Vilius Jakubčionis. Bujus

2021 m. Nr. 8–9

Apsakymas

 

– Parsivežk iš sostinės kokią lėkštę ar ženkliukų, tai galėsi visiems girtis, kad buvai… Sakysi, „va, ką buvau pametęs“. Ir nešiosi ant maikės, o jeigu lėkštę parsiveši, tai tik iš jos valgysi – ir sriubą iš jos… Tai baibokas! – sušuko tėvas.

– Taip ir vešiuos… – sumurmėjo sūnus. – Galiu tau parvežt, tai galėsi girtis. Tik pinigų duok – parvešiu.

– O, parveši tu man!.. Kokį šūdniekį už litą penkiasdešimt, o sau bala žino ko! Ko tu ten išvis važiuoji? Prisipirksi niekų, paskui dulkės penkis metus ant lentynos, kol vieną dieną nukris man ant galvos, kai trauksiu įrankius.

– Kada tu juos trauksi?..

– Ką sakai?

– Nieko… – numojo. – Nieko nevešiu. Neturiu iš ko.

– Motinos prašyk, – suriko tėvas įkandin. – Ir šiušelių jai priskink, kad bent vieną tikrą gėlę namuose turėtų.

Basomis išėjęs į verandą vaikis šoktelėjo nuo įkaitusio medžio grindų ant betoninių laiptų ir sustojo. Kai parimdavo virš tvorelės ir įsižiūrėdavo į kitą kelio pusę, jam atrodydavo, kad jo ir kitų čia gyvenančių namai plūduriuoja pievų ir dulkėtų kelių jūroje kaip dideli betono ir medžio plaustai. Vis toje pat vietoje, tarsi pririšti prie molo, o gal įklimpę nematomos salos kranto smėlyje. Savąjį salos krantą, jeigu kas klausdavo, vadino Bambalių kaimu arba tiesiog Bambaliais. Tarpusavy vadino dar paprasčiau – Bambaliu. Šiandien, nujautė, jo vėl paklaus, kur tie Bambaliai, todėl prisėdęs ant laiptų apsiaut kedų galvojo, ką atsakys. Bambalys tai Bambalys, bet kur jis? Paplautas tarp dviejų sostinių, gerai užsuktas, neskęstantis.

Vaikis turėjo butelį vandens, per ilgų kojinių porą, rankšluostį ir glaudes. Nežinojo, kodėl įsidėjo kojines. Gal nakvos? Neprapuls. Tik labai jau tuščia atrodė kuprinė, lyg būtų joje ko trūkę. Jis žvilgtelėjo į iš tėčio iškaulytą „Motorolą“. Dar yra laiko, o Rytis, žinojo, vėluos, bet jau spirgėjo lėkti iš namų, kol nepradėjo rinktis dėdės. Tėvas spėjo iš vakaro visiems pasigirti, kad šiandien bus ramybė – vaikis išvažiuoja pas motiną į miestą, – o tai reiškia, jog laukia šašlai ir visa kita. Žinoma, anie rinkdavosi ir tada, kai ramybės nebūdavo. Užguita ramybė sėdėdavo kur nors miške prie baravyko ir apsilankydavo tiktai vaikiui išėjus. Na, baisiai čia – gi nei lupdavo, nei ką… Bet žinai: ramybė nevalgo, ramybei nereikia drabužių ir sąsiuvinių, o svarbiausia, kad ramybė neturi stervos močios, kuriai gero per maža.

– Lince! – kiek švelnesniu balsu pašaukė tėvas. Ir gerai, nes jau kone vardą užmiršo – tik vaikis ir vaikis. – O tai kada tu ruošiesi grįžti?

– Nežinau.

– Tai negrįžk iki devynių.

Pastebėjęs praviras rūsio duris prisiminė, kad nusileidęs suras daiktą, kuris puikiai užpildytų kuprinę. Štai, užkištas už sulankstomų kėdžių krūvos, kampe gulėjo nedidelis raudonas bujus, kurį tėvas kitados rado paplūdimy ir padovanojo Linui, kad neužspringtų kūdroj. Iš pradžių, vien mėgindamas į jį įsikibti, kelis kartus paniro, bet įgudęs išsilaikydavo ilgiau negu vaikai, turėję vandenlentes, o ir žaidimų prisigalvodavo. Kitąsyk bujui teko atstoti ir bokso kriaušę, ir futbolo kamuolį. Jį buvo galima užkasti, išmesti ir nuspirti, bet nuskandinti nepavyko niekam, išskyrus Rytį, o bandė visi vaikai ir dėdės, netgi tėvas, kuriam anas iš rankų išsprūdęs iššoko ir sumušė lūpą. Tada ir įmetė į rūsį. Bet prieš tai išleisdavo Liną prie kūdros vieną, o mamai sakydavo, kad su juo kartu eina geriausias kaimo plaukikas.

Delnu nuvalęs dulkes Linas panoro atgaivinti seną draugystę. Yra gerai, kai seni draugai telpa kuprinėje.

Suprato, kad jau laikas kilti, kai išgirdo būdoje besimuistantį Hercą. Šuva žvaliai išsmuko ir ėmė bėginėti pirmyn atgal, vilkdamas ir trankydamas grandinę į būdos slenkstį. Kartais ją įsikąsdavo ir nešdavosi su savimi dar labiau žvangindamas. Tėvą šis garsas varė iš proto.

– Hercai, – sudraudė Linas. Šuva stabtelėjo ir išsivėpęs įsispoksojo į jį.

Netrukus iš tolo pasigirdo muzika, kelyje, vejamas dulkių, pasirodė Ryčio automobilis. Linas pribėgo ir įšoko į priekį. Rytis padavė Linui ranką ir stipriai spustelėjo. Ant jo dilbio žaliavo liesas, neišvaizdus slibinas. Numetęs kuprinę po kojomis Linas išsitiesė ir nedrąsiai apsidairė.

– Važiuojam, – pasakė Rytis.

Išdūmę į plentą prašneko sykiu: „Kaip sekas? Kiek važiuosim?“

– Ką? – perklausė Rytis.

– Kiek važiuosim?

– Tram, gal dvam, jei paspausiu. Skubi su devka susitikt? – šyptelėjo Rytis.

– Eee… – sulemeno, – ne, mes dvyliktą tarėmės.

– Pšš… Tai čia dafiga laiko. Ką veiksi? Neturėsiu kur tavęs dėt.

– O kada jūs tarėtės? – sunerimo Linas.

Rytis pažiūrėjo į jį.

– Nesitarėm. Maniškė sakė, kad jos tėvukas po keturių grįžta. Reikia spėt, žinai… Bet tai nieko, gausi po miestą pavaikščiot. O jeigu kas lįs, duok per mordą ir bėk. Gal tau išeis su ja anksčiau susitikt, ilgiau pabūt. Nors ką jūs veiksit keturias valandas… Tu pas ją varai?

– Nežinau, eisim prie upės gal.

– Prie upės nieko… Apžiūrėsi, įsivertinsi, gal ir šiaip devkų bus, gerai.

Linas prajuko:

– Nežinau.

– Tai jau pradėk žinot, žinok. Jei galvos, kad kaimietis, – nieko nesupranti, kaip čia reikia, kur kas, žinai, – tai pames, pames tave.

– Aha.

Rytis dar kartą žvilgtelėjo į jį.

– Neįsitempk. Kiek tau metų?

Linas pasakė.

– Nu tai tuo labiau. Žiūrėk, – Rytis atkišo ranką ir ėmė sukinėti kumštį krutindamas ant dilbio ištatuiruotą slibiną. Linas nusišypsojo, bet neturėjo ką pasakyti. Atrodė, lyg kažkas jam per gerklę įkišo skersinį. Įstrigo nuo pilvo iki gerklės. Kur nori, ten dėkis.

– Karoče, neįsitempk, – po pauzės pakartojo Rytis.

Pagaliau dulkėtas kaimo aplinkkelis išvedė į greitkelį. Linas žiūrėjo pro langą, žvilgsniu šokinėdamas nuo vieno stulpelio prie kito, paskui, išnėręs iš krūmo, siektelėdavo daubose augančių pušų viršūnių ir vėl žemyn, vydamasis Ryčio lenkiamus automobilius ir begėdiškai spoksodamas į vairuotojus. Vėliau, kai pavargo akimis matuoti kiekvieną kelio atkarpą, praretėjus medžiams ir krūmams, abipus kelio atsivėrė laukai, lygūs ir nuobodūs kaip šienas. Linas turėjo pusbrolį iš mamos pusės, kuris, kai kartu kur nors važiuodavo, prilipęs prie lango akimis naršydavo tuos laukus, lyg vildamasis išvysti kokį stebuklą. Žiūrėk, čia jautis, o gal karvė, žiūrėk, avis, žiūrėk, kaip vėjo gūsis glosto rugius, žiūrėk, lietus ir saulės šypsniai pro debesis retus. Tikrai, kone rimuodavo. „Mam, čia tikros dausos“, – kartą pasakė tetai, o ši pagyrė: „Kaip tu gražiai sakai, tokių žodžių moki.“ Pusbrolis žodžių mokėjo. O kaip Linui pasakyti, kad jam gražiau atrodė virš laukų kybantys tankūs debesys? „Dausas“ jau nuvogė. „Mama, – pabandė kartą, – debesys atrodo kaip sklypai.“ Mama suraukė antakius ir pažvelgusi pro langą suniurnėjo: „Mhm, neįperkami.“ Žvilgčioti į dangų atprato – gal vėliau, kai ateis laikas.

Jis išsitraukė telefoną ir greitai sumaigė žinutę, tada pasisuko į Rytį ir paklausė:

– Galėsi mane prie univermago paleisti?

– Kur, prie tilto?

– Man atrodo.

– Uny-vėr-magas yra prie Baltojo tilto, – pasimaivė Rytis. – Tai jeigu ten, tada galiu.

Linas vėl pažadino mobilųjį: Gabrielė delsė atsakyti.

– Čia kokios penkios minutės… – pridūrė Rytis. – Tai parašyk, kad iki jos ateisi, kelio paklausi ko nors, jeigu nežinosi. – Linas tylėdamas žiūrėjo į mobilųjį. Rytis suskersakiavo ir kumštelėjo jam į petį: – Ė, Džekas Londonas! Susigaudysi gi.

Jį paleido prie kiosko, už kurio išvydo aludę ir keletą prieblanda besimėgaujančių blankių veidų. Nusprendė, kad prie prekybos centro eis plačiu lanku, neva tikėdamasis pažinti mergaitę iš tolo. Laukti sostinėje, jam rodėsi, nebuvo kur. Nebent čia pat sustoti ir žiopsoti į kitoje gatvės pusėje kylantį dangoraižį, bet ne, negerai – kiekvieno žvilgsnio, kuriuo visokie prasilenkėliai jį nužvelgdavo, net nespėdavo sugauti, o kitų, ūmesnių, nespėdavo išvengti. Linas nėjo į prekybos centrą, o nusileido laiptais žemyn, dirsčiodamas į čia įsikūrusio striptizo klubo langus, tada perbėgo gatvę į pievą tilto pusėje ir kiek paėjęs pamatė išsibarsčiusius būrelius susėdusių ir sugulusių žmonių: daug vyresnių ir tokių, kaip jis – nenorėjo mintyse jų vadinti „vaikais“. Buvo karšta ir giedra. Jis prisėdo prie didesnio kupsto aukščiau ir šoniau nuo visų, tada, slėpdamasis po kepurės snapu, ėmė žiūrinėti aplinkui. Pasižadėjo nežvilgčioti į mobilųjį, kol sulauks jos skambučio. Dabar įdėmiai žvalgėsi vaizdų, kuriuos retai kada matydavo kaime. Nemaža laiko praleido stebėdamas vedžiojamus šunis. Kai mobilusis suzvimbė, Linas pašoko ant kojų ir apsidairė. Gabrielės nematyti. Jam skambino mama. Nusiėmęs kepurę ir pasitaisęs drabužius atsiliepė:

– Klausau.

Pirma tyla, tada traškesys, ir prašneko:

– Linai.

– Klausau.

– Skambino Sigitas.

– Skambino?!

– Sakė, kad tu į miestą važiuoji.

– Taip, aš su drauge susitikt!

– Kur?

– Su drauge susitariau… Tada važiuosiu namo. Mane parveš Rytis – Antano sūnus.

– Dalios Rytis, – pasakė mama, – prisimenu. Tai susitiksi su kažkuo ir važiuosi namo.

– Taip!

Mama patylėjo, tada vėl prašneko:

– Sigitas sakė, kad tu pinigų neturi, kad ruošiesi pas mane eiti, aš šiandien dirbu ir esu užsiėmusi, mes su juo nieko nesitarėm, tai nežinau, kaip tau perduot, nėra kaip.

– Ne ne, aš turiu, man nereikia!

– Tai tu pas mane nevažiuoji, čia jis sugalvojo?

– Ne ne!

– Aišku. Tai parveš tave, nenakvoji.

Linas pagalvojo.

– Ne.

– Nenakvoji.

– Ne.

– Nu supratau, negaliu dabar, iki.

Linas dribtelėjo ant žemės. Mieste debesys atrodė mažesni ir ne tokie tankūs. Netrukus jo mobilusis vėl suzvimbė. Jis giliai giliai atsiduso.

– Jó, – atsiliepė.

– Labas, kur tu, aš jau prie kàpo!

– Prie ko?

– Prie kàpo!

Linas susiraukė iš nuostabos ir išbėrė:

– Aš dabar prie Baltojo tilto, iš dešinės, parduotuvės pusėje. Tu toli, ar man ateiti? Aš ateisiu.

– A! Tuoj surasiu.

Gabrielė nutilo, bet telefono neišjungė. Linas klausėsi traškėjimo ir muistėsi: užsivožė kepurę, nusiėmė, susikišo marškinėlius į šortus ir vėl juos ištraukė, palygino, paglamžė, išsitiesė, susikūprino. Kažin koks labiau jai patiks. Jau mato, ateina, dar neįžiūri veido, bet jau aišku, kad graži, nes kažkaip kitaip apsitaisiusi ir ryški. Linas droviai pasirąžė ir nuėjo jos pasitikti. Gabrielė vilkėjo džinsinį kombinezoną ir marškinėlius be rankovių. Ji sustojo už kelių žingsnių nuo Lino, treptelėjusi baltu kedu ryžtingai kilstelėjo smakrą ir papriekaištavo:

– Kol tave atsitempiau!..

Linas pasikasė smilkinį ir nusijuokęs pritarė:

– Ai, čia ne taip lengva atvaryt, kaip atrodo…

Sveikindamiesi nerangiai apsikabino ir iškart pradėjo eiti greta, kad nereikėtų žiūrėti tiesiai vienam į kitą. Eidamas šalia jos ir galvodamas, ką pasakyti, bei klausydamasis, ką beria Gabrielė, Linas suprato, kad, nepaisant to, ką vienas kitam rašė ir žadėjo, dabar jie bendravo tarsi pirmą kartą. Galbūt abu tikėjosi ko nors kito, gal įsivaizdavo, kad susitikę staiga ūgtels penkeriais metais ir galės eiti prie reikalo. Gal tik jam taip atrodė. Gabrielė buvo visa galva žemesnė už jį, kalbėjo labai garsiai ir iš šono atrodė kaip vaikas. Ir pliurpė kaip vaikas: jos draugė, kuri iš tos pačios šūlės, bet iš kitos klasės, sakė, kad jos klasiokas išvaro į kitą šalį, tiksliai nežino, kur, bet jį išmetė, nes jis rūkė per kūncę, nu, jis toks nesveikas, tai kvietė susitikt ir, karoče, neišėjo, o prieš tai jos tarėsi, kad varys trise, bet nesigavo, nes tėvai neleido, tai, žódžiu, susipyko, todėl šįkart nesakė, kad varo ne su drauge…

– Tai tėvai nežino, kad tu su manimi susitinki? – pertraukė Linas.

– Eik tu!.. Jeigu pasakyčiau, tai užmuštų!

– Rimtai?

– Nu neleistų! Jie nesveiki yra… – ji užsikišo plaukus už ausų ir šiek tiek tyliau paklausė: – O tavo tėvai žino, kad tu su manim atvažiavai susitikt?

Linui pasirodė, kad tai labai keblus klausimas.

– Aš tėvui nesakiau, nes koks skirtumas, – uždelsęs tarė. – O mama – jai tai vis tiek.

– Nu tai duok penkis – mūsų tėvai nesveiki!

Jie suplojo delnais ir susijuokė. Linas pajuto, kad skersinis pilve maloniai šnypšdamas tirpsta. Nesitarę pasuko prie upės kranto. Ten toliau – galės drybsoti, maudytis, ar ką… Tik, ai, kodėl skersai pievos reikėjo eiti, per visus žmones, ir, žiūrėk, tuoj atsiras, kas su ja pasisveikins:

– Gabre! – pasigirdo iš tolo.

Kaip tyčia! Vėl kepurę dėtis, slėpti, tiestis, lenktis, kuprinę kabintis – tik ant kurio peties? Jos draugė atbėgo tekina ir puolė Gabrielei į glėbį. Sveikinosi abi pasiklykaudamos, į Liną nė nepažiūrėjo, o pati Gabrielė visai nesiskubino jų supažindinti. Išpūtęs krūtinę Linas priėjo artyn ir sustojo jai už nugaros abejingai dairydamasis. Tada pamatė, kad netoliese ant pievos sėdi ir juos stebi panašaus amžiaus mergina ir du bernai. Staiga Gabrielė su drauge nutraukė šneką ir šioji pasisuko į Liną:

– Labas, aš Aura!

– Linas, – labai jau rimtai atsakė.

– Jūs čia galvojat būt?

– Mes galvojam ten toliau…

– Prie kranto! – įsiterpė Gabrielė.

Aura atsisuko į grupelę ir pakvietė juos eiti kartu. Linas tik žioptelėjo.

Visą laiką, kol ėjo, bandė sugauti Gabrielės žvilgsnį, bet ji įsiplepėjo su draugėmis – antrosios ir vieno iš bernų vardus iškart pamiršo. Įsiminė tik Luką, kuris pasisveikinęs gerokai per stipriai suspaudė jam ranką. Jau seniai praėjo vietą, kurią rodė Gabrielei. Visą kelią pratylėjo. Tada Lukas lyg niekur nieko užsirūkė ir pasiūlė Linui. Linas papurtė galvą, bet prisigretino ir paklausė:

– Kur einam?

– Prie tilto, – ir parodė pirštu.

– O prie Baltojo ne?

– Per daug žmonių čia.

– Mm.

Susėdo ant betoninės krantinės. Gabrielė įsitaisė tarp merginų, Linui teko tūpti prie Luko ir to kito berno.

– Auri, – pašaukė Aura, – gali jau duot?

– Aha, – atsakė Aurimas ir, pasiknisęs kuprinėje, ištraukė kelias sidro skardines.

– Pats pirkai? – paklausė Linas.

– Ne, paprašiau bomžo. Pasiliko grąžą, – pasakė, tada vyptelėjo. – Dar dvi yra, tai jeigu nori, gali Gabrės paprašyt, kad duotų.

– Gali imt, – iš kito galo atsiliepė Gabrielė.

Linas apsidairė ir papurtė galvą.

– Myžalas su gazu, – pasakė Lukas.

Merginos užprotestavo. Kalba pasisuko apie mokyklą, daunes mokytojas ir daunus klasiokus. Iš šnekos Linas tuojau suprato, kad šalia sėdintis Lukas ir buvo tasai, kuris rūkė per kūno kultūros pamoką.

– Kur čia? – paklausė.

– Stadike, – didžiuodamasis atsakė. – Sako: „Nenori žaist, eik sėdėt.“ Aš kai sėdžiu, tai rūkau.

– Tai ką tau sakė? – pasidarė įdomu Linui.

– Ką sakė… Ką man galėjo sakyt? Nieko, išvarė – visą dieną ant šulės tvoros prasėdėjau, tai tėvukui paskambino. Tas rėkia – į Londoną pyzdink, pas motiną.

Jis išmetė nuorūką į upę ir susiraukęs išpūtė dūmus.

– Tai varysi? – įsiterpė Aurimas.

– Nežinau dar. Greičiausiai.

– O kada? – paklausė Aura.

– Sakau gi, nežinau dar, – pyktelėjo Lukas.

– O tu angliškai moki? – nesusilaikė Linas.

Visi sužiuro.

– Mhm, – sumykė Lukas, – Yes, Hello ir Fuck you.

Merginoms kitame gale juokiantis, Lukas kibiai nužiūrėjo Liną: akimirką žvelgė tiesiai į akis, tada žvilgsniu permetė batus, šortus ir staiga pašoko:

– Davai, neriam?

– Nešvaru čia! – pasakė Aura.

– Eik tu, normãliai, – paprieštaravo Lukas. – Auri, šoksi?

– O kaip čia išlipt po to? – suglumo Aurimas.

– Ištrauksiu. O tu? – pasisuko į Liną. – Moki plaukt?

– Jo.

– Tai davai.

– O jūs plavkes turit bent? – paklausė Gabrielė.

– Koks skirtumas, ko tu ten nematei? – nusivaipė Lukas.

– Nu nemačiau, šiaip tai!

– Tai nemirsi pamačius, – atšovė rengdamasis.

Linas pakilo nuo krantinės sukandęs dantis. Atsargiai panaršė kuprinėje, bijodamas, kad neišsprūstų bujus. Susiradęs glaudes apsidairė.

– Čia nėra kur persirengt? – paklausė.

– Tai čia ir renkis gi, – nusivaipė Lukas, – parodysi panoms, ką turi.

Merginos spigiai paprieštaravo. Linas įkvėpė ir sukišęs glaudes atgal į kuprinę pradėjo rengtis. Nusiavęs kedus ir nusimovęs kojines pajuto šaltą, drėgną krantinės betoną. Apsinuoginę iki apatinių sustojo šonu vienas į kitą ir sušnairavo. Gaivus vėjelis dabar atrodė žvarbokas. Lukas atsistojo kažkaip dirbtinai kilstelėjęs pečius, bet supratęs, kad yra ne ką platesnių už Liną, tiesiog papūtė lūpas. Abu buvo liesi, tvirtomis rankomis ir kojomis, atrodė kaip nuskusti ožiai, tuoj šoksią nuo uolos žemyn į tarpeklį. Kažko tenai po vandeniu būta, ką tąsyk jautė turį pasiekti ir parnešti į krantą. Antraip juk nesiryžtų nerti.

– Ei ei, palaukit, – sustabdė juos Aurimas. – Jeigu abu šoksit, kaip aš jus ištrauksiu?

– Vieną, paskui kitą, – burbtelėjo Lukas. – Gulk ant pilvo, gal nepatrūksi.

– Tai mes irgi galim traukt, – pasiūlė Aura. Merginos susižvalgė ir pritarė.

– Tik atsargiai jūs, – žiūrėdama į Liną pridūrė Gabrielė.

Linas atsisuko į kuprinę ir dvejodamas tarė:

– Jeigu ką, turiu plūdurą, – pritūpęs prie kuprinės ištraukė bujų. Gauja smagiai suprunkštė. – Nėra virvės, bet jeigu reikės, meskit į vandenį – neskęsta, – susigėdęs paaiškino.

– Kas čia toks? – vos nulaikydamas juoką paklausė Lukas. – Iš namų atsivežei?

– Rūsy buvo, – pasakė Linas.

Lukas pavartė akis ir žengė keletą žingsnių atgal, tada dar keletą ir palenkė galvą. Šoko į upę kūliavirsčiu ir aptaškė krantinę. Išniro tolėliau, prunkšdamas, šiek tiek paneštas srovės. Šūktelėjo, bandydamas nusispirti prie pėdos prilipusią žolę. Linas įsibėgėjo ir šoko apsikabinęs kelius. Po vandeniu akimirką sustingo, atrodė, kad kiekvieną kūno siūlę perkošė šaltis. Vanduo jį užgulė ir apsikabino kaip žaislą. Suplakęs kojomis kaip varlinas iškilo į paviršių, klausydamasis žalzgano upės vandens slopinamų šūksnių. Išniręs pasitrynė akis ir išsipūtė nosį. Lukas jau buvo prie krantinės ir šlapiai kosėdamas mėgino kabarotis. Rankas jam tiesė Aurimas ir Aura. Galop užsiropštė, išsikosėjo ir paprašė Aurimo, kad jam pridegtų cigaretę, nes rankos šlapios, o rankšluosčio neturėjo. Linas priplaukė prie borto, pačiupęs Gabrielės ir trečios merginos ranką pasispyrė į krantinės kraštą ir užsilipo. Gabrielė smagiai plojo Linui per petį.

– Tu sunkus, – pasakė.

Linas droviai šyptelėjo taisydamasis apatinius ir nuėjo prie kuprinės. Išsitraukė rankšluostį, nusišluostė veidą ir pasiūlė Lukui, kuris atsistojęs toliau rūkė, šiurpo ir varvėjo.

– Nereik nereik, – atsainiai suniurnėjo.

Linas ėmė šluostytis. Gabrielė atkimšo antrą sidro skardinę ir padavė.

– O nieks vandens neturi? – paklausė Linas.

– Ne-a, – atsakė merginos.

„Vaikai vaikai“, pagalvojo Linas, prisiminęs, kaip sakydavo tėvas, kai dėdės „užmiršdavo“ į svečius atsinešti gėrimų. Sriūbtelėjo sidro, pasitrynė burbuliukų užkutentą nosį ir panoro sužinoti, kiek valandų. Tuo tarpu Aurimas įsišneko su merginomis, o Lukas niūriu veidu basas šlepsėjo aplinkui.

Linas išsitraukė mobilųjį: trys praleisti skambučiai, visi nuo Ryčio, visi prieš keliolika minučių. Jis pašoko ir tarstelėjęs Gabrielei, kad tuoj grįš, paėjo toliau. Nekelia nekelia, tada spragt ir pasigirdo vėjo užtrumpintas Ryčio balsas:

– Tu kur?

– E… Koks čia tiltas? – paklausė Gabrielės.

Rytis nelaukdamas ėmė berti:

– Koroče, važiuoju aš. Už minutės prie universalinės būsiu, tai jeigu nori, galiu paimt, bet valandą čia nestovėsiu.

– Pala pala!.. Jau važiuoji?

– Važiuoju. Sakiau gi, iki keturių.

– Taigi dabar dar dviejų nėra! Kodėl važiuoji?

– Klausyk, jei turi kaip pargrįžt, tai pargrįžk. Gerai leidi laiką. Tai pargrįžk pats. Jei nori, kad parvežčiau, važiuojam dabar. Aš vairuoju, negaliu aiškint.

– Aš perskambinsiu!

– Greičiau.

Jis atsisuko į kitus. Anie kilo ir kišosi daiktus į kuprines. Lukas, dar nenudžiūvęs, jau kalbino juos eiti kitur.

– Linai, varom? – sušuko Gabrielė.

Nedaug trūko, kad būtų sumurmėjęs, jog nežino. Bet iš tiesų nežinojo.

– Jaučiu, varysiu namo… Man paskui bus sunku grįžt.

– Ė, – pyktelėjo Gabrielė. – Taigi ką tik atvažiavai. Maniau, kad bent iki vakaro pabūsi.

– Žinau, mane pavežė draugas. Reikia prie jo derintis.

Įsikandęs cigaretę Lukas paklausė:

– O tai kur tu gyveni? Tipo, tóli?

– Aš ne iš Vilniaus, – atsakė Linas. – Reikėtų su autobusu – retai važiuoja, nežinau kada. Nežinau, kiek bilietas kainuoja… Turbūt tiek neturiu.

Lukas suprunkštė:

– Tai gal sumesim… Kur tu gyveni?

– Nežinosi, – atsakė Linas.

Visiems patylėjus, Gabrielė vėl sumykė:

– Ė, nevaryk gi.

Linas darsyk paskambino Ryčiui. Atrodė, kad tas nustebo. Išklausęs Liną, Rytis vėl prabilo, jau nebe taip atšiauriai kaip pirma:

– Kaip?.. Pats grįši? Liksi?

– Turbūt su autobusu… – nutęsė Linas.

– Sakai?

– Jo.

– Eik eik… Jei tavo tėvuką sutiksiu, ką jam sakyt?

– Nu tai pasakyk, kad grįšiu. Nežinau.

– Ko nežinai?

– Ką pasakyt. Jis neklaus.

– Eik tu… Aišku, kad klaus. Jei ne manęs, tai mano tėvuko.

– Nežinau…

– Klausyk, einu kolos į pardę. Kažkur per dešimt minučių suvaikščiosiu, o tu dar pagalvok.

Gabrielė prie jo pritykinusi įsikabino į ranką ir ėmė tempti paskui kitus, kaip vaikas šunį, su stebėtina jėga ir ūpu. Šiaip ar taip, buvo sunku jai atsispirti.

Nusitempė jį Neries krantine iki trečiojo tilto, – kiek jų čia? – pabėgėję visi įšoko į troleibusą, susigrūdo prie durų, maišydamiesi vyresniems ir norintiems išlipti. Linas prisispaudė prie stiklo ir stebėjo stotelėje pasiliekančius žmones. Kai pervažiavo tiltą, jam dingtelėjo, kad sostinėje liko vienas. Beveik nepažįstamame mieste. Gabrielė visą kelią stovėjo atsirėmusi į Liną kaip į kokį stulpą, bet kalbino tiktai Aurą ir Laurą (kurios vardą pagaliau išgirdo). Lukas, jau atgavęs nuotaiką, šnekino Aurimą, rodė jam kažkokios merginos žinutes ir komentavo nedovanotinai garsiai. Iš pažiūros trumpas kelias gerokai prailgo. Jeigu būtų pasigavęs Rytį, turbūt jau sėdėtų jo kambary „po dvam ar tram“, bet ką gi – jie išlipo „Sostinės“ stotelėje, taigi, suprask, pačioje miesto bamboje. Čia gėles pardavinėjančios bobutės tižo karštyje apsuptos riedlentėmis šaligatvį braižančių paauglių. Nė viena neturėjo šiušelių. Kol Lukas su Aurimu prie parduotuvės kalbino elgetą, Linas su Gabriele ir merginomis laukė kitoje gatvės pusėje ant laiptų. Net miesto šurmulyje pagaliau nurimo sulaukęs dėmesio – merginos ėmė jį kalbinti visos sykiu. Vis dėlto vienas į sostinę turbūt nebūtų važiavęs, o su savimi gi ir taip pabūna, kai dulkėtais Bambalio keliais mina dviračio pedalus ar traiško riešutus ant Pagriautinio. „Ant ko tokio?“ – kikeno merginos.

Toliau, laukuos, tebestovi tėvo laikais statyta „struktūra“, kaip ją, nežinia iš ko šaipydamiesi, vadina dėdės. Vaikai jį vadina Pagriautiniu. Toks raudonų plytų vienaukštis namukas įgriuvusiu stogu, prie kurio primūrytas stiebėsi geltonų plytų bokštelis dantyta viršūne. Linas įsilipdavo į jį. Nuo bokštelio iš tolo matydavosi greitkelis.

– Žiauriai įdomiai! – pasakė Aura.

Linas tik gūžtelėjo. Dabar jam įdomiau buvo čia. Ir kuo atidžiau stebėjo miesto vyksmą (tą žodį nukniaukė iš TV laidos), tuo labiau jam atrodė, kad miestas, kitaip nei pabiri Bambalio namai, yra vienas milžiniškas plaustas. Ilgai plūduriavę, neradę žemės, keleiviai nutarė žeme paversti patį plaustą: išplėtė jį kiek akys užmatė, pristatė namų. Anas taip suklestėjo, kad naujos kartos nebeprisimena, plaustas pririštas ar srovės nešamas, – kažin ar jiems tai svarbu.

Grįžus bernams, gauja nusivilko per visą miestą, žemyn prospektu, per aikštę, į skersgatvį, kuriame aidėjo įgirtusio senio balsu šaukiamas Naujasis pasaulis. Gerokai sušilę jie perėjo dar vieną tiltą. Lukas juos sustabdė prie seno namo bromos, o pats įsmuko vidun. Bromoje įtaisyti vartai atrodė visiškai nauji. Lukas prisispaudė prie grotų ir įsižiūrėjo į vidinį kiemą. Tada staigiai išbėgo ir nukūrė žemyn šaligatviu tesušukęs „būkit čia“. Grupelė susižvalgė. Vartai netrukus atsivėrė ir pro juos išriedėjo naujutėlaitis „Mercedes-Benz“. Abejingai nužvelgęs paauglius, vairuotojas spustelėjo rankoje laikytą pultelį ir nuvažiavo. Vartams užsidarinėjant Lukas išlindo iš už kampo žvangindamas raktų ryšulėlį. Linas nepatikliai klustelėjo:

– Tu čia gyveni?

– Aha, – linktelėjo Lukas, rakindamas vartelius. – Dabar einam, ir greitai tiktai, – paragino.

Jie suvirto kieman kaip gauja meškėnų, pasiruošusių vogčiomis įsiknisti į svetimas šiukšles. Išvydęs kieme dar keletą prabangių automobilių ir šviežiai tinkuotas pastato sienas, Linas pajuto, kad nei jam, nei kitiems čia, ko gero, eiti nereikėjo. Lukas atrakino duris ir įleido juos į vidų. Koridoriuje buvo laiptai. Prie slenksčio svečius žiovaudamas pasitiko keistokas katinas.

– Hercai! – pusbalsiu kreipėsi Gabrielė ir pritūpusi ėmė bučiuoti jam snukutį. Katinas nesipriešino. Linas suraukė lūpas.

– Hercas?

– Hercogas, – nežiūrėdama į jį paaiškino Gabrielė.

Negalėjo apsispręsti, jį labiau erzino vardas, ar tai, kad Gabrielė jį žinojo. Net nežvilgterėjęs į katiną, Lukas visiems prigrasė:

– Neleiskit jam eiti į kambarius viršuj. Ir patys neikit į viršų.

– Čia trys aukštai bute, – lyg girdamasis pakuždėjo Aurimas.

– Čia butas? – nusistebėjo Linas.

Jie užėjo į virtuvę ir kraustydami Aurimo kuprinę išsidalino grobį. Linas nei taip įrengtos virtuvės, nei tokios svetainės dar nebuvo matęs. Nežinojo nė kur atsistoti, bijojo prisiliesti prie sienų. Vos įžengęs į tuos namus suprato, kad grįžęs niekam nepasakos, kaip jie atrodė, ir apskritai nesigirs, kad buvo užėjęs. Jeigu pasakotų tėvui, anas sakytų, kad vaikis iš motinos išmokęs prie mandrų ir bagotų lipintis. Tačiau jis žinojo, kad nei mama, nei tėvas nebuvo matę tokios gąsdinančios prabangos – prie jos niekaip neprilipsi. Tėvai būtų pašiurpę ir nežinoję, kaip elgtis. Tačiau Linui nereikėjo galvoti, nes jam viską nurodė Gabrielė: ateik, imk, sėsk, žiūrėk. Ji kartu su merginomis iš lėto gurkšnojo sidrą, juokavo. Aurimas gulėjo išsidrėbęs ant minkštasuolio priešais žemą stiklinį staliuką ir kikeno gurkdamas alų. Jiems pamažu girstant, Lukas nesiliovė vaikščioti pirmyn atgal po namus: vis kažko pajudinti, kažko iš stalčiaus ištraukti, padėti. Linas atsargiai sekiojo jį žvilgsniu ir klausėsi, kaip jis bilda laiptais aukštyn žemyn. Jo dėmesį nukreipė ant kelių susirangęs katinas.

– Tu jam patinki, – mirktelėjo Gabrielė.

Linui pasidarė sunku kvėpuoti. Atsargiai perdavęs katiną Gabrielei atsistojo ir priėjo prie balkono durų. Tada išgirdo skambutį ir nustėro – skambino tėvas. Linas sugniaužė telefoną ir įsmukęs į balkoną privėrė duris.

– Jo?

– Ką tu čia sugalvojai dabar? – suriko tėvas.

– Ką?

– Antanas sako, Rytis be tavęs grįžo. Ką tu čia sugalvojai!

– Ką – nieko – pabūsiu dar mieste.

– Ką pabūsi, jopšikmat, kur tu ten dėsies?

– Sakei iki devynių negrįžt, – užsispyrė Linas.

– Iki devynių galėjai po kiemą pasitrint, ne kažkur mieste valkiotis, durnas tu gal!

– Nu tai ką, – nepasidavė Linas, – vis tiek jūs pas mus sėdėsit, tai ką man veikt – aš gi su drauge susitikt atvariau – koks skirtumas, čia ar ten.

– Koks skirtumas! – įsiuto tėvas. – Staigiai sėdi į autobusą ir varai namo, bo ausis nurausiu!

– Varau! – iškošė Linas. – Sėdėkit ten sau, grįšiu, kada norėsiu.

– Ką tu man ožius rodai!.. – tespėjo išgirsti.

Linas nutildė telefoną ir įsidėjęs į kišenę įsikibo balkono turėklų. Jo rankos virpėjo, o krūtinėje maišėsi pyktis ir išgąstis. Balkono durims atsivėrus krūptelėjo.

– O, parūkyt? – įlindo Lukas.

– Ne, aš čia telefonu kalbėjau.

– Ko tu toks? – paklausė Lukas, statydamas ant staliuko vandens pripiltą stiklainį.

– Ai, nieko… Tėvas, – nenorom prisipažino.

– Ką tėvas?

– Ką – pyksta, kad negrįžau. Ko man grįžt… – pasakė ir susigėdęs nusisuko.

– Tai varysi?

– Nežinau dar…

Linas žvilgtelėjo į Luką ir įkvėpė. Gal būtų dar ką sakęs. Anas jam dabar nebeatrodė toks svetimas. Tačiau jie netrukus išgirdo svetainėje piktą vyrišką balsą. Lukas pasižiūrėjo pro durų langą ir akimirksniu nusikratęs cigaretės pritūpė.

– Blet blet blet!.. – susiėmęs už galvos iškošė.

Svetainėje įsivyravo visiška tyla, ir netrukus vėl pasigirdo tas pats balsas:

– Klausiu, ką jūs čia darot?

Linas susiraukė ir atvėrė duris į svetainę.

– Kas čia dabar? – suriko vyras, už Lino pamatęs Luką.

– Ką – būnam, – išsišiepęs iki ausų atšovė Lukas.

Apstulbęs vyras, laikydamas rankoje dailų odinį portfelį, kurį laiką žiopsojo į Luką, tada susičiaupė ir sukomandavo:

– Dabar taip: pasiimat savo šmutkes ir einat lauk, kol nepaskambinau policijai. Greitai tiktai. Tu, – bedė pirštu į Liną, – irgi. Lįsk iš balkono. Kiek jūsų čia prilindę? Tu, – bedė pirštu į Luką, – išlydi chebrą ir eini į viršų daiktų krautis.

– Tai aš jau dabar galiu varyt, kam man tie daiktai, – išpoškino Lukas.

Vyras suriaumojo.

Aura, Laura ir Gabrielė pašokusios sugriebė kuprines ir pakampiais išsmuko iš svetainės. Tik Aurimas stabtelėjo mostelėjęs į stalą, nukrautą neišgertais gėrimais ir pribarstytą traškučių.

– Mes galim sutvarkyti! – pasisiūlė.

– Einat einat!..

Jie išlėkė neužsiraišioję kedų, prasegtomis kuprinėmis. Išnirę pro bromos vartus sustojo.

– Lukui, čiuju, pizė dabar, – išprotavo Aurimas.

Visi sykiu atsiduso.

– Reikia namo varyt, – pasakė Gabrielė.

– Ką man daryt?.. – skėstelėjo rankom Linas.

Visi susižvalgė. Gabrielė jam šyptelėjo:

– Panoms į kitą pusę reikia, tai gal tu mane palydėsi, o Aurimas eis su Aura ir Laura…

Sutarė. Kaži, ko tikėjosi. Grupelė atsiglėbesčiavo ir išsiskyrė.

Likus dviese Gabrielė mažai tekalbėjo, vienu kitu žodžiu ar garseliu atsakinėjo į tuščius Lino klausimus. Greičiau pati jį lydėjo… Tuo pačiu keliu, akmenimis grįstomis senamiesčio gatvelėmis, skersai aikštės. Kai priėjo prie varpinės, lengvu žingsniu nusileidusi laiptukais staigiai atsisuko ir šūktelėjo Linui:

– Va, mano jau atvažiuoja. Iki, susirašom!

Linas žioptelėjo.

– Ei! O tai ne pas tave varom?

Gabrielė suprunkštė ir pamojavusi nubėgo į stotelę, įšoko į keliasdešimtą autobusą ir išsivežė dieną, kurią jam buvo žadėjusi.

Jis stovėjo priešais Katedrą ir nuo laiptų žiūrėjo į aukštyn kylantį prospektą. Virš jo baugiai pakibo dangus. Bambaly, kur stogai neaukštai iškelti, nuo Pagriautinio atrodydavo, kad saulė iš lėto leisdamasi jį guodžia. Matydavo, kaip bokštelio šešėlis nutįsdavo žeme viską užklodamas, ir jis pats, šilumos į nugarą glostomas, su tuo šešėliu išaugdavo didesnis už visus. Čiagi atrodė, kad popietės saulė, viską pamačiusi, tuoj leisis už namų pasislėpti. Sutik, sarmata – šitiek namų mieste, o nė viename negali prisiglausti. Kodėl tikėjosi, kad galės likti pas ją? Ir dar tas kojines pasiėmė!

Ūmai trūktelėjo pečiais – kojinės buvo kuprinėje, o kuprinė ir piniginė… Linas susiėmė už galvos ir kelis sykius giliai įkvėpęs nukūrė per aikštę, nutrepsėjo per kelio akmenis, peršoko upę ir galop uždusęs atsirėmė į namo kampą prie bromos, iš kurios buvo sprukę. Už vartų, paspirta prie sienos, gulėjo jo išsipūtusi kuprinė. Mintyse iš visos širdies padėkojo Lukui, kad išnešė ją laukan. Prakišo ranką pro grotas ir prisitraukė kuprinę, bet nepajėgė išlupti jos bromai iš žabtų. Susigaudė kuprinę prasegti ir pirma ištraukti bujų. Kol kuitėsi klūpėdamas prie vartų, kažkas praeidamas pagąsdino: „Kur braunies! Policijos nori?“ Pagaliau iškrapštęs bujų, Linas ištraukė pro virbus sulysusią kuprinę ir nuskuodė, vienoje rankoje laikydamas ją, o po kitos žastu, kaip atrodė praeiviams, pasikišęs raudoną sviedinį.

Susmukęs ant suoliuko autobusų stotyje, mėgindamas savo žioplu žvilgsniu nekliudyti pirmyn atgal besišlaistančių gezų, Linas spigino į „Motorolą“ ir maigė mygtukus „žemyn“, „aukštyn“. Per tas kelias valandas, kurias praleido blaškydamasis po sostinės gatves ir klausinėdamas kiekvieno malonesnio veido, kaip nueiti iki stoties, tėvas jam skambino gal tuziną kartų. Vėl dirstelėjo į viršuje kabantį tvarkaraštį. Neduokdie, praleis, negrįš. Į aikštelę visu greičiu atidūmė apsiašarojęs, o dabar, kai beliko laukti ir tikėtis, kad nesumaišė dienos, kad nieko nepraleido, dūsavo nunarinęs galvą kone tarp kelių. Vakaro gūsiai ir šūksniai šiaušė odą. Norėjo paskaičiuoti, kiek turi, bet bijojo išsitraukti piniginę. Šalia sėdėjusios bobutės viena po kitos pakilo nuo suoliuko ir užsiėmė vietas prie aikštelės. Į stotį įsuko mikriukas. Linas atsistojo ir prisigretino prie bobučių. Netrukus išlipo pavargęs vairuotojas. „Tuojgi, tuoj“, – patikino ir kažkur nuėjęs grįžo su lapais ir bloku cigarečių. Bobutėms sulipus atėjo Lino eilė. Vairuotojas nepatikliai dėbtelėjo:

– Kur?

– Žaibėnai.

– Moksleivis?

– Taip.

– Trys penkiasdešimt.

Linas ėmė krapštyti monetas.

– Nu ką tu čia man dabar baltais duodi… – susikeikė vairuotojas.

– Aš kitaip neturiu.

– Nu skaičiuok, skaičiuok, – suirzęs nusisuko.

– Paimkit zuikiu! – iš galo paragino bobutė. – Kas čia yra, gi namo vaikas važiuoja!

– Zuikiu!.. Jei pradėčiau tokius, va, vaikus imt, tai galo nebūtų, – atšovė vairuotojas. – Suaugęs bachūras, aiškiai pas paną lankėsi, turbūt kasdien į miestą važinėja, atseit nežino, kiek kainuoja.

– Eikit, kur jis jums matytas – važinėtų, tai būtų matytas.

– A ką aš žinau… – subliovė vairuotojas.

– Aš tik tiek… – žagtelėjo Linas.

– Matau, kad tik tiek. Nu sėsk, ką dabar…

Jis įsitaisė priešais jį užtarusią bobutę ir užsimerkė. Apie Gabrielę negalėjo net pagalvoti – taip gėlė, kad sugriežė dantimis. Grįš namo, nepripirkęs šūdniekių. Nė mamos nesutikęs. Jei būtų turėjęs vienu kitu litu daugiau, gal būtų jai ką nupirkęs. Ne šiušelių, kaip šaipėsi tėvas, ir ne bobutės darželio gėlių, nes mamai nepatiko tikros gėlės – tos, kurios kaip žolės veši pievose, o kambariuose tik vysta. Nemėgo, kad sudygsta neprašytos, kad auga be priežiūros ir be rūpesčio. Toks tas jų tikrumas. Tegu sau supasi nešienaujamuose laukuose ir kelkraštėse. Kiek laistytum ar glostytum, jų nepakeisi – laukų gėlės nepažįsta meilės, – kartodavo kažkur perskaitytus žodžius.

Kurį laiką žiūrėjo į mamos numerį knygelėje. Tada, telefonui sužibus, pasitrynęs akis įsižiūrėjo į ekraną ir nugurkęs seilę atsiliepė.

– Linai…

– Klausau.

– Kur tu esi?

– Aš dar mieste.

– Mieste? O… Skambinėjo Sigitas vėl. Iškoliojo mane… Sako, sūnų pavogei. Linai…

– A?

– Tai tu likai. Negrįši pas jį. Ar tu pas savo draugę nakvoti ruošiesi?

– Ne.

– Tavęs Rytis nepaims?

– Ne.

– Tai ką tu galvoji, vaike?

– Nežinau.

– Klausyk, kur esi? Aš kaip tik mašinoj, atvažiuosiu tavęs. Gali pas mus nakvot.

– Aš nežinau…

Linas tikėjo, kad yra vietų, į kurias grįžus apsąla širdis, nes viską, ką palikai, randi savose vietose. Sykiu būtų buvę gera bent kartais, grįžus į savo namus, suprasti, jog kažkas pasikeitė. Išlipęs stotelėje Linas puskilometrį ėjo per laukus iki Pagriautinio. Užsikabarojęs ant stogo sudribo ir sukryžiavo kojas. Ištroškęs ir alkanas jis kasėsi žolių nudraskytas blauzdas, vėliau pro suskirdusias lūpas mėgino švilpauti. Kai pabodo, šnypšdamas ir siusdamas nuspyrė žemyn kelias plytas. Galop sūriai išsiverkė ir vėl sustingo. Žeme nusidriekę šešėliai išbluko. Po devynių Linas nusiropštė nuo bokštelio ir pasuko į kaimą. Pirmi jį sutiko kaimynų šunys. Praėjo pro Ryčio namus, net nestabtelėjo. Hercas jau iš tolo žvangino grandine. Prie vartelių parimęs su buteliu knapsojo ir kažką murmėjo Ryčio tėtis Antanas – jį visi vadino Rudu.

– Obana! – pagaliau atkreipė dėmesį į Liną Rudas. – Ateik, Lince, padėk – tėvukas skęsta.

– Kur?

– O va, – parodė pirštu.

Vidury kiemo, ant žolės, veidu įsikniaubęs į žemę, gulėjo Lino tėvas.

– Klausyk, – sušnibždėjo Rudas, – ko tu savo tėvuką taip? Žmogus, blemba, stalą virtuvėj per pusę… Vos ne į ašaras – sako, pas motiną likai, pabėgai. Aš jam sakau, taigi bachūras devką susirado, ką tu nori? Man Rytis sakė, kad tu su panele sostinėj tryneisi, nenorėjai namo važiuot.

– Jis mane pavedė, – pasakė Linas.

– Nu… – atsikrenkštė Rudas ir skėstelėjo rankomis. – Rytį irgi pavedė merga. Grįžo visas piktas kaip širšė… Nepyk tu ant jo.

Linas iš kuprinės išsitraukė bujų ir pravėrė vartelius.

– Ir ant tėvuko nepyk, – pridėjo Rudas. – Aš jam ir sakau, „tu, ką, nepameni, kaip maniškis, kokius šposus krėsdavo?“ Eik tu, būdavo, per dienas nematydavau! Dabar irgi, nesuprasi, ar su manim, ar pats sau gyvena.

Hercas vėl sužvangino grandinę ir suinkštė. Irzliai knarktelėjęs tėvas šiaip ne taip atsiplėšė nuo žolės ir klūpėdamas sužlibino akimis.

– Lince! – sušvokštė.

Priešais jį, įsispyręs į žemę ir atsivedėjęs, stovėjo sūnus.