Anita Kapočiūtė. Istorija apie miško laukymę

2024 m. Nr. 3

Iš Elvyros istorijų, vieną šaltą žiemą papasakotų draugams studentų bendrabutyje

 

Kiek Irma save prisiminė, ji visada buvo viena. Kažkur visai čia pat, bet tarsi už neperšaunamo stiklo sienos klegėjo bendraamžiai, smilko cigaretės, kvepėjo palietu vynu. Irma buvo visai šalia, ir vis dėlto – atskirai, ji negalėjo, tiesa, nė nesistengė pramušti sienos, bet puikiai matė, kas už jos: gyvenimas, plaukiantis pro šalį. Ji buvo šalta, racionali ir logiška, nepakanti tam, ką pati vadino kitų „skystumu“, net kaip reikiant įsimylėti, ir tai nesugebėjo, tiesa, nepasitaikė ir tokio, kuris įsimylėtų ją: negražią, išstypusią akiniuotą džiūsną, amžinai kliūvančią už daiktų, nepataikančią į pokalbio toną ir žvelgiančią į visus su šiokia tokia panieka. Užtat ji turėjo savo knygas, savo mitų ir sakmių pasaulį, kuriame jautėsi laiminga – ar bent pati taip manė. Knygos – ištikimesni ir kur kas įdomesni draugai už aplinkui zujančius gyvus skambaliukus.

Raudonu diplomu baigusi etnografijos specialybę, Irma metus atidirbo – dėl kitokios patirties, dėl įvairovės, supaisysi, dar dėl ko – ir tada įstojo į aspirantūrą. Net kelios kurso merginos tapo jos bendradarbėmis, o Irmai tai trukdė lyg iš paskos besivelkanti svetima uodega. Pačios Irmos gyvenime niekas nepasikeitė, dienas ji leisdavo tose pačiose bibliotekose, švietė tos pačios neįmantrios lempos, nosį kuteno tas pats sumišęs senų knygų ir dulkių kvapas, tik palinkusios prie puslapio galvos buvo jaunesnės, nuo jų erzinančiai trenkė skaidriu nerūpestingumu. Užtat kartais Irma nugirsdavo, kaip parūkyti išsprukusios buvusios kursiokės ilgesingai dalijasi studentiškų laikų prisiminimais, ir pirmąsyk pajuto smilktelint kažką panašaus į pavydą. Radai ko pavydėti – prisiminimų! – apibarė pati save ir užgniaužė bet kokią nostalgiją, kurios nė nesugebėjo deramai jausti. Tik pažvelk į savo mokslinių darbų sąrašą, tarė sau. O jos ką gali pasiūlyti? Kavalierių sąrašą? Ir tai ne visos. Irma dar nebuvo apsisprendusi dėl disertacijos temos, ją domino senoviniai padavimai ir legendos, bet tyrinėti įvaizdžius atrodė nuobodoka, tegul tuo užsiima tautosakininkai. Ją traukė senosios gyvensenos atspindžiai liaudies kūryboje, bet tema buvo labai plati, o darbo vadovė, pati dar gana jauna, prisibijojo Irmos intelekto (bent jau pačiai Irmai taip atrodė) ir patarimais dosniai nesižarstė. Irma žinojo dar turinti šiek tiek laiko galutinai nuspręsti, kuriuos savo straipsnius vertėtų plėtoti, ir labai daug skaitė. Tada užmiršdavo viską, tada jausdavosi tiesiog gyvenanti su savo didžiąja meile.

Vis dėlto net tokias kaip Irma kartais užklumpa nuotykis. Tiesa, vargu ar kas nors kitas būtų pavadinęs tai nuotykiu. Geriausiu atveju – staigmena. Irma nepakentė staigmenų. Jos pasaulyje viskas turėjo būti nuoseklu ir tvarkinga, išdėstyta logiška seka. Ypač bibliotekoje, kur reikiamas informacijos blokas tiesiog privalėjo būti reikiamoje vietoje.

Bet ši staigmena buvo ypatinga.

Nuotykis, kuris pakeis mano gyvenimą, pati sau šyptelėjo iš nuvalkiotos frazės. Šiaip ar taip – bent jau postūmis tinkama linkme.

Kartą, kone su baiminga pagarba sklaidydama beveik prieš šimtmetį išleistos knygos apie senuosius miestus puslapius, Irma aptiko tarp lapų įdėtą skiautę popieriaus, primargintą ranka, apčiurusią. Rašalas buvo gerokai pablukęs, bet raštas – vis dar įskaitomas. Irma paėmė tą svetimkūnį, dirstelėjo į jį ir nejučia ėmė skaityti. Popieriaus lape buvo surašyta sena sakmė. Irma perskaitė ją ir susijaudino, o taip jai atsitikdavo nedažnai.

Sakmę – tą pačią, o gal labai panašią – ji kartą jau buvo girdėjusi. Labai seniai, dar paauglystėje – tada sakmė jai nepadarė įspūdžio, o gal nelabai rūpėjo, nes tai nutiko tuo metu, kai Irma surado, bet tuojau pat ir prarado vienintelę artimą draugę. Mergaitę iš savo mokyklos, porą metų jaunesnę, tokią blyškią, nugeibusią, lyg nuskalbtą… Kuo ji buvo vardu? Ak taip, Loreta. Matyt, ji išties šį tą reiškė, jeigu vardas užsiliko atminty. Loreta bandė šlietis prie vyresnės, protingesnės, bet tokios pat vienišos Irmos, ir Irma jos kažkodėl neatstūmė. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad Loreta ne šiaip sau tokia geibi. Kartą nualpo mokykloje, ją išvežė į ligoninę, iš ten – į kitą. Irma aplankė ją tik kartą – kai prieš operaciją buvo kelioms dienoms išleista namo. Operacija Loretai nepadėjo, ją paguldė į dar kitą ligoninę, jos tėvai išsikraustė gyventi kitur ir Irma daugiau nieko apie ją negirdėjo, nei skambučio, nei laiško, nieko. Tikriausiai mirusi, pagalvojo dabar, pagarbiai liesdama ranka prirašytą lapą, ir pati nustebo pajutusi smilktelint širdį.

Tąsyk, kai matėsi su Loreta paskutinį kartą, ši pasekė sakmę. Atrodė, papasakoti jai labai svarbu, o Irma nenorėjo ginčytis su sunkiai sergančia drauge. Loreta pati išgirdusi sakmę iš mirštančios prosenelės: vieną vėlyvą vakarą ši pasižadinusi provaikaitę ir tarusi: aš išeinu ir turiu kai ką tau palikti, nevalia išsinešti. Nevalia niekam ir pasakoti, turėsi nešiotis paslaptį tol, kol pajusi, kad tavo metas jau atėjo. O tada papasakosi vienam vieninteliam žmogui, tam, kuriuo pasitikėsi labiausiai.

Ji pasekė Loretai sakmę, o rytą namiškiai rado senolę tyliai užgesusią.

Irmai tai pasirodė ne tik neskaniai sentimentalu, bet ir gerokai nuvalkiota. Pamanykit, svarbiausias priešmirtinis pasakojimas, šeimos istorija, keliaujanti iš kartos į kartą. Labai jausminga, bet nelabai rimta. Kiek esama paslapčių, išsakomų su paskutiniu atodūsiu, šitaip pridedant joms svorio? Mirštantis tėvas perduoda sūnui savo ypatingojo vyno receptą, mirštanti senelė įspraudžia žiedelį dukraitei į delną…

Galbūt dėl to Irma tada ir klausėsi viena ausimi. Bet dabar, aptikta antrą kartą, sakmė prikaustė jos dėmesį. Nejaugi kažkas, jusdamas artėjančią mirtį, bet neturėdamas nė vieno artimo žmogaus, tiesiog užrašė sakmę ant popieriaus lapo, perlenkė jį ir įdėjo į knygą, kuri tuo metu veikiausiai dar kvepėjo spaustuvės dažais? Sensti, tarė sau Irma. Kvailėji ir sentimentalėji. Vis dėlto… savo atminties podėliuose Irma panašios sakmės neaptiko. Tik tokią pat. Ir ne perskaitytą, o sakykime, rituališkai jai patikėtą. Galbūt į rankas pats brukasi kabliukas, už kurio galima užsikabinti? Priešmirtinis paslapčių perdavimo ritualas: kaip senovės… na, formuluotė niekur nepabėgs, galima sugalvoti ir vėliau.

Staiga Irma susijaudino dar labiau. Tik dabar atkreipė dėmesį: užrašytoje sakmėje buvo paminėta detalė, kurios Loreta nežinojo… arba nutylėjo… arba, gali būti ir taip, Irma tiesiog užmiršo. Miestelio pavadinimas. Buvo bemaž tiksliai nurodyta, apie kokią vietovę kalbama.

Gal ir tikrai ne šiaip sau negalėjau išsirinkti manęs vertos disertacijos temos? – dingtelėjo Irmai. Galvoje suūžė, kakta užkaito. Irma pasipurtė ir perskaitė tekstą dar ir trečią kartą.

Giria tokia didžiulė, kad nesuprasi, ar miestas šliejasi prie girios, ar giria – prie miesto. Daugel gaivių šaltinių trykšta šešėliuotose lomose, alma ir gurga grioveliais ir properšomis. Paukščių gausuma giesmes gieda, kiaušelius aptūpę vaikelius peri. Žvėrys savais takais medžioklėn traukia, be tako be takelio nuo medžioklio bėga, šaltinių vandeniu gaivinasi. Žmogaus taip pat giria neskriaudžia, grybų tiltus tiesia, uogų karolius pažeme žibina, žolelių sveikatai skynimuose išaugina. Sykį įžengęs, daugel dienų keliauti turėtai, kad kitą girios pakraštį pasiektai. O kad taką takelį pamesi, gali ir suvisai nebeišeiti.
Pačioje girios širdyje dangun žvelgia atvira laukymė. Žolė ten želia vešlesnė nei bet kur, upokšnis gurga pats skaidriausias, bet paukščiai ten neužskrenda, žvėrys ten nemina takų anei maži žvėreliai guolio nesitaiso. Žiloj senovėj ežeras ten vandenis siūbavo, ir kolei nebuvo žmogaus kraujo ragavęs, ramus ir tyras buvęs, žuvis maitinęs, žvėrelius girdęs. Tik, aiman, žmogaus nedorystė nuošalų ežerą aptiko, kas priešą prigavęs, kas nekaltą nuskriaudęs, vis ežero gelmėn gramzdino – anei atras kas, anei sužinos, išėjo girion ir išėjo, ar bus vilkai sugraužę, ar gailiai protą pamaišę, nebus dalykas negirdėtas, kad miškan kas išėjęs namo taip ir nebepargrįžo.
Tik šit ežeras, žmogaus kraujo paragavęs, akti pradėjo. O gal lig pat viršaus miruolių prisipildė, kas besupaisys. Skaidrų vandenį žalia marška užtraukė, žolės ir samanos kupstais suvešėjo, vandenį paslėpė, ežerą į liūną pavertė. Ir pradėjo ežeras pats žmones ryti, kad koks keleivis netyčia jam pakliūdavo, o kad nepakliūdavo, pats prisišaukdavo, gailiais kvepėdamas, uogom raudonuodamas, saulės spindulį tarp medžių kamienų girion pasiųsdamas.
Kentėjo giria bėdą, kol nebepakentusi Gerąją Dvasią ežerui pasiuntė, ne kad prakeiktų, o kad išvaduotų. Bet Geroji Dvasia savaip padarė. Neliko ežero anei ženklo, tanki žolė šaknis išraizgė, pavertė jį laukyme, o per patį vidurį šaltinis ištryško. Tik ne paprasta tatai laukymė. Net Geroji Dvasia nevaliojo nuo mirties troškulio jos išvaduoti. O gal nė nenorėjo. Mat ne šaltą ir šlapią laukymė kapą siūlė, o jaukų, minkštą mirties guolį.
Ir nuo to laiko ėmė traukti ten žmones, ale nebe visus, kad kaip ežeras gvieštųs praryti, tik tuos, katriems suraminimo pažadas kelrodžiu būva. Tuos, katrie mirties alsavimą pajutę dar paskutines jėgas sutelkt ir išsiruošti kelionėn pajėgia. Mat mirtis laukymėje maloni, ji atslenka lyg lėta, svaigi banga, mirti ten gera. Ieško laukymės kartais ir jauni, katriems gyvenimo dar daug atriekta, tik širdgėla jų pervirš noro gyventi. Bet ne visiems tenka ten pakliūti, anei tako nėra, anei kokio ženklo. Jei kam neskirta iškeliauti į amžiną ramybę, tasai laukymėn neįžengs, bet jau nebeišeis ir iš girios, jau niekad ramiai neatguls į žemę, paliks klajoti tarp samanotų eglių, vis vildamasis, kad štai ten, štai jau beveik, antai lyg šviesos properša tankumyne… Ir klaidžios taip per amžius, virtęs balta perregima šmėkla…

Irma nedelsė: buvo pratusi sumanymus įgyvendinti negaišuodama, tad ėmė veikti iš peties. Susirado žemėlapyje miestelį. Naršė visur, kur galėjo, ieškodama kokios užuominos apie tą pačią sakmę ar panašios sakmės, ko nors, su kuo galėtų radinį palyginti, mėginti formuluoti išvadas…

Jokiuose archyvuose jai nepavyko rasti netgi užuominų, tad vylėsi ką nors aptikti nuvažiavusi. Gal vietos bibliotekoje mėtosi koks senas rankraštis (argi ne bibliotekoje ji rado pačią sakmę, tegul ir netyčia? Bibliotekose visada ką nors rasi). O gal kokia bobulytė skrynioje slepia sudūlėjusią šimtametę knygą? Gal kas nors tebesaugo prosenelės dienoraštį? Pagaliau juk visur galima rasti šnekių senukų, gal kas nors ką nors žino, gal prasitars daugiau…

Ar gali būti, kad dar kas nors iš miestelėnų nešiojasi mirštančio protėvio patikėtą paslaptį? O jei taip, ar kas prisipažins sakmę žinąs? O jei taip, kiek variantų įmanoma prisirinkti? Juk net du žmonės nepapasakos visiškai vienodai? Ar galėjo Loretos prosenelė būti kilusi iš šito miestelio? Dabar nebepaklausi, nors imk ir nagus nusigraužk…

Išsirūpinti komandiruotę Irmai pavyko be jokio vargo. Tiesa, ji nutylėjo, kad į miestelį nuvažiavo iškart, vos perskaičiusi sakmę. Paskambino į stotį, susižinojo, kada artimiausias traukinys – ir išvažiavo. Gėdijosi prisipažinti šitaip pasikarščiavusi, bet anaiptol nesigailėjo: pirmiausia nuvažiuok, apsižiūrėk, susirask, kur apsistosi, tada jau atvažiuok kaip reikiant. Tą pat vakarą grįžusi namo, Irma jau žinojo norinti važiuoti ten ilgesniam laikui, tad apžvalginė kelionė, jos manymu, tikrai nenuėjo veltui.

Tiesa, pirmas įspūdis nebuvo labai džiuginantis. Dar nė neišlipusi iš traukinio Irma įsitikino, kad miestelis – ne toks ir mažas, beveik visas miestas, o tai blogiausias variantas iš visų įmanomų: ne didmiestis, kuriame galėtum saugiai išnykti, bet ir ne kaimas, kur visi vieni kitus pažįsta, kur pirmas sutiktas ne tik pasisveikintų, bet galbūt dar išpasakotų apie visus kitus. Irma žingsniavo gatve, apsodinta tuopomis, net gavusia jų vardą, ir gerokai nustebo aptikusi ne taip jau ir provincialiai atrodančią kavinę. Išgėrusi kavos ji visada pasijusdavo narsiau, tad ir dabar pasitelkė išbandytą metodą. Dar viena staigmena – kava buvo visai nebloga. Irma mielai būtų pasėdėjusi ilgėliau, žvalgydamasi į nuolatinius lankytojus, bet šie, deja, irgi žvalgėsi į ją. Irma labai aiškiai jautė įdagą kaktoje: NEVIETINĖ, kitaip sakant – atvykėlė, svetima, jai buvo drovu, jautėsi ne itin smagiai. Bet kava, rodos, pažadino jos gebėjimą pačiupti už uodegos bent šiokią tokią sėkmę.

Irma nenorėjo apsistoti viešbutyje, viešbučiai, ypač provincijos, kėlė jai nepaaiškinamą siaubą. O štai išsinuomoti kambarį savaitei ar dviem reikėjo sugebėjimų. Irma nežinojo net nuo ko pradėti, niekad gyvenime nebuvo nuomojusi kambario, ir dar provincijos miestelyje. Tad išvydusi senutę, kraunančią į vežimėlį gėles nuo prekystalio – matyt, jos darbo diena baigėsi, – nutarė ją užkalbinti. Senutė atrodė malonaus veido ir… na, šiaip ar taip, senutė. Senutės gali apšnekėti neaiškias atvykėles, panašias į akiniuotą elektros stulpą, bet tikrai neims šaipytis.

Ir čia Irmai šyptelėjo sėkmė: senoji gėlininkė pasisakė jau daugelį metų gyvenanti viena ir turinti atskirą kambarį, kuriame kartais apsistoja į svečius atvažiavę vaikaičiai, bet taip nutinka nedažnai. Tad jeigu Irma nori, gali apsistoti tiesiog pas ją – brangiai neimsianti, nebent paprašysianti palaistyti gėles šiltnamyje, pačiai vis sunkiau darosi kibirus kilnoti, reikėtų ką pasikviesti, kad žarną pajungtų, bet vis neprisiruošianti… Irma apsidžiaugė. Palydėjo senolę namo, kad kitąsyk atvažiavus nereikėtų klaidžioti, parstūmė jos vežimėlį ir patraukė atgal į stotį patenkinta labiau, nei galėjo tikėtis.

Iki traukinio dar buvo laiko, tad Irma, kad nereikėtų kiurksoti stotyje – o drauge ir norėdama jau dabar pradėti jaukintis kavinę, kurioje tikriausiai teks lankytis dažnokai – vėl pasuko į Tuopų gatvę ir prisėdo dar vieno puodelio kavos. Paprastai vakarais vengdavo ją gerti. Bet diena, šiaip ar taip, buvo kupina įvykių. Irma itin retai nuklysdavo nuo maršruto, vedančio iš namų į universitetą ir biblioteką.

Tirštėjo prietema, kavinėje būriavosi vietinis jaunimas. Dabar ji kažkodėl atrodė provincialesnė – bent jau taip pasirodė Irmai, kuri išvis nebuvo buvusi provincijos kavinėje. Šiaip ar taip, viduje tvyrojo tokia pat prietema, kaip ir lauke, skardžius lankytojų balsus slopino cigarečių dūmų debesys, o Irmos kavos puodelis tarp alaus bokalų atrodė toks pat priklydėlis kaip ir ji pati. Vietiniai protarpiais nužvelgdavo Irmą, matyt, įvertino, bet dėmesio pašykštėjo. Na žinoma, ne tokia nauja mergina miestelyje, dėl kurios dvidešimtmečiai šaunuoliai kibtų vienas kitam į skudurus, pagalvojo Irma ir pati apstulbo. Šitokios mintys jai niekad neateidavo į galvą. Matyt, provincijos oras veikia…

Pirmiausia Irma pastebėjo ne vaikiną, o antrą priklydėlį kavos puodelį. Tik tada kilstelėjo akis pažiūrėti, kas, be jos, tokiu metu įsinorėjo kavos. Vaikinas paėmė puodelį, dirstelėjo į pardavėją, ši tik šyptelėjo jam lūpų kampučiu, tada jis išėjo laukan, atsisėdo ant žemos tvorelės prie durų, prisidegė pigią cigaretę, siurbtelėjo kavos. Matyt, koks nors vietinis nepritapėlis, tiek spėjo pagalvoti Irma, ir vaikinas, pakėlęs akis, pastebėjo ją spoksant. Pažvelgė ramiai, neužgauliai, tiesiog pažiūrėjo tiesiai į akis ir vėl nukreipė žvilgsnį į šalį. Irma tuojau prisiminė traukinį – laiko liko nebedaug. Dievulėliau, galvojo žingsniuodama į stotį, kokios to vaikino akys… Liūdnos, be šypsenos, lyg meldžiančios lašelio šilumos… Kodėl jis geria kavą, ne alų, kodėl vienas, išsinešęs laukan? Galbūt koks vietinio jaunimo atstumtasis? Bet jam tikriausiai nė dvidešimties nėra, o man jau senokai suėjo dvidešimt šešeri…

Tai bent mintys lenda į galvą…

Jei būtų turėjusi kam, Irma tą vakarą būtų pasisakiusi: rodos, tik šiandien sužinojau, ką reiškia pasijusti labai romantiškai. Bet neturėjo kam.

Po poros dienų Irma jau ryžtingai žingsniavo Tuopų gatve su išsipūtusiu krepšiu, lyg nebe prašalaitė, o vietinė mergina, traukianti į namus, kur jos laukia. Iš tikrųjų taip ir buvo: senoji gėlininkė jos laukė, buvo sutvarkiusi jai kambarį ir net prikepusi blynų su uogiene. Irmai buvo taip gera ir taip skanu, kad prisivalgius apėmė tinginys. Bet žinojo iš patirties: tinginys ir nuobodulys – broliai dvyniai, jei pasirodo vienas, lauk tuojau pasirodant ir kito. Verčiau jau iškart vyti pirmąjį šalin.

Tiesiai klausti savo šeimininkės apie sakmę ji kol kas nenorėjo, bet ėmėsi kamantinėti apie miestelio istoriją ir žmones. Ar miestelyje yra biblioteka? Gal ji žinanti, ar neturi kas nors palėpėje senų knygų? Močiutė gėlininkė istorija nesidomėjo, užtat domėjosi žmonėmis, žinojo begalę istorijų apie juos ir mėgo jas pasakoti. Irmai netrukus pakyrėjo miestelio gyventojų džiaugsmai ir širdperšos, bet iškart nutildyti senolės nesiryžo. Išsisuko pasisiūliusi suplauti indus, o paskui išėjo į miestelį.

Biblioteką ji rado, bet nieko gero nerado joje. Neseniai į šį kraštą atitekėjusi jaunutė bibliotekininkė menkai susigaudė jai patikėtose knygose ir dar menkiau jomis domėjosi; negausūs lankytojai tiesiog kuisdavosi tarp tokių pat negausių leidinių, kol ką nors išsirinkdavo arba ne. Vietinių senukų bibliotekininkė nepažinojo, pasiūlė apsilankyti pas jos uošvius. Irma gerą valandėlę grūmėsi su drovumu, kol ryžosi brautis pas nepažįstamus žmones į namus, bet galiausiai patekusi vidun nusivylė: tai buvo dar jaunyva įtari pora, apie sakmes ir legendas jie nieko nežinojo ir nenorėjo žinoti. Net arbatos nepasiūlė. Išsprūdusi iš tos žavingai kičinės aplinkos Irma protekine nuskubėjo ten, kur žinojo bent galėsianti atsisėsti – į kavinę Tuopų gatvėje. Dabar jau sumanymas atvažiuoti čionai ieškoti sakmės pėdsakų atrodė visai netikęs. Ir kas jai šovė į galvą? Jeigu ir esama kokių nors užuominų, reikia manyti, vienintelė viltis – centrinės bibliotekos archyvai… O čia? Ką rasi čia? Šiuolaikiniai miestelio senukai net nelabai seni, jie žiūri televizorių ir dainuoja estradines, ne senovines liaudies dainas. Ji net pašiurpo nuo minties, kad, ko gero, teks veržtis ir į kitus namus, kaulyti senovinių knygų (kodėl kas nors turėtų jomis dalytis?), kamantinėti apie protėvių tikėjimus ir legendas, kurios niekam neberūpi… Žiūrėk, koks senolis imsis pasakoti apie karą, visą dieną neištrūksi…

Gal taip stverti dorai nė neiškraustytą krepšį ir drožti į stotį? Bet… ką pasakys močiutei gėlininkei? Kaip pasiaiškins universitete? Ar ne pati įtikino vyresnybę, kad šita komandiruotė – gyvybės ar mirties klausimas? Negi apsipilsi ašaromis ir prisipažinsi, kad tiesiog nemoki bendrauti su žmonėmis?

Ant tvorelės prie kavinės durų su puodeliu kavos ir pigia cigarete tarp pirštų sėdėjo vaikinas – tas pats, kuris sėdėjo čia prieš porą dienų, lyg nė nebūtų iš vietos pasijudinęs. Tarsi atpažinęs Irmos žingsnius, pakėlė galvą, akimirką jų žvilgsniai susidūrė. Jis atpažino mano žingsnius, tarė sau Irma. Būtų per amžius griežusi dantį ant bet ko, kas drįstų išvadinti ją sentimentalia ar romantiška, ir še tau, kokia romantiška prielaida. Juk ne šiaip sau jis čia sėdi, audė mintį toliau, įsitaisydama viduje prie staliuko. Jo akys… tokios iškalbingos. Veidas visiškai ramus, neįskaitomas, o akys kupinos liūdesio, netgi sielvarto. Toks jaunas… Kokia jo gyvenimo istorija? Kodėl niekas neprisėda šalia? Niekas neužkalbina? Juk turbūt visi jį čia pažįsta? Ar jis koks… raupsuotasis?..

Irma tyčia atsisėdo taip, kad matytų jį pro durų stiklą, ir gėrė kavą lėtai lėtai, paskutinis gurkšnis spėjo visai atvėsti. Tačiau vaikinas taip ir nepakilo nuo tvorelės, sėdėjo ir tiek, įbedęs žvilgsnį į niekur. Ar veikiau į šaligatvio plytelę, ne visai sau po kojomis, bet nelabai tolimą.

Jis toks pat vienišas kaip ir aš, galvojo Irma, toks pat apleistas. Sėdi ir laukia, kad jį kas nors užkalbintų. Ji žinojo niekada neišdrįsianti to padaryti. Kažin, ar įmanoma kaip nors paskatinti jį, kad pats užkalbintų ją?

Bėgo dienos. Iš pradžių – sunkios, lėtos, kerėpliškos, regis, žlegsinčios per liūgyną. Paskui Irma išsijudino, tuo gerokai nustebindama pati save. Brautis į žmonių gyvenimus pasirodė smagiau, nei ji tikėjosi. Kalbėtis su jais – maloniau, nei kada nors buvo patyrusi. Pasitaikydavo senukų, kurie ne tik mielai ją įsileisdavo, bet paskui nenorėdavo išleisti, patys netverdavo džiaugsmu gavę galimybę išsipasakoti. (Irma tapo šiokia tokia miestelio įžymybe – „Ar pas tave ji jau buvo užėjusi?“ – tik pati niekad šito nesužinojo.) Ji visur nešiojosi diktofoną, įrašinėdavo bemaž viską, ką jai pasakodavo vietos gyventojai – paskui atsirinksianti, kas pravers jos darbui, o kas – tik gyvenimiška istorija. Apie sakmę ji pati beveik pamiršo. Įtikino save, kad tuose pokalbiuose tarp daugybės pelų vis tiek pasitaikąs vienas kitas tautosakos grūdas, tad jos triūsas – ne veltui. Iš pradžių vakarais dar stropiai perrašinėdavo medžiagą iš juostelės į sąsiuvinį. Bet netrukus pajuto, kad vis sunkiau ir sunkiau darosi sėstis prie masyvaus ąžuolinio stalo po senovine lempa. Juk šitą darbą ji visada spėsianti nudirbti, jeigu ką, ne vėlu bus ir grįžus namo. O kol kas, kol ji čia, netuščiuose namuose, verčiau nusileisti girgždančiais laiptais išgerti arbatos ir paplepėti su senute gėlininke. Ši niekada nepristigdavo istorijų, be to, daugelį metų vakarais bendraudavusi tik su televizoriumi, dabar mielai dalydavosi su Irma per dieną surinktomis naujienomis.

Irma atrado stulbinantį dalyką: pasaulis – ar netgi mažas miestelis – pasirodo, pilnas žmonių. Visokiausių. Dorų ir apsukrių, melagių ir keistuolių, tylenių ir patrakėlių. Negana to, gausu ir įvykių: mirčių ir vedybų, meilės ir neištikimybės, romantikos ir mergvaikių…

Vaikiną prie kavinės ji matydavo beveik kasdien. Ilgainiui įtikėjo, kad akimirksnį susiduriantys jų žvilgsniai reiškia nebylų pasisveikinimą. Kiek save prisiminė, Irma abiem kojom tvirtai stovėjo ant žemės, jos vaizduotė buvo iš tų, neskraidančių, paukščių, bet dabar, kai visą organizmą krėtė kažin koks netikėtas pavasaris, ji nejučia bandė įsivaizduoti vaikino gyvenimą, spėliojo, kas galėjo nulemti kančią jo akyse. Arba jis yra patyręs ką nors tikrai baisaus, galvojo ji, arba sugeba kentėti giliau nei kiti. Kažkodėl visai užmiršo, kaip aršiai vos prieš kelias dienas niekino visokius „apsisnargliavusius kentėtojus dėl pasaulio sielvartų“.

Jai magėjo paklausti senutę gėlininkę, ar pažįstanti tą vaikiną, o jei taip – kokia jo gyvenimo istorija. Bet vis neišdrįsdavo. O kas, jei sužinosianti ką nors, ko visai nenorėtų žinoti? O kas, jei senolė pamanys, kad ji įsimylėjo? Tada liktų tik bėgti ir neatsigręžti. Ji, Irma? Įsimylėjo? Gerokai už save jaunesnį vaikiną, kuriam nė žodžio nėra pratarusi?

Ir vis dėlto ji baikščiai tikėjosi, kad juos siejantis ryšys stiprėja. Tyliais vakarais atsidariusi langą Irma svajodavo apie jį. Ar ne pats Likimas (kuriuo ji niekada netikėjo) bus atbloškęs ją į šį miestelį? Ar ne pati Lemtis pakišusi sakmę, kad atvažiuotų čionai ir surastų čia jį, jai žadėtąjį? Kaip neišleisti iš rankų Likimo dovanos? Kaip tarti pirmąjį žodį? Kaip paaiškinti, jog atvažiavo vien tam, kad surastų jį? O kas, jei viskas yra kitaip, ir kaskart, žvilgtelėdamas į Irmą, jis visai apie ją negalvoja?

Pakylėjimas, džiuginęs Irmą kelias pirmąsias dienas, greitai atslūgo. Ji suprato kažkaip sugebėjusi atsivežti čionai ir visą savo gyvenimą: kaip buvo, taip ir liko visiems svetima, vakarais jos laukdavo tik knygos, tiesa, vos kelios, daug į krepšį netilpo, o ir nešti būtų buvę sunku. Ir dar senutė gėlininkė, kurios istorijos po truputį pradėjo kartotis. Jeigu ne tas vaikinas („mano vaikinas“, kartais pagalvodavo Irma, vien tam, kad pasimėgautų šio žodžių derinio skambesiu)… Kartais Irma mėgindavo raustis atmintyje, ieškodama kokio nors patarimo iš knygų, begalę jų buvo perskaičiusi, galbūt kurioje aprašyta panaši situacija? Bet, kad ir kiek laužė galvą, kad ir kokių gerų patarimų atkapstė, nė vienas netiko, nė vienas nepaaiškino tokio slėpiningo dvasinio ryšio, nesiūlė prielaidų, kas iš to gali išeiti… Labiausiai atminty krebždėjo psichologų postringavimai apie atotrūkį nuo realybės – Irma barė save už tai, kad iki šiol jais tikėjo.

Ji jau žinojo (juk jis nesuprato esąs šnipinėjamas, tiesa?), kad vaikinas taip sėdi prie kavinės beveik kasdien, apie valandą, visada vakarais, matyt, po darbo. Žinoma, visada vienas. Tik sekmadieniais niekad nepasirodydavo. Galbūt todėl, kad kavinė dirbo trumpiau? Kad jis užeitų į šalia esantį restoraną, Irma nebuvo pastebėjusi. Na, daryk ką nors, tylomis maldaudavo ji bemiegėmis naktimis, pasisveikink, užkalbink, pasiūlyk prisėsti šalia – padaryk ką nors! Nebetylėk, prašau, netylėk, nebegaliu, nebegaliu…

Vieną rytą, kai Irma virtuvėje plikė arbatą, o senutė gėlininkė, kaip ir kiekvieną rytą, buvo iššlepsėjusi į šiltnamį, kažkas pabeldė į duris. Irma net krūptelėjo. Pabeldė vėl, dar ne įnirtingai, bet nekantriai, ir ji nuėjo atidaryti.

Ant slenksčio stovėjo jis.

Sutriko abu. Irmai užgniaužė kvapą. Gerai, kad verandoje tvyrojo prietėmis: Irma kaip gyva nebuvo išraudusi, užtat dabar veikiausiai išbalo kaip šmėkla.

– Labas rytas, – vaikinui atitokti prireikė sekundės. – Nežinojau, kad čia gyveni.

Jis kreipiasi į mane „tu“! – tik tokia mintis šmėkštelėjo Irmai.

Nesulaukęs atsakymo vaikinas vėl prašneko:

– Atleisk, kad taip anksti, gal pažadinau? Bet man reikia gėlių. Labai daug gėlių ir labai skubiai.

Gėlių? Jam? Kuriems galams jam gėlės?

– Šeimininkė šiltnamy, – pralemeno Irma. – Aš jus nuvesiu.

Kvaiša nematyta, kodėl pati negali kreiptis į jį „tu“? Ką jis pagalvos?

Dar blogiau: ji spėjo dirstelėti į tas tokias pažįstamas akis. Vos sekundės dalelytę. Akys buvo pasikeitusios: nebe liūdnos, nebe sielvartingos, švytinčios veikiau nerimastingu džiaugsmu.

Vaikinas pats žinojo, kur rasti šiltnamį, bet Irma vilkosi iš paskos.

– Buvau susilažinęs su savimi, – lyg niekur nieko vėl prašneko jis, – kad anksčiau ar vėliau mane užkalbinsi. Ir pralaimėjau.

– Pats galėjai mane užkalbinti… – sušnibždėjo Irma.

– Pagalvodavau apie tai. Kartais atrodydavo: būtų gera pasišnekėti su nepažįstamu žmogumi. Kartais – atvirkščiai.

Jam reikėjo pagalbos, graužėsi Irma, tik neišdrįso paprašyti, o tu – negalėjai… negalėjai…

– Labas rytas, močiute! – šūktelėjo vaikinas. – Man reikia gėlių. Pačių šviežiausių ir pačių gražiausių, jūs jau pati išrinkit. Tik, jeigu galima, kuo skubiau!

– Kas dega? – atsigręžė močiutė gėlininkė ir pažvelgė į vaikiną, kaip pasirodė Irmai, labai meiliai.

– Nenujaučiat? Važiuojam Julytės parsivežti!

– Ak Dieve šventas! – net suplojo delnais senoji. – Pagaliau! Tuojau, Martynuk, tuojau…

Martynas. Pagaliau Irma sužinojo jo vardą. Per vėlai.

– Kas tas vaikinas, močiute? – kažkodėl dabar jau buvo visai nebesunku paklausti. Netgi beveik savaime suprantama.

– Vaikel, argi aš tau nepasakojau?

– Ne.

Irmai gnybtelėjo širdį. Tarp daugybės pramirgėjusių gyvenimų šio vaikino istorija tiesiog kažkaip nepasitaikė. Ir kodėl ji vis dėlto nepaklausė anksčiau? Dabar bent nesijaustų tokia kvailė.

– Aš jau skubu, – sutratėjo senoji, – bet jei tu, Irmute, padėtum man nusivežti gėles, pakeliui ir papasakočiau…

Irma stūmė karutį su margaspalviais žiedais ir jautė, kad Martyno istorija virvena pro šalį, nebekliudydama jos širdies. Prarastas… ir vėl viskas bus kaip visada. Rodos, ji atvažiavo čionai ieškoti senos sakmės pėdsakų, o ne žmonių gyvenimų? Senutė gėlininkė turseno greta ir porino:

– Seniau Martynas buvo smarkus bernas. Jo motina palaidojo vyrą du mėnesiai iki jam gimstant. Vargelio prisižiūrėjo, neklausk, nors kaimynai ir stengėsi padėti. Martynukas buvo geras vaikas, pati matai, koks gražuolis išaugo. Būdavo, išgeria su kitais bernais, bet nedažnai, vis motinai širdies užduoti nenorėdavo. Bet plikom rankom niekas jo paimt negalėjo, smarkus buvo, pirmas ir šokiuose, ir prie darbo, tik baisiai jau ūmus. Jei kas kada ir bandė pajuokti, kad į motinos sijoną įsikibęs vaikšto, užuot su jaunimu trankęsis, toksai šaunuolis veikiausiai pats pasekmių atminti nebenori. Mėgink tik pasakyti ką Martynui – kad nuvers žvilgsniu, rodos, gyvas supleškėsi, ne vienas ir į dantis yra nuo jo gavęs, tik kad vis pelnytai… Prisibijojo jo bernai, bet lyg ir gerbė, ir ne už tai, kad alaus daugiau už kitus susikliukint gali nenuvirtęs. Panos tai pulkais jam ant kaklo kabinosi, atsigint negalėjo. O anas ėmė ir įsižiūrėjo į kaimynų Julytę, tokią mažutę šešiolikinę, anei labai smagią, anei labai dailią, peliukę tokią. Mergos dantim griežė iš pavydo, mažu ir prikarksėjo nelaimę…

Jau beveik paryčiu Martynas vežė Julytę motociklu iš šokių, iš gretimo kaimo. Buvo gal truputį išmetęs… o gal ir ne, tikrai ne per daug, ne taip, kaip anas. Visai prie pat namų buvo, kai iš šoninio keliuko nestabdydamas išriedėjo traktorius ir užtvėrė kelią. O kas jį žino, kur trankėsi, kas tau naktimis traktoriumi duodasi, nebent samagono pritrūko… Martyną nubloškė į krūmus, bet jam tai nieko nenutiko, apsibraižė šiek tiek ir viskas. Bet Julytė… Bus jau daugiau pusmečio, kaip vis po ligonines, sako, septynias operacijas padarė, o gal ir visas devynias…

– Bet pasveiko? – pratarė Irma.

– Pasveiko… gyvens. Tik niekad nebevaikščios be ramentų. O Martyną lyg būtų kas pamainęs… Jo neteisė, ne jis juk buvo kaltas, tik ne visi norėjo tuo tikėti… Visaip žmonės pašneka, sako, Julytės brolis, savo draugus sukurstęs, pričiupo Martyną, bet tas nė neketino muštis, stovėjo rankas nuleidęs, paskui pakėlė galvą, pažiūrėjo į juos nė nemėgindamas slėpti tvinkstančių ašarų, o tada ir sako: darykit, ką norit, tik Julytės pagailėkit, dar netekėjusios našle nepalikit… Suglumo bernai, nesuprato, o jis: daviau sau žodį – jeigu ji išlaikys, vos parsivežęs iš ligoninės iškart ir vesiu, nelauksiu nė kol aštuoniolika sueis, nėra ko laukti, juk reikės visą laiką būti su ja, dabar, ne kada nors vėliau… Žmonės šnekėjo, neva nebūtų taip pasakęs, Julytė veikiausiai būtų ir numirusi, tiek buvo visa sulaužyta, vargšelė. Bet kai išgirdo apie tai, gal iš brolio ar dar ko, ne iš paties Martyno, taip ir įkibo į gyvenimą… Martynas laukė, kol bent kiek pasitaisys, tada tik pasipiršo, bet ji jau žinojo… o gal tik tada patikėjo. Jis lankė ją kas sekmadienį, o juk šitoks kelias… Tylus pasidarė, smarkumo nė ženklo nebeliko, vis nueidavo prie kavinės pasėdėti, tik vidun neidavo, anei alaus gerdavo, anei su kuo šnekėdavo, ir niekas jo nejudino. Jo motina visas akis išverkė, ale didžiuojasi sūnum, nors anokia čia laimė – marti invalidė…

Senutė kalbėjo ir kalbėjo, krovė ant prekystalio gėles ir porino, koks geras vaikas tas Martynas, kaip jiedu nepražus, juk šiais laikais ir visai be kojų žmonės net automobiliais važinėja… Irma palūkėjo, kol pasirodys pirmas pirkėjas, tada tyliai pasišalino. Protekine parlėkė į savo kambarėlį, stvėrė sąsiuvinį, pieštuką, įsijungė diktofoną ir kibo perrašinėti senukų pasakojimus, o galvoje įkyriai, nenutrūkstamai zvimbė: sutinku būti sutraiškyta, sutinku iškęsti devynias operacijas ir likti luoša, kad tik mane šitaip mylėtų… Irma dar pasiučiau kibo į darbą.

Kiek atitokusi staiga prisiminė, kad apie tą vienintelę sakmę savo senutės gėlininkės taip niekad ir nepaklausė. Rodos, čia veikė viską, tik ne tai, dėl ko ir atvažiavusi. Bene bijojo, kad ką nors nuveikus teks ir išvažiuoti? Reikia nešdintis iš čia, galvojo Irma, jei šeimininkė nieko negalės pasakyti, tarsiu, kad visos galimybės išsemtos. Senoji gėlininkė būtinai pasakys, jei ką žinos, ji visąlaik tokia paslaugi, padeda kaip įmanydama, tikriausiai mano, kad Irma – svarbus žmogus, kad jau valdžia už tokius niekus jai pinigus moka…

Ji vos sulaukė pavakario, kai senutė turėjo grįžti namo. Pati nežinojo, ko tikėjosi labiau: ar užčiuopti siūlo galą, vadinasi, dar užtrukti čia ilgėliau – galbūt net kur nors susidurti su Julyte ir visais jos ramentais? – ar vis dėlto atsimušti į akliną sieną ir tuojau išvažiuoti. Šeimininkė, aišku, nustebtų jai taip staiga pasipusčius padus… O kas, jei perprastų, kad Irma sprunka sužinojusi, jog Martynas skirtas ne jai?..

Prakeikta paranoja, ryžtingai tarė sau Irma ir, vos išgirdusi trinktelint laukujes duris, nuskubėjo kamantinėti šeimininkės.

Senutė gėlininkė klausėsi sakmės įdėmiai, deja, akivaizdžiai nuobodžiaudama. Ne, pati nieko panašaus negirdėjusi. Uoliai susimąstė, bandė prisiminti – bergždžiai. Atsiprašė, kad jos mama prieš mirtį jau šnekėjusi su dvasiomis, tad jokios sakmės nė nebūtų įstengusi papasakoti. Irma net pašiurpo – kaip galima atsiprašinėti dėl tokių dalykų? Ir tuoj pat šiurptelėjo dar kartą: juk sakmę valia patikėti kam nors kitam tik tada, kai grabas į nugarą dunksi? Net pasipurtė nuo tos minties: nuo kada tapai prietaringa? Juo labiau kad senutei gėlininkei sakmė, pro vieną ausį įėjusi, tuojau pro kitą ir išeis, ir nieko baisaus nenutiks.

Vis dėlto galiausiai šiokį tokį patarimą šeimininkė surado:

– O tu, vaikel, nueik iki miško. Pačioj pamiškėj trobeliokę rasi, visai sukiužusią. Ten tokia senė gyvena, gal ir tikra ragana, senesnė už visus miestelio karšinčius. Negirdėjau, kad būtų mirusi. Troba ten tik viena, neapsiriksi. Jei kas ir gali būti girdėjęs apie tavo laukymę, tai tik toji senė. Ji visą amželį prie to miško gyveno, sako, net vyras užkuriom atėjo, tik nežinau, ar teisybė, jei kada ir turėjusi kokį vyrą, tai nebent kai aš dar keturiomis ropinėjau. Buvo kadaise visai nuošalus vienkiemis, dabar – jau beveik miestelio pakraštys…

Irma buvo beiškeliaujanti tuojau pat, bet pagalvojo, kad sukriošusios senės veikiausiai eina gulti su vištomis ir temstant jokių svečių neįsileis… jeigu išvis įsileis. Tad grįžo į savo kambarį ir vėl kibo į darbą, rašė, kol užsnūdo, nusvarinusi galvą ant stalo. Paryčiais ją pažadino paukščiai, galvoje ūžė, į sprandą buvo įsimetęs dieglys, bet Irma atsispyrė pagundai griūti į lovą. Pasiėmė diktofoną, porą tuščių kasečių ir ant pirštų galiukų išstypčiojo laukan, kad nepažadintų šeimininkės. Kelias, kaip paaiškėjo, buvo tolimas; kad nieko negalvotų, Irma užsidėjo ausines ir eidama klausėsi vis tų pačių įrašų, per kelias savaites susikaupusių miestelio žmonių istorijų.

Galų gale pasiekusi lentą, ženklinančią miestelio ribą, Irma išjungė diktofoną. Juoda miško siena dunksojo visai netoli – netgi taip arti, kad saulė dar nespėjo užkopti aukščiau medžių viršūnių. Irma stabtelėjo pajutusi, kad ją tarytum kas veda ten, dar galiuką keliu pirmyn, kol ir kelią, ir ją pačią praris tankmė. Bet tuojau pastebėjo ir suklypusį trobesį – pajuodusią, suzmekusią lūšną. Pačioj pamiškėj, ne taip toli nuo kelio. Tik įsukusi į jos link vedantį žole užžėlusį, regis, ištisą amžinybę nevažinėtą, net nevaikščiotą keliuką, Irma susigaudė, kad trobelę supa dar ne miško, o seno, apleisto sodo medžiai. Rasos lašai varvėjo tiršti it medus, o paskui viršum miško kyštelėjo saulės kraštelis, ir visas pasaulis sužaižaravo.

Kol nespėjo persigalvoti, kol neapniko jausmas, kad pro visus mažus langelius į ją kažkas spokso, Irma sparčiu žingsniu prisiartino prie lūšnos. Vos pabeldusi į krūpčiojančias priemenės duris, išgirdo balsą:

– Atidaryta!

Irma akimirką delsė – ją apstulbino balsas, norėjosi išgirsti dar bent kelis žodžius, prieš susiduriant su jo savininke akis į akį. Balsas – veikiau vyro nei moters, duslus, žemas ir šiltas, be jokio senatviško girgždesio ar spigumo. Bet toji, kuri buvo namie, nieko daugiau nebesakė, tad Irma stumtelėjo duris ir žengė per aukštoką slenkstį į prietemą. Dar vienos durys, jau tvirtesnės, pro jas Irma pateko į virtuvę, o ten išvydo ir pačią senolę, ši mostu pakvietė į kambarį. Irma klusniai nusekė jai iš paskos, nors juto, kaip pagaugai ritasi nugara: senė panėšėjo net ne į raganą, o į raganos varną. Irma pasijuto patekusi tarsi į kitą pasaulį, o gal tik į kitą šimtmetį. Kvapas tvyrojo toks, kokį pajusi tik niekad nevėdinamame kambaryje, dusus ir suplėkęs, beveik neužuodžiamas, tik kvaitinantis galvą. Baugu buvo net kvėptelėti, kad nuo menko gūsio nesubyrėtų į dulkes baldai; Irma pagalvojo apie mumijas ir senas knygas, atrastus senovinius paveikslus, lobius, kurie nuo sąlyčio su oru tuojau virsdavo trūnėsiais. Ji atsargiai pritūpė ant kėdės kraštelio, kėdė nesubyrėjo, o į galvą ėmė lįsti jau visai praktiški klausimai. Kažin, ką ji valgo? Kas atneša jai pensiją ar produktų iš parduotuvės? O kas, jei numirtų? Prisiminė prie trobos mačiusi kelias besikapstančias vištas, kurios visai nederėjo prie aplinkos. Jei čia kas ir tiktų, tai juodas katinas. Bet jo niekur nebuvo matyti.

Toji paukštiška ragana ramiai stebėjo viešnią, nei ko klausė, nei kur skubinosi. Sutrikusi Irma leptelėjo visai ne tai, ko ketino klausti:

– Ar tamsta nelaikot katino?

– Turėjau kadaise. – Balsas – ir tikrai neįtikėtinas. – Bet netikęs buvo Rainys. Viščiukus pjovė.

Ką į tai atsakyti? Senoji ragana nė neketino jai padėti. Bent paklaustų, kokie vėjai atpūtė… Painiodamasi ir užsikirsdama Irma pradėjo vapėti, ko atkeliavusi: jai patarę… gal ji labai nesugaišinsianti (pusprote nelaiminga, dar paklausk, ar ji nevėluoja į lėktuvą!)… gal kokių senų pasakų… legendų… papročių…

– O kam tau? – galų gale paklausė senė, gudriai skersakiuodama į ją.

– Toks mano darbas, – pasakė Irma. – Užrašinėju senas sakmes ir tikėjimus, kad neišnyktų, kad liktų ateities kartoms… Tyrinėju… kokie anksčiau buvo papročiai, kaip keitėsi…

– O kam? – nutraukė ją ragana, kol Irmai dar visai nesusivėlė liežuvis.

Kažkaip ne taip viskas klostosi, ką daryti? – karštligiškai svarstė Irma. Iki šiol niekas nebandė jos šitaip supinklioti. Po šimts, raganos varna, negi sunku kokią pasaką ištraukti iš trūnėsių, paskui jau galėčiau atsargiai užsiminti ir apie girios sakmę…

– Dabar žmonės nebetiki senomis istorijomis, – pasakė jai ragana. – Žinia, patys viską geriau išmano.

Aš tai tikiu, žiojosi sakyti Irma, bet pajuto, kad toji paukštiška ragana mato ją kiaurai. Pradėsi meluoti – visai liežuvį mazgais sumes, o tik apsijuokti man tetrūksta…

– Aš kai kuo tikiu, – atsargiai pradėjo ji.

– O kuo?

– Na… nežinau… Kaukais ir nykštukais turbūt netikiu. Gal stebuklų būna? Tiesa, daugelį mokslas dabar gali paaiškinti…

Pasaulinė banalybė, dingtelėjo Irmai, bet kodėl man rodosi, kad nusišneku?

– Va burtai… gal burtai kartais ir suveikia… – Ji užsikirto ir nutilo.

– Velniais irgi netiki? – parūpo senei.

– Aš pati velnio niekad nemačiau. O pasakose velnių būna visokių, velnias – tai ožys, tai vokietukas, tai žalias žmogelis… Net nežinočiau, katruo tikėti…

Ragana jau žvelgė tiesiai į ją, nebe skersa akimi, ir kuo jau kuo, o burtais Irma beveik ėmė tikėti. Išpampęs liežuvis, rodos, užkimšo burną, ji nebeįstengė pralementi nė žodžio.

– Velniai žmogui kaip norėdavo, taip ir pasirodydavo, – tarė jai ragana. – Tik kad daugelis buvo įsigudrinę juos atpažinti. Dabar nebeatpažįsta, o ir velnias pasirodo rečiau, kam tuos žmogelius begundyti, kad patys peklon virtinėm traukia… O kad gyvuliai Kūčių naktį žmogaus balsu šnekasi, tu irgi netiki? Mano žmogus, amžiną jam atilsį, irgi netikėjo, kol savo ausim neišgirdo, o kitą dieną, žiū, keberiokšt nuo kopėčių, tik tik išslaugiau. Seniau žmonės vaikaičiams visus nutikimus papasakodavo, kad tie pažintų pasaulį, kad žinotų, ko reikia ir ko nereikia bijotis… Vaikaičiai, savo vaikaičiams pasakodami, gal ką pamiršdavo, gal ką nuo savęs pridėdavo, kad įdomiau būtų, bet svarbiausia teisybę visada pasakydavo. O tu, kad surašysi viską, ar kas iš tavo rašto pasimokys? Paskaitys koks gudruolis ir sakys: pasakos, taip nebūna. O iš kur jūs žinot, kaip būna, kaip nebūna?

Irma nesusigaudė, ką sakyti.

– Va tais, kur per televizorių, verčiau netikėtumėt, – pridūrė senė.

Irma apstulbo – senoji ragana ir televizorių turinti? Kažin, kur? Nejaugi lūšnoje ir elektra yra?

– Močiute, kiek tamstai metų? – įsidrąsino ji. O gal paminėtas televizorius išsklaidė kerus. Irma pajuto, kaip liežuvis šiek tiek atsipalaidavo. Gal dar pavyks pasukti kalbą reikiama linkme.

– Ar aš žinau? Gal du šimtu jau bus? Baigiu vaikaičius išlaidoti, o manęs kaip nepasiima, taip nepasiima.

– Ir visą laiką prie šito miško gyvenot?

– Na taigi, anksčiau gyvenau prie miško, dabar jau gyvenu prie miesto. Tik trobelė vis ta pati.

– Miškas… – svajingai ištarė Irma. – Turbūt daug keistenybių jame regėjot per du šimtus metų…

– Miškas kaip miškas, – senė gūžtelėjo pečiais. – Anei grybų, anei uogų dabar nebe tiek, kaip anksčiau. Būdavo, visa šeimyna per žiemą pramisdavo… Ir dabar užtenka, bet tik save vieną tereikia maitinti.

– Negi nežinot jokių keistų istorijų apie tą mišką? – išsprūdo Irmai. – Net ir aš vieną girdėjau. Seną sakmę, man ji labai rūpi…

– Kokią seną sakmę? – paklausė ragana.

Še tau, pagalvojo Irma, ar pati turėsiu šimtmečius čia gyvenančiai senei pasakas sekti? Bet negi turiu iš ko rinktis?

– O tu iš kur žinai? – pertarė senė, jai nespėjus nė dorai įsibėgėti.

– Ką – iš kur žinau? – nesusigaudė Irma.

– Šitą pasaką – kur ją girdėjai?

Koks skirtumas, norėjo rėžti Irma, bet neišdrįso.

– Man pasakojo… viena mergaitė, – sumurmėjo ji.

– Meluoji, – atkirto senė. – Šiais laikais mergaitės nesikužda apie senas pasakas. Viena mergaitė neporina, kita mergaitė nesiklauso. Netiesą sakai.

– Aš nemeluoju! – pasipiktino Irma. – Su šita sakme susidūriau du kartus. Antrąjį – aptikau užrašytą ant lapelio ir įkištą į seną knygą. Tada prisiminiau, dėl to ir atvažiavau čionai. Pirmą kartą man ją papasakojo viena mergaitė… nes manė… kad greitai mirs. Tikriausiai ji greitai ir mirė, bet aš tikrai nežinau.

– Tai ko pasakoji man? – ramiai paklausė senė. – Ar tu irgi manai, kad greitai mirsi?

Irma nesumojo, ką sakyti, bet paukštiškoji ragana nė nelaukė atsakymo:

– Ar tu labai ligota? Ar tu gyvenimą nugyvenai, vaikus užauginai, kad jau anapilin susiruošei?

– Aš nesiruošiu mirti! – sušuko Irma. – Vaikų neturiu, neturiu ir vyro, bet turiu įdomų darbą! Mano darbas svarbus, mes sergstime kultūrinį paveldą! Noriu šią sakmę užrašyti, surasti kitus jos variantus, kad visi išliktų mūsų kultūros lobyne, kad nepražūtų! Noriu išsiaiškinti, kas iš tikrųjų čia įvykę, sakmės neatsirasdavo lyg niekur nieko…

Raganos balsas pasikeitė, dabar sugaudė kaip požeminis varpas:

– Ne viskas šiam pasauly priklauso visiems. Ne viską valia smakams suėsti. Ar tu ką nutuoki apie pasaulį, ar tau vietoj širdies knyga įdėta? Kam tau žinoti sakmės paslaptį? Kad visiems aplinkui išplepėtum? Ar kada esi girdėjusi tokį žodį – atsakomybė? Jei paslaptis yra paslaptis, matyt, ne be priežasties, o kad atskleisi ją visiems – žinai, kas gali atsitikti?

– Kas? – paklausė Irma netekdama paskutinės vilties.

Senoji paukštiška ragana valandėlę tylėjo. Skvarbė Irmą žvilgsniu, supaisysi, ką galvojo. Kai vėl prašneko, dusliai gaudžiantis žemėtas jos balsas skambėjo jau kiek švelniau:

– Dabar tu eik. Ir gerai pagalvok. Nedaryk to, ko nesugebėsi pataisyti. Žiūrėk, kur eini. Gal tau pačiai dar kas parodys kelią. O ką gavai dovanų – brangink. Ir naudok taip, kaip tau buvo pasakyta naudoti.

Tai tarusi dar kryptelėjo galvą durų pusėn ir pati iškurnėjo iš kambario nebekreipdama į Irmą jokio dėmesio. Šiai nieko kito neliko, tik eiti lauk. Išspūdinusi pro priemenės duris dar išgirdo senąją raganą šaukiant savo vištas.

Reikės pranešti vyresnybei, pirmiausia pareigingai pagalvojo Irma. Tegul siunčia ekspediciją. Toji senė gali būti tikras lobis, tik kokiu burtažodžiu tą lobį pasiekti? Sezamai, atsiverk. Gal kokį psichologą ar derybininką reikėtų pasiimti? Kad tik suspėtų, dar ims ir numirs…

Prakeikta senė, Irma nejučia ėmė niršti, o apnikta niršių minčių nė nepastebėjo, kad pasiekusi kelią pasuko į priešingą nuo miestelio pusę. Knyga, matote, vietoj širdies įdėta. Prakiurksojau jūsų nugeibusiame miesteliūkštelytyje kelias savaites, įsitikinau, kas ten man įdėta, net įsitikinau, kad skauda! Išgraužk, nebegrįšiu, šiandien pat išvažiuoju namo, eik po velnių, kilnusis Martynai. Įsidėsiu vietoj širdies naują knygą, nelemta senpalaike, ir… velniai rautų, dar teks ataskaitą parašyti… Gal labai nespaus, nepradės staugti, kad rytoj ir atneščiau…

O kas, jei rytoj nusipirkčiau naują suknelę ir nueičiau kur nors išgerti raudonojo vyno? Tik… su kuo? Negi eisiu viena? Cha, kas nors parodys man kelią! Kas? Ir kokį šunkelį parodys?

Grįšiu namo, tada ir pagalvosiu, ar noriu ką nors keisti, apsisprendė Irma. Ir tik dabar susizgribo įžengusi į girią. Priešais buvo matyti kelio vingis, vingį išvydo ir atsisukusi, iš visų pusių ją supo sodri žaluma.

– Kodėl tas sušiktas kažkas neparodė man kelio iškart? – sušnypštė Irma sau po nosimi. Dar niekad taip nebuvo atsitikę, kad užsigalvojusi nuklampotų ne į tą pusę. Ir šiaip nemenką galą būtų tekę sukarti, o čia dar spūdink atgal…

– Ei, labas, – tarė kažkas.

Irma taip krūptelėjo, kad net senosios raganos trobos dulkės pažiro iš plaukų. Ne iš karto susigaudė, kad žiūri tiesiai į tą, kas pasisveikino. Ant spyglių patalo, nugara atsirėmęs į pušies kamieną, sėdėjo žmogus – iš tikrųjų žmogus, nors labiau priminė kokį krūmą: visas apžėlęs, rūbas lopiniuotas, tik akys žiba. Reikia manyti, ne vietinis: sėdėjo sau atsirėmęs į pušį ir lyg niekur nieko pusryčiavo. Šalia kėpsojo suzmekęs, matyt, pustuštis, visokių darganų regėjęs krepšys ir tokia pat skrybėlė.

– Toli išsiruošei be jokios mantos? – paklausė tasai krūmas. – Gal išalkai? Prisėsk.

Tankiame šabakštyne prasivėrė lenktas plyšys. Nejaugi šypsena?

– Ne, ačiū, – pralemeno Irma labai stengdamasi iš tikrųjų neatsisėsti: jai pakirto kojas.

Tasai delnu atsirėmė į žemę, lyg ketindamas stotis. O gal tik patapšnojo samanas šalia savęs.

– Nagi tūpk, – paragino. – Atsipūsi. Turiu duonos ir dešros. Dviese vis skaniau. Juk ne gaisro gesinti žygiuoji?

Judinkitės, įsakė Irma savo kojoms. Prakeikimas, kelias tuščias lyg iššluotas, jokio automobilio anei kokio kaimiečio su dviračiu, nieko. Nė gyvos dvasios.

– Nebijok, – pridūrė krūmas lyg ir nustebęs.

Kojos pajudėjo. Irma rėžėsi į tankių eglaičių guotą ir suskato brautis gilyn. Jei pavyks atitrūkti… prisiglausianti kur nors, kokioj įduboj, gal praeis pro šalį nepastebėjęs… veikiau krūmas, ne žmogus, gal ne kažin koks bėgikas…

– Nelįsk į tankmę, akis išsibadysi! – linksmai sušuko tas jai pavymui, ir ji pasileido tekina. Gelbėkit, norėjo rėkti, bet iš gerklės neišsprūdo nė garselio. O kas, be to paties krūmo, ir išgirstų?

Žmogiakrūmis… krūmiažmogis… Ji duso, bet vis dar plūkė pirmyn. Valkata nelaimingas, iš tų, matyt, na, tų… kuriuos Irma ypač niekino. O gal iš kur pabėgęs… išbadėjęs moters… Jei pasivys – kas tada? Kibti į akis? Spirti į kiaušus? Ar ji išdrįstų?..

Užkliuvusi už šaknies Irma plojosi visu ūgiu, laimė, pataikė nosimi į samanas, ne į kokį kelmą. Akimirką užsimerkė. Aiškiai girdėjo už nugaros šlumšinčius žingsnius. Po to – jau nebegirdėjo. Atsisėdo ir išvadino save kvaile: niekas jos nesivijo. Net krūmiažmogis nepanoro dėl jos šitaip vargintis. Matyt, sėdi sau ir toliau šlamščia duoną su dešra. Irmai sugniaužė skrandį. Tik šįsyk jau ne baimė – ji pasijuto baisiai alkana.

Atsistojo, nusipurtė spyglius, luktelėjo, kol praskaidrės staiga apkvaitusioje galvoje, tada apsidairė. Ir sumojo nė nenutuokianti, iš kurios pusės atbėgo, kur link jai eiti. Yra kelias, bus ir automobilis, išgirsiu, kurioje pusėje burzgia, tarė sau, kol pilve gurguliuojanti panika neišplito po visą kūną. Be to, diena giedra. Žiūrėk, kur saulė. Aha, net tokia knyggrauža kaip tu žino, kad reikia žiūrėti į saulę. Giria seniai nebe bekraštė, vis tiek kur nors išeisi…

Miškas buvo tankus, sausas, samanotas, kvepėjo viržiai ir sakai, svaigus gailių dvelksmas jaukė smegenis. Panika atslūgo, Irma žengė per minkštas samanas nejusdama nieko, tik kad jai gera miške. Pati nebeprisiminė, kada paskutinį kartą vaikščiojusi tikrame miške. Gal niekad. Pro visas odos poras į ją sunkėsi guodžianti ramybė.

Kai pro tankius kamienus praslydo šviesos pluoštas, Irma buvo seniai pamiršusi žiūrėti į saulę, net nesusigaudė, kad ši jau krypsta prie laidos. Irma ištiesė delnus, valandėlę žvelgė į jais srovenančią šviesą, paskui žengė ten link, kur vedė įkypas spindulys. Išnirusi pro kamienų rikiuotę sumojo atsidūrusi apskritoje laukymėje, iš visų pusių apsuptoje šimtamečių eglių. Laukymėje, neįtikėtina, gurgėjo upeliukas, o gal šaltinis. Kitu kartu Irma nebūtų nė pagalvojusi gerti iš upelio, bet dabar puolė prie jo, lyg būtų klaidžiojusi dykumoje, ne miške. Tik atsigėrusi pajuto, kokia yra pavargusi, visą dieną ant kojų po pusiaumiegės nakties, nevalgiusi, slogių minčių nukamuota… kokių minčių? Ji sėdėjo sodrioje, vešlioje žolėje, kažkur giliai dar sukirbėjo viena mintis: juk laukymėje mane surasti bus lengviau nei tankumyne. Žolė nebuvo šiurkšti, priešingai, minkštutėlė, taip ir traukė priglausti galvą. Irma nė nebandė priešintis. Dar spėjo nustebti, kad nejusti ropojančių vabaliukų, nematyti drugelių anei joks žiogas negriežia. Ir gerai. Niekad gyvenime nebuvo patyrusi tokios tobulos ramybės. Ji panardino veidą į sodrią žalumą ir akimirksnį prieš užmigdama suprato, kad sužinojo tai, ką ir norėjo sužinoti: visą tiesą apie laukymę ir jos sakmę…