literatūros žurnalas

Saulius Vasiliauskas. Svetimkūnis

2014 m. Nr. 1

Būdamas septynerių mėginau groti smuiku, bet instrumentą sulaužiau ir nedrįsau pažvelgti mokytojai į akis. Praėjo keletas metų, ir ėmiau rytais balkone trimitu žadinti miegančius kaimynus. Dar vėliau suplėšiau ne vieną gitaros stygą, o dainuodamas chore nesaugojau balso. Šiuo metu stengiuosi pabaigti lyginamosios filologijos studijas (LEU), bet pirma reikia parašyti magistrinį… Panašiai su tekstais – norėdamas kažką sąmonėje užbaigti, atrasti ir išsiaiškinti, mėginu užrašyti. Laužau, pučiu, plėšau. Kartais ateina kaimynai ir skundžiasi.

 

Tėvas sustojo kieme ir akimirką dvejojo, ar verta varyti į garažą mašiną, kurią netrukus išrinks detalėms. Nepraeis nė mėnuo, kaip dar tinkamos dalys bus nufotografuotos, paskelbtos laikraščiuose ir interneto tinklalapiuose. Mašinų donorystė – tuo jis verčiasi daugiausia. Ir vis dėlto Paulius, skaitęs baisių istorijų apie nusikaltimus, daromus dėl parduodamų ir perkamų organų, ne kartą mintyse pagalvodavo: gerai, kad tik mašinų.

Prie garažo vartų gulėjo maišelis. Tėvas paliepė: „Paimkit ir išmeskit tą šūdą.“ Greta sėdėjęs Svajūnas (klasės draugams – Svogūnas, mat girdavosi mokąs virti ypač skanią prancūzišką svogūnų sriubą) buvo įpratęs prie tokių aiškių žodžių ir gerbdavo tėvą už tai, kad šis nevyniodavo žodžių į vatą. Brolis sukruto lipti iš mašinos, o Paulius, nesuprasdamas, ką tėvas turėjo galvoje, pro aprasojusį langą bandė įžiūrėti, kas yra už to vėjo palengva judinamo maišelio polietileninės nugaros.

Kai Svajūnas išmetė maišelį į konteinerį, visi trys įėjo į namą, kuriame broliai praleido kūdikystę, vaikystę ir paauglystę. Vyrus pasitiko verkiančios moterys. Jų ašaros, neretai krisdavusios be aiškios priežasties, šį kartą buvo liejamos dėl išsiilgto „berniuko“ – priversto metus smirsti žuvų fabrike svetimame krašte, nors (mama tai puikiai žinojo) nieko šlykštesnio nei žuvų kvapas jam neegzistavo. „Mano berniuk, kaip tu?“ – nuskambėjo klausimas, dažniausiai užduodamas mylinčio ir pasiilgusio žmogaus, kai jo meilės objektas po ilgo išsiskyrimo vėl atsiduria šalia.

Nors jų finansinė situacija buvo prasta, jie buvo laiminga šeima: tėvas, spaudžiamas moralės, sąžinės ir ligų, iškart po vestuvių metė gerti; mama, pradinių klasių mokytoja, savo vaikus vis dar laikė mokiniais ir užsimiršusi kviesdavo ateiti į pamokas; Svajūnas, nepaisydamas klasės draugų patyčių, patarnavo bažnyčioje; Paulius, jautrus ir pastabus jaunuolis, vis ieškojo savo pašaukimo; ir močiutė, kažkada (tuos laikus nesėkmingai stengėsi ištrinti iš atminties) tiesusi geležinkelį pas baltąsias meškas, ir… Šiuose namuose atsirado dar vienas žmogus, su kuriuo, po kelių trumpų sakinių apie gyvenimą Norvegijoje, Paulius ir buvo supažindintas.

Ir vėl, visa nugara! Turėtum sarmatos! – pažadino močiutės balsas, bet, priešingai nei vaikystėje, negalėjo atspėti, apie ką ji kalba. Po kelionės Paulius jautėsi pavargęs, tad užsiklojo galvą antklode ir bandė snausti toliau. Balsai iš pirmo aukšto nedavė ramybės. Nervingai pasimuistęs dar keletą minučių, jis jau stovėjo prie lovos ir movėsi metus spintoje išgulėjusias patogias treningines kelnes.

Vos pravėrė duris, į kambarį įsiveržė šleikštus išmatų dvokas. Panašią, tik kiek stipresnę smarvę jis užuodė vieną vasarą, kai vandentiekyje laikinai įsidarbinęs tėvas nusivežė aprodyti savo darbovietės – vietos, kur suteka, o vėliau valomos srutos. Šiame kontekste paliepimas „paimti ir išmesti tą šūdą“ atrodė tarsi nekaltas ir vos juntamas mažo vaiko spyris kitam vaikui į užpakalį.

Pamatyto vaizdo Paulius nepamirš niekada. Močiutė, kuri jį išmokė skaityti ir rašyti, kuri pasakojo, kaip išgyventi pačiomis sunkiausiomis sąlygomis, kuri akivaizdžiai liudijo, koks nerūpestingas šiandien yra jų gyvenimas, dabar buvo pasilenkusi prie naujosios namų gyventojos ir keitė kažką panašaus į vystyklus. Šita moteris, vakar pristatyta kaip močiutės sesuo, neturinti kur daugiau apsistoti, jam atrodė tarsi svetimkūnis, įsiveržęs į saugią ir jaukią, nedalomą šeimos erdvę. Kol močiutė jo nepastebėjo, Paulius žiūrėjo į seną pusnuogę moterį, tokią bejėgę, kokia tampa peteliškė, prieš savo valią uždaryta į puslitrinį stiklainį. Paulių ši scena grąžino į kūdikystę, kai tame pačiame kambaryje, pasak artimųjų, ta pati močiutė keisdavo jam – ne kam nors kitam! – vystyklus, niūniuodama vieną iš sukurtų melodijų.

Šeima ir svetimkūnis susėdo prie pietų stalo. Virtuvė, beveik nesikeičianti jau dešimtį metų, šiandien ne tik motinai, kuri apie tai galvoja nuolat, bet ir Pauliui atrodė viena labiausiai apleistų vietų pasaulyje: šaldytuvas urzgė kaip kalę matantis, bet pasiekti negalintis šuo; dujinė viryklė buvo tiek prikepusi, kad jokie šmaikščiai reklamuojami valikliai nepajėgė jos atnaujinti; baldai prašyte prašėsi į krosnį, o čiaupas, nepaisant tėvo santechninių įgūdžių, nesiliovė kapsėjęs. Motina, džiaugdamasi sugrįžusiu sūnumi, nepradėjo skųstis baisia ir nepavydėtina savo dalia, juoba žinojo vėl susilauksianti pašaipaus močiutės žodžio ir garsaus, valdingo vyro kirčio – „nėr pinigų“. Paulius, keldamas dar vieną šaukštą Svajūno virtos svogūnų sriubos, nenuleido akių nuo moters, jam matant pirmą kartą atsisėdusios už šeimyninio stalo. Jam net pasirodė, kad ji valgo kaip tikra aristokratė: iš lėto, su tam tikra maniera keldama ir nuleisdama įrankį, stengdamasi niekam iš šalia esančių nesugadinti apetito. Vis dėlto Paulius, prisiminęs šio ryto vaizdus, nepajėgė jų atriboti nuo gardžių mamos pietų. Staiga, tarsi kas būtų jam užspaudęs gerklę, sriuba iš jo burnos grįžo atgal į lėkštę. Pasmerktas šeimos narių (ypač Svajūno) žvilgsnių, jis greitai atsistojo, atsiprašė, padėkojo už pietus ir dingo.

Kelias valandas Paulius sėdėjo savo kambaryje ir žiūrėjo pro seniai valyto lango stiklą. Už jo kadaise būta tuščių laukų, dabar čia stovi gražūs, nauji, modernios architektūros namai, nepanašūs į statytus sovietmečiu. Su kaimynais Paulius beveik nebendravo, nebent bendravimu laikytume trimito garsus, kuriuos, būdamas trylikos, leisdavo pravėręs balkono duris. Žinoma, tai buvo labiau erzinimas, kuris baigdavosi jo tėvų ir kaimynų ginčais. Paulius, veikiamas aplinkinių reakcijos, nustojo ne tik groti, bet ir apskritai savo sąmonėje įspaudė žymę, trukdančią kurti. Tačiau trimitas, muzikos mokytojo vadintas triūba, nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis ėmė ilgainiui vengti visko, kas vadinama kūryba. Jau vėliau, pajutęs nepriteklių ir išvykęs dirbti į užsienį, jis džiaugėsi pasirinkęs teisingai – mamos draugas Alfredas, poetas ir muzikantas, gyveno dar skurdžiau negu jie, bet, gavęs didesnį ar mažesnį honorarą, dažniausiai visą pragerdavo.

Pauliau, ar tau viskas gerai? – mintis pertraukė mama.

Taip, mama, – pamelavo Paulius.

Ar tave palikti vieną?

Taip, mama.

Jai išėjus, Paulius nustojo žiūrėti pro langą, įsijungė kompiuterį ir, kaip elgdavosi sunkiomis, ilgesnių apmąstymų pilnomis valandomis, pradėjo žaisti vieną iš mėgstamų žaidimų.

Jau savaitę Paulius nedirba, net neina iš namų, nepaisydamas tėvo įsakymų ar brolio priekaištų. Atrodo, tarsi kažkas jį būtų stipriai paveikę, išmušę iš normalaus gyvenimo ritmo. Jam šypseną kėlė žodžių junginys „normalus gyvenimas“, todėl savo elgesyje neįžvelgė nė menkiausio piktavališkumo. Su namiškiais bendravo tik būtiniausiais žodžiais, o ir apie savo kelionę nedaug pasakojo, tėvų nepasitenkinimą laikinai pristabdydamas uždirbtais pinigais.

Pauliaus nebestebindavo rytais pasklindantis dvokas. Jis jautėsi daugiau ar mažiau susitaikęs su viskuo, kas taip staiga sujaukė ryšį su šeima. Galbūt jis galėjo nesureikšminti šio lyg ir neskausmingo pokyčio – juk niekas nemirė! – bet naujasis įnamis įkūnijo pačius baisiausius Pauliaus košmarus.

Kartą tėvai susipyko. Jie svarstė, ar Paulių taip paveikė sunkus darbas, o gal jį paliko moteris, apie kurią nieko nepasakoja. Pradėję nekaltais svarstymais, jie, kaip buvo įpratę, ėmė plūsti vienas kitą dėl blogo auklėjimo, prikaišioti viens kitam skaudžiausias, būtas ir nebūtas, praeities nuodėmes. Tėvas siuto vadinamas „alkoholiku“, o motina šėlo pavadinta „kekše“. Svaidydamiesi žodžių granatomis jie pamiršo, kad Paulius yra jautrus žmogus, linkęs išgyventi kiekvieną skausmingą, keistą, nekasdienį įvykį.

Būtent todėl, išgirdęs barnius apačioje, jis nusileido ir paklausė, kas nutiko. Nuo palyginti ramaus klausimo du priešais stovintys žvėrys, prieš akimirką draskę vienas kitam snukius, tapo mažais, prijaukintais kačiukais. Tėvas nuslinko prie televizoriaus, o mama, prisiimdama nuskriaustosios vaidmenį, ėmė plauti indus, nors jie buvo švarūs.

Paulius jau buvo susikrovęs krepšius, kai mama atnešė laišką ir, atsiprašiusi, kad per dvi savaites nerado tinkamos progos jo įteikti, padėjo voką ant stalo. Lyg jau prieš šimtą metų būtų turėjęs kompiuterį, beveik kas dieną naršydamas internete, Paulius buvo pamiršęs, ką reiškia gauti tikrą laišką, voke su pašto ženklu, ant kurio užrašytas namų adresas. Puiki proga prisiminti.

Nieko gero nesitikėdamas, jis atplėšė voką. Perskaitęs laišką Paulius negalėjo nei žiūrėti pro langą, nei žaisti kompiuteriu. Nei žiūrėti, nei žaisti.

Mielas Pauliuk,

neabejoju, kad nustebai gavęs laišką. Ilgai svarsčiau, ar jau atėjo laikas, kai turiu jį parašyti. Ir ar apskritai verta. Žinau, kad labai pyksti dėl visko, ką priverčiau tave patirti, kad greičiausiai (bijau to žodžio!) nekenti manęs ir nė negalvoji, kur dingau. Taip, ilgą laiką neatsakinėjau į tavo laiškus el. paštu, pakeičiau telefono numerį, negana to, dar paprašiau tėvų ir artimiausių draugų, su kuriais dar šiek tiek bendrauju, nieko tau apie mane nepasakoti. Pati, priešingai, domėjausi tavo gyvenimu, įvairiais būdais stengdavausi sužinoti, kur esi, ką veiki, ar esi sveikas. Jei skaitai šį laišką, vadinasi, grįžai iš Norvegijos. Dėl to ir siunčiau namų adresu – dalis laiško turinio tau atrodytų nesuprantama, jei skaitytum užsienyje.

Pradėsiu nuo to, kad labai džiaugiuosi radusi laiko sau ir susidorojusi su praeitimi, kurią puikiai žinai. Tiesa, turbūt negirdėjai, mirė mano mama, tad viskas, kuo dar galėjau pasitikėti, dužo. Jei dar prieš tai abejojau, ar tinkamai pasielgiau taip netikėtai palikdama tave, vėliau, nesupyk, nesigailėjau, mat po nepakeliamo skausmo man dar labiau reikėjo laiko atsigauti. Gimti iš naujo.

Jei trumpai apie save, tai dabar esu ten, kur norėjau būti. Piešiu tai, kas patinka, mėginu įvairius stilius, beje, pusmetį praleidau Piteryje. Bent kartą per savaitę eidavau į Ermitažą, vis sustodavau prieš Leonardo da Vinčio paveikslą „Madona su kūdikiu“, kuriame vaikas žinda mamos krūtį, ir svarstydavau, kur slypi dailininko talento paslaptis.

Dėl kelionių kalta tavo močiutės sesuo – naujas žmogus jūsų namuose. Nors, kiek prisimenu tavo konservatyvumą, jautrumą ir nekokį požiūrį į gimines, greičiausiai dar nežinai, kas ji buvo. Perskaitęs šį laišką galėtum pasidomėti. Be to, jei vis dėlto norėsi mane pamatyti, tik ji galės nuspėti, kur aš esu.

Daugiau nesiplėsdama ir vengdama įkyrėti, pridursiu, kad kiekvieną naktį prisimenu tavo delnus išraizgiusias upės ištakas primenančias linijas. Ir tada, kai sakiau išbūrusi mums ilgą ir laimingą gyvenimą, aš tik spėjau. Iš tiesų nieko nenutuokiau apie burtus, bet tos delnų linijos suteikė ilgaamžiškumo ir laimės pojūtį.

Tavo
Samanta

Tąryt dvokas namuose jau neatrodė toks nepakenčiamas, be to, Paulius buvo įpratęs prie kur kas šlykštesnės – žuvų fabrikuose tvyrančios – smarvės.

Svetimkūnio rankose tirpo šokoladas. Lipni, tiršta masė tekėjo pirštais. Moteris, jau kurį laiką gyvenanti šiame kambaryje, žiūrėjo į rudą plytelę taip, tarsi tai būtų paskutinis turtas, kurį kėsintųsi iš jos atimti. Jis žengė žingsnį ir ištarė: „Teta!“ – ir tai buvo teisingas, reikalingas ir turbūt vienintelis būdas, kuris galėjo padėti užmegzti ryšį tarp jaunuolio ir moters, tarp dviejų vienas kito nepažįstančių, bet panašių žmonių.

Paulius nutaikė akimirką, kai namuose liko tik močiutė, kuri, net ir panorėjusi sutrukdyti jųdviejų pokalbį, būtų greitai pajutusi, kad jai nedera kištis, ir būtų kukliai uždariusi duris. Močiutė buvo labai nuovoki, nuostabiai gebėjo įsikišti prieš įsiplieskiant kivirčui, ir anūkas ją už tai gerbė.

Po minutėlės tylos ant lovos sėdinti moteris pasiūlė atėjusiam tos rudos pusiau košės, nes daugiau nieko neturėjo. Paulius prisiminė karštą šokoladą Operos ir baleto teatre. Jam dabar mažiausiai norėjosi bent paragauti saldėsio. Bet negalėdamas atsakyti žmogui, kuriam ką tik pasakė pirmą žodį, įsidėjo į burną aptirpusį gabalėlį, sūroką nuo prakaituotų moters delnų.

Paulius, sėdėdamas šalia senos moters, galvojo tik apie tai, kas šiame žmoguje jam yra svetima, o kas (gali būti ir taip!) sava. Jis netgi pamiršo, kodėl įveikė tą barjerą tarp savęs ir svetimkūnio, kodėl po dviejų savaičių drįso įžengti į kambarį, kuriame, kaip paaiškėjo, nebuvo nieko baisaus ir nežmogiško, kas neleistų užeiti.

Moteris, sunkiai serganti ir neprisimenanti, ką veikė prieš minutę, kaip Paulius netrukus įsitikino, neblogai atminė praeitį. Ji pasakojo viską, kas tik galėjo sudominti atėjusįjį. Kalbėtojai buvo gera pagaliau sulaukti lankytojo, kuris jos atidžiai klausosi.

Netrukus Paulius suvokė, kaip mažai nusimano apie dailę, nors mokykloje ir turėjo neblogą mokytoją. Jis prisiminė, kad žinios per dailės pamokas buvo fragmentiškos, dėstyta nuobodžiai, be aistros ir noro ką nors vertinga perduoti. Todėl dabar Paulius ne tik negalėjo prisiminti žymiausių pasaulio dailininkų vardų, bet painiojo ir epochas.

Moteriai baigus pasakoti, grįžo tėvai. Jie nustebo pamatę sūnų kambaryje, į kurį, mirus seneliui, jis nedrįso kelti kojos.

Kitą dieną Svajūnas, užtaikęs tinkamą progą pasipuikuoti medicinos žiniomis, pasakė broliui, kad išmatų nelaikymas vadinamas enkopreze. Paulius to nežinojo, juk buvo ir svarbesnių dalykų.

Samanta buvo paskutinė dailininkės, ilgam atsigulusios į lovą, kurioje prieš keletą metų mirė Pauliaus senelis, mokinė. Baigusi mokyklą, ji slapčiomis lankydavo jo tetą Eleną – svetimkūnis turėjo vardą! – beveik nieko, be jos ir kelių artimųjų, į namus neįsileidžiančią. Kol Paulius dirbo užsienyje, mergina nešdavo savo piešinius dailininkei ir nekantriai laukdavo vertinimo. Samanta nujautė Eleną sergant, bet neįtarė, kad žymios dailininkės atmintis panėšėja į vėjo varstomą langelį.

Padedamas tetos Elenos, Paulius išsiaiškino, kur galėtų būti apsistojusi Samanta. Pagaliau jis pajuto galįs susigrąžinti prarastą meilę.

Neapykantos Samantai vaikinas nejautė. Jos laiškas pakeitė jo planus. Pasikeitė ir požiūris į neišgalinčius savimi pasirūpinti žmones. Dabar Paulius suprato, kas yra užuojauta, kad negandos gali užklupti kiekvieną.

Kur tu esi, Samanta? Ei, atsiliepk! Pasakyk, kas nutiko! – beveik metus kartojo, kaskart girdėdamas iš mažyčio telefono sklindantį tik įrašytą svetimą balsą. Nesulaukęs jokio atsakymo, galop nustojo mėginęs susisiekti.

Kupinas ryžto, sukaupęs visą drąsą, Paulius stovėjo Rainių kaimo pakrašty. Buvo birželio dvidešimt ketvirtoji – lygiai prieš penkiasdešimt metų čia įvyko vienas iš žiauriausių nusikaltimų žmogiškumui. Toje vietoje, kur dabar stypsojo susigrąžinti meilę trokštantis jaunuolis, kažkam buvo sutraiškyti kaulai, išdurtos akys, išpjauti liežuviai. Nors Paulius pernelyg gerai neišmanė Lietuvos istorijos, tačiau kartą per istorijos pamoką jam dingtelėjo, kad ten, kur buvo įvykdyti žiaurūs nusikaltimai, ir toliau lyg niekur nieko gali virti gyvenimas. Susigriebė, kad tai kvaila mintis, tad nuskambėjus skambučiui tuoj pat ją užmiršo.

Ant lapelio pačiam vos įskaitomu raštu buvo pasižymėjęs detales iš Elenos pasakojimo, iš tiesų menkai paaiškinusio, kaip rasti medinę trobą, kurioje kadaise rinkdavosi dailininkai. Kurioje gali būti Ji.

Gerą valandą Paulius klausinėjo tai vieno, tai kito gyventojo, neaiškiai apibūdindamas, ko ieško. Beje, kelios močiutės nudžiugo sulaukusios netikėto svečio, kvietė arbatos, traukė naminį sūrį ir „Trejas devynerias“ – savo vaišingumu tarsi norėjo įrodyti, kad net visų pamiršti žmonės lieka svetingi. Paulius, genamas milžiniško troškimo pamatyti Samantą, pažadinęs savyje ilgai snūduriavusius jausmus, neišmanė nė kaip elgtis su nepažįstamais nuoširdžiais žmonėmis ir nueidavo sumurmėjęs „ačiū, ne“.

Kai pamatė namą, kuriame galėjo būti mylimoji, Paulius ėmė dvejoti, ar neatvažiavo veltui. Ar viskas, ką jautė dar labai jaunas, neišblėso. galbūt Samanta pasikeitė, gal ji jau visai kitokia, gal jos čia net nėra, ir netrukus jis bus priverstas grįžti iš kur atvykęs, palengva rinkdamas ir į saują kraudamas vos matomus ilgesio trupinius.

Saulė ėmė dar stipriau kaitinti vaikino galvą, nesaugomą namuose paliktos kepurės. Paulius jautė, kad kraujas vis sparčiau teka gyslomis, o veide ryškėja nuotaika, panaši į kažką didelį – dar neaišku – džiaugsmą ar liūdesį.

Samanta pusnuogė džiaustė skalbinius, visai nesibaimindama, jog kas nors svetimas galėtų čia netikėtai užklysti. Užklydo savas.

Nors Paulius nemėgo tatuiruočių, iš tolo pamatė boružėlę virš kairiosios Samantos krūties. Prisiminė, kad mergina ją pasidarė išlaikiusi egzaminą, lietuvių kalbos ar biologijos, dabar jau ne taip svarbu. Tatuiruotė buvo tokia tikroviška, kad Paulius, nematęs Samantos daugiau nei trejus metus, suabejojo, ar tik nebus čia tikra boružė virš jo mylimos moters krūties taip dailiai nutūpusi.

Dar keletą minučių, kol Samanta baigė džiaustyti drabužius, Paulius nedrįso pasirodyti – stovėjo tokiu atstumu, kad bet kurią akimirką galėjo būti pamatytas, bet numanė, jog yra tam tikra nepaaiškinama riba, tik kurią peržengę pajuntame kito buvimą.

Riba iš tiesų buvo kaip įrodymas, kad dalykai, kuriuos manome egzistuojant, nebūtinai yra tik mūsų fantazijos vaisius. Pauliui ją kirsti trūko vieno nedidelio žingsnio, nubrauksiančio trejus metus grakščiu laikrodžio rodyklės judesiu. Ir šis žingsnis buvo žengtas taip pat grakščiai, kaip žingsniuoja rodyklė.

Samanta ir Paulius, tuos metus gyvenę atskirus gyvenimus, sėdėjo ant suoliuko taip, tarsi būtų sėdėjęs vienas, nedalomas žmogus. Ryškių, truputį kampuotų veido bruožų mergina, prisidengusi krūtinę gelsva skara, jautėsi kalta, kad kažkada paliko šį vaikiną, tačiau ir džiaugėsi neklydusi galvodama, kad Paulius jos vertas. Samanta manė, kad kiekvienas vyras, iš tikrųjų mylintis moterį, turi įrodyti, kad nei laikas, nei kartais pačios keisčiausios moterų užgaidos negali sunaikinti tikro jausmo.

Kodėl taip padarei? – Paulius paklausė, nors jam tai nebeatrodė svarbu.

Taip reikėjo, Pauliau. Nors elgiausi savanaudiškai, žinojau – tu surasi mane, kai būsiu pasiruošusi.

Juodu kelias valandas sėdėjo tylėdami, bet rodėsi, kad į šią tylą telpa trapi dviejų žmonių laimė. Staiga Paulius suprato klydęs dėl savo pesimizmo, apėmusio atplėšus netikėtai gautą laišką.

Kai jie grįžo, Elena merdėjo. Močiutė, Svajūnas, mama, net tėvas – visi, gyvenantys šiuose namuose, tarsi suakmenėję žiūrėjo į ją ir nežinojo, ką reikia daryti tokiomis akimirkomis. Prieš keletą minučių čia dar meldėsi kunigas, bet, kaip Pauliui pašnibždėjo mama, Elena ir tuomet nepratarė nė žodžio. Paulius stebėjosi, kodėl mama šnabžda taip, lyg prieš juos gulinti moteris jau būtų mirusi, ir kodėl jai niekas nepakvietė gydytojo. Jis nepakentė, kad žmonės laidojami anksčiau laiko, nors iš tiesų numanė, kad ši moteris jau seniai žvelgė pro plačiai atvertus mirusiųjų pasaulio langus – kažkas pro juos mojo ir kvietė.

Paradoksalu, bet mirus svetimkūniui Pauliaus viduje tartum kažkas svarbaus išnyko. Jis negalėjo pamiršti, kad tik Elenos dėka Samanta tapo tokius gražius paveikslus, puošiančius kuklų jųdviejų būstą.

Vieną vakarą Operos ir baleto teatre Paulius nepajėgė užsakyti karšto šokolado. Samanta nesuprato kodėl, bet jis, burbtelėjęs, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų, pabučiavo mylimąją į skruostą.

Gvidas Latakas: „Literatūra – utopinė sala saviems palociams budavoti“

2024 m. Nr. 1 / Poetą Gvidą Lataką kalbina Saulius Vasiliauskas / Kiekviename meno lauke pasitaiko kūrėjų, kurie mažai atitinka vyraujančių kūrybos stilių ir viešų laikysenų vidurkį. Jie daliai to lauko dalyvių ir sekėjų iš pradžių gali būti nesuprantami…

Dainius Gintalas: „Paauglystėje visa mano literatūra buvo šėlionės, grynakraujis gyvenimas“

2023 m. Nr. 2 / Poetą ir vertėją Dainių Gintalą kalbina Saulius Vasiliauskas / Su poetu, vertėju, ilgamečiu alternatyvaus kultūrinio renginio „Maskoliškių meno fronto“ organizatoriumi Dainiumi Gintalu susitikome vienoje senamiesčio kavinių…

Kazys Saja: „Eik su tais, kurie ieško…“

2022 m. Nr. 4 / Rašytoją, dramaturgą Kazį Sają kalbina Saulius Vasiliauskas . Rašytojas, dramaturgas, Nepriklausomybės Akto signataras Kazys Saja birželio 27-ąją minės 90-mečio jubiliejų. Galima būtų K. Sają vadinti žmogumi-epocha…

Andrius Jakučiūnas: „Neįmanoma numatyti nei literatūros, nei kelionės“

2021 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Andrių Jakučiūną kalbina Saulius Vasiliauskas / Vieni Andrių Jakučiūną žino kaip ironišką visuomenės kritiką ir publicistą, kiti – kaip originalių grožinių kūrinių autorių, treti su juo gali tiesiog prasilenkti atokiausiais keliais…

Leonas Švedas. Gyvybė Mačernio pusėje

2020 m. Nr. 12 / Ar nėra didžiųjų rašytojų kūriniuose ko nors daugiau už sroves, rubežiuojamas žodžiais: realizmas, estetizmas, natūralizmas ir panašiai. Ar gali įtilpti jų išgyvenama tiesa žodžiuose, kuriuos minėjau?

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Apie nepageidaujamą rašytojų paramą

2020 m. Nr. 5–6 / Ši svečių grupė dar trejetą valandų pagastroliavę po miestą, užkabinėję praeivius, atsidūrė miesto viešbutyje. Čia jie grubiai iškolioję ir įžeidę viešbučio vedėją drg. A. ėmė savavaliauti.

Ernestas Noreika: „Fiksuoti vidinės visatos vyksmą“

2020 m. Nr. 4 / Poetą Ernestą Noreiką kalbina Saulius Vasiliauskas / Juk net atsibudęs gražų rytą gali suvokti, kad tapai kitu žmogumi. Lyg būtų tave kas perrašęs, perkūręs, rodantis šiame tikrovės veidrodyje tau pačiam visai naują tavo atspindį.

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Ar viskas tik fantazija?

2020 m. Nr. 2 / aš daug kartų žiūrėjau žemėlapius ir nei vienam žemyne neradau tokios valstybės kaip „Aržantija“ ir tokių miestų kaip Didžiųjų Roplių Miestas, Bakbukas, Batoga ir kiti, nežinau galbūt aš dar gerai nepažistu žemėlapio bet…

Tiesa visada karti: „Jaunimo gretų“ atsakymai pradedantiesiems literatams

2019 m. Nr. 12 / Sovietmečiu leistas ir tik nepriklausomoje Lietuvoje – 1995-aisiais – nustojęs eiti populiarus žurnalas „Jaunimo gretos“, be kitų dalykų, buvo ir viena iš pradedančiųjų rašytojų tekstų publikavimo erdvių…

Valdemaras Kukulas. Kai tave pasirinko poezija

2019 m. Nr. 11 / Žiūrėdamas į didžiųjų mūsų poetų gyvenimą ir kūrybą, gali pastebėti, kad kūrybos procesas yra periodiškai vienas kitą keičiantys savęs sutramdymas ir išlaisvinimas.