Vaiva Markevičiūtė. Tylu tylu ir tamsu
2015 m. Nr. 11
Apsakymas
1.
„Kuo susirgai, tuo ir gydykis“, – toks buvo dažniausiai kartojamas mano tėvo sakinys. Jis kalbėdavo mažai, įprastai tik liepiamaisiais žodžiais arba jaustukais, todėl ši frazė, kaip dabar man atrodo, atspindėjo jo asmenybės esmę, atstojo jį patį. Čia sėdėdama daug galvojau apie tėvą. Keisti buvo mūsų santykiai. Esu tikra, kad niekados nebuvome apsikabinę, jis tėviškai neplekšnojo man per petį ir nespaudė rankos. Nė nekalbu apie tėvišką bučinį į kaktą. Net vaikystėje. Net nesu tikra, ar, kai buvau visai maža, jis mane pakeldavo iš lopšio. Dvidešimt ketveri mano gyvenimo metai prabėgo be tėviškų prisilietimų. Net prasilenkdami buto koridoriuje mes nesusiliesdavome. Dabar manau, kad to vengdavome abu. Mes su tėvu buvome panašūs, tačiau tikriausiai kaip tik šis panašumas tarp mūsų pastatė neperžengiamą sieną.
Toks pat jis buvo ir su motina. Niekad nemačiau, kad jie liestų vienas kitą. Jokių bučinių, jokių apsikabinimų, jokio prisilietimo prasilenkiant koridoriuje. Bet juk kažkada jie lietė vienas kitą, turėjo liesti.
– Juk atsiradau aš, – nejučia garsiai pasakiau ir nusišypsojau. Pradėjau kalbėtis su savimi balsu. Ir tai manęs nestebino.
Taigi mano tėvas kartodavo, kad reikia gydytis tuo, kuo susirgai. Tikiu, jei būtume nevengę prisilietimų, tikriausiai dabar mokėčiau plaukti ir nebijočiau vandens. Jis būtų nuplukdęs mane į ežero vidurį ir išmetęs iš valties. Ir aš nebūčiau nuskendusi. Būčiau išmokusi plaukti. Tačiau plaukti vis dar nemokėjau, o tėvo nebebuvo. Iki šiol skeptiškai vertinau į jo mėgstamą frazę. Pykdavau ant tų, kurie sakydavo, kad plaukti išmoksi tik įmestas į ežero vidurį. Tačiau visas pyktis ir netikėjimas dingo pamažu, taip pamažu, kaip dingo ir viena didžiausių mano baimių – tamsos. Nežinau, iš kur ji atsirado. Universitete psichologijos dėstytojas minėjo, kad vos gimęs vaikas nebijo tamsos, ši baimė nėra įgimta. Tačiau kiek save prisimenu, tamsos aš bijojau. Vaikystėje miegodavau tik prie atvirų durų, pro kurias kambarin iš koridoriaus skverbdavosi šviesa. Į tamsų kambarį neidavau, tiesiog neįstengdavau prisiversti žengti tamsios angos link, pakelti rankos – jungtukas buvo prie pat durų – ir įjungti šviesos. Pamenu, kartą vakare tėvai liepė kažin ką atnešti iš kambario. Jame buvo tamsu. Grįžusi sumurmėjau, kad negaliu ten įeiti, tegu jie uždega šviesą. Buvau apšaukta ir man liepė negrįžti, kol neatnešiu to daikto. Prisimenu tik ilgą spoksojimą į juodą skylę. Nežinau, kiek laiko prastovėjau atsirėmusi į koridoriaus sieną ir žiūrėdama į tą juodumą. Žinau tik tiek, kad dėl tamsos jie ant manęs daugiau niekada nerėkė.
Jau vėliau, būdama paauglė, pamačiau siaubo filmo anonsą, kuriame sakė: bijok ne tamsos, o to, kas slypi joje. Tuomet supratau, kad čia yra mano baimės priežastis. Tamsoje kažkas buvo. Aš nieko nemačiau, tik jaučiau, žinojau, kad ten kažkas tūno. To kažko bijojau iki šiol. Kol neprivertė aklinoje tamsoje leisti dienų dienas. Šią istoriją išgirdęs mano tėvas, tardamas mėgstamiausią savo frazę, tikriausiai šypsotųsi. Ir didžiuotųsi. Ne tiek manimi, kiek savimi. Kad buvo teisus.
Mąstant apie tėvą, už sandėliuko durų pasigirdo žingsniai. Žinojau, kas ateina. Jau atpažindavau jo žingsnius. Netrukus pro durų apačią prasiskverbė gelsva žibintuvėlio šviesa. Pasigirdo spynos trakštelėjimas. Prisimerkiau, nes net ir tokia silpna šviesa skaudino akis. Jis įėjo ir už savęs vėl užvėrė duris. Šviesą nukreipė į šoninę sieną. Vengė šviesti man į veidą, tačiau kartu nenorėjo, kad jį matyčiau. Kaip ir kaskart, regėjau tik jo siluetą. Jis turėjo būti tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties. Šiek tiek už mane stambesnis, bet nestoras. Nors, tiesa, jau turėjo pilvuką, dar ne pilvą, tačiau virš diržo jau šiek tiek pūpsojo. Tai pajutau, kai vienintelį kartą palietė mane sąmoningą. Apie pirmąjį mūsų susilietimą nekalbu, jo beveik neprisimenu. Kiek galiu spėti, jis keliais centimetrais už mane aukštesnis. Bet to negaliu tvirtinti, nes niekad šalia jo nestovėjau. Trumpai kirptais plaukais, jų spalvos pasakyti taip pat negalėjau. Įsivaizdavau, kad jis žilstelėjęs, taip lengvai, gal tik ties smilkiniais. Vaizduotėje buvau susikūrusi ne vieną jo portretą. Tiksliau, jo portretą vaizduotėje nuolat keičiau. Pirmosiomis dienomis atrodė, kad man žūtbūt reikia žinoti, koks jis. Žinoti taip, kad net iš giliausio miego pažadinta galėčiau jį apibūdinti. Žinojau, kad kai iš čia ištrūksiu, kai mane ras, išgelbės ar pabėgsiu, turėsiu jį apibūdinti policijos dailininkui, jis nupieš kuo tikriausią jo portretą ir tada Pagrobėją bus lengva sugauti. Žiūrėjau daug serialų. Viskas buvo paprasta, tereikėjo įsiminti bruožus. Tik jokių bruožų niekad nemačiau. Bėgant laikui šis portretas mano vaizduotėje nuolat keitėsi. Iš žiauraus žemakakčio kresno senio jis virto stipriu nuožmiu mėlynakiu, vėliau jo kakta vis aukštėjo, vienu metu maniausi jį esant kiek pliktelėjusį, tačiau plaukų tankumas grįžo, tik jie įgavo lengvą šarmos atspalvį, jį jau minėjau. Ir įsivaizdavau jį rudaakį. Gilios rudos akys, virš jų juodi, bet irgi kiek žilstelėję antakiai. Ir aštrūs skruostikauliai. Ir siauros lūpos, apatinė kiek platesnė.
Mes mažai kalbėjomės, bet manau, kad pažinčiau jo balsą. Todėl vilties dar buvo. Jei policija surinktų krūvą nusikaltėlių, iš visų jų atpažinčiau savojo balsą. Štai ir dabar prie kampe stovinčio stalo jis kažką šiureno, matyt, atnešė maisto, tada trumpam stabtelėjo ir neatsisukęs kreipėsi į mane:
– Šiandien neturėjau laiko.
Priėjo ir ištiesė man kažką suvyniotą į popierių ir foliją. Užuodžiau kumpį. Pirmosiomis dienomis jis manęs visai nemaitino. Buvau surištomis rankomis, o jos buvo prie kažko primazgytos, vėliau sužinojau, kad tai vamzdis, matyt, kanalizacijos. Mano kojas taip pat veržė virvė. Jis nusileisdavo į rūsį, į sandėliuką, atsisėsdavo ant kėdės, stovinčios prie durų, ir tiesiog į mane žiūrėdavo. Žibintuvėlio šviesą nukreipdavo tiesiai į mane, todėl negalėjau jo matyti, vien šviesos šaltinį, kuris rėždavo prie tamsos pripratusias akis, todėl tekdavo užsimerkti. Mano burna buvo užrišta, dantimis ir lūpomis galėjau nusmaukti tą skudurą, tačiau to nedariau, nežinau kodėl. Tai sugalvojau tik dabar, kai skuduro neliko. Gal bijojau, gal tiesiog nešovė į galvą, o gal jaučiau, kad jis tuoj pat ir skaudžiai būtų užtemptas atgal. Bet jis manęs niekad nemušė, neskaudino. Kaip jau minėjau, mane palietęs buvo tik du kartus – kai atvilko į šitą vietą ir kai į rūsį atėjo dar kažkas.
Niekad jam nesipriešinau, niekad nerėkiau, nesidraskiau, nebandžiau atsirišti, klykti ar blaškytis. Nepuoliau jo užgaulioti ar maldauti paleisti, kai jis nuėmė skudurą nuo burnos. Nesimuisčiau ir nesimušiau, kai jis atrišo man rankas ir antrankiais prirakino tik vieną. Nesispardžiau, kai atrišo kojas. Nesiekiau jo, kai eidavo pro šalį, neatstūmiau jo atnešto vandens ir maisto. Gal todėl jis ėmė manimi pasitikėti ir nebenukreipdavo šviesos tiesiai į akis. Gal todėl leido bent šešėlyje žvelgti į jį.
Paėmiau sumuštinį ir atvyniojau popierių. Tai buvo šlykštus maistas, žinojau, kad jį perka parduotuvėje anapus gatvės. Taip, aš jau supratau, kad jis manęs toli nenunešė nuo namų. Žinojau, kur esu. Tai buvo didelis juodas namas, stovintis už daugiaaukščių, netoli upės. Eidama pasivaikščioti dažnai pro jį prasukdavau. Jis buvo keistas jau vien dėl to, kad atrodė apgriuvęs, tačiau kartu ir aplipdytas balkonėliais, prieangiais, laipteliais ir bokšteliais – niekad neskaičiavau, kiek čia aukštų. Turėjo būti du, tačiau atrodė, kad jų yra daugiau – su visomis palėpėmis, cokoliniu aukštu ir, kaip dabar sužinojau, po juo esančiu rūsiu, gal net dviejų aukštų rūsiu, nes niekada negirdėjau gatvės triukšmo. Iš pradžių maniau, kad šiame name gyvena vien žmonės, kuriuos dieną matydavau sėdinčius tarp upės ir šiukšlių konteinerių, prie kurių šis būrys kartais snausdavo, gerdavo, klausydavosi muzikos iš didelio seno magnetofono. Tačiau geriau įsižiūrėjusi pamačiau, kad antrasis namo aukštas ir dalis, matoma nuo upės, gana tvarkingi, sudėti plastikiniai langai, toje pusėje net stogas pakeistas. Neįsivaizduoju, kiek čia buvo butų ir kiek žmonių čia gyveno. Tačiau viena žinau gerai – rūsiu šie žmonės nesinaudojo. Jis tapo mano namais.
Kramtydama sumuštinį svarsčiau, kaip užmegzti kalbą. Pagrobėjas nebuvo kalbus, tačiau norėjau bendrauti. Dabar, kai pajutau, kad atsikračiau tamsos baimės, kai suvokiau, kad juodumoje niekas netūno, jaučiau palengvėjimą ir netgi šiokį tokį dėkingumą. Norėjau su juo pasikalbėti. Jaučiausi drąsesnė – praleidau čia nemažai laiko, o jis manęs neskriaudė. Ir buvau gyva.
– Ar jau šąla? – atsargiai paklausiau.
– Dar ne.
P. sujudėjo kėdėje, pamaniau, kad jaučiasi nepatogiai dėl šio pokalbio, todėl kurį laiką tyliai kramčiau. Nenorėjau jo išbaidyti, nenorėjau, kad išeitų. Vienatvė ėmė slėgti. Anksčiau drebėdavau ir trokšte trokšdavau likti viena, tačiau dabar vienuma… liūdino.
– Kuri šiandien diena?
P. dar kartą pasimuistė ir pakilo nuo kėdės, paėmė pamazgų kibirą, stovėjusį netoli manęs, ir išėjo. Šviesos ruoželis durų apačioje dingo, koridoriaus gale trinktelėjo rūsio durys.
Lėtai baigiau valgyti – skubėti nebuvo kur. Iš folijos ėmiau formuoti rutuliuką, jo šiurkštus paviršius dirgino odą.
2.
Nuostabu, kaip žmogus gali prisitaikyti prie bet kokių sąlygų. Kai tik čia atsidūriau, galvoje sukosi tik mintis, kiek man liko, ką jis, P., man darys. Bijojau bet kokio krepštelėjimo ir kartu norėjau, kad viskas baigtųsi. Bijojau mirti. Bet jeigu mirti reikės, geriau greičiau, geriau nesikankinti, geriau nebūti kankinamai. Kai P. pirmąkart įėjo ir atsisėdo ant tos kėdės, bijojau net kvėpuoti, krūpčiojau nuo kiekvieno jo judesio ar garsesnio kvėptelėjimo. Bijojau, kad jis mane palies. Nemėgau būti liečiama. Net savo Tomo, su kuriuo gyvenau, kaip dabar žinau, gretimame name. Todėl užvis labiausiai bijojau, kad P. mane lies. Pirmasis mūsų susitikimas praėjo tylomis, jis laikėsi atokiai. Atnešė kibirą, pastatė netoliese. Tada nesupratau, kam jis skirtas, galvoje blaškėsi įvairios mintys, daugiausia šiurpiausios – jis dės ten mano kūno dalis. Neįsivaizdavau, kam daugiau mane grobti. Kam grobti eilinę merginą ir uždaryti ją rūsyje. Nebent esi žudikas maniakas, kuris su pasimėgavimu pjausto ją į gabalus ir krauna į aliumininį kibirą. Po kurio laiko supratau, kam tas kibiras. Kai po trečio jo apsilankymo užsinorėjau į tualetą. Norėjau gerti, norėjau šlapintis, tačiau tik ne tokiomis sąlygomis. Jis atnešė man vandens, pusės litro buteliuką. Gazuoto. Atsuko jį, išgirdau šnypštimą. Tačiau gerti atsisakiau, nusisukau, kai prikišo jį prie lūpų. Kaipgi galėjau gerti, jei nenorėjau prisišlapinti į kelnes? Dabar šios mintys atrodo juokingos. Teko prisiversti. Teko šlapintis į kibirą, girdėti tą siaubingą garsą tyliame rūsyje. Teko išmokti nusisukti, kai jis paimdavo kibirą ir išnešdavo jį laukan. Teko nesivalyti dantų ir nesiprausti. Priprasti prie savo baimės ir prakaito kvapo.
Kai prie jo taip pripratau, kad nesibodėjau nuosavo šlapimo ir išmatų kibire šalimais, supratau, kad nebeturiu ko bijoti. Jis manęs nekapos ir nedės į tą kibirą. Jis manęs nelies. Blogiausia, ką gali padaryt, tai išeiti ir palikti mane vieną. Todėl ne kartą bandžiau užmegzti kalbą, ir kuo toliau, tuo labiau mano monologas darėsi dialogiškesnis. O šis dialogas ir mūsų bendravimas – keistesnis.
Vieną kartą paklausiau, ar matė Tomą.
– Aš nežinau, kaip jis atrodo. Į namą juk daug kas vaikšto. Nesu tavęs matęs anksčiau. Nežinojau, kad čia gyveni, – tikriausiai tai buvo daugiausia žodžių, kuriuos vienu atsikvėpimu yra pasakęs.
– Ar galėtum pas jį… nueiti?
Rūsyje stojo tyla, bet galėjau prisiekti, kad šešėlyje esantis jo veidas trumpam susiraukė – mąstė. O tada nušvito – jis susidomėjo. Dabar manau, kad P. nebuvo nusprendęs, ką man darys. Tikriausiai jis veikė spontaniškai. Tikriausiai neturėjo plano. Ir tikriausiai jam pabodo apsilankymų monotonija, maisto ir kibirų nešiojimas. Todėl pasakiau jam namo laukujų durų kodą, aukšto kodą, buto numerį. Ir jis nuėjo. Jis nuėjo ir paskambino į mano buto duris.
Kuo aiškiausiai įsivaizdavau.
P. užkopė laiptais be jokios baimės ar nerimo. Rado praviras laiptinės duris. Jis paspaudė 54 buto durų skambutį. Trakštelėjo spyna, durys atsidarė, tarpduryje stovėjo jaunas tamsiaplaukis, vilkintis marškinėlius su kengūra ir užrašu „Australia“ (padovanojau juos per praeitas Kalėdas), laba diena, pasakė Tomas, laba diena, atsakė P., atėjau patikrinti dujų skaitiklio. Tomas, žinoma, nepaprašė parodyti pažymėjimo. P. įėjo į mūsų vieno kambario butą, stabtelėjo prieškambaryje – gal man nusiauti batus? Ne ne, viskas gerai, prašom čia, skaitiklis virtuvėje. Jiems keičiantis frazėmis, P. spėjo apžvelgti kambarį – nedidukas, su lova prie vienos sienos ir stalu priešais langą. Kompiuterio ekrane žybsėjo sustabdytas žaidimas, kažkas iš šaudymų serijos, gal karas, gal drakono žudymas, nežinau, nemėgau kompiuterinių žaidimų, todėl prie manęs jis nežaisdavo. P. nuėjo į virtuvę, kriauklėje išvydo neplautus indus, ant orkaitės – prikepusią keptuvę, joje mėtėsi mėsgalys. Iš už dujų skaitiklio išlindo tarakonas, nubėgo palei spintelės kraštą, tada kriauklės krašteliu, kol dingo už šiukšlių kibiro. Mes kovojome su tarakonais, dabar matau, kad kovojau tik aš. Mano butas nebebuvo mano. Koks mažas butas, nusišypsojo P., nusirašydamas skaitiklio rodmenis. Tinkamas vienam, atsakė Tomas. Prie durų nebebuvo mano batelių, aš paklausiau P., ar juos matė. Ten nekabėjo ir mano striukės. P. nematė, ar prie veidrodžio buvo mano kosmetikos, aš manau, kad nebe. Mūsų butas jau buvo jo butas. Mes nebuvome pati meiliausia pora. Tiesą sakant, prieš man atsiduriant čia, mūsų santykiai buvo pašliję, jau keletą mėnesių nesimylėjom, darbo grafikai nesutapo, todėl ir rečiau susitikdavome. Maniau, kad reikėtų dėti tašką ir keliauti tolyn, bet buvau tokia baili ir neryžtinga – aš nežinojau, kaip gyventi vienai, nenorėjai keisti vietos, man patiko butas, patiko rajonas, man patiko nieko nekeisti. Todėl tylėjau. Iš studentų bendrabučio krausčiausi gyventi su juo. Niekados negyvenau viena. Iki šio sandėliuko. Išties tinkamas butas vienišiui, atsakė P. Ar viskas gerai? pasidomėjo Tomas, žvelgdamas į skaitiklį. O taip, viskas gerai, duomenis turiu, atsiprašau už sutrukdymą. Viso gero. P. išėjo. Atėjo pas mane, atsisėdo ant kėdės ir visa tai papasakojo.
Aš ir nesitikėjau, kad Tomas rausis dėl manęs plaukus, nešios gedulą ar lakstys po miestą ir ant stulpų, stotelėse kabins mano nuotraukas.
– Ar kas nors išvis kabina mieste mano nuotraukas?
P. papurtė galvą.
– Kurį laiką buvo delfyje.
Įsivaizduoju šio straipsnio komentarus: pardavė į užsienį, pabėgo su meilužiu, guli Neries dugne. Kasdien dingsta daugybė žmonių ir tik kai kurie susilaukia nuosavo straipsnio internete. Dažniausiai vaikai. Arba jaunos merginos, išėjusios į parduotuvę nusipirkti šokolado ir niekada negrįžusios.
3.
– Kiek valandų?
– Be dvidešimt dešimt. O ką?
– Dar spėsiu į parduotuvę, – atsakiau jau iš prieškambario ir įsispyriau į batus.
– Ko tau ten?
– Noriu šokolado.
– Paimk man kolos skardinę.
– Gerai, iki.
Užtrenkiau duris, keturis kartus pasukau raktą ir nulėkiau laiptais žemyn. Dar nebuvo visai sutemę. Tik lempa prie laukujų durų neveikė jau kelintą savaitę, o netoliese augantys aukšti ir seni kaštonai užstojo gatvės žibintus, todėl prie namo buvo tamsu. Turbūt todėl niekas nepastebėjo, niekas nematė, kaip prie sienos stovėjęs vyras staiga griebė pro šoną lekiančią merginą, ši nė nesuprato, kas atsitiko, kai ant veido pajuto skudurą, o nosyje ir gerklėje – keistą kvapą. Netekau sąmonės. Nežinau, kaip jis mane nusinešė. Nežinau kodėl. Kai pabudau, aplink buvo tamsu. Buvau viena. Pykino. Šalta. Buvo birželis, į parduotuvę išlėkiau vilkėdama marškinėlius trumpomis rankovėmis ir ploną megztuką. Telefoną palikau namuose – juk tik iki parduotuvės. Piniginė buvo kišenėje.
4.
Sulaukusi penkiolikos, vasarą keletą savaičių praleidau stovykloje. Ten buvo ir mergina, mokėjusi burti kortomis ar bent jau taip sakiusi. Ji išdėliojo man kortas, nepamenu nei ką sakė apie mano praeitį, nei ką apie dabartį (kad įtikintų būrimo tikrumu), tačiau iki šiol prisimenu, ką sakė apie ateitį: „Tavo gyvenime bus trys svarbūs vyrai.“ Iki šiol svarsčiau, koks tas trejetas. Pirmasis, be jokių abejonių, yra mano tėvas. Žmogus, su kuriuo vargiai apsikeičiau keliomis šykščiomis frazėmis, jokio asmeniško pokalbio, tačiau vis vien visame pasaulyje man artimiausias. Dabar suprantu, kad trečiasis yra jis – mano Pagrobėjas. O kas buvo antrasis? Ilgą laiką maniau, kad tai vaikinas, su kuriuo gyvenau. Mano būsimas vyras. Tomas. Tačiau sėdėdama tamsoje turėjau daugybę laiko galvoti ir prisiminti. Ir vienu metu, kai gulėjau ant priplėkusio čiužinio ir pirštu vedžiojau palei siūlę, prisiminiau Roką. Vyrą, su kuriuo susipažinau internete, pokalbių svetainėje. Man buvo septyniolika, o jam – dvidešimt septyneri. Greit susidraugavome. Nakvojau jo dviejų kambarių bute, sename prieškario name: lubos labai aukštos, tokios pat aukštos ir siauros durys, langai seni, dvigubais stiklais, grindys medinės ir girgždančios, tualeto duryse vietoje rankenos žiojėjo skylė. Pamenu pačią pirmąją nakvynę. Tuomet draugavau su vaikinu iš Kauno, o pati gyvenau kaime. Atvykdavau į miestą ryte, išvykdavau vakare, kol vieną kartą Rokas pasiūlė pas jį likti nakčiai. Mano tylieji tėvai man viską leisdavo. Aš dažniausiai nieko nenorėdavau. Į jo butą grįžome vėlų vakarą, Rokas iškepė kiaušinienės. Tikiuosi, tu nieko prieš valgyti iš vienos lėkštės, ne kiek paklausė, o pasakė jis, atnešdamas tik vieną, labai tingiu plauti, pridūrė ir padavė man šakutę. Buvo vėsu, kojas apsiklojome vienu pledu ir sėdėjome dideliame kambaryje be proto aukštomis lubomis, pro pravertą langą kartkartėmis įsiverždavo pravažiuojančio automobilio ūžimas, nors šiaip buvo tylu tylu. Mūsų šonai vos vos lietėsi, ir galiu prisiekti – tai buvo intymiausias vakaras mano gyvenime.
Rokas jautėsi nelaimingas. Tokia buvo mano aplinka. Vien nelaimingi, vieniši ir nelaimingi žmonės. Tą vakarą aš sėdėjau ant siauros medinės palangės, nepatogu, bet naktinis miestas ir nelaimingas miesto vyras mane užbūrė. Lėtai rūkiau, net nerūkiau, cigaretė tiesiog smilko, o jis sėdėjo prie kompiuterio, mėtė nuorūkas į ant stalo stovintį stiklainį, jo kojinėje bolavo skylė, o iš kolonėlių sklido lėta „Burzum“ muzika. Tada staiga jis perjungė dainą, kolonėlės ėmė plyšauti ne tau, Martynai, mėlynas dangus, ne tau, berneli, rožėm klotas kelias. Rokas buvo Martynas.
Nakvojau pas jį dar keletą kartų. Atsimenu paskutinį. Mes valgėm keptas bulves – jau iš dviejų lėkščių. Sėdėjome jau kitame kambaryje – tame, kur jis miega. Ant sofos, ant kurios jis miega. Apsikloję antklode, po kuria jis miega. Fone niurnėjo televizorius, Rokas buvo tylus. Jo kambario kampe stovėjo nemažas balta paklode apgaubtas daiktas. Kas čia, paklausiau, eglutė, atsakė jis, niekaip neprisiruošiau jos nupuošti, todėl tik užmečiau paklodę. Buvo ruduo. Jis pasakė, kad jau metas miegoti. Nenorėjau išeiti, tačiau jis išlydėjo mane į kitą kambarį. Prašiau, kad bent neuždarytų durų – man buvo baugu šiame aukštame tamsiame kambaryje, nors pro langus smelkėsi blanki miesto šviesa. Bet jis neleido palikti jų pravirų. Nekelk man pagundų, nusišypsojo, girdėjau tik jo balsą tamsoje, bet žinojau, kad šypsosi. Svetimuose namuose visada miegu su rūbais. Tačiau šįkart norėjau juos nusimesti. Ryte jis mane išlydėjo.
Su Roku dažniausiai tylėdavome. Kaip ir su tėvu. Kartą buvau likusi viena Kaune brolio bute nakčiai. Brolis jau studijavo Kaune, savaitgaliais grįždavo į kaimą – taip prasilenkdavome. Taigi sėdėjau tame pustuščiame studentiškame kambaryje kažkur Šilainiuose, pro lubas veržėsi mušamos moters klyksmai ir vyro keiksmai, o aš paskambinau Rokui ir paprašiau atvažiuoti. Jis atvyko po kokios valandos, nešinas raudonojo vyno buteliu. Sėdėjome ant svetimo buto grindų ir gėrėme vyną iš butelio. Saulė nusileido, šviesos nedegėme, sėdėjome miesto prieblandoje. Žiūrėjau į jį, atrėmusį nugarą į spintą. Jis kalbėjo, kaip norėčiau viską pradėti iš naujo, viską mesti, gal išvažiuoti, o gal mirti, bet norėčiau, kad viskas baigtųsi. Žinojau, kad niekuo negaliu jam padėti. Abu nutilome, butelis baigėsi, norėjau atsisėsti greta, bet nepajudėjau. Galiausiai jis pasakė eisiąs, kur tu eisi, juk troleibusai jau nevažiuoja. Eisiu, atsakė, ir pareisiu. O gal pasiliksi? Nepasiliksiu.
Dabar spėlioju, kodėl jis su manim nepermiegojo. Rokas nuolat kalbėjo apie seksą. Man, septyniolikmetei paauglei, jis pasakojo, kaip tai natūralu ir kaip to nesupranta jo penkiolikmetės merginos mama. Kažin ar būčiau ką nors pakeitusi jo gyvenime. Bet jis turbūt galėjo pakeisti manąjį.
Paskutinį kartą jį mačiau Karo muziejaus sodelyje. Buvau ką tik išsiskyrusi su vaikinu. Rokas atrodė kažkoks kitoks, pasikeitęs, persimainęs. Pasikirpęs plaukus, kažkoks lėtas, kalbėjo nenoromis, kartu praleidome gal tik pusvalandį. Pasakojo, kaip nusprendė išeiti į kariuomenę, tikėdamasis, kad disciplina privers jį susiimti. Jis tikrai troško į kariuomenę, mačiau tai. Tačiau, perėjęs visus testus, suklupo ties psichologiniu. Pasakojo, kaip išmoko pergudrauti tą testą, kaip domėjosi, tačiau randai ant rankų užvėrė šią permainų galimybę. Pasakė tikriausiai išvažiuojąs į Vokietiją pas tėvą. Žinojau, kad tėvo jis nekenčia. Ir jis nuėjo. Mano antrasis vyras. Jei dabar jį sutikčiau, tikriausiai neišdrįsčiau paklausti, bet, sėdėdama šitame tamsiame rūsyje, pašnibždomis kartojau: kodėl manęs nepalietei, kodėl tą naktį neatėjai, kodėl manęs nepalietei…
5.
Galvojau, kodėl mano dingimo atvejis buvo vienas tų, kurie sulaukia atgarsio žiniasklaidoje. P. užsiminė matęs straipsnį delfyje, bet gal jų buvo ir daugiau. Bandžiau įsivaizduoti, kaip galėjo skambėti manosios antraštės, kas galėjo būti rašoma straipsniuose, kokie žmonės apie mane kalbėjo. Neturėjau daug draugų, o ir tie patys vargu ar kalbėtų su žurnalistais. Tomas – juo labiau. Tikriausiai kalbėtų tie, su kuriais esu bendravusi mažiausiai ir kurie mažiausiai manęs pasigedo. Pavyzdžiui, klasiokai ar grupiokai. Pasakotų, kokia rami buvau, kaip tikrai negalėjau pabėgti, kaip nesėsdavau į nepažįstamųjų automobilius. O tai nėra tiesa, nes mokykliniais metais nemažai keliavau autostopu ir viena – tiesą sakant, dabar šypteliu prisiminusi, kaip dauguma, išgirdę, kad tranzuoju viena, išpūsdavo akis ir klausdavo, ar nebijau. Ar bijojau? Nė kartelio. Neišsigandau net tada, kai krovininio automobilio vairuotojas pasiūlė su juo permiegoti už pinigus. Visiems atsakydavau jei taip visko bijosi, nebegalėsi net į laiptinę išeit. Į laiptinę. Nebijojau. Šie mažiausiai mane pažįstantys žmonės dievagotųsi, kad nestabtelėjau pasikalbėti su jokiu nepažįstamuoju, niekam nerodžiau kelio, paprašiusiam parūkyt negailėjau cigarečių. Galiausiai turbūt pasakotų, kad buvau stipri ir apsiginti nuo vieno užpuoliko galėjau, tikriausiai mane užpuolė bent keli ir pardavė. Kam žudyti mieste sutiktą merginą. Pardavė, tvirtintų jie visi, garantuotai pardavė.
Tačiau įdomiausia buvo, kada manęs pasigedo. Po kiek laiko Tomas pastebėjo, kad negrįžtu, kada paskambino mano mamai, o kada – policijai. Kam pirmiau. Nenoriu galvoti apie mamą. Apie ją negalvosiu.
6.
P. į mano sandėliuką užeidavo nereguliariai. Kartais kelis kartus per dieną, o kartais nesirodydavo kelias dienas iš eilės. Nebadavau, bet gerai jis manęs nemaitino, po kurio laiko pastebėjau, kad riešai gerokai suplonėję. Jei taip ir toliau, iš antrankių mano riešas tiesiog išsiners. Gal tai galėjo mane išgelbėti?.. Gal reikėjo nevalgyti ir to maisto, kurį jis man nešė, gal reikėjo badauti ir laukti, kol sulysiu tiek, kad tiesiog išsinersiu iš spąstų, pralįsiu pro durų tarpą ir galėsiu iš čia išslinkti. Bet kol kas ranka buvo tvirtai prirakinta, džiaugiausi tuo, kad vamzdis ėjo ne horizontaliai, o vertikaliai, todėl galėdavau atsistoti ir pramankštinti kojas. Tačiau kai P. užeidavo, turėdavau sėdėti, turėjau būti žemiau už jį, žiūrėti iš apačios.
Kartą jam pasakiau, kad rūsyje yra pelių ir jos mane gąsdina. P. nieko neatsakė, tačiau kitą dieną atnešė katiną. Tiesiog įmetė jį pro duris, pats neužsuko. Jaučiau, kad gyvūnas išsigandęs, atrodė, kad jis išsigandęs labiau nei aš, atsidūrusi čia pirmąją dieną. Ėmiau tyliai kalbinti katiną, kviestis jį – nežinau, kiek laiko nebuvau lietusi gyvo padaro. Tačiau katinas prie manęs taip ir nepriėjo. Po kurio laiko jis įsidrąsino, girdėjau, kaip tyliai laipioja ant kažkokių kampe sukrautų rakandų. Dar vėliau katinas išalko. Ir ėmė medžioti. Kramtomų kaulų traškesys aidėjo labai garsiai.
– Išsinešk katiną… – paprašiau, kai atėjęs P. sėdėjo savo įprastoje vietoje.
– Kodėl? Pelės.
– Geriau pelės nei tas garsas, kai jis traiško jų galvas.
7.
Nežinau, ar jis norėjo mane kankinti, ar būti malonus. P. pradėjo telefonu filmuoti lauką ir man rodyti. Iš pradžių tai buvo paprasti šio rajono vaizdai – upė, žvejai prie upės, paskui jis ėjo arčiau namų – parodė prie namo, kurio belangiame rūsyje tūnojau, žaidžiančius vaikus, netoliese saulėkaitoje besivartančius katinus, iš šių filmukų galėjau suprasti, kad vasara eina į pabaigą. Žiūrėjau į pienių pūkus pievoje ir šilčiau susisupau į man atneštą megztinį – rūsyje buvo šalta ir drėgna. Nežinau, kodėl jis nufilmavo į namą įeinantį Tomą, kodėl nufilmavo, kaip Tomas išlipa iš savo „Mazdos“ su Kostu, geru draugu, kodėl nufilmavo jų veidus, kodėl man tai rodė. Pasaulis sukosi kaip sukęsis, vaikai lakstė kieme, katinai vartėsi pievoje, o Tomas gyveno toliau. O ką jam reikėjo daryti, klausiau savęs. Vilkėti juodai ir nuolat braukti ašaras? Lakstyti su mano nuotrauka ant priekinio automobilio stiklo? Tik pamačiusi jo veidą supratau, kad dėl mano dingimo pirmiausiai kaltintas jis. Kas patikės, kad išlėkiau palikusi namuose telefoną ir nebegrįžau, kas patikės, kad jis nieko apie tai nežino?.. Tikriausiai patikėjo, bet dabar man atrodė, jog per daug jėgų jis turėjo atiduoti įrodinėdamas, kad ne jis mane pradangino. Jėgų rūpintis dėl manęs neliko.
Rodydamas šiuos vaizdo įrašus P. mane įdėmiai stebėjo, jaučiau įbestą jo žvilgsnį. Tačiau nei vienu veido raumenėliu neišsidaviau, ką galvoju ar kaip jaučiuosi. Nuo pat pirmosios dienos neparodžiau jokių emocijų (ar bent maniau neparodžiusi). Gal tai ir stabdė P. nuo bet kokių tolesnių veiksmų. Gal dėl to neturėjo jokio preteksto manęs liesti. Dabar galiu tik spėlioti.
Prisimindama pirmus du savo gyvenimo vyrus – tėvą ir Roką – galvojau ir apie trečiąjį. Nebandžiau įsivaizduoti, kodėl jis išsirinko mane, ar buvo viską suplanavęs, ar mane sekė, o gal griebė bet kurią pasitaikiusią. Buvau girdėjusi apie tai, kad kartais aukos įsimyli savo skriaudėjus, juos gina, nesijaučiau tokia, jo negailėjau ir nemylėjau, tiesiog galvojau, kad P. tikriausiai labai vienišas žmogus. Galbūt jis turi šeimą, gal namuose jo laukia žmona ir vaikai, gal turi žiurkėną ar šunį, tačiau vis vien jaučiasi toks vienišas, kad jam reikia už jį vienišesnio žmogaus. Aš buvau tokia. Jis turėjo mane – bet kada galėjo čia užeiti, atsisėsti ir į mane žiūrėti. Jis galėjo man daryti bet ką, bet norėjo tiesiog sėdėti tame pačiame kambaryje. O ką turėjau aš? Iki čia atsidurdama neturėjau nieko. Už kelių šimtų kilometrų likusią šeimą, su kuria susisiekdavau tik kas keletą mėnesių, tame pačiame bute gyvenantį Tomą, su kuriuo mūsų jau niekas nesiejo, tik lietėme tuos pačius daiktus ir kvėpavome tuo pačiu oru. Atsidūrusi čia po truputį pradėjau turėti save. Niekados, net likusi bute viena, nelikdavau su savimi. Negalėjau pakęsti tylos, sėdėjimo be darbo, todėl nuolatos ką nors veikiau: skaičiau, mezgiau, klausiausi muzikos, žiūrėjau filmus, neatsitraukdama peržiūrėjau ne vieną keliolikos sezonų serialą. O čia nebeturėjau jokių pabėgimo būdų, tik tamsą ir tylą, tik čiužinį, prirakintą ranką, retus P. vizitus, kurių metu nedarėme nieko, tik spoksojome vienas į kitą, apsikeisdami pavienėmis frazėmis, o dar dažniau visai nieko nesakydami. Čia išmokau likti su savimi. Todėl nedrįstu vadinti P. savo skriaudėju. Nebūsiu sentimentali, nevadinu jo ir gelbėtoju. Jis – tik žmogus, išmokęs nebijoti tamsos.
8.
Labai apsidžiaugiau, kai P. atnešė lietaus vaizdo įrašą. Trys minutės pakrantės ir upės, į kurią krenta rudens lietaus lašai. P. pasakė, kad vaikai, kurie žaisdavo ant laiptų, jau eina į mokyklą. Dienomis aplink ramu, tik po pietų jie vėl čia renkasi. Taip praėjo mano vasara. Vasaros man niekados nepatikdavo, per daug laisvo laiko, per daug šilumos, man patiko žiema. Gaila tamsoje ir drėgmėje praleistos vasaros. Taip ir pasakiau P. – gaila būtų čia praleisti žiemą, labai mėgstu žiemą, nieko nėra gražiau už pirmąjį sniegą. Tau nereikės, atsakė P., pamatysi sniegą. Žiūrėjau į tą lietaus vaizdą, girdėjau tylų jo šnaresį ir širdis ėmė stipriau daužytis – P. man pažadėjo, kad pamatysiu sniegą. Ir kažkodėl aš juo tikėjau.
Kitą dieną jis man atnešė sausą medžio lapą, nepažinojau medžių, o ir buvo per tamsu, kad galėčiau atskirti. Atnešė antrą megztinį ir kitas kojines. Jos buvo naujos, iškėlė jas priešais žibintuvėlį – storos rudos kojinės su išsiuvinėtais briedžiais. Nesusilaikiau nenusišypsojusi. Tikriausiai tai buvo pirmoji jam parodyta šypsena. P. sutriko, numetė man kojines ir staiga triukšmingai šleptelėjo ant kėdės. Iki tol jis elgdavosi tyliai, jo judesiai beveik nekeldavo garsų, todėl šis klestelėjimas privertė mane krūptelėti. Sulaikiau kvapą, girdėjau, kaip sunkiai ir garsiai jis šnopuoja. Pasigailėjau nusišypsojusi – nejau tai jį taip sujaudino? Sėdėjau nejudėdama ir klausiausi vis garsėjančio ir dažnėjančio kvėpavimo. Ir vėl pajutau baimę. Nežinios baimę. Kas bus dabar. Ką tai reiškia. Ką aš padariau. Ar jis išeis, paliks mane čia ir nebegrįš? O gal… palies mane? Tačiau jis sėdėjo ir nieko nedarė. Net nežiūrėjo į mane. Tiesiog sėdėjo įrėmęs rankas į kelius, kojos plačiai pražergtos, žibintuvėlio šviesa, kaip visada, nukreipta į sieną, todėl mačiau tik jo siluetą. Galiausiai P. atsistojo, pasiėmė žibintuvėlį ir pravėrė duris. Kurį laiką taip stovėjo, dvejojau, ar ką nors pasakyti, paklausti, kas atsitiko, paprašyti neišeiti, nepalikti manęs, pasėdėti čia, tačiau tylėjau, nedrįsau net kvėpuoti, toliau viskas vyko labai staiga – P. žengė keletą žingsnių už durų, jas privėrė, bet taip ir neuždarė, tada išgirdau dunkstelėjimą, pamačiau, kaip šviesos ruožas krito, pasisuko ir žibintuvėlio šviesa apšvietė siaurame durų tarpelyje gulinčią P. ranką.
Taip baigiasi mano istorija. Ilgai žiūrėjau į P. ranką, gal dieną, gal tris, o gal visą savaitę. Jau sakiau, kad laikas čia, tamsoje, teka kitaip. P. pirštai buvo gana ploni, ranka gulėjo delnu į apačią, mačiau mažojo pirštelio nagą – pačiame jo viršuje baltavo dėmelė. Kaip nedidelė snaigė. Jis sakė, kad pamatysiu sniegą. Kelis kartus prie tos rankos prisėlino pelė, gal tai buvo ne ta pati pelė, nežinau. Vos jai priėjus imdavau spardytis kojomis, pirmus kartus ji išsigando, tačiau vėliau manęs nebebijojo. Kai pelė laipiojo P. ranka, žibintuvėlio šviesa ėmė mirgėti, kol galiausiai užgeso. Likome tamsoje, mes trys – aš, P. ir ta pelė. Tiksliau, aš ir pelė. Bet ir ji iš čia išbėgo. Likau tik aš. Ir norėjau, kad tėvas mane apkabintų.