Gintarė Adomaitytė. Upeivė

2009 m. Nr. 5–6 

Rugpjūčio pirmoji

Niekada nemėgau švenčių?

Netiesa.

Blykstelėjau, dar kaip blykstelėjau kartą kitą kilmingoje puotoje. Nušokdinau ne vieną kavalierių kaimo vestuvėse. Ir savo namuose tebemoku nustebinti lauktus nelauktus svečius.

Bet…

Ta šurmuliuojanti minia. Tie išgalvoti ritualai. Parodiją, ne senovę primenančios kaukės, margi apdarai, aptriušusios dekoracijos vargino.

Tiesą sakant, vedė iš proto.

Į svetimą, bet mielą man miestą atkeliavau ramybės. Ar galėjau žinoti: žmonės ten švęs. Triukšmingai minės savo kažkelintąjį šimtmetį. Džiūgaus, kad neatmenamais laikais jų protėviams padaugėjo pareigų ir prievolių, o teisės kaip buvo, taip ir liko menkos.

Upė, sraunesnė už tą, prie kurios gyvenu, o ir kur kas švaresnė, kaimiška traukė mane. Viliojo įvairiaspalviai mediniai namai palei ją – vasariški, smagūs, nelyg iš animacinio filmo.

Kas dar?

Tai, kad čia nieko nepažinojau. Niekas čia nepažinojo manęs. Smėlėtas upės krantas, ramus praėjusią vasarą, dabar nutryptas. Ką galiu čia veikti? Tik brautis per minią miškan. Beveik pavyko.

Beveik.

Žmonės tautiniais drabužiais pačiupo mane į ratelį. Bandžiau mandagiai šypsotis. Sukausi kartu su jais. Žinojau, kad tuoj išsisuksiu.

Iki ramybės liko žingsnis. Moteris, apsisupusi skudurais, prisiklijavusi raudoną nosį, skaisčiai mėlynai pašešėlinusi akis, siūlė man kaušą, sklidiną drumzlino gėrimo.

– Paragauk, viešnia, išsipildys noras.

Ji laikė mane už rankos, alsavo į veidą mėtomis.

– Ko bijai, moterie? – čiauškėjo provincijos artistė. – Užsimerk ir galvok, ko nori labiausiai. Išsipildys.

Negera saulė spigino į akis. Jei ką jutau, tik nuovargį. Ir troškulį.

Skubiai išgėriau svaigų žolių antpilą.

Po gero pusvalandžio, nutolusi nuo apeigų, patogiai sėdėjau ant kelmo. Pušys guodžia. Nepažįstu, nesutikau, neieškau smagesnio medžio. Nežinau, kas moka labiau už pušį spindėti, kilti ir tempti kitus viršun.

Atsukau gertuvę. Baltas metalas, prisiminimas apie žiežulą, numalšinusią troškulį, gurkšnis ugninio gėrimo grąžino man – mane.

Rugpjūčio antroji

Gyvenu viešbutyje.

Priešais langus – bažnyčia. Žadina varpai. Einu ir einu. Ne stacijas. Palei stacijas. Kaimo drožėjo medinukai, naiviai nuspalvinta Kristaus kančia, jo kelias, jo budeliai ir gynėjai, palankios jam moterys labiau nei upė traukia mane.

Apsuku šventoriuje ratą. Antrą, trečią. Matau: ne viena.

– Jums čia patinka?

Jis aukštas. Mus skiria šventoriaus tvora. Kad pamatyčiau jo akis, turiu pasistiebti. Kam stiebtis? Jo akys – po patamsintais stiklais. Du akiniuočiai – jis ir aš – tai jau mįslė. Gal giminiuosimės. Gal būsime juokingi vienas kitam. Greičiausiai juokinsime kitus.

– Ar ieškote ko? – klausia jis.

Ieškau.

Dairausi, bičiuli, tavęs.

Rugpjūčio trečioji

Ar žinote tą jausmą: neatsitiko nieko, o atsitiko kažkas. Aplinkui ryškiau, spalvingiau. Kartu ir ramu. Man nebereikia nieko. Aš viską turiu.

Ne iš karnavalinės raganos kaušo, ne iš gertuvės ragauju – ir vėl ragauju – stiprų gėrimą. Nepažįstamasis, vakar sutiktas šventoriuje, šiandien smuklėje mane vaišina.

Jie sugrįžta. Jie visada sugrįžta rugpjūtį. Dar palydės rugsėjį, o spalį tingiai blės: sutapimai ir ženklai, nuojautos ir išsipildantys sapnai.

Atradusi tylą, tokią mirtiną tylą, kad galiu ją paliesti ranka, sukau dulkinomis gatvelėmis ratus. Vis sutikdama bernioką ant motociklo. Ir jis suko savo ratus, trupino vakaro ramybę.

Aikštėje išgirdau slopų bildesį. Atsisukau: juodas motociklas lėkė ant manęs. Berniokas raitėsi po palinkusiu kelio ženklu – raitelis, numestas žirgo. Ratais į šaligatvį šalia manęs minkštai atsitrenkė motociklas.

Gyvenime nemačiau tokios greitos greitosios: ji atvažiavo tuoj pat, ligoninė prie aikštės.

Išsiskirstė žiopliai. Likau viena.

Ne viena.

– Jums pasisekė. Ar visada taip sekasi? – Nepažįstamasis palietė mano petį.

– Visada, – tryškau pasitikėjimu.

– Ir man pasiseks. Jei kartu vakarieniausime.

– Užteks kavos.

– Gerai. Vadinkime tai kava.

Smuklėje prie užtvankos, prie purslais trykštančio jos krioklio, kėliau taurę. Nebandžiau slėpti – ar būčiau paslėpusi? – virpa ranka.

Sėdėjome smuklėje dviese. Tik dviese. Dulkėtas miestas nė iš tolo nedvelkė užvakarykšte švente.

– Sveika naujai gimusi. Jūs atrodote… tokia drąsi ir tokia… Gležna, moteriška, – virptelėjo ir jo ranka.

Ir pasijutau laive.

Ir ne prie upės. Net ne upėje. Neaprėpiamuose vandenyse, vienui viena. Laive be burių, be irklo, be variklio. Atsidavusi vėjui, vandens purslams, temstančiam dangui. Viskam, kas atsitiks.

Sukrankė varna. Kartą kitą – kar.

Atsipeikėjau.

Gal paskubėjau Nepažįstamajam išsipasakoti – nelauktai, netikėtai, beveik springdama. Ar galiu, pasakodama apie save, neužsiminti – bent jau neužsiminti, bičiuli, – apie tave.

Nepažįstamasis nusiėmė akinius. Visada sutrinku žvelgdama į žalias akis. Šį kartą – pjūties mėnesiui atėjus – ir nuo to, kaip smalsiai, kaip reikliai žalios akys tyrinėjo mane.

Rugpjūčio ketvirtoji

Jau gana.

Jau užtenka man tos ne mano upės.

Ne mano miesto.

Nepažįstamų žmonių.

Žaliaakis, stotingas, kiek panašus į kunigą, atvykęs – taip sakė – tvarkyti palikimo reikalų – vaikštinėja po tą patį miestą – kažkur netoli manęs. Varsto įstaigų duris, tvirtina dokumentus. Gniaužau saujoje skubotai brūkšteltą jo adresą: esu pakviesta į svečius.

Dar ne dabar.

Kada nors.

Į netikėtai mirusios tolimos giminaitės testamentu jam užrašytus – kodėl, už ką, sakė jis, nežino ir pats – paklypusius paupio namus.

– Jei bandysite vėl lįsti po skraidančiais motociklais, paguosiu, – smuklėje mano ranką lietė Žaliaakis.

– Arba po traktoriais, traukiniais…

– Nusispjaukite, ponia, tris kartus.

Žinoma. Tfu. Tfu. Tfu.

Mano atvirumui. Mudviejų skubotai pažinčiai. Pagundai.

Rugpjūčio septintoji

Dulkantys keliai ir vieškeliai. Senoviškas, benzino tvaiku persisunkęs autobusas. Jis ištikimai kiekviename kaimelyje surenka ir išbarsto skarotas močiutes.

Važiuoju namo.

Mes neturime automobilio – nei Žaliaakis, nei aš.

Nevairuojame.

Mes tie, kurie išlipa – iš traukinio, iš autobuso – neaišku, ko ir kodėl, tiesiog šiaip sau, nes to norime – svetimame mieste.

Kadaise – arba neseniai – buvau sentimentali. Ir šis mano dienoraštis, šis pasakojimas apie tai, kas nutinka moterims prie upių, sentimentalus. Jei kam atrodo, kad tai nuodėmė, tegu.

Kas man.

Daiktai, žmonės, reiškiniai, viskas, kas aplink mane, kas šalia, turėjo – tebeturi – vieną vertę: ar kelia man prisiminimus.

Kaupiau raštelius, laiškus, žvakigalius, saldainių dėžes, saugojau apdužusias vazas, puodelių šukes. Atrodė: svarbu prisiminti, prisiminti.

Ką?

– Tu visada buvai minimalistė, – kartą, minutei prisėdęs išgerti kavos, pasakė buvęs bendradarbis.

Minimalistė – nes nesiguodžiau jam, kaip buvo įprasta tais metais, kad gyventi sunku. Kad stinga pripažinimo, pinigų.

Minimalistė – gal todėl, kad ką rašiau ar kalbėjau, ką dirbau, ką veikiau – tai po ne daug. Retai. Neilgam. Kūriau įspūdį: jei ką darau, tai padarau iš nieko. Savaime. Lengvai.

Minimalistė – patikėjau aš.

Ir sukišau tąsyk į tamsią spintą daiktus, daiktelius. Ir liko tik tai, kas tą valandą atrodė svarbu. Ir tu, bičiuli, žvalgeisi po mano namus pritariančiu žvilgsniu.

Autobuse rugpjūčio septintąją į smulkias skiautes plėšiau Žaliaakio adresą. Plėšyk neplėšius – neprisiminti neįmanoma: Upės gatvė, 3.

Rugpjūčio dešimtoji

Žmonėms ne visada pasiseka rasti savo miestus. Aš radau. Nenoriu išvažiuoti iš Vilniaus nei ilgam, nei toli. Ilgiausia mano gyvenime kelionė – jei kam patinka, ekspedicija – truko mėnesį. Tolima. Dosni.

Baikalas ir sraunios, šaltesnės nei Sibiro upės; stiprūs mediniai kaimai; lėta – nepanaši į Vilniuje girdėtą – rusų kalba; vienu metu žydinčios gėlės darželiuose – nuo pavasarinių iki rudeninių; buriatų siaurų akių išmintinga tyla.

Ar noriu ten grįžti?

Ne.

Bet visada noriu išvažiuoti dienai kitai.

Apsergu iš pavydo, kai matau: žmogus išlipa mažoje stotelėje ir taip… kažkaip… visai kitaip, negu ėjo stoties peronu… keliauja pėsčias toliau, palinkęs, bet orus po miestišku kroviniu, nešdamas giminei dosnių lauktuvių, nežiūrėdamas, nesirūpindamas, kur eina. Kojos namo veda pačios, taip pat vestų ir naktį.

 

Tas mano noras, užmintas burtininkei…

Kaip jį atpasakoti? Bent pačiai sau?

Gerai, Žaliaaki. Aplankysiu tave. Kas gali man uždrausti išlipti iš autobuso antrąsyk tais pačiais metais, tą patį mėnesį, tame pačiame mieste?

Rugpjūčio penkioliktoji

Ką veikiu?

Skaitau.

Toks mano darbas – skaityti knygas. Rašyti apie jas. Kartą per savaitę einu į redakciją – pateikiu apžvalgas.

– Kada nors jos sugrįš, tos tavo perskaitytos knygos. Prisikels keisčiausiais pavidalais, – sakei, bičiuli, man.

Ne tik man.

Svečiavomės mudu pas madingą rašytoją. Sėdėjome prie vaišėmis apkrauto stalo: bestselerio autorius, apsukri jo leidėja ir drovi, budriai dirsčiojanti ir į leidėją, ir į mus, atvykėlius, rašytojo žmona.

Nufotografavai rašytoją ežere mojuojantį dalgiu.

Rugpjūčio septynioliktoji

Kartais rašau savo knygas. Arba redaguoju svetimas. Beviltiškus tekstus verčiu pakenčiamais. Stebiu, kaip stiebiasi, pučiasi jų autoriai. Jau greitai tieks man patarimus: kaip rašyti, kaip gyventi. Tik taip: atsilapoti balkoną kuo plačiausiai paryčiais. Prisipilti sklidiną stipraus gėrimo taurę: parašiau. Šią naktį parašiau.

Nuo Neries atkeliaus vėsa. Vėsą išblaškys gailiai, kaprizingai kaukiantys, dar neprabudę, bet jau į gatves išginti troleibusai. Ir visa kita, visa kita – tie į vienumą vangiai bandantys lipdytis garsai, tos spalvos, bruzdesiai. Pasibaidys bičiuliška nakties vienatvė, per dieną slapstysis mieste.

Šiąnakt Žolinę peržengusi, paryčiais balkone atsipeikėju: ne tik mano taurė, bičiuli, ir tavo man dovanota gertuvė vis dar pilna. Sklidina.

Rugpjūčio dvidešimtoji

Kartais nieko neveikiu.

Nieko neveiksiu šiandien – niekas nevargins manęs. Nei skaitau, nei rašau. Niekuo nesirūpinu. Skambučiai – prie durų, telefono – ar tai svarbu? Ar svarbus kam boluojantis laiškas mano pašto dėžėje? Ar svarbu, kad man keturiasdešimt ir keli?

Kai reikėjo perlipti keturiasdešimt, slenkstis atrodė per aukštas. Per status.

Vėjas nešiojo mus, tave ir mane, bičiuli, raudoną tavo automobilį, kai važiavome prie jūros lietaus nuskalbtu plentu. Sausio lietus – ir vasariška, vasario link besiritanti saulė. Ledinės marios – ir besniegiai miškai. Ir naktis Nidos prieplaukoje, ir tavo gertuvė, ir jūros mums išmestas kaulas, ir…

Susimaišė trys dienos, trys naktys, dar labiau maišėsi vasara ir žiema. Aptrintais džinsais, senu megztiniu, be dažo kruopelės švenčiau savo keturias dešimtis.

Perkūnas žiemos vidury daužėsi pernakt.

Rugpjūčio dvidešimt šeštoji

Dabar jau grįžau. Tikrai sugrįžau į Vilnių. Įsileidau kaimynę. Pritariau jai: tvarkysime laiptinės duris. Oriai – spynos labui – iškračiau paskutinius litus. Kėliau telefono ragelį. Prašote paskaitos? Gerai. Bet kur, apie ką? Mokytojams, apie moksleivių rašinius? Kodėl ne, ypač jei taip anksti rūpinatės. Rugsėjis dar toli. Sakote, nebetoli, jau čia pat?

Gal.

Atvėriau pašto dėžutę. Atplėšiau voką. Pridulkėjusiuose, labiau nei gatvės katė aptriušusiuose, apleistuose, tykiuose savo namuose, blokiniame plokščiastogiame penkiaaukštyje, nuo krapų ir svogūnų, nuo tagečių ir velniaižin kokių augalų pažaliavusiame balkone varčiau voką. Ir laišką.

Vadinsiu tai laišku. Nors voke – laiške – ne žodžiai. Tik nuotrauka: tiltas per sraunią upę. Ne taip jau seniai, rugpjūčio trečiąją, ėjau tuo tiltu. Bandžiau eiti.

Sarmata prisipažinti.

Prisipažinti sau: apsisuko galva. Nebežinojau, ką daryti: slinkti pirmyn ar atgal. Jaučiausi kaip Nežiniukas vaikystės knygoje šliaužęs tiltu. Guodžiausi: niekas nesužinos, nepamatys. Guodė ir upė, vardu Šventoji: gal kas iš padangių palaimins mane, taip neseniai šventoriuje ėjusią palei stacijas. Nelaimino. Ne taip ėjau. Nepasiekiau kito kranto. Užsimerkusi tiltu grįžau atgal.

Tai buvo tą dieną, kai motociklas – žirgas be raitelio, o dabar jau atrodo – raitelis be galvos – tykaus miesto aikštėje vos nepribaigė manęs. Nepasakojau apie tiltą niekam. Net Žaliaakui smuklėje neatviravau. Jis žino. Žino, kaip bijau savo baimės.

Rugpjūčio dvidešimt devintoji

Norite sužinoti mano kelius Vilniuje?

Svarbūs tik tiltai. Tik tie, kuriuos pereinu – drąsiai, ramiai – visada. Jie per aukštai, kad suktųsi galva.

– Kvailystes reikia daryti protingai, – stabdei, bičiuli, mane.

Čiupai mano ranką, kai užsimaniau pavasariop paskutinį kartą pasivaikščioti žiemos, taip retai į Vilnių su speigais ateinančios, surakintos upės ledu.

Rugpjūčio trisdešimt pirmoji

– Tu apkabinai mane?

– Taip.

– Stipriai?

– Taip

– Prisiglaudei?

– Taip.

– Tu mėgsti mane?

– Taip.

– Ir aš mėgstu tave. Ar tavo gertuvė vis dar pilna?

– Taip.

– Pilna, nes mėgstu tave. Tavo bičiulis vis dar… – kaip ir – šalia?

– Taip.

Taip. Tikrai.

Mano miręs bičiulis nepalieka manęs. Ir jo palikimas – sidabro gertuvė – pilna. O aš – svetimo glėbyje.

 

Gerdama raganos kaušą užsinorėjau per daug.

Visko. Iškart.

Užsinorėjau būti laiminga.

– Tai būk, – žalios akys žiūri į mane nuogą. Bejėgę. Atsipalaidavusią. Bevalę, bet tokią patenkintą. Glosto žaliu atlaidžiu žvilgsniu.

Tas, kurio nepažįstu, pažinti nenoriu, liečia mane ne rankomis.

Glotniu, švelniu liežuviu.

Rugsėjo pirmoji

Ji pasirodo nuogut nuoga.

Ji vaikštinėja smagi po miškus ir laukus.

Ateina į priemiestį. Priglunda prie miesto. Šypteli, net pasišaipo. Ir traukia atgal. Keliauja – atgalios – vis atsisukdama – kemsynais ir pelkėmis. Skabo – atsargiai ir švelniai – medžių lapus.

Ji džiūgauja. Tyliai – pati sau. Kvatojasi.

Ji klaidina giriose grybautojus. Baudžia juos už gobšumą, už žemyn, tik žemyn nudelbtas akis. Ji matoma ir nematoma. Galbūt girdima. Paglostoma. Nepagaunama už rankos. Nevaldoma. Nesustabdoma. Ji neužsibūna, ta rudens pradžios šviesa.

Bet spėju, aš dar spėju – šį rugsėjį – nueiti su ja. Paskui ją.

Dar spėju – atsibudusi viena apleistame, girgždančiame Žaliaakio name. Drobiniuose, svetimų žmonių kvapus sugėrusiuose, sujauktuose pataluose.

Skaisčiaburnių, žalumynuose išsidrėbusių bruknių kartumas, raukšlėtų, ašarotų mėlynių saldumas iki pat Vėlinių lydės mane.

Lydės vasaros įžadai, palikti Šventosios krante.

Rugsėjo antroji

Pykomės. Per dažnai. Per daug. Nebuvo mano gyvenime griežtesnio kritiko. Nekenčiau, mano bičiuli, tavęs.

Skridau, kai gyrei.

Nesusikalbėdavome. Nesusitardavome. Drabstėme vienas kitam neteisingus žodžius.

Kiek kartų visiems laikams pabėgau nuo tavęs?

Bet tik aš.

Pasišaukdavai – lėkdavau atgal tekina. Ir ne tu man, dažniau aš tau dovanojau suvargusių Vilniaus bobučių augintas, naiviai sudėliotas darželio gėlių puokštes.

Neatspėsiu, kas man pasiuntė tave.

Tąsyk, rugpjūtį, Medininkų pilyje. Ir vėliau, tirštą rudenį, Pažaislio vienuolyne. Ir pavasariop, kai keliavome panemuniais, sustodami ties kiekviena pilimi, iki Ragainės.

Raudonėje, kol tu sukinėjaisi su kamera po malūno tik tau patrauklius kampus, sutikau pakaušusį valstietį.

– Panele, ar žinote, kas yra laimė? – artistiškai, tartum nuo klojimo teatro scenos, klausė jis manęs. Pats atsakė: – Laimė – tai gyventi Raudonėje, ant Nemuno kranto.

Ir nusvyravo.

Vienplaukis, atsilapojęs, įraudęs, į savo – dievuliau duok jam – laimingus namus.

 

– Tai ar žinai, pa-ne-le? – raiškiai – per raiškiai – skiemenuodamas klausia Žaliaakis.

Ką veikiu čia?

Kodėl esu pas jį, mintis mano beskaitantį? Kas aš prie upės, miškų apsuptame svetimame mieste?

Rugsėjo penktoji

Nematau Žaliaakio per dieną.

Ir nenoriu matyti.

Nepasigendu.

Užsirašau šį tą. Žiūriu į upę. Žaliaakis grįš, kai sutems. Nevarys manęs iš savo namų – iš Upės 3.

Ir likti neprašys.

Mes. Nesusirišę. Neprisirišę. Surišti.

Žaliaakis nepasakoja apie save. Bet klausinėja – nuolat – kas aš.

Pirmą jo norą įvykdžiau. Be vargo, be pastangų, be kančios. Tapau – esu – būsiu – jo.

Kas toliau?

Rugsėjo septintoji

Niekas neprašė mudviejų sutarties pasirašyti krauju. Nebuvo iškilmių. Ir į Šatriją aš neskridau. Taip jau sutarėme su Žaliaakiu paskutinę vasaros dieną: kol liksiu jam ištikima, ką ten ištikima – atsidavusi… Kol būsiu jam atsivėrusi, kol būsiu jo – tol mano bičiulio gertuvė liks pilna.

Visada pilna. Sklidina.

Laukiu Žaliaakio kito pageidavimo. Jei išpildysiu antrą jo norą, visada, iki mirties, ir ten – net ten – jausiu savo bičiulį šalia.

Kas, kad kai Žaliaakis nusiauna, jo kanopėlės per garsiai beldžia į papuvusias seno namo lentines grindis.

Kas, kad kai mylimės, apsiveja aplink mus šiurkšti jo uodega.

Prie Šventosios upės aš šėtono glėbyje.

Išpildysiu tris – tik tris – jo norus. Ir atgausiu, prikelsiu, bičiuli, tave.

Rugsėjo dešimtoji

Prisimenu – paskaita.

Paskaita lietuvių kalbos mokytojams kitame Lietuvos pakrašty.

Ten, kur gruoblėtos lygumos. Kur aukštos kaip siena mėlynos eglės. Kur stiprūs žmonės verda stipresnį už juos pačius alų. Kur sukasi nuo vyšnių žydėjimo galva pavasarį, nuo jų raudonumo spurda širdis rudeniop.

Tu, bičiuli, nemėgai to krašto. Nuobodus.

Aš tvirtai rėmiausi Žiemgala. Ir dabar ja remiuosi. Bent jau ten niekas man neprimins tavęs.

– Antrą pageidavimą išpildysi stotyje, – kruopščiai, rūpestingai krovė mano kuprinę Žaliaakis.

Ir gertuvę – sklidiną, apsunkusią – įdėjo jis.

Rugsėjo vienuoliktoji

Tik aš žinau, kaip pasikeičiau nuo tos dienos, bičiuli, kai nebeturiu tavęs.

Mudviem klojosi kitaip, negu visiems. Darniai gulė tai, ką tu fotografavai, ką aš rašiau.

Mus skirdavo ir perskirdavo. Žurnalo redakcijoje krovė nuobodžiausius darbus. Atlikę duoklę, ne pareigą, bet prievolę, ir vėl – šiaip sau, bet ko, ko nors – rovėmės kelionėn kartu.

Jei gynėme vienas kitą per nykius gamybinius susirinkimus, jei mūrijome sieną nuo gandų, apkalbų, paskalų, jei jutome, kad neberandame, net nebeieškome su kitais bendros kalbos, jei nebegalėjome vienas nuo kito atitolti ilgam, tai tik todėl, kad atrodė: sau, savo trajektorija nuo mūsų lekia Žemė.

Mudu lekiame sau.

Kam rūpi, angelop ar velniop.

Kai tavęs nėra, gyvenu perpjauta – pusė, lygiai pusė manęs.

Yra sakinių, kurių galiu nebaigti. Baigti negaliu.

Rugsėjo tryliktoji

Tik tu žinai, Žaliaaki, kaip pasikeičiau, kai prie Šventosios sutikau tave. Kaip pakeitei tu mane.

Paskaita: stoviu prieš pilnutėlę salę. Negaliu atsistebėti: pasitikiu savimi. Aš? Neatpažįstu: ar tai mano ji, ta sklandi kalba?

Jei kas sustabdytų. Jei paklaustų, ką dabar čia kalbu – nežinočiau ne tik ką. Net apie ką. Kodėl.

Atsitiesiau su Žaliaakiu. Nurimau.

Pirmąsyk gyvenime neįsitempusi, nepailsdama, tik tai, ką noriu, apie ką noriu rašau.

Žurnalo redakciją palikau tada, kai mano bičiulis paliko mus. Mane.

Birželio rytą, prieš jo parodos atidarymą, plyšo mano draugo širdis. Nenustebau. Nesibaiminau. Net nenuliūdau.

Nelaidojau.

Ir kapo lig šiol nelankiau.

Ir per Vėlines niekur iš namų nėjau.

Ir gertuvę, tą gertuvę, kurią turėjome išgerti dviese po parodos atidarymo, ir tik ten, kur mudu klajojome, per ilgai išlaikiau.

Ant Verkių kalvos, ant aukšto Neries skardžio, lig šiol nenuėjau – neužkopiau.

Rugsėjo penkioliktoji

Aš.

Nebe žurnalistė.

Prastų knygų redaktorė. Kimstanti paskaitininkė.

Krintanti į vilkduobes, kurias pati išsikasiau, iš jų besikapstanti – vaikštinėju po svetimą miestą. Po Šiaulius.

Pulkas užkimusių varnų lydi mane.

Išvažiuosiu po dviejų valandų. Nežinau kur. Gal į Vilnių. Gal į Anykščius – į Upės 3. Autobusu ar traukiniu – ar ne tas pats kuo.

Ar svarbu kur.

Iš kurios stoties.

Pasišaukia geležinkelis. Viešbutyje prie stoties kelias naktis klausiausi, ką bando man subildenti per lėti, per vangūs traukiniai.

O ką daugiau galėtų?

Pa-pra-šys.

Ir tikrai.

Jis prašo tik cigaretės – apšepęs valkata liūdnu žvilgsniu. Tokiu žvilgsniu varsto valkatos specialistai, įgudę graudinti vienišas, senstelėjusias damas. Gavęs cigaretę, prašo ugnies. Randu žiebtuvėlį. Pridegu. Jis godžiai traukia dūmą, bet vis tiek žiūri alkanu žvilgsniu.

Neprašo pinigų. Bet prašo nupirkti jam bilietą į Vilnių. Teiraujasi, ar nepyksiu, jei kartu važiuos.

Per gimbogalas ir baisogalas, pro kėdainiškus kaminus ir jonavų fabrikus, pro Nerį, atitekėjusią nuo mano namų, važiuoju stovėdama. Vykstu į Vilnių prikimštame, perkimštame troškiame vagone – per vis dar žalią, naivų, raudonio nepatyrusį rudenį.

Ne tik stoties valkata, ir kiti žmonės, keleiviai pakeleiviai, daugybė žmonių vagone siunčia mano bedugnę gertuvę per purvinas, rauplėtas rankas, kiša prie jos seilėtas burnas, riaugėja.

Na ir kas?

Plėšri moteriškė nusega nuo kaklo mano grandinėlę. Kita, dar plėšresnė, kėsinasi į mano žiedą. Įkyrus vaikigalis naršo po mano kišenes – ištraukia raktus.

 

Tai aš.

Nemėgstanti skaičių, skaitmenų – kad ir kur jie slėptųsi – piniginėje ar laikrodyje. Ir pinigus, ir laiką slepianti kuo giliau – ištikimose džinsų kišenėse. Ten, kur slepiu namų raktus.

 

Lėtas traukinys tirštoje naktyje.

Raiši, žaizdoti, raupsuoti. Gudrūs ir purvini. Prakaituoti. Tie žmonės – vyrai ir moterys – gašliai visą kelią čiupinėja mane. Sotūs apsimetėliai tik Paneriuose, netoli Vilniaus, tampa tokie kaip visi. Tvarkingi keleiviai dairosi pro purvinus langus, rūpinasi, kiek dabar valandų.

 

Švelniu Vilniumi per rūką, tuščiomis rankomis, be striukės, be megztinio, vienmarškinė, apčiupinėta, nuglamonėta, apiplėšta – iki savo namų, iki jų užrakintų durų – pareisiu pėsčia.

Eisiu pro Aušros Vartus. Didžiąja gatve. Šventaragio slėniu. Palei Vilnią ir Nerį. Ką dar galiu prarasti naktį?

Net ir perėjusi Žirmūnų tiltą nebandysiu eiti gatve. Naktį tik palei Nerį. Palei tykų jos šnaresį. Pabaidau nurimusius nakties paukščius. Gąsdinu besiglaustančias poras. Aplojama iš namų išguitų, labiau nei aš vienumos pabūgusių šunų.

Atspėjau, Žaliaaki.

Taip ir žinojau: tu į mano namus įleisi mane.

Mano gertuvė ant stalo ir vėl stovės sklidina.

Smagiai į aptriušusį kilimą bilsnos nuogo velnio uodega:

– Tai iškentei kelionę, atlaikei?

– Taip.

– Ar trečio mano noro bijai?

– Taip.

Rugsėjo dvidešimtoji

Ne poetė, kadaise medicinos sesuo, o dabar – ambasados valytoja, ne beraštis suvaikėjęs diedukas, sumanęs išleisti pasakaites savo anūkams, ne sutrikęs studentas neakivaizdininkas, nesugebąs sukurpti diplominio, veržiasi pro mano duris.

Ne duondaviai, kurių nekenčiu. Iš kurių šaipausi. Ir gyvenu.

Ne skambina, bet žinomu ženklu beldžiasi į mano duris ori ponia.

Karalienė.

Valdovė – be apsaugos, be palydos. Sutrikusi. Nuvargusi. Liūdnai šypsosi ir teiraujasi, ar ją atpažįstu.

Kur neatpažinsi.

Kad ir pavargusi, tačiau valdinga.

Vis bandė, bičiuli mano, nupirkti savo dvarui tave. Kaip nepirks. Tavo fotografijose atrodė negrabi, bejėgė. Klusniu pakeleiviu, dvaro tarnu svajojo tave turėti.

Jokia paslaptis: mano bičiulio daug negatyvų liko redakcijoje. Tai, kas tikra, kas svarbu, liko pas mane.

Valdovė tiesia man dosnią sutartį.

Žaliaaki, pričiupai mane.

Spalio trečioji

Lėtai išeiti pro duris. Nusileisti per kiemą nuo kalnelio. Pereiti judrią gatvę. O jau tada – nepaklysi.

Eisime, Žaliaaki, palei Nerį, dešiniu krantu.

Keliausime nei lėtai, nei greitai. Pasidžiaugdami, kaip per velnio slenksčius šokinėja, kaip atsiveria ir vėl pasislepia mano upė – Neris.

Sidabro lapais mos jovaras. Primins man sidabrinę grandinėlę, ovalų medalioną, likusius valkatų vagone. Tai pirmojo, veik paauglystės laikų meilužio, muzikoje skendėjusio smuikininko, dovana. Sena. Nusenusi. Iš netikėtos jo kelionės Italijon.

Ištekėjau ne už smuikininko.

Smuikininkas vis išnirdavo. Vis atgydavo. Nesitraukė iš prisiminimų. Veržėsi – bent jau iš tolo – mylėti mane.

Jei panorėčiau ir dabar čia pat paneryje išgirsčiau jį – liūdną pasažą prašmatniame festivalyje, tolimoje šalyje. Svetimoje.

Ir aukso žiedą praradau traukinyje. Tai šit kaip, drebule, mojanti man auksuota, droviai virpančia šaka. Mano santuoka, mano skubotai iškeista pavardė, mano skyrybos, ir jūs kartu su žiedu likote – gal dar tebesivažinėjate – vaiduoklių traukinyje.

Tebedunda geležies keliu mano dienoraštis, barsto – nuo Vilniaus iki Šiaulių, nuo Šiaulių iki Vilniaus – neramius mano sakinius. Kur ir kada, kokiuose bulvaruose juos dėlios svetima ranka?

Į savo namus, Žaliaaki, galiu pareiti tik tada, kai tu įsileidi mane. Neatiduodi man rakto, kurį tavo svita atėmė traukinyje.

Kol kas negali neįsileisti. Net šokinėji apie mane.

Ir aš užsimirštu. Neatsipeikėju. Nesusivokiu, ką darau – atsiplėšti nepajėgiu – su tavimi – nuo tavęs – naktyje.

Esu įkeista. Neparduota.

Ievos ties Valakampių tiltu liūdnos. Nuleipusios, nuskurusios. Trinapolio vienuolynas jau čia pat. Žaliaakis kikena: vesi mane pro bažnyčią, palei šventorių suksime ratą, vėl?

Eisime palei užvertus vienuolyno vartus. Ir dar toliau, dar šiek tiek. Nesuksime į kairę. Nekilsime kalvomis miško taku. Prieitume Vilniaus kalvarijas – gal pabūgtų akimirkai šėtonas. Gal atitoltų. Tik kad man pačiai kalvarijų gana.

Ties baltu malūnu Žaliaakiui palengvėja. Malūnas – toks ar kitoks – vis tiek velniava.

 

O toliau?

Mediniais laiptais dusdami, bet nesiilsėdami, palenktyniaudami, nuovargį slėpdami – aukščiau, vis aukščiau ir dar aukščiau – kopiame dviese. Nesidairydami atgal. Akimirką kitą vienodu mudviejų alsavimu patys sau tykiai pasidžiaugdami.

Ir jau stovime ten.

Šėtonas ir aš.

Sunkiai alsuojame ant kalvos, kur mudviejų, bičiuli, pradžia. Tai čia, naivioje parko altanoje, palikusi, pametusi, išsilaisvinusi ne tik nuo meilužio smuikininko, ne tik nuo vyro inžinieriaus, bet ir nuo tarnystės rūmams, sutikau tave.

Švelniai, švelniau nei ruduo mane apkabina Žaliaakis:

– Greitai Vėlinės.

– Taip.

– Tiki mano pažadais?

– Taip.

– Prikelsiu aš tau jį, tavo draugą. Grąžinsiu. Tikrai.

– Tikrai?

– Jei nori, mieloji, čia ir pasimatysite. Jau greitai. Tik nueik į tuos rūmus. Pas valdovę. Ar nueisi?

– Taip.

– Bent kiek pasiilgsi manęs?

– Taip.

Spalio dešimtoji

Meluočiau.

Meluočiau, jei imčiau zirzti. Atseit buvome nereikalingi, nepastebėti, nepamatyti. Gal tik per ilgai mudu, bičiuli, atidėliojome tą metą, kai ant plikų sienų pakibs tavo paroda. Dar labiau – kai pasirodys mudviejų knyga. Juokavome: spėsime. Kada nors. Kitame gyvenime. Po mirties. Va jau tada…

Dabar ta diena.

Prakilni ponia, valdanti mūsų karalystę, į savo rūmus kviečia mane.

Esu kadaise jos rūmuose praleidusi gal – apie – tūkstantį dienų. O ir ne vieną naktį… Esu čia net gyvenusi – tame belangiame, bet prašmatniame pastate. Kai apsuptoje mūsų karalystėje tebuvo nykuma. Tamsa.

Tarnavau valdovės svitoje – jos aparate.

Vis dar sapnuoju: einu tuščiais koridoriais. Pasitempusi. Aukštakulniais bateliais. Pilnu glėbiu faksogramų, svarbių pranešimų – einu – ir suklumpu.

Tada atsibundu.

Į duobes, pačios išsikastas, įkritusi, laisve savo užspringusi, sapnuoju, per dažnai sapnuoju, mano karaliene – kokio velnio – tave.

 

Dabar nesapnuoju.

Sėdžiu karalienės rūmų spaudos konferencijoje. Klausau, koks tu buvai talentingas. Kaip džiugu, kad man, archyvų saugotojai leidus, pagaliau pasirodys tavo, bičiuli, fotografijų knyga. Su ištikimos kolegės – pabrėžia valdovė, į mane mostelėjusi publikai pristatydama – jautria įžanga.

Ne salėje šį kartą sėdžiu, kaip įpratusi.

Sėdžiu prieš salę.

Klausinėju ne aš. Tuoj kas nors ko nors pasiteiraus manęs.

Ir pamatau, bičiuli, tave.

Vieną.

Atokiai.

Salės kampe. Taip, kaip tu moki. Kaip mokei mane. Stebintį ne spektaklį scenoje. Stebintį, kaip spektaklį stebi kiti.

 

Kur daugiau įsitaisytum tu, Žaliaaki, jei ne pirmoje eilėje?

Spalio penkioliktoji

Jau nebežinau, ką sau leidžiu. Nežinau, ką darau.

Net Žaliaakis nebando apkabinti manęs. Retsykiais dar nuvažiuoju pas jį. Prie Šventosios. Į Upės 3.

Upė Šventoji lapais nuklota.

Be rakto, kiaurai per duris įeinu į namus, svetimus ar savus. Gatvėje žmonės neatpažįsta manęs. Ne tik draugai ir draugės, ne tik buvę bendradarbiai ir darbdaviai, net giminaičiai nemato manęs, kai prie jų prieinu.

Negirdi, kai šūkteliu.

Nejaučia, kai tempiu už rankovės.

Man atrodo: žmonės apsirengę per šiltai.

Per lengvai apsirengusi aš. Kad šaltis jau čia, suvokiu tik tada, kai pamatau: šalna.

Tapau ne tik nematoma. Ne tik negirdima.

Nejuntama.

Bet jei aš matau ir uodžiu, jei girdžiu ir jaučiu – gyva?

Lapkričio pirmoji

Yra kapinės, vienos vienintelės, per kurias eidama gilią naktį nejaučiu baimės. Mirusiųjų anei gyvųjų nebaugu.

Vienaip ar kitaip, nieko nebeturiu.

Išgeriu paskutinį gurkšnį iš tavo, bičiuli, gertuvės. Prie tavo kapo. Kiek sušylu. Apsvaigstu.

Gilų rudenį, vėsų lapkritį, vėjo užgesintų žvakių naktyje, boružė kyla į viršų parudusia žole.

Nepasirašiau, bičiuli, karališkos sutarties. Atstūmiau valdovę. Neįvykdžiau trečio Žaliaakio noro.

Ne.

Ir paskutinis gurkšnis – už boružę, už ją.

 

Ryt ar poryt tuščią gertuvę nuo tilto skandinsiu Šventojoje. Kažin, ar kas nors pastebės, kad namo, to griūvančio namo, to Upės 3, nebėra.

Prie kranto lauks valtis. Be burių, be irklų.

Kažin ar mane, į vandenynus Šventosios, Neries, Nemuno srovės plukdomą, per Baltiją ir dar toliau nešamą, kas pastebės.

Kažin ar kas nors kada nors – šiąnakt laimingos – pasiges manęs.

Kada nors

Kitame pasaulio krašte, jaukiame pajūrio mieste, juodais drabužiais moterį pro tamsius akinius stebi skvarbios žalios akys. Jaukioje kavinėje – suodiname puode – kunkuliuoja svaigi arbata.

– Kar… – tai viskas, ką spėsiu moteriai pasakyti.

Vaiski diena.