literatūros žurnalas

Ričardas Šileika. Verčiu komunalinių mokesčių knygeles, tikrinu skaitiklius

2020 m. Nr. 11

Teležinelės, šiemet parašytos ir išsiųstos bičiulei poetei Dianai Paklonskaitei

 


Drybsau ilgiausiai. Kolei atkyri vienas po kito einantys padriki vaizdai. Šiukšliavežės porcijomis pasidalija konteinerių turinius. Šast – ir vidurdienis, kūningos varnos posėdžiauja ant įlenkto skersinio. Dūzgaliojančioje „Strange Love“ surandu laisvastalį prie lango. Balkonėlyje, stebiu, kaip vėjas virpina vandenį kėdės įduboje. Kaip tame vandens veidrodyje atsispindi turėklo fragmentas. Triufelio košė gerklėje užglaisto seilių liaukas. Diana, sveikinuosi iš sekmadienio.

 


Vakaro akvarelės vienintelė geltona ir vienintelė oranžinė. Kopinėjau ir šlaitinėjau po Antakalnio pušyno kalvas. Sveikinausi su prasilenkiančiaisiais. Akį masino žemumose baltuliuojantys retasniegio pabarstai. Anei voverės, anei lūšies, anei dramblio. Tik viršūnėse sparnais pasiplakė bevardžiai paukščiai. Tik voratinklin įkliuvęs virpeno skivytėlis. O nūnai jau metas čiobrelių, priskabytų Kernavės Pajautos slėnyje, arbatai. Su medumi, Diana, prisėsk.

 


Prisiminimo skonio, prisiminimo kvapo, prisiminimo melodijos… Neįtikėtinai reali nebūtis! Kaip perskaityta knyga, peržiūrėtas filmas… Atskiesta esatis. Kaip kelių komponentų gėrimas, kaip mišrių gėlių puokštė. O, svaigu pavieniui, svaigu draugėje. Todėl – mėnulio avižiniai sausainiai! Todėl – vidurnakčio gegužės vynas! Todėl – pelkinių neužmirštuolių sapnas!

 


Tai Vytauto gatvės tirštutėliausiai žydinčių liepų aromatas! Pasiveja mane, risnojantį prošal. Dalgio neliestoje retažolėje pieviūkštėje regiu kupstelius ir kupstelius dirvinio dobilo. Atminimo neurojungtis akimirksniu akimirksniausiu mane transportuoja į Pelekiškes. Kur kaži kada lankytasi pas keramikę Teresę Jankauskaitę. Josios namelyje tuomet, o, tuomet ir mėgavausi palubėje kabančiais
trifolium arvense vainikaičiais. Kaip įdomu, Diana, kad mūsų gyvenimo faktai turi savo emocinius „komentarus“. O kodėl mano nosis šlapia? Ogi uosčiau baltąsias erškėtrožes prie Šilo tilto. Mirkt ir šipt!

 


Viduryje miesto! Aušta pėstieji, aušta transportas, marksto šviesoforai, puodeliai taukši lėkšteles, lakioja plaštakos, lakioja plaštakės! Atomai, molekulės, nežabotos ir žabojamos vaizduotės ikonėlės, minčių ančiasnapiai, minčių echidnos, minčių vombatai. Banko kortelė apdorojama, banko kortelė atmetama, trakštelėja čiurnos sąnarys. Aš prie mėlyno, mėlyno, mėlyniausio stalelyčio. Sveika, Diana, prisipažįstu, šiąnakt buvai susapnuota.

 


Net neįtariau, kad ne taip jau paprasta ilgalaikiškai kiūtoti irštvoje. Nors fotelis, į kurį įsitaisęs, yra komfortiškas. Už lango renovuotas devynaukštis, to paties ūgio beržas. Paveltas, kudlotas dangaus kailis. Ramybei padauginti skaitau vienuolio Ajahno Brahmo pasakojimus „Atverk savo širdies duris“. Karveliai netikėtai plūsteli ir tūpteli ant stogo turėklų, žiu, po kablelio – nė padujų. Labas, Diana, labas, Diana.

 


Pasikišu dešinės kojos pėdą po užpakaliu. Lygiadieniškai snyguriuoja. Android perspėja, kad sunaudojau 2 GB duomenų. Vakar kilstelėjau popieryno šūsnį – jė jė jė, kiek tos „vertingos“ praeities puslapių! Rupūs miltai, nekyla rankos išblokšti lauk. Prisiminimų voratinkliai, suvytusios džiūvenos. Oi, Diana, lauke sniegas sutirštėja! Man patinka, kai sūkuriuoja, kai velia šuorus nuo stogų, man patinka, kai lyja, kai pila it iš kibiro!

 


Žvaigždėjasi Vilniaus skliautas, diena suglaudė delnus. Bernardinų sode savo spalvą gesina geltonos tulpės. Oi, kaip seniai gomurys ir liežuvis nesimėgavo gardžia kava! Užupyje kelioms minutėms nusileidau prie Vilnios pavasarinio vandens. Anava, šunį vedžiojantis MintVinetu bukinistas, poetas Jonas Valonis. Tiek, Diana, mano metraščių.

 


Iš šeštadienio pasivaikščiojimo. Vėjas plerpiančiai groja žaidimų aikšteles apibintuotomis stop stop stop juostomis. Vėjas skalauja Petro Vileišio kiemo žilvičio karančias liaunašakes. Palei daugiabučių sienas trainiojasi tinginiaujantys tuklūs rezidentai katinai. Gėliadaržiuose kai kur geltonuojančios narcizų gniūžtės skurdžios. Stabtelėjęs fotografuoju išmaningai užgrafitintą sieną.

 


Ir tamsos daugiskaita, ir šviesos daugiskaita, upės plukdoma neišplukdoma pilnatis. Viršutiniame aukšte girdimas šlapinantis kaimynas. Poeto Mindaugo Kirkos ant palangės želdinami svogūnlaiškiai, gurkšnelis ankstyvos kavos, kitos komandos lūkuriuojančios rankos, akių išsiilgusios akys. Kas dar lieka, kai, regis, jau jau nebelieka… O kas buvo, kai nežinojau, kai neturėjau reikalo prisiminti… Forsitijos, geltonėliausios Vilniaus kupetaitės. Aaa, Diana.

 


Lėtai skleidžiančio, pasteliško, vos paūkingo, įsigarsinančio ir įgarsinamo, rąžančio, žvirblingo ir zylingo, vėsiapirščio, ramiažvilgsnio, tursenančio, siūbuojančio, šypsningo, kvėpuojančio, vandeningo, gelmingo, spraksinčio, stygingo, mainingo šiojo ryto, Diana!

 


Nei literatūra, nei filosofija, nei teologija. Gryniausia tyla, kurios dirvožemyje sudygsta kas nesėta. Be priežasčių, be užsakymų, be žinojimo. Balandžių burkuliavimą keičia čaižios varnos, tolimo šuns amsėjimą pratęsia įsijungęs virtuvės šaldytuvas, paryčio dangų sučiunkia orlaivio gaudesys. Geležį pamažėl atleidžia nakties šaltuma. Sukruta užsimiegoję Europos kaulai. Diana, pranešu, kad Pauliaus Širvio sodelyje žydi prunus domestica.

 


Vyksta ir vyksta, kai, regis, nieko nevyksta. Šiapus lango, anapus lango. Vikst vikst uodegėle mėlynsparnė mintis, įkandin siubt siubt mitrioji emocija. Kaipmat prisistato kostiumuoti kontrolieriai, įjungiamos garsinės signalizacijos. Oi, oi, kokie rimti reikaliukai! Tik žiūrėk, apsauginės sienos, tvirtovės, sukąsti dantys, geležėjantys raumenys!.. Aaaaa, atsimerkiu ir iškvėpiu, atsisuku į sceną – vien plynas laukas, horizonto plaukas, lengvutėliausias vėjas, žolės kvapas.

 


Leksikonas stinga tikslumo, detališkumo, nuotaikingumo išraiškos. Kažin, oi kažin ar ką tikresnio pelnytų dailininko teptukas. Šią akimirką ir šią akimirką, ir šią akimirką valia tik gyventi – kvėpuoti, stebėti, klusti, uosti. Nėra reikalo ir nėra šanso virpančią, almančią esatį pasilaikyti. Nenusakomu jėgingiausiu švelnumu ir tyriausia žaluma apliejamas, užpildomas gyvenimas. Diana, apkabinu Tave.

 


Alyvų aromato ir cigaretės dūmo mišinys. Tai gali būti penktadienis, šeštadienis, sekmadienis. Tai gali būti ramybės laikas, tai gali būti pasipriešinimo metas. Vynuoginės sraigės lėtaeigiška kelionė skersai žmonių taką, rudųjų skruzdžių tranzitai klevo kamienu, medituojanti mėlyniausia žvejo kepurė su snapeliu. Šventi ryto ritualai ir vakaro nuodėmės ir vakaro paleistuvystės. Lietus įsismarkuoja, stoviniuoju po vaistinės stogeliu, visiškai nežinodamas išeities. Ir susitaikydamas, susitaikydamas su ta nežinios apimtimi.

 


Uodegos vykst vykst! Dešinėje ir kairėje, įkalnėje ir pašlaitėse iškilmingai žydinti procesija: kaštonai, alyvos, raugerškiai, šeivamedžiai, šermukšniai. Trisdešimčia eurų papildau viešojo transporto kortelę. Į skalbyklės ryklę sukemšu drabužių porciją. Nusibaigusiam rašikliui įstatau naują šerdelę. Pro atlapą langą girdimas lakštingalos solo. Drėgno, minkštutėlio įsivaizduojamo snukio bakst bakst. Gegužė perteka birželin. Gegužė įtirpsta birželin. Sveika, Diana, rašanti eilėraštį.

 


Pietys nutveria liepos sudžiūvėlę sėkliukę ir suka, suka, suka! Parašiutėlis aukštyn, dar aukštyn. Įjungiu tranzistorių, oi, kiek pompastikos ir euforijos, išjungiu tranzistorių. Atverčiu knygą, užverčiu knygą. Net nejaukoka ta mano legali tinginystė. Pilnaburniškai maumoju saulėgrąžų chalvą. Vakarės saulės šviesa, prie lovos „įrėminta“ ant sienos. Štai, Diana.

 


Nakties nemigos valandą iš lentynos išsitraukiau Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraščio“ II tomą. Prekybos centro bulvės negardžios, todėl kompensuoju prieskoniais. Verčiu komunalinių mokesčių knygeles, tikrinu skaitiklius, atimu, pridedu, dauginu, summa summarum. Autobusai ir troleibusai važinėja pustuščiai. Ogi kiemo šiukšlių konteineriai „dirba“ be išeiginių, aritmiškai taukši paleidžiami dangčiai. Šiojo penkiaaukščio gyventojos puoselėjamame gėliadaržyje regiu net trijų pospalvių krokus.

 


Lėtai bundanti ranka, lėtai bundantis puodelis, lėtai bundantis veidrodis. Žiedų aromatą išplovė naktinis pratisas lietus. Nei per nago juodymą man nereikalingi žinių skelbėjai, nei per plauko storį man nerūpi pranašai, būgnininkai ir vėliavnešiai.
Rudagalvis kiras šūkčioja tolimesniuose kiemuose. Pietums gaminu burokėlių mišrainę. Žvilgt, Diana.

 


Vešliojo juodauogio šeivamedžio riebiausios žiedakekės. Prilytos, sunkutėlės, kirbančios juodų smulkių vabalyčių. Iš pirmojo aukšto atsklinda Amy Winehouse „Back to Black“. Pro durų plyšį regiu dialogą – šokčiojančias moters plaštakas, linguojančią vyro galvą. Nesvarbu ir nesvarbu, kas bus kitą minutę. „Džiaugiuosi, kad jums viskas gerai“ (iš Roy Andersson filmo „Tupėjo balandis ant šakos ir mąstė apie būtį“). Šiandien vilkiu melsvais baltinaičiais, šiandien gurkšnoju Kolumbijos espresą. O, Diana, gėlėtos suknelės vilkėtoja!

 


Vilkstinės, vilkstinės! Miegūsti debesų driežai. Čia neegzistuoja žmonių proto logika ir apskaičiavimų sistema. Formų ir pavidalų pasaulis lukštenasi iš tylos. Mano įkvėpimą ir iškvėpimą jungia pauzė. Palangės vienutėlis eksponatas yra baltas puodelis. Mano širdis man eksponuoja gyvenimą. Mokausi, toliau mokausi lakių, vingrių veiksmažodžių.

 


Ponaktinė būtis šiek tiek įšaldyta. Ančių pora upėje sukioja ritualus. Saulė skleidžiasi. Kas regima, platėja ir aiškėja.
Corvus karkčioja savo nuolatinius protokolus. Labas, Diana, savaitgaliais mano lankomos kavinės duris atveria tik dešimtą, tik dešimtą. Kojas ištiesiu ant taburetės, patalas, aišku, neklotas. Iš lauko dusliai girdimas šuo. Užlangio peizažas yra trankviliantas.

 


O! Viskas, kas yra! Kas atspindi mus, kas atsispindi mumyse. Papuolantys akiratin, taip pat ir liekantys nuošalėje. Anava, baltųjų dobilaičių guotai, anava, baltasis šakinys prie pat tako. Skaičiuoju, skaičiuoju, skaičiuoju – vienuolika dangop einančių Vilniaus oro balionų! Sveika, vasara malonės pilnoji, darželių bijūnai, jazminai, vienadienės kvepia be istorijų ir be kainos. Žvejai kitame krante būtini šitame piešinyje. Dar jokių reikalų. Dar jokių išsigalvojimų.


Vis patingiu nuvalyti ant langastiklio prikibusias kelias plunksneliukes. Jau ir nepamenu kada atsitrenkusio paukštyčio. Užtat šmurkšteliu į virtualiuosius tinklus, gangreit pabrukęs uodegą dyrinu iš tųjų tinklų. Tikėjęs, kad bus pasakyta, kad bus parašyta, kad bus pavaizduota. O visa juk ne apie tai. Regis, žinau, bet inertiškai atrajoju ir atrajoju. Diana, štai sekmadienio tyvuliavimas, štai sekmadienio arbata.

 


Ryto tamsumose savo daugiabučiuose kalbantys pabudėliai (ar nemigėliai). Vieni šiapus upės, kiti anapus upės. Dusliai, oi dusliai kosintys Vilniaus bebro plaučiai. Sveikinu būtį ir egzistenciją, sveikinu gyvenimą ir pokytį. Ataidi apaštalų Petro ir Povilo laikrodžio penktos valandos dūžiai. Ankstyvieji troleibusai vėl matuoja Šilo tiltą. Balandžių tirtasparnė kuopelė suka vidurdienio ritualinį apskritimą, dar vieną, dar vieną. Aš prie atlapo lango, seku gyvenimą. Pats sekuosi.

Linas Daugėla. Espreso gurkšniai

2024 m. Nr. 1 / Ričardas Šileika. Pertrauka: dienoraščiai. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2023. – 112 p. Knygos dizaineris – Rokas Gelažius.

Ričardas Šileika Toks. O juk taip smagu yra apgauti save!

2023 m. Nr. 5–6 / Dienoraščiai juk neprivalomai rašomi kasdien. Dienoraščiai nebūtinai rašomi dienomis. Aidas Marčėnas štai rašė naktiraščius. Taigi valia būti ir rytraščiams, vakaroraščiams, vasaroraščiams, žiemoraščiams, skausmoraščiams…

Ričardas Šileika. Tvirtinu, kad mano leidimas dar galioja. Teležinelės

2015 m. Nr. 8–9 / Miesto pakraščiuose liaunesni paskalų liežuviai, išmuštų dantų garbė. Batonų pora lūkuriuoja savo maršruto keleivinės. Baltarusiško balzamo juoduma užtvindo penktadienio vyzdžius. Čionykštis vėjūkštis nutvėrė šviežią šiukšlę.

Ričardas Šileika. Poetinis Druskininkų ruduo, arba „Mano protėviai išrado Paukščių Taką“ (Juan Carlos Mestre)

2012 m. Nr. 11 / Užsirašyti Janio Elsbergo nuogirdą „Man reikia išmokti tų kalbų, kurias mano, kad moku“, paspoksoti, kaip jis lošia su Lietuvos šachmatų federacijos tarybos nariu Rimantu Paliušiu. Man, žinoma, laimėjo Janis.

Ričardas Šileika. Druskininkai. Poezija. Oras

2004 m. Nr. 11 / Daugiau taškų į priešininkų krepšį pasvaidė Pasaulio komanda, todėl ant jos žaidėjų galvų sužaliavo (rudens metą) ąžuolų vainiklapiai. Mano gi ausys prie tualeto durų nugirdo sprangią repliką: kas stipresnis, to intelektas menkesnis.