literatūros žurnalas

Vidas Morkūnas. Du apsakymai

2010 m. Nr. 1 

Antano Vaičiulaičio premija apdovanota publikacija

Mirtis

Vieškelio žvyras smagiai gurgždėjo po įkaitusia sportbačių guma. Pro retus mūsų miškelio medžius – čia nei grybo, nei peteliškės, nei kokio žvėries – jau mačiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji išpuolė į kelią ir – lyg kieno vejama – įšoko tiesiai man į glėbį. Taip ir parsinešiau ją namo.

Tėvas iš neobliuotų lentų paskubomis sukalė dėžę, gerai pritvirtino antvožą, ir ji apsigyveno pas mus, tiksliau, didžiuliame mūrinyje, kur buvo daug vietos, kaimynai laikė triušius, šieną, įvairius rakandus, kvepėjo sena geležimi ir voratinkliais, be to, čia stovėdavo ir viso namo gyventojų dviračiai. Po stogu nebylūs, vos atsidūrę lauke jie imdavo džergžti, kleksėti ir cypauti – kiekvienas vis kitokiu, savitu balsu. Aš atpažindavau visus.

Pro tyčia paliktą skylę mėginome ją šerti kopūstlapiais, morkomis, rūgštynėmis… Nieko neėdė, tūnojo dėžėje tylutė, greičiausiai susigūžusi, įsispraudusi į kurį nors kampą – pro tą vienintelę, visai nedidelę angą negalėjome jos matyti.

Nors tokį laimikį ketinau nuslėpti, jau patį pirmą vakarą aplink dėžę susigrūdo visi mūsų namo vaikai. Spausdamiesi prie nelygių, šeberkščiuotų lentų, kits per kitą jie pro skylę smalsiai žvilgčiojo į tamsą, bet taip nieko ir nepamatė. Dygios atšaižos įkyriai smigo į delnus ir skruostus, mūrinyje dvelkė drėgme ir bulvių daigais, visi nepatenkinti šaipėsi iš dėžės ir vieni iš kitų. Namuose laukė gardi vakarienė, mamos trankiai atidarinėjo langus ir šūkavo vardus.

Pamažu prie dėžės visi taip priprato, kad beveik niekam ji ir neberūpėjo. Tik kaimynės retkarčiais dar atnešdavo kokį skanėstą – naminės dešros galą ar lašinukų, ar sūrio, bet ji atkakliai nieko neėdė, taigi aplinkinių dėmesio nustojo visai.

Palėpėje, mažyčiame tvarkingame kambarėlyje, gyveno vienišas senukas, kurį visas namas mylėjo už ramų, smagų būdą. Senolis niekada niekuo nesiskųsdavo, nebambėdavo, nebuvo įkyrus ar suzmekęs. Jis netgi laikė avį. Tiksliau, žinojome, kad gyvulys – senuko, bet iš tikrųjų avį mielai paglobodavo kaimynai, mat toji gyveno mūrinyje, o pats šeimininkas iš palėpės beveik niekada nenusileisdavo ir savo augintinės kadų kada nebebuvo nė matęs. Ta avis buvo gražios pilkos vilnos, juodos nosies ir skvarbių, dievaži protingų akių.

Jaukiai gulėjau gilioje patalo pusnyje ir klausiausi įtūžusio vėjo, kuris, įstrigęs lango rėme lyg spąstuose, mėgindamas ištrūkti blaškėsi ir šiaip, ir taip. Po didžiulį mūsų namą šliaužiojo, o gal kokiam plyšy jau merdėjo karšinčius skersvėjis. Jis taip pat girdėjo šėlstant nartų jauną vėją ir pagiežingai šlerpštė: kada nors ir tu išgveręs klibikščiuosi palei pat trūnijančias grindis, suodinas, apgailėtinas virkausi kamine, lyg išmaldą rankiosi dulkelytes, o išsivadėjęs paskutinį kvapą išleisi ant slenksčio, negailestingai pritrėkštas durimis…

Naktį kažkas išpjovė kaimyno triušius – visus šešis. Jis, žinoma, pirmiausia pagalvojo apie dėžę ir atėjo niurnėti. Rietenų išvengti pavyko, bet kalta liko ji. Tapo aišku, jog kai kurie kaimynai nuo šiol į mus baltakiuos.

Kruopščiai apžiūrėjome jos būstą – prieš žiemą tėvo apkaltą storu veltiniu, – bet neradome nė žymelės, kad būtų išsmukusi.

– Ei, ar esi ten?! – Nelaimėlių triušių savininkas spyrė dėžei į šonkaulius. Ir pats nustėro, aptvilkytas savo įžūlumo. Mūrinyje taip nutyko, kad akimirką man pasidingojo – girdžiu, kaip kvepia šiurkšti mediena ir glotnūs sienų akmenys.

O kitą rytą…

Buvo vos praaušę. Ant aštraus mūsų kiemo gruodo, ir dar priešais visų langus, tąsėsi žiauriai sužalota, mažne pusiau perplėšta višta. Bėdulė, kraupiai kvarkdama jau nebe savo, o kažkokios kitos gyvasties balsu, blaškėsi į visas puses, tai bandydama bėgti, tai šliauždama, o bjauriausiai atrodė įnirtingos, deja, naivios pastangos pakilti į orą. Pradėjo snyguriuoti. Višta kiemui dosniai aukojo garuojantį kraują, bet šis į žemę nesusigėrė, mat ją dengė plonytė, spindinti ledinė skraistė. Visos kitos vištos kūpsojo jau prišalusios prie gruodo, nežiemiškai gaivus vėjelis silpnais pūkšniais taršė baltas ir tamsrudes plunksnas. Vištos buvo pačios paprasčiausios, joms niekada nekildavo minčių, pavyzdžiui, apie tai, kad kur nors, gal visai netoli, gal kitoje gatvėje, o gal tiesiog anapus šio mūrinio gyvena lygiai tokios pat vištos. Jos niekada nieko neapgavo, nepuoselėjo jokių ypatingų norų, netroško keršto – o ir nebuvo už ką keršyti… Joms net nebuvo ko bijoti. Juk iš tiesų… Ar vištos – arba nekalti triušiai – bent pagalvoja apie tikimybę kristi aršiose, žūtbūtinėse kautynėse. Be menkiausio siaubo, užtat pavydėtinai ramiai ir su begaliniu pasitikėjimu vieną gražų rytmetį jos – ar jie – žvelgia į kirvuką šeimininkės rankoje…

Abejingas vėjas vis dar kedeno negyvas plunksnas, ir tik viena višta, prisispaudusi prie mūrinio sienos, atkakliai, lyg kokią pasipriešinimo vėliavą, kėlė kruviną sparną, o bąlančią akį kreipė į nepasiekiamą dangų. Niekas neištarė nė žodžio.

Visą žiemą niekas su mumis nekalbėjo ir nepriekaištavo, net nepažvelgė į mūsų pusę. Miestelis skendėjo tyloje ir sniege, kuris buvo kaip niekad tikras – nepanašus nei į miltus, nei į putą ant barzdaskučio šepetėlio, nei į cukraus pudrą – tiesiog paprasčiausias sniegas. Jis jaukiai gurgždėjo po šiltais griozdžiais batais, puikiausiai kibo į gniūžtes, buvo kaip dera švarus ir šaltas. Tik šitai nėmaž nedžiugino, nes prieš mus nusiteikė visas namas – pustrečio aukšto ir šalinamiai, ir palėpė, ir dar vienas priestatas, šiaip ūkinis, bet jau seniai gyvenamas, taigi – visi kaimynai. Kai kurie jų dar turėjo savų kaimynų – mums tolimesnių, gyvenančių kitoje gatvės pusėje, o tie turėjo kaimynų kitoje gatvėje. O miestelyje gatvių buvo ir daugiau… Lyg to būtų negana, mūsų kaimynų kaimynai kituose miesteliuose turėjo giminaičių, šie – ir kaimynų, ir tolimesnių giminių, kurių pažįstami bei gentys gyveno miestuose ir turėjo ne tik kaimynų, bet ir tetų bičiulių pusbrolių užsieniuose. O blogiausia, kad šioje minioje – tarp giminių, draugų, menkai pažįstamų žmonių, sutinkamų, tarkime, tik pirtyje – galėjo pasitaikyti, pakaktų, kad pasitaikytų vienas vienintelis asmuo, susirašinėjantis su kosmonautu…

Bet iš tikrųjų mudu su tėvu apie kosmosą retai kada pagalvodavome.

Naktinis speigas storai, tarsi lydytais taukais, aptepdavo langų stiklus ledu, o aš praurbindavau akelę ir žvelgdavau į mūrinį – kažin kaip ten ji? Kiemas sulig pirmo aukšto langais buvo užverstas dangaus patalų plunksnomis, atrodė, kad visas mūsų namas giliai nugrimzdęs į žiemos miegą – tarpais niekas nekrustelėdavo ištisas paras, nebent sucypdavo apsisapnavusi pelė, sugergždavo durų vyriai ar sausas kosulys prasmukdavo į kaminą. Bet mudu su tėvu siautė atskira, vien mums lemta tyla, nuo kurios krūtinę spaudė sunkumas lyg nuo sprangių žieminių kriaušių.

Buvome pasiryžę gintis iš paskutiniųjų, bet apšašę, nuolat sloguojantys kaimynų vaikai pro atviras mūrinio duris vis dėlto ne kartą apmėtė dėžę gniūžtėmis. Arčiau prieiti nesiryždavo.

Žinojau, kad naktimis ji rymo prie skylės ir liūdna akimi žvelgia į užpustytą kiemą, į ryškias sidabro žvaigždes, tarsi prišalusias prie juodo dangaus aksomo, žvelgia į mūsų buto ir kaimynų langus. Ar ji nutuokė, kas yra kvapai ir spalvos? Ar jautė šaltį? Ar svarstė, kam reikalingi metų laikai? Ar pažino meilę? O miegą, sapnus, kraujo skonį?

Pavasariop visur sugurgėjo upeliukai, o aš klausydavausi, kaip tęžta paskutinio sniego likučiai, kaip į atšylančios žemės gelmę smelkiasi žiemos įmygis ir visos nuoskaudos, kaip visur treška ir skimbčioja besirąžanti gyvybė. Upeliukai liejosi į didesnius upelius, šie – pro kitus kiemus, pro kitus miestelius – sruvo į upes, šios – dar toliau – į niekada man neregėtas jūras… Štai tada mes ryžomės išleisti ją pasilakstyti.

Tėvas kirviu atsargiai nuplėšė dėžės dangtį. Nuo malkų rietuvės į tą buveinę krito šešėlis, bet joje ir šiaip tvyrojo prieblanda. Dėžės ertmė atrodė gerokai didesnė, nei iš tikrųjų galėjo būti. Nejučia žingtelėjome atatupsti. Taip pat nejučia apsigręžėme ir kiemo purvynais nukėblinome namo. Pro langą mus – o gal dėžę – stebėjo kaimynė. Ji nuolat skųsdavosi nemiga, bet šiaip buvo geros širdies moteriškė.

Namie kažką skaitinėjau ar snaudžiau, dabar jau nebeprisimenu, o tėvas gulėjo ant sofos ir nusistvėręs laikraštį galvojo visai apie ką kitką. Kaip ir aš. O ji tuo tarpu mankštino per žiemą surambėjusią sandarą: šėliojo, vartėsi pažliugusioje pievoje, keberiojosi į medžius, žaismingai vaikėsi žvirblius. Ilga ir puiki buvo diena.

Vakare tėvas vėl užkalė antvožą.

Pavasaris vis labiau įsišėlo, naktys traukėsi, seko, ant sienų, ant pradžiūvusios žemės palikdamos sparčiai blunkančias šešėlių nuosėdas. Aplink metų metais užsigulėjusius apleistus daiktus, o ir pasieniais, patvoriais stiebėsi žolė, langų stiklus drebino duslūs ir visai nebaisūs griaustiniai.

Sykį paryčiais, dar dorai nepraaušus, mus išbudino pašėlęs, net netikroviškas avies bliovimas. Subruzdo visas namas. Tuojau sudundėjo ir mūsų durys – belsta iš peties. Kažkas tiesiog išliejo įtūžį ir pasišalino. Kaimynai, susispietę būreliais, lūkuriavo koridoriuose, virtuvėse. Vaikai malėsi po laiptais. Atrodė, šnibždasi ir kikena nuzulintos pakopos. Niekas nesiryžo išeiti į kiemą. Ten apie laukujes duris blaškėsi avis – blaškėsi ir bliovė lyg pamišėlė. Aušo. Gyvuliui nieko nebuvo nutikę. Tačiau viršuje mirė senukas – avies šeimininkas.

Nutaikiau progą ir nepastebėtas užkopiau į palėpę.

Ant stalelio lyg niekur nieko tiksėjo žadintuvas. Iš ketaus krosnelės bergždžiai plūdo kaitra. Velionis gulėjo lovoje po šiltu apklotu, šiek tiek pasukęs galvą. Stebėjo mane sustiklėjusios akies krašteliu. Senukas atrodė visai įprastai. Jokia grimasa neiškreipė gelsvoko jo veido, kuris ir gyvo niekad nebuvo atgrasus. Panašu, kad prieš pabaigą šio kūno nekamavo konvulsijos, o sielos – slogios nuodėmės. Įsmukęs skersvėjis šiek tiek išvėtė kambary susitelkusią tvanką ir įniko žaisti visiškai žilų velionio plaukų sruoga. Pro langą mačiau balto debesies kraštelį. Iš apačios vis dar sklido slopus jau išvargusios avies bliovimas. Gyvulys nežinojo, kad šeimininkas nepajuto nei skausmo, nei siaubo – paprasčiausiai atsigulė ir išėjo.

Kaimynai buvo nepalenkiami. Mudviem su tėvu jie tiesiog uždraudė kuo nors prisidėti prie laidotuvių. Nutrūko bet kokie mūsų ryšiai su namo gyventojais. Net nežinojau, ar verta džiaugtis bent tuo, kad nepasiūlė išsinešdinti į kitą miestelį.

Dėžę aptikome su antvože iškirsta skyle ir akivaizdžiomis kažkokio stipraus chemikalo žymėmis. Savaime suprantama, ji buvo dingusi. Iki pat rudens, iki antrųjų šalnų dar bandžiau ieškoti. Kartą nugirdau, jog įsitaisiusi ant slidžių akmenų mūsų upelyje graibo aukšles. Nulėkiau ten, bet spėjau pastebėti tik balkšvus kelių srovės nešamų žuvyčių pilvelius. Nuo tada nieko apie ją nebegirdėjome. Juk nepaskelbsi laikraštyje: dingo…

Pamažu atlyžo ir kaimynai. Mūsų santykiai vėl šilti, nuoširdūs. Kieme nenutyla naminių paukščių lalesys, o mūrinyje kvepia sausomis malkomis ir raugintais kopūstais. Dienos ir vėl traukiasi, senka, ant sienų, ant stogų, ant debesų palikdamos skaidrios šviesos rėžius. Viskas būtų gerai, jei ne tas apmaudas: jau niekada nesužinosiu, kaip ji atrodo.

 


Angelas nulūžusiu pimpaliuku

Įsibrovęs tarp retų pušų rudomis pleiskanomis nuėjusia žieve, tiesiog iš snieguoto šlaito kyšo aprūdijęs vamzdis, o iš šio žiobtų it liežuvis karo milžiniškas varveklis. Kartais – nelygu kuris paros metas, nelygu kokie orai – jis žaižaruoja, tviska purpuru ar smaragdu, kartais spindi lyg sidabrinis ar šviečia melsvai, o kartais, aptrauktas balzgana migla, vos boluoja. Būna ir atgrasiai drumzlus. Jei per patį įžiemį pasitaikytų po tuo gurvuoliu važiuoti (mat kybo jis mažne virš kelio), nepraleiskite progos pasigrožėti. Ypač įspūdingai varveklis atrodo mėnesėtą naktį.

 

Tolimajame tvenkinio krante, kur, sumerkęs šakas į žalius glitėsius, rymo paliegėlis gluosnis, kėpso sukrypęs suoliukas. Ant aptrešusių išilginių dar matyti įbrėžos vinimi ar stiklo šuke: trumputė meilės istorija, ginekologijos ir aritmetikos pradmenys.

Žalėsiuose po reta gluosnio šakų stogine vandens ir oro entomofauna spiečiasi apie išpampusį kažin kada nuskandinto katino pilvą.

 

Anapus tvoros, apleistame buvusio vienuolyno sode, tarp sukumpusių kamienų klydinėja skvarbus vėjelis, pažemiais tartum baltvyksles draiko sniego sūkuriukus, šiugždena kur ne kur užsilikusias styrios žolės gabanas. Ūmios speigų ir polaidžių kaitos ne kartą sukiotos, narintos obelų šakos, rūpestingų vienuolių kadaise paramstytos nužievintomis šatromis – dabar šios primena išsiklaipiusius ramentus – spindi šerkšno sidabru. Bet iš tikrųjų tai tik melchioras. Tik melchioras – ilgainiui vis tiek pažaliuos.

Gūdžioje tyloje protarpiais sutrakši ištisais kaušais nuo kamienų atsiknojanti žievė, ant gruodo pupteli suvytęs obuoliūkštis.

Į kūną smelkiasi šaltis.

 

Gražiausiai jos padaro dėžutes ausims ir plaštakoms. Į kalkintą vienaukštį priestatėlį miško pusėje susirenka apie dešimtą ir darbuojasi iki pietų. Apsėdusios senais laikraščiais užtiestus ilgus stalus, guviai lanksto, karpo, klijuoja, raito ornamentus, spaudžia inicialus. Naujokėms – kol įgus – patikėtos prasčiausios rusvo kartono dėžės be jokios puošybos. Į tokias deda šonkaulius.

 

Į kraujuojančias tėvo lūpas, nusėtas melsvomis pigmentinėmis dėmelėmis, įspraudžiu triskiemenį žodį. Tėvas lyžčioja jį it šokoladinį ir čepsi. Iš bedantės burnos kyšteli sukruvinta priesaga. Žodis – neperkandamas, nesučiulpiamas, jį galima nebent praryti stačią. Bet mano tėvas žodžių neryja. Tik pasimėgaudamas vobaluoja būdvardžius, laižo jungtukus, lūpomis minko keiksmažodžius. Sykiais, lyg kokio vaisiaus kauliuką, išspjauna žodį ant delno, prisikišęs prie pat akių apžiūri; kartais ima ir nusišypso, o kartais atrodo – įmanytų išbarti. Arba paima, būna, nuo savo ar mano delno kokį veiksmažodį ar tarptautinį ir net užsimerkia, kad geriau patirtų skonį. Jeigu veiksmažodis pasitaiko kartus lyg pelynas, tėvas išraiškingai susiraukia, bet žodžio iš lūpų nepaleidžia. Smakru mažyte srovele nusiurena su krauju sumišusios seilės. Paskubomis įbruku dar ir daiktavardį. Tėvas ilgai, kantriai tyrinėja tų dviejų žodžių derinį.

 

Palubėje, šešėlyje už sparo, pūpso iš seilių, susmulkintos medienos ir džiovos mikobakterijų sulipdytas širšių lizdas. Grindis storai kloja dulkės, jose skendi subyrėję muliažiniai griaučiai, vienas kitas negyvas batas. Pro kledarą lango rėmą įsmukęs vėjelis šiaušia balandžio plunksnas. Rūdija į sieną atremti lovūgaliai.

Su vyr. seserimi išeiname į koridorių. Ant kadų kadai dažytos jo sienos tįsi riebi drūžė. Matyt, kas nors, eidamas palei sieną, rėmėsi į ją delnu ir paliko infekcijos žymę: ligos molekulės, odos skaidulos, prakaito atomai į mūrą įsigavo amžiams.

Nišoje, kur kadaise būta durų, kone sulig kulkšnimis brydodama virusų ir bacilų substancijoje, tūno raukšlėta lyg džiovintas grybas – ir už tokį ne kažin kiek didesnė – senutė. Nuo tos drėkstančios sienos jos nebeatplėštų niekas. Nereikia senučiukei nei maisto, nei vandens, nereikia lankytojų anei medikamentų. Kvapų ir užkratų pritvinkusio oro dar yra, ir gerai. Kad tik tos durys pagaliau atsivertų.

 

Žvarbų žiemos rytą prie tvoros linksmai klega buvusių ligonių vėlės, susirinkusios panaršyti iš neobliuotų lentų sukaltose dėžėse, kur paliekami labdariniai drabužiai. Sugeltusi mergaitė iš urologinio mažne visa sulenda į dukslų vilnonį megztinį. Jis tik šiek tiek dvelkia jaukiais namais, krosnies dūmais, šviežiai sukapotomis malkomis, daugiau – ringeriu.

Mergaičiukė lyg beformė dėmė čiūžteli kūdros ledu ir išnyksta.

 

Paryčiais tėvui amputuoja ir kitą ranką – sulig petimi. Nurėžia ir kažkur išneša. Ant raukšlėto linoleumo man po kojomis nutyška keli šlakai kraujo ir tirpalo. Spėju pastebėti emaliuotame inksto formos inde sulenktą dešinę, plūduriuojančią žalzganame skystyje.

Mažytėje savo kamaraitėje koridoriaus gale kuičiasi slaugė. Pro praviras duris girdėti, kaip suirzusi kažin ką marma.

 

Kai kitą dieną įeinu į palatą, prie tėvo priskretęs skiedra berniūkštis iš nervų – visiems seniai įgrisęs akilanda – monotoniškai bubena vieną savo mįslių:

– Be rankų be kojų tupi ir kakoja kas be rankų be kojų tupi ir kakoja kas be rankų be kojų tupi ir kakoja kas…

Tėvas atlaidžiai šypsosi. Tulžies jame nėra.

 

Kieme tikras žliūgas. Prie apavo priskretusios pliurės nei nusipurtysi, nei nusibrūžinsi į sudilusius demblių šerius. Eidamas vidun kassyk įneši žemės, pesticidų, paišų, eidamas laukan išneši balažin kokių užkratų.

Pašiūrėje riogso trinka. Sniegas aplink ją sumišęs su krauju.

 

Atplėšęs langą, ūmus šiaurės vėjas įbloškia svilėsių kvapą. Viename kiemų miestelio pakraštyje ant lentos guli paskersta kiaulė – guli plačiai išžargdinta, perrėžta išilgai. Kūnui nebepriklausanti galva pūpso dubenyje išdaužyta emale. Šnipas pajuodęs, dantys pražiodytame snukyje išlūžinėję, ant stingaus liežuvio leidžiasi snaigių kristalai. Apstojusios gentainę, į palaikus tuščiomis akimis spokso melzganos kiaulių vėlės. Ore tvyro susvilusio šerio smarvė, sniegulės ant dar karštos odos beregint tirpsta.

Pro langą matau gluosnį prie kūdros. Įsivėlusi tarp geibių šakų, kabalioja šiaurio užnešta gonorėja. Vaiskioje besniegio gruodžio apypietės saulėje ją lesioja pasišiaušusios varnos.

Tėvas kažkaip aštriai, lyg paskutinį kartą, atsidūsta. Mudu su vyr. seserimi stovime susiglaudę pečiais ir gūžiamės – kaip vaikystėje. Perkreipta viršutinė jos lūpa, žinau, vos vos tirta.

Akimirkos kvapas jau beveik išvėsęs.

Virš ankstyvų sutemų gobiamo kiemo, virš sandėliukų, prigrūstų visokio nebereikalingo gero – prastai išskalautų basonų, sudėvėtų ramentų, griaučių surūdijusiomis vielomis, kur trūksta kaulų, – virš pakrypusių stoginių, virš kiaurašonių dėžių stirtų, virš lavoninės dėmėtomis, lyg politinis ano pasaulio žemėlapis, sienomis be garso sklendžia tamsmėlynė, akla ir kurčia pelėdos vėlė. Pelės užkaboriuose išsyk nuščiūva.

 

Tėvas po cistektomijos jau atsigauna. Bet jo odos spalva man visai nepatinka.

Palatoje drėksta sienos. Jos prisisunkusios dešimtmečiais čia šnypščiančių atodūsių, palubėje, ypač kampuose, telkiasi tuščio optimizmo molekulės, palei grindis skersvėjai nešioja mutavusias aimanų ląsteles, nevilties pūkai pagalvėse aštrūs tarytum metalo drožlės, bet tėvas kantriai šypsosi ir merkia man akį.

Patvoriais jau stiepiasi želmenys. Po sodą straksi skaisčiai raudona šuniuko vėlė. Dar vieną žiemą ištvėrusios obelys, net ir suriestos vėžio, veikiai iš paskutiniųjų kraus pumpurus.

 

Kartais išeinu nakčia paklaidžioti begaliniais pilkšvai dažytais koridoriais. Palatose knarkia ir nevalingai bezda ligoniai, girgžda spyruoklės, stiklinėse postų spintose dzingsi buteliukai. Trenkia vaistais, dvokia prakaitu ir sapnais, aplinkui, viršuje, apačioje plaka šimtai širdžių – ak, štai dar viena sustojo, – siūruoja daugybė plaučių, oras, kuriame ir šiaip maišosi miriadai atomų-svetimkūnių, pertvinkęs smegenų išskiriamos drumstos substancijos. Paprastai ją vadiname mintimis. Sunku net įsivaizduoti, kiek prisikvėpuojame svetimų minčių apie saulėkaitą, paūksmę, kirminus žemėje, apie nenuskintas vyšnias (o jeigu nules varnėnai?!), apie pamirštas užrakinti duris, apie pleiskanas, utėles, apie save, apie aštuoniuke besisukantį dviračio ratą, apie vaivorykštės spalvų skaičių. O kur dar mintys apie kerštą ar apie vienatvę… Užtat plaučiai ir rūdija.

Trečiame aukšte sutinku liesutį – lyg išlankstytą iš vielos – žmogystą įelektrintais plaukais. Ir dar šlapiu tarpkoju. Pabaltakiavęs į mane ir kažin ką priekaištingai suburblenęs, žmogėnas nukėbrina sau. Įdomu, iš kurio jis skyriaus?

 

Menką, seniai ravėtą ligoninės gėlyną gaivią vasaros naktį aplanko sidabrinės bičių vėlės. Sakytum, pinigėliai jos skimbčioja tarp balandų, notrelių ir našlaičių, o sodne už tvoros tręšta persenusių obelų kamienai, iš lapų garuoja gyvybė, knojasi ir byra žievė, dar kiek ir išgirsime pjūklų džiržgesį, medgalių trinksėjimą į purvais nutaškyto karučio lovį. Bet kol kas buvusio vienuolyno sode tylu, dar netraška ugnyje obelų kauleliai, pro visus krosnies plyšius dar nesismelkia aitrūs dūmai.

 

Naktį pulmonologinio laboratorijoje per miegus surinka jaunutė slaugė. Dar beveik švarus jos balsas be aido susigeria į sienas, apkabinėtas juodomis rentgeno nuotraukomis, kuriose boluoja seniai mirusių žmonių plaučiai.

 

Užeina kasdienės dulksnos. Papilkėjusios vėlės vis dažniau susiburia malkinėje: rūko, lošia kortomis, šlerpščia labdarinę arbatą. Kartais matau, kaip per tvorą keberiojasi į sodą – pasirankioti susususių obuoliukų.

Vyr. sesuo tėvą plačiai pražiodo, aš lengvai spūsteliu gruoblėtą jo krūtinę, ir mudviem vis dėlto pavyksta iškrapštyti kankintoją kosulį. Deja, šis prasprūsta pro pirštus ir įšėlsta blaškytis po palatą: straksi grindimis, trankosi į sienas, iššokęs iki palubės lyg tyčia įsmunka po gaubtu ir sukulia lemputę. Visur, kur kosulio pataikyta, lieka kaište nenukaišiamos gelzganai žalios dėmės. Iš pradžių dar mėginame jį sučiupti, ir vyr. seseriai beveik pasiseka, bet aštri briauna perrėžia jai plaštaką. Tėvas apstulbęs stebi gaudynes. Skubinai atlapoju langą, ir skersvėjis kaipmat išguja kosulį laukan. Valandėlę dar girdime jį daužantis į stogelius, kliuvinėjant už plikų šakų, bet galiausiai raižus garsas numalšta tolumoje.

 

Varnų vėlės šįmet drumzlinai gelsvos. Vadinasi, ruduo bus darganotas, o žiema šalta.

 

Tarplangyje – šūsnis nugaišusių musių: užpernykščių, pernykščių ir šiųmečių.

 

Tolimajame pakraštyje, kur geras tarpas tvoros išgriuvęs, ir sodas susieina su plynu lauku, sakytum, plaikstosi liepsnos. Bet iš tikrųjų ugnies ant sniego niekas neužkūrė. Aptikusios avietės krūmą, paskanauti kažkokiu stebuklu išsilaikiusių šerkšno cukrumi pabarstytų uogų visu būriu sulėkė sniegenos. Paukščiukai straksi tarp avietojų, sparneliais plaka, dėl stambesnės uogos mažne kimba kits kitam į plunksnas – štai tas melsvai raudonas mirgesys iš tolo ir atrodo kaip laužas.

Baltutėlių pusnų, per kurias niekieno dar neklampota, nešliuožta, nei žvėries bėgta, nugultas laukas driekiasi iki pat tolimo pušyno, šis šlaitu leidžiasi iki kelio. Bet ten – jau kitas gyvenimas. O čia snieguotą lygmę ir sodą pamažu gobia tamsiai mėlyna mantija su papurusia debesų apykakle, už kurios veidą slepia mėnuo – amžinasis melancholikas.

Sočiai prisilesusios sniegenos jau snūduriuoja šiltoje užuoglaudoje. Pagaliau pratrūkusi mėnesiena švarut švariausiame sniege išsyk atspaudžia įmantrų obelų šakų raizginį. Retkarčiais tai šen, tai ten nuo šakos nubyra lengvutis baltas pūpsnis. Tylu. Pamanytum, visatoje dar nesutvertas joks garsas.

 

Nejučia ir aš iš smalsumo stabteliu gretimos palatos tarpduryje. Nuo pastirusių velionio kojų jo duktė ar dukraitė numauna senas vilnones kojines. Jos prisisunkusios prakaito, pribyrėjusios negyvos odos miltų ir nuo šiol veikiausiai bus vienintelis tame jau įgeltusiame kūne blėsavusios gyvybės atminimas.

Į langus teškia ūmus lietaus šuoras. Gęsta dar viena rudens diena.

 

Naktimis spaudžia toks speigas, kad laukujės durys prišąla prie staktos ir be kirvio jų neatplėši.

Žali pavasario putėsiai dar negreit pabirs ant įjuodusios stogo skardos, apkibs vijoklių virkščias, iš paskutiniųjų įsitvėrusias aižėjančių sienų. Pavasaris išbudins paukščius, graužikus, nariuotakojus, užleis slogą, šašus ir hormonų vėtras; atkutusios ligonių vėlės – senbuvės ir naujokės – dalysis įspūdžiais ir prisiminimais, daužys užsilikėlius varveklius. Virš kūdros pakils per žiemą užsikonservavęs šutas, o pakraščiais sunoks kurkulai. Nukarusiomis gluosnio šakomis riedės pirmojo lietaus lašai. kakšlė mama ligoninės virtuvėje savo vaikučius mokys orumo ir išgyvenimo meno.

Bet argi šitaip dar kada nors bus?..

 

Nelygūs, skretenomis aptukę metaliniai viryklių paviršiai jau seniai nebespindi. Bet ugnis kaip visada kaitri. Puode kunkuliuoja kvapnus, gvazdikėliais, cinamono žieve, lauro lapais pagardintas skystimas. Į viralą sumerkęs abi rankas, prie puodo akivaizdžiai nuobodžiaudamas stovi gunktelėjęs aplėpausis žmogelis. Kitas, viena ausimi klausydamasis radijo, dengia stalą, užklotą klijuote su pablukusiais šachmatų rikiais. Murzina ankstyvo pavasario saulė, įspindusi tarp užuolaidų su išblukusiais mėnuliais, apšviečia vienodas abiejų žmogystų raukšles, vienodus kraujagyslių siūlus smilkiniuose, vienodai traiškanotas akis.

 

Įkyruolis iš nervų stovi koridoriuje prie lango ir žiūrėdamas į kiemą murma:

– Gyvena be kūno kalba be liežuvio kas gyvena be kūno kalba be liežuvio kas gyvena be kūno kalba be liežuvio kas…

 

Vieną rytą imu tėvą ant rankų ir mudu einame pasižmonėti. Nešu jį tamsiai žaliai išdažytais koridoriais, pro mus zuja personalas, palatose šūkčioja kortuotojai, šnabždasi lankytojai. Ant langų švelniai siūruoja įgeltusios užuolaidėlės. Tėvas dairosi iš jaudulio net apsiašarojęs, o kūnelis toks lengvas – tiek jo ir telikę, – rodos, nešiočiau ir nešiočiau… Pastumiu dvivėres duris prisilietimų nusvidintais rankenų bumbulais ir mudu atsiduriame ant laiptų. Nesakau, kad mediniai jų turėklai tikriausiai prisigėrę sifilio ar džiovos, gal ir kokios pasiutligės užkrato. Nesakau, kad mažytėje, vos aštuonių vietų – bet pajėgiančiųjų iki jos ateiti nesusirenka nė tiek, – valgyklėlėje atsiduoda chloru, pelėsiais ir pridegusiais taukais. Tėvui nesakau, kas tas sparčiu žingsniu mus aplenkęs įkūnus vyriškis. Jis visada plumpsi pustekinis, sukaitęs, akiniai itin storais stiklais visada nusmukę ant nosies galo, riebaluoti plaukai apsukti aplink plikę ir įžvalgiai prie šios priklijuoti. Jo portfelis prikimštas brėžinių, testamentų, diagramų su fotometriniais duomenimis, o chalato kišenės – atvėpusios, mat pilnos laikrodžių, akinių, pypkių, degtukų dėžučių, susicukravusių saldainiukų ir dar nežinia ko. Sielų pribuvėjas – taip girdėjau jį vadinant – į mudu nė nedirstelėjęs išnyksta už kardiologinio durų.

Iš infekcinio apleistais laiptais, žinau, galima užlipti į palėpę, iš šios – užsiropšti ant stogo. Taigi vengdamas dažais aptaškytų, vinėtų lentgalių, treškindamas stiklo šukes ir suakmenėjusias išmatas, tarsi į kopą lipu dulkėse skendinčiais laiptais. Tėvas, trūksmingai alsuodamas, glaudžiasi man prie krūtinės.

Kai išsikeberiojame laukan, mus, lyg tykojęs pasaloje, iškart užklumpa gaivus vėjelis. Iš netikėtumo, jaudulio, o gal iš palaimos tėvas akimirką pristinga kvapo. Apie būsimąją abipusę enukleaciją, kitaip tariant, akių obuolių pašalinimo operaciją jis dar nieko nežino, užtat noriu parodyti žydroje padangėje čirenantį vyturiuką, žalias karūnas iškėlusį pušyną, kalvas vakarų pusėje. Bet tėvas žiūri visai kitur. Žemyn. Į dviratį kieme. Atsirėmęs į sandėliuko sieną, jau gerokai parūdijęs, tuščiomis padangomis, nukarusia grandine jis metų metus lyg ištikimas šuo laukia pro ligoninės duris išeinančio šeimininko.

Orams įšilus gurvuolis atsileidžia, sutęžta, tada tiesiai ant kelio pliūpteli murkšlinas, dvokiantis ašarų, limfos, blogo kraujo, kondensuoto skausmo ir kitokių atliekų srautas. Jos pamažu sunkiasi į dirvožemį, smelkiasi į rūdų klodus, liejasi į gruntinius vandenis, išsiskaidžiusios į monadas apkermėja miestelių kiemuose apgaulingai baltuojančius skalbinius, naktimis suspįsta danguje, sužimba šarmos inkrustacijose, aplimpa voratinklius sandėlių ir rūsių kertėse, nugula su palėpių dulkėmis…

 

Antradieniais tėvą nešu į pirtį.

Atsargių atsargiausiai mazgoju skersai išilgai susiuvinėtą kūnelį, muiluotas vanduo sunkiasi į jį pro vienas siūles, išteka pro kitas. Tėvas – aklas, kurčias, bežadis – ir raukosi, ir šypsosi, todėl įstrižai persiūtą jo veidą kraipo keisčiausios grimasos.

 

Putotos muilenos pro groteles grindyse sliaukia į žemės įsčias, neša daugybės maudomų kūnų nuoplovas.

 

Kieme telkiasi migla. Ant sukrypusio suoliuko po gluosniu kėpso vieniša vėlė. Atrodo tarsi sudarkyta. Gal todėl visada laikosi atokiau nuo kitų.

Atgavusi savo turtą, lova spygteli.

Įslydęs skersvėjis nuo grindų lyg nematomas dulkes pakelia bakterijų spiečių. Gretimoje palatoje į sienas graužiasi kiauras paras netylanti dejonė.

Išeidamas tarpduryje atsigręžiu. Tėvo skruostu rieda stambi ašara. Kai pagalvoji – kas ta ašara? Paprasčiausias skaidrus, silpnos šarminės reakcijos skystis, beveik grynas vanduo – tik su šlakeliu natrio chlorido. Tad kodėl taip gėlu ją matyti?

 

Neregėtai vešlią – kone sulig šakomis – sodnelio žolę šlamščia nežinia iš kur priklydusi ožka. Obelys aptūptos smailiasnapių varnėnų. Saulėje sutviska ant šakelės pakibusi šviesių plaukų gabana. Matyt, vėjas bus atnešęs iš ligoninės kirpyklėlės.

Vasara pursloja ir ošia.

 

Kartais, kai visai suriečia neviltis, nusileidžiu į patį apatinį rūsio aukštą. Čia, drėgnoje, bet šiltoje, blausiai apšviestoje patalpoje, – tik vamzdžiai. Nors dažai aptrupėję, išblukę, spalvas dar įmanoma atpažinti: mėlynas ateina iš nervų skyriaus, rudas – iš urologinio, raudonas – iš traumatologinio, pilkas – iš onkologinio… Vidur patalpos jie visi sulydyti į vieną – gelzganą, didelio skersmens, smingantį po žeme.

Atsisėdu tiesiog ant pliko betono, nugara prisišlieju prie storojo vamzdžio – šis kaista ir vėsta, tvinksi ir virpa – ir ilgai klausausi nepaliaujamo daugiabalsio švokštimo.

 

Neseniai atėjusiųjų žvalumas beregint blėsta, gera nuotaika bjūra. Viena kita bemiegė naktis, ir jie, jau suirzę, taip pat nervingai skersakiuos į ką tik atėjusiuosius. Pasieniais išrikiuotų minkštasuolių visiems nepakanka, todėl negavusieji atsisėsti nekantriai mindžikuoja prie masyvių dvivėrių durų, ramsto sienas ar slampinėja po menkai apšviestą koridorių. Ilgų karčių su kabliais abiejuose galuose visiems taip pat neužtenka, tad jų negavusieji apsiginklavę vaisių raškytuvais, ilgakočiais tinkleliais, netgi grėbliais ar žeberklais.

BE ĮRANKIO NEĮLEIDŽIAME! – parašyta lentelėje ant raukšlinta skarda apkaltų durų. Protarpiais jos cypdamos atsiveria – apatinė briauna trinasi į nudrengtą linoleumą – ir vienas kitas laimingasis įleidžiamas anapus.

Didžiuliame apskritame baseine – žalsvame tirpale – visaip vartosi ir makaluojasi (turbūt dugne sukasi koks nors sraigtas) šiurpi daugybė kojų, rankų, plaučių, pilvų, raktikaulių, plastikinių indelių su akių obuoliais, ausimis, dantimis… Organai, kūno dalys su prikabintomis kortelėmis grūdasi, keičiasi vietomis ir atrodo, kad tirpale gimsta nematytas neregėtas milžinas. Staiga, trumpam iškilęs į paviršių, vidur baseino šmėsteli visas žmogaus kūnas su treningu. Turbūt niekas net nepastebėjo, kaip įkrito nelaimėlis, greičiausiai paslydęs ant šlapių plytelių ar aitraus kvapo apalpintas.

Aplink baseiną lėtai vaikštinėja vyrai ir moterys ir susikaupę stebi judėjimą tirpale. Tas, kam pavyksta kartimi, skintuvu, žeberklu ar dar kuo nors užkabinti ir išsikelti reikiamą galūnę, kaulą ar organą, pro siauras, žalzganai dažytas duris eina į registratūrą, kur gauna dėžutę laimikiui ir lankstinuką su aprašyta buvusio savininko biografija.

 

Sninga be pertrūkio, net vėlių kieme nebeįžiūrėsi. Jei ne gurgždėjimas, pamanytum, kad šį prieglobstį jos jau apleido.

Ji sunkiai pūškuoja per sniegą – takas tokį ankstyvą rytą dar neišmintas. Batai šiek tiek spaudžia. Kaip matyt, bus vėl suputusios kojos, o ir kailis auluose jau visai susitrynęs.

Kopdama į savo aukštą, ji nei iš šio, nei iš to pasigenda dvyliktosios pakopos. Pirmoji trijose vietose ištrupėjusi, trečioji – keturiose, septintosios kraštas per visą ilgį nuskeltas, o dvyliktosios – su amžiams įsispaudusiu kamšteliu – lyg ir nebėra. Kaip matyt, bus apsiskaičiavusi.

Skyriuje jau justi vangus rytinis bruzdesys.

Kai tik ji atrakina savo kambarėlio duris, netikėtai tvoskia prieš daugelį metų apmiręs prisiminimas. Kadaise šitoje pat kamarėlėje, kur laiko šepečius, kibirus, chemiją, kur persirengia, o kartais ir užkandžiauja, taigi štai čia vienas ligonis iš nervų – toks sielvartais paplūdęs šakalys, bet labai gražių akių – mėgino ją pabučiuoti. Ak, naivuolė, tada manė, kad tą šiltą kartėlį prisimins visą gyvenimą. O išvėso ir išvėso. Nebeliko nieko.

„Kaži kaip tas iš kampinės? – galvoja eidama per palatas. – Supjaustė visą, subuvo, tik subinelė ir likusi.“

Kol prieina kampinę palatą, nešvarių skalbinių maišas jau beveik ir pilnas. Išvydusi, kad kūnelio guolyje prie lango nebėra, ji pagarbiai lukteli, kol atauš sujaukta paklodė, kol ore išsivadės paskutinis atodūsis. Tada, marmėdama „kad šiaip tai vis pynėsi po kojų, o kad žmogui iš tikro reikėjo, nė akių neparodė“, nuvilktas patalienas sugrūda į maišą.

Užėjusi į postą, nuspaudžia suzulintą mygtuką pastalėje. Koridoriais nuvilnija rūsyje, pribuvėjo kabinete, džeržgiančio skambučio aidas.

Adriana Szymańska. Apie būties išslaptinimą Wisławos Szymborskos poezijoje

2023 m. Nr. 7 / Iš lenkų k. vertė Vidas Morkūnas / Wisławos Szymborskos šimto metų sukaktis poetės kūrybos gerbėjus skatina ir įpareigoja nuodugniau apmąstyti jos gyvenimą ir darbus. Pati poetė gyvenimą laikė ne rojumi žemėje, o iššūkiu…

Vidas Morkūnas. GEP*

2021 m. Nr. 4 / Greito ir paprasto atsakymo nė nesitikėdamas, kartais klausiu savęs: ar šiame pasaulyje išvis įmanomas absoliutus bjaurumas estetiniu požiūriu? Koks objektas, vizualiojo meno kūrinys ar dar kas nors būtų bjaurus visiems?

Gennadij Gor. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 2 / Iš rusų k. vertė Vidas Morkūnas / Genadijus Goras (Геннадий Гор, 1907–1981) – rusų prozininkas, poetas. Pirmuosius gyvenimo metus praleido kalėjime šliejosi prie oberiutų (Daniilo Charmso, Aleksandro Vvedenskio ir kitų)…

David Park. Spąstai

2020 m. Nr. 3 / Tėvas paraudusiomis akimis atsistojo, sugniaužė kumščius, atrodė, kad kiek, ir trenks. Jau žiojosi kažką sakyti, bet žodžiai taip ir ištirpo neištarti. Staiga jis pasisuko ir nužirgliojo namo.

Vidas Morkūnas: „Ilgai trunkančio ramaus dūlėjimo scenelė gali atrodyti kaip užuovėja“

2020 m. Nr. 1 / Rašytoją, vertėją Vidą Morkūną kalbina Andrius Jakučiūnas / Visos Tavo knygos, Vidai, susijusios su mirtimi, miruolyste, baigtinumu. Visose šmėžuoja baigties motyvas.

Neringa Butnoriūtė. Kaip literatūroje

2019 m. Nr. 8–9 / Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys. – Vilnius: Odilė, 2019. – 119 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Olena Huseinova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10 / Iš ukrainiečių k. vertė Vidas Morkūnas / Olena Huseinova – ukrainiečių poetė. Baigė Nacionalinį universitetą – Kijevo Mohylos akademiją. Išleido du poezijos rinkinius.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

Dovilė Kuzminskaitė. Tas šitas pasaulis

2015 m. Nr. 10 / Vidas Morkūnas. Nekropolių šviesos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 64 p.

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.

Dovilė Kuzminskaitė. Ragaujant kalbą

2013 m. Nr. 10 / Vidas Morkūnas. Reportažas iš kiaušinio. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 107 p.

Vidas Morkūnas. Du apsakymai

2012 m. Nr. 4 / Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada…