literatūros žurnalas

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (Pabaiga)

2009 m. Nr. 12

Tą vakarą parėjęs namo, rado Liną – sėdi su Indre svetainėje, gurkšnoja kavutę. Atrodė smagūs, linksmi. Ant atvožto pianino pūpsojo nematytas aplankas žalsvais viršeliais. Tikriausiai naujo koncerto natos.

Kai šeimininkas sugrįžo, svečias sukruto išeiti, bet Indrė pakvietė sykiu pavakarieniauti ir jis sutiko. Ji padengė stalą ir išbėgo į virtuvę, paliko vyrus vienus. Darius pasijuto nejaukiai. Šį vakarą jis nesitikėjo sutikti Lino. Jau eidamas namo regėjo jį vilkintį dryžuotais kalinio drabužiais, kokius prisiminė iš kino filmų apie koncentracijos stovyklas, bet jis štai sėdėjo priešais išlaidytais baltais marškiniais, juodu velveto švarkeliu – linksmas salonų gražuolis. Tarsi nieko nebūtų atsitikę. Lyg tyčia Dariaus paklausė:

– Na kaip praleidot dieną? Gal įvyko kas nors įspūdingo, įdomaus?

– Nieko nauja, – liūdnai pamelavo Darius.

– Kaip nuobodžiai jūs gyvenat, – ėmė priekaištauti Linas. – Indrė sakė, kad esat statybininkas. Planuojat, renčiat tuos vienodus, pilkus, tiesiog bjaurius blokinius. Lyg nematėt Vilniaus bažnyčių, nematėt, kokių namų Kaune pastatė ta vargana tarpukario Lietuvėlė – banką, paštą, Karo muziejų… O ką jūs paliksit ateinančioms kartoms? Pilkas dėžes, taip panašias į kareivines.

– Bet žmonės nori tose kareivinėse gyventi, stoja į eiles butams gauti.

– Ir kaip mes juose gyvenam? Stumdomės tose mažose virtuvėlėse, sėdim štai vienodose svetainėse, gulim vienoduose miegamuosiuose. Ir pamažu pasidarom tokie panašūs vienas į kitą, lyg vieno lauko žirniai.

– Dabar tokie planai, tokie užsakymai.

– O jūs išdrįskit – nepaisykit jų planų. Sutrupinkit bent vieną plokščią stogą ir švystelkit virš jo kokį bokštą ar smailę, kad žmonės nustebę pakeltų akis nuo žemės, kad susimąstytų – gal yra kažkas aukščiau tos mūsų buities?

– O kas ten yra? – tyčia naiviai šypsodamas paklausė Darius.

– Dievas! – tyliai lyg kokią paslaptį sušuko Linas.

– Na, apie jį mums jau pasakojo tėvai ir kunigai. Tada buvom vaikai ir nesupratom, paskui – pamiršom.

– O kodėl pamiršom? Iš baimės. Nes draudžia, persekioja, tyčiojasi.

– Bet gyvenam. Apsieinam be Dievo.

– Tačiau kaip gyvenam? Geriam, ištvirkaujam, vagiam, meluojam, skundžiam, apsimetinėjam… Ir nesijaučiam kalti, dedamės šventeivomis.

– Bet juk turim įstatymus, teismus, kalėjimus.

– Mes jų nebijom. Juk tai tik žmonių įstatymai. Kaip mane gali teisti toks pat žmogus kaip aš? O gal jis dar didesnis nusikaltėlis? Gal jo kodeksas kreivas? Žiūrėkit: vienur už vagystę pasodins į kalėjimą, kitur nukirs ranką, dar kitur gal ir pakars. Mūsų teismas baudžia net už tai, kad žmogus galvoja kitaip, negu liepia šlovingoji partija. Kaip aš galiu gerbti tokį teismą? Ar turiu jo klausyti?

Paklausysi, kai tave nuteis, mintyse nusišaipė Darius.

– Žmogus dar per silpnas, kad sukurtų visuotinį įstatymą.

Darius paklausė:

– Išeitų, kad tokio įstatymo nėra?

– Yra! Jį mums davė Dievas. Surašė ant akmens luitų ir padovanojo Mozei ant Sinajaus kalno. Nežudyk, nepaleistuvauk, nevok, nekalbėk netiesos… Jeigu pagal jį gyventume, būtume laimingi ir šventi.

– Tai kodėl negyvenam?

– Esame silpni. Dažniau klausome Piktojo gundymų, negu savo Dievo.

– Kalbate, lyg būtumėt kunigas. Tokias pasakas kunigai seka vaikams. Kaip mums jomis tikėti?

– Argi ne pasakose daugiausia tiesos?

– Bet pasaka juk ne viena. Jų daug. Kurioje yra tikroji tiesa? Ar toje apie Jehovą, ar apie Kristų, ar apie Alachą? O jūs sakote, kad yra vienas įstatymas! Jų daug.

– Žmonės nepasitiki savo jėgomis, laikinais kunigaikščiais, imperatoriais, prezidentais. Jie ieško aukštesnės, aukščiausios Dvasios, kuri juos sutaikytų, gelbėtų, doros keliu vestų. Ieško Dievo pagal save – savo žemę, dangų, artimuosius, savo istoriją.

– Ir vėl savi dievai.

– Pasaulis keičiasi. Tautos geriau pažįsta viena kitą ir tampa atviresnės, artimesnės. Ateis laikas, kai jos pamatys, kad garbina tą patį Dievą, Aukščiausiąjį. Visa žmonija ims gyventi pagal Jo Žodį ir bus laiminga.

– Aš palauksiu to Dievo, – nusijuokė Darius.

– Galit nesulaukti. Tai įvyks negreitai. Žmonės yra konservatyvūs. Jie prisirišę prie savo dievų.

Tuo metu į svetainę sugrįžo Indrė, atnešė padėklą vakarienės valgių.

– Maniau, vyrams tik sportas rūpi, o judu, girdžiu, filosofuojat, – dėliodama lėkštes, stebėjosi ji.

– Menki mes filosofai, – kuklinosi svečias.

– Na, Linas tai net su dievais pažįstamas, – paironizavo Darius.

– Dabar nusileiskit prie mano vakarienės stalo.

Indrė ragino vyrus, ypač svečią, skanauti jos pataisytų mišrainių, žuvies, paskui – karštų sumuštinių. Darius iš baro atnešė butelį „Stoličnaja“. Šį vakarą norėjo išgerti. Tik ne su Linu. Dabar gailėjosi, kad neužsuko į „Šnekutį“.

Vakarienė atrodė jauki, linksma. Jos pažibos buvo Indrė ir Linas. Juodu vėl skraidė po muzikos pievas. Šnekėjosi apie orkestrus, solistus, kūrinius, kompozitorius… Dariui tų pievų gėlės buvo tolimos, nepažįstamos, jis liko pievos pakrašty. Dažniau kilnojo savo taurelę ir stebėjo anuodu artistus. Linas vėl buvo Pirmasis Smuikas. Indrė tebesidžiaugė jo draugyste. Darius sėdėjo apgirtęs, kartais nė negirdėjo jų žodžių. Šiuokart jis nepavydėjo ir nepyko. Tegu paklega. Veikiausiai paskutinį kartą. Gal jau rytoj tą svečią pašnekins saugumas.

Bet štai Lino balsas pritilo. Darius sukluso.

– …susirenka įvairių žmonių – mokytojų, studentų, gydytojų. Pasikviečiam žymių slapūnų, jie daug žino. Šnekamės apie Lietuvos rūpesčius, svajojam apie laisvą gyvenimą. Būna įdomu. Ateik, išgirsi. Šį šeštadienį buvęs partizanas papasakos apie Rusijos kalėjimus.

– Nežinau, nedrąsu tarp nepažįstamų, – abejojo Indrė.

– Pulkelis savas, greitai priims, – drąsino Linas.

– Savas, bet slaptas, – netikėtai ir balsiai įsiterpė Darius.

Abu nuščiuvo. Matyt, suprato prasitarę. Linas patylėjęs tarė:

– Slaptas gyvenimas kartais būna šviesesnis.

– Bet viešas – saugesnis, – pasakė Darius.

– Tas saugumas neamžinas, – pranašavo Linas.

– Mums jo užteks.

– Jeigu visi taip galvotų, gyvenimo medis nudžiūtų. Kas nors turi laistyti jo šaknis.

– Vaizduojat didvyrius, o užsiimat niekais. Žaidžiat su ugnimi ir dar praeivius pažaisti viliojat.

– Tai šventa ugnis!

– Nebijot sudegti?

– Kas bijo vilko, į mišką neina.

– Aš nebijau vilkų, – tarė Indrė.

– Todėl, kad nesi jų mačiusi, – perspėjo Darius.

– Aš nebijau vilkų! – pakartojo Indrė.

– Bet dėl to nebūtina eiti į girią, – stabdė žmoną Darius.

– Pagailėkim Indrės, – tarė Linas ir pakilo nuo stalo.

Darius suprato smuikininką: pasiekė savo ir išeina. Girdėjo, kaip Indrė atsisveikindama sušnabždėjo: šeštadienį. Darius džiaugėsi, kad įskundė Liną saugumui. Jis yra tikras tvarkos griovėjas, valdžios priešas. Nusives Indrę į tą lizdą – reikės ją gelbėti. Bet šiandien jau gana. Išlenkė dar porą stiklelių degtinės ir nuėjo miegoti.

Dabar jam rūpėjo tas šeštadienis. Atsiminė, kaip įdėmiai Indrė klausėsi Lino žodžių apie tuos slaptus vakarus, lyg ir pažadėjo ateiti. Darius spėjo, kad jie pas Liną renkasi. Indrei tai – nekalta proga aplankyti jį namie. Kai visi išeis, smuikininkas gal pakvies ją dar pavakaroti, pasėdėti ant lovos… Ji nesupranta, kur eina. Svajoja apie pasimatymą su Linu, bet juk ten slapta, tamsi sueiga. Susirenka niurgzliai ir ieško, ko nepametę. Daužo galvas į mūrą. Patys prašo sau kilpos. Reikia atgrasyti Indrę nuo tos pagundos.

Šeštadienio popietę pakvietė ją pasivaikščioti po Svajonių parką. Indrė apsidžiaugė. Juodu seniai ten bebuvo, gal per Naujuosius metus, kai susitiko Pir-mąjį Smuiką. Dabar parke, rodos, švietė ne saulė, o švari, skaisti pavasario žaluma. Lyg šviesūs kilimai driekėsi pievaičių žolynai. Vešėjo garbanoti krūmai. Beržus, liepas jau puošė perregimos žalsvos lapų miglos. giedojo paukščiai.

Parko šviesa aistrino Indrę – ji vis žvalgėsi į besimainančius reginius, aikčiojo ir glaustėsi prie vyro peties. Žalias pavasaris globstė ir Darių, bet jam labiau rūpėjo Indrė. Jos artumas, meilumas šildė širdį. Šalia vėl buvo anoji – jo Indrė. Tarsi ta jos pažintis ir bendravimas su Linu tebuvo tik iliuzija, sapnas. Bet jis žinojo – tai niekur nedingo. Juk ir dabar Indrė gal tik apsimetė, meilinosi vyrui, kad jis atleistų, priimtų ją, tarsi nieko nebūtų atsitikę. Darius norėjo šį žaidimą žaisti – gal žmona persigalvos ir į tą susirinkimą pas Liną neis.

Jis pakvietė Indrę į kavinę „Svajonė“. Šią užeigą ji mėgo. Darius gyrėsi tą namą žmonai suprojektavęs. Pirmame aukšte buvo didelė moderni gėrimų ir saldumynų parduotuvė. Iš vestibiulio kilo laiptai į antrą aukštą. Čia ir buvo ta keista, bet jauki kavinukė. Per pinučių tvorelę galėjai matyti didžiąją prekybos salę. Indrė mėgo sėdėti prie pat pinučių ir iš viršaus stebėti ten, žemai, po salę kiūtinėjančius žmones. Ir dabar jie rado čia stalelį.

Salėje tvieskė šviesos, o kavinėje tvyrojo prieblanda, tyliai svingavo muzika, lalėjo lankytojų balsai. Buvo jauku. Darius užsakė ledų, kavos ir po taurelę konjako. Viskas atrodė kaip seniau. Indrė užsisvajojusi žvalgėsi po salę, gyrė ledus ir kavą, sakė, jog juodu galėtų ir dažniau į šią kavinę užeiti. Atrodė laiminga. Bet kai Darius atnešė dar po taurelę, ji sunerimo. pastūmė stiklelį į šalį.

– Kodėl? – nustebo Darius.

– Šį vakarą noriu būti blaivi.

– Kas atsitiko? – paklausė jis, nors atsakymą žinojo.

– Galvoju apie susirinkimą pas Liną, – prisipažino Indrė.

– Jau nebeištveri be Lino, – įgėlė jis.

– Nebūk cinikas. Ne Linas man rūpi.

– Tas kas?

– Tie žmonės. Apie ką jie ten kalbasi?

– Pritrūkai žmonių? Juk dirbi su žmonėmis. Ir aš tebesu šalia.

– O apie ką mes šnekamės? Apie virtuvę ir turgų. Kartais dar apie lovą.

– O tu nori filosofuoti? Stok į universitetą ir studijuok.

– Marksizmą ir leninizmą?

– O ką ten pas Liną išgirsi?

– Nežinau. Manau, ką nors…

– Svajotoja! Nesidžiaugi tuo, ką turi. ieškai to, kas uždrausta.

– Noriu kažko daugiau. Eime abu, Dariau. Sykiu būtų drąsiau.

– Manęs nekvietė.

– Bijai?

– Esu atsargus. Nelendu į kilpą.

– Negąsdink. Argi uždrausta susirinkti, pasišnekėti?

– Žiūrint, apie ką šneka³.

– Vakare paklausysiu ir sužinosiu. Paskui tau papasakosiu.

– Jeigu pareisi. Jeigu neatsidursi už grotų.

– Pažadu pareiti.

Ji pasižiūrėjo į laikrodį ir pakilo.

– Tu lieki? – paklausė, matyt, nesitikėdama, kad jis palydės.

– Dar pasėdėsiu. Išgersiu tavo konjaką, – lyg juokaudamas pasiteisino Darius.

– Nepadaugink, – paprašė ji ir išėjo.

Tarytum garsiau suskambo muzika. Aplinkui linksmai šnekučiavo jaunos poros, draugų grupelės. Darius apsižvalgė po paties suprojektuotą kavinę. Atsiminė, kaip aiškindavo jos interjero akcentus Indrei. Didžiulė oranžinė vaza prie violetinės sienos ir dabar atrodė įspūdingai. Blizgančių taurių eilės bufeto palubėje vis dar tebebuvo naujiena. Tačiau kavinės grožis dabar jį skaudino. Darius pirmąsyk čia liko vienas. Neišsaugojo Indrės. Ir prašė, ir gąsdino, bet ji išėjo.

Jis šaipydavosi iš pasakų apie likimą, bet šį vakarą rimtai apie tai susimąstė. Indrę lyg kažkas viliojo, traukė į jai paspęstą kilpą. Darius saugume pamelavo, jog jie susirenka pas Liną, bet štai Indrė kaip tik ten išbėgo. Gal saugumiečiai jau žiūri į juos pro langą. Gal atvažiuos ir visus susems. Jam tai patiktų. bet Indrė! Prisimintų jo perspėjimus ir gailėtųsi, tik būtų per vėlu. Saugumui į nagus geriau nepakliūti. Išgėrė jos taurelę ir užsirūkė pypkę. Atsinešė iš bufeto dar stiklelį, bet daugiau nebegėrė. Norėjo apyblaivis žmonos sulaukti.

Ji namo parėjo vėlai. Atrodė prislėgta, gal nusiverkusi. Jis apsidžiaugė – išsvajotasis pyragas jai greitai apkarto. Norėjo sužinoti, kas ten atsitiko. Kai susėdo vakarieniauti, ironiškai paklausė:

– Ar patiko Lino svetainė?

– Svetainė kaip ir mūsų, tik žmonės ten kitokie.

– Turbūt geresni.

– Įdomesni.

– Gal kortom palošėt ar riebių anekdotų suskėlėt?

– Jiems ne anekdotai rūpi.

– Tai kas?

– Mūsų gyvenimas. Lietuva.

– Na, savo gyvenimu mes patys rūpinamės. Kas mums gali padėti? Ar mes norim, kad mums kas padėtų?

– Apie mūsų gyvenimą mes mažai žinom. Ką mes girdėjom apie kalėjimus? Nieko. O tūkstančiai kalinių yra mūsų dienų kankiniai.

– Čia tu perdedi, – mostelėjo ranka Darius.

Indrė lyg neišgirdo jo žodžių ir toliau šnekėjo:

– Jie dūsta perpildytose kamerose, dieną negali atsisėsti nei ant lovos, nei ant taburetės – kad neužmigtų. Naktį guli apšviesti elektros lempų. Jie tuštinasi ir verkia visų akivaizdoje, drabužius be diržo ir sagų lopo ne adatomis – degtukais… Dariau, ar jie dar žmonės? – jos balsas suvirpėjo.

– Jie yra nusikaltėliai. Kodėl jie tau parūpo? – susidomėjo Darius.

– Jie yra mūsų broliai ir seserys. Pakliuvo į kalėjimus už tai, kad pasakė tiesą apie mūsų gyvenimą, partiją ir valdžią. Juk dabar ir aš galiu ten atsidurti. Susirinkime ir aš išgirdau, kad mūsų valstybė, kuri taip elgiasi su žmogum, yra kalėjimas!

– Matai, Indre, kur tave nuvedė Linas, tas tavo Pirmasis Smuikas.

– Aš džiaugiuosi, kad sutikau kitokių žmonių. Jie bando plačiau po laisvąjį pasaulį pasidairyti, todėl jų akys šviesesnės, žvilgsnis aštresnis. Jie mato mūsų gyvenimo debesis, ilgisi saulės.

– Kalbi kaip kunigas.

– Ak, Dariau, gailiuosi, kad palikau tave „Svajonėje“, kad sykiu nenuėjom pas Liną. Dabar mudu geriau sutartume.

Kažin, pagalvojo jis. Vakarieniauti baigė tylėdami.

 

Darius laukė saugumo atpildo Linui, bet vis tuščiai. Smuikininkas kaip ir anksčiau sukinėdavosi po jų svetainę, kartu su Indre grodavo, kartais po repeticijos jie trise susėsdavo už stalo, gerdavo kavą ir plepėdavo, juokaudavo, bet dažniausiai ginčydavosi. Linas vis drumsdavo vandenį, plaudavo Dariaus protą: pasakodavo tai apie žmonių dvasios pančius – ateizmą, cenzūrą, saugumą, tai apie kruvinųjų darbus – Rainius, Červenę, Katynę. Darius veik apie viską kitaip galvojo. Lino apsakytų baisybių jis nebuvo nė girdėjęs, jos atrodė netikros, prasimanytos, kad sudrumstų, apjuodintų naują gyvenimą. Kartais Lino žodžiai atrodė pagrįsti ir įdomūs, bet jis nenorėjo jų į galvą dėtis. Jie buvo pavojingi jo ramiam, tykiam gyvenimui. Jis tyčia erzino, kurstė Liną kuo atviriau išsikalbėti ir kartais gailėjosi, kad smuikininko žodžių negirdi Veiliulis.

Darius jautėsi tvirtas ir saugus, baiminosi tik dėl žmonos. Juto, kaip ši tolsta nuo jo ir šliejasi prie Lino. Labiausiai ją domino šnekos apie Lietuvos istoriją, garsius vyrus, jų darbus… smuikininkas pasakodavo daug ir oriai, tarsi profesorius. Jis viską žinojo, apie viską pavaizdžiai kalbėjo. Ir vis kvietė ateiti į susirinkimus šeštadieniais. Indrė dar ne sykį ten nubėgo. Darius matė, kaip ji klimpsta. nekantravo. Negalėjo suprasti, kodėl saugumiečiai delsia. Ar jis per mažai jiems pasakė? Gal dar sykį į Joselinę nueiti?

Bet neprireikė. Vieną vėlų vakarą pas juos atėjo Dariui nematyta moteris. Buvo sutrikusi, nusiverkusi. Kai tik užvėrė duris, moteris pusbalsiu sušuko:

– Liną suėmė!

– Vajėzau! – Indrė griebė viešnią už rankos ir nusitempė į svetainę.

Darius įkandin jų nuėjo. Norėjo daugiau apie tą gerą naujieną išgirsti. Trise susėdo prie stalo ir lyg prieš maldą patylėjo. Viešnia žvilgčiojo į Darių, atrodė, jo varžėsi.

– Gal neteisybė, kas tau sakė? – Indrė nesitvėrė savo kailyje.

– Pati mačiau. Mano akyse tai atsitiko.

– Papasakok, – prašė Indrė.

– Šį vakarą nunešiau Linui jo knygą, Maceinos „Didįjį inkvizitorių“. Prisėdom šnektelėti, tada jie ir atėjo.

– Išsigandot? – išsprūdo Indrei.

– Aš nutirpau, bet Linas atrodė ramus. Jis, matyt, nujautė, žinojo, kad taip atsitiks.

– Ką jie jam sakė?

– Beveik nieko. Tik ilgai kratė. Du vyrai peržiūrėjo jo knygas, laiškus, užrašus, plokšteles. Atrinktąsias dėjo ant stalo. trečiasis saugumietis jas pavartydavo, ir kažką į lapą užrašydavo. Paskui išgriozdė spinteles, stalčius, lovą, visus kampus, net paveikslus nuo sienų nukabino.

– Ir ką surado?

– Paėmė glėbį knygų, kelis sąsiuvinius, visus laiškus, nuotraukų albumą, kelias plokšteles.

– Laimė, kad tu buvai pas Liną. Dabar viską žinom. Jeigu Linas vienas namie būtų buvęs, gal be žinios būtų dingęs.

– Užtat aš įkliuvau. Užsirašė mano pavardę į savo popierius, klausinėjo, ko čia ateinu ir išlaikė bute per visą kratą.

– Kaip jautėsi Linas?

– Visą laiką stovėjo prie knygų spintos ir žiūrėjo, kaip saugumiečiai kratą daro. Kelis sykius pažvelgė į mane, rodos, nusišypsojo. Kai jau iš buto vedė, norėjo smuiką pasiimti, bet tas raštininkas nusišaipė: „Užteks tau mūsų muzikos.“

– Kaip atsisveikinot?

– Atsisveikint neleido. Linas tik iš tolo pasakė: „Neliūdėk, Aušrele. Palesink paukštelius.“ Supratau: turiu tuojau visiems pasakyti, kas atsitiko. Tebegirdžiu jo balsą, – moteris apsiašarojo.

– Padėsiu tau, – pasisiūlė Indrė.

– Ačiū. Tu mūsų būry nauja, dabar laikykis atskirai, gal išliksi. Užteks mūsų, jau susektų.

– Bet už ką! – sušuko Indrė.

– Už tai, kad teisybės ieškojom. Tokie jiems nepatinka. Jie žiūri, kad visi, nesidairydami į šalis, eitų vienu keliu.

– Bet kaip jie mus susekė?

– Jau apaštalų būry, šalia paties Dievo, buvo Judas.

– Atsimenu jus visus. Kuris? Man atrodė, kad esat tokie savi, artimi, – nerimo Indrė.

– Už trisdešimt sidabrinių apsimetė apaštalu, kad nepažintume.

– Tačiau kaip parduoti žmogų už saują sidabro? Ką paskui daryti?

– Judas pasikorė. Bet mūsų judai jau nesikaria.

– Tai gal tu šį vakarą ir mūsų Judą aplankysi.

– Jau visus aplankėm. Esat paskutiniai, kuriem žinią pranešiau.

– Bet Linas… Kas dabar Lino laukia? Gal mes galim jam kuo nors padėti? – lyg suirzo Indrė.

Jos leidosi į kalbas apie smuikininką, ėmė spėlioti, kas bus, ir Darius liovėsi jų klausytis. moterų žodžiai apie Judą jį įžeidė. Net žmona ištarė to išdaviko vardą. Darius nenorėjo būti Judas. Na, Linui dabar gal ir į akis išrėžtų, kodėl įskundė. Ko lindo prie svetimos moters? Bet ką pasakytų Indrė? Ar jis pajėgtų išsiteisinti?

Kai viešnia išėjo, vakaras pasidarė dar niūresnis. Indrė nerimavo. Lino areštas jai atrodė baisi skriauda ir neteisybė. Ji niršo:

– Už ką Liną suėmė? Ką jis bloga padarė? Ar jis ką primušė, nužudė? Ar ką apgavo? Ar jis kovojo prieš valdžią, ar kvietė ją nuversti?

– Gal kvietė? – išdrįso abejoti Darius.

– Niekada negirdėjau. Valdžios negyrė, kartais ją peikė, bet ar tai – nusikaltimas? Ar nusikaltimas mylėti savo tautą, domėtis jos istorija, didžiuotis jos didvyriais, džiaugtis išminčiais, poetais, skaityti jų knygas? Ar nusikaltimas trokšti savo tautai laisvės?

– Ar ne per daug jis norėjo?

– Bet ar galima už tai sodinti žmogų į kalėjimą?

– Valdžia geriau išmano mūsų gyvenimą. Matyt, Linas pasirodė jai pavojingas.

– Tai gal ir aš jai pavojinga? Juk ir aš nueidavau į Lino šeštadienius. Gal šiąnakt saugumiečiai ateis ir manęs suimt?

– Moterų valdžia nebijo. Miegok ramiai, – bandė pajuokauti Darius.

– O iš kur tu žinai? Gal esi valdžios draugas? – jos akys pasidarė piktos.

Jis suprato, kad turi liautis, negali peržengti ribos. Daugiau tą vakarą su Indre nebesiginčijo.

 

Tačiau Linas ir suimtas jų namuose dar klaidžiojo. Darius stengėsi kuo greičiau jį užmiršti. Džiaugdavosi, kai, grįžęs namo, rasdavo Indrę vieną. Persimesdavo su ja vienu kitu žodeliu, balkone išrūkydavo pypkę ir, išsitiesęs Pavėsy ant kanapos, atsiversdavo „Tiesą“. Bet kai svetainėje suskambėdavo pianinas, jis krūptelėdavo ir nutirpęs laukdavo – bene išgirs smuiko balsą. Buvo įpratęs jo klausytis, dabar namie lyg ko trūko. Ir Darius, ir Indrė atminty tebesinešiojo anų akimirkų garsus, vaizdus, įspūdžius.

Ji, būdavo, atsiverčia knygą ir žiūri pro langą. Arba susimąsčiusi sėdi prie atvožto pianino. Kartais paskambindavo kokią dainelę, bet staiga pakildavo ir nueidavo į virtuvę. Natų sąsiuviniai gulėdavo užmiršti.

Jis prisiminė, kaip Indrė pasitikdavo Liną pasidažiusi, užsileidusi ant kaktos plaukų vyturą. dabar čiužinėdavo po kambarius papilkėjusi, murkšlina. Kartais užsukdavo pas jį į Pavėsį, prisėsdavo ant žaliosios kanapos, bet lyg neregė žiūrėdavo kažin kur ir tylėdavo. Jis visai nesuprato Indrės naktį. Ji, atrodė, darėsi vis karštesnė, geismingesnė. Palindusi po antklode, tuojau užgesindavo lempą ir glaustydavosi, bučiuodavo, tarsi norėtų kažką sopaus jam pranešti. Bet kai jis nudžiugęs imdavo ją glamonėti, Indrė atšlydavo ir nusigręždavo. Tarsi tyčia jį erzindavo ir kankindavo.

Darius nežinojo, kaip dabar laikytis. Kartais niršo, kad jai, matyt, teberūpi tas Linas. Tuomet jis panūsdavo šokti ir dingti jai iš akių – trenkti duris, palikti ją vieną, lėkti į „Šnekutį“ ir ten su draugais pasigerti. Bet kažkas jį stabdė, laikė. Ką girtuokliaudamas pasiektų? Visai prarastų Indrę. Gal ji, pametusi protą, imtų ieškoti Lino – eitų į saugumą, į areštinę ir pati už grotų atsidurtų. Kartais gailėdavosi jos – tokia suvargusi, nupalšusi… Norėdavo ją nuraminti, paguosti. Sykį, kai prisėdo šalia ant kanapos, paėmė ją už rankos ir paklausė:

– Ko tokia liūdna?

– Juk žinai, – taikiai atsakė ji.

– Ar verta?

– Viską padaryčiau, jei galėčiau.

– Ar yra dėl ko? – paklausė jis, bet tuojau pasigailėjo, nes ji atsakė:

– Dėl to, kad jis yra nekaltas.

Jis apsimetė, kad sutinka, ir prašneko:

– Toks yra gyvenimas: visiems tenka kentėti, bet juk retas tėra prasikaltęs. Veikiausiai Dievas taip išbando žmones.

– Tačiau valdžia – ne Dievas. Jai nevalia bandyti. Ji turi paisyti teisybės.

– Teisybę jai sunku rasti. Kiekvienas žmogus turi savo teisybę, reikalauja, kad valdžia tik jo teisybės laikytųsi. Valdžia kartais ir apsirinka, nepataiko. Kai kam tenka ir pakentėti.

– Manai, apsiriko? – viltingai paklausė ji.

– Kas čia žino? Gal paklausinės, patardys ir paleis, – guodė žmoną Darius.

Ji lengviau atsiduso ir ant jo krūtinės nusvarino galvą. Jis paglostė jai plaukus. Džiaugėsi, kad Indrė grįžta. Na, dar nesugrįžo, dar ilgai jam reikės apsimetinėti ir meluoti, bet ištvers. Juk dėl Indrės viską ir pradėjo.

Dabar kas vakarą viliojo Indrę iš namų – tai į parduotuves, tai į Svajonių parką, tai į kavinę. Ji, matyt, nujautė jo kėslus, spyriojosi. Bet sykį nusileido. Juodu nuvažiavo į senamiestį, vaikštinėjo po ūksmingą sodą, dairėsi į krautuvių vitrinas, pasėdėjo prie fontano, paskui akmens laiptais kopė į kalną. Dariui atrodė, kad šalia eina anų laikų Indrė – ji glaustėsi, juokėsi, čiauškėjo. Tas vakaras atrodė iškirptas iš jų jaunatvės ir atkeltas į drumzliną šių dienų gyvenimą. Darius tikėjosi, kad tokių vakarų bus ir rytoj, ir poryt.

Bet kitą dieną, grįžęs iš kontoros, Indrės namie nerado. Na, gal išėjo į parduotuvę ar pas kokį auklėtinį. Kaip visada virtuvėje užkando, pervertė dienraštį ir išėjo į balkoną parūkyti. Prieš akis margavo begalę kartų matytas, jau įgrisęs, užtat savas vaizdas. Kad ir kaip būtų, jame visada pamatydavo ką nors netikėta. šiandien medžių laja buvo tamsesnė, negu visada. Pirmąsyk pamatė taip iškilmingai žydintį šermukšnį. Anos mergaitės šį vakarą su lėlėmis žaidė kitoje pakrūmėje. Vakaro saulėje žalias pavasario vaizdas atrodė gražus.

Tačiau kur Indrė užgaišo? Prisiminė, kaip žiemą žmonos belaukdamas nekantravo, sielojosi, o ji grįžo iš koncerto linksma. Dabar lyg ir tvirčiau jautėsi. Turėjo būti Indrei atlaidesnis, daugiau jai leisti. Šį pavasarį ji daug patyrė, iškentėjo – tegu atsigauna. Galės ramiau gyventi: ir pagunda dingo, ir pati, sykį nudegusi, bus atsargesnė.

Bet šįkart Indrė namo grįžo sutrikusi, prislėgta.

– Kur taip užtrukai? – pasiteiravo Darius.

– Saugume, – niauriai atsiliepė ji.

Jis išsigando:

– Ko ten ieškojai?

– Jie patys mane pasikvietė.

– Kam?

– Tardė. Du saugumiečiai klausinėjo apie susirinkimus pas Liną.

– Ar prisipažinai?

– Kaip neprisipažinsi. Jie viską žino. Net porą sykių citavo, kas ir ką ten sakė. Turim gerą skundiką.

– Tai ko dar tave tardo?

– Nori visus sušluoti. Matyt, ir kitus tardo. Ir manęs klausinėjo, kas ten ateidavo. Liepė su jais nesusitikinėti ir tylėti.

– Turi klausyti.

– Visus aplankyčiau, bet nepažįstu Judo. Jis ir vėl mane išduotų.

Darius džiaugėsi, kad ne jis vienas įskundė Liną. Gal liks švarus?

– Ar apie mane neklausinėjo?

– Lyg ir ne. Teiravosi apie Liną – ar lankėsi pas mus, apie ką kalbėdavomės…

– Ar papasakojai? – nutraukė jis.

– Kodėl turėčiau slėpti? Ar mes ką pikta darėm?

Dariui jos žodžiai patiko. Dabar ir Indrė yra skundikė. Tik ar ji pati neįklius?

– Tave paleido. Daugiau netardys?

– Liepė penktadienio vakare ateiti. Atrodo, veikiai prasidės teismas.

– Na, tu būsi tik liudytoja, – drąsino jis žmoną.

– Nežinau, – abejojo Indrė.

Ir nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės.

 

Tos kelios dienos iki penktadienio slinko lėtai, tarsi metai. Ypač ilgi atrodė vakarai. Darius bandė užsimiršti: skaitė maršalo Čiuikovo atsiminimų apie karą knygą, buvo jau įpusėjęs. Bet Indrė… Ji nesitraukė nuo vyro, vis teiravosi, ko saugumiečiai iš jos dar tikisi, ko galėtų paklausti. Jai rūpėjo įsikalti į galvą, apie ką ji ten gali sakyti tiesą, o kada turėtų patylėti ar pameluoti. Kai jis imdavo gintis nežinąs – juk ne tardytojas, ji pradėdavo pasakoti apie tuos Lino šeštadienius: kokie žmonės buvo atėję, kas skaitė paskaitas, kas ko paklausė, kas ką atsakė. Per porą vakarų Darius apie tuos plepių suėjimus sužinojo beveik viską.

Patarė žmonai nieko neslėpti:

– Jeigu nori išbristi sausa, sakyk tiesą, tik tiesą. Jeigu imsi meluoti, susipainiosi ir nuskęsi. Tiesą bus iškloję kiti, gal net pats Linas, ir tu liksi melagė. Susigadinsi gyvenimą.

– Bet aš, sakydama tiesą, paskandinsiu kitus. Ten ateidavo šviesių, įdomių žmonių.

– Tegu jie už save ir atsako. Ko ten landžiojo, ko ieškojo, ką žadėjo? Ne tik patys įklimpo, bet ir kitus, ir tave įklampino. O tau jų gaila.

– Man jie – nekalti.

– O valdžiai?

– Nežinau, nežinau, – susisukdavo Indrei galva.

Iš pradžių Dariui patiko, kad saugumas ją pričiupo. Tegu pamato, su kuo susidėjo, tegu sužino savo klajonių kainą. Bet kai žmona jo akyse taip blaškėsi, galavosi, jis ėmė jos gailėti. Baiminosi, kad tardoma ji įsikarščiuos, išsiplepės, pati į kaltinamųjų suolą atsisės. Penktadienį Darius visai iširo. Darbo valandas pradykinėjo, po darbo kartu su bičiuliu užsuko į „Šnekutį“. Bet alaus nedaug išgėrė – išskubėjo namo Indrės laukti.

Ji grįžo temstant. Atrodė įkaitusi, lyg nuo žarijų nušokusi. Sušuko:

– Mačiausi su Linu!

– Ar jį paleido, ar tave buvo pasodinę? – nustebo Darius.

– Saugumiečiai surengė akistatą.

– Nesitikėjai?

– Abu apsidžiaugėm. Kai įėjau į tą kambarį, už stalo sėdėjo du tardytojai, o prie sienos stovėjo trys vyrai. Linas – vidury. Aš jau bėgau pasisveikinti, bet saugumietis sustabdė. Sako, palauk, moterie, ar tu kurį nors iš jų pažįsti? Atšoviau, kad Liną pažįstu geriau už saugumą. Liepė parodyti jį. Dieve, Linas man šypsojosi… Tada anuos du vyrus išvedė, o mudu susodino prie ilgo tardytojų stalo – priešais vienas kitą.

– Bet juodu ne į pasimatymą pakvietė? – bandė atvėsinti ją Darius.

– Ne, mane klausinėjo apie Liną: kada susipažinom, kur susitikinėjom, ką veikėm, bet daugiausia – apie tuos šeštadienius. Aš išsigandau, nežinojau, ką kalbėti, kad kam nors nepakenkčiau. Linas nuramino ir pamokė: „Apie mane, Indrute, pasakok viską, kaip buvo, aš nebijau.“ Supratau, kad apie kitus turiu tylėti. Nudžiugau ir daug ką linksmai atsiminiau. Saugumietis vos spėjo rašyti. Klausinėjo ir apie šeštadienių žmones, bet aš sakiau, kad ten buvau naujokė ir nieko nepažinau. Tai jiems labai nepatiko.

– Ar Linas nesumenkęs? – vylingai pasiteiravo Darius.

– Nė per aguonos grūdą. Atėjo lyg nuo scenos: nusiskutęs, gražiai susišukavęs, apsivilkęs juodu švarkeliu.

– Tau, matyt, patiko.

– Tik buvo gaila, kad jis yra kalinys. Po akistatos atėjo kareivis ir išsivedė.

– O tu laiminga parskridai namo, – ironizavo jis.

– Nelaiminga, Dariau, – jos balsas nuliūdo, akys apsiblausė.

– Kodėl gi?

– Manęs dar ilgai nepaleido. Spyrė būti skundike. Sako, padraugauk su tais Lino bendrininkais, pasiklausyk, apie ką jie šnekasi, ar vėl nesirenka į kokį lizdą, ir mums papasakok. jeigu su mumis draugausi, sako, tau viskas seksis, o jeigu spyriosies, išlėksi iš mokyklos, gal dar ir kalėjimo gausi. Abu pakaitomis visą valandą mane spaudė.

– Ar sutikai?

– Tu laikai mane skundike?

Jis neatsiliepė. Tylomis nusišaipė: šeimoje užteks ir vieno. Bet dėl atsisakymo būti skundiku išmesti iš darbo jam atrodė paika. Indrė tebeniršo:

– Jiems neužtenka vieno Judo. Nori mus visus nupirkti, paskui pasijuokti. – Atsigręžė į Darių: – Ko tyli, lyg būtum svetimas? Juk abu sėdėjom su Linu už šito stalo, bet dabar kentėti turiu viena. Padėk man!

Jis tebetylėjo. Burna buvo pilna priekaištingų žodžių, tačiau laikė juos užkandęs. Suprato, matė, kaip jai dabar sunku. Turi būti atlaidus, turi paguosti ją. Tarė:

– Neimk tų tardymų taip giliai į širdį. Matei – net Linas nebijo. Juk žinom: visos audros praeina. Praūš ir šita. Dabar jie tave lanksto, kamuoja, bet juk liausis. Po teismo vėl atsitiesi, atsigausi ir gyvensim kaip seniau, gal dar linksmiau. Eisim į teatrus, koncertus, kavines…

– Bet ar jie apie tai svajoja?

– Mudviem užteks savo svajonių.

Ji nutilo. Tie žodžiai, matyt, jos nepaguodė.

 

Darius laukė Lino teismo. Tie ilgi vakarai, tos Indrės šnekos apie smuikininką bei saugumiečius jį vargino ir erzino. Jam nusibodo apsimetinėti, vaidinti nieko nenutuokiantį naivuolį. Juk jis žinojo, kad Linas bus nuteistas ir sės į kalėjimą. Gaus, ko nusipelnė. Laikys save tautos užtarytoju ir kankiniu, bet tikrąją tiesą žinos tik jis, Darius. Jis norėjo, kad teismas kuo greičiau tą tiesą paslėptų ir grąžintų jam ramybę.

O Indrė to teismo bijojo. Įsivaizdavo save kaip svarbią liudytoją ir vis guodėsi Dariui, jog nežino, kaip ten reikės laikytis. Ji privalės viešai pasakoti apie Liną ir šeštadienius. Dabar gailėjosi, kad per akistatą išsiplepėjo. Linas paragino ir ji užsimiršo. Norėjo jam, areštantui, parodyti, kokie mieli buvo jųdviejų susitikimai laisvėje. O saugumietis viską užrašė. Teisėjas turės jos žodžius ant stalo, gal lieps juos visiems iškloti, ir ji negalės jų išsiginti. Ims klausinėti ir apie tų šeštadienių žmones. Jeigu papasakos apie juos, taps skundike, jeigu išsisukinės – užrūstins teisėją, gal gaus ir kalėjimo. Ar vienaip, ar kitaip atsitiktų, ji liktų kalta.

– Argi aš esu nusikaltėlė? Kodėl turiu eiti į teismą ir liudyti prieš dorą žmogų? – klausinėjo ir klausinėjo ji.

– Nereikėjo lakstyti paskui tą Pirmąjį Smuiką, – neiškentęs pasakė jis.

– Ar draugystė su tokiu žmogum yra nusikaltimas?

Čia jų mintys skyrėsi, jis savųjų nesakė.

Taip jie leido vasaros dienas – nė nejausdami jų šviesos.

Pagaliau abu gavo šaukimus į teismą. Darius nustebo – jis tikėjosi išsisukti. Manė, kad, įskundęs Liną, liko saugumiečių draugas ir tie išsaugos jo paslaptį. Dabar jis pasijuto išmestas už durų, įvarytas į Lino kompaniją. Laisvą valandą ir jo mintys bėgo į teismą – ko ten galėtų paklausti ir ką jis turėtų sakyt? Na, Linas jo žodžiais nepasidžiaugs, tik ar nebus teisme žmonių iš miesto? Nenorėtų jų akyse išsimurzinti. Kamavo nežinia. Baimę kėlė ir teismo pavadinimas: Aukščiausiasis. Lyg pats Dievas. Dabar suprato ir Indrės rūpesčius.

Paskirtą dieną išsiprašė iš darbo ir sykiu su Indre nuėjo į tą atlygio už kaltes įstaigą. Prie jos ant šaligatvio stoviniavo žmonių grupelės. Jas nuo teismo pastato skyrė graži metalinė tvorelė ir siauri vartukai, prie kurių šnekučiavo keli pilkašvarkiai vyrai. Darius ir Indrė parodė jiems šaukimus ir praėjo. Prie namo durų uniformuotas milicininkas patikrino jų pasus ir nusiuntė į liudytojų patalpą antrame aukšte. Tai buvo šviesus, erdvus kambarys. pasieniais stovėjo minkštų kėdžių eilės, viename kampe sėdėjo keli jauni, Dariui nematyti žmonės. Darius ir Indrė atsisėdo arčiau durų. Atėjo dar pora pusamžių vyrų ir jauna mergaitė, turbūt dar mokinukė. Visi susispietė viename kampe ir tykiai šnekučiavo. Kartkartėm į juodu žvilgčiojo.

Turbūt jų žvilgsniai Indrę trikdė. Ji tarė:

– Tai žmonės, kurie šeštadieniais ateidavo pas Liną. Jie mane atsimena. Man nesmagu nuo jų atsiskirti, juk nesu skundikė. Eime pas juos.

– Aš jų nepažįstu ir nenoriu pažinti. Man užtenka Lino. Būčiau laimingas ir jo nesutikęs.

Indrė pakilo ir nuėjo prie anų žmonių. Jie suklego, matyt, apsidžiaugė.

Darius liko vienas. Pasijuto nejaukiai. Net žmona jį paliko ir nupėdino pas svetimus. Pamažu jis suvokė savo vietą šiame kambaryje. Negi ir teismo salėje bus toks vienišius? Negi neatsiras daugiau žmonių, kuriems tas Linas nebūtų įkyrėjęs šnekomis apie Lietuvą? Juk šeštadieniais pas Liną ateidavo ir tas, kuris taip pat jį įskundė. Kur šis žmogus dabar, kodėl nesėdi šalia Dariaus? Gal jis aname kampe, tarp savo draugelių? Kodėl tik jis, Darius, turi čia kentėti Judo kančias? Norėjo pašokti, trenkti duris ir išlėkti į gatvę. Bet kišenėje – šaukimas į teismą.

Pagyvenusi akiniuota moteris, rankoje laikydama popieriaus lapą, paskelbė: šiandien teismo posėdyje bus apklausiami liudytojai ir priimtas nuosprendis. Iš lapo ėmė skaityti liudytojų pavardes, pašauktieji turėjo atsiliepti. Moteris paaiškino, jog liudytojai pagal sąrašą bus kviečiami į teismo salę. Darius tame sąraše buvo paskutinis.

Pirmas liudytojas įkandin moters išėjo iš kambario. Kiti išsigandę žvilgčiojo tai į duris, tai vieni į kitus. Dariui rūpėjo Indrė. Ir ji atrodė pašiurpusi, pabaisusi, bet lyg ir laiminga, kad sėdi tarp savų, kad yra tokia pat kaip jie.

Byla užtruko. Liudytojų būrelis tirpo lėtai. Iškviestieji atgal į kambarį negrįžo. Laukiantieji kvietimo vis labiau nerimavo. Šnekos nutilo. Vyrai ėmė žingsniuoti po kambarį, dairėsi pro langus, moterys kažko ieškojo rankinukuose. Indrė vis taisė savo garbanas. Darius panoro užtraukti dūmą, čiupinėjo kišenėje pypkę, bet nežinojo, ar galėtų išeiti į rūkomąjį.

Pagaliau akiniuotoji iškvietė Indrę. žmona praeidama pažvelgė į Darių. Jos akys buvo baikščios, atrodė, prašė pagalbos. Jis atsistojo ir lydėjo žmoną, bet teismo moteris užtrenkė prieš jį duris.

Liudyti jis nuėjo paskutinis. Įžengė į erdvią, šviesią teismo salę. Nors pro aukštus langus plieskė saulė, palubėje spygsojo keli šakoti žibintai. Abipus tako driekėsi minkštų kėdžių eilės. Platus raudonas kilimas bėgo per salę į pakylą, ant kurios už ilgo stalo sėdėjo pagyvenęs teisėjas ir du įmitę tarėjai. Žemėliau prie stalo galo stovėjo nedidelė tribūna, pasukta šonais į salę ir teisėją. Akiniuotoji atvedė Darių į tą tribūną. Jis pakėlė akis ir tiesiai prieš save išvydo Liną. Jis sėdėjo ant kėdės prie teisėjo pakylos. Už jo nugaros stovėjo milicininkas. Smuikininkas neatrodė panašus į kalinį – vilkėjo baltais marškiniais, juodu švarku, laikėsi oriai, gal net prakilniai. Tik jo veidas, kelias savaites nematęs saulės, buvo pablyškęs. Linas smalsiai žiūrėjo į liudytoją, lyg bandė atspėti jo mintis.

Darius nužvelgė salę. Priekinė eilė buvo apytuštė, joje sėdėjo keli vyrai, vienas – jam nematyta tamsiai mėlyna uniforma. Antroje eilėje spietėsi liudytojai. Jie atrodė sudirgę, liūdni, lyg būtų atlikę išpažintį, bet negavę išrišimo. Tarp jų pamatė ir Indrę. Jos akys buvo užverktos, bet ji viltingai žiūrėjo į Darių.

Teisėjas paprašė jį prisistatyti teismui, paskui ėmė klausinėti. Vartė Lino bylą, kurioje, matyt, buvo ir tas Dariaus skundas saugumui. Vis klausė tų pačių dalykų, kuriuos tada apsakė saugumiečiui, tik šįsyk reikėjo pasakoti plačiau, smulkiau – ką Linas jų namuose kalbėjo apie Maskvą ir rusus, kokias Lietuvos skriaudas minėjo, kaip apibūdino kunigaikščius ir partizanus, kokias Brazdžionio knygas davė skaityti ir platinti… Darius iš pradžių lyg ir gėdijosi žmonių akyse įdavinėti Liną, bet jį gąsdino svetimas, kietas teisėjo balsas, jis bijojo, kad tas ims ir primins jau seniai saugume pasakytus jo žodžius. Ir jis pasiryžo. Dar labiau jį pakurstė Linas. Jis, rodos, laukė blogų Dariaus žodžių, bet, juos išgirdęs, nustebo. Paskui ėmė nervintis, skeryčioti ir pirštu rodyti Darių kitiems liudytojams, kol teisėjas jį perspėjo. Darius įniršo. Prisiminė, kiek dėl to plevėsos smuikininko prisikentėjo, ir štai dabar galėjo laisvai atsilyginti. Jis liudijo gerokai daugiau, nei žinojo. Jautėsi net teisus, nes jam atrodė, kad kalba tiesą.

Išklausęs liudijimų, teisėjas paskelbė valandos pertrauką. Milicininkas išvedė Liną, o teismo publika išvirto pro duris į koridorių. Liudytojai vėl susirinko į savo kambarį ir, sustoję ratu, karštai sušneko. Ir Darius bandė tarp jų įsibrukti, bet jie susiglaudė ir nutilo. Indrė žiūrėjo į grindis. Darius pasijuto jiems svetimas ir išėjo ieškoti kokio kampo, kur galėtų parūkyti.

Pertraukai baigiantis vėl visi susirinko į salę. Žmonių gerokai pagausėjo, paskutinėse eilėse dabar sėdėjo daug vyrų pilkais švarkais. Darius tarp jų pamatė Veiliulį ir nuskubėjo į pustuštę pirmą eilę. Linas jau ant kėdės sėdėjo, už jo pečių dabar stovėjo du milicininkai. Teisėjas pakvietė kalbėti valstybės prokurorą. Į tribūną, kurioje neseniai stovėjo Darius, įlipo tas jaunas vyras tamsia uniforma. Savo kalbą skaitė iš popierių:

– Garbusis tarybinis teisme, jūsų nagrinėjamoji Lino Želvos byla yra išskirtinis įvykis šiandieniniame mūsų gyvenime. Teisiamojo asmenybė ir darbai – atsitiktiniai, svetimi ir priešiški vieningai tarybinei visuomenei. Tai tėra suplėkusi atlieka tos tamsios tikrovės, kurią mūsų žmonės seniai iškentėjo ir stengiasi pamiršti. Kaip parodė liudytojai, teisiamasis aną tikrovę bandė pašviesinti – jis revizavo Lietuvos istoriją, idealizavo senovės kunigaikščius ir nacionalistinius smetoninius vadukus. Jo meniniu pranašu tapo buržuazinis pabėgėlis Bernardas Brazdžionis. Teisiamasis juodino tarybinę tikrovę, šaipėsi iš mūsų ekonomikos laimėjimų, menkino tarybinių tautų draugystę. Buržuazines, nacionalistines sąmonės piktžoles Linas Želva sėjo darbo ir namų aplinkoje, savo veiklai bandė suteikti organizuotą formą. Liudytojų išvardyta ir paties teisiamojo iš dalies pripažinta veika yra nusikalstama, ji prieštarauja mūsų valstybės įstatymams, yra kenksminga mūsų didžiosios tėvynės gerovei ir saugumui. Linas Želva nusižengė pagal Tarybų sąjungos Baudžiamojo kodekso 58-10 straipsnius ir turi būti izoliuotas nuo laisvos tarybinės visuomenės. Valstybės vardu siūlau teismui įkalinti Liną Želvą penkeriems metams priverčiamųjų darbų kolonijoje.

Prokuroro kalbos salė klausė lyg apmirusi. Nelaukdamas, kol ji atsigaus, teisėjas paklausė kaltinamojo, ar jis pageidautų, kad teismas išklausytų ginamosios advokato kalbos. Linas atsiliepė:

– Buvau su tuo teismo paskirtuoju advokatu susitikęs. Į mano klausimą, ar gintų mane pagal sąžinę, jis atsakė, kad mano darbus vertins pagal tarybinius įstatymus. Tokio advokato man nereikia. Ginsiuosi aš pats, nors žinau, kad šiame teisme laimės ne gynyba, bet kaltinimai.

Teisėjas leido Linui tarti šioje byloje paskutinį žodį. Jis atsistojo ir patylėjęs prabilo:

– Tarybinis teisme, liudytojai ir gausiai čia susirinkę saugumiečiai, tikriausiai jūs visi laukiate, kad aš dabar imsiu gailėtis savo žodžių bei atliktų darbų ir tikėsiuosi sulaukti švelnesnės bausmės. Tad paklausykit ir paskui kitiems pasakykit: aš nieko neišsiginu ir neišsižadu. Džiaugiuosi, kad šioje mus apsiautusioje naktyje man pasisekė išsaugoti ir parodyti tiesos kibirkštį. Didžiuojuosi, jog tebesu tikras lietuvis. Didžiuojuosi savo tauta, jos kunigaikščiais, karžygiais, knygnešiais ir partizanais, jos artojais ir poetais, kurie gynė ir kūrė Lietuvą, išsaugojo jos dvasią ir žodį. Aš brandinau ir skleidžiau mintį, kad Lietuva ištvers nūdienį jungą, jeigu mes nepamiršime, kas esame ir ko siekiame. Mūsų senoliai ir tėvai iškentė ilgą devynioliktojo amžiaus priespaudos naktį ir pabudo, mums rytas išauš greičiau, jeigu jo lauksime…

Liudytojai nuščiuvę klausėsi Lino, bet jų buvo nedaug. Kiti, tie pilkašvarkiai vyrai, pamažu įsišneko – iš pradžių tylomis, paskui vis balsiau, garsiau. Matyt, buvo to išmokyti. Salė ošė. Atrodė, kad teisiamojo žodžiai neįdomūs, niekam nerūpi, nebent jam vienam.

Bet ir Linas pakėlė balsą, lyg įsikarščiavo, lyg supyko:

– Draugas prokuroras skelbia man bausmę tarybinės valstybės vardu. Ir šis teismas teisia jos vardu, todėl aš jo nepripažįstu. Mano tėvynė ir mano valstybė yra nepriklausoma Lietuva. Tarybinio teismo man paskirtą bausmę aš priimsiu tik kaip svetimos valstybės belaisvis.

Salė suklego. Teisėjas kelis sykius trinktelėjo plaktuku į stalą ir pareiškė nutraukiąs politinę teisiamojo kalbą. Linas tarė:

– Liko tik keli žodžiai. Ačiū liudytojams už nuoširdumą ir ištikimybę. Gyvuokit, laikykitės ir nepamirškit manęs. Gal susitiksime laisvoje Lietuvoje. Nenorėčiau joje sutikti liudytojo Dariaus. Svečiavausi jo namuose, laikiau jį tikru lietuviu, bet jis mane išdavė, įskundė. Kaip šuo iš pasalų įkando. Bet gyvenime niekas neprapuola. Ir tau, Dariau, kas nors atlygins – gal tarybinis saugumas, gal Dievas.

Teisėjas paskelbė paskutinę pertrauką ir išėjo. Žmonės nesiskirstė, laukė nuosprendžio. Ir Linas dabar liko ant kėdės sėdėti. Atėjo dar du milicininkai, atsistojo prieš jį – lyg atskyrė nuo salės. žinojo, ką darė. Iš tiesų liudytojų būrelis sustojo prieš Lino akis, bandė jį šnekinti, bet sargybiniai draudė, visiems liepė grįžti į savo vietas. Žmonės atsitraukė tik per žingsnį, tylomis šnekučiavo, tarsi glaudėsi prie savo ganytojo, rodė, kad nenori su juo skirtis.

Darius matė: ir Indrė kartu su jais stovėjo. Buvo žmonai atlaidus: tegu atsižiūri į savo smuikininką, juk ilgai jo nematys. Dabar Dariui labiau rūpėjo jo paties reikalai. Linas išdavė žmonėms jo paslaptį. Kaip ją sužinojo? Nejaugi tardytojas išplepėjo? Bet gal ir pats Linas tardomas suprato. Kaip dabar reikės gyventi? Kaip su Indre sutars? Kaip žiūrės į jį žmonės, jei ta žinia pasklis po miestą? Paskutinis Lino žodis jį apjuodino, laimė, kad nedaug žmonių girdėjo. Gal liudytojai palaikys liežuvį už dantų. Juk teismo pa~slaptis privalu saugoti. Šios mintys vėlėsi Dariaus galvoje per visą pertrauką.

akiniuotoji dama paliepė visiems atsistoti, ant pakylos užlipo teisėjas. Jis perskaitė nuosprendį. Išvardijo visus Lino nusikaltimus. Paskyrė teisiamajam penkerius metus kalėti pataisos darbų kolonijoje – tiek, kiek siūlė prokuroras. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Teisėjas trinktelėjo plaktuku į stalą, ir milicininkai išvedė Liną iš salės.

Teismas baigėsi, žmonės greitai išsiskirstė.

 

Darius spėriai paliko teismą ir, lyg pabūgęs užtrukti prie šios įstaigos, perėjo gatvę, ėmė vaikštinėti šaligatviu. Laukė Indrės. Nuo pat ryto ketino po teismo posėdžio pakviesti ją į „Svajonę“ ir sykiu prasiblaškyti, pamiršti sunkią dieną. Netrukus Indrė ir dar kelios liudytojos išėjo pro teismo kiemo vartelius. Darius žengė į gatvę ir pamojo jai. Žmona ūmai nusigręžė ir nustraksėjo kartu su draugėmis. Jis nustebo. Ilgai pėdino paskui tą būrelį, bet matė tik Indrę. Seniai bematė ją iš tolo, lyg slapčiomis. Atrodė gerai pažįstama, bet lyg ir kita – vinklesnė, jaunesnė, negu buvo įpratęs kasdien ją matyti. Lydėjo ją akimis, tarsi kadaise po pirmųjų pasimatymų. Panoro pavyti ir užkalbinti kaip tada, kai jai merginosi, bet žingsniavo vis lėčiau, atsilikdamas. Nežinojo, kaip užšnekinta atsilieptų, kaip pažvelgtų į jį. Lyg bijojo jos. Tylomis šaukė ją sustoti, atsigręžti, palaukti ir stebėjosi, kad Indrė negirdi. Juk visada atsigręždavo.

Būrelis stotelėje stabtelėjo, atriedėjo troleibusas, jos į jį sušoko ir nuvažiavo. Darius suprato, kad šį vakarą liko vienas. Apsigręžė ir patraukė namų link.

Vėl praėjo Aukščiausiojo teismo pastatą. Atrodė keista, kad dabar šis dunksojo toks tykus, šaltas. Juk ką tik jame dėjosi aistrūs, sopūs dalykai. Žmonės nerimo, degė, laukė… Slaptingas, baugus namas. Šiandien ir Darius jame baigė savo opų reikalą. Rodos, sunkų akmenį nuo širdies nuvertė. Savo namus, šeimą apgynė. Dabar po darbo galės be baimės praverti namų duris – nebeišgirs to nelemto smuiko. daugiau nereikės sėdėti kartu su Linu ir tuščių šnekų apie Lietuvą varinėti. O svarbiausia – galės vėl ramiai vienas džiaugtis Indre.

Na, teismas ir jį užkliudė. Linas išvadino jį šunim. Ar liudytojai suprato, ką Linas norėjo pasakyti? Gal pagalvojo – et, teisiamas žmogus įsikarščiavo ir leptelėjo. Juk ten visiems rūpėjo Linas, o ne jis, Darius. Praeis kelios dienos ir žmonės užmirš, ką tas smuikininkas sakė. Ir Darius liks švarus.

Tik ar užmirš Indrė? Ji viską susidėjo į galvą. Turbūt jai iš visų liudytojų Linas atrodė brangiausias. Taip ja rūpinosi – groti mokė! Gal ir daugiau ko mokė… Negreitai užmirš. Bet Darius palauks, pakentės. Sunkiausia bus pradžia, gal šis vakaras. Prisiminė jos mestą žvilgsnį prie teismo rūmų. Atrodė lyg strėlė, lyg peilis… Matyt, dabar ne sykį taip pasmaigstys. Reikės ištverti. Apsimes, kad labai skauda, ir ji atitirps, atleis.

Taip šviesiai nusiteikęs, grįžo namo ir ėmė laukti Indrės. Sumanė šįvakar pasitikti ją bent kiek gražiau. Užtiesė balta staltiese svetainės stalą, sugraibė šio bei to vakarienei. Iš pradžių paslampinės liūdnu veidu, paskui atneš porą krištolinių taurių ir butelį gruziniško. Juk net po laidotuvių žmonės susėda prie šviesaus stalo. Pakvies užmiršti Lino bylą, pasiūlys tostą už tykias juodviejų dienas. O gal visai nereikės prisiminti to teismo, gal ir Indrė parėjusi norės atitokti, atsikvėpti?

Laukė ilgai ir kantriai. Balkone išrūkė kelias pypkes. Jo akyse užgeso vakaras. Dangaus žydrainėje suspindo kelios žvaigždės. Medžiai apsitaisė nakties apsiaustais. Artėjo vidurnaktis. Darius suabejojo, ar Indrė besugrįš. Niekada taip nesielgė. Nenorėjo tikėti, kad tas teismas taip susuko jai galvą. Juk galėjo pareiti namo ir pasišnekėti. Ar vienai lengviau tai iškentėti?

Spėliojo, kur ji galėjo šiąnakt prisiglausti. Žinojo, kad artimų draugių neturėjo. Tik jis buvo Indrės draugas. Gal Lino šeštadieniuose kas nors prisigerino? Kai ėmė ten lankytis, pasidarė užviresnė, vis rečiau beateidavo į Pavėsį.

Tebelaukė jos. Stovėjo balkone ir žiūrėjo į taką tarp juodų medžių. Bet tamsa buvo tuščia. Staiga nakties tyloje garsiai sučirškė skambutis. Indrė sugrįžo! Jis tekinas nulėkė prie durų. Bet skambėjo telefonas. Pakėlė ragelį. Išgirdo Indrę:

– Nemiegi?

– Laukiu tavęs.

– Šiąnakt nepareisiu.

– Kodėl?

– Juk žinai.

– Nenutuokiu, – pamelavo jis.

– Apsimeti.

– Pasakyk!

– Ne dabar. Esu ne viena.

– Su kuo?

– Su tėvais.

Jos balsas atrodė pavargęs, Darius bijojo, kad jis tuojau nutils. Skubiai paklausė:

– Kada sugrįši? – Pasigailėjo taip paklausęs, lyg būtų suabejojęs, ar ji suvis begrįš. – Nekvailiok. Rytoj po pamokų pareik namo. Neieškok, ko nepametei.

– Pamečiau, Dariau, ne aš.

– Nepriekabiauk.

– Šiąnakt mudu nesusikalbėsim. Gal kada nors…

Jos balsas suvirpėjo ir nutilo. Ragelyje ėmė pypsėti. Darius stovėjo ir lyg neregys žiūrėjo į telefoną. Nenorėjo tikėti tuo, ką išgirdo. Indrė negrįžta! Nakvoja pas tėvus. Paliko jį! Kodėl? Ką bloga jai padarė? Patupdė jos smuikininką. Ar ne pats Linas šnekom apie laisvą Lietuvą, visokiais šeštadieniais bausmės nusipelnė? Ar ne jo paties apaštalas jį įskundė? Kuo Indrei užkliuvo Darius? Na, pasakė teisme kelis žodžius prieš smuikininką – ar dėl to jai reikia palikti namus?

Nuėjo į svetainę. šviesus stalas, padengtas dviem, sugildė širdį. Stalą nurinko. Ir staltiesę nudengė. Ant pliko stalo pasistatė gruziniško butelį. Bet gerti nenorėjo. Užgesino sietyną ir sėdėjo tamsoje.

 

Kelias dienas skambino Indrei. Vis prašė, kad grįžtų namo, bet ji spyriojosi, kvietė atvažiuoti pas jos tėvus ir pasišnekėti. Darius išsisukinėjo. Suprato, kad ten bus lenkiamas ir turės nusileisti. Nemėgo tų namų. Juose visada jautėsi tik svečias. Indrės tėvai buvo tremtiniai. Ir ji buvo gimusi Sibire. Tėvas grįžęs į Lietuvą, mėsos fabrike dirbo dešrininku ir kasdien parsinešdavo po kelias pavogtas dešriukes. Motina jas pardavinėjo. Taip ir namą pasistatė. Buvo kelios gatvės tokių namų – su aukštomis tvoromis, švariais kiemeliais, gražiais gėlynais. Gyvas seniai prasmegusios Lietuvos paveikslas.

Darius, kai į Indrės tėvų namą ateidavo, pasijusdavo besąs tamsuolis. Uošvis tuojau imdavo jį protinti – pasakodavo apie šviesius Smetonos laikus, Lietuvos kariuomenę, partizanų žygius, galiausiai apie sovietinę paikystę. Uošvė nepraleisdavo dingsties padejuoti, kad Indrės šeima gyvena be Bažnyčios, be sakramentų, gal dėl to ir vaikų neturi. Dariui atrodydavo, jog uošviai šneka apie senienas. Jo gyvenimas riedėjo kitais, naujais, keliais, ir tie seniai jam tik trukdė. Todėl į tą pastogę nueidavo tik žmonos priprašytas per didžiausias jos tėvų šventes. O dabar tų namų bijojo kaip velnias kryžiaus. Žinojo, kad ten jį pristvertų.

Vargais negalais telefonu prisišnekino Indrę susitikti „Svajonėje“. Nuėjo ankstėliau, užėmė staliuką tamsiausiame kampe – žinojo, kad laukia sunki valanda. Norėjo tą valandą bent kiek pašviesinti – atsinešė iš bufeto šampano butelį ir visokių saldėsių.

Ji atėjo sutartu laiku.

– Kaip į pamoką, – jis pajuokavo ir šoko pasisveikinti, bet ji rankos nedavė.

Atsisėdo, atsilošė ir laukė. Elgėsi taip, tarsi rūstautų, bet jos veidas Dariui atrodė liūdnas, akys – graudžios. Jam pagailo žmonos. Darius pasižadėjo būti atlaidus ir geras, kad tik ji namo sugrįžtų. Pasijuto labai jos išsiilgęs.

– Kam pasikvietei? – ji švystelėjo smalsų žvilgsnį.

– Pasikalbėti, – nuolankiai atsakė jis.

– Apie ką mudu dar galim kalbėtis?

– Apie daug ką. Apie mūsų gyvenimą. Kodėl palikai mane?

– Tai tu, Dariau, mane palikai, – jos balsas suvirpo.

– Argi? – nustebo jis.

– Atrodė, abu buvom ramūs, padorūs lietuviai, bet tu staiga apsigręžei ir nuėjai pas svetimus.

– O gal tu pasidarei už kitus didesnė lietuvė?

– Tačiau aš nepardaviau savo artimo.

– Jis nebuvo mano artimas.

– Ar dėl to jį įskundei?

– O tu teisme jo neskundei?

– Tik ne taip. Tave Linas šunim pavadino.

– Gražiai pavadino. Bet aš ištvėriau.

– Ką tu dar ištvėrei?

Šito klausimo Darius labiausiai bijojo. Atsakymą žinojo, dėl jo ir į saugumą nuėjo. Bet nuo Indrės jį slėpė. Dabar apsidžiaugė, kad slėpė. Pasiryžo laikytis, teisintis.

– Teisme turėjau išvadinti jį kvailiu. Vis svaičiojo apie Lietuvą, su žemėmis maišė mūsų gyvenimą, tarybinę santvarką. Tik nevisprotis dėl kažkokių laisvių gali šokti prieš tokią galybę.

– Ar už tai galima uždaryti žmogų į kalėjimą? Ar už tai reikėjo jį skųsti?

– Mano nervai neišlaikė. Aš apie tai kitaip galvoju.

– Neapsimetinėk, Dariau, ir nemeluok. Iš pavydo Liną įskundei.

Jis nustėro. Indrė ištarė tai, ką jis laikė didžiausia savo paslaptim. Kaip ji sužinojo? Kaip jam dabar elgtis? Gintis ar prisipažinti? Negalėjo delsti. Geriausiai atrodė paklausti:

– Ar nenusipelnė?

Ir tą pačią akimirką suprato, kad išsidavė. Pigiai žmona jį nupirko. Žaidimas baigėsi. Dabar šnekėsis atvirai.

– Galėjai anksčiau to paklausti, – tarė Indrė.

– Nereikėjo nė klausti. Net aklas galėjo pasigrožėti.

– Kuo?

– Juodviejų meile!

Ji nustebo; lyg pritrūkusi žodžių nuostabai apsakyti, tylomis žiūrėjo į Darių. Pagaliau tarė:

– Didesnės kvailystės nesu girdėjusi. Kas tave taip apmulkino?

– Judu. Tik jau nesigink – repeticijos, koncertas, kavinės… Bjauru buvo žiūrėti ir žinoti. Neįsivaizduoji, kiek aš prisikenčiau. O tylėjau!

– Kodėl tylėjai? Juk būdavom atviri.

– Kas tas žodis… Menkesnis už vėją.

– O be žodžio paklydai. Nekaltą žmogų pražudei.

– Ar nebuvo kaltas?

Ji neatsiliepė. Matyt, abejojo. Gal kažką atsiminė ir turėjo tylėti. Prašneko apie kitką:

– Padarei vienas, o kenčiam visi.

– Kam kentėti? Štai – išgeriam šampano, einam namo ir viskas užmiršta.

– Pasakyti lengva.

– O kas kliudo?

– Negaliu pamiršti, ką padarei. Nepajėgiu suprasti. Matyt, nepažinau tavęs. Kaip tu galėjai?

Jis pajuto, kad nebeverta slapstytis. Daugiau laimės, jei bus atviras:

– Dėl tavęs tai padariau. Tikėjausi išgelbėti, apsaugoti.

– Norėjai vienas sunkumus įveikti – nė manęs neatsiklausęs. O gal aš būčiau…

Ji nerado žodžio pasiteisinti ir nutilo.

– Dėl to ir nekla´usiau, – prisipažino Darius.

Patylėjusi ji tarė:

– Padarei tai dėl manęs. Dabar ir aš esu kalta dėl to, kas atsitiko.

– Visi esame kalti, – apsidžiaugė jis.

– Nebandyk taip išsipirkti.

– Kaip dabar gyvensim? – viltingai paklausė Darius.

Jam rūpėjo ne tai, kas praėjo, praūžė, o tai, kas dar laukia – kaip atrodys dienos, dėl kurių jis taip pasielgė.

– Noriu pabūti viena, – tarė Indrė.

– Kodėl? – karštai paklausė jis. – Juk ilgai buvom sykiu, tikėjomės, laukėm. Ir buvo gerai.

– Neišsipildė. Tapau Judo žmona. Nenoriu, bijau ja būti. Gal vienai pavyks atsigauti, užmiršti. Pabūsiu tarp Lino žmonių.

– Ir sugrįši? – prašė jis.

– Norėčiau, – vylėsi Indrė.

Lyg neregė žiūrėjo, kaip pirštai glamžo staltiesės apsiuvą, bet jis apsidžiaugė, kad pažadėjo, dar nepalieka jo. Staiga Darius stvėrė šampano butelį, atidarė ir pripylė taures. Pakvietė susidaužti. Indrė pakėlė taurę, bet jos akys Dariaus tarsi nematė. Lėtai, kaip buvo įpratę, išgėrė ir Indrė atsistojo. Jis pašoko palydėti, bet ji atsisakė ir, nė rankos nepadavusi, iš kavinės išėjo.

Darius dar ilgai vienas šampaną gurkšnojo, mintyse ginčijosi su žmona.

 

Netikėjo, kad liko gyventi vienišas. Kasdien, grįždamas iš darbo, vylėsi namie rasti Indrę. Atrodė, ne tik jis, bet ir daiktai, gėlės, net oras šioje pastogėje laukė jos. Keistai tylėjo pianinas, ilsėjosi ant jo sukrautos natos. Ir rytą, ir vakarą, ir naktį ilgėjosi Indrės. Darius visą laiką ją juto. Ji sykiu sėdėjo už stalo, tysojo šalia jo lovoje, skaitė knygą, skambino pianinu svetainėje, jis laukė jos Pavėsyje. Dabar suprato, kad Indrė buvo ir tebėra būtina jo esybei. Matyt, todėl jis taip bijojo jos netekti, ėmė dėl jos kovoti, nuėjo net į saugumą.

Negalėjo suprasti, kodėl viskas taip apsivertė. Norėjo išlaikyti Indrę, užmokėjo gal aukščiausią kainą, bet vis tiek jos neteko. Kas tvarko gyvenimą, kad žmogus negali nė iš tolo užganėdinti savo norų, troškimų? Gal vertėjo susitaikyti ir paklusti tai gyvenimo tvarkai? Bet kas žino, gal jis, Darius, tūnotų namie žmonos jau pamestas, o anuodu sėdėtų kavinėje prie vyno taurės ir šaipytųsi iš jo naivumo. Dabar jis bent laukia Indrės. Dar turi vilties, kad ji sugrįš.

Ar balkone rūkė pypkę, ar skaitė laikraštį, ar atsivertė knygą – viskas krito iš rankų. Ką ji veikia tokiais ilgais, šviesiais vasaros vakarais – sėdi ir liūdi namie, svečiuojasi pas Lino draugus ar bastosi po miestą? Kartais ir jam pašokdavo noras nulėkti į senamiestį ir pasidairyti – gal susitiktų, pasišnekėtų. Bet sudrausdavo save – kam taip susimenkinti? Neskambino ir nerašė jai – laukė, gal ji paskambins. Kentėjo ir tylėjo.

Darbe greičiau dienos bėgo. Braižydavo, skaičiuodavo ir užmiršdavo savo širdies bėdas. Kambary triūsė dar trys jauni bernai, jie, atrodė, neturėjo jokių rūpesčių, laidydavo liežuvį ir žvengdavo. Visai iširdavo, kai nueidavo į rūkomąjį. Skeldavo anekdotus apie Čiapajevą, čiukčius, armėnų radiją… Kartais – ir apie partiją bei jos vadus. braižytojas Vilius tų anekdotų mokėjo devynias galybes. Kai vyrai sakydavo: na, einam pasiklausyti Viliaus, tai reiškė – einam parūkyti.

Tačiau dabar ir Vilius prikando liežuvį. Darius pajuto kažką negera. Sykį tyčia į rūkomąjį nueiti vėlavo. Iš tolo girdėjo klegesį, bet kai įžengė į vidų, vyrai nuščiuvo, susižvalgė ir jau tylomis traukė dūmą.

– Na, Viliau, apie ką šiandien tavo anekdotas? – kimšdamas savo pypkę, garsiai paklausė Darius.

– Jau papasakojau.

– Kodėl manęs nepalaukei? – papriekaištavo Darius.

– Na, čiukčius nusipirko žigulius ir nuvažiavo į Maskvą. Kai grįžo, žmona klausia: „Kodėl taip ilgai užtrukai?“ Čiukčius ir sako: „Į sostinę nulėkiau greitai, o namo juk važiavau atbulas.“

– Ką čia mali? Mums pasakojai apie Brežnevą, – nustebo Gintas.

– Dariui apie Brežnevą negalima, – tarė Vilius.

– Kodėl gi? – Darius sukluso.

– Sako, tu su Veiliuliu draugauji.

– Kas tau taip pamelavo?

– Sekmadienį bare girdėjau.

– Tiki baro plepalais?

– Tokios naujienos laikrašty nerasi.

– O tau laikraščio per mažai?

– Mūsų laikraščiai anekdotų nespausdina. Man reikia anekdotų. Vaikštau po barus ir prisirankioju.

– Tai žinok – apie mane girdėjai irgi tik anekdotą, – pasakė Darius.

– Bet juk dabar daugiausia tiesos – anekdotuose.

– Anekdotų tiesos mums per mažai. Anekdotai greitai pasensta.

– Na, tavo anekdotas apie tave atrodo visai naujas, – įgėlė Vilius.

– Kokį anekdotą apie mane suskėlei?

– Klausyk, aš tau kitus anekdotus papasakosiu – apie alų ir mergas.

Vyrai sumetė nuorūkas į šiukšlių dėžę ir išėjo. Darius dar nebuvo išrūkęs pypkės ir liko vienas. Pasijuto atstumtas. Kur Vilius sužinojo jo paslaptį? Rasi pats Veiliulis išplepėjo? Tai bent saugumas…

Kaip dabar reikės gyventi? Namie tuščia, darbe – lyg raupsuotasis. Gal prašyti viršininko, kad perkeltų į kitą skyrių? Bet gėdos ženklas jau prisiūtas, nenuplėši. Kad ir kur eitum, visur išgirsi – skundikas! Dabar vienintelė rami vietelė būtų nebent pačiam saugume. Gal vėl pas Veiliulį nueiti?

Nesitikėjo, kad taip įvykiai pasisuks. Jeigu būtų žinojęs… Laimė, po poros dienų prasideda atostogos. Pailsės, daug ką užmirš. Gal per vasarą ir vyrai atvės.

Išvalęs užgesusią pypkę, grįžo į kabinetą.

 

Darius atostogauti išvažiavo prie jūros, į Palangą. Kaip ir kiekvieną vasarą apsistojo Miestprojekto viloje. Gavo įprastą dvivietį kambarį su langu į pušyną. Čia kasmet kartu su Indre ilsėdavosi. Čia bėgo šviesios jų vasarų dienos – pliaže, jūroje, parke, ant tilto, koncertuose, kavinėse…

Šįsyk atvažiavo vienas. Vos įžengęs į kambarį nustėro: viskas čia atrodė lyg vakar palikta – kreminiai sienų apmušalai, gėlėtos užuolaidos, plati pažįstama kanapa laukė jo ir Indrės.

Suprato, kad šiame lizde nepailsės. Viskas čia primins Indrę. Nuėjo pas vilos komendantą ir paprašė tamsiausio vienviečio kampo. Seniokas nustebęs nuvedė jį į palėpę ir atrakino ankštą, bet tvarkingą kambarėlį. Darius numetė į kampą lagaminą ir krito į lovą pailsėti.

Vakare išėjo pasivaikščioti po Palangą. Atliko visas įprastas vakarines poilsiautojų apeigas. Parke pasigrožėjo Tiškevičiaus rūmais, nužingsniavo į pajūrį; ant tilto turėklų parimęs, palydėjo saulę ir Basanavičiaus alėja grįžo į miestą. Gausybė žmonių džiaugėsi šiltu oru, vakaro gaisais, keista pajūrio šviesa.

Darius tarp tų žmonių jautėsi svetimas. Pirmą sykį po Palangą bastėsi vienas. Akyse šmėkščiojo nepažįstami, nematyti veidai. Seniau greta eidavo Indrė. Štai ant to suolelio juodu mėgdavo vakarais paskaityti knygą. Štai nuo šio kranto maitindavo tvenkinio gulbes. Antai ties ta iškilia kopa saulėje kaitindavosi… Visi takai čia buvo jų išvaikščioti. Kaip dabar reikės vienam vasaroti? Kambarį pakeitė, bet Palangos juk neišmainysi.

Ilgai vaikštinėjo Basanavičiaus alėja. Norėjo įveikti tą giežulį. Kai sutemo, pasijuto lyg saugesnis. Tolumos dingo, erdvė užgeso. Po tamsiom kaštonų lajom gatve vaikštinėjo, atrodė, jau kiti, gražesni žmonės – šmėkščiojo šviesios suknios, balti vyrų apdarai.

Darius aprimo. Lyg pamiršo Indrę. Atostogos! Ko liūdėti? Štai aplinkui verda gražus gyvenimas. Ir jam nedera skųstis – peržengė vieną gilią rėvą, įveiks ir kitą. Linas gavo, ko nusipelnė, dabar gali kalėjimo bičams savo pasakas apie Lietuvos laisvę sekti ir Brazdžionį deklamuoti. Indrė pasiožiuos ir sugrįš. Po savaitės pats jai paskambins ir pakvies į Palangą atvažiuoti. Indrė neatsispirs ir atskris. Juodu įprastai pabaigs atostogas – kavinės, šampanas, fokstrotai…

O kol kas pagyvens kaip vienišius. Neklaidžios po parką ir pajūrį – nebudins prisiminimų, negildys širdies. Vakarais paslampinės gatvėmis. Po tamsiais dangaus skliautais atsigaus. Ne Indrė, o naktis bus jo draugė.

Vėlyvą rytą susiruošė į pliažą. Diena buvo giedra, dangus aukštas, be debesėlio, tik nuo tilto dvelkė vėjūkštis. Kopose pasiklojo maršką ir nusirengė. Per žiemą pablyškusi oda greitai pajuto saulės glamones. Darius pasivartydamas kaitinosi, kol užsnūdo.

Sapnavo Aukščiausiąjį teismą. Šįsyk jis sėdėjo kaltinamojo kėdėje, Indrė buvo liudytoja, o Linas – teisėjas. Salė pilna uniformuotų saugumiečių. Indrė verkdama guodėsi teisėjui, kad vyras laiko ją ištvirkėle. Prie tribūnos prišokęs advokatas ėmė girti teisiamąjį, girdi, jam gyvam reikia pastatyti didvyrio paminklą. Ir Darius norėjo pasiteisinti, bet Linas nesuteikė jam žodžio, ėmė šaukti: „Šuo! Į jūrą jį! Į jūrą!“ Salė kvatojo. Iš tiesų – ant teisiamojo kėdės betupįs buldogas. Milicininkas už pavadžio išvedė jį iš teismo salės.

Darius išsigandęs atsibudo – sukaitęs, išprakaitavęs besėdįs pliaže ant marškos. Aplinkui prigulę nuogalių. Matyt, ilgai miegojo. Netoliese švytėjo jūra, bet akyse tebetavaravo teismo vaizdai, ausyse tebeskambėjo pikti Lino žodžiai. Metas išsimaudyti. Šaltas vanduo nuplaus sapnus. Nubėgo ir puolė į jūrą, į putotas bangas. Jose dūko jaunimas – nardė bernai, krykštė merginos. Kadaise ir jis taip šėliojo, dabar jį traukė anapus, toliau – ten, kur vilnys ramesnės. Jūra viliojo, gundė išbandyti jėgas.

Krantas nutolo, bet jis vis dar plaukė. Kitais kartais ant kranto stovėdavo Indrė, jos akys jį lydėdavo ir saugodavo. Dabar ant kranto niekas jo nelaukė. Darius pavargęs apsivertė aukštielninkas ir suposi ant bangų, žvelgė į aukštą, balkšvą dangų. Šventa šviesos ir tylos akimirka.

Staiga pamatė, kaip toli tiltas ir krantas. Suskato plaukti atgal. Ilgai plūkėsi, bet krantas ne artėjo, bet tarsi tolo. Pailsėjo ir vėl kapstėsi. Juto, kaip mąžta jėgos. Vis dažniau reikėjo atsikvėpti. Vanduo, rodės, atšalo ir stingdė kūną.

Suprato, kad jau nebegrįš. Nepajėgė su tuo susitaikyti. „Ei! Ei!“ – šaukėsi pagalbos, nors suvokė, kad veltui. Jis lyg skiedra suposi vandeny. Žiūrėjo į dangų. Negalėjo, nenorėjo patikėti, kad jo gyvenimas galėtų taip staiga pasibaigti. Bijojo tos akimirkos, nežinojo, kaip tai įvyks. Dar laukė kažko, gal stebuklo.

Bet ūmai šalta banga užliejo jo veidą, vanduo siūbtelėjo į burną. Darius pajuto, kad skęsta, grimzta į tamsą.

 

Antra dalis

Rekis sėdėjo įprastoje vietoje šalia vairuotojo ir žvalgėsi pro langus. Jam patiko taip važinėti – ištrūkus iš įkyrėjusio kambario skrieti į tolį pro namus, medžius, kažkur einančius žmones. Dažniausiai Gintas jį veždavosi į sodą, ten Rekis per dieną džiaugdavosi laisve – lakstydavo pažįstamais takais, apuostydavo kelmus, krūmus ir vėl juos, pakėlęs koją, paženklindavo. Bet šiandien jie važiavo kitais keliais, nematytomis gatvėmis. Pro aukštus medinius vartus įsuko į didelę aikštę. Joje abipus plataus tako stovėjo eilės automobilių atlapotomis bagažinėmis, kuriose galvas sukiojo juodi, pilki, rudi sargiai. Jie atvažiavo į šunų turgų! Ką čia veiks?

Gintas atidarė dureles, bet Rekio nepaleido lakstyti – paėmė į glėbį. Šuo išsigando, suspurdėjo ir kelissyk lyžtelėjo šiurkštų šeimininko žandą. Prašė jo neskriausti. Gintas atidarė bagažinę, patiesė ant dugno raudoną vilnonį braizgą ir liepė Rekiui ant jo sėdėti. Jis pakluso.

Suprato: atvežė jį parduoti. Štai kur prieš kelias savaites dingo jo sesuo Sata. Ir ja atsikratė šiame turguje. Kodėl Gintas taip elgiasi? Kaip juodu išsiskirs? Juk buvo draugai. Bet ir šeimininkui, matyt, širdį peršti: stovi prie automobilio nusigręžęs, lyg svetimas.

Rekis prislėgtas dairėsi po turgų. Greta stovėjo baltas mersas, jo bagažinėje šėlo, amsėjo du jauni dogai. Gelsvoje škodoje stovėjo popierinė dėžė, iš jos kyšojo trys juodos taksų galvelės. Anapus tako žaliame forde sėdėjo ruda kurtė, ištiesusi ilgą kaklą ji oriai žvalgėsi ir, atrodė, akimirką dirstelėjo į Rekį. Jis buvo bepuoląs prie jos, bet atsiminė Gintą ir sugrįžo ant raudono patiesalo. Iš tolo žiūrėjo į gražuolę.

Ją vis užstodavo žmonės. Jie, dairydamiesi, lyg nuobodžiaudami, kėblindavo pro šalį tai į vieną, tai į kitą pusę. Kartais sustodavo ir imdavo vėpsoti į Rekį, teiraudavosi Ginto, kokia jo kilmė. Vienas kitas įsidrąsinęs paglostydavo jo galvą. Rekis užuodė jų baimę ir žinojo, kad jie nusisuks ir nueis. Tyliai kentė jų artumą, laukė, kada vėl anapus tako išvys tą kurtę.

Taip kamavosi gal valandą. Jau manė, jog Gintas vėl įmes jį į folksvageną ir abu važiuos namo. Bet atsitiko netikėtas įvykis: jis pamatė Indrę!

Ji priėjo prie automobilio, sustojo, pažvelgė į Rekį. Šuo nustėro, jam atrodė, kad sustos širdis. Ūmai stryktelėjo, ėmė inkšti, vizginti trumputę uodegą, galop šoko artyn prie moters. Ji sumišusi atšlijo. Gintas subarė ir vėl pasodino Rekį ant raudono braizgo.

Moteris vilkėjo kitais, Rekiui nematytais drabužiais, atrodė truputį senstelėjusi. Tačiau tebebuvo ta pati Indrė: plukni šukuosena ir šviesi sruogelė virš akies, smaili nosytė, blyškiais anų dienų dažais parausvintos lūpos. Kaip ir seniau atrodė tokia artima, sava, tarsi jie niekada nebūtų išsiskyrę.

atėjo į turgų ne viena: šalia stovėjo anų dienų draugelis Linas. Abu atrodė ir tokie patys, ir jau kitokie. Kitaip kilsčiojo rankas, žvilgčiojo vienas į kitą, kitaip kalbėjosi. Rekis suprato: tai jau pora, vyras ir žmona.

– Perkam jį, Linai, – tarė Indrė.

– Ar tau patinka tas bokseris? Pažiūrėk, koks grasus jo snukis: žabtai apdribę, nosis striuka, akys – kaip naktis.

– Bet man jis atrodo toks draugiškas.

– Tu greita prasimanyti. Dar pasižvalgykim. To šunėko niekas nepagriebs.

Ir juodu nusisuko, nuėjo.

Rekis akimis juos palydėjo, jo širdis daužėsi. Ar Rekis norėtų, kad jie sugrįžtų ir jį nupirktų? Jis vėl atsidurtų pas Indrę! Dieną ir naktį būtų šalia jos, kartu su ja šėltų, ilsėtųsi, dykinėtų. Jis vėl matytų ją, triūsiančią virtuvėje, skaitančią knygą, grojančią pianinu, nusirengiančią nakčiai, miegančią…

Bet jis dabar tebūtų jai tik šuo. Ar jis tai pakeltų?

Tikriausiai jos namuose gyvena ir tas Linas. Abu sykiu leidžia dienas, vakarus, miega, mylisi… Ne, šito Rekis neištvertų. Tegu jie negrįžta, tegu susiranda gražesnį šunį, tegu perka aną ilgakaklę kurtę, o jį palieka kam nors kitam… Rekis pasislinko į patį bagažinės galą, kad anuodu praeidami jo nebematytų, nerastų.

Bet netrukus išgirdo, kaip Indrė jau kalbasi su Gintu: klausia šuns vardo, teiraujasi, kaip jį reikia laikyti, kuo šerti. Ar jis piktas? Gintas gyrė jį išsijuosęs. Pagaliau suderėjo: už keturis šimtus. Indrė vėl pasilenkė prie Rekio ir glostė jo galvą. Ranka tebekvepėjo „Nivea“ kremu, ir jis neištvėrė, – lyžtelėjo ją.

Gintas užsegė jam antkaklį, tvirtai apglėbė, prispaudė veidą prie jo snukio, paskui iškėlė iš bagažinės ir atidavė pavadėlį Indrei. Rekis neatsigręždamas nutipeno taku įkandin naujų šeimininkų. Pilkas jų opelis stovėjo netoli sankryžos. Linas atidarė užpakalines dureles ir šuo stryktelėjo ant sėdynės. Suprato: dabar čia bus jo vieta.

Važiavo per miestą. Indrė vis šnekino vyrą: ko jis norėtų pietums, ką juodu veiks sekmadienio vakarą. Žaisim su Rekiu, ironizavo vyras. Matyt, nesidžiaugė nauju pirkiniu. Veikiausiai Indrė bus užsimaniusi šunį pirkti. Anksčiau ji niekada apie tai nekalbėdavo. Atrodo, jos gyvenime daug kas pasikeitė.

Automobilis sustojo prie devynaukščio namo. Rekis tuojau pažino kiemą. Indrė, matyt, tebegyveno tame pačiame bute. Jie pakilo liftu į šeštą aukštą, Linas atrakino dvylikto buto duris. Viduje kaip ir anksčiau visos durys buvo atdaros. Rekis ištrūko iš Indrės rankų ir, vilkdamas pavadėlį, ėmė lakstyti po kambarius. Jis sugrįžo namo!

Veik viskas tebestovėjo, tebekabėjo, tebegulėjo savo vietose. Miegamajame – tas pats bulgariškas baldų komplektas. Svetainėje prie lango – senasis Indrės pianinas. Ta pati ankšta virtuvė. Rekis visuose kampuose dar užuodė anų dienų kvapą.

Bet tai buvo jau kitų žmonių buveinė. joje daug kas buvo padėta, numesta, pasukta kitaip. Ant grindų margavo nauji kilimai. Svetainėje nebebuvo varganų latviškų baldų, riogsojo gulimoji sofa, aptraukta minkšta balta oda. Ant miegamojo lovos geltonavo atlasiniai užtiesalai. Abipus lovos stypsojo spalvoti šviestuvai. Rekis liovėsi dairytis, po stalu išsitiesė ir užsimerkė, lyg būtų užsnūdęs. Bet Linas, paėmęs už pavadėlio, išvedė šunį į prieškambarį ir parodė kampe patiestą minkštą rudą kilimėlį. Dabar čia jam reikės miegoti.

Veik visą dieną tysojo savo kertėje. Atrodė, snaudė, bet iš tikrųjų akimis sekiojo namiškius, klausėsi jų balsų. Pietums Linas atnešė jam dubenėlį sauso šunų maisto ir vandens.

Popietę pora leido svetainėje: Indrė sėdėjo prie stalo, sklaidė kažkokį žurnalą, Linas, išsitiesęs ant gulimosios sofos, skaitė knygą. Retkarčiais Indrė ir Linas vienas kitam ką nors pasakydavo. Žodžiai buvo kasdieniški, vėsūs. Pavakare jie susirengė eiti į miestą. Indrė atsisveikindama prašė Rekio nepykti, kad jau pirmą dieną namie palieka jį vieną.

Kai jų žingsniai už durų nutilo, Rekis neskubėdamas apėjo kambarius. ieškojo jo, Dariaus, pėdsakų, bet nerado. Tik prisiminė supamąjį krėslą priešais televizorių, pypkių lėkštę ant komodos, žalio stiklo peleninę ant stalo, šlepečių porą prie durų. Užtat visur matė Lino daiktus: du smuikus, krūvas natų sąsiuvinių, knygų. Kaip dabar Rekis gyvens savo bute tarp svetimų daiktų?

Vakare Indrė išsivedė Rekį į lauką. Pažįstamais takais nuėjo iki parko. Rekiui buvo ir linksma, ir liūdna. Jis vėl ėjo šalia savo moters. Lakstė apie ją, žiūrėjo jai į veidą, pasišokinėdamas lyžčiojo rankas. Džiaugėsi vėl sutikęs Indrę. Tačiau suprato: jis dabar tėra jos šuo.

 

Rekis pakirdo anksti, kambariuose dar tvyrojo prieblanda. Tai buvo pirmas jo šuniškas rytas bute, kuriame anksčiau gyveno. Dar nežinojo, kokia bus diena. Laukė.

Pagaliau prasivėrė miegamojo durys, pro jas išniro Indrė – baltais naktiniais, išdrikusiais plaukais, apsimiegojusi. Jis pašoko pasisveikinti. Nuo jos dvelkė pažįstami rytmetiniai kvapai. Buvo linksma³ – pasakė jam labas, paglostė galvą, pakedeno snukio gaurus ir nuėjo į vonios kambarį.

Jis girdėjo, kaip ten teška vanduo, įsivaizdavo, kaip Indrė maudosi. Žiūrėjo į duris ir laukė. Žinojo: ji eis į Pavėsį rengtis. Išvydęs ją nušvito – išėjo iš vonios kambario nuoga. Matė ją tik akimirką, bet suvokė: tebėra tokia pat graži. Baltas kūnas, atrodė, švytėjo, į akis išsyk šoko putlios krūtys ir tas juodas, vešlus krūmelis… Rekis lyg išalkęs puolė prie jos – norėjo bent prisiliesti. Ji aiktelėjo, bloškė jam per akis naktiniais ir žengė žingsnį atgal. Rekis subartas grįžo, atsisėdo ant savo kilimėlio ir kaltai žiūrėjo į Indrę. Ji stovėjo nustebusi, bet nesusigėdusi. Pagrasė jam pirštu ir nuėjo į Pavėsį rengtis.

Paskui išvedė savo šunį į lauką. Vaikščiojo Rekiui gerai pažįstamais takais. Bet jis matė ir permainų. Medžiai apie namą buvo gerokai paaugę. Kieme stovėjo daugiau automobilių. Keli kaimynai ganė palaidus savo šunis, bet Rekis pažino tik docentą iš gretimos laiptinės – besąs jau apsenęs, paliegęs. Kitus žmones matė pirmąsyk. Jų šuneliai buvo paprasti kiemsargiai, jie nedrįso artintis prie Rekio, tik ratu apie jį lakstė. Kaimynės sveikinosi su Indre, stebėjosi nauju jos draugu, klausė jo vardo, teiravosi, ar nepiktas. Indrė gyrė savo šunį, bet laikė už pavadžio. Jis žiūrėjo į šeimininkę ir vizgino striuką uodegą.

Sugrįžusi namo, ji virtuvėje užkando, išgėrė puodelį arbatos. Indrės rytas jau buvo kitoks nei kadaise. Darius anksčiau keldavosi, užtepdavo saldžių sumuštinių, išvirdavo kavos, tuomet pažadindavo Indrę. Ji pusryčiaudavo lovoje, Darius – prie jos tualetinio stalelio. Pasakodavo vienas kitam sapnus, rikiuodavo dienos rūpesčius. Paskui eidavo savo keliais į darbus.

Dabar Indrė leido rytą viena. Išeidama atsisveikino su Rekiu. Jis užuodė senuosius jos kvepalus. Kai Darius padovanodavo kvepalų, ji labai džiaugdavosi. Ar ji pasakė tai vyrui, ar pati kvepalus perka?

Linas dar gerą valandą miegojo. Atsikėlęs atidarė balkono duris ir prie jų mankštinosi. Ilgai turškėsi vonioje, paskui virtuvėje pusryčiavo. svetainėje atvertė natų sąsiuvinį, išsiėmė iš dėklo smuiką ir pradėjo griežti.

Rekiui buvo sunku tos muzikos klausytis. Tarpais ji skambėjo lygiai, ramiai, bet retsykiais natos pabirdavo, smuikininkas imdavo jas rinkti ir kartoti, kartoti. Sykį numetė smuiką ant sofos, ėmė bėgioti po kambarį ir balsiai, piktai šūkčioti. Matyt, užmiršo, gal dar ir nesuprato, jog namie yra ne vienas. Šuo tykiai gulėjo ant kilimėlio. Pagaliau Linas susitvardęs pagrojo visą kūrinį, susirinko natų sąsiuvinius, čiupo smuiką ir išėjo.

Rekis ėmė laukti Indrės. Jeigu ji tebedirba mokykloje, neturėtų iki vakaro užtrukti. Laukimo valandos jam prailgo. Tupėjo vidury koridoriaus ir žiūrėjo į duris. Neištvėręs kelissyk sulojo, sukaukė. Iš tolo išgirdo jos žingsnius. Šoko pasitikti.

Ji šnekino šunį: klausė, kaip jis leido laiką, ar nenuobodžiavo, ar draugavo su Linu, ar neišalko. Jis šokinėjo ir inkštė.

Indrė nuėjo į virtuvę ruošti pietų, Rekis nusekė jai iš paskos. Tupėjo palei langą ir spoksojo į Indrę. Ji raikė ir mušė jautienos pjausnį. Numetė gabalėlį ir jam. Turbūt jai atrodė, kad šuo akimis prašo mėsos kąsnio… Ji buvo linksma ir dainavo: nuo saulės suskeldėjo lūpos, prisirpo mėlynės šile. Jis atsiminė – kai dar gyveno sykiu, tai buvo mėgstamiausia jos daina…

Parėjo Linas. Indrė patiekė pietus svetainėje. Rekis nedrįso lįsti artyn, gulėjo ant savo patiesalo ir klausėsi jų pašnekesio. Linas pasakojo apie repeticiją. Niršo ant dirigento – girdi, daugiau kalbėjo, negu grojo, vis šnekėjo apie kompozitorių, jo kompaniją, sapnus. Lyg ta simfonija būtų susapnuota.

– Šiandien užsisėdo ant smuikų. Įsigeidė šviesesnių tonų. Ėmė vaikyti po vieną. Tik Elvyra jam įtiko. Jai vienai šypsojosi. Užtat – Pirmasis Smuikas.

– Kaip tu sugrojai?

– Prastai. Kaip tyčia prikibo prie aštuntinių. Jau namie tas gabalas strigo.

– Nepagyrė?

– Sulauksi. Išsišaipė.

– Apie pirmąjį smuiką jau turbūt nesvajoji?

– Visi nustebtų: kalinys – Pirmasis Smuikas.

– Negali pamiršti?

– Žmonės ir menkesnius dalykus atsimena, o čia – penkeri metai! Ilga tamsi naktis.

– Gal sureikšmini?

– Bandai paguosti? Ačiū, bet tavo gailestis mano pirštų negaivina. Baldų dirbtuvė – ne griežikui. Penkerius metus rankose laikiau ne smuiką ir smičių, bet kaltą ir plaktuką. Ir – gyvenimas sugriautas!

– Bet gyvenimas – ne vien pirmas smuikas.

– Ak, Indre, tu nežinai, kaip sunku atsisveikinti su savo žvaigžde.

– Juk ne tu jos išsižadėjai. Toks buvo laikas.

– Žudo ne laikas, bet žmonės.

– Blogų žmonių buvo daug.

– Tačiau Darius buvo pirmas, kuriam užkliuvau. Jeigu tebebūtų gyvas, pričiupčiau. Paklausčiau, kodėl taip padarė. Gal tu žinai?

– Apie tai jau kalbėjom, – atkirto Indrė ir ėmė rinkti nuo stalo indus.

Rekis susigūžęs klausėsi jų šnekos. Lino žodžiai jį gąsdino. Jam atrodė: kada nors šis vyras pažvelgs į Rekį ir supras, kas čia toks. Tada jam galas. Juk šuns nenuves į teismą. jeigu jau taip kalba, pats užmuš ar pakars.

Ak, laimė, kad Rekis – tik jų šuo. Jeigu jie žinotų! Jis taip prisiplojo prie savo pakloto, lyg būtų norėjęs kiaurai prasmegti.

Pavakare svetainėje suskambo muzikos garsai. Grojo abu: Indrė ir Linas. Tai buvo lyg dviejų gyvenimo įaistrintų ir nuskriaustų žmonių pašnekesys: smuikas skundėsi ir dejavo, pianinas ramino ir guodė. Muzika kalbėjo apie širdies sopulius ir viltis, apie lūkestį ir išsipildymą, dainavo apie žmogaus vienatvę ir troškimą ją įveikti.

Ta muzika Rekiui buvo negirdėta, bet atrodė sava.

Jis pratinosi gyventi savo namuose. Tas gyvenimas buvo šuniškas. Indrė ir Linas buvo pora, jis – tik juodviejų prieduras. Ir valandos, praleistos kartu su Indre, teikė jam tikro džiaugsmo.

Rytais jis pirmas ją pasveikindavo, paskui kantriai žiūrėdavo į vonios kambario duris. Kas rytą matė ją nuogą – praeidavo pro jį linksma, koketiškai pasikraipydama, paišdykaudama, lyg lauktų jos grožio įvertinimo. Rekis įkandin jos bėgdavo į Pavėsį ir žiūrėdavo, kaip ji rengiasi. Drabužiai palengva paslėpdavo visas jos grožybes, bet jis dar ilgai jas atsimindavo.

Paskui Indrė užsegdavo jam antkaklį ir išsivesdavo į kiemą. Rekis varžydavosi jos akivaizdoje atlikti gamtiškus reikalus, slėpdavosi už medžių ar krūmo. Paskui linksmas bėgdavo pažįstamais takais, užsimiršęs tempdavo moterį į žolynus, arba šalia, lyg atsiprašinėdamas, lapnodavo. Kiemuose lakstydavo, zuidavo kaimynų šunys, palengva įsidrąsindavo ir vis arčiau lįsdavo, bet Rekis oriai laikydavosi ir glaustydavosi prie Indrės. Visiems leisdavo suprasti, kad jam nerūpi kiemsargių šutvė, – jam užtenka moters draugystės.

Kartais, kai Indrė rytais nedirbdavo, juodu nuklysdavo toli nuo namų, net į parką. Ten jis atpažindavo medžių guotus, slėnias kalvas, pats takais vedžiodavo Indrę. Sykį sutiko grakščią sniego baltumo kurtę. Sustojo ir norėjo su ja apsiuostyti, bet kurtės šeimininkė truktelėjo pavadėlį ir gražuolę nusivedė. Matyt, jų moterys buvo nepažįstamos.

Parvedusi šunį namo, Indrė sėsdavo pusryčiauti. Vaišindavo ir Rekį. Papjaustydavo į lėkštelę virtos dešros ar kumpio, įpildavo į dubenėlį vakarykščios sriubos. Jis noriai viską sušluodavo. Indrės vaišės, kad ir ant grindų, jam būdavo skanios. Linas niekada jo taip nevaišino. Įberdavo į ryką sauso šunų gurulio ir padėdavo šalia kilimėlio.

Kartais Linas išsivesdavo jį ir į kiemą. Laikydavo Rekį ant trumpo pavadžio. Vaikščiodavo lyg vienas. Vis švilpaudavo, arba niūniuodavo. Rekis, skubiai atlikęs reikalus, klusniai jam iš paskos tipendavo. Kentėdavo ir džiaugdavosi, kad kitą rytą lakstys su Indre.

Tačiau dieną, kai likdavo namie vienas, pasigesdavo net ir Lino. Tos dienos ilgesnės už metus atrodydavo. Kelis sykius apeidavo kambarius. Ieškojo anų dienų ženklų. Matydavo lyg ir savo, lyg ir svetimą butą. Vis uostinėdavo miegamąjį, plačiąją lovą. Rūpėdavo, kas čia naktį dedasi. Užuosdavo ir gerai pažįstamų, ir naujų kvapų. Pasistiebdavo prie Indrės stalelio. Kaip ir anuomet čia mirguliuodavo jos gražiųjų indelių rojus, bet iš veidrodžio į jį žvelgdavo atgrasus šuns snukis. Seniau šimtus kartų veidrody atsispindėjo Dariaus veidas. Kur dingo jo atvaizdai? Rekis nusiminęs tipendavo gultis ant savo kilimėlio.

Jo diena nušvisdavo, kai pareidavo Indrė, paskui Linas. Jie sykiu ruošdavo pietus, svetainėje valgydavo ir vis šnekėdavo, juokaudavo, tarytum žaisdavo. Rekis užmirštas tupėdavo ant kilimėlio ir akimis sekiodavo jų žingsnius, klausydavosi jų šnekų ir juoko. Kartais Indrė ir jį prisimindavo – ištardavo jam linksmą žodį ar numesdavo kokį kąsnelį. Jis, džiugiai muistydamasis, jai padėkodavo.

Po pietų namuose stodavo poilsio valanda. Linas, kaip kadaise ir Darius, čiupdavo laikraštį ir krisdavo Pavėsyje ant kanapos. Tik ši dabar buvo nebe žalia, bet rusva. Indrė, įsitaisiusi putliame svetainės fotelyje, skaitydavo žurnalą ar knygą. Rekis sykį įsidrąsinęs priėjo ir išsitiesė šalia fotelio ant grindų. Indrė paglostė jo galvą. Jis nudžiugo ir nuo to laiko kasdien čia, šalia savo Indrės, drybsodavo.

Pailsėję Linai~ veik kasdien muzikuodavo. Grodavo tai senus gabalus, tai naujų mokydavosi. Senieji skambėdavo darniai, gražiai, naujų mokydamiesi griežikai vargo, neretai užsiplieksdavo, apsižodžiuodavo. Indrė visada nusileisdavo Linui, matyt, tebesijautė mokinė, gal kažkuo ir kalta. Rekiui tos valandos būdavo sunkios. Pianino bilsmas, smuiko šauksmai, pikti griežikų žodžiai varpydavo jam smegenis, jis norėdavo sprukti į gatvę ir lėkti kur akys vestų, bet durys būdavo uždarytos ir jis nebylus tysodavo ant kilimėlio.

Vakarais gyvenimas nurimdavo. Linas išeidavo į koncertus. Indrė išsivesdavo Rekį į kiemą, į parką. Juodu vaikščiodavo lėtai, sustodavo pasmalsauti, pasižvalgyti. Indrė kartkartėm užsišnekėdavo su kaimynais ar šiaip pažįstamais. Rekis dairydavosi baltosios kurtės, bet ją, matyt, retai į šį parką atvesdavo.

Kai sutemdavo, abu grįždavo namo.

Indrė laukdavo Lino svetainėje, prie televizoriaus. Ilgai perjunginėdavo kanalus, kol rasdavo jai įdomią programą. Rekiui tie spalvoti paveikslai atrodydavo nuobodūs, jis veik visada šalia Indrės fotelio užsnūsdavo. Kai pabusdavo, televizorius jau būdavo išjungtas. Indrė vartydavo kažkokius sąsiuvinius ir knygas. Matyt, ruošdavosi rytojaus pamokoms.

Linas namo grįždavo pavargęs ir tylus, bet Indrė visada jį prablaškydavo. Pavakarieniavę eidavo į miegamąjį.

Naktis buvo Rekio nerimo ir kančių metas. Už pravirų miegamojo durų plačioje, minkštoje lovoje Linas, tas vyras, kurį Darius buvo nutrenkęs, atrodė, į patį pragarą, jo Indrę myluodavo ir išmyluodavo. Rekis turėdavo viso to klausytis, visa tai ištverti. Laimė, kad ne kasnakt. Tačiau kartais tai nelauktai ir ūmai nutikdavo. Juodu grįždavo iš miesto, išsivirdavo kavos ir susėsdavo svetainėje prie taurelės brendžio ar likerio. čiauškėdavo, ulbėdavo, bučiuodavosi… šokdavo tango… greitomis nusirengę griūdavo į lovą… Tik Indrė veik visada užgesindavo šviesą ir uždarydavo miegamojo duris. Ji lyg varžėsi Rekio. Bet jis viską girdėdavo. Pašokdavo nuo kilimėlio ir kaip pakvaišęs lakstydavo po Pavėsį, svetainę… Išsižiodavo kaukti, bet tuojau sustingdavo – išsigąsdavo, kad atsikėlę šeimininkai iškarš jam kailį ir išmes į gatvę. O gal jam taip būtų geriau? Ištrūktų iš tos kankynės. Bet kur jis eitų, kur prisiglaustų? Reiktų atsisveikinti su Indre. Ir su savo namais.

Kai Linas iš miegamojo eidavo į vonios kambarį, Rekis, apsimetęs, kad miega, jau gulėdavo ant savo kilimėlio.

 

Rekis pamažu apsiprato būti kartu su Linu ir Indre, bet jam visąlaik trūko Dariaus. Ypač dieną likęs vienas vis atsimindavo Darių: kaip jis su Indre svetainėje pietauja, kaip Pavėsyje skaito laikraštį, eina į balkoną parūkyti… Kartą pats panūdo pabūti Dariumi: išsitiesė Pavėsyje ant kanapos ir ėmė laukti Indrės. Bet kanapa buvo nebe žalia, o Indrė neatėjo. Rekis stebėjosi, kaip tuose namuose Dariaus neliko nė kvapo – nė kokio apsiausto, nė pypkės, nė šlepečių. Ir jokių šnekų apie Darių. Lyg jo niekada čia nebuvo. Kartais suabejodavo: gal tas Darius tėra jo prasimanymas, sapnas. Bet kodėl jį vis atsimena, kartais lyg mato? Kodėl jam atrodo, kad Indrė tikrai buvo Dariaus žmona, o Linas turėjo dėl jo kentėti? Kodėl tas Darius vis veliasi jo galvoje, neduoda jam ramybės, lyg būtų jo brolis ar tėvas, bet dažniausiai – tarsi jis pats? Kodėl vaidenasi, kad jis kažkada čia gyveno, todėl viską taip gerai atsimena – tuos kambarius, tą kiemą, parką?..

Jis laukė kokio nors, kad ir menko, bet tikro, paliudijimo. Namie to paliudijimo nerado, pasaulis jo neatsiuntė. Indrės ir Lino namai tame pasaulyje buvo lyg pamiršti. Juodu po vieną arba sykiu vis kur nors išeidavo, bet pas juos niekas nesilankė. Per tas kelias savaites nuo to laiko, kai Rekis čia atsidūrė, į jų buto duris niekas nepasibeldė, todėl kai vieną vakarą garsiai sučirškė skambutis, Rekis puolė ginti savo namų – ėmė piktai loti. Linas sudraudė, liepė jam grįžti ant kilimėlio ir įleido svečius.

Atėjo pagyvenęs, pliktelėjęs vyras ir žvali brunetė, ji tiko tam seniokui į dukteris.

– Sveika, Giedre, sveikas, Petrai! Tiek laiko nesimatėm, o jūs vis tokie pat gražūs, rodos, dar pajaunėję, – džiaugėsi Linas.

– Gyvenimas neleidžia senti. Ir jūs gerai atrodot, – pasakė vyriškis.

Ir Indrė prišoko pasisveikinti, visi buvo linksmi, matyt, džiaugėsi susitikę. Nuėjo į svetainę, susėdo už stalo ir smagiai klegėjo.

Rekis tupėjo ant kilimėlio ir klausėsi. Juto, kad išgirs naujienų. Svečiai sakė, jog vis prisimena Lino šeštadienius, lyg pasigenda jų. Atėjo aplankyti anų dienų vedlio ir užtarėjo, pasiteirauti, kaip jis gyvena.

– Dirbu orkestre, mane palaiko Indrė. Daugiau niekam nesu reikalingas, – lyg guodėsi Linas.

– gaila. Juk tada tavo pastogėj degė miesto žiburys. Rinkomės prie jo sušilti, atsigauti, – prisiminė Petras.

– Mes, merginos, buvom tave įsimylėjusios, – linksmai prisipažino Giedrė.

– O aš maniau, kad jums rūpi Lietuvos laisvė, – pajuokavo Linas.

– Rūpėjo ir laisvė, bet tada apie ją tik svajojau. Netikėjau, kad jos taip greitai sulauksim.

– Ar tebesidžiaugi laisve? – paklausė Linas.

– Jau atsidžiaugiau. Nors vis dar nesuprantu: jos tiek daug, bet aš nesijaučiu laisva.

– Dievas ar likimas davė laisvę visai tautai, dabar kiekvienas savo laisvę turime susikurti.

– Tu visada buvai išminčius. pamokyk mane, kaip turėčiau laisvėj gyventi.

– Žmogus turi tiek laisvės, kiek yra jos vertas.

– Na, Linai, aukštai išsikėlei. Mes penkiasdešimt metų gyvenom be laisvės. Ar nebuvom jos verti? – paklausė Petras.

– Kartais laisvė kainuoja brangiau, negu gali už ją mokėti. Mes užmokėjom, kiek pajėgėm. Tūkstančiai vyrų, kad neliktų belaisviai, išėjo į mišką partizanauti ir žuvo. Tūkstančiai šviesuolių, norėdami išlikti laisvi, paliko pavergtą tėvynę ir išskrido į Vakarus. Tūkstančius lietuvių, kad užmirštų laisvę, sukišo į kalėjimus, arba išvežė į Sibirą. Likusieji sutiko gyventi nelaisvėje, kad tauta išliktų. Mes už laisvę sumokėjom aukščiausią kainą ir iš tiesų galim laisve džiaugtis.

– Bet štai Giedrė nesidžiaugia, – įsiterpė Indrė.

– Todėl, kad jauna. Jauniems visada laisvės per mažai.

– O ar mums, Linai, jos užtenka? – paklausė Petras.

– Mes pripratę kentėti. Mes pripratę laukti.

– Kodėl turim kentėti? Kodėl turim laukti? – karščiavosi Giedrė.

– Nenorėkim gauti laisvę kaip žydinčią gėlę. Gavom tik jos daigą – apleistą, gležną. Turim jį gaivinti, puoselėti.

– Bet juk jautėmės laisvi: Sąjūdis, Nepriklausomybė, Laisvės kelias! Kodėl mūsų laisvės vėliava išbluko, sudrisko? – stebėjosi Petras.

– Penkiasdešimt metų gyvenom prislėgti. Užmiršom atsakomybę už laisvę. Mums atrodė, kad laisvė – kai viskas leista! Ne tik dirbti, plušėti, bet ir tinginiauti, dykinėti, girtauti, plėšti, žudyti. Tamsusis laisvės gaivalas užtemdė mūsų protus.

– Bet kodėl pasidavėm tam gaivalui? Kodėl neėmėm vadžių į savo rankas? Kodėl mūsų gyvenimą tebetvarko tie patys ponai kaip ir rusų laikais? – klausė Giedrė.

– Jie penkiasdešimt metų mokėsi valdyti, mes tik svajojom apie laisvę. Mums rūpėjo Lietuva, jiems – valdžia ir geras gyvenimas. Jiems ir dabar tai teberūpi. Mano mėgstamasis poetas Brazdžionis dainuoja:

 

Baltas pajuosta, juodas pabąla,
Vien tik raudonas ilgai raudonuos.
Kerštą, dar karštą, korupciją, melą
Nešam kaip kuprą diena iš dienos.

 

– Visi dėl valdžios draskosi! – sušuko Giedrė. – Bet kas Lietuva rūpinsis?

– Lietuvos mes netenkam, – atsiliepė Linas. – Mus tebeslegia mažos tautelės lemtis. Ištrūkom iš Rytų meškos glėbio, patekom į Vakarų vanago nagus. Vartojimas, vartojimas… Pinigai, kvaišalai, seksas… Mes jau norim kalbėti ir dainuoti svetima kalba. Užmirštam, kad esam lietuviai.

– Kairiesiems nerūpi tėvynė. Jų himnas buvo Internacionalas. Bet kodėl mes jiems užleidžiam savo valstybę? – piktinos Petras.

– Mes visi užaugom po tuo pačiu tamsiu dangumi ir visi esame kalti. Juk pagal jų giesmę sugriovėm mūsų stambųjį ūkį. Atsimenat? „Pasaulį seną išardysim iš pat jo pamatų…“ Ir tūkstančiai žmonių liko be darbo. Kairiųjų partijos neįveikėm, nes buvom įpratę jos klausyti ir bijoti, – dėstė Linas.

– Kodėl mes negalim susitelkti į naują sąjūdį? Kodėl tu, Linai, įsikibęs savo smuiko ir Indrės, sėdi namie? – klausė Petras.

– Matai, žmogui gyvenime tik vienas sąjūdis skirtas. Naują sąjūdį jau kiti turi pradėti.

– Atsimenu, tada, šeštadieniais, tu buvai drąsesnis. Gal kalėjimas tave išgąsdino?

Indrė ūmai atsistojo ir pasakė, jog eina į virtuvę užkaisti kavos. Rekis visada įkandin Indrės bėgdavo, bet dabar ant kilimėlio liko tupėti. Vyrai sušneko apie kalėjimą ir jis tikėjosi ką nors apie Darių išgirsti. Tačiau Linas pasuko šneką kitu taku:

– Mes esam jau nereikalingi. Kiek disidentų matote valdžios olimpe? Mes nepatogūs. Tik trukdytume jiems.

Jie vis politikavo. Rekiui nusibodo. Ne, tų žmonių atminty Dariaus, matyt, nebuvo.

 

Bet jis apsiriko: Dariaus jie nebuvo pamiršę. Sykį apie jį prašneko.

Šeštadienio rytą Indrė ir Linas atsikėlė anksti ir papusryčiavę ėmė bruzdėti: rankiojo rankšluosčius, tamsius akinius, marškučius ir linksmai šnekėjo apie jūrą. Rekis išgirdo: juodu važiuoja į Palangą. Tas žodis šunį išgąsdino, bet jis pamažu aprimo: jį veikiausiai paliks namie. Nuobodžiaus, užtat bus toli nuo to baisaus vandens.

Abu jau susiruošė, Linas net savo krepšį užtraukė, bet Indrė ūmai tarė:

– Žinai, ką atsiminiau? Prieš septynerius metus – kaip šiandien – nuskendo Darius. Gal neskubėkim prie tos jūros? Dar nuvažiuokim į kapines.

– Tu važiuok į kapines, aš – į Palangą, – pasakė Linas.

– Kodėl taip skaudžiai kerti? – nustebo Indrė.

– Aš jo kapo nelankysiu. Jis atėmė penkerius mano gyvenimo metus. O tu net nebandai jo pamiršti.

– Jis buvo mano vyras.

– Jis tarnavo velniui.

– Bet jis buvo mano vyras! mylėjo mane. Gal dėl manęs tai padarė. Aš jaučiuosi kalta dėl visko, kas atsitiko.

– Turbūt vien tik tu dėl jo ir sielojiesi. Daugiau jis niekam nerūpi.

– Todėl, kad buvo našlaitis. Užaugo vaikų namuose. Gal aš buvau jam vienintelė.

– Ar dėl to reikėjo eiti į saugumą? Juk išdavė ne vien mane. Kodėl nepagalvojo apie tėvynę, apie Lietuvą?

– Dabar tėvynė Lietuva visiems ant liežuvio galo. Ar jis tuos žodžius kada nors girdėjo? Ir aš tuomet jų negirdėjau.

– Bet vieną šeštadienį tu atėjai.

– Todėl, kad tu pakvietei.

– Reikėjo ir jį atsivesti.

– Jam tai nerūpėjo. Tie šeštadieniai, man atrodo, jam kliuvo todėl, kad susirinkimus tu rengei.

– O aš manau, jį smaugė tai, kad mes slapčia renkamės ir šnekamės apie tarybų valdžios uždraustus dalykus.

– Linai, kodėl mudu spėliojam? Dariaus nebėra, jis savo teisybės mums niekada nepasakys. Aplankykim jo kapą ir lekiam į Palangą.

– Tu visada išsisuki, – atsiduso Linas.

– O tu man atleidi? – paklausė Indrė.

– Tik šiandien.

– Kaip visada, – Indrė apsidžiaugė ir užtraukė savo kelioninį krepšį.

Rekis tupėjo svetainės tarpdury, daug ką atsiminė ir norėjo pasakyti, bet dabar buvo šuo ir turėjo tylėti.

Linas išnešė krepšius į automobilį. Kai sugrįžo, užsegė Rekiui antkaklį. Šuo išsigando. Linas vežasi jį prie jūros – paskandins! Jam visada atrodė, kad Linas nori juo atsikratyti. Rekis ūmai ištrūko iš šeimininko rankos, metėsi į Pavėsį ir palindo po rudąja kanapa. Bet pavadis liko tysoti ant kilimo. Linas jėga ištraukė šunį. Tas ėmė blaškytis po butą ir cypti.

– Kas jam atsitiko? – nustebo Indrė. – Gal paliekam jį namie?

Bet Linas užsispyrė:

– Kas jį čia prižiūrės? Ne, ne. Važiuos kartu su mumis. Pasisups ant bangų ir atvės.

Lina nutempė persigandusį šunį į mašiną.

Indrė turguje nupirko krepšelį kalijų ir jie nuvažiavo į užmiestį, į kapines. Ji išlipo gėlėmis nešina, Linas ir Rekis liko automobilyje. Šuo ėmė braižyti nagais langą ir unkšti. Matyt, labai norėjo kartu su Indre eiti. Linas leido jai šunį vestis.

Kapas buvo šalia didžiojo tako. Apjuostas žema, blizgia tamsaus granito tvorele. Ant jos kampų sviro pilkos laibenio šakos. Kapo vidury žydėjo geltonas debesylų kuokštas. Prie kapo stūksojo juodas akmuo, ant jo lyg per pilką miglą buvo matyti jauno vyro veidas. Rekis, atrodo, pažino Darių. Pribėgo arti ir, pakėlęs snukį, amtelėjo, gal tarė: „Sveikas!“ Indrė trūktelėjo už pavadžio ir pasodino šunį ant tako. Ji padėjo prie paminklo kalijas, uždegė dvi žvakes. Persižegnojo. Rekis žiūrėjo į Dariaus atvaizdą. Žmogus, palaidotas šiame kape, Rekiui buvo labai artimas, tarsi jis pats. Atrodė, kad prisimena jo gyvenimą, lyg pats būtų jį nugyvenęs. Šuo norėjo ilgai čia pabūti, bet jį vežė prie jūros. Kodėl – prie jūros?

– Ilsėkis ramybėje, Dariau, – pusbalsiu tarė Indrė ir nusivedė šunį.

Įleido jį į mašiną, nusegė antkaklį ir užtrenkė dureles. Ilgai važiavo tylėdami, paskui pora įsišneko. Pakelės miškeliai, pievos, siūruojančių javų rėželiai Indrei apsibodo. Ji paprašė, kad vyras pasuktų iš autostrados į seną plentą, linguojantį per Žemaitijos kalvas. O Linas vis apie jūrą kalbėjo – ar šiandien šaltas vanduo, ar aukštos bangos?.. Ak, panardys!..

Lino šnekos gąsdino Rekį. Jis bijojo jūros. niekada jos neregėjo, tačiau žinojo, juto, kokia ji baisi. Kai Linas per televizorių žiūrėdavo banglentininkų varžybas, Rekiui atrodydavo, kad vandens bangos sudaužys ekraną ir užlies svetainę. Šuo bėgdavo kur nors slėptis. Ir štai dabar Linas vežė jį prie jūros. Rekiui prieš akis vis iškildavo aukšta žalia banga, į kurią Linas jį svies. Jis plauks, kapstysis, privargs, sušals ir nuskęs. Rekis drebėjo, lyg kažkada tai jau būtų patyręs. Todėl viltingai žiūrėjo pro langą į pralekiančius medžius, pievas ir laukus.

Netikėtai Linas pasuko į aikštelę pailsėti, pamankštinti sustirusių kojų. Indrė atidarė ir dureles, prie kurių tupėjo Rekis.

Šuo kaip padegtas šoko iš mašinos ir puolė į pakelės krūmus. Bėgo kiek kojos nešė, lyg jį kas vytųsi. Šakos čaižė akis, tarp kojų pynėsi žolės, bet jis, kad ir uždusęs, vis bėgo.

Brūzgynai baigėsi, prieš akis atsivėrė miškas. Šuo išsigando, jog čia iš tolo gali jį pamatyti. Sykiu išgirdo: Indrė jį vardu šaukė. Tolimas balsas atrodė silpnas ir graudus. Rekis susvyravo: gal grįžti? Ne, ne. Jam nebereikia jų namų, minkšto kilimėlio, Indrės vaišių ir glamonių. Rekis ir vėl pasileido bėgti. per pušyną į kalvą. Vėl į kalvą. Į pakalnę. Perbėgs girią ir susiras kitą pastogę, naują šeimininką. Juk yra ir daugiau žmonių, kuriems reikia šuns.

Lietuvių literatūros klasiko Antano Vaičiulaičio premija – rašytojui Andriui Jakučiūnui

2024 06 17 / Rašytojo, diplomato, vertėjo Antano Vaičiulaičio premija šiemet skirta rašytojui, literatūros kritikui Andriui Jakučiūnui.
Premija įvertinta rašytojo novelė „Kurmių problema, arba Doras žmogus“, publikuota literatūros žurnale „Metai“ (2023 m. Nr. 1).

Gintarė Bernotienė. Klasikos fundamentai, sotto voce ir invazinės mokslo rūšys

2024 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos 2023 metais pasirodžiusios lietuvių poezijos knygos.

Dylan Thomas. Baladė apie ilgakojį jauką

2024 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Dylanas Marlais Thomas (1914–1953), gimęs prieš 110 metų, laikomas reikšmingiausiu XX a. Velso poetu, nors rašė angliškai. Gėlų kalbą jis mokėjo…

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / esu savaitė kelio iki tavęs,
esu šlapias rudens miškas,
gelstantys lapai,

Viktoras Rudžianskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 4 / tarkim šis vakaras rožinis ir susimąstęs
ne susimąstęs netinka nes rožinis
tarkim svajoklis nedaug tik truputį liūdnokas

Erika Drungytė. Iš ciklo „Kaimo dienoraščiai“

2024 m. Nr. 4 / Rugpjūtį, stebėdami mus užliejantį
begalinį žvaigždynų konglomeratą
gaudėme burnas pražioję

Milanas Kundera: „Visada svajojau apie didelę nelauktą neištikimybę“

2024 m. Nr. 4 / Iš čekų k. vertė Almis Grybauskas / Balandžio 1 d. Milanui Kunderai (1929–2023) būtų sukakę 95-eri. Šia proga skelbiame jo archyvinį 1983 m. pokalbį su prancūzų rašytoju, o 9-ajame dešimtmetyje ir asmeniniu paties M. Kunderos asistentu Christiano Salmonu.

Herkus Kunčius. Saliamono teismas

2024 m. Nr. 4 / Gėda pasauliui, kad Teisuolis pūdomas kalėjime. Aš tikiuosi, jog žmonės pakels protesto balsą prieš nežmonišką jo laikymą nelaisvėje ir norą susidoroti.

Antanas Šimkus. Nieko tokio

2024 m. Nr. 4 / Pavasaris užklupo netikėtai. Jam turbūt buvo pasiruošę kelininkai, bet kultūrinės spaudos darbuotojai – nelabai. Reklamuodami Kultūros ministerijos pasiūlytas knygas, visai pamiršome žiūrėti pro langą.

Ineta Pulkauninkė. Feministinių idėjų slinktis Lietuvos kultūriniame diskurse

2024 m. Nr. 4 / Galima pastebėti, kad per pastaruosius kelerius metus kultūrinėje, meninėje bei mokslinėje (gaila, kad ne politinėje ar socialinėje) plotmėje padaugėjo meninės kūrybos, refleksijų feminizmui aktualiomis temomis.

Mindaugas Nastaravičius: „Jaučiuosi laisvas savo vaizduotės teatre“

2024 m. Nr. 4 / Poetą ir dramaturgą Mindaugą Nastaravičių kalbina Jurga Tumasonytė / Iš šalies man atrodo, kad Mindaugas Nastaravičius yra iš tų rašytojų, kuriems sėkmingai išriedėjo kauliukai, – jo pjesės statomos, knygos skaitomos…

„Ne su laurų, o su dilgėlių vainikais“: Albino Bernoto ir Arvydo Galgino laiškai

2024 m. Nr. 4 / Šiais metais du draugai poetai Albinas Bernotas (1934–2012) ir Arvydas Galginas (1934–2006) švęstų 90-uosius gimtadienius. Jie kartu mokėsi Antabūdžio pradinėje mokykloje, abu baigė Griškabūdžio vidurinę.