literatūros žurnalas

Ieva Tumanovičiūtė. Mila

2020 m. Nr. 11

Ieva Tumanovičiūtė (g. 1992) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2017 m. baigė Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studijų programą (specializacija – teatras). Nuo 2014 m. rašo straipsnius apie teatrą ir kiną leidiniuose „7 meno dienos“, „Teatro žurnalas“, „Kinas“, „Krantai“ bei interneto svetainėse „Menų faktūra“, „Kamane.lt“. Nuo 2018 m. – kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ Teatro / Šokio skilties redaktorė.

 

Nuleidusi nuo lovos kojas Mila basomis pėdomis pajuto kilimo šiurkštumą. Tą rytą namuose buvo tik ji ir šuo Klausas. Prieš penkerius metus dar nebūtų patikėjusi, kad gyvens vienkiemyje. Rifas turėjo grįžti kitos dienos vakarą. Seniai ji nebuvo viena visą parą. O šiuose namuose apskritai dar nebuvo likusi viena taip ilgai. Nepažįstami žmonės čia beveik neužklysdavo, bet vis tiek buvo baugu: kad kas nesužinotų, jog ji, jauna moteris, pasilikusi viena. Sena troba buvo moderniai sutvarkyta, tačiau kiemo nejuosė tvora.

Tą rytą Mila jautėsi kitaip, ir ne tik todėl, kad buvo viena. Vonioje ji neskubėdama susišukavo tiesius linų spalvos plaukus. Jie beveik siekė pečius, o neseniai buvo dar visai trumpi, tankūs kirpčiukai dengė kaktą, pabrėždami dideles šviesias akis ir išraiškingas lūpas. Aukštos, lieknos moters oda buvo blyški ir stangri. Ji apsivilko ilgą melsvą lininę suknelę – paprastą ir stilingą.

Tą rytą tylos nedrumstė nei muzika, nei radijas, nei televizorius. Milai buvo truputį liūdna vaikščioti tyloje ir klausytis buities garsų: grindlenčių, indų, virdulio. Po pusryčių ji išėjo į lauką – ankstyvą pavasarį buvo vis dar žvarbu. Kartu su Klausu žingsniavo automobilio ratų išvažinėtu keliuku, pasiekusi mišką apsigręžė: nenorėjo prieiti kelio ir ką nors sutikti.

Po pasivaikščiojimo mintys nurimo. Vos pabudus jos užklupdavo šuorais kaip vėjas šviesiai pilkame danguje, beveik nepastebimai judinantis pušis. Pasižiūrėjusi į laikrodį ji nuo lentynos nusikėlė piešimo sąsiuvinį ir ėmė dirbti. Ilga Gertrūdos suknelė su aukštu iki smakro kaklu ir ilgomis rankovėmis bus ryškiai raudona, iš nugaros per visą jos ilgį rikiuosis sagos. „Kas nors turės padėti aktorei apsirengti ir užsisegti sagas“, – pagalvojo Mila. Ji dar nežinojo, kad į sceną Gertrūda įžengs su pusiau prasegta suknia, o Hamletas lėtai, pradėdamas nuo apačios, užsagstys motinos drabužį, uosdamas jos kvapą, matydamas ir liesdamas odą, suvokdamas, kad suknią neseniai prasegė Klaudijus. Sagos bus apvalios, aptrauktos tokiu pat raudonu audiniu kaip suknia, o ši apačioje truputį praplatės, laisvai kris nuo klubų, pabrėždama grakščią motinos figūrą.

Kol kas Mila aiškiai matė tik Gertrūdos drabužį, bet laiko dar turėjo. Ofelijos suknelės priekyje per visą ilgį galėtų būti užtrauktukas, jį Hamletas daug kartų gviešis prasegti, kol pagaliau drastiškai drykstels žemyn, siųsdamas ją į vienuolyną.

Apie penkias ji užkėlė eskizus ant lentynos ir išėjo į lauką. Klausas buvo patenkintas, nes tą dieną Mila noriai mėtė jam pagalį. Jiems bežaidžiant, tolumoje iš miško išniro automobilis, ir jos kūnu perbėgo šiurpas. Pašaukusi šunį suėmė jį už antkaklio. Nepažįstamas prabangus baltas A klasės automobilis atrodė atsidūręs čia per klaidą. Gerai, kad kelias dienas nelijo, kitaip būtų įklimpęs miško keliuke. Akimirką ji sudvejojo, ar neužsirakinus namie, bet susilaikė, žinodama, kad vairuotojas ją puikiai mato. Išvydus už vairo moterį, Milos ranka atsipalaidavo ir Klausas beveik ištrūko. Mila jį sudraudė. Užgesus varikliui vėl įsivyravo tyla, drumsčiama tik lekuojančio šuns. „Netrukus leisis sutemos, – pagalvojo Mila, – tad viešnia neužsibus – juk nejauku grįžti tamsiu mišku, kuriame pilna gyvūnų“, – taip jai ir pasakys, kad paragintų greičiau išvažiuoti.

Išlipusi iš automobilio moteris bičiuliškai pasisveikino ir tarė:

– Atsiprašau, kad atvažiavau neperspėjusi. Norėčiau, kad sukurtumėte man kostiumą.

– Teatrui? – nustebusi paklausė Mila.

– Ne, man. Esu mokslininkė, rašytoja, dalyvausiu konferencijoje, noriu, kad mane išgirstų ir įsimintų. Turiu palikti įspūdį. Galite manyti, kad tai spektaklis, – pasakė ji neatsitraukdama nuo automobilio.

– Gal užeitumėte? – pakvietė Mila.

Moteris buvo graži, elegantiška, maždaug dvidešimt metų vyresnė už Milą.

Laukdama, kol užvirs vanduo, Mila sudėjo į lėkštę sausainius. Stengėsi neišsiduoti, kad jaudinasi. Tuo tarpu moteris ramiai sėdėjo prie stalo, mandagiai tylėjo ir beveik nesižvalgė. Kambaryje pasklido juodos kavos aromatas. Įsitaisiusi priešais viešnią Mila vogčiomis kelis kartus nužvelgė tamsius jos plaukus, akis ir išpuoselėtus, tamsiai violetiniu laku padengtus nagus. Apvaliais pečiais ir krūtine priminė vieną garsią menininkę, tik vietoj išraiškingos nosies nepažįstamoji turėjo išraiškingą žandikaulį.

Moteris įsileido pasakoti apie būsimą konferenciją, Mila trumpam ją pertraukė, norėdama pasiimti bloknotą ir pasižymėti detales, nes liūliuojama žemo melodingo balso negalėjo susikaupti… Moteris supratingai palaukė, kol Mila pasiruoš, ir pakartojo svarbias detales. Dabar Milai rūpėjo tik viena:

– Iki kada?..

– Žinau, kad dabar jūs kuriate kostiumus spektakliui. Man nepatinka, kai žmonėms tenka verstis per galvą. Kostiumo man reikės lygiai po metų. Kai baigsite kurti spektakliui, galėsite imtis šio darbo. Manau, reikėtų užbaigti iki Naujųjų metų, kad liktų laiko pasiūti ir galbūt pataisyti, – pasakė moteris, galutinai nuginkluodama Milą.

– Pagalvokite ir po savaitės atsakykite, ar sutinkate, – pridūrė viešnia, nors Mila jau ruošėsi ištarti „taip“.

Palyginus su teatro režisieriais, pratusiais visiems įsakinėti, moteris bendravo maloniai ir paprastai. Milai, ne vienus metus kovojusiai už savo autoritetą, tai buvo labai prie širdies.

Išlydėjusi viešnią, Mila susiruošė plauti indus ir, ant puodelio aptikusi lūpdažio žymes, staiga suvokė, kad nežino jos vardo. Ant vizitinės kortelės rado tik telefono numerį ir elektroninio pašto adresą, greičiausiai sukurtą pagal firmos pavadinimą. Ji patikrino gugle, bet informacijos rado nedaug, panašu, kad įmonė susijusi su biocheminiais tyrimais. Šia sritimi Mila nesidomėjo nuo mokyklos laikų, nors kadaise chemija jai patiko – pasitaikė geri mokytojai (iš viso net trys). Moteris taip pat minėjo esanti rašytoja. Literatūra Mila domėjosi, tačiau daugumos rašytojų iš veido nepažinojo, be to, nemėgo mokslinės fantastikos. Kažkodėl nusprendė, kad chemikė rašo tokio žanro knygas.

Po keleto dienų Mila neskubėdama nuleido basas pėdas ant kilimėlio prie lovos ir lėtai nuėjo į vonią. Rifas iš miesto parvežė nėštumo testą. Ji laukėsi. Tą dieną jiedu praleido namie. Po pusryčių jis dirbo palėpėje, o ji apačioje.

Piešdama Ofelijos drabužį, Mila vis prisimindavo nepažįstamąją viešnią. Po keleto valandų atkaklios kovos ši vis dėlto laimėjo. Mila atidėjo darbą spektakliui ir ėmėsi eskizų moters kostiumui. Piešė ir piešė, kol išbaigė trisdešimties lapų sąsiuvinį. Pagaliau suvokė, kad, norėdama sukurti tobulą drabužį, turės pati išmatuoti moters apimtis bei pamatyti ją nuogą. Pastato architektūrą lemia jo funkcija ir aplinka, o žmogaus drabužį padiktuoja jo kūnas ir asmenybė. Mila žinojo, kad tobulą drabužį galì sukurti tik gerai susipažinęs su jo būsimo savininko kūnu ir tuo, kaip jis nori save matyti. Teatre ji visada atsižvelgdavo į aktoriaus sudėjimą bei pasidomėdavo, kaip jis įsivaizduoja kuriamą personažą.

Įsijautusi į eskizų piešimą panoro tuoj pat paskambinti moteriai ir pasakyti, kad jau dirba jai. Kai kas nors ją įkvėpdavo, išsigąsdavo, kad gali tai prarasti, bet šį kartą susivaldė. „Juk ta oria moterimi galima pasitikėti, ji davė savaitę, vadinasi, neapsigalvos“, – ramino save Mila. Moteris nedarė jai spaudimo, ir tai nuginklavo. Dažniausiai Milai atrodydavo, kad kiti tik ir mėgina ją priversti ką nors daryti, siekia išnaudoti. Todėl bet koks pasiūlymas iš pradžių sukeldavo pasipriešinimą ir norą jį atmesti, nes baimindavosi spaudimo, įtikinėjimo, manipuliacijų ir griežtų reikalavimų. Kurti kostiumą nepažįstamajai Mila troško norėdama geriau ją pažinti. Tačiau ir stipriai nerimavo – būtų nepakeliama ją nuvilti, nepateisinti lūkesčių, tokia nesėkmė turbūt sužlugdytų pačią Milą.

Dabar ji jautėsi ne tokia pažeidžiama kaip anksčiau. Seniau, kol baigdavo užsakymą, nematydavo nieko aplinkui, kęsdavo didelį nerimą ir įtampą. Dabar dirbdama jau galėjo laisvai kvėpuoti, bendrauti, jausti skonį – kūrybos procesas ėmė virsti natūraliu, kasdienišku būviu.

Praėjus penkioms dienoms ji paskambino nepažįstamajai ir pasakė, kad sutinka. Moteris santūriai padėkojo. Sutarė susitikti po savaitės. Per tą laiką Mila išpiešė dar tris bloknotus, visada užsipirkdavo jų atsargai. Vienkiemyje daug kuo reikėdavo apsirūpinti iš anksto, ne taip, kaip studijų metais, kai gyveno miesto centre, dalindamasi butą su dviem vaikinais ir mergina. Tą laiką ji prisimindavo su ilgesiu, tada buvo apsupta žmonių. Tačiau dabartinė aplinka jai padėjo susikaupti ir susitelkti į tai, kas svarbiausia. Ir dabar Mila dažnai važiuodavo į miestą: į spektaklius, filmus, parodas bei koncertus, tačiau retai lankydavosi vakarėliuose ir nemezgė naujų pažinčių.

Prieš vakarienę ji pasakė Rifui, kad laukiasi, ir papasakojo apie naują užsakymą – jį nudžiugino abi žinios. Rusvi jo plaukai, tokie pat šviesūs kaip ir juodu supančių baldų medis, panėšėjo į Milos – beveik siekė pečius. Jis buvo švelnus žmogus, nelinkęs prieštarauti ir neįnoringas. Labiausiai mėgo tyliai dirbti vienas prie savo kompiuterio. Jie žiūrėjo vienas į kitą kaip į keistas būtybes, kurios viską daro savitai, ir į tai jokiu būdu negalima kištis, vien pagarbiai ir susižavėjus stebėti.

Nurimusi ji sugrįžo prie „Hamleto“. Pagrindiniam herojui sugalvojo batus: jie bus suvarstomi, sieks kelius, neturės užtrauktuko, tik batraiščius ir metalines sagteles: apsiauti tokius batus užtrunka, jų taip paprastai ir nenusiausi. Ji vylėsi, kad spektaklyje bus scena, kai Hamletas galės juos varstyti. Kurti vyrų kostiumus jai buvo ne taip įdomu kaip moterų.

Po savaitės, kai Rifas buvo mieste, neperspėjusi vėl atvažiavo ta moteris. Mila parodė jai tris labiausiai išgrynintus eskizus. Užsakovė pasirinko vidurinį – ryškiai mėlyną kelnių kostiumą su žaliais aksesuarais. Toks drabužis negalėjo likti nepastebėtas, bet kartu buvo paprastas. Mila išmatavo moterį, stengdamasi ją taktiškai apžiūrėti, tačiau matė tik kūno fragmentus. Taip ir neišdrįso atsitraukti ir ją visą nužvelgti.

Moteriai išvažiavus, netrukus grįžo Rifas. Mila pasiteiravo, ar jis prasilenkė su baltu A klasės automobiliu, bet jis atsakė nieko kelyje nesutikęs. Parodė vyrui kostiumo eskizą, jis nusišypsojo ir ją pabučiavo. Nors negalėjo suprasti ir pakomentuoti jos darbų, Mila juto, kad gėrisi ir didžiuojasi jos kūryba, ir visada ją palaiko.

– Kuo ji vardu? – paklausė Rifas.

Mila sustingo.

– Pamiršai? – atlaidžiai nusijuokė jis ir dar stipriau prispaudė ją prie savęs.

Kitą vakarą sumaniusi paskambinti užsakovei, Mila niekur nerado jos vizitinės kortelės. Buvo pikta, kad aplaidžiai ją pametė. Nežinodama jos kontaktų ir vardo, turės laukti, kol paskambins pati. Mila norėjo su ja pasitarti dėl golfo tipo kaklo: ar nesijaus suvaržyta, ar nebus per karšta.

Po keleto dienų Milos nerimas nuslopo arba ji prie jo priprato. Susikaupusi dirbo prie elegantiško Laerto klasikinio kostiumo, kaip tik mėgino prie jo priderinti kai kuriuos gatvės mados elementus, kai išgirdo kieme automobilį; pamanė, kad grįžo Rifas, bet atvažiavo užsakovė. Mila išėjo į lauką jos pasitikti.

– Norėjau atsisveikinti, sugrįšiu prieš Naujuosius metus, – pasakė moteris.

„Bus laikas gimdyti“, – pagalvojo Mila.

– Koks jūsų vardas? – paklausė.

– Mila, – atsakė šioji ir pabučiavusi ją į skruostą nuskubėjo prie automobilio.

Apsukusi jį atidarė langą ir mojuodama sušuko:

– Eskizą pasilikite, po dvidešimties metų kostiumas jums puikiai tiks.

Grįžusi į namą Mila išvydo ramiai miegantį Klausą.