvos, susikimšę vakariniai traukiniai ir liūdnos, tokios liūdnos negro akys, Hudsono žiburiai – ir jis norėjo viską išlieti ant popieriaus, visą šitą didžiųjų tautų, kultūrų mišinį, ir jis rašė – piktai ir liepsnodamas savo pietietišku krauju. Baugus jam buvo šitas miestas, ir jis nieko daugiau nenorėjo tik bėgti, ištrūkti iš jo. Bet jo laivas išplaukia tik poryt. Eilėraščių knyga, pilna ir pranašysčių nuostabos, ir išgąsčio pilna, šita knyga yra tasai New Yorkas, perėjęs per jo kraują. Bet jo visa būtybė traukė jį tolyn iš čia – namo. Namo, kad dar kartą išvystų Ispaniją, kad daugiau jos nebepaliktų.

Ketvirtoji iliustracija

– Aš neturiu kito pasirinkimo, – tarė Mickevičius. – Jie kaltina mane lenkišku mesianizmu. Jie sako – aš išmainiau poeto skeptrą į politiko skrybėlę, bet pasakyk jiems ten, Varšuvoj, mielas Fridrikai, pasakyk, kad mano buvimas politiniu revoliucionieriumi ir mano buvimas poetu yra vienas ir tas pats dalykas.

– Taip, – atsakė Šopenas. – Tu neturi to sakyti man. Aš tai gerai žinau. Aš žinau, kaip lengvai jie įpranta poetą matyti tik poetu – taip, kaip jie temato manyje tik romantiką. Jiems nelengva matyti užu kūrėjo žmogų, kuris gali keistis pagal skausmo dydį.

– Aš žinau, mielas Fridrikai, aš žinau. Tu išgyveni Lenkijos tragediją tiek pat, kiek ir aš, nors tavo jausmai ir išsilieja kitokia forma. charakteris yra kitoks, Fridrikai. Aš esu per daug temperamentingas. Bet aš žinau, ką tu išgyveni.

Jie ėjo Senos pakrante, ir buvo naktis, ir jie buvo toli nuo Lenkijos, bet juos abu jungė bendras likimas. Mickevičius pasilenkė ir paėmė nuo kranto akmenį ir tarė:

– Imk šitą akmenį, parvežk mano draugams dovanų. Pasakyk, kad aš dar ne akmuo. Aš esu gyvas poetas, ir žmogus. Aš ne akmuo, gulįs pa­syviai ant jūros kranto – aš greičiau esu jūra, pati atspindinti savo širdy visas audras.

Toliau jie abu ėjo tylėdami, ir Šopenas spaudė savo pirštais šaltą Senos akmenį. Tada Mickevičius staiga paėmė akmenį iš jo rankų ir sviedė jį į Seną.

– Ne, kam sakyt: jie vis tiek nesupras. O gal – gal ir esu kaip akmuo. Akmuo, išsviestas ir lekiantis, nešamas paties savo širdies sunkumo – pačios savo esmės.

Ir jie ėjo Senos pakrante, du draugai, toli nuo Lenkijos ir nuo – jie ėjo tylėdami dabar naktimi, ir tik iš jų laikysenos galėjai spėti apie intensyvumą audros, kuri siautė jų viduje.