Deimantė Blusevičiūtė. Atsisveikinimas

2023 m. Nr. 11

Apsakymas

„Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė, kad Ernestos kalbos apie nelaimingą atsitikimą yra tik mėginimas papokštauti. O ir apžiūrinėdamas jos įtvarą jis nesiliovė juoktis ir stebėtis, kad, Ernestai norint sulenkti ranką per alkūnę, ši, suvaržyta gipso, linko tarsi visai per kitą vietą, kiek žemiau peties. Kiti irgi juokėsi, o Aušrinė būsimos gydytojos žvilgsniu tyrinėjo suluošintą Ernestos ranką. Tada jie visi dar buvo draugai…

Dabar, skaitant užrašytą sakinį, Ernestai rodėsi, kad sąnarys neatlaikys spaudimo ir lūš iš naujo. Ir tegul, kas jai darbo! Bet ne, tai buvo ne tai, vis ne tai. Ernesta įnirtingai papurtė galvą, lyg kas nors būtų galėjęs ją čia matyti, lyg šis judesys ką nors reikštų. Paskui ne mažiau įnirtingai užbraukė sakinį. Vienu brūkšniu, dviem, trimis… Pabarbeno tušinuko galu į popieriaus lapą, kuris taip daug žadėjo, kol dar buvo visai tuščias. Subraukytas jis nieko nebežadėjo, bet Ernesta nenorėjo taip lengvai pasiduoti. Ji jautė, kad tuoj, tuoj turės ką pasakyti. Kol galvojo, įsipylė dar vyno. Na kada gi, kada…

Nieko nevyko. Ernesta prisėdo. Paskui vėl pašoko ant kojų, atsinešė lėkštutę. Apžiūrėjusi ją pastebėjo, kad ši vis dar sutepta menkių kepenėlių taukais. Nelabai galvodama, ką daranti, nunešė ją plauti, nes lėkštutė turėjo būti švari. Kodėl visa tai buvo taip sunku? Atrodė, kad buitis slegia Ernestą. Štai medinė lentelė ant virtuvės stalo, į kurią taip neseniai susigėrė pjaunamo apelsino sultys, dabar ant jos guli pusė nenulupto apelsino ir peilis. Štai riebaluota lėkštelė jos rankoje, o ten tolėliau subraukytas popieriaus lapas ir atvėsęs vynas paprastame arbatos puodelyje, kurį vėl teks kišti į mikrobangų krosnelę. Ar viskas dabar taip ir bus?

O juk neatrodė, kad šis vakaras labai skirtųsi nuo praeitų metų Kalėdų nakties. Tuomet, kaip visada, šventė baigėsi dar neprasidėjusi. Ernestos tėvai atsisėdo žiūrėti televizoriaus, o sesuo išvažiavo pasveikinti draugių. Ernestai beliko žvelgti pro langą ir įsivaizduoti save esant kur nors kitur, arba skaityti knygą, arba daryti tai, kas jai visada sekėsi geriausiai – verkti ir dėl savo ašarų slapčia kaltinti kitus. Bet tą vakarą ji sugalvojo visiškai naują planą. Stvėrusi už kaklelio butelį, kuriame suteliūskavo vienas iš tų gėrimų, pradedamų gerti per šventes ir retai kada pabaigiamų, ji greitai, kol niekas to nepastebėjo ir nepradėjo reikalauti iš jos kokių nors paaiškinimų, užsirakino savo kambaryje. Paskui užsikimšo ausis ausinėmis, ir po keleto akimirkų jos klausą pasiekė pažįstami vieno muzikos grojaraščio garsai. Ernesta tik klausėsi ir gėrė, o Tomas, jos Tomas, sėdėjo priešais ją ir gėrė kartu. Būdama apsvaigusi ji nelabai galėjo suvokti, kaip šitai nutiko, bet jautė, kad jo esybė tuomet iš tikrųjų buvo ne kažkur ten, drauge su nuobodžiais giminaičiais, bet kartu su ja, jos kambaryje. Jis pažinojo tą kambarį. Jau buvo jame lankęsis.

Po išsiskyrimo vos keletą kartų ji taip aiškiai juto Tomą esant šalia. Kartą tai nutiko prie upės. Ji buvo įpusėjusi vieną iš savo ilgų pasivaikščiojimų, į kuriuos išsiruošdavo bent kelis sykius per savaitę, kai gyvenimas su tėvais pasidarydavo nebepakeliamas. Tuomet žingsniavo paupiu. Krantinė buvo pradėta naujai tvarkyti, bet dar nebaigta. Ernesta stabtelėjo, apėjo statybų tvorą ir per išverstą juodžemį nuklampojo iki cementinės atbrailos, kuri vėliau turėjo virsti lyg ir plytelėmis grįsto tako pakraščiu. Šių pasivaikščiojimų metu Ernestos niekada neužklupdavo nuovargis, tačiau tą kartą ji panoro prisėsti. „Vėlų vakarą, rudenį pilką…“ – skambėjo mintyse. Temo. Atrodė, kad vakaras juosvais pluoštais gula ant upės ir uždengia jos paviršiuje mirkstančius miesto žiburėlių atspindžius. Paskui priėjo Tomas, ir Ernesta, nė nepasisukusi pasižiūrėti, ar tai tikrai jis, pakvietė prisėsti šalia. Pakvietė labai paprastai, tarsi galvodama visai ką kita:

– Sėskis. Ko čia stovėti.

Ji juto, kaip Tomas atsisėdo šalia. Tiesą pasakius, jau kurį laiką nujautė, kad dar jį sutiks, nes ne viską, toli gražu ne viską buvo vienas kitam išsakę. Ir štai jis sėdėjo čia pat, toks tikras, kad jo artumas kone fiziškai ją slėgė. Bet Ernesta tylėjo. Viskas, ką norėjo jam pasakyti, pavirto į niekį, o paskui ir visai pasimiršo, kai Tomas atsirado šalia. Ji tik žvelgė į upę ir juto, kad Tomas irgi žvelgia ten pat. Ernesta žinojo, kad Tomas moka justi grožį taip pat, kaip ir ji. „Jeigu tai buvo atsisveikinimas, – vėliau sakė ji sau, – tai buvo vienas gražiausių atsisveikinimų mano gyvenime.“

Šitaip nerūpestingai pakviesti ką nors prisėsti šalia Ernesta išmoko iš paties Tomo, kai jiedu dar buvo kartu. Tai įvyko sodyboje, per vieno jų draugo gimtadienį. Ernesta priglaudusi prie ausies telefoną vaikštinėjo tinklinio aikštelės smėliu, labiau klausydamasi tylaus gurgždesio po kojomis nei to, kas jai buvo sakoma ragelyje… Tomas sėdėjo ant sūpuoklių, jos truputį lingavo, jis vis kilstelėdavo kulnus nuo žemės ir vėl juos nuleisdavo. Aplinkui buvo tuščia, visi linksminosi name. Tomui dažnai pasidarydavo nuobodu didelėse kompanijose. Ernestai dažnai ne laiku suskambėdavo telefonas.

Baigusi pokalbį Ernesta nesiskubindama priėjo prie sūpuoklių. Galėjo iš karto traukti atgal į vidų, juk ten buvo gėrimai ir juokas, triukšmas ir šokiai, viskas, kuo ji tuo metu gyveno. Bet ji priėjo prie Tomo.

– Sėskis, – murmtelėjo jis pasislinkęs.

Negalėjai suprasti, ar, užkluptas vienas ir nebeturėdamas kur dingti, jis tuos žodžius išstenėjo kone per prievartą, ar paprasčiausiai šitaip pasveikino seną draugę.

„Sėskis, ko čia stovėti…“

Tačiau keistas dalykas nutiko Ernestai įsitaisius Tomui prie šono. Ji staiga pasijuto tarsi sugrįžusi namo. Nors ir nepažinojo šio jausmo, bet būtent taip įsivaizdavo, ką reiškia grįžti į namus, kur esi savas ir laukiamas.

– Su kuo kalbėjai? – paklausė Tomas, atsispirdamas tai viena, tai kita koja.

Ernesta kojas laikė pakėlusi, kad nesutrikdytų jo ritmo.

– Su Gabriele, – atsakė nieko negalvodama, – ji turi bėdų su vaikinais.

– Hm.

Tomas, matyt, spėjo, jog Ernestai skambino kavalierius, su kuriuo ji susitikinėjo tą vasarą, kad mokslams pertrūkus turėtų kuo užsiimti. Bet Tomas nenumanė, kad nuo to laiko, kai jie atvažiavo į sodybą, Ernesta nebeatsakinėjo į savo kavalieriaus žinutes ir jau buvo bepradedanti galvoti apie gražiausius būdus, kuriais būtų galima jo nusikratyti. Gražiausio būdo ji vėliau taip ir neišsirinko. Išsirinko patogiausią, o visai atsitiktinai dar ir tokį, kuriuo užgavo gilų vargšo nelaimėlio randą, paliktą jo ankstesnės ilgametės draugės. Šitai jį visiškai sužlugdė.

Tomas taip pat nežinojo, kad name drauge su visais linksminosi ir labiausiai iki šiol Ernestos mylėtas vaikinas. Kad, vos prieš jai išlekiant laukan, jis, girtas ir svajingas, ją šokdino, o jai atsisėdus šalia Tomo, matyt, šokdino jau kitas merginas. Ernesta niekada nepuoselėjo vilčių, kad galėtų būti kartu su šiuo savo meilės objektu. Jai tik patiko paslapčia juo gėrėtis, retsykiais vėl prie jo priglusti, paprasčiausiai kalbėtis apie užgrojusią dainą ir apie tai, kokiame filme ją girdėjo. Prisiminti, kaip kartu jį žiūrėjo… Ji niekada neatskleidė Tomui, kuriuo iš jo draugų šitaip žavėjosi. Bet tai ir neatrodė labai reikšminga. Niekas Ernestai neatrodė reikšminga, nes ji žinojo, kad, kol šalia jos bus Tomas, nieko nereikš, kelių vaikinų širdis ji dar įmins į purvą ir kiek iš jų pavadins ją mirtina savo klaida, arba kiek kartų Gabrielė dar sutrukdys ją vidury vakarėlio, verkšlendama į ragelį. Nes Tomas visada bus pasiruošęs vėliau apie visa tai iš Ernestos išgirsti. Arba pasiklausyti jos tylos. Arba paklausti jos, kodėl dangus mėlynas, nors ežeras prie sodybos bespalvis, ir kodėl taip sunku ką nors mylėti, kai nežinai, kur eini ir kur nori nueiti.

„Sunku ne mylėti, sunku suprasti, kad myli.“

Ernesta taip pat žinojo, kad Tomas nusijuoks iš to teiginio ir pasakys, kad jis pats tikrai dar niekada nieko nemylėjo ir vargu ar kada mylės. Jis taip pat užsimins, kad pavydi Ernestai, nors jos nesupranta. Ji žinojo ir tai, kad jiedu dar ne kartą tąnakt eis parūkyti už sodybos teritorijos, slėpdami savo cigarečių atsargas ir patys slapstydamiesi nuo kitų gūdžioje girios tamsoje. Jie baidys nuo savęs vilkus, tamsoje brėždami plačius begalybės simbolius rausvais smilkstančių cigarečių galiukais, ir kalbėsis apie savo vaikystę, apie pažįstamus, ir apie tai, kad dauguma žmonių linkę tave laikyti draugu tik tol, kol esi jiems geras. Bet vos suklupęs pastebi, kaip jie tavimi nusivilia ir tavęs išsižada. Besąlygiška meilė neegzistuoja, sakė Tomas. Tik ne šioje srityje, ir šiaip retai kada pasitaiko. Taip pat Ernesta žinojo, kad jiedviem grįžus į namą Tomas išgers keliomis stiklinėmis per daug, kol Ernestos draugės, parsivertusios ją ant žemės, mokysis šokti viliotinį. O paskui visko persisotinusi ji tiesiog žvelgs į tykų, rytmečio brėkšmoje išsklidusį ežero paviršių, klausydamasi, kaip Tomas vemia kitame suoliuko gale, ir paprašyta nubėgs atnešti jam atsigerti. Nes draugas draugui padeda.

Tačiau tą praėjusių Kalėdų vakarą, kai jau nutraukusi ryšius su Tomu ji kažkokiu būdu sugebėjo išsikviesti jį į savo kambarį, Tomui bloga nepasidarė, nors jiedu ir gėrė kartu. Bloga pasidarė jai. Pravėrusi kambario duris išsmuko į svetainę, o iš jos, apdairomis, į virtuvę, dėl visa pikta nugvelbti kokio gilesnio dubens. Ir vos apsigręžusi kaktomuša susidūrė su motina, kuri paragino valgyti baltą mišrainę, kol ši dar nesugedo. Ernesta kažką numykė, nuleidusi žvilgsnį į grindis, ir nevikriai slėpdama dubenį už nugaros šmurkštelėjo pro motiną atgal į svetainę ir, jau nieko nebežiūrėdama, nudrožė tiesiai į savo kambarį. Nežinia, ar motina pastebėjo, kad tą vakarą ji elgėsi keistai. Retkarčiais Ernesta vis pagalvodavo, kaip joms sektųsi bendrauti, jeigu abi viena kitą suprastų ir iš tikrųjų galėtų susišnekėti.

Kai Ernesta kišo gleivėtus pirštus į burną ir žiaugčiojo susirietusi viršum atsinešto dubens, manydama, kad jai nuo to pasidarys lengviau, Tomo prie jos nebebuvo. Bet jis buvo, tikrai buvo tada, kai ji dainavo ir juokėsi, kai, siekdama įsipilti daugiau gėrimo, klupinėjo, kabindamasi į stalo kraštą, ir kai šoko viena. Tomas niekada nešokdavo kartu su ja, nebent kai būdavo visiškai girtas, nors ir tuomet jo kraipymosi negalėdavai pavadinti šokiu. Bet jos gebėjimas šokti, jos laisvė visada jį pralinksmindavo. Todėl ir tą vakarą jis praleido ant jos rašomojo stalo kėdės, toli gražu ne patogiausiai įsitaisęs, bet negalėdamas liautis šypsotis. Ernesta jautėsi taip, tarsi kalbėtųsi su juo, tarsi po ilgo laiko vėl būtų jam išsipasakojusi, nors nė vienas nepratarė nė žodžio. Jai tik darėsi nepaprastai ramu vien nuo minties, kad galėtų pasakyti jam bet ką, visiškai bet ką, ir jis tai suprastų. O jei nesuprastų, prisipažintų nesuprantąs. Paprašytų paaiškinti. Jeigu jis jos nesuprastų, ji atrodytų jam ypatinga ir keista, lyg kokia šiek tiek nežemiška būtybė, kalbanti nežemiškus dalykus. Ji žadintų jo smalsumą ir masintų mąstyti kitaip, negu jam įprasta, kitaip, nei mąstyti jį buvo išmokęs jo tėvas. Kartais, mėgindamas nuo to apsisaugoti, jis iš jos pasijuoktų. Bet niekada niekada giliai širdyje jos nesmerktų.

Tačiau kai praėjus maždaug valandai grojaraštis persimainė į smagesnį ir Ernesta nebeištvėrusi prapliupo bemaž balsu raudoti, Tomo jos kambaryje nebebuvo. Jis nebuvo pratęs matyti jos ašarų, neturėjo jų išvysti ir tą vakarą. Ernestos ašaros – tik šioks toks nesmagumas, pasitaikantis jos gyvenime kiek dažniau, negu reiktų. Neverta dėl jų kelti sumaišties kitiems. Ji niekam niekada savo ašarų ir nerodė, nebent motinai keletą kartų, kai visiškai nebegalėjo jos pakęsti.

Ernesta liovėsi trynusi lėkštelę. Ir vėl neskubėdama perliejo ją vandeniu. Riebių žymių ant indo nebesimatė jau po pirmo plovimo. Tačiau Ernesta išmuilino ir nuskalavo lėkštę dar bent šešetą sykių. Galiausiai, atsitokėjusi, ją nušluostė. Pagalvojo, kad, matyt, toji slegianti buitis verčia ją šitaip elgtis, todėl, atsispyrusi pagundai dar kartą indą išplauti, nunešė jį ant virtuvės stalo ir padėjo apverstą. Ernesta nenorėjo, kad buitis ją slėgtų. Niekam nepatinka lyg verčiamam kartoti tuos pačius veiksmus vėl, vėl ir vėl, be jokio aiškaus tikslo. Šluostyti dulkes, šluoti grindis, suplauti indus, retkarčiais perdėlioti produktus šaldytuve ir dar bent keletą kartų per dieną sugalvoti, kuo save pamaitinti! Įdomu, ar visų suaugusiųjų gyvenimas praranda skonį? O gal tai tik fazė.

Atsisėdusi prie stalo Ernesta ištiesė kojas. Tik dabar pajuto, kaip jas įskaudo nuo ilgo stovėjimo prie virtuvės kriauklės. Ji daug ko nebepajusdavo. Reikėjo skirti vis daugiau laiko norint įsigilinti į dalykus, kurie anksčiau atrodė tarsi savaime aiškūs. O laiko… Laiko ji jau retai kada turėjo. Pataisiusi popieriaus lapo padėtį taip, kad kraštinės būtų lygiagrečios su stalo kraštais, Ernesta permetė jį akimis. Nužvelgė visą ilgį, paskui – plotį, tarsi matuodama. Tik tada apsidairė, ieškodama tušinuko, ir labai iš lėto, lyg pirmą kartą suabejojusi tuo, ką ketino daryti, pasilenkė pakelti jį nuo žemės. Ir po išraityta ant lapo fraze „Aš mylėjau tave man nežinant“, kuri jau nieko nebereiškė, nes buvo nubraukta, ėmė įnirtingai rašyti „A Ą B C Č D…“ Surašė iš eilės visas abėcėlės raides, o ant apverstos lėkštelės nusipiešė stambią rodyklę. Iš tiesų buvo neįmanoma ką nors tikresnio nupiešti tušinuku ant maistui skirto indo paviršiaus. Todėl Ernesta nupiešė rodyklę ant lapo su abėcėle kampo, paskui šį kampą nuplėšė ir uždėjo ant lėkštelės dugno. „Laikysis“, – pagalvojo. Atstūmusi kėdę pakilo ir apžvelgė savo susikurtą įrankį. Kurį laiką jai atrodė, kad yra juo visai patenkinta.

Štai taip! Jeigu mūsų praeities demonai nenori pasirodyti patys, mes juos išsikviečiame! Ir darome tai visais įmanomais būdais, iš visų jėgų šaukiame, kol tie niekšai susimyli mus aplankyti. Juk mums, pagaliau, priklauso juos pamatyti, ar ne? Mes priklausome savo praeičiai taip pat, kaip ir ji priklauso mums, esame atsakingi už savuosius demonus, kaip ir jie atsakingi už mus, už tai, kuo mes esame ar kuo nesugebame tapti. Visa tai yra nepertraukiamas, kone erotinis ryšys… Nors ne, fui… Ernestai buvo neįprasta šitaip galvoti apie Tomą. Tarp jųdviejų viskas buvo kiek kitaip. Ką tokio ji patyliukais žadėjo jam, apsisprendusi visam laikui jį palikti, kai jiedu vienas su kitu nebesikalbėjo? Ką ji murmėjo sau po nosimi, prieš pradėdama balsu šaukti, kad nebenori daugiau niekada jo matyti? „Vieną dieną tavęs nebebus, – sakė ji jam negirdint, – kažkur tenai tavęs nebebus, ir tu atgimsi, tu gyvensi, būsi ir keisies tik manyje. Tu visada išliksi toks, koks buvai su manimi, o aš tik kalbėdamasi su tavimi išsaugosiu gražiausią dalį savęs, kurios jau niekaip kitaip nebeatgausiu.“ Tuomet ji iš tikrųjų tuo tikėjo. Tikėjo, kad jiedviem pavyks palaikyti ryšį, iš tiesų jo nepalaikant, kad ji mintyse vis dar galės kalbėtis su Tomu, iš tiesų su juo nesikalbėdama. Ir kad dėl to viskas bus bemaž taip pat, kaip buvo jiems draugaujant, o gal net geriau. Ji tikėjo, kad išsaugos Tomą savyje, išlaikydama atsiminimus apie jį, pamažu apipindama juos apmąstymais ir vaizduote, pagražindama mitais ir legendomis, ir šitaip leisdama Tomui augti joje bei kartu su ja. Ji žinojo, kad gyvendamas išorėje Tomas galės augti ir keistis pats vienas, nekontroliuojamai, todėl vieną dieną ji galbūt jo ir visai nebeatpažins. Tačiau jos viduje Tomas augs tik jos prižiūrimas ir keisis tiek, kiek būtinai reikės, ir skaudins ją tik tokiais būdais, kokiais jau anksčiau buvo įskaudinęs. O gal ji taip daug apie visa tai negalvojo. Gal ji tiesiog nelabai galėjo įsivaizduoti, kaip reikės toliau gyventi nesikalbant su Tomu. Ji nujautė, kad iki išsiskyrimo jiedu jau buvo pasakę vienas kitam tiek, jog nuolat kartojant jų žodžius, sujungiant pavienius sakinius, keičiant aplinkybes būtų galima kurti vis naujus dialogus ir naujas prasmes kad ir visą likusį gyvenimą.

Kaip galima mylėti kitą, kai nežinai, kur pats eini ir kur nori nueiti?

„Eisiu eisiu… Į tave, kaip lig šiolei ėjau…“

Va šitaip. Nes eiti, pasirodo, galima ne tik į kokią nors vietą, bet ir į kitą žmogų.

Bet dabar Ernesta tyrinėjo savo surašytas raides, stebėjo, kaip menkiausių jos judesių sukeltas vėjelis krutina popierinę rodyklę ant apverstos lėkštės, ir negalėjo suprasti, kodėl šįkart iškviesti Tomą sekėsi daug sunkiau nei aną Kalėdų naktį. Juk šį vakarą ji jau buvo tam pasiruošusi, nuodugniai viską suplanavusi. Laukė, kol baigsis darbo laikas. Paskui nulėkė į parduotuvę nusipirkti vyno. Dėl viso pikto pasiėmė su savimi asmens dokumentą, mat perkant svaigalus jai retkarčiais dar neramiai daužydavosi širdis. Bet kasininkas nepaprašė jos įrodyti savo amžių, jau kurį laiką jos niekas to nebuvo prašęs. Išėjusi iš parduotuvės ji dar kiek pasivaikščiojo gatve, norėdama prasiblaškyti ir pailsinti akis, vėlų vakarą, tik jau nebe rudenį pilką. Grįžusi nebesijuto tokia alkana, kaip prieš išeidama, todėl, kaip buvo numačiusi, prisipylė į puodelį vyno ir, susiradusi internete tą patį seną grojaraštį, paleido muziką. Nurijusi pirmą vyno gurkšnį ėmė laukti. Tačiau nieko neįvyko. Kuo ilgiau Ernesta gėrė, tuo labiau ją sėmė neviltis, atrodė, lyg kas tyčia būtų sumanęs pasijuokti iš jos ketinimų, jai darėsi pikta, grojaraštis erzino. Kažkas nepaliovė jos slėgti, matyt, kad buitis, bet Ernesta nenorėjo to pripažinti. Ji pritildė muziką ir paleido kitą, ne tokią įkyrėjusią dainą, bet nuo to niekas nepasikeitė. Išgurkšnojusi pusę puodelio Ernesta išėjo į balkoną parūkyti, nors buvo prisiekusi sau, kad daugiau to nebedarys. Besiraivantys ir lyg klaikiais pabaisos pirštais rūkantįjį apgobiantys cigarečių dūmai, kuriuos paauglystėje taip romantizavo, jau seniai nebereiškė jai nei laisvės, nei maišto, nei ramios priebėgos. Atsiradus galimybei bet kada jų įkvėpti, jie staiga pavirto tik gerklę graužiančiais nuodais. Pačiai keista, kad, pagaliau galėdama rūkyti laisvai ir kada panorėjusi, rūkė daug rečiau.

Koridoriuje Ernestai kiek apsvaigo galva, ir ji tai palaikė ženklu, kad Tomas jau tuoj ateis. Grįžusi prie virtuvės stalo nurijo dar kelis gurkšnius vyno, norėdama kuo ilgiau išlikti apsvaigusi. Paskui, ėmusi nuobodžiauti, vėl nukreipė dėmesį į muziką, ilgai rinkosi dainą, kurią iš tiesų būtų norėjusi išgirsti, bet taip ir neišsirinkusi pakilo šokti. Sušilusi atsisėdo, palietė puodelį ranka, bet iš jo nebegėrė. Pamėgino įsivaizduoti, kad Tomas sėdi priešais ją ir kad ji gali su juo kalbėtis, nors puikiausiai jautė, kad jo nėra, vis dar nėra… Kad jį kur! Praeities demonas nepanoro būti iškviestas.

Bet jeigu nepanoro dabar, kai visos aplinkybės kruopščiai apgalvotos ir teisingai sustyguotos, dabar, kai jam pačiam, atrodė, beliko tik parsirasti pas ją… Jeigu nepanoro dabar… kas galėjo užtikrinti, kad norės kokį kitą sykį?.. Ernesta jautė, kaip viduj ją stingdo neviltis. Pasirodo, viskas vien nuo jos nepriklausė. Pasirodo, demonai gali turėti savo valią, net ir tūnodami mumyse. Tuo labiau kad ir mes patys norime išlaikyti nuo jų nepriklausomą valią. Sava valia atitolina, skaldo ir skatina konfliktus. Kai tavyje yra ne vienas jos šaltinis, ilgainiui imi pats su savimi nebesusikalbėti.

O gal Ernesta paprasčiausiai… gijo? Šitaip pagalvojusi ji susiraukė labiau negu išgėrusi vyno. Ne, ji negali gyti. Gyja tik nuobodos! Ir tik nuobodos tiki, kad juos kaip nors paveiks laiko tėkmė. „Man tik reikia laiko, – sako jie, – laikas užgydys visas žaizdas.“ Na, o kas tada, kai žaizdos užgyja? Tada sėdi vienas namie ir gurkšnoji vyną arba šluostai dulkes, šluoji grindis, šildai mikrobangų krosnelėje maistą… Ir nieko, nieko nejauti. Tada jau, matyt, iš tikrųjų gali laikyti save suaugusiu. O ką Ernesta žadėjo Tomui, kai jo nebebuvo šalia? Ji pasilenkė prie popieriaus lapo. Akimirką patikėjo, kad jai vėl svaigsta galva, bet taip pasirodė tik dėl sujudėjimo. Ji nekentė tokių vakarų, kai gėrė, bet negalėjo apsvaigti. O šis vakaras pasirodė esąs kaip tik toks.

Po surašytomis ant lapo raidėmis tušinuku suraitė:

„Jei gyti reiškia pamiršti tave, aš gyti nenoriu.“

Permetusi frazę akimis, vienu tiesiu brūkšniu ją užbraukė. Po ja parašė:

„Jei gyti reiškia paminti tave, aš gyti nenoriu.“

Užbraukė ir šią.

„Jei gyti reiškia pamiršti tave, aš gyti nenoriu.“

Ir vėl užbraukė. Pavargusi susimąstė. Prisiminė, kad visai neseniai, išsiruošusi su draugėmis papramogauti naktiniame klube, sutiko vieną kavalierių. Jis kvietė Ernestą į savo kambarį viešbutyje. Buvo Norvegijos kariškis, todėl kur nors kitur nelabai galėjo ją pasikviesti. Žadėjo pusryčius ir visa kita. Ką ji tada jam atsakė? Sakė, kad jai labai gaila, bet kvietimo priimti negalinti, nes ką tik patyrė itin skaudų išsiskyrimą. Ir kurį laiką pati tuo tikėjo. Kol susivokė, kad tas „ką tik“ buvo prieš trejus metus. Drausdami sau pagyti, matyt, išvis prarandame galimybę pajudėti iš vietos. Atsisakę pripažinti, kad esame iš dalies pavaldūs laikui, atsimetame ir nuo visuotinio kaitos dėsnio, leidžiančio mums išlikti. Ernesta buvo įsitikinusi, kad jai niekada niekur kitur nereikės judėti, tik…

„Į tave, kaip lig šiolei…“

Bet trumpa pažintis su norvegu leido jai suprasti, kaip ji troško pabučiuoti ką nors kitą. Keista ir nejauku pripažinti, kad ilgą laiką paskutinis jos bučiuotas vaikinas buvo Tomas…

Tačiau šį vakarą jos pokalbis su Tomu turėjo būti visiškai nekaltas. Ji tik norėjo dar kartą pasijusti jam artima, įsitikinti, kad tai vis dar įmanoma. Norėjo pasikviesti jį pas save, nors svečių nemėgo. Jie tik prinešdavo purvo ant kilimo ir padidindavo komunalines sąnaudas… Bet Tomui ji visada būdavo pasiruošusi padaryti išimtį. Iš pradžių jis nesuprastų, kur atsidūrė, svečiuotųsi čia pirmą kartą. Ernesta pasigirtų jam, kad dabar ji jau išgali nuomotis butą. Rado nuolatinį darbą, kurį gali atlikti namuose, jeigu bendraudama su kitais žmonėmis pradeda per daug erzintis, bet taip pat turi kur išeiti, kai jos pačios praeitis tampa pernelyg slegianti. Tik neužsimintų jam apie buitį, kuri, išblukus prisiminimams apie praeitį, slegia žymiai labiau. Jis ir pats susipras, jei yra tai patyręs. Aprodytų jam savo nedidelius apartamentus, jei tik jam būtų įdomu juos pamatyti. Pirmiau už jį pastebėtų, kad jie visiškai neištaigingi, ir iš karto pridurtų, kad svarbiausia, jog tai jos asmeninė erdvė, kurioje ji gali kada tik panorėjusi gurkšnoti vyną ir rūkyti, ir kalbinti praeities vaiduoklius. Tomui, aišku, nepatiktų, kad ši erdvė daugiabutyje, bet Ernesta patikintų jį, kad tai nėra taip blogai, tikrai, ir kaimynai visai ramūs. Nepalyginti daugiau ramybės nei gyvenant kartu su namiškiais. Paskui ji išklausinėtų jo, kaip jam pavyksta derinti darbą su studijomis ir ar jau baigė išmokėti pinigus už savo naują automobilį. Du suaugę žmonės kalbėtųsi apie tai, kaip jiems sekasi įgyvendinti savo svajones, kurios atrodė tokios neįtikimos, kai jie dalindavosi jomis girtaudami miškuose. Būdami tik… vaikai.

Ernesta giliai atsiduso ir leido mintims išsisklaidyti. Ji juto, kad nedidelis jos spiritizmo seansas tuojau prasidės. Paskutinį kartą nužvelgė paeiliui surašytas raides, tarsi tikrindama, ar viskas savo vietoje. Abėcėlę buvo parinkusi lietuvišką, nes pamanė, kad jos lietuviai demonai greičiausiai norės ką nors pasakyti sava kalba. Paskui, kad lietuviams demonams būtų dar lengviau atsakinėti į trumpus ir ne tokius reikšmingus klausimus, ji abiejose lapo paraštėse užrašė po žodelį „Taip“ ir „Ne“. Nelabai žinojo, kurioje pusėje kuris žodis labiau pritiktų. Užrašė „Taip“ lapo dešinėje, o „Ne“ kairėje, nes pagalvojo, kad „Ne“ yra demoniškesnis žodis už „Taip“. Bet neilgai trukus susimąstė, kad, matyt, būsią priešingai. Juk žodis „Ne“ siejamas su susilaikymu ir neretai duoda pradžią visokiausioms dorybėms. Ernesta prisiminė, kaip ji kadaise vienam kavalieriui Vengrijoje aiškino, kad „Ne“ yra jos pats mėgstamiausias žodis ir kad dauguma žmonių turėtų išmokti dažniau pasakyti „Ne“. Ir vėliau atsisakė palydėti jį namo, nes šitai atrodė teisinga. O dėl žodžio „Taip“ visada kyla daugiau keblumų. „Taip“ gali gerokai apsukti galvą. Pavyzdžiui, vieną kartą surimtėji ir paklausi: „Tomai, ar tu mane myli?“ O jis svaigsta nuo alkoholio, švelniai šypsosi ir žvelgdamas tiesiai į akis sako: „Taip.“ Ir staiga tu užmiršti, kaip vaikščioti žeme, nes vaikščioja, pasirodo, tik nuobodos, kurių niekas nemyli, o tikrieji taurūs žmonės šokinėja, strykčioja gatve, įsikibę Tomui į parankę, jo prilaikomi kyla iki pat vakaro nurausvintos padangės. Bet paskui Tomas ima ir pamažu užmiršta su tavimi kalbėtis… Jeigu tik Tomas būtų turėjęs priešais akis visą lietuvių kalbos abėcėlę tuo metu, kai Ernesta klausė jo, ar jis ją mylįs, abiem viskas būtų buvę daug aiškiau. Gebėdamas ne tik parinkti savo atsakymui trumpus žodžius, bet ir sudėti ištisus sakinius, jis būtų ištaręs ką nors panašaus į: „Taip, Ernesta, aš tave myliu, bet negaliu prisiversti tavimi pasitikėti. Vieną dieną tu mane paliksi.“ Arba: „Taip, aš myliu tave, bet mano tėvas niekada nepritartų mudviejų draugystei.“ O gal net ir: „Taip, aš tave myliu, bet aplinkui juk tiek merginų, o mes tokie jauni. Kas, jeigu būdamas su tavimi praleisiu progą sutikti ką nors geresnio?“

Ernesta nejučia vėl susimąstė. Jeigu ji jau žino šiuos atsakymus, ko dar galėtų pasiteirauti savo demonų? Ji prisiminė, kad visai neseniai tėvų namuose aptiko užrašų knygutę, kurią per vieną iš daugybės praėjusių gimtadienių jai padovanojo Gabrielė. Knygutė buvo visiškai tuščia, tik pirmame puslapyje likęs įrašas, suraitytas Gabrielės ranka: „Žinau, kad taip neatrodo, bet aš vis dar tavimi tikiu. Tik paskambink man ir aš atlėksiu pas tave.“ Tuomet Gabrielė į knygutę buvo prirašiusi daug daugiau. Atrodė, kad pirmieji puslapiai juos verčiant pasvyra į šoną dėl kreivos jos rašysenos. Ji meldė Ernestą nepasiduoti Tomo įtakai ir nepradėti rūkyti, nes tai gali labai pakenkti plaučiams. Taip pat ji rašė visą laiką maniusi, kad rūko tik tie žmonės, kurie visiškai savimi nesirūpina, o Ernestos ji toli gražu nelaikė tokiu žmogumi. Ernestai tuo metu nerūpėjo, ką Gabrielė parašė. Ji išplėšė puslapius apie rūkymą ir sudegino juos židinyje, kad jos mamai nekiltų pagunda jų skaityti, o įrašą apie Gabrielės norą sulaukti skambučio paliko, nes jis atrodė nekenksmingas. Bet dabar Ernestai pasidarė įdomu, ar tikrai, gavusi iš jos žinią, Gabrielė atvažiuotų? Ar ji trauktų iš vieno miesto pakraščio į kitą bet kuriuo paros metu, jeigu Ernesta jos paprašytų? Nors tarp jųdviejų tiek daug visko įvyko? Nors Gabrielė neapsikentusi kartą tiesiai šviesiai išdrožė Ernestai, kad ši galinti eiti į visas keturias puses, užuot ir toliau mėginusi apsimetinėti jos drauge. Nors ji iš visos širdies linkėjo Ernestai supūti po žemėmis, įsitikinusi, kad Ernesta ją nejučia pastūmėjo į depresiją, o Tomą paskui save nusitempė į alkoholizmo liūną… O gal tada atvažiuotų ir Aušrinė? Nors jai kartą taip įgriso Tomo draugija, kad pasiryžo nedelsdama nutraukti su juo visus ryšius ir ragino Ernestą pasielgti taip pat, kol dar nevėlu. Nors ji aiškiai leido Ernestai suprasti, kokia atgrasi ši tampa, perimdama Tomo manieras ir bendravimo būdą, ir įspėjo ją, kad jeigu taip bus ir toliau, juodvi nebegalės likti draugėmis. Ernesta jai nieko į tai neatsakė. Niekada.

Keista. Ernesta visą laiką tikėjo, kad ji tokia vienintelė. Prisimindama savo pokalbį su Tomu apie besąlygišką meilę ir draugystės sąlygiškumą, manė, kad tik ji geba išlaikyti nepakitusį santykį su buvusiais draugais ir kad šis sugebėjimas iškelia ją aukščiau kitų žmonių. Mat, galvojo ji, visi kiti nenusisekus santykiams siekia kuo greičiau juos užmiršti, o ji… ji buvo pasiruošusi ne tik per galvą verstis, bet ir sprandą nusisukti, kad tik viską prisimintų. Ji buvo šventai įtikėjusi, kad yra kilni ir pasirengusi aukotis dėl gerovės žmonių, kuriuos kadaise laikė sau brangiais. Ne kartą žadėjo sau, kad, jeigu vieną dieną sulauktų Gabrielės ar Aušrinės skambučio, ar kaip nors kitaip sužinotų, kad joms labai reikia jos pagalbos… arba trūksta jos artumos… ji nieko nelaukusi važiuotų pas jas, tikrai važiuotų. Bet… jeigu taip pat elgtųsi Gabrielė arba Aušrinė, Ernestai paskambinus kuriai nors iš jų? Tai jau būtų nebe taip gerai… Kai draugystė yra besąlygiška iš abiejų pusių, ji atrodo kažkokia idealistiška, tarsi dirbtinė… Ir pačios Ernestos įsipareigojimas tesėti senus pažadus buvusiems draugams tokiu atveju netektų bent dalies savo kilnumo. Ji pasirodytų besielgianti kaip paprastas žmogus, kaip vienas iš dviejų, tikra nuoboda… Bet, matyt, svarbiausia yra suprasti, kad nei Gabrielė, nei Aušrinė nebepaskambins Ernestai, kaip ir ji joms.

Ernesta ištraukė ranką iš po smakro ir tyčia stipriai trenkė ją į stalą. Paskui ta pačia ranka jį prilaikė, kad labai nedrebėtų, nes butas vis dėlto buvo išsinuomotas, stalas taip pat. Įsirėmusi delnu į stalo paviršių atsistojo ir nuėjo į koridorių prie veidrodžio. Keista buvo slinkti prietemoje svetimame bute, laikinoje visatoje, ir apsvaigus spėlioti, kuris iš aplinkui regimų daiktų iš tiesų yra tikras. Kuris iš jų galbūt čia buvo anksčiau, bet dabar jo nebėra, kuriam galas galbūt ateis drauge su šviesa, o kuris išnyks tik išnykus pačiai Ernestai… Tikriausiai šios paskutinės rūšies daiktų nebus labai daug, jeigu išvis pasitaikys. Ernesta pabandė prisiminti, ar kada nors kam nors buvo ką nors suteikusi, ką nors tokio, ką galėtų pasiimti išeidama. Bet jai tai nekaip sekėsi. Ji žinojo, kad visi jos draugai dar ne kartą juokėsi ir šventė, ir patyrė daug laimės, net ir nutraukę su ja ryšius. Taip pat ir ji pati vėliau dar buvo laiminga. Bet ar ji kada nors kam nors suteikė laimės vien tik būdama šalia, vien būdama savimi? Ar galėjo duoti kam nors tai, ko nebūtų davęs niekas kitas? Greičiausiai ne. Mes visi apie tai kartais pasvajojame, bet iš tikrųjų taip labai retai nutinka.

Ernesta uždegė šviesą, kad apgaulingi šešėliai išsivaikščiotų ir teliktų tikrieji daiktų pavidalai. Tačiau negalėjo pasakyti, ar tai pasiteisino. Pažvelgė į veidrodį, bet nežinojo, ar regi jame atsispindint tiesą. Tai atrodė lyg koks užkeikimas. Kiekvieną kartą veidrodyje Ernesta save matydavo kiek kitokią ir niekada savo atspindžio neatpažindavo. Tačiau šį kartą ji net nusigando šviesos suraižytame stikle regimo vaizdo. Tarsi veidas buvo visiškai nebe jos, o kažkieno… o kažkokio… Ji pamėgino skubiai prisiminti visus kada nors matytus siaubo filmus. Ar visi be išimties demonai turi tokias tamsias akis?.. Ernestai darėsi keista pagalvojus, kad visų jos kada nors pažinotų, ją mylėjusių ir ilgainiui jos išsižadėjusių žmonių, visų iki vieno akys buvo šviesios, ir tik jos… tik jos vienos…

Nebeįstengdama žiūrėti į veidrodį Ernesta nusisuko, bet juto, kad atspindys ir toliau žvelgia į ją. Jai buvo sunku patikėti, kad galbūt jokie demonai niekada jos nelankė ir kad šiame bute dabar buvo tik ji… tik ji viena su savo mažuoju spiritizmo įrankiu. Ir net jeigu demonams lemta gyvuoti iš tikrųjų, tai juk Ernestai… juk jai ne mažiau nei kam kitam pritinka vadintis bent keleto žmonių praeities demonu… Ir išnyra ji iš atminties ūkų štai tokia, taip, tokia pat, į kokią save jai pačiai nesmagu pažvelgti, būtent tokia šiurpi ateina į jų sapnus. Ernesta prisivertė šyptelėti. Jos pačios demonai bent nebaisūs, tik liūdni ir ne visad paklusnūs.

Na, kaip išvis įmanoma likti neigiamu veikėju kiekvieno tau bent kiek brangaus žmogaus gyvenimo istorijoje?! Ernestai šis jos gebėjimas dar nebuvo visiškai suprantamas. Ar tuo metu, kai ji įsisiautėjusi šaukė Tomui, kad jo nekenčia ir trokšta daugiau niekada nematyti, iš tikrųjų tikėjo, kad viskas taip pasibaigs? Ne, ji tik laukė, kol Tomas jos atsiprašys. Kol pažadės, kad taps jai geresniu draugu ir kitą sykį ją įskaudinęs nebenumos į tai ranka. O pabučiavęs ją kitų akivaizdoje, nelieps jai iš karto bučiuotis su savo draugėmis ir pats prie jų nebelįs. Bet Tomas po šio Ernestos pareiškimo nutilo ir atkakliai tylėjo. Paskui, žinoma, jie dar keletą kartų mėgino kalbėtis, bet jų ištartuose sakiniuose pasitaikydavo vis daugiau tylos. Kiekvienas toks vėlesnis nerišlus jųdviejų pokalbis buvo pradėtas Ernestos. Tomas galėjo sau leisti tylėti. Jis turėjo kuo Ernestą pakeisti, buvo sutikęs žmonių, kuriuos galėjo vadinti savo draugais nesijaudindamas, kad jie pareikalaus iš jo kokių nors draugystės įrodymų. Be to, Tomas turėjo namus. Pernelyg vėlai ir vis tiek kažkaip netikusiai Ernesta susiprato, kad Tomas visą laiką turėjo kitus namus, be jos…

Šiame pasaulyje daugėja žmonių, kurie mano, kad jeigu norime būti pajėgūs ištverti gyvenimą ir toliau jį tęsti, turėtume susitelkti tik į gerus mums nutinkančius dalykus ir stengtis užmiršti blogus. Ernesta su tuo nesutiktų. Jos manymu, užmerkdami akis prieš mažiau mums patikusius asmenis, vaizdus ar įvykius, mes prarastume bent pusę, o greičiausiai ir dar didesnę dalį savo gyvenimo. Ji pati siekia išlaikyti savo atmintyje kiek įmanoma daugiau vaizdinių, tų, kurie verčia ją šypsotis abejingiems praeiviams gatvėje, ir tų, kurie ją pravirkdo, arba neleidžia miegoti užgesus šviesai. Ji sakosi šitokiu būdu išsauganti pati save. Negana to, brangindama tai, kas jai kada nors nutiko arba galėjo nutikti, išlaikydama savyje atvaizdus žmonių, kurie kadaise atidavė jai dalelę savęs mainais į jos pačios dalį, ji tarsi saugo visą pasaulį, tokį, kokį jį mato aplinkui save. Kartais jai atrodo, kad jei ką nors užmirštų arba praleistų pro akis, pažįstamas pasaulis subyrėtų į šipulius, kartu prapuldydamas ir ją pačią. Be to, ji po truputį mokosi įžvelgti skausmo, neapykantos ir netgi didžiausio siaubo prasmę bei grožį. Šiuo atžvilgiu ji panaši į savo motiną. Jos abi negali atsispirti gerai tragedijai.

Tačiau tik visiškai neseniai Ernesta suprato, kad nuo kaitos nėra apsaugotas niekas. Kad ir kaip stipriai užgniauši savyje skausmą, neapykantą ar didžiausią siaubą, palengva jie vis tiek pradės blankti. Galų gale prisiminsi tik tai, kad kadaise juos jautei, bet nebeįstengsi dar kartą tokiu pat būdu jų patirti. Paskui galbūt visai apie juos užmirši. Vadinasi, žmonės, kurie tiki laiko gydomosiomis galiomis, tam tikra prasme yra teisūs. Nors nėra malonu tai pripažinti. Ernestai atrodė teisinga, kad augdama ji turės prarasti dalį savęs. Bet jai niekada neatėjo į galvą, kad šitaip ji praras ir dalį Tomo. Galbūt per praeitų metų Kalėdas ji dar buvo vaikas, nes tuomet jos paprašė parodyti asmens dokumentą perkant alkoholį. Galbūt dėl to jai šitaip lengvai tada pavyko prisikviesti Tomą, kurį pažinojo anksčiau. Tačiau dabar ankstesnio Tomo nebeliko ir neįmanoma buvo su juo užmegzti ryšio nei vartojant alkoholį, nei tariamai užsiiminėjant spiritizmu. Tomo kalbėjimo maniera, žalių akių žvilgsnis, rankų mostai, šilti jo pirštai vėstančiame Ernestos delne – visa tai dilo iš jos atminties, kad ir kaip jai nesinorėjo to prarasti. Ji nebeprisiminė, kaip jausdavosi būdama šalia Tomo, nebemokėjo prisileisti jo prie savęs. Įstengė tik įsivaizduoti, koks jis galėtų būti dabar, jai pačiai pasikeitus.

Ernestai ūmai pasidarė liūdna pagalvojus, kad Tomas jau seniai kitoks, kažkur ten jis kitoks, o dabar ir tas Tomas, kurį saugojo savo atmintyje, tapo kitoks. Vadinasi, ankstesnis Tomas, kurį ji taip gerai pažinojo ir mylėjo, šį vakarą mirė amžiams. Bet ne tai buvo blogiausia. Labiausiai Ernestą slėgė mintis, kad tik ji vienintelė galėjo išsaugoti atsiminimą apie ankstesnį Tomą ir šitaip jį prikelti, atgaivinti, išgelbėti nuo nepelnytos mirties. Ne tik galėjo, bet buvo žadėjusi taip pasielgti. O dabar, nukreipusi nuo veidrodžio savo demonišką žvilgsnį, kone jautė, kaip sulaužo dar vieną iš daugelio kadaise pačios duotų pažadų. Svarbiausią iš jų. Ką gi jai reiškė šis lūžis? Prasmę ir grožį?..

Ernesta staiga susiėmė už alkūnės, nors ši jau kurį laiką buvo sugijusi. Iš lėto sulenkė ranką. Paskui taip pat lėtai grįžo prie stalo su lėkštele, klestelėjo ant kėdės. Nors žvelgė į tuščią erdvę tarp savęs ir prie sienos išrikiuotų virtuvės atributų – orkaitės, kriauklės, spintelių – pabandė įsivaizduoti, kad būtent čia atsisukę į ją veidais stovi visi jos demonai. O paskui stebėjo, kaip jie po truputį nyksta, jų veidų bruožai tampa švelnesni ir žvilgsniai ne tokie aštrūs, o už jų nugarų ryškėja viryklės ir spintelių kontūrai. Jeigu jai dar būtų leista pristabdyti bėgantį laiką ir tarti po žodį kiekvienam, prieš jiems visiškai pradingstant, ką ji pasakytų?

Ernesta atsikrenkštė priešais savo publiką.

– Mama, – pradėjo ji, – atsiprašau, kad negalėjau pakelti gyvenimo su tavimi.

– Gabriele, atleisk, kad šitaip tave apleidau. Ir Tomas nėra alkoholikas. Pats man tai sakė.

– Aušrine, aš noriu būti tavo draugė, noriu to labiau už viską. Tu net įsivaizduoti negali, kaip tavimi gėriuosi. Turbūt regėti tave kaip savotišką idealą esu išmokusi iš Tomo. Bet aš pernelyg jį myliu, Aušrine, negaliu nuo jo atsiskirti. Prašau, suprask tai.

– Tomai, „aš mylėjau tave…“

Ernesta vėl papurtė galvą. Ne, ne tai, vis dar ne tai… Daug negalvojusi griebė tušinuką, išlygino ranka popieriaus lapą, pataisė rodyklę ant apverstos lėkštelės. Ir pačiame lapo kampe kaip galėdama smulkesnėmis raidėmis užrašė: „Ar sugebėsi kada nors man atleisti?“