Raimondas Kašauskas. Laikas

2023 m. Nr. 5–6 

Apsakymas

Pabunda iš bauginančio sapno, kurio gerai negali prisiminti, ir išgirsta tolimą traukinio žvangėjimą. Į rytus ar – vakarus? Ačiū Dievui, į rytus, dar ne keleivinis. Prekinis, toks sunkus, kad net virpčioja žemė. Jei nepatingėtų atsikelti, priglustų prie lango, pro miško tarpą išvystų ilgas, toli liežiančias žibintų šviesas, garvežio išspjaunamas raudonas žiežirbas ir apšviestą langą, pro kurį mašinistas stebi kelią. Lyg patvirtindamas, kad tai ne tas, bet kitas, prekinis, pratisai subliūva. O kitas, visai jo nelaukiamas, net neapkenčiamas, ateis iš rytų, pralėks pro Jazdausko sodybą, nutols miesto pusėje. Pusę šešių.

Pro praviras duris girdėti, kaip už plonos sienelės knarkia tėvas, kaip, tartum iš skausmo ar išgąsčio, sudejuoja motina, kaip skubriai, it karščiuodamas, alsuoja mažasis broliukas. Kartais pagalvoja, kad gerai, jog namie nėra laikrodžio, kad jis, nutupėtas musių, nuo neatmenamų laikų kabo ant sienos apmirusiomis rodyklėmis, nukarusiais svoreliais. Jei eitų, klapsėtų, muštų valandas, labiau nei koks pradundantis traukinys erzintų. Lyg tyčia niekas – nei iš kaimynų, nei iš miestelio ir nesugeba – gal tėvas niekieno neprašo? – sutaisyti. Taip, kaip ir ne vienuose kaimo namuose, jų gyvenimas rikiuojasi pagal saulę, o nuo to laiko, kai danai per kalvas, pelkes ir miškus nutiesė geležinkelį – pagal traukinius.

Nuėjusiojo į rytus, kur dunkso didelis Šiaulių miestas, traukinio žvangėjimas dar ilgai atsigirs, bet vis labiau tols, kol suvisai nutils, o pačiam, apsivertusiam ant kito šono, dar įmanoma užsnūsti, jei tik, žinoma, nekils kokių netikėtų minčių arba – tai daug geriau! – svajonių. Ir vienos, ir kitos randasi netikėtai, iš kažin kur, galbūt iš tamsios, žemę užklojusios rudens nakties, iš visur, kur būta paties, kur paliktos pėdos, gal iš to laiko, kai galvota, girdėta iš kitų, skaityta knygose, bet dar tankiau – iš savęs paties, iš to, kas randasi vienumoje arba stačiai – iš nieko. Atėjusios mintys ir svajos plevena, tartum švytėte švyti, jungiasi į keisčiausius paveikslus, skaidosi į dalis, tik ilgai neužsibūna, nuplaukia tartum debesys. Pačias maloniausias norėtų sulaikyti, pakartoti, bet, keista, sulaikytos jau nebe tokios gražios, išblėsta, net apkarsta, tačiau, laimei, nuslenka pačios, iškyla naujos. Tarsi nematoma upė tekėtų per patį, jis jaustų, net girdėtų paslaptingą, kartais – bauginantį jos šnarėjimą, tik nepajėgtų nei sustabdyti, nei atitraukti nuo jos akių.

Apimtam lengvo snūdo šmėsteli būsimas rytmečio kelias į miestą – pabjuręs šunkelis pro kaimynų sodybas, skendinčias tamsoje, kur tik retai spingteli mažas kaip žirnis žiburėlis, – gal langas, gal į kūtę einančio žmogaus žibintas, gal amtels šuo ir kas nors ištars:

– Turbūt Norvaišų gimnazistas ištraukia.

– Vargsta vaikas, – atsigirs kito balsas. – Kokia iš to nauda?

– Jie taip užsispyrę… O nusamdyti mieste kambario neturi iš ko.

„Taip, vargsta! – tartum jo paties pakeltu balsu kažin kas piktai atsako apkalbėtojams. – Bet jis lipa į aukščiausią kalną, ant kurio dega šviesus žiburys. O kai įlips, tai ir visus apšvies… Ir turėsite pastatyti jam paminklą!..“

Jam ne kartą nutinka, kad, esant vienam pačiam, pasidingoja, jog šalia – o gal jame pačiame? – yra kažin kas pažįstamas, į jį panašus, net kalbantis jo balsu, tačiau tai ir ne jis – kitas. Net ir jo balsas perpintas svetimom, iš kažin ko – iš suaugusiųjų, o kai pradėjo eiti į gimnaziją – iš mokytojų, iš kitų, irgi mokytų, žmonių nusiklausytom nebe žemaitiškos šnekos priegaidėm. Na, gal ir jo paties, tačiau tik ne dabartinio, bet būsimo, užkopsiančio į kalną, kuriame telpa ir jie visi, mokyti, kitokie žmonės. Kartais tasai kitas ima pasakoti ir apie jį patį, patarinėti, mokyti, ką daryti, kaip apsiginti ne tik nuo sapnų vaiduoklių, bet ir nuo piktų svetimų žmonių. Ne sykį girdi, kaip prabyla ir kiti, pažįstami, kartais – svetimi balsai, su kuriais, kaip ir su savimi, jis tai kalbasi gražiuoju, tai ginčijasi, tai pykstasi. Nors ir žino, kad visada tėra vienas, bet su juo tarytumei yra ir kažin kas kitas, net keletas, todėl nebėga nuo vienatvės, neieško draugų, – jam patinka toks, kad ir liūdnokas, paties susikurto vienišiaus buvimas.

Laukų keliukas baigsis, jis klampos takeliu per šlapią pievą ir, peršokęs vandens sklidiną griovį, atsidurs miške. Jei laukuose, kad ir tamsoje, galima įžvelgti kokią sodybą, vienišą medį, tai miške iškart daraisi aklas. Užtat kaip įsijungia klausa!.. Visas pavirsti viena plačia ausim, sugaunančia menkiausią garsą – užmintos šakelės trakštelėjimą, išgąsdinto paukščio šlumsėjimą, lietaus lašo paptelėjimą. Miške yra kažin kas – ne tik tas tavo paties kitas, ne kiti žmonės, pavyzdžiui, miškiniai, kurių jam tekdavo sutikti gražią pavakarę išdygus ant tako, ir nebegirdėti, daugelis – žuvę, ir ne tik laukiniai žvėrys, bet ir kažin kokios dvasios. Net jei ir spengtų mirtina tyla, vis tiek kažin kas joje būtų girdima: dingotųsi tai kažkieno žingsniai, tai prislopintas alsavimas, tai cinksėjimas tavo paties ausyse, ir nejučiom magėtų sustoti, įsiklausyti, arba, atvirkščiai, paspartinti žingsnį, bėgti, kad greičiau išnirtum į atvirą erdvę.

Nors ir joje nieko nematyti, bet žinai esant tolimesnių kaimynų sodybas, svarbiausia, prieisi geležinkelį, kur visada sausa, kur nieko nebereikia bijoti, nebent klausytis savo paties kojų čežėjimo per žvyrą. Nors tarp pabėgių – nei žingsnis, nei pusė, bet žingsniuoti jais gera. Jei ir išvysi kokią tamsią figūrą, jei ir apims baimė, bet kai prasilenksi, pasisveikinsi – galbūt atpažinsi apeiginį – apsidžiaugsi, kad ir tokiame tamsiame pasaulyje esama žmonių.

Išniręs iš miško, geležinkelio pylimas darosi labai aukštas, driekiasi per plačią šlapią lenkę, iki pervažos, nuo kurios į miestą – vieškelis.

Taip yra dabar, vėlyvą rudenį arba žiemą, kai nieko daugiau nebelieka, kaip tik spoksoti į tamsą, klausytis, na, užsimiršus – pasvajoti. O užsitęsus giedram rudeniui, ypač grįžtant namo, kai nėra ko skubėti, galima ir paskaityti žingsniuojant. Jei tiktai nelyja, jei vėjas neplėšia knygos iš rankų, ir ne vien lygiame vieškelyje, ant geležinkelio, bet ir laukų, pievų keliukuose, takuose. Sustoji, akimis išsimatuoji nuotolį iki posūkio, kryžkelės, griovio ir gali saugiai, retsykiais pažvelgdamas pirmyn, pasinerti į knygą. Taip perskaitė visus keturis „Winnettou“ tomus, o baigiant paskutinį, kur narsusis indėnas žūva, ašaros taip užtvindė akis, kad nebematė kelio. Pasitaikė lygiai toks pat, kaip knygoje aprašomas vakaras, kai atsisveikinantis su gyvenimu narsuolis apšviestas tokio pat raudono, kaip ir čia, saulėlydžio, ir jis pats, tarsi atsitokėjęs iš skaudaus sapno, negreitai susigaudo, jog aplinkui ne laukiniai Amerikos Vakarai, bet savojo kaimo laukai. Bet netruko pabosti nuotykių romanai, detektyvai, vis labiau traukė rimtos knygos, kurių daugelis neskaitė. O senyvas mokyklos bibliotekininkas, kuris tarėsi žinąs, kas jam tinka, kai perskaitęs Gogolio „Vakarus viensėdyje ties Dikanka“ paprašė „Mirusių sielų“, atsakė: „Tau per anksti. Imk „Buratino nuotykius“.“

Traukinys!.. Subliuvęs visai už nugaros, ne tik išblaško snūdą, bet ir mirtinai išgąsdina. Tartum iš tiesų ramiai eitų geležinkeliu ir vos spėtų nušokti nuo pylimo, o didelė, iki pat dangaus, tvieksdama akinančiomis lempomis, šnirpščianti pabaisa pralėktų pro pat šalį. Nutvilkęs žvarbiu vėju, pabėręs į akis dulkių, net žvirgždo, trinksėdamas per bėgių jungtis begaliniai ilgas sąstatas nužvangėtų tolyn, ten, kur anapus juodos, laukus, miegančias sodybas ir miškus užklojusios tamsos yra kažin kas, dega skaisti šviesa, galbūt nėra nė nakties. Ilgokai virpa iš baimės, tarsi tai ne sapnas, bet suaugusiųjų gąsdinimas vaikystėje, jog, esą, prilindus arti prie traukinio, įtrauksiąs ciongas. Išbudinęs iš paskutinio miego garvežys visai ne sapne, ne prisiminimuose subliūva dar sykį, bet jau toli. Laimei – ne šeštinis.

Apsiraminęs mintyse vėl žingsniuoja pabėgiais, kol prieina pervažą, suka į vieškelį. Šio kelio tarpo nubaltinti cementiniai stulpeliai parodo, kad iki miesto, kurio pašvaistė rausta padangėje, trys kilometrai. Kelias, nors ir tuščias, vis tiek tartum gyvas, išaušus jame pasitaikys pėsčių ir važiuotų, o grįžtant gal kas nors pavėžins: ne koks pasipūtęs, gerais arkliais važinėjantis dėdulė, o jo bernas ne savu vežimu ar išgėręs mužikėlis.

Tačiau mintyse išvydęs išsvajotąją, miesto pakraštyje ant kalno it gulbė baltuojančią gimnaziją, krūpteli. Tartum pirmutinį kartą į ją atkakęs, patyręs šitiek svajonių, laimės, štai šičia, gražiausių savo vilčių pilyje, nelauktai pasijustų svetimas, niekam nereikalingas, stypsotų vienas, užsiglaudęs už erškėčių krūmo, su karčiu pavydu stebeilytų į aikštėje pabirusius, ant sporto buomų besikarstančius, klaikiai rėkaujančius vaikus. O, kaip norėtų būti ne savim, bet – vienu iš jų!..

Bet ko jam ten andai vis dėlto reikėjo bijoti? Koks debesis tą šviesią rudens dieną, kai saulė tartum žeme ritinėjasi, galėtų užkloti dangų, aptemdyti akis? Ak, tie keletas miesto vaikėzų, kurių vienas ypač tvarkingas, dailiai, kaip suaugusiojo, sušukuotais plaukais, vilkintis trumpom kelnėm su prisikabintu suomišku peiliuku. Vaikėzo vardą jis jau spėjo išgirsti garsiai kartojamą vaikų: Kiurza. Kiti du, tarsi jo palydovai, niekuo neišsiskirs. Tasai Kiurza sugraužia didelį raudonšonį obuolį, švysteli kotelį ir, nusivalęs į šonus rankas, atsikreipia į naujoką, ima atidžiai apžiūrinėti. Gal stebisi, kad tokią karštą vasarišką dieną šis vilki milo drabužius, užsimaukšlinęs plačią it suaugusiojo kepurę, ir – tarsi jam, tarsi savo draugeliams – keistai per nosį suniauzgia:

– Jo-ho-hoo!.. Tai iš kaimo?..

– Iš, – atsako nedrąsiai, lyg susigėdęs šypsosi – tartum norėtų pasakyti ir kaimo vardą.

– Iš vidurio kaimo!.. – spėja Kiurza.

– Skaityti moki? – klausia jo palydovas.

– Moku, – iškaitęs atsakinėja kaimietukas.

– Kas čia parašyta?

Klausiantysis pakiša po nosim metalinį žibintuvėlį.

– Daimon, – sudeda šis įspaustas į skardą raides.

– Vokiškai tai reiškia – duok man, – paaiškina berniūkštis ir skaudžiai kerta į žandą. – Še, kad taip nori!..

Laukdamas kito smūgio, užsidengia veidą, bet vaikėzai jau išnykę. Šluostosi ašaras, kažin kam skundžiasi mintyse: dėl ko, kai visiems taip linksma ir gera, kai jo paties širdis kupina draugiškumo, net meilės visiems, jis kam nors gali nepatikti? Už ką? Ir ilgam pabūgsta šios svetimų, šūkaujančių, galinčių sudraskyti, į piktus žvėriukus panašių vaikų minios.

Ne, verčiau prisiminti, kokių nepaprastų, viliojančių dalykų iš pradžių patyrė gimnazijoje!.. Na, kad ir pažino mokytojų!.. Senų, jaunų, net suvisai jaunučių, poniškai apsirengusių – kostiumuotų, su kaklaryšiais vyrų, su trumpais švarkučiais, klostytais sijonėliais, žvilgančiomis šilko suknutėmis pasidabinusių, tarsi į svečius ar bažnyčią išsiruošusių moterų. Ir – tokių protingų, tokių malonių, kalbančių tokia gražia, be žemaitiško akcento, tokia kaip knygose, lietuvių kalba… Kiekvienas vis gražiai pasakoja apie savo dėstomą dalyką, ant lentos kreida rašo skaitmenis ir žodžius, rodo žemėlapiuose pasaulio šalis, kalnus, jūras, net seniai išnykusias karalystes. Ir taip gražiai, taip skambiai dėsto, kad daraisi lyg apsvaigęs, nebežinai, apie ką kalbama. Tik klausytumeis ir klausytumeis it gražių pasakų, kol apimtų panašus į saldų snūdą lengvumas.

Tačiau nežinai, kad vieną tokią pat gražią, saulėtą besibaigiančio rudens dieną tas gražus, pasaką primenantis mokytojų kalbėjimas, globėjiškas jų rūpestingumas baigsis. Štai tas senyvas, su žilų plaukų kuokštu, griežtos išvaizdos istorijos mokytojas, vilkintis duksliu, išsišovusiais kelnių keliais kostiumu, išties į klasę virpantį pirštą ir į kažin ką parodys. Į jį?.. Jis krūptels, ilgokai nesusigaudys, klasė ims juoktis, o pirštas vis taip pat stirksos nutaikytas.

– Tu, tu!.. – ištars mokytojas.

O kai jis atsistos priešais klasę, žilasis vyras palieps:

– Papasakok, ką žinai apie senovės Persiją.

Ką jis gali žinoti apie senovės Persiją? Beveik nieko!..

– Na, kas tokie ją valdė?

Tarsi griežtasis mokytojas nebūtų pasakojęs apie senovės persų valdovus, neminėjęs nei vardų, nei šimtmečių, kai šie karaliavo. Teprisimena girdėjęs, kaip, įsiveržus į šalį priešams, raiti persų sargybiniai vienas kitam perdavinėję žinią, kol ši pasiekdavo valdovą, tiktai mokytojui to per mažai. Knygoje matė nupieštą ir barzdotą valdovo galvą, tačiau nė apie jį nieko negalėjo pasakyti. O juk taip gera būdavo klausytis liūliuojančio pasakojimo, tyliai džiaugtis, kad esi gimnazistas, net mintimis išskristi iš klasės, sklęsti virš aprūdijusių skardos stogų vis tolyn, į šiltas ūkanotas tolumas, į kurias plaukia ir tie balti gražūs debesys, o pažemėje žaliuoja pažįstamos tėviškės kalvos. Net saldus laimės snūdas apimdavo!..

Gimnazistas!..

Kaip gražiai skamba tas žodis, kai jį kartoji pats sau, bet dar gražiau, kai ištaria vakarykščiai, kaime pasilikę draugai, įdėmiais žvilgsniais nulydintys suaugusieji.

Vaikai, užsidengę sąsiuviniais burnas, jam sufleruoja: „Darijus, Darijus“, – bet jis nieko nesupranta.

Nuo to laiko bijo ne tik šio žilo sukumpusio piršto savininko, bedančio tai į vieną, tai į kitą mokinį, bet ir kitų mokytojų. Ne vienas jų, iki tol toks gražus ir meilus, darosi panašus į budelį, kurį iš tolo pamatęs išsigąsti. O kas nežino, jog klasės dienyne prie jo pavardės jau rikiuojasi nebe vienas, bet keletas užriestom uodegytėm dvejetukų? Tartumei pildytųsi piktos ir plepios kaimynės pranašystė: jei visi būsią mokyti, tai kas kiaules beganysiąs?

Gimnazistas!.. Nežinojo, kad mokytis – toks pat sunkus, net juodas darbas kaip ir šieno grėbimas, daržo ravėjimas karštą vasaros dieną? Kur nepadeda jokios, kad ir pačios gražiausios, svajonės? Kur vyrauja nuolatinė nežinojimo ir dvejeto baimė?

„Turbūt keleivinis jau pajudėjo iš Šiaulių?“ – smilkteli.

Tačiau nepaliauja galvojęs, tik mintys sukasi dar greičiau, ir jau kita kryptim. Ar nėra galima kaip nors pailginti, arba – visai sustabdyti – laiką? Kad tos pora valandų, per kurias, sako, keleivinis privažiuoja jų kaimą, išsitemptų, taptų, pavyzdžiui, keturios? Iš kur gauti laiko, kad prisidurtum, pailgintum esamą? Iš to, kuris dar tik bus? Ar iš to, kuris jau buvo, kažin kur nubėgo? Juk ir praeityje, ir būsimoje ateityje jo yra tiek daug, ką gi reikštų išpešti kelias valandas? Bet kai laiko tamsoje, už lango, tiek daug, jam dabartyje duotas tiktai mažas trupinėlis!..

Ar jis negalėtų kaip vaikystėje – susirgti? Tegu sau bilda ne vienas, bet visa dešimtis keleivinių… Kas jam reiškia? O kaip tankiai jis sirgdavo, kaip, apimtas karščio, klejodavo, ir atrodydavo, jog pučiasi alkieriaus sienos, siūbuoja durys. Namiškiai taip juo rūpindavosi, nebevarydavo prie darbų, lepindavo. Gera būti visų mylimam, net jei ir sergi, tik tegu niekas neskauda. Jei tikrai nebeįmanoma šitaip susirgti – paūgėjęs taip ir nebeserga – tai gal įmanoma apsimesti?

O gal nebenorėti visai nieko? Nė pačiam visai nebebūti? Lygu pakišus galvą po apklotu – nieko nebesiklausyti, išgirdus – neatsiliepti? Tiktai šiltas svaigus snūdas įtrauktų vis giliau, išnyktų visokios baimės, užgestų blogos mintys, net laikas apsigręžtų ir imtų tekėti į kitą pusę. Taip pat, kaip pro gimnazijos langą žvelgiant į tolumas, kur nugrimzta balti debesys ir nutolsta apgaulingai meilus mokytojo balsas, ir laikas sustotų tartum senas, musių apdergtas namų laikrodis, vis taip pat neinantis begalę metų. Galiausiai laikas taptų ne priešu, bet ištikimu draugu, ginančiu ir nuo žmonių patyčių, ir nuo savos sąžinės priekaištų.

Numirti?..

Ir jam dingojasi, kad krenta į tamsią gelmę, kurios dugne spindi šviesa, laukia kažin kas labai gera it mielas, jau kadai nesapnuotas sapnas. Štai jie, būrelis vaikų, žaidžia pagelžkelės lankoje, ir kažkuriam ateina į galvą ką nors prieš ateinantį traukinį padėti ant bėgių. Gal pinigėlį, tik nė vienas jo neturi. Galima ir vinį, o kai nė tos nėra, vielos galiuką, net akmenuką… Bet jis negali nieko sugalvoti, tik junta, kad tas traukinys, išvažiavęs iš Šiaulių, artinasi vis labiau, o laiko lieka vis mažiau, sakytumei kažin kas jį karpytų žirklėmis kaip popieriaus lapą. Ir jis, pusiau sapnuodamas, laiko rankoje kažką, ką padės ant bėgio, ir ropščiasi ant pylimo. Tačiau, kai jau palipa aukštai, prie pat ausų garsiai, tarsi įsiutintas žvėris, subliūva garvežys. Vos spėja atšokti, ir ten, kur ką tik stovėjo pats, žvangėdami rieda vagonų ratai.

Tai nelaukiamas, net neapkenčiamas, šeštos valandos keleivinis!..

2020