literatūros žurnalas

Tomas Vaiseta. Geltona dingo

2021 m. Nr. 8–9

Apsakymas


Į marškinių kišenę ties širdimi subertos kapeikos liovėsi dzingsėti. Mykolas sustabdė automobilį. Kakta ir skruostais tekėjo sūrus prakaitas. Jį pykino. Mykolas pasilenkė į priekį, abiem rankomis gniauždamas plastikinėmis išblukusiomis vijomis apipintą vairą, ir priglaudė prie jo šlapią krūtinę. Kilstelėjo smakrą ir pro priekinį apdulkėjusį automobilio stiklą dėbtelėjo į saulę. Apsitraukusi žaliomis gleivėmis, ji skleidė, kaip rodėsi Mykolui, radioaktyvius rugpjūčio vidurio nuodus. Jis atsigręžė į šalia sėdintį Niką. Jo juodi garbanoti plaukai taip pat buvo sulipę nuo prakaito, o kairėje krūtinės pusėje ant šviesiai pilkų marškinių tamsavo šlapia dėmė, tarytum Niką kas būtų peršovęs ir iš jo žaizdos būtų tekėjęs vanduo. Nika tylėjo, lyg jų sustojimas būtų iš anksto planuotas, ir bukai spoksojo į priekį. Aplink „Moskvičių“ sūkuriavo žvyrkelio dulkės, todėl iš šono jis galėjo atrodyti nešamas debesies. Mykolas palinko kairėn, prie durelių, jas pravėrė ir iškišęs galvą į lauką išvėmė pusryčius.

Dulkių debesis be užuojautos leidosi jam ant pakaušio, pečių ir tirštos vėmalų balutės, kuri netrukus priminė dykumoje atkastas fosilijas. Mykolas pagalvojo, kad geriau kvėpuos šitomis dulkėmis, nei uždarys dureles ir vėl liks vienas su Nikos į tolį įsmeigtu tuščiu žvilgsniu. Toks žvilgsnis padėdavo per tardymą. Labiau nei psichologinis spaudimas, melas, šantažas ar fizinis kankinimas. Sukeliamas skausmas suteikia žmogui vertę. Jis kenčia, stena, rėkia, pagaliau palūžta, ima raudoti arba išbąla ir praranda sąmonę, bet visuomet supranta padaręs kažką svarbaus, reikšmingo, privalomo, nes skausmas, būdamas priešingas gyvenimui, savyje slepia prasmę. Po kelių dienų kankinimų tardomam žmogui šio supratimo užtenka, kad pasiryžtų pergalingai mirti arba, dar blogiau, kentėti iki galo. Net išdavęs viską ir visus, jis laimi. Mykolas tai visada jautė ir beveik norėdavo su tardomuoju apsikeisti vietomis. Nika keturias ar penkias tardymo valandas galėdavo be žodžių spoksoti žvilgsniu, kuris pavojingiausias buvo tuo, kad nieko nepaliesdavo. Jo akys slysčiojo kaip iš mirusiųjų pasaulio prišaukta ir be tikslo klajojanti pamėklė. Nikos tardomieji taip ir atrodydavo – tarsi vidury dienos išvydę vaiduoklį, peršviečiamą, skaidrų, lengvą kaip gyvenimas be skausmo ir be prasmės. Jo darbo metodai veikė efektyviau nei stipriausios jų rūmų rankos ir sadistiškiausi protai. Atgavęs kvapą, Mykolas tebesėdėjo susikūprinęs, nusvarinęs galvą ir delsė uždaryti dureles, laukdamas, kol skersvėjis iš automobilio išpūs pamėklę.

Nuo gulančių dulkių blykštančioje vėmalų balutėje jis pamatė keturis balkšvai bronzinius apskritimus. Iš marškinių kišenės iškrito kapeikos. Jis įmerkė nuo karščio ištinusius pirštus ir jas iškrapštė. Kaip prasikaltę murzini vaikai monetos sukrito atgal į kišenę be garso. Baisiau už žalią nuodingą rugpjūčio saulę, baisiau už buką žvilgsnį Mykolui buvo pamesti šias kapeikas. Iki miestelio liko geras pusvalandis žvyrkeliu, jei senas žemėlapis jų neklaidina. Mykolas nežinojo, ar ten ras telefono aparatą. Dėl to kapeikos įgijo dar didesnės reikšmės. Jei telefono neras, jis bent žinos padaręs viską, kas nuo jo priklauso. Ar tikrai? Mykolas trinktelėjo dureles. Iš kelnių kišenės išsitraukė nosinę ir nusivalė lūpas. Įjungė automobilio variklį ir „Moskvičius“ vėl ėmė dardėti per žvyrą. Kelią iš abiejų pusių spaudė ir siaurino pernokusių rugių laukai. Išpampusios rugių varpos karojo tarytum apsinuodijusios radioaktyvia saule, atrodė, kad jos norėtų išvemti subrandintus grūdus. Šalies pietuose javai prinokdavo anksčiau nei šiaurėje, tačiau šių laukų šeimininkas, rodėsi, tai pamiršo. O gal šeimininko jie seniai neturėjo. Neišlaikę svorio, kaip išmesti į krantą gulė ant kelio laibi, pūstagalviai rugiai mirtininkai. Mykolas net monotoniškai šokinėjant žvirgždui girdėjo po „Moskvičiaus“ padangomis traiškomus grūdus.

Miestelyje sustojo prie baltos mūrinės bažnyčios. Ji atrodė kaip priplota prie žemės milžinišku delnu, o dviaukštė varpinė už keliasdešimties žingsnių – tarsi nuolauža, atskilusi nuo smūgio. Mykolui toptelėjo, kad dabar prie bažnyčios jiems saugiau negu prie bespalvės plytinės savųjų būstinės, kėpsančios už kelių šimtų metrų. Bet nei ironijos, nei paguodos toje mintyje nebuvo. Ironijos jo darbe apskritai patartina vengti. Apie paguodos galimybę jis nė nebūtų pagalvojęs. Abu gerai žinojo tą plytinį pastatą. Apie jį žinojo visi rūmai. Namas anksčiau priklausė vietos mokytojui. O prieš dešimt metų jo vidiniame kieme buvo iškastos duobės ir į jas sumesti nukautų banditų kūnai. Dvi duobės žiojėjo prie šulinio, ir vėliau niekas nenorėjo iš jo semti vandens, išskyrus rajono vadą kapitoną Martišauską, kuris čepsėdamas šlapiomis lūpomis kartodavo, kad banditų kraują gerti sveika. Nika pirmą kartą per visą kelionę prasižiojo ir lipniu balsu pasiūlė važiuoti „į vietą“. Pasislėps miškelyje ir palauks, kol sutems. Saulė jau slydo žemyn, pirmosios popietės valandos. Jie nevalgė nuo ryto, tačiau Mykolui tebeskaudėjo skrandį ir nuo minties apie maistą jį vėl ėmė tampyti. Nika vedžiojo pirštu po žemėlapį ir, tarsi išgirdęs pritarimą savo anksčiau ištartiems žodžiams, nurodė, kad jiems reikia važiuoti keliu tiesiai, į pietus, be jokių posūkių.

Mykolas užvedė automobilį, stipriai suėmęs vairą pasuko jį prieš laikrodžio rodyklę ir pajudėjo į kitą pusę, negu rodė Nika, – tiesiai bespalvio plytinio namo link. Nė vienas nepratarė nė žodžio. Nika negrabiai sulankstė žemėlapį, nusviedė ant galinės sėdynės ir vėl įsistebeilijo priešais, tarytum jokio pasiūlymo nė nebūtų pagarsinęs, tarytum jokia mintis jo taip ir nebūtų per visą kelionę aplankiusi. Iš šono galėjai pamanyti, kad supyko ar įsižeidė, tačiau Mykolas žinojo, kad tokiems jausmams Nika buvo nepajėgus. Jis neišgyvendavo jausmų – jis dažniausiai jų neturėjo.

Jie iš lėto pravažiavo būstinę ir, kartu atsigręžę, pastato viduje įžiūrėjo tris judančius siluetus. Vadinasi, juos iš tikrųjų gali pastebėti, pagalvojo abu. Vadinasi, neradęs telefono būdelės, galėčiau mėginti užeiti į vidų, pamanė Mykolas, bet balsu to neištarė. „Moskvičius“ neskubėdamas riedėjo tiesia ir plona kaip adata pagrindine gatve. Automobilio langai vieną po kitos rodė įrėmintas tipiškas dzūkų miestelio sodybas. Jie kirto trijų gatvelių sankryžą, pravažiavo parduotuvę, mokyklą ir keliasdešimt vienaaukščių ir dviaukščių gyvenamųjų namų, kol atsidūrė prie kolūkio centro, visų tebevadinamo dvaru. Mykolas pasuko į dešinę ir praslydo priešais langus, tarytum pranešdamas apie atvykimą. Planuota buvo priešingai: jie turėję atvykti dieną, kad liktų nepastebėti. Toks konspiracijos paradoksas. Tai Nikos žodžiai. Nors Mykolas buvo įsitikinęs, kad Nika juos bus kur nugirdęs ir šių žodžių reikšmės iki galo nesuprato. Veikti pagal planą, kurio iki galo nesupranta, jiems abiem įprasta, net privaloma. Dieną mažame, nejudriame, apatiškame miestelyje nepažįstamas automobilis vis tiek sukels mažiau įtarimų nei vakare ar naktį. Saulė, leisdamasi į miškais apaugusį horizontą, su savimi nusitempia ir abejingumą: prabunda žmonių smalsumas ir įtarumas, atkunta prie būdų pririštų šunų sargumas ir skardus pareigos jausmas. Dieną dar galėjai tikėtis, kad ne visos akys tave palydės, tačiau naktį visų ausys įgyja šeštą pojūtį.

Pravažiavęs dvarą ir atidžiai apžiūrėjęs, ar šalia nestirkso telefono būdelė, Mykolas dar kartą pasuko į dešinę ir kitu, dar siauresniu, duobėtu keliu pajudėjo atgal, miestelio centro link. Kai „Moskvičiaus“ ratas įvažiuodavo į kelio duobę, jie abu truputį šoktelėdavo nuo kietų sėdynių, o Mykolo marškinių kišenėje kaip nesėkmės varpelis ir artėjančios nevilties pranašystė subarškėdavo keturios monetos. Kaitra nesitraukė, nors turėjo būti po penkių. Automobilio viduje dvokė benzinu. Ant Nikos marškinių kairėje pusėje tamsavusi prakaito dėmė išsiplėtė per visą krūtinę ir per nežymiai atsikišusį pilvą. Jei tai būtų buvęs kraujas, jis jau būtų nukraujavęs ir miręs. Nika teisus: protingiausia būtų važiuoti į vietą, susirasti pavėsį pamiškėje ir sulaukti tamsos. Tačiau Mykolui reikėjo paskambinti į namus. Prakeiktame miestelyje nestovėjo nė vienas viešas telefonas. Prakeiktas Nikos planas, prakeiktas konspiracijos paradoksas juos išgujo iš namų priešpiet, nors iki miestelio – vos geros dvi valandos kelio. Mykolas išvyko nesulaukęs dukros. Ji, Laura, galėjo grįžti bet kurią akimirką. Turėjo būti grįžusi. Jis privalėjo neišeiti. Po velnių, jai tik penkiolika metų.

Kai automobilis vėl sustojo, jo salone klejojo jau dvi pamėklės: Mykolas panašiu į Nikos žvilgsniu spitrijo priešais. Tik Nikos žvilgsnis ir toliau slydo į tolį už nieko neužkliūdamas, o Mykolo plėšriai susiaurėjusius akių vyzdžius prikaustė bespalvis plytinis namas. Jį apnuoginę piktdžiugiški vakarėjančios saulės spinduliai išryškino komišką apleistumą. Kažkas iš to pastato darbuotojų turėjo būti atkreipęs dėmesį ir į jo apleistumą, ir į komiškumą, nes šalia pasodintos žydėjo aukštos, nuskurusios saulėgrąžos išbalusiais, apgliaumėjusiais žiedlapiais, lyg nuo troškulio sukepę liežuviai. Jei jis, Mykolas, dabar atidarytų dureles, išliptų iš automobilio ir nueitų į plytinį namą, Nika jo nestabdytų, neišleistų nė garso. Ir kai jis, Mykolas, grįžtų, Nika jam nepriekaištautų, toliau laikytųsi sutarto plano, nors tas planas būtų iš pamatų sugriautas, o jie abu beveik neabejotinai būtų pakliuvę į bėdą. Mykolą nupurtė šiurpas pagalvojus, kad jis pasidavė šito bukagalvio vilionėms.

Nika proto turėjo tiek, kad jam užteko ryžto bet kokiam poelgiui, bet nė kruopelytės daugiau. Ryžto jis gebėjo nemaišyti nei su drąsa, nei su tuštybe. Buvo neblogas darbuotojas, kai kuriems darbams labai tinkamas. Tačiau karjeros nepadarė ir nepadarys, o tai supras, jei supras, tik išėjęs į pensiją. Priešingai nei Mykolas, kuris tai suprato anksti. Gerokai per anksti. Kai jį atsiuntė dirbti į skyrių ir pasodino viename kabinete su Nika. Abu dirbo eiliniais tardytojais. Nika – šešeriais metais ilgiau. Jis pradėjo tais metais, kai banditus į rūmus atitempdavo kasdien, ir ne po vieną. Niekas rūmuose nesitikėjo dirbti tardytoju visą gyvenimą. Išskyrus turbūt Niką. Mykolas manė turįs paaiškinimą: tas prakeiktas žvilgsnis jį ne tik paversdavo efektyviausiu darbuotoju, bet ir apsaugojo nuo kasdienio smurto reginių. Dauguma kitų, išskyrus prigimtinius sadistus, fizinį smurtą laikė nemalonia, tačiau neišvengiama darbo dalimi, kurios reikia griebtis, jei nori kilti karjeros laiptais. O Mykolas netruko pastebėti, kad karjerą daro vien tie, kuriems žmonių kankinimas iš prievolės virsta malonumu. Per kelerius metus jis atbuko. Nesišlykštėjo nuo smūgių pamėlusiais ir papilkėjusiais veidais, iš burnos išspjaunamu krauju ir dantimis, ant grindų krintančiais nagų lukštais, atviromis kūno žaizdomis. Bet nejuto ir malonumo. Ar ne todėl jis šią pavakarę sėdi automobilyje kartu su Nika? Ar čia jį atbloškė rutina ir malonumo stygius?

Mykolas suėmė už durelių rankenėlės ir ryžosi išlipti. Tačiau tą akimirką, lyg kopijuodamas jo judesius, tik gerokai sparčiau, iš „Moskvičiaus“ liuoktelėjo Nika. Jis nužingsniavo už automobilio ir, Mykolui stebint pro galinio vaizdo veidrodėlį, atsisagstęs kelnes ėmė šlapintis, nė nepagalvojęs paieškoti nuošalesnės vietos. Mykolas užsimerkė ir prisiminė Laurą. Paprastai vaikams augant jų pūkiniai gelsvi plaukai tamsėja, pamažu artėdami prie tėvų plaukų spalvos – rudos, juodos, pilkos. Lauros plaukai priešinosi šiai taisyklei – nepaliaujamai šviesėjo, ir penkiolikos ji, kadaise gimusi su išskydusiu kuokštu juodų plaukų, tapo švelnia blondine. Mykolo galvą dengė juodi, žilstantys, dar tankūs plaukai. Ritos, savo žmonos, natūralios plaukų spalvos nė nebeprisiminė, gal niekada ir nematė – ji nuolat juos dažė pagal meto madas. Galbūt Laura panėšėjo į motiną, taip galėjo nutikti. Tos dvi jo gyvenimo moterys jam buvo neatsiejamos. Tik ne tokiu būdu, kaip galėjo tikėtis, kai vedė Ritą. Šviesėjantys Lauros plaukai jo sąmonėje reiškė daugiau nei dukters brendimą. Permaina su ledyno atkaklumu slinko ir smelkėsi į visas jų bendro gyvenimo sritis, tačiau išlaikė – kaip dabar aiškėjo – melancholiškas jų santykių proporcijas: kuo mažiau Mykolas mylėjo žmoną, tuo labiau mylėjo dukterį. Kartais jam tai keldavo liūdesį, nes žinojo, kad artėja ta diena, kai meilė dukrai taps begalinė ir jis liausis bent šiek tiek mylėjęs žmoną. Dar jam kėlė liūdesį suvokimas, kad jis kadaise vis dėlto mylėjo Ritą, bet to laiku nesuprato. Užsimerkęs Mykolas regėjo Laurą – juodut juodutėliais plaukais. Krūptelėjo ir atsimerkė, pajutęs greta šlumštelėjusį Niką, kišenėje sudzingsėjo kapeikos.

Vietą iš tiesų rado lengvai. Pagrindine gatve tiesiai į pietus, iki kapinių. Jas lanku supo išstypęs pušynas, aplink kamienus sukosi vakarop nurausvėjusios saulės juostos, netoliese čiurleno upelis. Pakeliui – nė vienos telefono būdelės. Ar galėjo ji būti tokiame miesteliūkštyje? Kapeikas įsimetė tik apgauti save. Už kapinių matėsi išplikę, ruduojantys lopai. Skudurinė žemė. Akivaizdu, kad prieš kelis mėnesius kasinėta. Tuo geriau. Niekas neatkreips dėmesio, jei vienur kitur vėl bus kasta iš naujo. Prie vietos „Moskvičius“ nė nestabtelėjo. Įlindo į pušyną ir pavažiavo gerą atkarpą raibuliuojančiu keliu. Tarp aukštų pušų kamienų dar nė vienam žmogui nėra pavykę pasislėpti. Tik banditams, bet jie – gudrūs laukiniai žvėrys. Konspiracijos paradoksas. Neatrodė, kad Nika dėl to suktų galvą. Kai sustojo, jis pravėrė juodą dirbtinės odos krepšį ir ištraukė traškančios folijos gniutulą. Jį išlukšteno, ir automobilio salone kelias valandas kabojusį prakaito dvoką užgožė virtų kiaušinių kvapas. Nika ir Mykolas apsikeitė vaidmenimis: Nika plėšriomis akimis žvelgė į atsivežtą vakarienę, o lūpas suspaudęs Mykolas stebeilijosi į pušis, vaizduotės akimis bėgdamas tolyn iki numanomo upelio, kur galėtų atsigaivinti šaltu vandeniu. Nika atsikando kiaušinio, atidengdamas jo pilkšvą, pamėlynavusį trynį. Keli trupiniai nubyrėjo ant kelių ir po kojomis. Mykolas pravėrė automobilio dureles, bet neišlipo. Sutems po penkių valandų.

Leidžiantis prieblandai pušys sustingo lyg laukdamos šūvio. Nika žiūrėjo nemirksėdamas, tarsi nieko nelauktų. Protarpiais iškišdavo liežuvio galiuką ir perbraukdavo sukepusias lūpas, vildamasis surasti dar vieną vakarienės trupinį. Mykolas laukė į namus grįžtančios dukters. Nuovargis ir snaudulys darė savo: kas dieną darbe, tvankiame kabinete išgyvenamas bukas Nikos tylėjimas dabar ėmė rodytis įtartinas. Ar Nika jį tardo? Mykolas tarytum išgirsta, kaip jis pakartoja Lauros klausimą: „Tėti, kur tu dirbi?“ Tik Laura dingo ir trečią parą negrįžta namo, o Nika kėpso šalia ir varo jį iš proto savo gergždžiančiu, trisdešimt metų, iki šio pavasario, cigarečių dūmus traukusių plaučių alsavimu. Abu mielai parūkytų. Nė vienas nerūko. Tėtis dirba kaip visi žmonės. Mykolas ištartų šiuos žodžius garsiai, jei tikėtų, kad jie pabaidys Niką ir šis pranyks. Negreitai Mykolas suprato, kodėl jį pasodino viename kabinete su Nika. Jų darbe poruoja panašius gebėjimus ir polinkius. Ar Nika jį turėjo ko nors išmokyti? Šito jis nežinojo. Tačiau jei būtų tą akimirką iš šono pažvelgęs į juos abu, kiurksančius „Moskvičiuje“ kaip į Žemę išvaryti du kvailiausi Olimpo dievai, veikiausiai būtų nustebęs – kokie jie tapo panašūs. Rūmuose jis pamatė ir aiškią hierarchiją, ir daugybę pasidalijimų. Žiaurumas kaip darbas ir žiaurumas kaip malonumas nebuvo vienintelė skirtis, bet Mykolo akimis – pati ryškiausia. Kažkas, sėdintis rūmų erdviausiuose kabinetuose, iš anksto nuspėjo, kad Mykolas malonumo nepajus. Ir pasodino su Nika.

Mykolas manė, kad jam sutrukdė meilė. Jis tikėjo, kad žmogus gali mylėti tik ką nors viena – kitą žmogų, savo darbą, gimtąją vietą ir panašiai. Ritos jis nemylėjo. Tuo metu nežinojo, kad myli. Ir per tardymus kankindamas žmones laukė atplūstančios malonumo bangos. Be malonumo tokio darbo nepamilsi. O tada gimė Laura, ir jis suprato, kad jo karjera baigta: nuo pirmos akimirkos, vos išvydus į baltą drobelę kaip kepalą duonos susuktą kūdikį, jam sugniaužė širdį ir jos dugne Mykolas aptiko šilumos šaltinį. Jis nesuprato, kad jo karjerą sugriovė ne pati meilė, o įsitikinimas, jog žmogus gali mylėti tik ką nors viena. Daužydamas kumščiais kūnus, lupdamas iš jų nagus, dantis ar akies obuolį, raudamas plaukus, žalodamas genitalijas, Mykolas mėgindavo išgauti ne informaciją, kurią įrašys į tardymo protokolą, o išpažintį, ką žmogus myli. Jis tikėjo, kad tada, netekęs tvirčiausios apsaugos, tardomas nelaimėlis palūš. Mykolui nė karto netoptelėjo mintis, kad kitas žmogus gali mylėti daugiau. Ir kad todėl jam taip nesisekė tardyti. O mažų mažiausiai jis būtų galėjęs pamanyti, kad meilė gali sukelti pasišlykštėjimą. Tačiau tamsai galutinai į skutelius suplėšius dienos šviesą ir tarp pušų kylant nakties drėgmei, Mykolas pasidygėjo suvokęs, kad čia galėjęs atvykti iš meilės Laurai.

Nika snūduriavo. Mykolas persisvėrė per jį ir uždarė iš jo pusės dureles, tada savąsias. Suburzgė motoras, ir „Moskvičius“ ėmė neskubriai slinkti be įjungtų žibintų. Kai priartėjo prie pušyno krašto, Mykolas negrabiai spustelėjo stabdžio pedalą, pasviro į priekį, kišenėje vėl dzingtelėjo monetos ir Nika nepatenkintas atsimerkė. Abu išlipo iš automobilio, atidarė bagažinę ir išsitraukė kastuvus. Naktis buvo šviesi, kiek drumzlina – danguje rusvai švietė mėnulis, tarytum visą dieną būtų murkdęsis purve. Kai priėjo vietą, Nika iš kelnių kišenės išsitraukė sulankstytą lapą. Iš kapinių, šen bei ten virpėdamos, į juos žvelgė violetinės žvakių akys. Nika žiebtuvėliu apšvietė lapą ir pirštu pabaksnojo į kryželius, persipieštus iš leitenanto Giniausko nubraižyto plano. Leitenanto iniciatyva balandį žemės plotas prie kapinių buvo iškasinėtas. Dviejose duobėse – vienos ilgis siekė beveik trisdešimt metrų, plotis – tris metrus, kita gerokai mažesnė – pusketvirto metro ilgio ir pustrečio metro pločio – suskaičiuoti šimtas penkiasdešimt šeši nužudyti ir vienas ant kito suguldyti kūnai. Po to rūmuose pasklido gandas, kad kasinėjimų metu tai vienur, tai kitur sužibdavo auksas, bet asketiškumu pagarsėjęs Giniauskas uždraudė ką nors imti, akylai sekdamas visų darbą. Nikai leitenanto skrupulingumas atrodė juokingas: jis priklausęs malonumo stovyklai, tačiau iš to nenorėjęs užsidirbti. Šįsyk iš beprasmio skrupulingumo bent jis, Nika, galės pasipelnyti.

Prasidėjo nakties loterija: laiko ir jėgų nebūtų užtekę perkasti visam plotui, todėl Mykolas ir Nika turėjo pasikliauti atsitiktinumu. Nika entuziastingai puolė kasti pirmas. Kapodamas ir versdamas žemes, jis, lyg naktinis gyvūnas, kažką murmėjo sau po nosimi, atsigriebdamas už ištisos dienos tylą, ir jei Mykolas nebūtų jo pažinojęs, būtų turėjęs pripažinti, kad Nika greičiausiai kartoja maldą. Iškasė jau pusantro metro, bet dar nieko neaptiko. Rusvoje mėnesienoje buvo matyti, kad Nikos marškiniuose vėl ėmė plėstis prieš kelias valandas išdžiūvusios dėmės. Jis kraujavo, meldėsi, atrodė įgavęs proto, kurį ketino panaudoti tik vienam tikslui. Dėbtelėjo į tuščią duobę ir neaiškiai burbtelėjo, kad pamėginsiąs iš kito krašto. Mykolas laikėsi ramiau. Tausojo jėgas, lyg būtų ketinęs iškasti visą trisdešimties metrų ilgio duobę ir patikrinti visus pusantro šimto kūnų. Jis kasė lėtai, dideliais žemės kąsniais, atsukęs nugarą kapinėse rusenančioms akims. Pirmoje duobėje nieko nerado. Už keliasdešimt žingsnių su aklo kurmio įniršiu rausėsi Nika. Taip pat bergždžiai. Mykolas atskaičiavo penkis žingsnius į kairę ir įsmeigė kastuvą į žemę. Užvertė galvą į dangų ir pamėgino įvertinti, kiek jie turi laiko iki žaros. Tris, keturias tikros juodumos valandas.

Giliai kasti nereikėjo – antroje duobėje Mykolas aptiko apirusią žmogaus koją. Tyliai švilptelėjo Nikai. Šis atžingsniavo ir be žodžių puolė kasti šalia – tai buvo jų šios nakties galimybė, jų laimingas bilietas su mirties išridentais skaitmenimis. Po pusantros valandos prieš juos gulėjo dvylikos žmonių kūnai – visi nuogi, juodžemio pilnomis akiduobėmis, su ryškiais veidų bruožais, užkloti vien mėnesienos ir neramių Mykolo ir Nikos žvilgsnių. Reikėjo apžiūrėti pirštus ir kaukoles. Mykolas išsitraukė iš kišenės nosinę, užsidengė burną bei nosį ir pasilenkė prie pirmo kūno, kresno sudėjimo, vyresnio amžiaus moters. Nika taip pat išsitraukė iš kišenės nosinę ir užsidengė pusę veido. Tačiau vos pasilenkęs vėl atsitiesė. Spaudė prie veido medžiagos skepetą lyg norėdamas ne apsaugoti uoslę nuo tvaiko, o sulaikyti iš gerklės besiveržiantį riksmą. Mykolas iš padilbų priekaištingai į jį dėbtelėjo. Ant minkštų moters pirštų nieko nerado. Kaukolėje trūko mažiausiai septynių dantų, jų vietoje žiojėjo skylės. Mykolas pasilenkė prie kito kūno. Nika toliau stovėjo kaip įbestas. Jo bukame žvilgsnyje kažkas uždegė dagtį ir ugnelė šnypšdama bėgo prie sprogiklio. Nika atatupstas atsitraukė nuo kūnų ir sudribo ant rasotos žemės. Jo nosinė kelias sekundes dar pleveno ore, ieškodama, kur geriausia nusileisti, tačiau tinkamos vietos nerado, todėl nutūpė ant Nikos plaštakos.

Nebuvo kada rūpintis tuo bukagalviu. Antras kūnas – vidutinio amžiaus, apystambio vyro – taip pat neišsaugojo nė kruopelytės aukso. Įpilkėję pirštai – be žiedų, dantų eilėse žiojėjo plačios properšos. Toliau – trys jauni kūnai: du panašaus amžiaus jaunuoliai ir mergaitė. Aštuonerių, devynerių, gal dešimties metų. Neverta nė tikėtis: auksui – per jauni. Tada du vyresni kūnai, vyro ir moters, išdžiūvę, labiau suirę nei kiti, kaip panaudoti degtukai, galėjo būti pora. Ant vyro kairės rankos trūko keturių pirštų. Burna beveik bedantė. Kaip ir moters. Jos galva buvo atitrūkusi nuo kūno. Mykolas viena ranka ją pakėlė ir apžiūrėjo atidžiau. Ant pakaušio tebesiraizgė sukietėjęs skystas pilkšvų plaukų lizdas, abiejų ausų speneliai nuplėšti, burnoje styrojo vos keli dantys. Mykolas kankinimų specialisto akimis įvertino: jie ne pirmi. Kažkas juos aplenkė. Per pastaruosius mėnesius. Arba prieš daugiau nei penkiolika metų. Dėdamas moters galvą atgal, jis pastebėjo, kad po ja guli įspausta medžiagos skiautė. Mykolas įsikišo nosinę į kišenę, pakėlė radinį ir nukratė nuo jo žemes. Padėjo moters galvą, abiem rankomis tvarkingai sulankstė įjuodusią Dovydo žvaigždę ir, įsikišęs į marškinių kišenę, ja nutildė visą laiką nerimastingai barškėjusias kapeikas. Nebebuvo ką čia veikti. Mes pavėlavom, ištarė keturlinkai susirietusiam Nikai, ir šis sunkiai atsistojo, nors išgirdo iš Mykolo burnos iškritusius tik garsus, o ne žodžius.

Tuoj tuoj, ir tamsa sudryks. Mykolas „Moskvičiaus“ žibintus įjungė, kai išvažiavo iš miestelio. Prieš save matė išasfaltuotą dviejų krypčių kelią ir pajuodusias rankas ant plastikinėmis išblukusiomis vijomis apipinto vairo. Nika įprastai tylėjo, bet jo žvilgsnio nebūtum galėjęs pavadinti net buku. Pro atsivėrusias akių ertmes spingsojo paskutinės gęstančios nakties žvaigždės. Pats būdamas suprakaitavęs, Mykolas jautė, kad nuo Nikos sklinda itin aitrus dvokas. Jis atrodė kaip žmogus, kuris pasigailėjo valandėlei dovanų gavęs proto. Mykolas spaudė pedalą, smarkiai viršydamas leistiną greitį. Jeigu reikės, jis nebijos pasinaudoti tarnybine padėtimi. Bet jei jį sustabdytų ir paklaustų, kodėl taip nutrūktgalviškai skrieja, Mykolas nežinotų, ką atsakyti: ar skuba namo pažiūrėti, gal pagaliau grįžo Laura, ar tiesiog bėga iš ten, iš tos vietos. O gal trokšta kuo greičiau išsiskirti su bendrakeleiviu, kuris jam kelia stipresnį šleikštulį nei atkasti lavonai. Išsigando, kad net skriedamas šviesos greičiu neatsikratys Nikos. Jis buvo ne bendrakeleivis, ne šios nakties avantiūros sėbras, o jo paties kūnas. Nėra jokių pasidalijimų, pasiskirstymas į darbo ir malonumo, meilės ir sielvarto, ištvermės ir aplaidumo ar bet kurias kitas stovyklas tėra apgaulingas paviršius, nėra nieko, kas slėptųsi už aukštos ir storos apmaudo sienos. Toji siena jį aptvėrė ir įkalino su visais kitais, jis toks, kaip visi kiti negyvėlių rūmuose. Štai kodėl pasidavė pagundai nuvykti į vietą.

Moskvičius“ išspjovė Niką prie jo namų. Susitraukusi vyro figūrėlė mindžikavo ant šaligatvio. Mykolas nebuvo tikras, ar Nika ras įėjimą į savo paties namus, bet jam tai nerūpėjo. Už keliolikos minučių „Moskvičius“ jį patį užtempė į kalną. Automobilis sustojo kelkraštyje ir Mykolas nurėpliojo namo. Užkopė statokais laiptais į antrą aukštą, atsirakino duris, įėjo, įnešdamas į butą nakties žemes ir ryto garsus, ir lyg apkvaitęs apsuko per visus kambarius. Rita prausėsi vonioje. Į keramines grindų plyteles teškėjo vanduo. Namuose daugiau nieko nebuvo.

Tomas Vaiseta: „Stipriam siužetui reikia išmonės, stipriam stiliui – drąsos“

2021 m. Nr. 3 / Rašytoją, istoriką Tomą Vaisetą kalbina Deimantė Blusevičiūtė / Tomas Vaiseta – kasdienybę tyrinėjantis istorikas ir rašytojas, vienas iš radijo laidos apie literatūrą „Pirmas sakinys“ kūrėjų bei vedėjų. 2014 m. pasirodė jo pirmoji…

Dovilė Kuzminskaitė. Vilniaus stigma

2019 m. Nr. 7 / Tomas Vaiseta. Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990. – Vilnius: Lapas, 2018. – 271 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis

ŠIMTMEČIO ANKETA: Danutė Kalinauskaitė, Elena Karnauskaitė, Tomas Vaiseta

2018 m. Nr. 7 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Ivanova. Kelionė į asmeninį pragarą

2017 m. Nr. 11 / Tomas Vaiseta. Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 232 p.

Virginija Cibarauskė. Į pasaulį besigręžianti proza

2015 m. Nr. 11 / Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 128 p.

Tomas Vaiseta. Į juodąją bedugnę

2015 m. Nr. 10 / Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa…