literatūros žurnalas

Alvydas Šlepikas. Dykvietė

2023 m. Nr. 3

Apsakymas

Skambant „Tangerine Dream“ „No Man’s Land“

Tomas žiūrėjo į senovinę spintą, kuri jau nežinia kada buvo atvilkta iš svetainės ir pastatyta drėgname namo priestatėlyje, bet vis dar blizgėjo medinių rožių laku ir kitais ornamentais, primenančiais sparnelius, vabzdžius ar žolynus. Kai kurie iš tų drožinių buvo nuskilę, bet vis dėlto spinta skleidė buvusios prabangos ir stiliaus magiją. Ji čia sugrius, sutrūnys ir pražus, pamanė sau Tomas ir, dar kiek pasvarstęs, nusprendė, kad nieko gražesnio pastaruoju metu nėra matęs. Reiktų kaip nors ją išgelbėti, šitą spintą, pasakė Tomas Vikiui, bet tas jokiomis spintomis nesidomėjo, stovėjo užvertęs galvą ir žiūrėjo į gana didelę angą, vedančią į antrą aukštą. Prie tos angos buvo pastatytos kopėčios, bet motina liepė likti apačioj ir laukti, į viršų nelipti, motinai prieštarauti buvo pavojinga, todėl Vikis, kaip jam dažnai nutinka, stovėjo tarsi įšalęs lede vabzdys ir laukė. Iš jo kiek pražiotos burnos nutįso blizganti seilė. Tomas lietė pirštais spintos durų paviršių, glostė medines roželes, paslaptingus vabzdžius ir įsivaizdavo, kas būtų, jeigu šita spinta būtų gyva, o tie visi ornamentai ir drožybos stebuklai staiga atsibustų ir išsilakstytų po priebutį, išsislapstytų po dėžėmis, už apmusijusių tuščių butelių, tarp senų, suverstų kampe knygų ir medinio varstoto, seniai nebenaudojamo, bet gal dar tebelaukiančio darbščių meistro rankų.

Pasisaugokit, pasitraukit, pasigirdo motinos balsas iš viršaus. Pasitrauk, Viki, nestovėk kaip durnelis, riktelėjo Tomas, bet Vikis stovėjo kaip stovėjęs ir žiūrėjo viršun. Tomas sugriebė brolį už peties ir stipriai truktelėjo, berniukas tarsi atsibudo, jis rodėsi nepaprastai išsigandęs, dairėsi ir stipriai šnopavo, tuo metu motina metė kažką pro antrojo aukšto angą žemyn. Daiktas buvo gana didelis, jis vertėsi per kopėčių skersinius ir nudribo ant cementinių priebučio grindų, sukeldamas dulkių debesį. Tomas priėjo ir nustebo pamatęs, kad tai balnas. Balno pagrindas, padarytas iš veltinio, jau dryko skutais, jį išėdė kandys ir žiurkės, odiniai diržai buvo nugraužti ar nupuvę, bet metalinės detalės atrodė stebėtinai dailios. Tomas pagriebė balną ir išvilko lauk. Vos spėjus jam pasitraukti, motina vėl kažką metė, vertė žemyn, dabar jau Vikis pagriebė kadaise kažkam priklausiusį guminį skafandrą ar žvejybinius bridbačius ir taip pat nuskubėjo laukan. Berniukai suprato, kad nėra kada vėpsoti, motina ėmėsi darbo ir dabar visoks šlamštas skries žemyn be jokios pertraukos, todėl jie skubėjo, turėjo suspėti viską sukrauti į kieme stovintį karutį, kol motina nenulipo ir nepradėjo staugti ar nenubaudė jų kaip nors dar griežčiau.

Berniukai nešė ir nešė įvairiausius daiktus, jų net nespėdami apžiūrėti, nors abiem tai rūpėjo, bet motina vertė ir vertė viską, kas jai rodės nereikalinga, žemyn, kartais beveik broliams ant galvų, Tomas kosėjo nuo sukilusių dulkių, pro kurias iš apmusijusio langelio palubėj spysdama saulės šviesa atrodė it metalinis strypas, kiaurai veriantis priebučio ertmę. Iš viršaus krito maišeliai su plunksnomis, seniai supelijusiomis arbatžolėmis, seni albumai su apgraužtais odiniais viršeliais, batsiuvio koja, tokia sunki, kad Tomas pamanė, kas gi būtų atsitikę, jeigu jai krentant žioplelis Vikis būtų vėl užsisvajojęs. Bet net ir Vikis suprato, kad reikia saugotis, niekas tavim nepasirūpins, jeigu pats nepasirūpinsi, todėl greitai čiupdavo, kas numesta, ir skubiai sprukdavo į lauką, dėdavo ką pagriebęs į karutį ir vėl nerdavo į priebučio dulkes. Seni, skylėti kailiniai, Pinokio kaukė su nugraužta nosim, sulūžusi muzikinė dėžutė, kiaura pagalvė, kerziniai batai be padų, sutrūniję korių rėmai, pintas krepšys, pilnas šlamšto, nustipusi žiurkė, šachmatų lenta be figūrų, vanago iškamša, skirtingų spalvų batai, klouno perukas, plastmasinis dubuo su skyle dugne – visa tai ir dar daugiau krito žemyn, o paskui atsidurdavo karutyje. Berniukai sukaito, prakaitas žliaugė veidais, pajuodusiais nuo dulkių, bet viskas buvo teisinga – jie norėjo šito darbo, nes norėjo pabūti vieni, vienatvė toks retas dalykas, kad kartais jos norisi tarsi oro skęstančiam, o visus šituos daiktus, suplėkusius skudurus ir kažkieno rašytus, bet jau vargiai įskaitomus, susiliejusius nuo drėgmės dienoraščius ir dar visokias senas keistenybes reiks išvežti į dykvietę, į seną, apleistą žvyro karjerą. Ar gali būti kas nors geriau? Kiti darbai taip pat nebuvo blogi, bet ravėti griežčių ir burokėlių vagas, rinkti raudonas kolorado vabalų lervas nuo bulvių, ardyti seno angaro plytas ir krauti jas į dailias keturkampes krūvas, gliaudyti ir malti giles kavai, atrinkti senas supuvusias bulves ir išmesti į atmatų duobę, iškastą sklypo gale, prie metalinės tvoros – visa tai buvo nesunkūs, tačiau monotoniški ir nuobodūs darbai, todėl Tomas labai džiaugėsi, kad gavo šią nuostabią užduotį – išvežti šlamštą, kurį motina numes žemyn, tvarkydama antrą aukštą. Ir ne tik kelionėje į seną karjerą slypėjo šio darbo gerumas, bet ir pačiuose daiktuose, kurie kadaise kažkam priklausė, kiekvienas žadino smalsumą ir turėjo savo istoriją, juk antras aukštas buvo uždraustas, niekas ten negalėjo užlipti, nesusilaukęs bausmės, todėl niekas nė nežinojo, kas ten yra ar gali būti. O dabar štai jiedu su Vikiu dykvietėje galės viską ištyrinėti, galės susikurti istorijas, galės žaisti su tais nebegyvais daiktais. Su kelione į karjerą pagal gerumą galėjo lygiuotis tik agurkų plovimas: rinkti tuos pasislėpusius po didžiuliais lapais vaisius, atrasti kuo didesnius ar labiau susisukusius, skinti juos, džiaugsmingai nešti į vidury kiemo pastatytą pilną vandens didžiulę praustuvę, labiau primenančią nedidelį baseinėlį, sušlapti rankoves ir aptaškyti kitus, kai motina nusisuka ar nueina į daržą, žaisti povandeninių laivų kovas, tai, žinoma, nepaprastas malonumas, bet, matyt, todėl, kad Tomas jau paaugo, jau nebėra toks snarglius kaip Trys Šimtai Septintas arba Pauliukas Ridikiukas, jam skiriami kiti darbai, o tiedu mažiai dabar linksmai turškiasi vandenyje, nardo po didžiuliais mėlynais lapais agurkų lysvėse ir bėga džiaugsmingai kvykdami – pažiūrėk, kokį suradau!

Vikis atnešė kaliošus, o Tomas bjaurią lėlę su viena akimi, ir tai buvo jau paskutiniai daiktai, kuriuos dar buvo įmanoma įgrūsti į karutyje sukrautą krūvą, bet ir jie, ko gero, nukris, jeigu ratas papuls į gilesnę duobelę ar užšoks ant akmens.

Vežimėlis jau pilnas, šūktelėjo Tomas motinai į viršų.

Nukrito dar vienas glėbelis drėgnų popierių, kurį laiką tvyrojo tyla, bet galiausiai pasigirdo motinos balsas, pakviesk antrąją, pasakė ji.

Antroji motina prižiūrėjo, kad storuliai dvyniai lygiai krautų plytas ir nesimuštų. Tomas pribėgo prie senojo angaro ir iš gana toli šūktelėjo, antroji motin, pirmoji motina kviečia!

Kad ir kaip Tomas vengė artintis prie tų dviejų piktų storulių ir nėjo artyn, bet vis tiek Rimas paleido į jį plytos gabalą, o Romas piktai išsišiepęs sušnypštė, ateik čia, snargly! Tomas išsisuko nuo plytgalio, parodė dvyniams liežuvį ir nuskuodė atgal – dvynių galėjai nebijoti, kad ir pikti, jie buvo labai nepaslankūs, ėjo sunkiai krypuodami, tad reikėjo tik saugotis, kad kuo nors į tave nepataikytų, ir laikytis nuo jų tolėliau, kad nepasiektų sugriebti ranka.

Kiek jie buvo prikaupę nereikalingo šlamšto, tie keisti žmonės, sugergždė antroji motina, žiūrėdama į visokių daiktų prikrautą karutį, tada nuėjo į priebutį ir šūktelėjo motinai, karutis pilnas!

Vikis pirmas ėmėsi stumti karutį, o Tomas, apsižiūrėjęs, kad nepamatytų nei motinos, nei vaikai, iš praustuvės nugvelbė porą agurkų, susikišo juos į užantį ir nuskuodė vydamasis Vikį.

Miestas buvo išdegintas sausros, vėjas rideno stepių žolės kuokštus, sukosi verpetais, nešė šiukšles ir dulkes, gatvės plytėjo visiškai tuščios, tik kur ne kur prabėgdavo žiurkė arba ją medžiojantis perkaręs šuo. Tomas ir Vikis stūmė karutį pasikeisdami, kelias buvo ne artimas – iki senam karjere įrengto sąvartyno – trejetas kilometrų, retai pavykdavo ištrūkti šitaip toli, todėl vaikams viskas atrodė įdomu, ir netikėtai pasirodęs sraigtasparnis, skridęs žemai, sukęs ratus, tarsi kažko ieškodamas ar pametęs kelią, ir į medį suskridę kalakutai, juokingai kraipantys baisias savo galvas. Tomas pakėlė akmenuką ir sviedė į paukščius, bet nepataikė, o tie net nesureagavo, tik suburbuliavo kažką pusiaumiega. Antru tikrai pataikysiu, pamanė sau berniukas, bet netikėtai pasigirdo motoro riaumojimas ir iš už apgriuvusio seno sandėlio pasirodė karinis automobilis, jis važiavo didžiuliu greičiu, keldamas dulkes ir šapus, berniukai spruko, vos spėjo pasitraukti į kelio pakraštį, Vikis paslydo, griuvo, kartu nuversdamas ir karutį. Žioplys, pasakė Tomas ir puolė rinkti daiktų. Vieną akimirką jam dingtelėjo, kad visą niekam nebereikalingą krovinį būtų galima išversti tiesiog čia pat į griovį, niekas nuo to nepasikeistų, bet buvo du dalykai, kurie sulaikė nuo tokio žingsnio – karjere tikriausiai laukia daugybė visokių keistenybių, kurias taip įdomu patyrinėti, ir – karjerą saugojo ta išverstakė, kuri viską visada fiksuoja, tad jeigu jai pranešta, kad atvešim šiukšles, o jai garantuotai pranešta, tai negali nenuvažiuoti arba nuvažiuoti su tuščiu karučiu, motinos sužinojusios pakeltų tokį kauksmą, kad geriau jau nereikia. Karinis automobilis, pavažiavęs gatve žemyn, staigiai sustojo, kad net sucypė padangos, keletą kartų suurzgė, išmesdamas juodų dūmų kamuolius, tada, tarsi pagaliau apsisprendęs, pasuko kairėn į šoninę gatvelę ir dingo tarp virpančių vasaros saulėje pastatų.

Dabar karutį stūmė Tomas, net ne stūmė, nes prasidėjo nuokalnė ir vežimėlį reikėjo tiesiog prilaikyti. Vikis tyliai švilpavo ir mojavo pakelėj surasta šmaikščia vytele. Diena buvo nuostabiai graži ir berniukai jautėsi laimingi, jie žinojo, kad netrukus turės aplenkti didžiulį niekieno sodą ir, ko gero, net prisiskins žalių obuoliukų. Abipus gatvės saulėje kepė vienaukščiai nameliai, ir atrodė keista, kad dešinėje pusėje tie nameliai – žali, o kairėje – geltoni. Prie vieno geltono namo sėdėjo senutė, apsirengusi juodais drabužiais, apsimuturiavusi juoda skara, ir kažką žiaumojo, matyt, bedante burna. Senutės namo langas buvo atlapotas ir pro jį sklido muzika, bet patefono plokštelė tikriausiai užsikirto ir muzikinė frazė vis kartojosi, nutrūkdavo vidury užsienietiško žodžio ir vėl prasidėdavo iš naujo. Senutei tai netrukdė sėdėti, nežinia, ar ji iš viso ką nors girdėjo, nes nesureagavo net tada, kai Tomas žvaliai šūktelėjo, laba diena!

Pasiekus niekieno sodą laukė nusivylimas – beveik visi medžiai buvo iškirsti, tie, kurie liko, aptverti vieline tvora, o didžiulis ekskavatorius stovėjo ant duobės krašto kaip milžiniškas geltonas krabas ir sukinėjo savo geležines galūnes, urgzdamas siaubingu balsu, platus jo kaušas smigo žemėn, graibė kietą, akmenuotą gruntą ir vertė į krūvas.

Gerai, kad aš turiu tuos agurkus, pamanė Tomas.

Jie stūmėsi toliau, namai abipus gatvės retėjo, vis daugiau radosi griuvenų ir laukelių, apžėlusių kiečiais, dilgėlėmis, balandomis, ir tik retkarčiais pasitaikydavo burokų ar saulėgrąžų daržai.

Kažkur tolumoje pasigirdo šūvis. Paskui – kitas. Padangėje vėl išniro sraigtasparnis, vėl suko didelį ratą, jie kažko ieško, pasakė Tomas, o Vikis šypsodamasis linktelėjo galva ir tada ištiesė ranką, rodydamas smiliumi į priekį. Tomas pasisuko ten, kur rodė brolis, ir išvydo tolumoje besikaupiančius debesis – dangus virš horizonto pasidarė stebėtinai juodas, net gąsdinantis. Oho, pasakė Tomas, reikia paskubėti. Berniukai paspartino žingsnį, dabar jie stūmė dviese, įsikibę į karučio rankenas.

Likusius porą kilometrų jie įveikė beveik nesidairydami, stengdamiesi nelėtinti žingsnio ir tik besidžiaugdami, kad dangaus juodulys nedidėjo, nekilo, o liko toks, koks buvęs. Kai berniukai pasiekė karjerą, Tomą nustebino atviri geležiniai vartai, nulaužtas šlagbaumas ir praviros sargės būdelės durys. Tomas įkišo galvą į vidų, dėl viso pikto pasisveikino, laba diena, bet viduje nieko nebuvo, visada čia sėdinti arba lauke rūkanti išverstakė buvo dingus. Būdelėje mėtėsi kažkokie popieriai, ant žemės gulėjo ir daugiau daiktų, vienas langelis išmuštas, ant grindų pažirusios šukės, kai kurios iš jų atrodė kruvinos. Tomas pakėlė antakius, nustebęs apsidairė, bet neatrodė, kad kas nors šalimais slėptųsi – visomis juslėmis Tomas juto, kad čia nieko nėra. Ką gi, pamanė, tuo geriau.

Jau kadai apleistas žvyro karjeras buvo didžiulis, jis priminė kanjoną, tik čia netekėjo jokia upė. Kai kur berniukai pastebėjo suskeldėjusį žemės paviršių, tai rodė, kad čia būta vandens, bet sausa vasara visą jau seniai išdžiovino. Karjeras prieš keletą metų tapo sąvartynu, čia galėjai rasti įvairiausių daiktų – metaliniai gulėjo suversti daugmaž vienoje vietoje, plastmasiniai kitoje, tačiau Tomas per daug nesijaudindamas išpylė atvežtas šiukšles į artimiausią krūvą. Vikis jau prieš tai iš karučio buvo išsitraukęs senus kailinius, dabar jais apsisiautė ir, plačiai išskėtęs į šalis rankas, krypuodamas urzgė, vaidindamas mešką. Tomas užlipo ant seno automobilio be ratų, apsidairė tarytum senovės karys ir nusprendė, kad pirmiausia apžiūrės į krūvą sukrautus senus radijo aparatus ir visokius panašius daiktus. Čia buvo visko ir viskas įdomu, Vikis rado juodus akinius nuo saulės, jie neturėjo vienos kojelės, bet šiaip jau – puikūs akiniai. Vikis užsibalnojo juos ant nosies ir ėmė klykauti, iškėlęs virš galvos pagalį, jam turbūt atrodė, kad tokius akinius nešioja papuasai; paskui iš beverčių šiukšlių išvilko aliumininę sudedamąją lovelę, aplūžusią, bet visai dar gerą, išskleidė ją ir patenkintas atsigulė, graužė pagaliuką ir žiūrėjo viršun į jau beveik trečdalį dangaus apgaubusį debesų juodulį.

Tomas rausėsi senos radijo aparatūros krūvoje, čia buvo visokių ričių, lempų, laidų, pakėlęs vieną magnetofoną suprato, kad suardė didžiulį skruzdėlyną – skruzdės išsigando ir puolė lakstyti be jokios tvarkos, jos griebė ir nešė lėliukes, kiaušinius, lipo viena per kitą, skubėjo nežinia kur, dar nesuprasdamos, kad nebėra jokio išsigelbėjimo – milžinas nusprendė sukelti potvynį, jis išsitraukė savo pempiuką ir paleido stiprią srovę tiesiai į sujudusį skruzdžių miestą. Skruzdės kepurnėjosi šlapimo upėje, skendo, kabinosi viena už kitos, nardė putose, o milžinas elgėsi kaip milžinas, jis nesigailėjo tų besielių vabzdžių. Dabar Tomas pasijuto alkanas ir nuskubėjo ieškoti Vikio. Tas gulėjo, graužė pagaliuką ir žiūrėjo į dangų. Pasislink, pasakė Tomas ir taip pat įsitaisė ant sudedamos lovelės, tada iš užančio išsitraukė du nugvelbtus agurkus ir vieną padavė Vikiui, o kitą prakando pats. Broliai gulėjo, žiūrėjo į danguje besiplečiančią juodumą ir patenkinti triauškė agurkus. Staiga nutiko kažkas netikėta ir nuostabu – zvimbdama ir vibruodama virš berniukų praskrido kamanė, ji leidosi žemyn ir vėl kilo, tarytum pasiklydusi, gal beviltiškai ieškojo žiedų bežolėje dykvietėje; sunki ir nuvargusi, rodėsi, tuoj nukris, bet nenukrito – ją nukirto žaibas! Spalvotas – mėlynas, žalias, geltonas – žaibas blykstelėjo, suspurdėjo, ir akimirksniu nusinešė kamanę. Tomui net užėmė žadą – kas gi tai? Jis pašoko, dairydamasis, bene ką nors pamatys, ir pamatė: tai buvo ne žaibas, o paukštis, spalvotas ir nepaprastai vikrus. Paukštis skrido į dešinę karjero pusę, skardžio link. Tomas įsižiūrėjo ir dabar jau regėjo, kad prie to skardžio vyksta kažkas įdomaus, jis kumštelėjo Vikiui, parodė į tą pusę, kviesdamas nuotykiams, ir berniukai pasileido bėgte paskui paukštį.

Žvyro karjeras buvo gilus, ir skardis, atsiradęs iškasus žvyrą, gavosi status, ant jo augo kelios nedidelės pušelės, kurių šaknys it balsvos kirmėlės kyšojo iš skardžio viršuje buvusio molio, primindamos džiunglių augmeniją. Atsivėrusiame šlaite slūgsojo spalvoti uolienų sluoksniai, susidarę įvairiais geologiniais periodais, bet berniukams jie nerūpėjo – nuostabiausia jiems atrodė urveliai: daugybė paukščių išraustų urvų. Margaspalviai paukščiai skraidžiojo aplinkui, nešė į urvus didžiulius vabzdžius, cypčiojo, plasnojo, kartais nutūpdavo ant žemės, kartais ant senos metalinės džiovyklės, atsidūrusios krūvoje tarp kitų metalinių daiktų, o kartais praskrisdavo vaikams beveik palei pat galvas, ir tada berniukai galėdavo įžiūrėti, kokie nuostabiai gražūs tie paukščiai: žydrai žalsvomis krūtinėlėmis ir pilveliais, ryškiai geltonais pagurkliais, bronziniais sparnais – rodėsi, kad visos vaivorykštės spalvos nudažė šiuos ilgauodegius, smailiasnapius lakūnus. Tai buvo paukščiai bitininkai, juos Tomas regėjo spalvotoje knygelėje, bet nelabai tikėjo, kad tokie iš tikrųjų egzistuoja. Tikrovėje jie buvo dar gražesni negu paveikslėliuose, gyvi ir spindintys, Tomui jie atrodė tokie gražūs, tarsi elektriniai. Vikiui paukščiai taip pat nepaprastai patiko, jis iš pradžių žiūrėjo net prasižiojęs ir juokėsi, o paskui nusimetė senus kailinius, atstojusius jam meškos kailį, ir jau nebebuvo meška, vėl tapo tiesiog Vikiu, ir šoko, mosuodamas lazda, laimingas tarp žaibuojančių vaivorykštės paukščių. Bet nejučia paukščių nardymas tapo beveik isteriškas, jie ėmė blaškytis tarsi pametę kryptį, sakytum jų vidinis kompasas pradėjo rodyti visokius niekus. Ko gero, tai buvo artėjančios audros ženklas, pažvelgęs į dangų Tomas suprato, kad grėsmė artėja – debesys vertėsi vienas per kitą, tačiau saulė vis dar švietė, debesų siena atrodė it nukirsta, aiški riba skyrė žydrą dangų nuo beveik juodo, aptraukto žemais debesimis. Berniukai išgirdo dundėjimą, iš pradžių pamanė, kad jau gruma tolumoje dangus, bet paskui suprato, kad tai greičiau būgnų dundesys, juolab kad tą dundesį lydėjo žmonių balsai – žmonės šaukė, giedojo, dejavo, kylantis vėjas tai atnešdavo jų balsus, tai vėl jie nutoldavo. Tomui pasidarė smalsu, iš kur ataidi tie būgnai ir balsai. Jis patraukė jų pusėn, Vikis nusekė iš paskos. Jie ėjo žvyrduobėmis tolyn ir tolyn, galiausiai pasiekė nestatų, bet birų žvyro šlaitą, o už to šlaito ir girdėjosi būgnai, šauksmai bei giesmės. Berniukai ėmė kopti šlaitu į viršų, tai buvo nelengva, nes sausas žvyras biro, tekėjo žemyn, ir broliai ropštėsi jau visomis keturiomis, bet pagaliau užlipo. Tai, kas atsivėrė prieš berniukų akis, nustebino Tomą, o Vikį išgąsdino: didžiuliame lauke, apglėbtame miškų ir uolų, buvo susirinkusi keliasdešimties, o gal net šimto žmonių minia. Visą lauką jau dengė juodas debesų šešėlis, bet vėjas buvo visiškai nurimęs. Žmonės ėjo artyn, vieni mušė būgnus, kiti giedojo ar garsiai, euforiškai meldėsi. Procesijos priešakyje žengė trijų moterų figūros, jos kažką sunkiai nešė ant savo pečių, o jas lydėjo blizgančiomis uniformomis apsirengusios motinos, kurios vis perliedavo rimbais tas sulinkusias nuo naštos, vos judančias moteris. Galiausiai viena nelaimėlė parkrito, uniformuotosios pripuolė ir ėmė dar smarkiau ją mušti, keletas tamsiai vilkinčių motinų bandė ją ginti, klaupėsi, maldavo, šiaip ne taip pakėlė parkritusiąją, o viena iš gynėjų perėmė tos nelaimėlės naštą – tai buvo kryžius. Broliai priėjo arčiau, į juos niekas nekreipė dėmesio, tik didelis šuva pribėgęs apuostė, bet berniukai stovėjo nejudėdami, ir šuo nudzimbino savais keliais. Vikis ėmė unkšti ir ašaroti, supratęs, kad tos trys moterys buvo smarkiai sumuštos, jis užlindo broliui už nugaros, bijodamas žiūrėti į kruvinus jų kūnus. Tomas matė ant vienos moters galvos uždėtą ir į kaktą įsirėžusį spygliuotos vielos vainiką, bet, keista, jos veidas nerodė kančios, o, priešingai, švietė pasitikėjimu, gal net palaima. Moters drabužiai buvo perplėšti ir krūtys nepridengtos, bet Tomas nešūktelėjo, kaip būtų padaręs kitu atveju – pasižiūrėk, Viki, nuogi papai, – ne, jis beveik fiziškai pajuto skausmą ir užuojautą, o tos moters nuogybė atrodė tokia tyra (nors berniukas gal nė nežinojo, ką tai reiškia), kad net kėlė baimę, buvo neįmanoma iš jos juoktis.

Procesija tikriausiai pasiekė savo tikslą, nes ginkluota karė kažką šūktelėjo nesuprantama kalba ir kankinės nusimetė kryžius, savąjį numetė ir juodai apsirengusi moteriškė, pavadavusi tąją su spygliuotos vielos vainiku. Toliau žiūrėti buvo sunku, tačiau Tomas stebėjo viską beveik nemirksėdamas, tarsi kažkas būtų prikaustęs jo žvilgsnį, neleidęs nusisukti, o Vikis tik spaudėsi už jo nugaros ir unkštė. Tris nelaimėles paguldė ant kryžių ir visas tris, vieną po kitos, prikalė didžiulėmis vinimis, jos šaukė nepakeliamos kančios balsais, kai geležis smigo į kojų kaulus, kai pervėrė plaštakas ir šias sutraukė mėšlungis, tik toji karūnuotoji vien keistai inkštė sukandusi dantis, bet laikėsi nešaukusi.

Kryžius įstatė į iš anksto iškastas duobes ir pakėlė juos, tempdami virvėmis, paskui įtvirtino. Trys vaitojantys, kenčiantys kūnai pakibo erdvėje virš minios, o uniformuotosios ir dalis kitų kvatojosi, kažką šūkčiojo, matyt, pokštavo ar šaipėsi, fotografavo. Įsiaudrinusi minia nė nepastebėjo, kad dangus aptemo beveik kaip vėlų vakarą, o vėjas pradėjo siausti ir plėšti drabužių skvernus, nešti dulkes. Netikėtai, tarytum nugalėdamas tamsą ir vėją, it spalvota saulės šukė pasirodė paukštis bitininkas. Jis atskrido ir nutūpė ant karūnuotosios moters kryžiaus viršūnės. Nutilo net tie, kurie juokėsi, bet tai truko vos kelias akimirkas, mat iš miško pusės atlėkė pulkas juodvarnių ir vienas, nuvijęs bitininką, pats įsitaisė ant kryžiaus, o kiti suko ratus, tarsi laukdami artėjančios mirties. Moteris nuoga krūtine ir su spygliuota viela ant galvos kažką norėjo pasakyti, bet lūpos buvo tokios suskirdusios, kad tik kažką neaiškiai sušnabždėjo. Kažkas iš minios šūktelėjo nesuprantama kalba, tikriausiai pasakė, kad ji nori gerti, kiti nusijuokė, o viena sargybinė, išsitraukusi iš užančio nedidelį buteliuką degtinės, besijuokdama suvilgė ja skudurą, iškėlė, pririšusi prie ieties, ir priglaudė kenčiančiajai prie lūpų. Nukryžiuotoji nusuko galvą, paskui, matyt, sukaupusi paskutines jėgas, pakėlė akis į viršų ir sušuko: ’imā’, ’imā’, lemá sabachtháni!1 Tai buvo paskutiniai jos žodžiai, daugiau jėgų ji nebeturėjo, galva nusviro ir nukryžiuotoji išleido dvasią. Tuo metu sugrumėjo perkūnas, kamuoliais vertėsi debesys. Toji pajuokai degtinę siūliusi sargybinė vėl prisiartino prie kryžiaus ir smeigė karūnuotajai kankinei ietimi žemiau kairiosios krūties, iš jos šono plūstelėjo vanduo ir kraujas, žaibas trenkė nušviesdamas viską aplinkui ir priversdamas pritūpti net pačius drąsiausius. Visi pajuto tolimą gausmą ir žemės virpesį, prasiskyrė debesys ir danguje pasirodė didžiulė kylanti ugnimi žėruojanti raketa, pasipylė lietus, minia pabiro, leidosi bėgti kas kur. Tomas stovėjo merkiamas vasaros liūties ir žiūrėjo į tamsoje beveik švytinčią kankinės figūrą, kažkodėl kitos dvi tebevaitojančios nukryžiuotosios jo taip neveikė kaip ši, neaišku, ką ištarusi, neaišku, už ką kentėjusi motina. Širdies gelmėje Tomas suprato, kad tokios kančios priežastis turėtų būti labai svarbi. Lietus sruvo per veidą, tekėjo už apykaklės, jis beveik visas jau buvo peršlapęs, ir tik dabar atkreipė dėmesį, kad brolis seniai jį timpčioja kažką mykdamas, ragindamas grįžti.

Jie beveik riedėte nuriedėjo šlaitu žemyn, paskui bėgte pasiekė vietą, kurioje buvo palikę karutį, pasiėmė jį ir kiek galėdami greičiau pasileido namo. Buvo tamsu, lietus aprimo, šalta nebuvo, nes jie skubėjo, žinojo, kad namie jų nepaglostys, juk grįžta kone naktį. Taip ir buvo – valgyti gavo tik po porą virtų bulvių, jiems net neleido sėstis prie stalo, bet Tomas kažkodėl dėl to nesijaudino. Pačiam buvo keista, kad nebeatrodė svarbu nei bausmė, nei alkis. Kai visi sugulė ir užmigo, vieni šnarpštė pro miegus, o kiti ritmingai švilpčiojo, Tomas atsikėlė, nepaisydamas jokių draudimų, nuėjo į daržą, išsirovė porą griežčių, nusiplovė juos tebestovinčioje vidury kiemo praustuvėje, kurioje dieną buvo plaunami agurkai, tada nuėjo į priebutėlį, paglostė tamsoje senovinės spintos ornamentus, atsargiai ją pravėrė, rado ten senus paltus ir dar kažkokius drabužius, susisupo į juos, užsidarė spintoje, graužė griežčius, klausė iš tolo atsklindančio motinų juoko ir jų leidžiamos muzikos. Jis juto širdy atsivėrusią tuštumą, nepaaiškinamą šaltį, ir negalėjo suprasti – kodėl, kodėl?


1 Motin, motin, kodėl mane apleidai! (Aramėj.)

Alvydas Šlepikas. Kelias tolimas

2023 m. Nr. 12 / Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus…

Alvydas Šlepikas. Didžioji motina. Pavlovo šunys

2021 m. Nr. 1 / Du apsakymai / Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės…

Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas

2018 m. Nr. 7 / Pjesės fragmentas / Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius…

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. / Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti: novelių rinkinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Alvydas Šlepikas. Violončelė

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

Alvydas Šlepikas. Geda ir juodas besmegenis

2015 m. Nr. 1 / Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms…

Alvydas Šlepikas: „Už horizonto pasaulis nesibaigia“

2012 m. Nr. 8–9 / Rašytojas Alvydas Šlepikas atsako į Herkaus Kunčiaus klausimus / Mūsų kartai teko gyventi prie komunizmo ir totalitarizmo, šiandien – prie kapitalizmo ir demokratijos. Koks Tavo požiūris į praeitį ir dabartį?

Dovilė Kuzminskaitė. Knyga, liudijanti kančią

2012 m. Nr. 5–6 / Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Alvydas Šlepikas. Elektrinis vieversys

2005 m. Nr. 3 / Kurapkos man priminė pokalbį su bičiuliais. Sėdėjom kavinėj, – kas alų, kas kavą gurkšnojom, šnekėjom apie bet ką, nes gera kalbėt niekam nieko neįsipareigojus. Kažkas prisiminė Sigito Gedos aprašytą plazdantį didžiulį juodą vieversį.

Donata Mitaitė. „…antenos retransliuoja vienatvę…“

2004 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas. Tylos artėjantis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Mindaugas Kvietkauskas. Stotelės žydinčiam traukiniui

1996 m. Nr. 8–9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Vaga, 1996. – Dailininkas Linas Spurga.