Laura Sintija Černiauskaitė. Prieblandos seserys (Pabaiga)

2009 m. Nr. 4 

Ketvirtadienio rytą Sniegutė pabudo šeštą ir iš karto pagalvojo apie Filomeną. Kaip ji? Ar tik vėl nepradėjo gerti? Mobilusis visą naktį tyliai pragulėjo prie pagalvės.

Ji atsikėlė kaip niekada žvali, išgėrė du kavos puodelius (nors iš karto dviejų niekada negerdavo), ant klozeto dangčio pasidėjusi telefoną paskubom palindo po dušu. Apsirengė ir susišukavo, iki vienuoliktos vaikščiojo po namus pasirengusi bet kada išeiti. Bet telefonas tylėjo. Ant lininio kostiumėlio pasirišusi prijuostę, ji išlygino rankšluosčius. Išsiurbliavo kambarį, nušluostė dulkes nuo fotografijų, palaistė „paleistuvę“ (staiga tas vulgarus pavadinimas jai ėmė patikti). Tvarkydamasi taip, lyg mėgintų kažką sureguliuoti savyje, Sniegutė visą laiką kovojo su noru paskambinti Filomenai. Nedrįso įkyrėti, dar labiau bijojo ją prižadinti. Bet prieš pirmą nerimas, kad Filomena galbūt vėl geria, įveikė baimę, ir Sniegutė, kęsdama pilve nerimo spyglelius, surinko Filomenos numerį.

Jungimo signalas nutrūko, tačiau Filomenos balso nesigirdėjo. Sniegutė prabilo pirma:

– Kas čia? – nuskambėjo ragelyje užsimiegojęs Filomenos balsas. – Viešpatie… O Dieve… Kur tu esi?

Kai Sniegutė įžengė į Filomenos butą, ši tebetysojo lovoje užsitraukusi iki smakro ne tik antklodę, bet ir lokeną. Dėbsojo į grindis kažkokiu visai nauju, susirūpinusiu žvilgsniu.

– Kas ten vakar buvo? – paklausė, kai Sniegutė atsisėdo ant lovos krašto.

Ant spintelės vandens stiklinėje šnypštė aspirino tabletė.

Abejodama, ar tikrai neturi ko gėdytis, Filomena patyrinėjo Sniegutės veidą. Paskui jos žvilgsnis nusileido žemyn ir užkliuvo už Sniegutės batelių.

– Tikrai… Tuojau, – Sniegutė nulėkė į koridorių ir nuspyrė batelius po kabykla.

Širdyje buvo giedra, tarytum vakarykščiai įvykiai būtų galutinai išsprendę neaiškumus ir surišę jas į vieną mazgą. Tas bendrumo pojūtis Sniegutei ypač patiko, juolab kad ir Filomena patvirtino jį reikšdama menkutes pretenzijas dėl batų.

– Bet kodėl aš taip šlykščiai jaučiuosi? – nenuleisdama nuo Sniegutės rūškano žvilgsnio, suniurnėjo Filomena.

Jos žodžiai Sniegutę nustebino ir truputį nuvylė. Atrodė, kad Filomena turėtų jaustis panašiai kaip ji. Atlaidžiai nuleidusi jos nepasitenkinimą, Sniegutė gūžtelėjo pečiais.

– Lyg būčiau per daug priplepėjusi, – nenurimo Filomena.

– Kad tikrai nieko tokio nebuvo, – patikino ją Sniegutė.

Jai net pasirodė, kad galėtų suspausti Filomenos delną primindama jai tą ryšį, kuris užsimezgė tarp judviejų vakar. Bet susilaikė.

Išgėrusi aspirino tirpalą, Filomena paprašė kavos, ir Sniegutė nuėjo į virtuvę užkaisti vandens. Kai grįžo įjungusi elektrinį virdulį, Filomena jau sėdėjo lovoje atsirėmusi į pagalves ir kažką niūriai mintijo.

– Aš ne alkoholikė, – pareiškė, kai Sniegutė tik įžengė į miegamąjį. Ir, sutikusi jos nustebusį žvilgsnį, pridūrė: – Kaip galėjai pagalvoti.

– Nieko tokio, nieko tokio, – staiga supykusi, pamėgdžiojo Filomena.

Ji užsiplieskė taip netikėtai, kad puiki Sniegutės nuotaika ėmė aižėti ir trupėti lyg blogai išdegtas molinis indelis. Pasijuto kalta, jog neįtinka Filomenai, bet nutuokė, kad viskas, ką sakys ar darys, dabar sukels tik dar didesnį jos priešiškumą. Filomena buvo aiškiai nusiteikusi kabinėtis. Ta bejėgystė Sniegutei buvo gerai pažįstama nuo vaikystės. Panašiai jausdavosi su mama, nekentė vergiškos priklausomybės nuo jos nuotaikų, bet ir nedrįso jai pasipriešinti. Nenorėdama erzinti Filomenos, Sniegutė pasitraukė į virtuvę ir tyliai užplikė kavą. Užtepė kelias prancūziško batono riekeles lašišos skonio sūriu, iš paskutinių stengdamasi išsaugoti nors šiek tiek tos giedros, kurią atsinešė iš namų. Kai vėl pasirodė miegamajame, Filomena tiesiog užsiuto.

– Kas čia dabar?! – įsispitrėjo į padėklą su sumuštiniais.

– Ar aš prašiau ką nors dar daryti?..

Sniegutė padėjo padėklą ant spintelės ir, neištarusi nė žodžio, išėjo į virtuvę.

– Iki dvylikos aš nieko nevalgau! – sušuko jai įkandin Filomena. – Ir prašyčiau mano virtuvėje daugiau neužsiiminėti jokia saviveikla!

Gal jai nepatiko, kad be leidimo lindau į šaldytuvą ir bufetą? – patyliukais įsiskaudindama mintijo Sniegutė. Neketino prieštarauti Filomenai ir dėl dvyliktos valandos, iki kurios ši nevalganti – nors buvo jau beveik trys. Bijojo grįžti į miegamąjį ir svarstė galimybę tiesiog mandagiai atsisveikinus išeiti, bet kažkas ją stabdė. Todėl paniurusi stypsojo virtuvėje prie lango ir laukė, kas bus toliau.

Netrukus iš miegamojo atsklido krintančio metalinio padėklo triukšmas, o paskui jį – trumpas, bjaurus keiksmažodis. Sniegutė susigūžė ir valandžiukę padelsė karštligiškai svarstydama, ar jai ten eiti.

Nuėjo. Filomena sėdėjo palinkusi į priekį išsitaršiusiais plaukais ir pergalingai žvelgė į ant kilimo nuverstą padėklą. Piktdžiugiškai nusijuokė Sniegutei, lyg laimėjusi jai vienai suprantamas lažybas:

– Štai kaip galima tave prisikviesti – triukšmeliu.

Sniegutė su siaubu pažvelgė į beprotybės užvaldytas Filomenos akis. Ji nebeatrodė graži – o tik baisi ir pavojinga.

– Ko atskuodei?.. Aš apskritai stebiuosi, kad tu vis dar čia. Kas tave išmokė tarnauti iškėlus uodegą?.. Gal dumk į Turkiją ir pasidulkink su turku, kad įkvėptų pasitikėjimo savimi?

Jos žodžiai nuskambėjo žiauriai dar todėl, kad Filomena jais ciniškai mėgavosi. Nutuokė, kad gelia į skaudžiausias vietas, ir – kad nesulauks atkirčio. Sniegutę paralyžius ištiko. Ji žvelgė į Filomeną ieškodama to grožio, kuris ją iš pirmo žvilgsnio užbūrė, slaptingai veikė ir kažką žadėjo, vildamasi, kad jo likučiai dar gali viską išgelbėti. Bet, be raudonų dėmių, raukšlių ir patinimų, Filomenos veide nieko neberado.

– Ką… aš tau padariau?.. – sukuždėjo Sniegutė. – Ką aš tau padariau?..

Filomena atsitokėjo. Persibraukė delnais veidą, lyg mėgintų pabusti.

– Padėk susitvarkyti, – po valandžiukės paprašė jau visai ramiai.

Tačiau Sniegutei visko buvo gana. Reikėjo išeiti, ilgai ilgai lėkti kur akys veda, išsivaduoti iš siaubingo, paralyžiuojančio nusivylimo. Nepratarusi nė žodžio, ji šmurkštelėjo į koridorių, pasigriebė batelius ir bijodama, kad Filomena ją vysis (ši visai neketino to daryti), nusileido į gatvę. Ten pagaliau apsiavė.

Apimta klaikios būsenos, lyg bustų po narkozės, Sniegutė ilgai ėjo gatvėmis. Bet kuo sparčiau žingsniavo, tuo labiau į ją gėrėsi nuoskaudos nuodai. Nejučia įlipo į pirmą pasitaikiusį troleibusą. Tolstant nuo centro ją trumpam išblaivė mintis, kad, pati nesuvokdama, visą laiką skubėjo pas mamą į polikliniką.

Mama daug metų dirbo medicinos seserimi. Iš pradžių Sniegutė panūdo išlipti, bet nežinia kodėl susilaikė. Išlipo tik poliklinikos stotelėje. Mamos kabineto langai buvo antrame aukšte ir žiūrėjo į kitą gatvę. Vaikystėje, kai Sniegutė po pamokų neperspėjusi užsukdavo pas ją į darbą, mamai tai nepatikdavo. To ji niekada prie gydytojos neparodydavo. Jos skruostuose išryškėdavo griežtos raukšlės, ji išsivesdavo Sniegutę į koridorių ir sausai pasiteiraudavo, ko prireikė. Sniegutė paskubomis kurpdavo pasiteisinimus. Negalėdavo prisipažinti, kad tiesiog pasiilgo mamos, kuri su baltu chalatu tarp nepažįstamų ligonių atrodydavo visai kitokia negu namie. Tokios menkos, egoistiškos apsilankymo priežasties mama būtų nepateisinusi.

Sniegutė sugraibė rankinės dugne slydinėjantį telefoną. Nykštys sustingo ant klaviatūrą įjungiančio mygtuko, viduje kažkas plastelėjo. Kitą akimirksnį pajuto, jog šitokia mamai skambinti negali. Paskubom nesugalvojo jokio reikalo. Po dviejų nesimatymo mėnesių ir retų buitinių pokalbių telefonu toks skambutis galėjo sukelti įtarimą. Mama iš karto supras, kad kažkas ne taip. O šito jai negalima atskleisti. Jų šeimoje jausmai nebuvo demonstruojami – toks vulgarus elgesys galėjo tarpti kur nors traukinių stotyje (mamai tai atrodė pati nešvariausia ir pavojingiausia Vilniaus vieta), turguje, kaimo šokiuose, na ir, žinoma, filmuose. Bet jų išblizgintoje svetainėje, kur kabėjo briedžio ragai, jokie jausmai neegzistavo. Įkalintieji savo kūno kalėjimuose turėjo kantriai kęsti izoliacijos šaltį. O Sniegutė dar vakar laikė glėbyje nuostabiai gražią nelaimingą moterį ir, paneigdama motinos tiesas, jautėsi nepaprastai laiminga nuo to fiziškai išreiškiamo ryšio. Nepaisydama šiandienos nusivylimo, kūniškos laimės substancija vis dar iš jos garavo, palengva išstumdama tamsias paskutinių valandų emocijas.

Sniegutė įsidėjo telefoną ir grįžo pėsčiomis per visą miestą į savo baltą butelį.

Kai įžengė pro duris, suskambo mobilusis. Ekrane lyg širdies tvinksniai pulsavo FILOMENA. Sniegutė nujautė, koks bus pokalbis. Ją užplūdo jaudulio banga.

– Timas ką tik sugrįžo, – ragelyje pasigirdo truputį virpantis Filomenos balsas. – Aš tokia bjauri ir nelaiminga… Atleisk man, atleisk man, raganai! Daugiau niekada nespjaudysiu į tavo švelnią dūšelę, gerai?

– Žinau, kad viską man atleidai, bet daugiau niekada neleisk taip su tavimi elgtis, gerai?

– Ir ypač man neleisk taip elgtis.

Jos, lyg ko dar lūkuriuodamos, patylėjo. Pagaliau Filomena sušnibždėjo:

– Tu esi mano išgelbėtoja, ar žinai?.. Ir Timo… Žinok – ir Timo.

Ji net neįtarė, kaip Sniegutei patinka žodis „išgelbėtoja“. Jis puikiai atitiko vakarykštę nuotaiką – kai spaudė Filomeną prie krūtinės, jusdama, kaip sklaidosi motinos kerai. Staiga Sniegutė atsiminė Timą, kurį, mintyse atsidavusi vien jo motinai, buvo tiesiog pamiršusi.

– Perduok linkėjimus Timui, – paprašė ji.

Vakaras buvo išgelbėtas. Priėjusi prie lango, Sniegutė žvilgtelėjo, ką veikia šviesiaplaukis vaikas. Juodu su motina sėdėjo už stalo. Mosuodamas šakute, vaikas jai kažką gyvai pasakojo. Motina vis sulaikydavo ore lakstančią šakutę ir kantriai nuleisdavo ją į vaiko lėkštę. Ji buvo visai jauna, gal net studentė. Kambario gilumoje, atsukęs į langą nugarą, šmėžavo vaiko tėvas. Sniegutė ilgai siurbė į save spalvotą langų animaciją – kaip vujaristas, nusigriebiantis svetimo malonumo dalelę, už kurią nesiruošia mokėti.

 

Gilus miegas be sapnų kažką išgrynino. Bundant Sniegutę lyg radijo bangos pasiekė suvokimas, jog vakar Filomena vis dėlto peržengė ribas. Filomenos atsiprašymas tik parodė, kaip greitai keičiasi jos nuotaikos. Kas galėjo garantuoti, kad šįryt jos neištiks dar vienas cinizmo priepuolis? Kol išlipo iš lovos, nušlepsėjo į vonią ir atsistojo po dušu, Sniegutės mintyse lyg saulės apšviesta uola iškilo įsitikinimas, kad niekas su ja negali elgtis taip, kaip vakar Filomena. To įsitikinimo šešėlyje glaudėsi nuojauta, jog Filomena darosi Sniegutei pavojinga. Šito ji kol kas negvildeno. Kartu su uola atsirado baisus nenoras Filomeną matyti, ir kitą akimirką Sniegutė ūmai suvokė, kad niekas ir neverčia jos to daryti. Sniegutė tenai daugiau kojos nekels. Ištikta šitos blaivios, paprastutės kaip žaibas ją išlaisvinusios minties, Sniegutė iššoko iš vonios ir paslydusi vos neatsitrenkė kakta į unitazą. Gerdama kavą ji apsisprendė Filomenai paskambinti (iš pradžių net šito daryti nesiruošė, kad tik neužkibtų už Filomenos balso moduliacijų) ir ramiai, nesigilindama į detales, pranešti, jog „atsistatydina“, o kelių dienų atlygį palieka Filomenai kaip moralinę kompensaciją. Jei toji puls kamantinėti ar įkalbinės likti, Sniegutė tiesiog mandagiai atsisveikins ir padės ragelį. Nuo tokio galimo siužeto saulės ant jos įsitikinimo uolos tik padaugėjo.

Bet Filomenos reakcija ir vėl pranoko vaizduotės ribas. Išklausiusi Sniegutės „apsisprendimą“, ji tiesiog pasiuto.

– Kur tu gyveni?.. Sakyk, kur?.. Aš pati tuojau atvažiuoju! – ji nešaukė, bet šnypštė.

– Aš… aš negaliu dabar… Todėl ir skambinu.

– Kaip negali?.. Ko tu negali?.. – nebesivaldė Filomena. – Pirmadienį aš išvažiuoju, o tu negali?! Ką visa tai reiškia?! Su kuo aš paliksiu Timą?!

– Su Juru, – Sniegutė buvo apmąsčiusi šį atsakymą. Ji iš paskutinių stengėsi laikytis apsisprendimo, bet juto, kad Filomenos balsas prakerta jos valioje plyšius, o per juos atiteka baimė, kaltė ir abejonė.

Filomena nutilo. Pamėgino susiimti ir rasti sprendimą.

– Su Juru aš vaiko nepaliksiu, – ramiau pasakė ji. – Man reikia tavęs… Kas atsitiko?.. Ko prisigalvojai?.. Įsižeidei, įsižeidei, ką? Manęs gali nekęsti, bet pagalvok… apie Timą… Klausyk, aš tau dvigubai sumokėsiu!

Sniegutė apmaudžiai tylėjo. Turėjo pripažinti, kad pasiduoda. Apie pinigus net neišgirdo, bet staiga pagailo Timo.

– Gerai. Pabūsiu su Timu – nuo pirmadienio… Bet šiandien neatvažiuosiu, – sumurmėjo taip nusivylusi savimi, kad norėjo iš pykčio verkti.

– Gerai, – netrukus visai maloniai pasakė. Ir pridūrė: – Atsiprašau už viską, ką pasakiau ir padariau. Tu nekalta. Tai aš – aš esu neįmanoma…

– Paskambinsiu sekmadienį, – pagaliau tarė Filomena.

 

Šeštadienį Sniegutė pietavo pas tėvus. Sėdėjo ankštoje, buitinės technikos, lentynų ir šiaudinių pintinių prikrautoje seno daugiabučio virtuvėje ir stebėjo, kaip pasirišusi prijuostę ir prispaudusi žylančius kirpčius lankeliu, mama iš kalakutienos faršo modeliuoja maltinius su grybų įdaru. Sniegutė mamos virtuvėje nenoriai šeimininkaudavo, nors iš mandagumo visada pasisiūlydavo padėti. Nuo mažų dienų mama sugalvodavo Sniegutei įvairių darbelių, kad ši nesėdėtų dyka ir neįprastų, jog viskas už ją padaroma. Augant darbeliai sunkėjo, tačiau Sniegutė taip ir nepamėgo gaminti valgio. Mieliau nuskusdavo ir sutarkuodavo bulves, išplaudavo indus, iššveisdavo grindis – pasitenkindavo antraeilėmis pareigomis, pagrindinį postą virtuvėje užleisdama mamai.

Stebėdama, kaip mama pirštų galiukais grybšteli smulkintų grybų košės, drėbteli jos į faršo gniutulą ir aplipdo, Sniegutė susigriebė, jog jau kurį laiką žiūri į ją, lyg matydama pirmą kartą. Priešais stovėjo santūri, smulki ir aštri kaip adata senstanti moteris. Nuostabiausia buvo tai, kad jos atšiaurumas Sniegutės daugiau nebeskaudino. Savybės, ištempusios mamos lūpas į griežtą, viskuo nusivylusį brūkšnį, visų pirma pridarė žalos pačiai mamai. Jeigu ši apskritai leido sau dėl ko nors apgailestauti. Apie jos širdies gylį Sniegutė nieko nenutuokė. Vaikystėje, išgirdusi tetas šnibždantis, kad mamą guldo širdies operacijai, Sniegutė nusprendė, kad jos širdis sugedo, kaip sugenda nesuvalgytas maistas, ir ją išpjaus lyg pūlinį. Grįžusią iš ligoninės mamą sutiko ypač išsigandusi, apimta bedieviško smalsumo – pirmą kartą regėjo žmogų be širdies. Tiesa, mama neatrodė labai pasikeitusi, iš pradžių gal tik buvo pablyškusi ir ne tokia vikri. Užtat tėtė širdį turėjo. Šioji buvo nerūpestinga, glusčiojo prie visų be atrankos, bet niekur ilgai neužsibūdavo. Ar mama buvo su juo laiminga? Ar mylėjo tą smulkų, tyliai išprotėjusį, amžinai savo studentes įsimylintį profesorių?

Sumetusi maltinukus į įkaitintą keptuvę, mama nulupo didelį svogūną ir pasidėjo ant pjaustymo lentos.

– Tai kaip gyveni? Kas naujo? – nepakeldama į Sniegutę akių retoriškai paklausė.

Ji visada pabrėždavo, jog nesikiša į Sniegutės asmeninį gyvenimą, niekada nesismulkindavo, nesmalsaudavo kaip tėvas.

Sniegutė žinojo, kad mama teiraujasi iš įpročio, kad ji seniai susitaikė su tuo, jog Sniegutė jai nieko apie save nepasakoja. Tačiau šiandien ją pagavo ūpas. Trumpai nupasakojo, kaip praleido pirmą atostogų savaitę, kažkodėl nutylėdama, jog su Filomena ne draugauja, bet pas ją dirba.

– Nauji draugai?.. Maniau, kad draugus susirandame iki dvidešimties, – kaip visada skeptiškai sureagavo mama. Jos tonas užmušdavo bet kokį Sniegutės norą atvirauti, bet šį kartą sugebėjo nekreipti dėmesio.

– Kuo ji užsiima, toji Filomena? Kas ji tokia? – nesulaukusi tęsinio, pasidomėjo mama.

Sniegutė pasakė, kad Filomena yra našlė, augina sūnų ir gyvena iš nuomos verslo, kurį jai paliko vyras.

Atrodo, mamai palengvėjo. Staiga ji užsikosėjo, tankiai mirksėdama nusisuko nuo pjaustymo lentos ir sušniurkščiojo – pasitaikė stiprus svogūnas.

– Išsižiok ir kvėpuok per burną, – pamokė Sniegutė.

Mama taip ir padarė. Abi buvo užmiršusios, kad kadaise pati mama išmokė Sniegutę šito triuko.

– Duok man, – Sniegutė perėmė peilį ir baigė pjaustyti svogūną.

Svetainėje prajuko tėvas. Visu garsu pasileidęs televizorių, jis žiūrėjo prancūzišką komediją. Mama komedijų negalėjo pakęsti. Jas žiūrintį tėvą ištverdavo panašiai, kaip ištverdavo jo epizodiškas meiles – su atlaidžia panieka. Paauglystėje jos panieka Sniegutę liūdindavo ir siutindavo, mat širdyje ji gynė tėvą ir tapatinosi su juo. Netgi piktai džiūgaudavo, kai tėvas, vėl įsimylėjęs, imdavo gausiai kvėpintis ir užsimiršęs išsimaišydavo kavą ne šaukšteliu, bet savo raudonu parkeriu (tuo, kuriuo braukydavo studenčių kursinius darbus).

– Sniegut… Sniegut, ateik – labai geras filmas! – pakvietė iš svetainės tėvas.

– Palauk truputį, mes čia šnekam…

Tėvas neišgirdo, springdamas juoku rėkė toliau:

– Čia apie tokį vagį, su De…finesu!

Jos susižvalgė. Sniegutė pamėgino perimti iš mamos sunkios, nuoskaudas slepiančios paniekos dalį tėvui.

– Nupirksiu jam ausines, kad galėtų sau tyliai žiūrėt, – pasakė ji mamai. Ir, nušveitusi į šalį pašluostę, nuėjo pas tėvą.

 

Vakare Sniegutė ir šunų grožio salono EURIDIKĖ darbuotojos svečiavosi pas buhalterę priemiestyje. Jos kotedžas nuo kitų tokių pačių, tarytum sukonstruotų iš baltų ir geltonų lego kaladėlių, buvo aptvertas tvora. Aplinkui šį rajoną, kiek akys užmatė, driekėsi plynė, o jos pakraštyje greitkeliu kursavo vilkikai. Aptvertame kieme svečiai kepė vištienos kepsnelius, gausiai juos laistydami kas alumi, kas vynu, siurbė kokteilius ir apšnekinėjo bendrus pažįstamus. Į panašius susibūrimus Sniegutė atvykdavo nenoromis, įtikinėdama save, kad privalo neatitrūkti nuo bendradarbių kolektyvo. Pagaliau tūnoti namie su knyga, televizijos programa ir apšviestais kaimynų langais jau buvo gerokai įgrisę. Tą vakarą nuo Sniegutės neatstojo vienas vyriškis, buhalterės vyro draugas, architektas ar inžinierius – Sniegutė neįsidėmėjo. Jis maloniai kvepėjo ir atvirai ją mergino, jo dėmesys Sniegutei buvo malonus. Po trečio kokteilio ji ėmė įsivaizduoti jį lovoje. Tai nesukėlė pasišlykštėjimo. Bet kai vyriškis paėmė iš jos rankų stiklą ir suspaudė pirštus, kviesdamas į kotedžo vidų – neišgirdo, ką būtent jis siūlo, – Sniegutė staiga pajuto, kad jo kūnas nenujaučia, ko ji ilgisi, nenuskaito jos, ir negali suteikti to, ko jai trūksta. Ji suglumo, norėjo pasidygėti. Bet tik ištraukė iš jo rankos pirštus. Vyriškis viską suprato teisingai. Tuojau atsitolino, paėmė nuo stalo stiklą ir įsileido į pokalbį su buhalterės vyru. Kažkodėl Sniegutei jo pagailo, bet netrukus apėmė palengvėjimas ir pasitenkinimas savimi.

Sekmadienį Sniegutės butelyje sklandė permainų nuojauta. Visą dieną ji tvarkėsi ir skalbėsi. Su kovingu įkarščiu perrūšiavo knygas ir drabužius, į atskirus maišus sukrovė morališkai pasenusius ir sudėvėtus. Mėgino atpažinti ir ištrenkti lauk praeities fantomais apkrėstus daiktus – jie atsiminė Sniegutę tokią, kokią ši save norėjo užmiršti. Daiktai priešinosi. Meilikavo, prašėsi atgal ir svaidėsi prakeiksmais. Senas kasetinis magnetofonas, nešamas į konteinerį, įžūliai kraipė žabtus (Sniegutė nepasidavė), „brangenybių“ skrynelė (springstanti nenešiojamais karoliukais, segėmis ir segtukais) cypavo ir verkšleno, tėtės dovanota medinių šachmatų lentutė, prie kurios kadaise Sniegutę versdavo kasdien sėdėti, į akis šaipėsi, o nubrizgę paauglystės džinsai įtikinėjo, kad permainų nuojauta – tik dar viena iliuzija. Aštuntą valandą vakaro Sniegutė jau buvo saldžiai pavargusi nuo laimėtų kovų, o pralaimėję daiktai sukrauti į maišus prie konteinerio. Bet to dar neužteko. Ji nusilupo prakaitu permirkusius marškinėlius, apsivilko švarius ir nusikėlė nuo antresolės nuotraukų dėžes. Įsileido rūšiuoti nuotraukas, – kurias dės į albumus, kurias rėmins. Tai buvo paskutinis, lemiamas revizijos momentas. Prieš vidurnaktį Sniegutė jau buvo pasirengusi pradėti naują parą ne tik su permainos nuojauta, bet ir su jos įsikūnijimu tikrovėje. Kai klojo patalus, jai toptelėjo, kad visą dieną negalvojo apie Filomeną. Bet sukilusiai dvasiai stiprybės teikė jausmas, jog Filomena supsto jos gyvenimą kaip švelnus magiškas rūkas. Jo apgaubta Sniegutė tauškė su bendradarbiais, apsipirkinėjo, kuopėsi, gaminosi valgį. Imdama Julios Kristevos knygą, ji suvokė, kad skaityti šiandien negali. Sąmonė kunkuliavo lyg puodas, ji buvo kupina įspūdžių ir naujos, dar nepatirtos gyvenimo tvarkos.

Sekmadienio vakarą Filomena nepaskambino, kaip buvo žadėjusi, bet atsiuntė žinutę: „Laukiam rytoj septintą. Tikiuosi, ne per anksti. Fil.“ Žinutės tonas buvo dalykiškas, bet Sniegutė neskubėjo įsiskaudinti. Galbūt toks buvo Filomenos rašymo stilius. Apskritai Sniegutė nusprendė laikytis nuo jos per atstumą, ignoruoti asmeniškumus, vadinasi, ir neieškoti paslėptų prasmių ten, kur jų nėra. Reikėjo pagaliau įjungti blaivų protą ir susidoroti su šituo susižavėjimu.

Kad Filomena išvyksta ir viskas tikrai keičiasi, Sniegutė suvokė tik kitą rytą.

Nors galėjo atsirakinti savo raktu, į duris ji paskambino.

Ji sėdėjo ant batų dėžės, pasidėjusi ant grindų nedidelį lagaminą ir pasirengusi išeiti. Buvo skoningai pasidažiusi, prie džinsų ant nuogo kūno vilkėjo tą ploną baklažano spalvos švarkelį, ką tik išplauti ir iššukuoti plaukai krito aplinkui veidą dangstydami kažkokią paslaptį. Atrodė dar gražesnė nei praėjusį pirmadienį, kai susitiko pirmą kartą (Sniegutei atrodė, jog nuo tada praėjo bent keli mėnesiai), fosforescavo koridoriaus prieblandoje lyg dujų stulpas. Sniegutė žiojosi paklausti, kur ji išvyksta, bet tuojau susigriebė, kad klausimas neatitinka jos nusistatymo nesileisti į asmeniškumus. Galėjai spėti, jog Filomena yra klestinčios firmos vadovė, pasirengusi skrydžiui į stažuotę užsienyje. Tik iš jos povyzos lyg nežymus amalas smelkėsi kažkoks neatitikimas. Be to, čia ką tik buvo nutrauktas nemalonus pokalbis: Timas paniuręs stypsojo savo kambario tarpduryje, Filomena gniaužė ant kelių kuprinės tipo rankinę. Ji įsmeigė į Sniegutę rimtą, bet kažkokį nutolusį žvilgsnį, lyg stovėtų kitame ežero krante ir žinotų, kad vis tiek nieko neįžiūrės.

– Nieko nekalbėkim… – paprašė. – Pinigai ir instrukcija virtuvėj… Rašiau skubėdama, bet gal įskaitysi… – ji atsigręžė į Timą ir, susilaikiusi nuo pastabos, įdėmiai jį nužvelgė. Tada vėl kreipėsi į Sniegutę: – Gali miegoti mano lovoje, patalynę pakeičiau… Netgi prašau joje miegoti…

Sniegutei pasivaideno, kad Filomenos veidu lyg lėktuvo iliuminatoriuje praskriejo debesys.

– Beje, šiandien – Juro diena. Jis laukia jūsų, – pasakė Filomena Timui.

– Batai – su lipdukais… Ko neišmokiau, to neišmokiau.

Valandžiukę koridoriuje sklandė nejauki tyla.

– Kada jūsų laukti? – tyčia sakydama „jūs“ vėl paklausė Sniegutė.

Filomena nuleido akis ir spūstelėjo kuprinėlės segtuką. Šis spragtelėjo ir atsisegė.

– Šeštadienį vakare, – tyliai pasakė, užsegė kuprinėlę ir atsistojo. Prie durų ji stabtelėjo ir dar atsigręžė į sūnų: – Na, Timai…

Šis papurtė galvą ir dingo savo kambaryje. Filomeną tai įskaudino. Ji nusigręžė, mėgindama susiimti, ir kai jau žengė per slenkstį, Sniegutė staiga paklausė:

– Čia darbo reikalai ar atostogos?..

Atrodo, Filomena tikėjosi tokio klausimo.

– Darbo, – atsakė neatsigręždama.

Kaukšėdama kulniukais ji nusileido iki pirmos laiptų aikštelės, bet ten, neįveikusi savęs, trumpam pakėlė akis. Jos žvilgsnis buvo drėgnas, baugštus ir atsiprašinėjantis. Sniegutę persmelkė nerimas. Visą savaitę tiek galvojo apie Filomeną, tiek svaičiojo, o dabar su siaubu suvokė, kad beveik nieko apie ją nežino. Viena ranka laikydama nedidelį elegantišką lagaminą, Filomena nervingai pamojo kita. Mėgino nusišypsoti, bet lūpas sutraukė nervinis tikas. Panaši grimasa kartais iškreipdavo Timo veidą.

– Na, iki… iki! – šūktelėjo ji, tarytum maldaudama greičiau baigti šitą kankinantį atsisveikinimą. Ir ėmė leistis žemyn.

Sniegutė stovėjo ant slenksčio ir klausėsi Filomenos žingsnių, kol jie susiliejo su gatvės triukšmu.

 Timas lindėjo savo kambaryje, nekalbus ir piktas, Sniegutė leido jam išsiširsti. Kai pagaliau kyštelėjo nosį pro duris, Timas iš karto pareiškė norįs matyti Jurą.

Jie išėjo. Šiandien Sniegutė neketino pas Jurą smūksoti. Kai tik Juras atšovė dirbtuvės duris, ji garsiai pasisveikino, stumtelėjo Timą per slenkstį ir tuojau paklausė, kada jį pasiimti. Juras loštelėjo ir uždelsė išreikšdamas šiokią tokią nuostabą.

Pabūgusi, kad ją įkalbės, Sniegutė atsitraukė ir ilgai, atkakliai purtė galvą, lyg tai būtų koks magiškai apsaugantis judesys.

– Kaip norit… Baigsim apie keturias, – nusijuokė Juras.

– Apie keturias?.. Ar ne per ilgai?

Juras gūžtelėjo pečiais ir susimąstė.

– Filomena išvažiavo? – paklausė tyliau.

Sniegutė pajuto, kad jam tai svarbu.

Juras tyliai, mandagiai uždarė duris Sniegutei prieš nosį. Ji net nespėjo atisveikinti su Timu ir dėl to kažkodėl suspaudė širdį.

Buvo saulėtas liepos rytas, beveik dešimta valanda, diena turėjo būti karšta. Sniegutė susirado senamiestyje pustuštę kavinę, užsisakė omletą, šviežių apelsinų sulčių ir kavos. Rankinėje ji turėjo Filomenos „instrukciją“ ir nekantravo ją greičiau perskaityti. „Instrukcija“ ją nuvylė. Be chaotiškai sukeverzotų buitinių nurodymų (galėjo nors papunkčiui išdėsyti, pyktelėjo Sniegutė), joje nerado nieko ypatinga. Tiesa, Post Scriptum Filomena paliko Juro ir dar kelių draugių telefono numerius. Kol laukė omleto, Sniegutė įsirašė draugių numerius į savo mobilųjį, o Juro – kažkodėl užmiršo. Tada vėl paėmė į rankas ir iš naujo perskaitė Filomenos laišką. Plonas, sunkiai įskaitomas, nervingomis kilpelėmis susisukęs Filomenos raštas ir erzino, ir jaudino. Kelis kartus Sniegutė nesusivaldžiusi pauostė popierių. Jis kvepėjo tušu ir vos vos – Envy kvepalais.

Iki ketvirtos Sniegutė turėjo marias laiko. Apžiūrėjo pirmųjų lietuviškų spalvotų nuotraukų parodą Rotušėje, paskui užsuko į knygyną ir dvi batų parduotuves. Batų jai nereikėjo. Tačiau smulkmeniškai apžiūrinėjo avalynę, matavosi ir įsivaizdavo, kaip ją avėtų, su kokiais drabužiais derintų. Pailsusi nuo parduotuvių, užėjo pas pusseserę į biurą. Pusseserė dirbo notarės sekretore, dažnai važinėdavo pas klientus (toks buvo jos darbo stilius). Jei Sniegutė pataikydavo laiku, pusseserė mielai su ja paplepėdavo. Ji buvo šneki ir kalbėdavo tik apie save. Tiesa, kartais susigriebdavo, jog šitaip pliurpti – nemandagu, apsiribodavo keletu mandagių klausimų. Užduodavo juos visada ta pačia seka. Iš pradžių – apie darbą. Paskui – atsargiau: „Kas naujo asmeniniame gyvenime?“ Jeigu Sniegutė atsakinėdavo nenoriai (o šitaip nutikdavo beveik visada), pusseserė, aiškiai pagyvėjusi, vėl nukreipdavo kalbą į savo lankas. Jai amžinai kas nors nutikdavo. Pavyzdžiui, šiandien ji pataikė į išpardavimą optikoje ir įsigijo šį sezoną dar madingus akinių rėmelius. Tą įvy-kį nupasakojo labai reikšmingai, akcentuodama lemtingo atsitiktinumo svarbą, lyg būtų pirmoji užsiregistravusi klonuotis ar įsigijusi bilietą į Mėnulį.

Sėdėdama ant klientams skirtos kėdės ir viena ausimi klausydamasi pusseserės, Sniegutė staiga suvokė, kad Filomena toli. Suvokimas užpildė ją palėčiukais, lyg kas plona srovele būtų leidęs į Sniegutę nemaloniai vėsų vandenį. Galbūt tai, jog pusseserės gyvenimas ir kalbos Sniegutei niekada nebuvo įdomūs, tik pabrėžė, kokia svarbi ir įdomi jai yra Filomena.

Ryte, Filomenai užsiminus apie Jurą, Sniegutės pilve sudilgsėjo geidulingas smalsumas. Prie Juro dirbtuvės jis paaštrėjo, ir saulės rezginį sugėlė nerimo adatėlės. Juras dirgino Sniegutės vaizduotę greičiausiai todėl, kad juodu su Filomena kažkada (o gal net ir dabar) buvo artimi. Neregimi Filomenos fluidai, kuriuos ji tarėsi įžvelgianti Juro žvilgsnyje, Sniegutę jaudino ir traukė.

Timo nuotaika buvo akivaizdžiai pasitaisiusi, o lūpos riebaluotos – jie ir vėl buvo pasigaminę pietus. Juras nebekvietė Sniegutės vidun, tik maloniai mostelėjo ranka ir atsisveikindamas akyliau pasižiūrėjo. Sniegutei pasivaideno, kad jis įžvelgė joje kažką, ką ji stengiasi nuslėpti. Sutrikusi nuleido akis ir nusisuko.

Su Timu juodu užsuko į Sereikiškių parką. Jis pasisupo sūpuoklėse, tada abu nusileido prie Vilnelės – paspoksoti, kaip auklės su vaikais lesina antis.

– Šiandien pas Jurą pagalvojau, kad mama gali negrįžti, – žiūrėdamas į vandenį staiga pasakė Timas.

– Na, kad negrįš. Nulėks nuo kelio ar įsirėš į vilkiką, ar…

Juodu patylėjo. Pakrantėje vaikai susipešė dėl bandelės, pasigirdo klyksmas.

– Nešnekėk tokių baisybių, – šiurpdama pakartojo Sniegutė.

– Jūs patinkat mamai, tik negaliu suprasti kodėl.

– Jūs netgi nepanaši į mamos drauges… Nors savo draugių ji irgi nelabai mėgsta.

– O kodėl nusprendei, kad mėgsta mane?

Timas atsargiai dėbtelėjo į Sniegutę ir tuojau vėl nusisuko į upę.

– Juras sako, kad jūs mamai primenat ją pačią.

– O kas čia tokio? Mudu juk draugai.

Sniegutei buvo netikėta ir malonu, kad Juras įžvelgė galimą jos ir Filomenos panašumą.

– Mama su Juru… pora? – įsidrąsinusi paklausė ji.

Atrodo, ji pakišo Timui naują mintį, nes jis atsakė truputį nustebęs:

– Manau, kad ne… Bent jau ne ta prasme, kokia klausiat. Po tėtės mirties mama remiasi į Jurą.

– Man?.. – vėl nustebo Timas. – Ne. Jis visai nepanašus į tėtę.

Vakare sukritę ant sofos jie pažiūrėjo du filmus. Pro atvirą langą į svetainę veržėsi gaminamo maisto ir vyniojamo tabako aromatas. Po tvankios dienos vakaro ore lyg atvėstančiame aliejuje vis dar sučirkšdavo ir tuojau išsikvėpdavo dykinėjančių praeivių kalbos. Kad jos neblaškytų, pasileido televizorių visu garsu. Timas tysojo užsikėlęs ant staliuko kojas ir išsižiojęs traukė į save hipnotizuojančius televizijos vaizdus. Keletą kartų Sniegutė „uždarė” jam burną, o paskutinįjį – „užsiuvo“ įsivaizduojama adata. Į tai Timas atsiliepė šykščiu mirktelėjimu. Jis jau taip norėjo miego, kad vilkino akimirką, kai teks atsikelti ir sliūkinti valytis dantų. Sniegutė jautėsi panašiai. Jai net pasivaideno, kad amžiaus skirtumas tarp jos ir Timo išgaravo, ir juodu kaip brolis ir sesuo laukia, kol mama grįš iš svečių. Arba – paskambins. Ant sofos Sniegutė laikė mobilųjį. Jai pasirodė, jog Timas taip pat laukia skambučio ir nors Filomena nežadėjo skambinti, atrodė savaime aišku, kad taip atsitiks. Kadangi pats mobiliojo neturėjo, jo viltys sukosi apie mažą pilką Sniegutės Nokia. Šis visą vakarą pragulėjo tarp jų tylus ir užtemęs. Po vidurnakčio išjungęs televizorių Timas sumurmėjo:

Sniegutė užtepė jam ant duonos pašteto.

– Dėkui, sauskelnes pasikeičiu pats.

Prieš atsiguldama į Filomenos lovą, Sniegutė išsiuntė jai žinutę: „Diena praėjo gerai. Gulamės. Manau, Timas laukia jūsų skambučio.“ Jau buvo užgesinusi šviesą ir uodė nuo švarių patalų sklindantį skalbiamųjų miltelių kvapą, kai kambario tylą perskrodė žinutės signalas. Filomena klausė: „Jis jau lovoje?“ – „Taip“, – atsakė Sniegutė. „Paskambinsiu ryt ryte. Labanakt.“ – „Labanakt.“ Sniegutė panūdo pridėti Filomenos vardą, tačiau susilaikė bijodama švelnumo ir ilgesio intonacijos, kuri galėjo ją išduoti. Nors Filomenos tonas buvo dalykiškas, galimybė ją prašnekinti priartino, sugrąžino į miegamąjį. Sniegutė juto, kaip tamsoje atgyja ir įsielektrina Filomenos dėžutės, maišeliai, iš spintos veržte veržiasi drabužiai, stalčiuose šnara nuotraukos, laiškai ir portretų eskizai. Įaudrinta jos daiktų alsavimo mėgino įsivaizduoti, ką dar galėtų Filomenai parašyti ir ką ši atsakytų. Įsivaizduojamos užuominos mezgėsi vaizduotėje lyg gėdingi pumpurai ir išsprogdavo aistringais prisipažinimais. Kažkur čia vis šmėkšteldavo Juro žvilgsnis, kurį užlaikė šiandien atsisveikindamas. Įsisvajojusi Sniegutė pasivertė ant šono ir įsirausė po slidžia filomeniška antklode.

Rytą pusryčiaudama gavo žinutę: „Labas rytas. Paskambinti negaliu, tuojau atsidursiu ne ryšio zonoje. Perduok Timui, kad jį myliu. Būk jam gera. Iki šeštadienio esu ne ryšio zonoje.“ Sniegutė pyktelėjo. Tylėdama parodė žinutę Timui. Šis santūriai linktelėjo, atidavė telefoną ir vėl įniko valgyti grikių košę su morkomis. Jos pats užsiprašė, papasakojo, kaip pagaminti – tokią valgęs pas Jurą. Sniegutei pagailo Timo, o paskui suėmė apmaudas. Nesvarbu, kad ji apsisprendė įveikti susižavėjimą ir pirma sugrąžino jų dialogams dalykinį toną. Kaip Filomena galėjo pamiršti, kad vos prieš kelias dienas meldė pagalbos ir verkė Sniegutės glėbyje? Kaip galėjo neįvertinti šilumos, kurią Sniegutė pirmą kartą išdrįso nukreipti ne į pudelį ar jūrų kiaulytę, o į žmogų?.. Nejaugi už tokią drąsą ir atvirumą negaunamas joks atpildas? Atsikračiusi bejėgiškumo, Filomena leido Sniegutei suprasti, jog ši tėra pasamdyta namų šeimininkė, ir toliau elgėsi lyg nedėkinga šaltakraujė poniutė. Šią neteisybę Sniegutė priėmė kaip fatališką skriaudą.

Išvarginta apmaudo ir nuskriaustosios išvedžiojimų, Sniegutė vis tiek laukė Filomenos skambučio ar žinios – kažkodėl nepaisydama pareiškimo, jog ši būsianti ‚,ne ryšio zonoje“. Timas taip pat laukė.

Sniegutė pasiskolino iš tėvo golfuką. Juodu su Timu išvažiavo į mišką ieškoti gyvačių, bet aptiko sušaudytų partizanų kapavietę ir žemuogyną. Prisiuogavo tiesiai į pilvą, fotografavo skruzdėles ir į kamuolį susirietusį ežį (tu kartais irgi toks būni, pasišaipė Sniegutė iš Timo) apžiūrėjo rododendrų kerus viename botanikos sode. Ieškodami žmonių neapgultų ežerų išmaišė Vilniaus apylinkes, bet išsimaudė Vilnelėje. Timui įsisiurbė dėlė. Sėdėjo baltutėlis ant žolės ir kietai suspaudęs lūpas laukė, kol Sniegutė ją atplėš nuo blauzdos. Kai ji įmetė dėlę atgal į upę, Timas rimtai pareiškė:

– Kaip tau atrodo, ar aš įveikiau dėlės baimę?..

– Neblogai laikeisi. Tik kitą kartą dėlę išsilupsi pats!

Į jo skruostus pamažu sugrįžo raudonis.

Vieną kartą bevažinėjant jis papasakojo Sniegutei ir apie tą keisčiausią baimę – baimę atidaryti šaldytuvą.

– Supranti, ten, viduje, yra kitas pasaulis… Jis suspaustas ir labai šaltas. Mus skiria durys. Kai jas atidarau, tas pasaulis į mane padvelkia, ir jis baisiai baisus. Net kai uždarau duris, man atrodo, kad viena mano dalelė ten liko, – Timas pašnairavo į Sniegutę, tirdamas, ar ši ką nors suprato. Ji stengėsi parodyti, kad supranta. – Nežinau, kaip tiksliau pasakyti… Kai šneku, viskas paprasta. Bet iš tiesų – sudėtinga.

– Apie baimę reikia šnekėti, kol ji sumažės ir visai išnyks.

– Tą patį man sakė psichologė. Jūs pažįstamos?

Sniegutė nusijuokė ir papurtė galvą.

Ketvirtadienį ruošėsi eiti į planetariumą, abu pamiršo Jurą. Šis pats paskambino Sniegutei, kai ji ir Timas jau ketino išeiti iš namų.

– Kas nors atsitiko? – sududeno ragelyje girdėtas vyro balsas. Sniegutė nepažino Juro. Nežinojo, kad Filomena jam paliko jos telefono numerį.

– Kam jūs skambinate? – šaltai pasiteiravo.

Ji prikando lūpą, karštligiškai stengdamasi atsiminti, kas čia galėtų skambinti. Pirmasis įtarimas kilo dėl buvusio bendradarbio. Tačiau balsas jo nė trupučio nepriminė. Sniegutei dingtelėjo, kad galbūt skambina koks nors jo įpareigotas draugas.

Ir atsigręžė į Timą. Šis pliaukštelėjo delnu per kaktą, bet tuojau ženklais išreiškė nusivylimą – jau buvo užsidegęs eiti į planetariumą.

– Atsiprašau, Jurai. Būsime už dvidešimties minučių.

Šį kartą Sniegutė užėjo į dirbtuvę, nes turėjo išpirkti kaltę, kuri jos visai neslėgė. Priešingai, buvo vėjavaikiškai nusiteikusi. Netgi išdrįso atsisakyti kakavos ir paprašyti kavos. Juras paruošė gardžią kavą su šlakeliu kiaušininio likerio. Jo skonis staiga priminė jai Filomeną. Prie kavos Juras prilaužė juodojo šokolado, padėjo dubenėlį Sniegutei ant kelių ir ėmėsi taisyti Timui kakavos. Gestas buvo draugiškas, žaismingas, gal net intymus.

Filomenai išvykus, Sniegutė ėmė dažniau galvoti apie Jurą. Jo egzistavimas graužė lyg nematomos, bet kažkur čia pat ošiančios jūros jodas. Kažko ji norėjo iš Juro. Galbūt tai buvo geismas, sumišęs su Filomenos geismu, su troškimu užimti jos vietą, patirti jos malonumus. Užsiminusi, kad pažįsta Jurą „lovoje“, Filomena sukėlė Sniegutei naujų asociacijų. Vakarais, vilgydama Filomenos patalus prakaitu, Sniegutė įsivaizduodavo, kad guli lovoje su Juru. Tie įsivaizdavimai jau buvo tiek ją užvaldę, jog ketvirtadienį atėjo pas jį į dirbtuvę visa įelektrinta. Toji elektra ir lėmė, kad Jurui nevalingai išsprūdo keletas gestų, kurių šiaip nebūtų daręs. Jo gestus Sniegutė pagavo ir sureikšmino, tiesiogiai juos išsiaiškinusi. Nors Juras atrodė svetimas, nesuprantamas ir netgi nepatrauklus, atsisveikino su juo apsalusi nuo geismo. Pirmą kartą pajuto jį tokį gryną, fizišką. Išlydėdamas pro duris, Juras atidžiai nužvelgė Sniegutę.

– Mums reiktų pasikalbėti, – pasakė jis. Atrodo, jo žodžiai tik tiek ir reiškė. Tačiau Sniegutei pasivaideno, kad juose slypi kvietimas.

– Tikrai? – nejusdama, kad flirtuoja, sušnibždėjo ji.

 Su Timu jie išnėrė iš šešėlio į gatvę. Sniegutė žingsniavo visai apkvaitusi. Juro žodžius ji priėmė kaip pasiūlymą susitikti, gal net kaip būsimų malonumų pažadą ir, toldama nuo jo dirbtuvės, su kiekvienu žingsniu vis aiškiau suvokė, kad greitai čia sugrįš. Jaudulio vilnys ritosi per kūną ir geizeriais mušė į skruostus, kartais vaidenosi, jog tie jauduliai jau net įvykę, ir ji juos tik atsimena.

Vakare, kai Timas įjungė televizorių, Sniegutė išdygo ant svetainės slenksčio ir kaip galėdama ramiau pratarė:

– Turiu trumpam išeiti… Atsigulsi pats?

Iš čia ji matė tik Timo pakaušį ant sofos atlošo.

– O kur tu eini? – grįžtelėjo jis.

– Ačiū. Manęs nelauk, grįšiu vėlai.

Timas dėbtelėjo per petį ir nieko neatsakė.

Sniegutė palindo po dušu, paskui užsipurškė ant drėgnos odos geltonų lyg sakai Envy, kurių likutį rado miegamajame, ir užsitraukė plonytes juodas kelnaites su juostele.

Senamiestis ūžė, jaunimas plūdo į gatves susipažinti, susivilioti, patirti poravimosi džiaugsmą. Mėlyna prieblanda, pridengdama medžioklės virpulį ir pasiruošusi sugerti meilės išskyras, leidosi į miestą lyg tamsūs bedugniai patalai. Sniegutė skuoste skuodė link Aušros Vartų. Net netoptelėjo prigriebti vyno ar užkandos – ko nors, kas pateisintų vėlyvą apsilankymą. Taip neprotingai rizikavo turbūt pirmą kartą gyvenime. Cakt cakt cakt – skardūs kulnelių dūriai į asfaltą atkartojo širdies tvaksėjimą. Kažkodėl Sniegutė buvo tikra, kad Juras laukia. Net į galvą nešovė, jog tokį šiltą, eroso pritvinkusį vakarą jis, kaip kiti, gali būti išėjęs medžioklėn.

Bet jis stovėjo dirbtuvės tarpduryje ir atsirėmęs į staktą, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, rūkė. Paskendęs kažkokiose maloniose mintyse, kurios sušvelnino jo bruožus, pasimėgaudamas traukė į plaučius salsvą, magnetišką nakties orą.

Juodu tą pačią sekundę išvydo vienas kitą. Sniegutė stabtelėjo ir iškaito. Jai dingtelėjo, kad galbūt dabar Juras galvojo apie ją. Jis išpūtė dūmus ir linktelėjo nekeisdamas kūno padėties, nesiruošdamas išnirti iš savo malonių minčių tėkmės.

– Labas vakaras, – pasisveikino Sniegutė ir ėmė leistis laipteliais.

Juras truputį nustebo. Iš pradžių jam pasirodė, kad, kaip senamiestyje dažnai nutinka, Sniegutė tik ėjo pro šalį. Dabar jau nekilo abejonių, jog ji atėjo pas Jurą. Ypač kai stabtelėjo visai šalia, kone įsirėmusi jam į krūtinę, ir, nutvilkiusi karštu dvelksmu, pakėlė į jį patiklų, susijaudinusį žolėdžio žvėrelio veidą. Ji buvo tokia nepanaši į save, tokia įsimylėjusi (Juras tik dabar pamatė), kad apstulbęs keletą žingsnių atsitraukė.

– Sakėt, reikia pakalbėti, – sušnabždėjo Sniegutė.

Juras akimirksnį sumišo. Pasidavęs žavingam jos atėjimo gūsiui, pakvietė į vidų, nors jau nujautė, kad daro klaidą. Viso kito, ką Sniegutės įsimylėjimas buvo laikinai pridengęs, bet kas tūnojo joje kaip narve su daugybe užguitų žvėrelių, Juras nenorėjo matyti, stengėsi kaip nors to išvengti. Jo klaida kerojo lyg besotė piktžolė. Juras matė, kaip Sniegutei svarbu, jog pas jį atėjo. Pagailo jos taip stipriai, kad pats tą jausmą iš pradžių palaikė draugišku rūpesčiu. Tačiau į šį jau smelkėsi ne pats švariausias geidulys, ir Sniegutė jį nesąmoningai kurstė. Norėdamas išlošti laiko ir suimti save į rankas, Juras neskubėdamas ištraukė iš spintelės pradarytą butelį raudonojo vyno ir dvi taures.

– Taip, pasikalbėti reiktų… – pasakė atsisukdamas. Dieną apie tai užsiminė turėdamas galvoje Timą, o ypač – ir tai vertė įsitempti – Filomeną. Sniegutės atsiradimas sukėlė Jurui nerimą. Reikėjo išsiaiškinti, kas ji per viena ir ko tikisi, pagaliau – kodėl Filomenai prireikė Sniegutės, kur ji taip staiga išvyko, kas čia apskritai dedasi.

Sniegutė tebestovėjo prie durų kaip įkalta. Ji laukė ženklo, judesio, leidimo veikti. O Juras lyg gandras žirgliojo po dirbtuvę ilgiausiai nerasdamas vietos, kur pastatyti butelį ir stiklus. Iš tikrųjų jis karštligiškai mėgino susigaudyti, kas čia vyksta ir kaip turėtų elgtis. Pagaliau pristūmė prie sofos medinę taburetę, nuo kurios gabalais luposi žali dažai, pastatė ant jos butelį, taures ir pakvietė Sniegutę sėstis. Ši perbėgo dirbtuvę smulkiais, dalykiškais žingsneliais, lyg atlikdama karinę užduotį. Nutūpė ant sofos krašto. Vynas jau buvo išpilstytas. Juras su taure įsitaisė prie didelio brėžiniais nukrauto stalo. Jis buvo per toli, ir tas paralyžiuojantis atstumas įsiterpė tarp jų lyg priešas. Sniegutės žvilgsnis blaškėsi pasieniais, ji niekaip neįstengė pakelti akių.

– Kas atsitiko? – tyliai paklausė Juras, nors nujautė, kas vyksta.

– Aš…va… kaip sakiau… pašnekėt atėjau.

Vieną kojytę Sniegutė lyg geluonį atkišo į priekį, o kitą pabruko po sofa. Tas žavus bejėgiškumas visiškai išgrynino Juro geidulį. Dabar jau viskas laikėsi ant plonyčio plauko.

– Apie ką?.. – sušnibždėjo Juras.

Sumišimui atslūgus, Sniegutė staiga padrąsėjo.

– Atsisėskit prie manęs, – paprašė ji.

Juras padėjo ant stalo taurę, keliais gandro žingsniais įveikė atstumą ir atsisėdo visai arti, pasigręždamas į Sniegutę visu stuomeniu. Sofa nuo jo svorio įdubo. Sniegutė susvyravo, sutikdama tą judesį kaip prisilietimą, ir atsuko Jurui švelnų, užsikerėjusį veidą su virpančiomis lyg lašai akimis. Kelias sekundes jie žiūrėjo vienas į kitą iš arti. Turbūt abu išsigando, kad toks žiūrėjimas gali juos išblaivyti, išsklaidyti kerus ir atidengti tai, ko nei vienas, nei kitas nenorėjo pripažinti. Lyg sprukdami nuo šitos baimės, jie susiglaudė lūpomis, vienu metu praverdami jas gilesniam bučiniui. Plykstelėjo mažytis žaibas.

Toliau, kaip ir reikėjo tikėtis, viskas rutuliojosi ant sofos. Rutuliojosi staigiai, be pauzių, per kurias būtų galėję įsismelkti blaivumo šaukliai. Juodu nusirengė, Juras užgulė Sniegutę ir iš karto, neglamonėdamas, į ją įsismelkė. Tai ją nuvylė. Bet įkarščio temperatūra, palaikoma vilties, kad įvykių eiga dar gali pasitaisyti, palaipsniui krito. Jai neskaudėjo, nes jau skuosdama gatvėmis buvo pasiruošusi Jurą priimti. Tačiau dabar Juras elgėsi visai kaip svetimas. Nors pati jį paskatino ir įsileido, kaulėtas, nepatogus Juro kūnas kažką veikė Sniegutėje visai ne taip, kaip ši tikėjosi, ir nesuteikė laukto malonumo. Dabar ji ypač aštriai pajuto, kad nepažįsta Juro ir – tai skaudino iki ašarų ir siaubingos gėdos – kad jis jos nemyli. Sniegutė taip dažnai jausdavosi nemylima, jog dar vienas savanoriškas išsiprievartavimas tarytum nieko nereiškė. Ir vis dėlto jai pasidarė neapsakomai koktu ir skaudu. Kitą akimirką ji su aukai būdingu bukumu nusprendė, kad nebeliko nieko kito, tik kantriai laukti pažeminimo pabaigos. Neišsiduoti, gal net pasimėgauti savo kokčia bejėgyste. Atrodo, Juras kažką pajuto. Lingavo virš jos nežmoniškai ilgai, švokštė, bet niekaip neįstengė baigti. Pagaliau jis atvirto, išliejo sau ant pilvo ir uždengė balkšvą išskyrų klanelį delnu, lyg slėptų paskubom nupieštą eskizą.

Valandžiukę jie gulėjo sukaustyti nejaukios tylos. Sniegutė įkvėpė ir atsisėdo, grabaliodama ant grindų nukritusių drabužių. Į Jurą negalėjo net pažvelgti. Norėjo kuo greičiau dingti, pasislėpti, sukramtyti ir suvirškinti savo gėdą. O rytoj, kaip kadaise pamokė šnekioji pusseserė, tą gėdą „iškakoti“ ir nuleisti į kanalizaciją.

– Įpilsiu vyno, – pasakė Juras. Sniegutei nereikėjo į jį žiūrėti, kad suprastų, jog jaučiasi kaltas.

Juras nieko neatsakė. Kol skubėdama rengėsi, visą laiką juto į nugarą įsmeigtą jo žvilgsnį. Užsisegusi paskutinę sagą, prisivertė atsigręžti ir nepakeldama akių paklausė:

Iš to, kaip Juras ištarė tą vardą, Sniegutė suprato, kad jis ją tebemyli. O ji, kvailė paskutinė, ką tik mėgino pakišti jam netikusį Filomenos plagiatą.

Ji atsistojo ir automatiškai kirto dirbtuvės erdvę. Galvoje kurtinamai ūžė. Prie durų staiga sustojo, neįstengė atrakinti. Juras užsitraukė kelnes ir neskubėdamas priėjo padėti. Sniegutė nusuko akis nuo jo ilgų grakščių pirštų, kurie prieš savaitę sukėlė geismą, o dabar atrodė koktūs. Vieną akimirksnį jai pasirodė, kad delsiantys Juro pirštai nori jos atsiprašyti, bet atsiprašymą Sniegutė iš karto atmetė. Išspruko pro duris, užlėkė laipteliais ir pasileido sutemusia, vasaros šūksnių pilna gatve.

Aš niekada ja netapsiu, niekada nebūsiu net panaši į ją, niekada niekam nebūsiu tuo, kuo Filomena yra Jurui ir visiems, kas į ją pasižiūri! – rydama apmaudo ir gėdos ašaras, murmėjo Sniegutė. Nejuto, kad kalba balsu. Tomis žiauriomis frazėmis save čaižė ir baudė. Paskui ją užpylė dar žiauresnių svarstymų srautas – Filomena minėjo, esą Juras „geras lovoje“. Sniegutė šito apie jį pasakyti negalėjo. Turbūt todėl, kad jai Juras visai nesistengė būti „geras“. Sniegutė atsidavė jam tikėdamasi (ko, tiesą sakant, ji tikėjosi? nejau vien fizinio malonumo?), kad Juras patvirtins, jog ji gali būti geidžiama kaip Filomena. Bet Juras to nepatvirtino. Jis laukia ir trokšta tik Filomenos. Kodėl tada priėmė Sniegutę, jos nemylėdamas? Nejaugi pasidavė niekingam patino instinktui? O gal – ir tai Sniegutę tiesiog siutino – jam tik pagailo jos?.. Nusprendė padaryti paslaugą?.. Viešpatie, kaip visa tai apgailėtina!

Svetainėje tebeveikė televizorius. Gydytojas odontologas, tikras gražuolis, rankose laikė pastos tūtelę ir šypsodamas su vos juntama panieka įtikinėjo, kad jo vertos pacientės turėtų tokią įsigyti. Timas miegojo ant sofos išsižiojęs, šlapiais prie smilkinių plaukais, įsisupęs į Filomenos chalatą. Sniegutei suspaudė širdį. Išjungė televizorių ir privėrė langą, pro kurį retkarčiais įsiverždavo naktinio gyvenimo nuotrupos, šūksniai ir kulniukų kaukšėjimas. Uoslę užkliudė nemalonus kvapas. Instinktyviai pauostė pirštus ir nusipurtė iš pasibjaurėjimo, puolė į vonią praustis. Iš pradžių, tramdydama verksmą, gerai išsimuilino rankas, o paskui nusitraukė drabužius, palindo po dušu ir pratrūko balsu raudoti. Jei būtų galėjusi, pemza būtų nusigremžusi odą. Norėjo išsimuilinti, išsidezinfekuoti ir vidaus organus. Visas kūnas buvo subjaurotas, išteptas, išprievartautas. Gaikčiojo po deginamai karštu dušu, kol pasidarė silpna. Pamažu joje vėl ėmė ryškėti Filomena. Jos vienintelės vaizdinys guodė, nuskausmino, lyg lėtai į kraują leidžiama injekcija. Sniegutė jautėsi kaip išdavikė – juk nuėjo pas Jurą tikėdamasi išvogti dalelytę to, ką su juo patiria Filomena. Ir nesvarbu, kad Filomena pati siūlė tai padaryti.

Be Filomenos, šią valandą Sniegutė nieko neturėjo. Išropojusi iš vonios, garuojanti, nusiverkusi, įpuolusi į savigailos transą, išpurtė iš rankinės telefoną, užsidarė miegamajame ir surinko Filomenos numerį. Buvo beveik trys valandos nakties, bet Sniegutė to nežinojo. Neatsiminė ir to, jog Filomena iki šeštadienio žadėjo būti „ne ryšio“ zonoje. Ragelyje monotoniškai aidėjo ilgi signalai. Po kokių trisdešimties sekundžių Sniegutė išgirdo tylų, užsimiegojusį Filomenos „klausau“, ir jis atvėrė tamsoje duris į kitą, stebuklinę, filomenišką tikrovę.

– Filomena, – ji vėl paplūdo ašaromis. – Filomena, tai aš…

– Taip, Sniegute, klausau… Kas atsitiko?

– Toli, – atsiliepė Filomena tikrai iš labai toli, lyg šnekėtų ne iš žemės. Lyg skristų lėktuvu per Atlantą ar – dar klaikiau – raketa į mėnulį.

– Kaip toli? Kur? – kūkčiojo Sniegutė.

– Tu verki? Kas atsitiko? Kaip Timas?.. Kas nors Timui? – Filomena pamažu išsibudino ir priartėjo.

– Ne, Timas miega. Jam viskas gerai. Tai aš, aš – man kažkas darosi…

– Kas darosi?.. Tu girta?.. Ką ten veiki?.. Iš kur skambini?..

– Iš tavo namų… Negeriu, aš apskritai negeriu…

– Tai kas pasidarė?.. Negąsdink manęs, gerai?.. Pasakyk, kad Timui nieko neatsitiko…

– Nieko, jam tikrai nieko neatsitiko… Mes čia puikiai gyvename… Bet man atsitiko, alio?.. Man atsitiko… Filomena, aš negaliu be tavęs…

– Kaip kaip? – neišgirdo ar nesuprato Filomena.

– Ar tu… negalėtum sugrįžti? Tiesiog imti ir atvažiuoti? Aš negaliu… taip… telefonu… Atsimeni, kai tau buvo baisu… ir negalėjai paaiškinti… man dabar… panašiai.

– Sniegute… Grįžti negaliu. Duok man Timą.

– Jis miega. Pas mus naktis. Nežinau, kiek valandų, daug… Filomena, Filomena, – ji skonėjosi tuo vardu, glamonėjo lyg fetišą. – Tu net neįsivaizduoji… tu nesupranti…

– Viskas, užteks… Baikim. Išjunk telefoną ir gulkis, paskambinsiu ryt.

– Filomena, – jai staiga smilktelėjo įtarimas. – Kodėl tu sakei, kad iki šeštadienio būsi ne ryšio zonoje?

– Labanakt. Labanakt, – pasakė Filomena ir išjungė telefoną.

Kitą rytą Sniegutė pramerkė akis apimta gėdos ir šleikštulio. Įvykį su Juru jau miegodama išstūmė į giliausius sąmonės archyvus, jis taip ir liks ten dūlėti. Bet pokalbio su Filomena išstumti nepavyko. Nors vakar vyno tik paragavo, jautėsi pagiringa. Timo dar nesigirdėjo. Sniegutė atitraukė naktines užuolaidas ir prisėdo ant lovos krašto, mėgindama visiškai išsibudinti. Paskui susirado mobilųjį ir, sugalvojusi atsiprašyti bei paneigti naktinio pokalbio tikrumą, surinko Filomenos numerį.

Vėl tie patys ilgi, tingūs signalai, atrodo, tyčia erzino, bandė kantrybę ir stengėsi įbauginti savo gūdžiu aidu. Filomena vis dar buvo „ryšio zonoje“, bet nekėlė ragelio. Ką tai galėjo reikšti? Sniegutė ėmė rašyti žinutę. Kelis kartus keitė žodžius. Kreipinį „tu“ ištaisė į „jūs“. Žinutė skambėjo taip: „Atsiprašau, kad naktį prižadinau. Buvau nesava. Tai nesusiję su jumis, užmirškite. Iki malonaus. Snieg.“ Išsiuntusi žinutę, staiga susivokė nieko neužsiminusi apie Timą. Nepatikino, kad vakarykštis jos susijaudinimas nebuvo susijęs su jokiu nelaimingu įvykiu. Filomenai galėjo pasirodyti, jog Timas jai visai nerūpi. Tiesą sakant, kai emocijų banga Sniegutę imdavo nešti pas Filomeną, jai tikrai niekas neberūpėdavo. Išsiuntė antrą žinutę: „Timui viskas gerai, mudu draugaujame, nebadaujame, daug būname gryname ore.“

Vonioje sušniokštė vanduo. Sniegutė apsidžiaugė išgirdusi, kad Timas jau pabudo. Kažkodėl jautėsi jį nuskriaudusi, bet širdyje ėmė rastis ir būsimos pilnatvės nuojauta. Nebegalvodama apie Filomeną, kelias minutes planavo, ką šiandien pasiūlys Timui veikti, kad abiem būtų smagu. Paskui nevalingai vėl puolė prie to keisto slėpinio, kuris, lyg altorius Filomenai, visą laiką slūgsojo jos sąmonėje. Bet tuojau susivaldė. Viskas, užteks, daugiau ji man neturi galios, sumurmėjo Sniegutė ir atsisuko į duris. Pro jas kyštelėjo nuo miego patinęs gražus veidelis.

– Labas rytas, – pasisveikino Timas. – Aš jau pabudau.

– Ateinu, – žvaliai atsiliepė Sniegutė.