Aldona Tüür. Stebėtoja

2021 m. Nr. 12

Esu rašytoja praktikė, ne akademikė, pagal pirmąjį išsilavinimą – psichologė. Tekstus publikuoju nuo 1998-ųjų – kai pradėjau rašyti vaikams žurnale „Flintas“. Esu dirbusi žurnalų vaikams ir suaugusiesiems redaktore, laisvai samdoma autore įvairiuose žurnaluose, šiandien esu komunikacijos specialistė. Nuo 2014-ųjų dėstau kūrybinį rašymą Kauno technologijos universiteto studentams, vedu kūrybinio rašymo seminarus plačiajai visuomenei.
Publikuojama novelė yra iš debiutinio mano romano „Kiltų nuoma“, kuris pasirodys kitais metais. Jį rašyti pradėjau dar besimokydama rašymo praktikos ir studijų magistrantūroje Dandi universitete (Škotija, Jungtinė Karalystė), kur išvažiavau pakeisti aplinkos ir pagrįsti savo turimų rašymo įgūdžių „teorijos“ žiniomis.

Ana – stebėtoja. Jos darbas ne toks, bet kai dirba, ji stebi. Kartais įsivaizduoja, kas būtų, jei vieną dieną atsivertusi laikraštį skelbimų skiltyje perskaitytų: „Reikalingas stebėtojas. Sava sistema – privalumas.“ Laikraščius Ana skaito ne taip jau dažnai, tik kai grįžta aplankyti tėčio. Galbūt vieną kartą ji pamatys skelbimą. Ir apsibrauks jį flomasteriu, kaip rodoma senuose filmuose.

Aišku, ji žino, kad tokių darbų nėra, o popierinį laikraštį net ir tėtis perka retai, bet tai Anai netrukdo – jai patinka aprašinėti žmones, ypač dirbant tokioje vietoje, kur jų sutinki daug. Gal kada nors – ji nežino kada ir kaip – tas pomėgis jai pravers. Savo sistemą ji vadina Knyga ir laiko ją viršutiniame darbo stalo stalčiuje greta pietų dėžutės ir obuolio. Sistema prasidėjo nuo tokių kategorijų kaip Nusivylusi namų šeimininkė ar Noriu patikti. Savaime suprantama, prieš rodant kitiems, ją reikėtų patobulinti. Kiekvienam aišku, kad ne visos namų šeimininkės nusivylusios ir kad Noriu patikti iš tiesų gali būti kitos, daug sudėtingesnės kategorijos Noriu tave valdyti atmaina, bet tai – jau detalės, į kurias leistis neverta.

Keliautojas, Negaliu čia pasilikti, Visada įsimylėjęs – pro šiuos gatvėje ar autobuse neprasibrausi. Yra kategorijų, kurias kone kas savaitę Ana papildo naujomis detalėmis. Turbūt atsirastų teigiančių, kad neįmanoma žmogaus sutalpinti į aprašą. Tik nereikia. Daugeliui žmonių tinka maksimum dvi trys kategorijos, tačiau viena iš jų – visada dominuojanti. Kai kas pasakytų, kad sistema – netobula. Ana to neneigia. Ką jau čia. Tačiau, net ir būdama netobula, sistema labai naudinga. Kai jau juos atpažįsti, su žmonėmis lengva. Vienam reikia šypsenos, kitam – pokalbio, trečias nori, kad atsiknistum, bet leistum pabūti šalia.

 

Vienas toks šiandien kaip tik yra laukiamajame. Ana dirba tatuiruočių salone, nes nenorėjo pjaustyti negyvų žmonių šiaurėje, kur šąla ne tik pirštai, bet ir mintys (niekur arčiau darbo nėra). Diplomas (jame parašyta: Teismo medikė, su pagyrimu) guli tėčio namuose. Tiesa, Ana nelabai įsivaizduoja, kur tiksliai. Kada nors, kai jau reikės, ras.

Žmogus laukiamajame nerimauja. Jis stovi, nors fotelis ir sofa – laisvi, ir lengvai siūbuoja, perkeldamas svorį nuo pirštų galų į kulnus. Nuo kulnų į pirštus. Sportiškos išvaizdos blondinas rudomis akimis ir šviesia oda. Jo blakstienos beveik baltos. Vyras turėtų būti gražus, bet nėra. Dizaineris, akivaizdu, atliko savo darbą puikiai, bet gamyba, matyt, pasišiukšlino.

Įėjęs jis pasisveikino garsiai, pernelyg garsiai, nedrąsiai žvilgtelėjo Anai į akis ir nusišypsojo. Šypsena perskėlė jo veidą į dvi dalis. Trisdešimtmetis tapo droviu berniuku, besistengiančiu patikti tatuiruočių salono princesei.

– Pirmas kartas, – atsiduso jis.

Dabar mindžiukuoja kampe, susikūprinęs, mėgindamas užimti kuo mažiau vietos, ir suka tūtelę iš reklaminio bukleto.

Ana drąsinamai nusišypso ir išsitraukia Knygą. Bijau būti savimi – viena iš pirmųjų kategorijų (jos išdėstytos abėcėlės tvarka). Kiekvieną naujai sutiktą kategorijos atstovą Ana pažymi paukščiuku. Aišku, grynieji tipai pasitaiko ne taip dažnai, bet jeigu žmogui tinka daugelis aprašytųjų charakteristikų, ji prie kategorijos prideda paukščiuką. Galiausiai bus galima sužinoti, kokių žmonių daugiausia.

Bijau būti savimi – gana reti. Tiesą sakant, Anos Knygoje kol kas tik vienas įrašas. Daugelis žmonių iš paskutiniųjų apsimeta, jog ne tik nebijo, bet ir drįsta būti savimi. Didžiuoju AŠ, kuris dirba reikšmingą darbą ir siekia prasmingų tikslų, kurio gyvenimas vyksta ne šiaip sau, o pagal planą. Bijau būti savimi yra pernelyg sąžiningi, kad kuo nors apsimestų.

 

Krisas buvo vienas iš jų. Jis nepasirodė pirmajame pasimatyme, nes Ana jo neperspėjo žinute, kad tikrai ateis. Jis nenorėjo sėdėti vienas, laukti ir jaustis apgailėtinai. Antrajame pasimatyme restorane (jį išrinko Ana, maistas ten neblogas ir sunkiai įperkamas už administratorės algą) jis valgė nepakeldamas akių nuo savo lėkštės. Baigęs sriubą pareiškė, kad ji akivaizdžiai gražiausia moteris visame restorane ir jis supras, jei ji niekada daugiau nenorės jo matyti. Pasakė tokiu tonu, kokiu galėtum pranešti apie artėjantį traukinį ar kad vasara šiemet nuostabiai šilta. Prieš desertą atsiprašė ir išbėgo parūkyti.

– Tu sergi depresija?

– Taip, vaistai nebepadeda, – jis nusišypsojo ir siurbtelėjo kavos. Iš kur ji žino (o ir kaip atspėjo?) – neklausė.

Trečiojo pasimatymo metu nuo komodos paviršiaus Kriso svetainėje atsispindėjo raudonų rožių puokštė. Viena rožė stovėjo pamerkta siauroje vazoje ant stalo. Po vakarienės (elniena, šerniena ar kas?) jis prisėdo šalia ant sofos ir pasakodamas apie savo buvusias meiles (dvi) mažuoju piršteliu glostė išorinę jos džinsų siūlę. Colio plotelyje. Ji netvėrė džiaugsmu, atradusi naują kategoriją. Palietė jo ranką ir pasakė: „Dabar turiu eiti.“ Stotyje jis pabučiavo Aną į skruostą ir liūdnai žiūrėjo į tolstantį autobusą.

Tą vakarą Knygoje ji užrašė: „Bijau būti savimi yra toks žmogus, kurio oda pernelyg plona šiam atšiauriam pasauliui (vėliau apibūdinimą apie atšiaurų pasaulį išbraukė, nes Knygoje negali būti lyrinių nukrypimų, vien sausa faktinė informacija). Aprangos stilius: klasikinis, dažniausiai dėvi aukštos kokybės drabužius. Pomėgiai: brangus maistas ir vynas, menas ir muzika. Sudėjimas: puikiai sudėti, tačiau šią Gamtos (Ana stengiasi nenaudoti žodžio „Dievas“ – kas žino, kokių pažiūrų žmonės skaitys jos Knygą) dovaną suniokoja prasta laikysena, juokingais manierizmais arba ir vienu, ir kitu. Elgesys: dažniausiai tyli, pokalbių patys nepradeda; jei kas paklausia jų nuomonės, nustebina išmintimi ir įžvalgomis. Profesija: jei pasiseka, dirba ką nors susijusio su menu ar leidyba, jei ne – nuobodžiauja ofise, o namie rašo knygą, kurią slepia stalčiuje. Kiti žmonės, anot jų: mielos būtybės. Didžiausia svajonė: būti tokiam kaip kiti. Tikimybė, kad išsipildys svajonė (neišsipildys vs. išsipildys): 10:1.“

Bijau būti savimi išvaizda ar elgesiu gali pasirodyti panašūs į Neatpažintą talentą, tačiau šio didžiausia svajonė būti išskirtiniam. Kitas panašus tipažas yra Pralaimėtojas, tačiau šis žmones mato kaip priešus.

Žinoma, net tokia patyrusi stebėtoja kaip Ana turi pasitikrinti, ar tai, kas aprašyta, atitinka realybę. Todėl ji susitiko su Krisu dar kartą. Ir dar kartą. Jie mylėjosi, gėrė brangų vyną, degino žvakes, pasitiko saulę. Vaikštinėjo po pievas ir akmenuotus skardžius. Kartą, jiems sėdint ant šlapių akmenų, stebėdama paukščius ji ištarė:

– Žinai, aš pagalvojau – gal vis dėlto likime draugai?

Krisas nieko neatsakęs atsistojo ir nuėjo tolyn. Vis pasilenkdamas – rinko šakas laužui, kurį ketino sukurti tarp uolų. Ji dar pasėdėjo, tada pakilo eiti, žiūrėdama į jūrą svarstė, ar laužas įsidegs, juk taip vėjuota. Priėjusi išvydo, kad jis laimingas kaip vaikas žiūri į liepsną. Aišku, Krisas buvo nusivylęs. Tačiau jis nieko nesitikėjo. Be to, ir tik draugystė su tokiu žmogumi kaip Ana jam, žinoma, bus į naudą.

– Tik kai tavo toks gražus užpakalis, man truputį gaila, – atsiduso atsisveikindamas.

 

Vyras laukiamajame primena Krisą. Ji jaučia jo žvilgsnį, kol kramtydama rašiklio galą galvoja, ar dėti varnelę, tačiau kai Ana pakelia akis, vyro žvilgsnis pabėga ir ima tyrinėti plakatus ant sienų. Ji kartkartėmis į jį žvilgteli, ir kai jų akys susitinka, nusišypso. Galiausiai jis atsikrenkščia ir sako:

– Štai, ką manot? – Ištiesia suglamžytą lapelį, ant kurio parašytas vienintelis žodis: MEDŽIOKLĖ. – Aš dar nepasirinkau šrifto, man taip sunku apsispręsti.

– Medžioklė?

– Na, taip, atsiprašau, nepaaiškinau. Tai – savotiška motyvacinė žinutė. Aš turiu idėją, bet man reikia priminimo, kažko, į ką pasižiūrėjęs net ir nuogas duše prisiminčiau, kad turiu atlikti savo misiją.

Ištaręs „nuogas“ jis parausta. Ana nusišypso. Ji jau apsisprendė.

– Bet kodėl medžioklė?

Vyras atsakyti nespėja – atsidaro studijos durys jam iš dešinės, į laukiamąjį išsirita blondinė Ruta, mirkteli Anai ir išsprūsta į saulės nutviekstą gatvę. Blizga šlapi šaligatviai. Ana sapnavo šią akimirką: miestą, kuris ką tik išsimaudė lietuje, nosį kutenantį žolės kvapą, išsirangiusį iš studijos kartu su Ruta. Ana žino, kas bus toliau.

Vyras droviai nusišypso ir sumurmėjęs „Atsiprašau“ paskuba laukan. Iš studijos išlenda Rafalas.

– Čia kažkas dar laukė?

– Nebe, – ji nusišypso, užverčia Knygą ir kiša į stalčių. Bijau būti savimi – retas intelekto ir kuklumo derinys – šiandien gavo naują varnelę. – Galiu eit papietaut?

Tik šiaip paklausė, aišku, kad gali. Rafas geras bosas. Kai jie traukia išgerti penktadieniais po darbo, jis pastato alaus. O nusigėręs šoka išsirengęs iki pusės. Turbūt nori, kad visi matytų, koks jis gražus. Vasarą Rafalas ves Gošią, vestuvės bus Lenkijoj. Jis kviečia atvažiuoti, sako, bus linksma. Ana tiki. Ji prisiklausė apie Rytų europiečių vestuves, nieko panašaus į škotišką apdžiūvusių sumuštinių ir per brangių gėrimų nesąmonę.

Žingsniuodama užkandinės link ji galvoja, kad pasiilgo Kriso. Tai ne tas pasiilgimas, kai oda ima tvinkčioti, o mintys nenuilsdamos suka prisiminimus, bet toks liūdnas skaidrus ilgesys. Taip ilgimasi vaikystės ar braškių vasaros pabaigoje, kai jų nebėra, bet prisiminimas apie skonį dar gyvas.

Iki Khaledo kavinės apie dešimt žingsnių gatve žemyn. O gal penkiolika. Apsilupusi iškaba, žalios durys ir besišypsantis rytietiškos išvaizdos šeimininkas už prekystalio.

– Tuno sumuštinį su daržovėm. Ir sūrio, ir alyvuogių, – ji parodo pirštu į atskirus dubenis, kuriuose tarkuotas sūris, tunas, alyvuogės.

Tamsiai rudos akys, balti dantys ir latės spalvos delnas. Khaledas iš Sirijos (visiems meluoja, kad iš Ispanijos), jau penkiolika metų čia.

Ji prisėda ant vienos iš aukštų kėdžių prie baro ir išsitraukia telefoną. „Užtruksiu darbe ilgiau, dėl vakarienės nesirūpink“, – perskaito ekrane. Palaukia. Aha, štai ir nuspėjamas: „Myliu xxx.“ Deividas. Ji pažiūri pro langą. Šalta, kaupiasi lietus.

Suskamba durų varpelis, pasirodo Reičelė. Kovotoja Reičelė. Juos atpažinti lengva iš to, kad kovotojai paprastų užduočių imasi taip, lyg tai būtų misija, skirta išgelbėti pasaulį, reikalaujanti neeilinių proto ir organizacinių įgūdžių. Khaledui Reičelė dalykiškai sako: „Kapučino“, o gavusi įteikia medalį: „Puikiai, ačiū.“

Reičelės šeimai priklauso kiltų nuoma ant kampo, prie šviesoforo, kartais ji nueina padėti, kai pritrūksta rankų. Panašu, kad šiandien ten – štilis, nes ji nusišypso ir įsitaiso šalia Anos. Reičelė jai patinka – yra iš tų žmonių, kurie mėgsta pasakoti. Prieš porą dienų sankryžoje, belaukiant, kol užsidegs žalia (tiksliau, Ana laukė žalios, o Reičelė rakino parduotuvės duris), ji papasakojo, kad ant bažnyčios laiptų buvusio turgaus aikštėje įsitaisė pranašas. Ji taip ir pasakė: „Pranašas.“ Ir pridūrė, jog jis už dyką pranašauja praeiviams jų ateitį.

Ana apie jį galvojo dvi dienas. Šiandien po darbo būtinai užkalbins. Vakar ji ėjo pro šalį, tačiau nenorėjo rikiuotis į eilę žmonių, kurie pranašui siūlė sumuštinių, picos ir kavos mainais už žvilgsnį į ateitį. Anos ateitis nedomina. Tačiau, klausantis Reičelės, kūnu perbėgo šiurpas. Kažin, kas jis bus iš tikrųjų? Laimės pardavėjas, Pranašas ar Angelas? Galėtų būti bet kuris – Knygoje kol kas nėra nė vieno.

Kai buvo maža, Ana žaisdavo tokį žaidimą: įpuoli į laiptinę ir bandai pasiekti pirmojo laiptų maršo viršų iki užsitrenkia durys. Jei pavyksta – bus gera diena, jei ne – nekokia. Ana racionali, seniai nebetiki burtais ir atsitiktinumais, be to, ir durų spyruoklės nuo jos vaikystės pasikeitė – užsitrenkia daug greičiau. Vis dėlto būna dienų, kai, įlipusi į autobusą, lekia į antrąjį aukštą, stengdamasi suspėti, kol jis nepajudėjo. Sako sau, kad nenori nugriūti, bet iš tiesų žino, kad vis dar žaidžia. Anądien uždususi ir laiminga (suspėjo!) laiptų viršuje sutiko žvilgsnį merginos, kuri visada išlipa toje pačioje stotelėje, kaip ir ji, ir, Ana matė, dirba kiltų nuomoje. Ieva iš Lietuvos (tądien jos susipažino). Iš Ievos žvilgsnio Ana suprato, kad ši žino, ką Ana žaidžia, bet nesvarstė, iš kur sužinojo. Šiandien Ana nusprendžia: jei sutiks Angelą – priklausantį pirmajai kategorijai, prasidedančiai A raide, – Knygą baigs.

– Žinai, tas vyrukas ant bažnyčios laiptų yra apsišaukėlis, kaip aš ir maniau, – sako Reičelė, – vakar mačiau, kaip rėkavo: „Žmonės, žinot, ką? Rytoj – ketvirtadienis!“ Keistuolis, nesistebėčiau, jei paspruko iš tos įstaigos Perto gatvės gale.

Ji sako, kad matė jį šiandien ryte tebesėdintį ant laiptų. Vieną, gerbėjai išnyko.

 

Minutės po pietų ilgos ir nuobodžios, kupinos nusivylimo. Panašiai kaip vaikystėje muziejuje, į kurį tėvai nusivesdavo ją savaitgaliais. Jiems prisėdus ant minkštasuolio pasigrožėti paveikslu, ji stebėdavo žmonių, tiksliau – moterų – nugaras, bandydama atspėti, kuri iš moterų yra ji pati, Ana, tik suaugusi. Šita iš nugaros atrodo aukšta ir gana graži, bet atsisukus atgraso jos žvilgsnis, jis nusklendžia virš Anos galvos už nieko neužkliūdamas. Per daug bijau parodyti, kad man rūpi – šiandien Ana žino, ką reiškia tokios akys; anuomet ji tiesiog išsirinkdavo kitą moterį.

Pasiilgusi to jausmo, ne taip seniai ji nusitempė Deividą į meno galeriją. Jam užtrukus kitoje salėje, Aną užkalbino nepažįstamas vyriškis. Sakė: „Norėčiau nupiešti tavo profilį“ ir „Padėkok savo mamai, kad esi tokia graži.“ Jai pasirodė, kad jis buvo išgėręs. Grįžusi namo išsitraukė nespalvotą nuotrauką, prisidėjusi prie veido bandė suprasti, ar jos panašios. Mamai nepadėkojo – Ana nereliginga ir su mirusiaisiais maldomis šnekėtis nemoka.

Ana norėtų, kad grįžtų vyras, panašus į Krisą. Ji paklaustų, ką reiškia „medžioklė“ ir kodėl jis išėjo. Nors, tiesą sakant, atsakymą jau žino. Bijau būti savimi ir tatuiruotė, kuri visam pasauliui atskleistų jo vertybes, – nesuderinama. Kategorija išbaigta, nėra ko tyrinėti naujų egzempliorių.

Ji išgirsta atsiveriant duris. Pro jas įžengęs vyras panašus į Keliautoją – gelsvai rudi batai, laisvai krintančios kelnės. Ilgi Intelektualo pirštai pageltę nuo tabako (tikriausiai pats susisuka cigaretes), o striukė tokia, kad Škotijos aukštikalnėse su ja neprapultum. Arba ant bažnyčios laiptų buvusio turgaus aikštėje pliaupiant lietui.

– Jūs pas Rafalą?

– Aš pas meistrą, – atsako jis. Ana galėtų prisiekti, kad žodį „meistras“ vyras ištaria kursyvu.

Ji atsiverčia registracijos žurnalą ir apsimeta, kad tikrinasi. Sako:

– Meistras užimtas. Norėsit kavos?

Kavos jie nesiūlo. Čia ne tokia įstaiga. Bet kai vyras linkteli ir patogiai įsitaiso ant sofos, Ana nueina į kambarėlį gilumoje ir užkaičia vandenį. Jie turi tirpios kavos, pieno ir cukraus. Ir netgi vakarykščio morkų pyrago gabalėlį iš Khaledo kavinės.

Ji atneša vyrui kavos su pienu ir cukrumi, be pyrago. Jis sėdi užsikėlęs koją ant kojos ir kažką rašo į nutrintą bloknotą.

– Aš jus mačiau, – paduodama puodelį ji šypsosi.

– Norėjai ko nors paklausti? Sėsk, – jis nežymiai pasislenka ir patapšnoja sofą greta savęs. Jo akys mėlynos, plaukai – pieniško šokolado spalvos, o barzdos plaukeliai rusvi. Nuo vyro žvilgsnio Anai užima kvapą, lyg nyrant į vėsų baseiną. Ji pritūpia ant paties kraštelio. Sofa žiauriai nepatogi. Ji galvoja, kaip jis atrodo, kai šypsosi.

Vyras paima Anos ranką ir atverčia ją delnu. Perbraukia pirštu Veneros kalvą, palinguoja galva žiūrėdamas į širdies liniją ir sako, kad Anai skirtas geresnis gyvenimas nei šis. Paliečia nuospaudą ant dešinės rankos viduriniojo piršto ir pareiškia, jog ji turėtų nustoti rašyti ir trikdyti pasaulio harmoniją. Tada pažiūri Anai į akis ir priduria, kad jai reikėtų gerti daugiau vandens, nes jos oda atrodo ištroškusi.

– Ar pasakiau ką nors, ko dar nežinojai? – dabar jis juokiasi. Dantys tvirti, lyg plėšrūno.

Vyrui kalbant, Ana mintyse priskyrė jį vienai jau egzistuojančių Knygos kategorijų. Na, žinoma, jis Netikras pranašas. Tiesą sakant, tai – viena iš labiausiai „apgyvendintų“ kategorijų, nors žmonės to nė neįtaria. Vyrai ir moterys, kurie kalba taip, lyg tave pažinotų geriau nei tu pati. Jie puikiausiai žino, kaip viskas yra, mėgsta apie tai kalbėti garsiai, užtikrintai ir su tam tikra viršenybe, laukdami, kol patvirtinsi jų išmintį linktelėjimu.

Ana linksėjo, klausydamasi netikros tiesos apie vandenį ir rašymą, nekreipdama dėmesio į nesąmones apie harmoniją ir geresnį gyvenimą.

Dabar ji tyli. Netikri pranašai nežino, kad jie netikri. Ir jau tikrai niekada nesišaipo iš savo gebėjimo pranašauti.

– Jūs nieko nepasakėte apie mano ateitį.

– O kam? Ji nuo manęs niekaip nepriklauso, – vyras gūžteli pečiais ir siurbteli kavos.

Ana vis tiek norėtų išsiaiškinti, ar jis ką nors žino, tačiau iš studijos išlenda Stiuartas – nuolatinis Rafalo klientas. Šiandien jis taisėsi tatuiruotę – vardą DONNA reikėjo perdirbti į ALDONA. Pavyko puikiai, vietoj nereikalingos N pražydo rožių krūmas.

– Man ji sakė, kad jos vardas Donna, tik kai išsitatuiravau, pasirodė, kad ne. Iš tiesų, taip ir gražiau, – atitraukdamas rankovę Stiuartas truputį susiraukia, paraudusią odą peršti. – Esu tikras – ji mano gyvenimo meilė.

Kalbėdama su Stiuartu, Ana akies krašteliu mato, kaip studijos durys užsiveria naujajam klientui už nugaros.

Ji galvoja apie vyro juoką. Esmė ta, kad stebėtojas – slapta profesija. Niekas nežino, kad Ana juos stebi, todėl žmonės elgiasi įprastai. Anos sistemoje tai vadinama „tyrumo“ arba „nekaltybės“ sąlygomis. Jos negali būti pažeistos.

 

Jau penkios, šiandien klientų nebebus. Ana peržiūri užsiregistravusių kitai dienai sąrašą, palaisto gėles. Pavarto tatuiruočių žurnalus. Jai reikėtų naujos, ko nors konkretaus, sunkaus, apčiuopiamo. Kažin, Rafas galėtų ištatuiruoti akmenį? Tikriausiai. Tik kurioje vietoje?

Ant grindų prie sofos vyras paliko nugertą puodelį. Gal vis dėlto jis geria kavą be cukraus ir pieno. Ji nuneša išplauti, padeda puodelį ant džiovyklės prie kriauklės ir atsiremia į palangę. Vidiniame kiemelyje prie konteinerių dėl atliekų pešasi žuvėdros. Lietingame ore siūruoja kažkieno skalbiniai.

Ana išgirsta durų varpelį ir grįžta į laukiamąjį. Vyras išėjo.

– Taip greit pabaigei?

– Buvo tik vienas žodis, – Rafalas ištiesia jai sulankstytą lapelį, – čia, sakė, perduoti tau.

Kai jis grįžta į studiją, Ana išlanksto lapelį. Išplėštas iš sąsiuvinio, bet atrodo kaip jos Knygos puslapis. Tik raštas jame – ne Anos. Viršuje parašyta: Stebėtojas. Toliau: „Stebėtojas yra žmogus, kuris renkasi stebėti, o ne būti. Aprangos stilius: neišsiskiriantis, susilieja su aplinkiniais žmonėmis. Pomėgiai: įvairūs, priklauso nuo to, ką Stebėtojas tuo metu stebi. Išvaizda: dažniausiai būna gana patrauklus, tačiau nieko ypatingo. Tiesa, kai reikia, gali padaryti įspūdį; gali prisistatyti kuo tik nori. Elgesys: lengvai bendrauja įvairiomis temomis paviršiniu lygmeniu, yra puikus klausytojas. Profesija: neturi jokių ambicijų, todėl gali dirbti bet ką; dažniausiai renkasi darbą su žmonėmis. Beje, kad ir ką dirbtų, jam gana neblogai sekasi. Kiti žmonės jam: įdomios, bet tolimos būtybės. Didžiausia svajonė: būti mylimam. Tikimybė, kad svajonė išsipildys (nesėkmė vs. sėkmė): 10:1.“

Ana sulanksto lapelį, įdeda jį į Knygą. Atidariusi studijos duris stebi, kaip Rafalas beria žolę į bongą.

– Kokį žodį jis išsitatuiravo? – klausia.

Rafas pakelia akis. Ji patikslina:

– Tas vyras, kur ką tik buvo?

– Angelas. Norėjo, kad būtų parašyta Times New Roman šriftu, kursyvu.