Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3

Vasaros sapnas. Novelė

Pirmiausia garsas. Jo nebuvo. Ne, jisai buvo, bet toksai vos girdimas, išskydęs, kad būtų tekę lipdyti jį iš dalių, nes tai ir buvo atskirų pusgarsių: šlamesių, brūkštelėjimų, slystelėjimų, plevenimų ir virpesių – suma. Kitaip sakant, jo ir nebuvo, kadangi mūsų ausų membranos iš tų nuotrupų neišgauna jokio prasmės vieneto.

Bet buvo upė. Visas mūsų srutas ir viltis, džiaugsmingus (kaip keista) rytmečius, ištęstas dienas ir vargingus vakarus plukdanti jūros link (jei ten – vakaruos – išties esama jūros – tokio neaiškaus objekto sąvoka šiaip jau savaime netampa neabejotina). Savo judrumu ir kaita ji taip išsiskyrė – kaip tas eilėrašty aprašomas gyvis, ištrūkęs iš Žemės vidurių, kad galėjai ją laikyti jeigu ne gyviausiu (o taip kartais atrodydavo), tai tikrai svarbiausiu miesto gyventoju. Visos tos neorealistinės šiukšlės ir pamazgos taipgi pridėdavo jai svarbos bei tikrumo, o tviskanti, raibuliuojanti per visą plotį naftos plėvelė skelbė besiartinant apokaliptišką Įlankos karo pradžią. Nuraminimui dangstėsi plyšinėjančia, vietomis tumulais susiveliančia murzino rūko marška. Bet ką tu apgausi? Nebent pati save. Ir tai nepavyks, – antai kažkas slidus išniro, įsikibo kranto, nuvingiavo reta augmenija ir jau čiuožė per gatvę, palikdamas glitų pėdsaką. Nespėjai įsižiūrėti, o jis jau dingo rimtų namų sankaupoje, atsklido tik šaižūs stabdžių garsai. Tikri, ne sintetiniai.

Jei nori ko dar tikresnio, eik į teatrą. Jis visom išgalėm stengiasi šį tą pasakyti. Kartais ta kalba siaubinga, tartis baisi, o grupinis išgyvenimas salėje prilygsta išprievartavimui, betgi visi mėgsta būti pakankinami. Žiūrėk, jam kartais ima ir pavyksta. Išprievartaut, o retsyk ir pasakyt. O kas dar labiau stebina, – kiekvienas iš su jumis toje pat salėje sėdėjusių išsineša vis kitokį vaizdą (gal tiksliau – įspūdį? potyrį?), išlukštena vis kitokią prasmę. Buvo vienas toksai rašytojas, kuris kalbėjo (rašė) apie vidinius gyventojus. Atseit mumyse nuolat vyksta vaidinimas, tie gyventojai ginčijasi, derasi, kankina vienas kitą (garantuotai mėgstamiausias užsiėmimas), švenčia ir linksminasi (arba liūdi). Kai stebime vyksmą scenoje, tam tikri ritmai ar pulsavimai susiderina (regykloj ir mūsų viduj), vidiniai gyventojai patiria sukrėtimą arba euforiją, o tai subtiliais kanalais pasiekia mūsų esmę – tą psichinės struktūros centrą, kuris, sakoma, yra smegenyse. Kadangi, nors įsigalėjusi visiškai priešinga nuomonė, esame gana skirtingų konstrukcijų, tai ir mūsų atsakas į nuo scenos sviestą iššūkį (impulsą) labai skiriasi. Apie tai jau daug parašyta, prikalbėta ir pripaistyta. O štai kaip rezonuoja vaidintojo gyventojai? Ką? Taip, esame skaitę apie mirtis scenoje, užkulisy, grimo kambariuose, bet vis tai medicininės diagnozės arba kriminalinė kronika (narkotikai, pavydas, konkurencija) ir panašiai. Galbūt profesinė patirtis jiems leidžia daug ką nuslėpt, iškreipt, nurodyt netikrą kryptį, nors irgi esama įdomių liudijimų…

Avanscenoje groja du styginiai aktoriai. Vienas, pavadinkim jį A, yra smuikas – stragus, trykštąs žaismais, nestygstantis, rizikuojantis, nenuspėjamas. Kitas, jam tenka B, – kontrabosas, kuris kartais dueto svaiguly užmiršta lytį ir pragysta violončele. Buvę karininkai susitinka po daugelio nesimatymo metų. Ant sienos kabo mirusios gražuolės portretas. Tai B žmona. Pasakojama ankstyvoji jos ir A meilės istorija. Regyklos kubas sklidinas kaip akvariumas, kurio fosforuojančioje erdvėje sušvyti ir į užuolaidų dumblius neria tiek matomos, tiek ir girdimos metaforos. Tokia amfibiška prigimtis, regis, būdinga visoms čia aptinkamoms gyvybės formoms. Nieko vienprasmiško. Kol smuikas užsimiršęs raito sodrias bręstančio jausmo voliutas, – tai jau beveik altas, – kontrabosas tik retkarčiais burbteli karčią repliką. Fone taip pat skleidžiasi žiedai bei puokštės, bet matome ir šaknis, kurios skverbiasi į purvą ir mėšlą. Atmosfera tankėja, A turi būti perkeltas į kitą dalinį tolimoje tvirtovėje. Jo mylimoji dingsta, jisai išvyksta vienas. Vienatvė ir apleistis, vynas ir dvikovos, viskas, ko reikia šauniam solo. O dabar štai jie vėl susitinka – A ir B. Nors matome ir C portretą, bet apie ją mums pasakoja B, ir jo istorija gerokai skiriasi nuo to, ką girdėjome iš A, ką manėme žiną. Dažnai tai skamba kaip kaltinimai A, bet ir tas skambesys, ir nuo dugno pakilusios drumzlės kuria daug dviprasmiškesnius vaizdus nei ankstesnėse partijose. Rodosi, sklinda kareivinių šaltis, drausmė ir garbės kodeksas sukerta kulnais, perkirsdami gyvybės giją. Bet ne, ne visai taip, o gal net ir visai ne taip, įtikinėja solidus kontrabosas, rodos, portretas taip pat tarpais pritaria. Ir vis dėlto šio to čia stinga. Įtarumas auga, žiūrovus apima nerimas. Joks duetas nebeįmanomas. Visiška disharmonija. Ir čia iš užkulisių scenon išvinguriuoja kažkoks gleivėtas gyvis. Priekinėse eilėse suspiegia jautrios žiūrovės. A ir B sustingsta vietoje. Gyvis pakelia glotnią galvą, išsiviepia ir metasi į salę. Veržiamės pro duris stumdydamiesi ir keikdamiesi. Švytėjęs kubas gęsta.

Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę. Pamažu ryškėja tilto kontūrai. Štai postamentas kampe, kur anksčiau stovėjo socrealistinės statulos. Dabar čia stovi B. Jis vilki puošnia uniforma su ordinais ir galionais. Jis giliai susimąstęs, nes upės sugerti garsai mainosi apačioje ir kyla viršun tartum smuiko melodija. Galėtum prisiekti, kad pasigirsta ir fleita. Tai tikriausiai C. Pasakojasi tai, ko tiedu nepasakė, ko jiedu net nežinojo, o blogiausia, kad net neįtarė, jog nežino. Balsai gaudžia apačioje, rezonuoja po tiltu, liejasi garsų upe. Rodos, viskas, kas šiandien slopinta, tildyta, dabartės staiga pratrūko. Bet čia miglos kamuoliai uždengia vaizdą, prislopina garsus, tiktai nenutildo aidaus pliumptelėjimo. Kai vėjelis (iš kur jis?) iškedena tumulus, postamentas jau tuščias.

Uždanga nusileidžia.

Leo – socialinis aktyvistas. Novelė

Prieš išvykdamas Kokis išpardavė savo darbus. Kiek pavėlavau, nes parke stebėjau labai kokybišką porelę. Jie taip glamžės ant suolo, kad net nulaužė atkaltę, paskui žengė keletą žingsnių pasvirduliuodami ir nėrė alyvų uždangon. Akcija užkaitino kraują, bet kai atbėgau salėn, geriausi paveikslai jau buvo išgraibstyti.

– Liko „Koheno koncertas“ ir „Leo – socialinis aktyvistas“, – paskelbė Rudis, – darbai iš meistro geltonojo periodo. Itin intensyvi kontrastingų spalvų žaismė „Koncertą“ paverčia nestingstančiu skambesiu, o „Leo“ mįslingumas kaskart pribloškia ir verčia naujai vertinti situaciją.

Dirbau prie naujo projekto. Kontroversiška dainininkė Binga turėjo pakeisti lytį. Visa transgresija, išskyrus, deja, chirurginį etapą, turėjo vykti žiūrovų akivaizdoje. Reitingai šuoliais veržės aukštyn, publika kaito, fundamentalistai tūžo. Būta ir įtampų. Bet ką čia, darbas, ir tiek. Va, Kokis Saragosoje užbaigė „Akies ir odos istorijas“, ak, atmenu tuos laikus Užupyje, kai gerta lig paryčių, atsijungta, ir vėl gerta. Bet ir kiek padaryta… Rudis sako, tekstai jau verčiami į ispanų ir katalonų. O čia kas išleistų? Taip, jį domino Lorkos ir Dali, kaip vadino, – tekstapeal ir dessousmasculinum, dabar tapo ten naują seriją, vaikšto Bunjuelio pėdsakais, diskretiško žavesio paveiktas… Mane gi darbai užknist baigia, vos randu laiko plenerams, – poreles vis dažniau išbaido lietus ir vėjai, iš kur jie, tokie žvarbūs?

Pagaliau sulaukiau žadėtųjų pinigų ir nusipirkau butą. Sudie, mieloji mansarda.

Užrašinėju čia taip fragmentiškai. Visas lyg subyrėjęs, vis laiko nėr susikaupti, sustoti, pamąstyti. Va, mano kaimynas naujuos namuos, nesakytum, kad elegantiškas, niekuo lyg ir neišsiskiria, bet matyti, kad turi skonį. Tai va, paskutiniu metu keliskart mačiau jį su jaunutėlėm mergiotėm tai ten, tai šen, ir vis su kitomis, taigi. O dabar, žiūriu, pas jį ir užeina viena kita. Tiesa, ir išeina netrukus. Susijaudinusios, kai kurios apsiverkusios. Ar tik nebus pakliuvęs bičas, – žiūriu anądien, mergikė su tėveliu, matyt, apsilankė. Jo, visi mes – maži žmogeliukai, šokantys ant lyno. Vabaliukai. Leo žiūri į mane nuo sienos, ir puikiai tai supranta.

Pasisveikinom kartą prie laukujų, žodis po žodžio, nuėjom alaus išgert. Detektyvas jis, privatus, kaip Šerlokas. Ir mergiotės – tik darbas. Nelinksmas – pornografija, pagrobimai užsienio viešnamiams, prievartavimai, geriausiu atveju – įpainiojimas į tamsų biznį, kad ir kokso stumdymą. Dabar gi, pritildė jis balsą, užčiuopėm tinklą, bet tai tokie dėdės…

Beveik susidraugavom, daug apie mane žinojo, – teismai, projektus mano buvo sustabdę, – vis po tos Bingos nesėkmės, porelių skundai, ir panašiai, kas nors turėjo pasiekt jį… Bet ir padėti jam kai kuo galėjau, žinojau, kur kokie tipai renkasi, ką vartoja, „taškus“ jų ir vadeivas, slaptus perėjimus užkaboriais, dar šį bei tą… Parodė man nuotraukas, leido įrašus, ir dabar dar atskambiai vis pasiekia, kažkur perkelia, kaip kad naktį, kai sugirgžda staiga koks čiaupas ar, rodos, durys virsteli, tai visai kaip tada, vaiko metuos, nakty girdėti viskas, tuoj tėvas girtas parvirs kur virtuvėj keikdamas, kėdės lėks sienon, grindys braškės, riksmai, verksmai, pragaras. Ir visada kaltas, baramas, mamos paskubom užsagstytas, portfeliuką suspaudęs, kampais, kad nematytų niekas, į mokyklą, kur vėl stumdomas, aprėkiamas, pašiepiamas… Ir tada, ta mergaitė verkianti, – pamačiau, kad ji – kaip mano maža senelė, veidelis jos susitraukęs ir plaukučiai išskydę, ir akys tokios pačios…

Daug kas manyje patylom vartėsi, bet vis valdžiausi, tvardžiausi. O kai ginklą į rankas paėmiau, – taip, mokė šaudyti užmiesty, – tada va lyg ir persivertė… bet ką čia, ar įdomu kam… Peržiūrėjau, ką užsirašinėjau, – paistalai, bejėgiški fragmentai… Kokis antai atidarė „Pornografinį darbininkų teatrą“, Leo žiūri nuo sienos ir pasaulinę revoliuciją primena, socialistinį realizmą, o aš…

Dabar vėl girdžiu naktimis, kaip sugirgžda kažkas ar kapteli, atsidūsta ar kažkuo dvelkteli, klausaus ir baugu kiek, ir dažnai apie save liūdnai pagalvoju arba dingojas man, kad senelė čia vaikšto patylom, visiems miegant, tvarko, pašluosto ką, vieton padeda. Juk tokia ir buvo, beveik nematoma, rodos, permatoma, babūnėlė mano.

Miršta Petras, pasakė man, padūrė jį, tave kviečia. O jis iš pradžių, – niekai, smigtelėjo truputį, – tik va užsikrėtė, bet paskui susakė viską, su adresais, vardais, ką žinojo, viską, policija gi, brolyt, pats voki, tai jeigu…

Kai mirė, aš jau pats daug ką buvau pertikrinęs, apvaikščiojęs paslapčiom, apvažiavęs. Pagrindinis tas, teisėjas, jis ir dėl Petro kaltas, ir mergaitė, kuri nuotraukoj, – per jį, atvažiuos jis šį vakarą, kaip kiekvieną trečiadienį, anon gatvėn, ir sustos prie namo, kuriame, aš žinau, kas vyksta…

Kai atvažiavau, juodas mersas jau stovėjo ten. Priėjau šaligatviu, nieks nematė, kaire, kur laikiau gelžgalį, išmušiau langą, kalbėjęs telefonu atsisuko, bet prieš akis stovėjo senelės veidas, teisėjo nė nemačiau, bet šoviau į jį. Dukart.

Sužinojau ryte, kad nušautas samdomas vairuotojas…

Tai ką, – išdūriau? Būtumėt savo vizažus matę! Fainas mano projektas, chebra? Ir nufilmuota neblogai, ir tas Petras nei tau Petras, nei Judas, nei Šerlokas, vienas iš tų aktoriukų, kur pilna, aplinkui trinasi, bet kadre traukia akį, įtikina, dabar gal ir skolas išsimokėsiu…

Vis aš čia apie darbą, bet šįkart ir esmės šiek tiek. Projektas tai bendras su „Ekskomisarų biuru“, ir policija prisidėjo. Tad žinau, kad teisėjas tikrai yra, ir mergaitė, kryžium gulu, ir kone visi tatai žino, nors viešai niekas nepasakys. Ir tikrasis Petras buvo, bet nebėra. O aš pats, tikresnis nei kada nors anksčiau, kaip minėjau, viską pats pertikrinau, esu juk toksai nepastebimas, tylus, kampais visur prasispraudžiantis ir akysna nekrentu, neatpažįstamas kaip žolė, užu žolę žemesnis. Tai sakau, žinau, o tiksliau, jaučiu, kaip čia tvyro kažkas, jei tai kvapas, tai ką tik šovusio pistoleto, sumišęs su neplautų skudurų dvoku. Ir daug kur tai aštriai jaučiu. Ir girdžiu tuomet, kaip senelė skaito iš savo leistrų: „Tumė piktumo graužia pagrindus vieros…“ Ir dar daug kas manyje vartosi, bet ne apie tai čia.

Linkėjimus Kokis atsiuntė. Leo žiūri nuo sienos. Įsivaizduoju, jis Meksikoj pas tą luošą nimfomanę. Į jų lovos pratimus karčiai spitrija jos nutapytas Stalinas. Netrukus žudikas su kirtikliu užeis į namą atokaitoj. Kokis žaidžia smagiai, ko ir toliau jam linkiu, bet aš, viskas, nebežaidžiu. Vargšė Binga, matau kraujo burbulą lūpose, kai šnabžda: tupi peliukas, tupi peliukas, tu pypeliukas… O senelė, ji dabar visada su manim.

Rytoj nušausiu teisėją. Ir mane tikriausiai nušaus. Geras bus paveiksliukas. Finita…

Repeticija. Novelė

„Mūsų variante karaliaus šmėkla apsireiškia karalienei. Ji sužino, kas yra žudikas. Tad princui reiktų nesnaust ir veikti. Ištižusį, subobėjusį, poetiškai kliedintį sūnų motinai tenka verste priversti. Tokie dabar yra vyrai, ir moterys pačios imasi atsakomybės, – baigė režisierius, – tai jos dar palaiko tradicijas ir sulipdo visuomenę.“

Pravėriau duris. Į dešinę tęsėsi koridorius, kairėje pusėje matėsi kelios durys ir pačiam gale švietė lempos, girdėjos balsai. Atidariau pirmąsias. Stalas, sofa, pora kėdžių, kone užmirštas anuometės buities kvapas. Padėjau krepšį, numečiau ant jo striukę. Pamačiau tuščius butelius kampe, ten pat dulkant stalinę lempą. Išgirdau, kad atidaromos lauko durys, ir šokau į balkoną. Iš jo įėjau į kitą kambarį, kuris mažai skyrėsi nuo pirmojo. Patylom uždariau balkoną, prisėdau. Už sienos ką tik paliktam kambary bildėjo stumdomos kėdės, kalbėjos vyras ir moteris. Tik dabar ėmiau susivokti – ką darau, kur einu, juk įsibroviau į svetimą butą, kuriame gyvena nepažįstami žmonės, o dabar nė negaliu išeiti nepastebėtas, nešoksiu juk iš balkono, o ir mano daiktai likę aname kambaryje. Taip ir sėdėjau prislėgtas.

Balsai už sienos nutilo, įsivyravo tyla. Pasinėriau į ją, aptirpau. Pro langą krito gelsva šviesa, skverbės šlamantis medis. Patogiau įsimuisčiau krėslan, akys užkliuvo už savo paties ant kelių padėtų rankų. Taip, būtent užkliuvo, nes jos staiga pasirodė kažkokios svetimos, lyg ir ne mano. Žiūrėjau į jas nepažindamas. Šitos dėmelės, randai ir įbrėžimai, raukšlės, odos atspalvis – ar jos tokios buvo ir anksčiau? Ne, rodos, atsimenu, gal net neatsimenu, bet įsivaizduoju jas visai kitokias, savas, įprastas ir nekliūvančias. Dabar atrodo, tarsi jos gyventų savo atskirą gyvenimą. Kada jos pasikeitė? Kartu juk ir aš pasikeičiau. O kaip? Tiesa, dabar jaučiuosi sutrikęs. Ne todėl, kad sėdžiu svetimame bute. Tai pasekmė, o ne priežastis. Sutrikdė mane režisierius. Nuolatinėmis provokacijomis, gaižiu nepasitenkinimu, pritrenkiančiomis išvadomis: „Klausykitės jūs, vaidilos ir vaidilės (ne „vaidilutės“, nes, anot jo, teatre nėra vietos nekaltybei). Ritmą jauskite fibruose dūšios savo! Kiek jums kartoju – poeziją skaityt reikia. Persiimt ja. O jūs tik: atleisk, režisieriau, aš toks išsekęs…“

Mane nuvargino kasdien vis rolės naujos.
Tu pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos akys
Ir jau širdies seniai nebepasiekia kraujas…

Ir tie jo protavimai apie vidinius gyventojus… Būtina tokius atrast savyje, pažint, prijaukint, išlaisvint trumpam, kai reikia. Paribio situacijas, proveržius, kitokios tikrovės blyksnius… Trikdė visa tai, audrino, jauteisi nevisavertis… O metodai? Kaip pasiekti tą proveržį, perskaityt transcendentinį šifrą? Kiekvienam savas kelias – jedem die seine, – mėgdavo pacituot, – tam ir esat, tiksliau, norite būt vaidilos, prisiminkit senovės krivius, tulisonis ir lekutonis, paukščius stebėkit, kaip jie, išgirskite medžių šnaresį… Pažadinkit savo vidinius, kiek jums kartoju…

Moters juokas už sienos. Nutilo. Ramus šviesos srovenimas pro langą, iš balkono, ir aš, nejudrus tam sraute. Kaitoje. Bet kintantis. Jaučiu va dabar tvyrant tikrą ramybę, ji, aišku, su tuo šviesos srovenimu siejasi, bet šiek tiek ir many lieka. Prisimenu, va, jaunystėj jaučiau vis savy kažką, tarsi kokią rodyklę virpant, kompaso strėlę, ar spyruoklę prisuktą. Paskui, kai metęs viską Londonan išdulkėjau ir ariau tarsi juodas jautis, virpėjimas tas nuslopo. Nuovargis, monotonija… Sugrįžęs atsigavau kiek, bet lig šiol nesu tikras, ar verta… Va tos rankos, lyg visai ne mano, verčia keltis, praveriu duris į koridorių, visai prieš mane stiklai ir šviesa už jų, balsai, dėl kažko besiginčijantys, koridoriumi atgal, štai tas pirmasis kambarys, virsteliu atsargiai, viduj prieblanda, ant grindų mano krepšys, ant jo striukė, įsėlinu, sofoj kažkas guli, miega gal, pasiimu daiktus, atgal, iš sofos kilsteli moteris, nuoga, lyg šypteli, aišku, kad mane mato, tačiau tyli, vyras šalia nejuda (nieko negirdi, miega?), moteris, matau ją, akimirka tęsiasi, tįsta, joje šviečia šypsnys, tyliai tyliai koridoriun, palengva uždarau duris, dabar laukujas, ir aš laiptinėje.

„Visai kaip Kafkos „Pily“, – juokėsi režisierius, – visai kaip toji Frida… Nors tu juk nesi K., nesi matininkas, durys tau išsyk atsidarė…“

Buvo jau apgirtęs. Nežinau, kodėl jam papasakojau. Taip, tai jo muštruojamas stengiaus peržengt kažkokią ribą, kurios gal išvis nėra. Troškau potyrio, kad sukrėstų, pažadintų ką nors viduj, jei ten apskritai ko esama.

„Durys tau atsidarė, buvai įleistas, – dar išgėręs kartojo jis, – tai svarbus ženklas, turi juo kliautis. Didysis Režisierius palankus tau.“

Išgėręs mėgdavo prisimint Didįjį Režisierių. O aš apžiūrinėjau savo rankas, dabar jos nekėlė jokio susirūpinimo. Įsodinau jį į taksi, parėjau, atsiguliau, paskui paėmiau eilėraščių knygą. Įsiminiau tik: „Sunku iššifruot zoologinio pastato prasmę“, nes kai kitądien buvau pažiūrėt nuėjęs, jokio pastato ten nebuvo. Bet juk buvo, prisimenu, kai ėjau pro šalį, tai kažkas manyje tarsi trakštelėjo, pro neužrakintas lauko duris įėjęs užbėgau tada į antrą aukštą, durys dešinėje taipgi buvo neužrakintos, ėjau neskambinęs, nesibeldęs, staigaus laukinio impulso genamas. O dabar kur jisai? Negali pradingt visas namas, ar vaidenasi man. Tai kur aš buvau užėjęs? Praeidavau ir anksčiau šitą aikštę, šį kampą, ar stovėdavo čia koks namas? Lyg ir taip, o gal ir ne.

Bet akis tas atpažinau iškart. Užėjau į barą, o jos ėmė ir pritraukė, padidino. Gal geriau būčiau nepažinęs.

– Tai juk visos mes taip. Kai atvežė mus iš Panevėžio, kaip laikė ten be pasų, uždarytas… O tu, mat, teisuolis atsirado… Gerai, kas buvo, tas. Bet juk, rodos, paskui ir sutarėm… Tai kam reikėjo… paskui jau, Londone, po visko tarp mūsų? Tėvui kai pasakei, tai kaip nužudei jį. Nebeatsigavo. Metė viską, paliko. Aš irgi viską mečiau, sėdžiu va dabar čia, džiaukis…

Dar labiau viskas susimaišė. Tai tas namas Londone ar čia; tada, kai nuomojomės kambarį, ar dabar? Ir ji iš kažkur, ko jau prisimint nenoriu, o kai noriu, tai nelabai įstengiu, ir apskritai visi su kažkokiom pretenzijom, reikalavimais, priminimais. Su tom savo akim. Kaip mamos, vis nepatenkintos, kad tu geriau galėjai, kad nesistengi, reikia taip ir taip, privalai. Tada vos būdą baigęs ir lėkiau kuo toliau nuo jos. Ir gana, užteks man tų akių, tų mergelių, kurios nežino, ko nori, blaškos vietos nerasdamos, svaiginasi, skandinasi alkoholyje ar kvailoj poezijoj.

Artėjom pamažu į galą. Turėjom dar lyg fechtuotis, pramokti pradmenis. Bet režisierius pasakė: „Bičai peiliais kaunasi. Tai anksčiau buvo tos špagos ir kontrdansai. Ateina kiti – kietas, vitališkas elementas – gariūniečiai, metalistai, mašinų varinėtojai, jiems tai nė motais…“

Žinau, kad taip. Užėjau vėl į barą. Bet jos nebuvo. Gal ir gerai. Atgal pro tą aikštę. Ir namas tas bestovįs. Jau lyg ir praėjau, bet sustojau. O gal ji ten kaip anąkart, lovoje? Durys, aišku, neužrakintos, į antrą aukštą, dešinėn, ne, kambarys tuščias. Susmukau krėsle. Vėl šviesa tokia pat, gelsvi lapai. Skiausčiai vienas nusklendė, antras. Staiga pagalvojau, gal neblogai dabar būtų Londone. Sudėtinga ne vien su pastatais. Ir, kaip dažniausiai tokios būsenos, leidaus atgal, vaikystėn. Bet šiandien ne taip. Kai žiūriu į savo rankas ir jos atrodo svetimos, tai aš pats juk svetimas sau pačiam, ankstesniajam, dar vaikiškam. Vis kiti, vis jie sakė, čia taip, ten anaip, o aš klausiau jų, suaugusiųjų, tėvų, gal tik motinos, nes tėvas visąlaik girtas būdavo, giminaičių klausiau ir šiaip vyresnių, paklusnus buvau, mokykloj drausmingas, vis – taip reikia, turi pareigą, atlik ją, būk vyras, suaugęs būk, už tėvus atkeršyt turi, už skriaudas ir už neteisybę. O kur baigiasi neteisybė ir prasideda teisybė? Ir kokie buvo jie, tie, kurie mokė ir aiškino? Bendraamžius daugmaž pažįstu, apie ateinančius, rodos, irgi nutuokiu, seneliai visad puikūs ir mylintys, bet jie, kokie buvo jie?

Dabar jau nebesvarbu, nes žinau, kad laikas. Išeisiu į koridorių ir žengsiu pro duris gale. Žinau, kas laukia, na, maždaug įsivaizduoju. Peilį delnan man gal įspraus vos pro duris įžengus, o gal paskui, apsižodžiavus. Laikyti ašmenim į save, smogti iš apačios į viršų, tiek atsimenu. Ir pabaiga nebūtinai tokia jau aiški. Gal Didysis Režisierius išties palankus man…