Agnė Žagrakalytė. Tautosakos praktika

2023 m. Nr. 11

Novelė

 

Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja. Tad toliau tuos šuns plaukus traukioju, kibūs kaip spygliai, bet šypsaus ir niūniuoju.

Vaikas dar buvau, tokį kiną rodė. Tam kine moteris vaikščiojo po kambarį ir taisėsi plaukus prieš veidrodį, grojo muzika, bet ta muzika – mūsų kaimo vargonininkas su klavesinu, moteris ta vaikščiojo po kambarį, tarpais atrodė, kad jau apsiverks ar pradės juoktis, muzika ta tokia prim prim prim prim, – tuoj apsiverks ir net nenutuokia, kad mes į ją žiūrim, supranti? Susirinko visi ir žiūri į verkiančią moterį. Tada man ir susirodė, kad ir mane šitaip. O tai kur, tu man pasakyk, garantija, kad, nežinau, angelas, ar kas ten, prižiūrėti priskirtas, nefilmuoja? Tai kaip kitaip jie mūsų veiksmus sužiūrėtų?

Šitą malkelę gali pasmulkint, ko tais neužsikuria.

Va, obuolius pjaustau, su tavim kalbu – filmuoja. Zyzia plonai taip, negirdi?

Tai miestas tau ausis atmušė.

Aš tai tikras miško paukštis. Matei, dešimt slovikėlių. Šio ryto kelmučiai. Žodžius renki, grybus rink, bent pilvas bus pilnas, o iš tavo rinkimo kas. Kelmučiai, trijų seserų juodalksnyno. Trijų seserų, nes ten trys seserys upelin kas vakarą eidavo kojų mazgotis. Nusimazgoja vakare kojas, žolių gniužulu kulnus nusišveičia ir pareina dainuodamos.

Kur man grįžti? Ar šitą pasakot? Čia jau bus ta tautosaka tavo?

Nu gyveno vienoj sodyboj trys seserys. Trys seserys vienos gyveno vienkiemyje tam. Kaip gali sakyti, kad gyveno vienos, jeigu gyveno toj sodyboj visos trys?

Pabandyk kada su trimis seserimis pagyventi, žiūrėčiau tada tavo vienatvės. Kaukdama tos vienatvės neprisikauksi. Tu kauki, seserys kaukia. Anoks čia džiaugsmas.

Viena aria, kita sėja, trečia akėja. Viena pjauna, kita varto, trečia suglobia sukrauna. Viena sugauna vištą, antra galvą nukerta, trečia plunksnas nupeša.

Vienos sau šitaip gyvena ir nė viena netekėjusi.

Ar susitarusios taip buvo, žemės nedalinti, ar viena kitą saugojo, ar viena kitai draudė, – kas ten bežino. Piršliai važiavo, nes žemė gera, seserys priedo vištų daug laikė, kiaušinius medinėse dėžutėse traukiniu pardavimui išsiųsdavo. Turėjo gi turėti to pinigo. Spaudė spaudikės.

Suknelė va nauja perkama tik viena, vyresniajai. Pernykštė naujiena atitenka antrai seseriai, ir taip toliau, viskas ir visada griežtai iš eilės, pagal amžių.

Vadinas, jaunylė visad pablukus ir seno fasono sukniom. O kur tu jau taip eisi? Kas tave čia, vienkiemy, matys?

Piršliai atvažiuoja, jaunylės ar viduriniosios nori, bet tvarka yra tvarka, ir tvarka turi būti tvarka, pagal amžių turi pirma tekėti pirmagimė, taškas.

O pirmagimei vidury kaktos tikrai taškas: apgamas kaip vabalas šviečia. Dabar gal sakytum, kad gal ir gražu, trečia akis sakytum.

Ką, ragana. Vienkiemy prie juodalksnyno visos suraganėja. Ar pelkėtas vanduo, ar ta triguba vienatvė, ar tyla, kurią tik vištų karkimas kudakavimas paplėšo lapei įsisukus.

Suko akis jaunikiai nuo triakės ir vis tas akis į kitas seseris nusukdavo.

Va tau greitakalbė, pasakyk greitai: „Kaip pažiūrėtajai į akis pražiūrėtosioms paskui pažiūrėti?“

Apsižiūrėjusios, kuo jų gyvenimas virsta, sutarė jos nebesibarti ir nebesitylėti, gyventi ir tiek. Gražiai gyventi.

Domino vakarais lošdavo. Vis tiek va tas sau taškų rinkimas rungtyniaujant rado pro kur prasimušti.

Tau pyragą kepu.

Valgysi, matysi.

Glitimai šutimai, pusę stiklinės samagono tešlon įmaišiau, panaikins viską, kur tu matei obuolių pyrage ką blogo, išsimislija nesąmonių. Tatai yra, aš tau pasakysiu, gryniausias išpindėjimas ir ne kitaip.

Tai miltų neėda, tai mėsos baidosi, tai vištų plunksnos, tai šunų plaukai jiem negerai.

Juzis, va, – šunų iš tolo vengdavo, kur tu kaime išvengsi. Rodos, ir nebijo, ir neįkąstas, bet nėr meilės tarp Juzės ir šunų, ir gana.

Samdinys, našlaitis.

Šeimininkų, pas kuriuos anas bernavo, duktė, panytė jauna ir bistri, šeškas.

Kur Juzė beeitų, vis jam prieš akis vizga, vis čiauška, vis čiurlena pro šalį.

Užgriuvo meilė Juzę kaip bėda, kaip dideli vandenys ant Juzės užvirto, šok ant bangos ir šiaušk, marškinių burėm, glušiteliau, kuo tolyn nuo šitos nelygios svajonės.

Namų ponia akyloji jau seniai viską pamačiusi, numačiusi ir sužiūrėjusi.

Namų poniai gailu darbininką paleisti.

Jei už šitokio dukterį leidi, ir darbai nudirbti bus, ir algos nebereiks mokėti.

Apsiženyti Juzei leido, o pati ponia motina jau nuo šeštos vakaro verpstę prie jaunųjų lovos galvūgalio pasistato, žiburį užsižiebia ir verpia.

Jauna dar mano duktė.

Sako ji ir žibina žiburį iki ryto ir verpia.

Tu žinai, kiek ji visko priverpė per tuos metus?

Čia ir kaimo šunis galėjo suverpti, ne tik ką.

Su visom žarnom, ragana boba.

Tai būna būna, ir megztinių, ir visko, – šuns vilna, ale vis tiek vilna.

Atnešė kartą kaimynė, kai dar ne vienkiemy, kaime su vyru gyvenom. Šuns vilnos atnešė.

Atnešė, sako, televizoriuj matė šildančias juostas nuo radikulito, ji pati jau tokią nusimezgus ir apsijuosus, patogu burokus raunant, vėjas po marškiniais nelenda lankstantis.

O tas šuo jos tikrai labai gauruotas buvo, ui kaip aš jo nekenčiau, jis, padla, man diemedį numyžo ir tują prie vartelių: kasdien ateina ir myža, nugelto nurudo viskas, reikėj nukirst.

Iš tų šuns vilnų, špagato gyslelę pridėjus, kojines nusimezgiau.

Šiltos buvo kojinės, o ir nesunešiojamos: plaukai šuns biro ir išbiro, liko, va, tinklelis špagatinis, ano nesudilinsi, tai jau paprasta vilna paskum apadžiau.

Vyras mano baisiai nemėgo tų kojinių, sakė, šlapiu šunim smirda kas kambary, negali anas tvert šuns kvapo, eina laukan. Gryno oro įkvėpt. Nuo šuns plaukų jis dusti pradėdavo, už gerklės stveriasi, ūsai tik pasišiaušia, ir jau lekia lauk pro duris, urgzdamas.

Vilkolakis, ką sakai. Sakai, tokiem šunys nepatinka?

Juokdavaus, sakiau, tau ne prie žemės reikėjo pristoti, o eiguliu būti, medžių žymėtoju, ar nusakintoju, ar sielininku, – nereikėjo man vardinti dalykų, niekad negalima grasinančiai vardinti, nes išpuls žodis lemiamą valandą, kai žodis stipriausias, ir išsipildys žodis, ir nebesugrąžinsi paleisto žodžio atgal burnon ir nebenurysi kaip upės moliusko, bus jau žodis įsikūnijęs įsigrybinęs įsimiškinęs, sakais varvantis.

Paduok tą stiklainėlį. Porą šaukštelių šitų granulių sučiulpiu, ir vėl kaip nauja. Bandysi? Galiu ir arbatos padaryti. Šitas granules karštu vandeniu užpylus bus geltona arbata, o šitas – raudona, nu?

Apie Juzę, sakai, nustojau pasakojus?

Tai kad nenustojau.

Kiek kantrybės Juzei reikėjo perdien darbus dirbti, pernakt su žibančia uošviene, tu man pasakyk.

Tad saulė vakarop, uošvienė žiburį žiebia, o Juzė ir miškan.

Švarką per petį, skersai kiemą pro šunį – ir miškan.

O šuo kaukia. Kaip tik vakaras, taip šuo kaukia, taip Juzė miško šakeles treškina, ir niurna ir murma ir urzgia, lėtai juda, už krūmo neužklius, medžio šaka nešvystels užkabinęs.

Aš gi tai tikras miško paukštis. Miško paukštis, čia taip tau sakau, bet ir kiti šitaip apie mane pasakydavo.

Miško lakūdra.

Ar miško paukštis vilkolakį prisipratino, ar vilkolakis, šakeles treškindamas, smalsų paukštį artyn prisitrupino.

Vienai reikėjo meilės bent trupinių, kitam labai trūko švelnių plunksnų poilsiui.

Miške ne amžinai slėpsies, samanom nesidengsi, driežų prisigaudęs neprisikepsi.

Tai spjovė kartą Juzė su visam į uošvienės žiburį ir išvažiavo.

Nusispjovė ir išplaukė, Argentinon. Kai grįžo, ta jo žmona gal jau už kito buvo išėjus, gal jie kažkaip per laikraščius susižinojo ar susirašė.

Grįžo tad Juzė, žemės kiek nusipirko. Mane susirado.

Mane tai tikrai per laikraščius, skelbimus vis rašė, kol atsiradau vieną dieną, stoties bufete, laikraštį su skelbimu susukus tūtele dairiausi. Nauja suknelė, kvepalai, pro žiūroną žiūriu, graži ir išsišiepus, o tada man prie ausies, iš nugaros, suurzgė, toks pasiilgtas, visi kaulai į vašką, negalėjau nė prasižioti.

Uošvienei buvusiai visgi ant kapo metalinį kryžių pastatė, naujobišką, šituos kraštuos nematytą.

Vis sakau, mano vyras, bet ženytis tai taip ir nesusiženijom.

Paskui, jau iš tremties kai Juzė laiškus rašydavo, tai vis „kaip ten mamutės kapelis, kaip kryželis“, – vis klausia.

Kapuos ten, pradžioj vartų, dešinėj, matysi – metalinis kryžius, žiba, varžtais prie pagrindo priveržtas.

Pargrįžęs, Juzė tuoj pat į kapus nupuolė. Kryžiuje gi buvo slėptuvė su pinigais.

Kas tau išteš, auksas gi, tam nieko neatsitiks, ar tu jį užkasi, ar skandinsi – nepagadinsi.

Apie seseris nepabaigiau? Kaip tai nepabaigiau.

Antra galvą kirto, trečia plunksnas pešė, ketvirta žarnas išvalo, vidurius išmazgoja, vakarykščių kopūstų prikemša ir kepti krosnin įkiša.

Va šiton, kur dabar tavo pyragas.

Aš ta ketvirta.

Buvo trys seserys ir ketvirtoji, jaunėlė.

Pabėgau nuo jų, nebeapsikenčiau.

Skriaust neskriaudė, tik tos akys visur: kur beeitum, viena nepabūsi, – o dar kiek akių nuo sienų, kiek šventųjų paveiksluos tų akių: kad ir skersai virtuvės eini, – į tave žiūri.

Pas seseris nudyžusia suknele beveik vien tik viriau, mazgojau, iš virtuvės tik vakarop miškan, tad ir mieste susiradau darbą virtuvėje.

Kai pabėgusi ant iš amerikų alkano grįžusio Juzės užšokau, nepabėgau nuo seserų žvilgsnių ir nuo šnypštimo, galvoj kaip radija sugedusi.

Nors Juzė ir užsimerkęs kartodavo, kokia aš soti, kokia šviečianti.

Gal aš jau buvau besotyste persigėrus nebeišskalbiamai.

Nežinau, nesuprantu, neatsimenu.

Kai visus vežt pradėjo, tai ir išvežė visus.

Juzė iš už jūrų pinigų parsivežęs – išvežė Juzę, seserys trys paukštyno karalienės – išvežė karalienes. Vištas išpjovė. Gaudė jas, nelesintas, leisgyves, kurkiančias, ir tie, ir anie, ir šunys, ir lapėms teko, aplink sodybą kaip prisnigta, plunksnos sukosi, klimpo žolėj, leidosi upelin, plaukė akmenis aplipdamos, mačiau.

Manęs ne, aš gi tarnaitė ponų virtuvėje, ujamasis darbininkų klasės elementas, mane derėjo pasilaikyti.

Su anais susidėjus, kažkodėl tikėjausi už tai sesers žiedo, žalia akelė, nesuprantu, kaip aš tą žiedą: visąlaik ta akis žaliai ant jos rankų šviesdavo ir aš susigalvojau, kad dabar, kai lygiava bus atstatyta ir visiem visko padalinta, tas žiedas bus mano.

Vat susigalvojau, ir viskas.

Tikėjaus, kad įteiks man jį, ar jis pats oru atskris ir kišenėj atsiras. Migla galvą apniaukus, rūkas, pūkai akis lipdo, garai, dūmai, judu lėtai, kaip šeško nusmaugta višta, kažką apie žiedo akį karkianti.

Kai Juzė vėl grįžo, apsigyvenom kartu, nebuvo jam kur pasidėti.

Nebelabai norėjo su manim kalbėtis, gal kalbų tų jau buvo prisiklausęs.

Gal jam visų tų kalbų jau buvo gana.

Seserys trys negrįžo, sakė, kad visos trys, susikibusios, prapuolė tarp sielių.

Melioracija seserų vienkiemį aplenkė, pinigais kryžiaus išsipirkau.