Ieva Toleikytė. Pamėja, arba Pasakojimas apie kailį

2018 m. Nr. 1

Auksinė švytuoklė

Mainais už kantrybę miestelis dovanojo man mįslę.

Pačiame pakraštyje, mėlyno pušyno fone, apsupta beržų stovėjo mūsų kaimo šmėkla, apleistas alaus bravoras. Kad jį pasiektum, turėjai eiti porą kilometrų plentu arba kirsti kampą per tankų brūzgyną, kuriame neaugo jokie grybai, tik kelios ūmėdės, melsvos žvaigždutės ir geltoni koralai. Nuo kelio nieko nesimatė. Man reikėjo bastytis porą mėnesių, kad jį atrasčiau. Paklysti du kartus. Vaikščioti ratu ir vis grįžti prie gleivėto paukščio skeleto ir jūra kelmučių apaugusio kelmo, kol galiausiai pasirodė mėnulis ir aš radau kelią atgal, išgirdusi kaukiant miestelio šunis. Tačiau kai pergalingai įžengiau į namus, mane pasitiko šalti ir tamsūs kaip kapo duobė kambariai. Namuose nieko nebuvo ir niekas manęs nepasigedo. Raudoni pirštai ir skruostai, švininės kojos, kuriomis sukau šimtus ratų, ir vaiko siaubas sutikus naktį juodam miško rūme buvo pirmoji mano paslaptis, kurią, pakūrus krosnį, per akimirką prarijo ugnies liežuviai.

Mainais už kantrybę miškai dovanojo man mįslę: betoninį dviejų aukštų pastatą, ant kurio viršūnės kaip koks grybas ar pagoda pūpsojo plytinis bokštelis surūdijusiu kaminu. Juoduose langų nasruose plevėsavo parudavusios apdriskusios plėvės, ir rodės, kad iš namo gelmių teka tamsi magma mirties kvapas.

Kurį laiką tiesiog stovėjom ir žiūrėjom viena į kitą: griūvanti gamykla ir vienplaukė mergaitė su per dideliais kailiniais, sunėrusi paraudusius pirštus ant šaltos metalinės peilio rankenos.

Alaus bravoras buvo milžiniškas rudas kukurdvelkis, į kurį žvelgiau užvertusi galvą.

Negalėjau nuspėti, ar palietusi jį pirštais pajusiu vėsią, kietą tramą, ar pradursiu šilkinį paviršių ir visas mano kūnas, veidas ir plaukai, visas pušynas ir balti sniego plotai paskęs rudų šilkinių dulkių kamuoliuose, sporų lavinose. Ir nebebus kur įeiti, nes namas subyrės nuo to vienintelio prisilietimo.

Mano kūnas pradėjo virpėti lyg melsvas tuopos lapelis, kai veidu perplėšusi voratinklį įšokau pro langą ir pirmą kartą ėjau per tuščias sales, o po kojomis gurgždėjo nubyrėjęs tinkas ir šukės, ir aš krūpčiojau nuo menkiausio garselio. Puikiai pamenu, kaip sudejavo sena pušis ir kūną perliejo baimė, kad koks nors galvažudys arba smirdintis vietinis raudonveidis pamatys sniege mėlynuojančius pėdsakus, stipriau sugniauš kišenėje savo peilį arba aštrų akmenį ir šyptelėjęs ateis manęs pasiimti. Puikiai pamenu, kaip staiga supratau, kad namas pilnas mano kvapo ir pėdsakų. Kad jis tik apsimeta miręs, kad jis išbando mane ir bet kurią akimirką gali pergalingai išspjauti kaip šapelį, į burną įskridusią musytę.

Dabar žinau, kad buvau auksinė švytuoklė.

Ją laikė nematoma ateities ranka. Ji mane vedė.

Kabėjau ant plonos virvelės, nupintos iš savo pačios plaukų. Įsitempęs kaip virbas kūnas žinojo, kad jei vis dėlto išlaikys šitą keistą išbandymą, namas pavirs į miško pilį, bus saugiausia tvirtovė.

Mažame kambarėlyje, matyt, tarnavusiame kaip poilsio kambarys, kūpsojo suversti visokie skudurai ir keistai smirdėjo, lyg vaistais, lyg rūsiu. Ant sienos kabėjo Pamelos Anderson plakatas ir senas kalendorius, lubose žydėjo žaliai mėlynas pelėsis. Akimirką įsivaizdavau, kaip čia įžengia pilkšvas vaiduoklis raudona nosimi ir priėjęs nupučia
dulkes nuo bronzinio kūno, klūpančio ant smėlio paplūdimyje, kaip jis sėdi ant skudurų krūvos ir tyliai dėbso į sieną.

Darėsi nejauku pagalvojus, jog kadaise čia buvo pilna žmonių, kad jie eidavo plentu į šitą namą, mindavo dviračius, važiuodavo mašinomis, kad vidurdienį jų kaktos išrasodavo ir visas pušynas saldžiai kvepėjo salyklu, bet vėliau sužinosiu, kad alaus bravore vieną tolimą vasarą dirbo septyniolikmetė mano mama.

Senojoje katilinėje radau šikšnosparnį. Kabėjo žemyn galva, nagais įsikirtęs į pliką mūrą. Iš pradžių jo nepastebėjau, bet kai uždegiau žiebtuvėlį ir pradėjau braukti geltona ugnele palei sieną, vos neužkliudžiau ranka ir aiktelėjusi atšokau. Veidą, kaklą ir pečius užliejo karštis, rodės, net plaukų šaknis nudegino raudonis. Jis buvo tamsiai pilkas, žvilgantis ir didelis. Sena stora pelė katilinėje, kuri metų metus stovėjo šalta, niekieno nematoma ir nelankoma – juoda ir kieta kaip sustingusi ugnikalnio lava.

Bet šioje oloje pūpsojo skraidanti pelė, šikšnosparnio vaiduoklis, sapnuojantis vasarą, drėgnas pievas, saldžius uodų ir musyčių spiečius ir savo prarastą juodaplėvių koloniją. Buvo taip keista, kad priglaudžiau prie jo delną. Kailiukas buvo švelnus ir stulbinamai šiltas. Viduje kalė mažytis plaktukas.

Nors jis net nesujudėjo, nors necyptelėjo, nors buvo vienas ir neįmanomas, nes šikšnosparniai gyvena kolonijomis ir miega sulipę kaip milžiniškas juodas korys, nors pamačiau jį per atsitiktinumą, mažesnėje nei sprindis liepsnoje, o gal kaip tik dėl visų šitų dalykų aš supratau, kad jis yra bravoro dvasia, tikrasis namo šeimininkas. Tas, kurio taip bijojau ir laukiau. Tik dar nežinojau, kokią paslaptį jis saugo, už kokią skriaudą dienomis tūno požemyje, o naktimis išskleidęs savo plėvinius sparnus sklando po tuščius griuvėsius. Sena pelė, kuri buvo nei mirusi, nei gyva, kurią galėjai pačiupinėti, bet negalėjai suprasti, kurią galėjai pajusti, bet kuria buvo per sunku patikėti.

Taip pat sunku patikėti kaip ir tuo, kad alaus bravore vieną vasarą dirbo Ana Tylenė. Mergaitė, vyresnė už mane trejais metais. Mergaitė auksine kasa, plaštakom, didelėm kaip meškos letenos. Mergaitė, kuriai liepė žaisti berniukų krepšinio komandoje, nes mokykloje buvo per mažai vaikų.

Plona virvelė, auksinis plaukas, apkasų peilis – – –

Iš jaunų mergelių plaukų nupinta kasytė, plaka širdis, auksinė švytuoklė – – –

Šikšnosparnio širdis, sauja plaukų, vėsi geležtė – – –

Kraujo lašai, pilka mūrinė siena, liežuvį apsivijęs plaukas – – –

Pelės kailis, pelės akys, pelės širdelė – – –

Surūdijęs apkasų peilis, pelkių gėlės, ant sakuotos pušies prilipęs ilgas lininis plaukas – – –

Auksinė švytuoklė, kapsintys kraujo lašai – –

Pastato gilumoje stūksojo žydra ola, meškos urvas. Nublukusios mūrinės sienos žvelgė į pietus ir žiemos popiečio saulėje žaižaravo mėlynai. Keli spinduliai atsimušė į kabančius prie lango varveklius ir žiro ant sienos vaivorykštėmis. Atrodė, kad vos padvelkus vėjui jos švelniai sujudėdavo. Nuo mūsų atkeliavimo į miestelį nebuvau mačiusi nieko gražesnio. Kambario kampe gulėjo senas dėmėtas čiužinys, iš po kurio kyšojo celofaniniai maišai, matyt, turėję sulaikyti nuo betono kylantį šaltį. Per metrą nuo čiužinio stovėjo ratu išrikiuoti akmenys ir plytos, – prie guolio buvo laužavietė. Pelenuose mėtėsi kelios nuorūkos ir degtukai. Negalėjai suprasti, kažkas čia miegojo prieš dieną ar prieš mėnesį, o gal prieš keletą metų.

Kažkas: galvažudys, klastingas pakeleivis, meška, išsigandęs vagis, iš namų pabėgęs vaikas…

Priešingame kambario kampe bolavo sušluotas kalnas tinko ir sudžiūvusių beržo lapų, o šalia gulėjo glėbys ražų ir surūdijęs kirvis. Kažkas čia ne tik miegojo, bet ir tvarkėsi! Priklaupusi prie laužavietės braukiau pirštais per pelenus ieškodama dar rusenančių žarijų ir dairiausi po mėlynąją slėptuvę, kai staiga pamačiau patį keisčiausią dalyką. Virš čiužinio ant mūro buvo užrašytas vienas žodis. PENDULUM. Ne suck dick, ne robkė myli rasą, o pendulum.

Negalėjau patikėti savo akimis. Tai buvo ne mažiau stebuklinga ir keista, nei pasikalbėti su žiurke arba rasti medį, ant kurio auga auksiniai pinigai. Net nenutuokiau, kad miestelyje gyvena žmogus, mokantis tokių žodžių. Atsiklaupusi ant čiužinio, iš nuostabos išsižiojusi žiūrėjau į nuodėguliu ant melsvo mūro nupieštas raides. Pendulum, ragavau svetimo, paslaptingo skambesio, atkeliavusio iš man nepažįstamo laiko ir vietos, pendulum, lyg burnoje vartydama nugludintą kalnų krištolo gabalėlį, kąsnelį saldžiausio abrikoso, pendulum, sakiau, ir akimirką ant sienos blykstelėjo saulės zuikutis, lyg kas lauke būtų nukreipęs į lango kiaurymę veidrodžio šukę, bet aš negalėjau pajudėti, mano juoduose vyzdžiuose ruseno žydros ugnelės ir aš šventai tikėjau, kad jei ištarsiu šį žodį pakankamai kartų, įgausiu mistinę galią tai rankai, kuri jį užrašė. Kad jeigu ganėtinai ilgai jį kartosiu, mįslė bus išspręsta, jei mano akyse nusileis saulė ir kambarys pasiners į tamsiai mėlyną tamsą, galiausiai jis pats ateis.

Oloje sutemo, o aš sėdėjau svetimame guolyje stebėdama, kaip pamažu juoduoja oras. Iki pat paskutinės akimirkos tikėjau, kad dar šiek tiek, ir į kambarį įžengs Tas žmogus, repetavau, kaip pasiteisinsiu, kad įsibroviau į jo valdas, net iššlaviau grindis, bet galiausiai pasirodė žvaigždės ir pradėjo stipriai šalti. Rimtai svarsčiau parsinešti šikšnosparnį namo į šilumą. Sustabdė tik mintis apie senelį.

Atgal grįžau žibančiu plentu. Pakeliui užsukau į degalinę ir nusipirkau karštą dešrainį. Ėjau plentu namo, godžiai kirtau dešrainį, laižiau per pirštus tekančias aštrias geltonas garstyčias ir kečupą, paskutinius karštus, aštrius lašus, žvelgiau į melsvai baltas žvaigždžių šliūžes nakties danguje ir liepsnojančiais iš jaudulio skruostais kurpiau istorijas apie žmogų, alaus bravore nupiešusį man švytuoklę. Tą vakarą pirmą kartą pasijutau miestelyje laiminga. Kūnas buvo pavargęs kaip šiaudų glėbelis; protas dūko, šokinėjo, ritosi kūlio. Pagaliau turėjau kažką, ko iš manęs niekas negalėjo atimti. Nei jėga, nei apgaule.

Deimantinio pjūklo ugnis

Mano mama būtų galėjusi dirbti kankintoja, bet vertė knygas. Įsivaizduodavau, kaip ji smaigstytų adatomis tardomų kalinių pirštų pagalvėles ir vėsiomis žnyplėmis metodiškai luptų nagus, kol ant stalo pasilietų kraujas ir ji ramiu balsu tartų savo padėjėjui: jūs pavalykite, čia teka.

Ji turėjo senelio rankas, kampuotas kalades, ir vienintelė šeimoje auksinius ilgus plaukus. Senelis bambėdavo, kad susirištų, nes atrodo kaip kaliausė. Puiku, pagaliau man pavyko, neapsikentusi kartą atsakė ji, ir senelis daugiau niekada nebeišvydo jos kuodo. Tik užsirakinusi duris ir atsisėdusi prie pilko monitoriaus ir grėsmingos knygų stirtos susirišdavo plaukus. Mano mama buvo vaikiška; rimtesnio žmogaus nepažinojau. Ji tikrai atrodė kaip ragana, aukšta ir plona lyg kartis, kaulėtom raumeningom rankom, alkūnes siekiančiais žilų sruogų nublukintais plaukais, kurių net neketino slėpti, tiesut tiesutėliu sklastymu per vidurį ir nuo nikotino pageltonavusiais pirštais, kuriais mėgdavo barbenti sau į kaktą.

Sakydavo, kad nori palaikyti ryšį su savo kaukole.

Ji augino tuos plaukus tikrai ne dėl grožio. Beveik visada vaikščiodavo susivėlusi. Kartą prabudusi ryte atsargiai rankiojau iš jos miegančios spyglius, rudeninius voratinklius, šapus ir žoleles. Net vieną pūką radau! Ji buvo parsinešusi ant savo galvos tiek šiukšlių, kad aš išdėliojau ant pagalvės visą paveikslą. Bet baisiausia būdavo, kai mama juos išsišukuodavo. Tai vykdavo taip retai, kad jau savaime keldavo nerimą. Ji ilgai stovėdavo priešais veidrodį ir griežtai žvelgdama į save pešdavo kaltūnus, kol plaukai palikdavo tiesūs ir spindintys kaip lietus, papurę kaip aureolė. Tada apvesdavo akis pieštuku, pasidažydavo lūpas burokų spalvos lūpdažiu ir nieko netarusi išeidavo. Atrodydavo,
kad pasiruošusi nužudyti.

Melavau dėl baimės. Daug labiau nei pamėkliško alaus bravoro aš bijojau mamos – kad paliks mane. Dings kaip į vandenį. Pranyks lyg tas juodas rojalis, kurį prarijo dumblu, meldais ir nelaime smirdinti kūdra. Vieną dieną apie mamą primins tik mūsų kambaryje kabanti pageltusi kiaulės kaukolė ir šiurkšti pilka gyvatės išnara, kurią ji pakabino ant kaukolės pirmąją naktį name. Po daugelio metų svetimi žmonės nusekusios kūdros duobėj ras prie fortepijono griaučių prilipusį nedidelį skeletą.

Šita baimė smaugė mane kaip metalinė kilpa.

Turėjau iš visų jėgų ją slėpti. Mama jokiu būdu neturėjo pastebėti, kaip į mano paausius tekėdavo karštos, sūrios ašarų srovelės, kai ji, įslinkusi į lovą, šalta lyg didžiulis ledo gabalas, užmigdavo vos padėjusi ant pagalvės galvą.

Kaip kartais naktimis sekdavau ją iki pat pripustytų miestelio kapinaičių, jose buvo palaidota močiutė ir žmonės, apie kuriuos nieko nenutuokiau.

Nemanau, kad ji kada meldėsi. Veikiau pykdavosi su savo numirėliais, kaudavosi rapyromis iki pirmojo kraujo. Kartą pravirko prie močiutės kapo, mačiau, bet dažniausiai tiesiog išsitiesdavo sniege ir žiūrėdavo į juodą dangų.

Dangumi keliavo didelis žiemos vežimas, iš kurio byrėjo šiaudai ir blizgančios dulkės.

Kartą nusekiau mamą net iki kito miestelio. Ji nėjo keliu, bet brido per mišką ir pievas. Viename lauke nepastebėjo elektrinio piemens. Nuo jos riksmo man sutraukė skrandį. Akimirką mama stovėjo nejudėdama, tuomet apsisuko ir truputį paėjusi vėl įsmuko į mišką. Matyt, jau tada pamatė sniege mėlynuojančius antrus pėdsakus.

Po kojomis šiugždėjo sausas, spindintis kaip blizgučiai sniegas. Tamsa prarydavo mamos siluetą ir aš turėdavau sustoti, kad išgirsčiau, kur jinai eina. Karpytose, juodose susiraizgiusių medžių viršūnėse žibėjo žvaigždės. Porą kartų paslaptingai ūktelėjo pelėda, per miegus sukrankė varna. Mes ėjom ir ėjom, ir viskas pradėjo vis labiau panėšėti į sapną. Ėmė rodytis, kad einu per šitą miško rūmą jau daugybę naktų ir tas juodas, tarp medžių šmėžuojantis siluetas visai ne mano mamos, kad aš seku kažką, kas net nėra žmogus, kad jau pamiršau, kada pradėjau taip eiti ir kodėl, nes viskas užburta ir niekada nesibaigs.

Naktis buvo slidi perlamutrinė kriauklė ir aš apgraibomis ėjau per jos spiralę.

Atsipeikėjau tik tada, kai sugirgždėjus atveriamiems kapinių varteliams mama aiškiai tarė: ateik, ir neatsisukdama ištiesė pliką delną. Į veidą plūstelėjo kraujas. Akimirką buvau pilkas upelio vėžys, kurį vikriai pačiupo už uodegos ir įmetė į puodą verdančio vandens. Smilkau medžio šešėlyje, bet ji atkakliai laikė ištiestą ranką ir dar pridūrė: žinau, kad čia tu. Nuo minties, kad mane susekė, darėsi bloga, rodės, lyg kas čiupinėtų atvertus vidurius.

Mama stovėjo sustingusi prie kapinių vartelių, bet kai pagaliau priėjusi nedrąsiai paliečiau ledinį jos delną, atšoko lyg nuplikyta.

Minutę mūsų akys buvo du magnetai. Gintarinės šlapios baltom blakstienom ir tamsiai rudos, beveik juodos maniškės. Lyg įskaudintos ir įsižeidusios, išsigandusios šviesios akys. Sekundę mačiau mamos sielą, bet jau kitą akimirką mėnesienos apšviestą jos veidą iškreipė nuostaba ir mama nevalingai išsižiojo. Įsielektrinę palaidi jos plaukai styrojo kaip antenos žvaigždėtame danguje. Ji sutrikusi žvelgė į raudonus mano skruostus ir smulkius prakaito lašelius, nubėrusius kaktą. Žvelgė į pūkinę dūmų, šiaudų ir vištų šūdų kvapo prisigėrusią žydrą močiutės striukę su smaragdiniais dryžiais, mano mėgstamiausią naktinių kelionių kostiumą. Pamėja, pasakė ji, tarsi negalėdama patikėti, kad čia aš.

Pati nebūčiau pažinusi tėčio kapo. Mes stovėjom prie melsvai spindinčio sniego kalnelio, iš kurio styrojo sudžiūvę palmių lapai ir vainikų griaučiai. Padvelkus vėjui jie sušnarėdavo, ir per šonus nubėgdavo šiltos šiurpulių bangelės.

Kažkur toli prašvilpė motociklas ir mes abi krūptelėjom.

Nežinojau, kaip tai vadinti, stebuklu ar šmėkla. Dabar kiekvieną kartą, kai išgirsdavau motociklą, pasidarydavo bloga. Viską įsivaizduodavau. Svylančių padangų kvapą, fūrą ir trenksmą. Šlapią asfaltą, ūžiančią autostradą. Nors pati ten nebuvau, nieko negirdėjau ir nemačiau, net jo lavono, nes tas buvo per baisus, tik „Maximos“ maiše radau
lipnią, žemėtą odinę jo striukę, ir ją palietus ant mano delno plykstelėjo mažytis geltonas žaibas, aš išsitepiau pirštus tamsiai raudonu lipniu jo krauju. Viską įsivaizduodavau. Klykiančias padangas, smūgį. Nudegusios mėsos kvapą. Trenksmą ir skrydį, ore atsidarančią kaukolę, rausvas smegenis, išsitaškančias ant asfalto, medžių šakų ir pažliugusių pievų, fūros žibintų. Plaukeliai pasistodavo piestu. Mano tėčio mirtis buvo scena iš serialo „Kobra 11“, kurį žiūrėdavau per BTV. Mano tėčio mirtis buvo per didelė ir per maža, kad galėtum apie ją galvoti. Mano tėčio siela iššovė kaip šampano kamštis. Privalėjau ją rasti.

Einant atgal mama sustojo vidury seno eglyno ir paklausė, ar nepavargau.

Atsakiau, kad ne.

Ji pradėjo rankomis gremžti sniegą, kol pasimatė juodas apskritimas, o tada nė nemirktelėjusi pranyko miško burnoje. Stovėjau nejudėdama. Mums beeinant apsiniaukė ir aplinkui nieko nebesimatė, tik blyškiai švietė sniegas. Norėjau pašaukti ją, bet kentėjau iš visų jėgų spausdama kišenėje paslėptą peilį.

Senelio peilis buvo mano šiaudas, auksinis plaukas. Visur jį nešiojausi. Akimirką pagalvojau, kad ji nebegrįš, kad paklaidino mane. Bet mama parėjo nešina glėbiu šakų ir šakelių ir po kelių minučių nuo žemės jau smilko vilnoniai dūmai. Pakvipo sakais, medžio sultimis. Aplink laužą šnypšdamas tirpo sniegas ir į dangų kilo balti garai. Truputį sušilsim, tarė mama. Mes stovėjom ištiesusios virš laužo delnus ir per mūsų odą švietė ugnis, ir pendulum, mano mįslė ir paslaptis, jau beveik degino liežuvio galą, kai mama pasakė: daugiau nesekiok manęs, turiu susikaupti, galvojau, kad tu vaiduoklis, sunku susikaupti, kai manai, kad tave seka vaiduoklis.

Antrą kartą tą naktį išraudau kaip žibintas.

Negalėjau būti šapelis. Turėjau tapti negailestinga; kieta ir vėsi kaip deimantinio pjūklo geležtė. Senose kojinėse skandinti šuniukus, plikom rankom gaudyti žiurkes. Šildydama virš ugnies delnus karštai sau prisiekiau daugiau niekada nebesikalbėti su mama, tik atsakinėti į jos klausimus. Ir niekada, niekada niekada nepapasakoti jai apie pendulum.

Lyg perskaičiusi mano mintis ji atsisuko. Juoduose vyzdžiuose ruseno ugnelės, ir akimirką jos veidas sušvelnėjo, tarsi kas būtų paukščio plunksna perbraukęs per skruostą. Gera taip naktį miške, ar ne? – draugiškai paklausė.

Kai nieko neatsakiau, ji stipriai suspaudė mane glėbyje, uždėjo ant pakaušio ugnies įšildytą delną ir sušnibždėjo į ausį: tai likom dviese, likom dviese, ir tą akimirką aš pajutau, kad visi miesteliai miega ir mudvi esam vieninteliai žmonės vidury iš Haufo pasakų nužengusio juodo eglyno, kvepiančio sakais, spygliais ir sniegu, pajutau, kaip už poros kilometrų melsvame sniego kape guli kažkas, kas buvo mano tėtis, bet nebėra, kaip pamiškėje virš baltų kilimų be garso sklando pelėdos, kaip už juodos eglių sienos paslaptingai šypsosi plentas, o tolimoje autostradoje ošia mašinos, kaip klampiame dumble po ledu miega karpiai, kaip per žemę nusidriekusioje tamsoje spingsi vienišos degalinės, kvepiančios benzinu ir keptomis dešrelėmis, kaip spengia tamsūs mokyklų koridoriai, šniokščia ir prunkščia sena hidroelektrinė, pajutau, kaip kažkur giliai plaka daugybė širdžių.

Staiga mama atšlijo ir man net nespėjus sumirksėti ištraukė iš kišenės senelio apkasų peilį. Į juodą dangų vilnydamos pakilo oranžinių žiežirbų bangos. Kvailys!

Girdėjau, kaip naktyje trūko aukso siūlas.

Mama net treptelėjo koja iš pykčio. Liepė iškėlus virš laužo ranką iškilmingai prisiekti, kad niekada nesinešiosiu jokių ginklų, nes jei turi ginklą, jau esi pavojuje, turi mokėti apsiginti plikomis rankomis. Ji taip įširdo, kad vis spjaudėsi ir kartojo, jog senelis yra piktybinis kvailys. Galų gale šiek tiek apsiraminusi paaiškino, kad pats geriausias būdas apsiginti yra išrauti akį, jei prikibtų gorila, rauk akį, nedvejok. Kalbėdama ji laikė tvirtai sugniaužusi peilį, o raudonas nuo ugnies jos veidas spindėjo juodame nakties rūme lyg žibintas, ir mane apėmė nemaloni nuojauta, kad mama puikiai pažįsta ginklo išlinkius ir šaltą rankeną, kad pati treniruodavosi su seneliu, kad ištįsusi paauglė kampuotu veidu jautėsi stipri ir nenugalima, kol vieną dieną koks nors šeriuotas smirdintis diedas nusijuokęs neįrėmė į kaklą vėsios geležtės sakydamas: pati prisiprašei.

Mama sakė, kad gorilą reikia apgauti, apsimesti, kad jo geidi, ir apkabinti kaire ranka kaklą, lyg norėtum pabučiuoti. Kai gorila jau lenksis prie veido, turi stipriau suimti jį už sprando ir dešinės rankos nykščiu arba smiliumi durti į akies kamputį, tą, pro kurį bėga ašaros. Sakė, svarbu durti stipriai, nė sekundės nedvejojant, turi kirsti kaip gyvatė, ir gerai užkabinus staigiu judesiu traukti, bus daug kraujo, neišsigąsk, jis rėks kaip kiaulė. Bet svarbiausia, išrovus akį, nutraukti melsvą gličią gyslelę, nes antraip ją dar gali įstatyti atgal ir akį atgaivinti. Aš klausiausi išsižiojusi, ir kai mama viską demonstruodama uždėjo ranką man ant sprando, per kūną nuėjo šilta silpnumo banga – buvo aišku,
kad ji kadaise tai jau darė. Kai nedrąsiai paklausiau, kaip žinoti, jog žmogus tikrai to nusipelnė, juk gali pasitaisyti, ji atsakė, kad „galės pasitaisyti be akies“.

Aš žiūrėjau į moterį juoda pūkine striuke, ugnies įkaitintais skruostais, su šviesių susivėlusių plaukų aureole, kuri pagaliu trankė degančias šakas ir leido į dangų oranžines žiežirbas, kuri žiūrėjo į mane susirūpinusiu žvilgsniu ir nervingai traukė raudoną „Marlboro“, ir staiga supratau, kad net nenutuokiu, su kuo gyvenu.

Mano mama buvo molinė amfora, kurią naktį atkasė prie upės. Sunki kaip patrankos sviedinys, iki kaklelio pilna dumblo, žemės ir laiko. Ji kerėjo, bet ir baugino.

Mano mama turėjo praeitį, apie kurią galėjo glaustai papasakoti, bet su kuria kasdien turėjo gyventi. O aš drauge su ja. Mėgdavau įsivaizduoti, kaip ji groja pianinu tvarte, kaip laipioja per rojalį ant šieno stirtos, kaip išpūtusi akis su Nagliu tamsoje klausosi gaudžiančių stygų. Mane jaudino ta mintis, kad jai buvo septyniolika ir kad vieną kaitrią, nesuvokiamai tolimą vasarą ji dirbo alaus bravore, ir jos drabužiai ir plaukai svaiginamai kvepėjo saldžiu salyklu. Bet visos tos mergaitės ir merginos tebuvo pasakų personažai, jos nesikeisdavo, jos visada būdavo tokios pačios ir darydavo tuos pačius dalykus. Kiekviena gyveno savo puslapyje. Galėjau būti rami, kad niekada jų nesutiksiu realiame gyvenime. O vis dėlto tai buvo netiesa, tik naivus įsivaizdavimas; tą naktį aš pajutau kažką baisaus, lyg būčiau pamačiusi upelyje plaukiančią gyvatę. Aš pajutau, kad kasdien su jomis bendrauju. Ir dar – pažįstu tik kokias tris ar penkias, o jų tūkstantis ir viena.

Geležinis narvelis ir muilo angelas

Praeitis buvo žalias kibus kaltūnas švelniomis uodegaitėmis – plunksnašakio smidro šaka.

Iš pirmo žvilgsnio visai nepavojinga, ji staiga įsikibdavo į rankovę ir grubiai sustabdydavo mane vidury kambario. Niekada nemačiau močiutės, bet persenęs smaragdinis smidro medis, kurį ji kadaise parsitempė iš mergautinių savo namų, žaižaruojančių žalių plunksnų raizginys, užgulęs pusę svetainės, buvo geriausias jos gyvybės įrodymas. Močiutės smidras galėdavo kada įsigeidęs mane paliesti, sykį net pargriovė bėgančią per kambarį.

Vadinasi, ji mirė, bet gyveno toliau.

Mama parodė tą nuotrauką, kai jau buvau pripratusi prie namo ir jis nebesmirdėjo, o visi mano drabužiai prisigėrė aštraus jo kvapo.

Pasirodo, močiutė buvo putli kaip mielinė bandelė, minkšta it kylanti tešla, prismaigstyta razinų. Ant kaktos krito varinės garbanos, skruostai išmušti raudonio. Beveik matei, kaip nuo jos kūno garuoja saldus karštis. Ji nepriklausė milžinų giminei, priešingai, buvo nykštukų padermės, maža ir apvali. Apsiavusi aukštakulnius su lakiniais bantais, vos siekė senelio petį. Turėjo šelmės akis, linksmas ir nekaltas. Iš kelių mamos komentarų susikūriau visą portretą. Lengvabūdė ir šiaudadūšė, smulki ir putni, su švelniausiu baltu pagurkliu, nepatikima, tingoka, lengvai pasiduodanti kitų valiai. Valios klausimas jai išvis nerūpėjo! Mano močiutė buvo būrys besišnekučiuojančių peliukų. Ta nuotrauka kėlė ir graudulį. Visi stovėjo išsirikiavę prie smidro: milžiniškas kelmas su kaktą kertančiu brūkšniu, jauna mergina auksiniais plaukais ir lediniu veidu, sugniaužusi rankas į kumščius, nesuprasi, netyčia ar pasiruošusi trenkti fotografui į nosį, ir iki ausų išsišiepęs juodbruvas gražuolis, kurio goslios lūpos sakė: nelaimė.

Nežinau, ar mažytė nuotrauka, ar pati šeimyna buvo geležinis narvelis, bet jame burkavo pagauta kurapka. Pozuodama močiutė neapkabino nei vaikų, nei vyro, bet laikė ant rankų savo „asmeninį“ šunį Kolumbą, pekinesą liūto karčiais.

Mano močiutė nebuvo panaši į jokį kitą šeimos narį.

Naglis paveldėjo jos kibirkštį, linksmumą, bet jis vis tiek buvo Tylenių giminės. Sakydamas, kad myli žvėris, juos šaudė, ir buvau girdėjusi, kad vien mūsų miestelyje augo keturi skirtingų mamų vaikai, kuriais jis nematė jokio reikalo rūpintis. Sąžinės priekaištai ir sentimentai nutekėdavo nuo jo kaip vanduo nuo žąsies. Naglis galėjo nušauti miestelio parke gulbę ir vakare ją iškilmingai iškepti. Naglis galėjo slėpti po dideliu miško paveikslu seifą, kuriame gulėjo banknotų krūvelės ir pamaiviškai žvilgantis revolveris. Jis galėjo kiaurą naktį gerti su medžiotojais ir ryte, atsiduodamas alkoholiu, skutimosi putomis ir pigiais „Kenzo“ kvepalais, paglostyti man skruostą ir išvažiuoti
į kažkokios politinės partijos sąskrydį.

Matant linksmas močiutės akis, labiausiai glumino kieti ir kampuoti senelio ir mamos veidai. Negalėjai patikėti, kad šita bandelė daugiau nei dvidešimt metų gyveno prispausta kelmo, kuris nemokėjo kalbėti. Kad šitos meškos letenos, šitos kaladės gniaužė jos baltą krūtinę. O gal jis net juokėsi ir šypsojosi, gal tik vėliau surambėjo?

Taip kartą vidury nakties, kai senelis gerai atsivėdėjęs su kočėlu nudobė storą rudą žiurkę, iš mano burnos išsprūdo pats kvailiausias klausimas žemėje: seneli, o jūs su močiute bučiavotės? Man atrodė juokinga, bet jis susiraukė lyg palaižęs netikrą baravyką ir vienu dėbtelėjimu prikalė mane prie sienos. Rankoje tebelaikė pacą.

Mes nejudėjom iš vietos: kelmas ir slyva.

Supratau padariusi baisią klaidą. Vis dėlto dar nebuvom tokie geri bičiuliai, kaip galvojau. Iš pradžių pamaniau, kad senelis paleis į mane tą žiurkę. Buvo panašiai. Kai neatlaikiusi juodo, kieto kaip diržas jo žvilgsnio sumirksėjau, jis sviedė žiurkę man prie kojų ir, taręs: jei suvalgysi, pasakysiu, išėjo.

Kokį pusvalandį sėdėjau dėbsodama į pūpsantį ant grindų lavonėlį.

Aišku, tai buvo absurdiška.

Kita vertus, daug badaujančių žmonių valgė žiurkes, nieko čia stebuklingo. Mane labiau baugino mintis, kad prieš tai ją reikėtų paruošti. Matyt, panašiai kaip vištą: prapjauti pilvą, išimti vidurius, nukirsti uodegą ir galvą, nudirti kailiuką. Darėsi silpna nuo minties, kad turėčiau ją pjaustyti ir darinėti. Ypač neramino lempos šviesoje auksiškai blizgantis rusvas paco kailis. Jis buvo tikras gigantas, turėjo sverti apie pusę kilogramo. Kapšelis buvo tokio paties dydžio kaip galva, letenėlės priminė visko bijančio, klastingo žmogaus rankas.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip triumfuodama pasakau seneliui „suvalgiau“ ir parodau švariai apgraužtus žiurkės kauliukus styrančiais nagais. Kaip jis supranta, kad su manim nepajuokausi, kad aš esu visai kito lygio priešininkas. Paskui kažkokiu miglotu būdu ši žinia pasiekia ir kitus miestelio gyventojus. Namo požemiuose pasklinda gandas apie tai, kad „jie pradėjo mus valgyti“, ir griūva per metų metus nusistovėjusi kosminė tvarka, įvyksta magiškas perkeitimas, stebuklas. Nuo pergalės vizijų mano skruostus išmušė raudonis; supratau, kad turiu realų šansą įrodyti, jog nesu spirta iš kelmo. Todėl išgirdusi, kad mama prieangyje valosi nuo batų sniegą, žaibiškai įmečiau žiurkę į puodą ir uždengiau dangčiu. Planavau kitą dieną po pamokų pasigaminti pietus.

Pacą, aišku, surado mama.

Kai grįžau namo iš mokyklos, sėdėjo virtuvėje kaip sfinksas. Ant stalo reikšmingai stovėjo puodas. Mama paklausė, ar ši dovanėlė skirta jai. Atsakiau, kad ne. Tuomet kam? Man. Ji uždavinėjo klausimus lėtai, šaltu bejausmiu balsu. Tarsi vąšeliu per mumijos akiduobes traukdama smegenis. Tikėjausi, kad pradės juoktis, bent jau šyptelės ir numes juokelį: kitą kartą nepalik lavonų prie krosnies, išnešk į priemenę, bet mama vis tylėjo.

Galiausiai pasakė, kad atrodau kaip suaugusi, bet esu vaikas.

Ji buvo teisi, bet man ir dabar gaila pagalvojus, kad galėjau suvalgyti tą žiurkę. Mat kai nurijusi įžeidimą priėjau pasiimti puodo, pamačiau, kad jis tuščias. Puodas tebuvo triukas. Mane apėmė pyktis ir apmaudas, mečiau dangtį ant grindų ir pradėjau rėkti, kad ji neturėjo jokios teisės ir senelis nieko nebepasakys. Man ir dabar gaila pagalvojus, kad galėjau suvalgyti tą žiurkę. Pirštais ir ugnimi pasigaminti iš jos pietus. Išdidžiai parodyti kauliukus seneliui. Iškrėsti baisų, šiurpų pokštą. Mama iš manęs atėmė ne tik galimybę triumfuoti. Ji atėmė istoriją. Likau tuščiomis rankomis, buvau vienas iš tų šimtų tūkstančių pilkų žmonių, kurie niekada nevalgė ir nevalgys žiurkės… Ji sėdėjo įsmeigusi akis į auksinį dulkių planktoną ir tylėjo.

Ji sėdėjo įsmeigusi akis į auksinį dulkių planktoną ir tylėjo. Prireikė šiek tiek laiko, kol pamačiau, kad mama manęs nebesiklauso, ir ne todėl, kad savo sfinkso tyla bandytų įrodyti, jog esu vaikas. Tiesiog jos gyvenime buvo svarbesnių dalykų nei paco lavonas ir senelio draugystė. Ant šviesių jos plaukų ir lygios, švytinčios kaktos leidosi dulkės, smulkiausios aukso dalelės. Lūpos paraudo nuo nematomo minčių sniego, kuris uždengė kūną ir veidą. Akimirką atrodė, kad matau mamos gyvybės siūlą: auksinį ir kietą, į tokį gali įsipjauti pirštą.

Ir tada išgirdau, kaip mano lūpos ištaria klausimą, nokusį mėnesių mėnesius tarsi slyva, mėlyna ir saldi: mama, ar tu bijai mirties? Tą pačią akimirką supratau, jog labiausiai už viską bijau, kad ji atsakys nebijanti. Mane persmelkė reginys, kaip moteris numeta į apšerkšnijusį purvyną senus karakulinius kailinius ir, prisikrovusi kišenes akmenų, nešina samanom ir kerpėm apžėlusiu rieduliu, pūkšteli į dvokiančią ledinę kūdrą.

Tos moters tokia stipri valia, kad siūlas virsta į stygą, ji trakštelėjusi lūžta rankose.

Mama atsakė panašiai: nebijau, tik lavonai baisūs. Ir žmogaus vaizduotė baisi. Matai, ji neturi saiko ir gali būti labai žiauri.

Tėtis nebuvo pirmas žmogus, kurio palaikus jai teko atpažinti. Mamos gimdoje augo kelių savaičių embrionas, kai viskas nutiko. Ji net nežinojo, kad laukiasi. Paskambino čaižus moteriškas balsas ir iškvietė ją į rajono morgo skyrių.

Pasirodo, močiutės kūną rado pora girtuoklių, kurie apylinkėje rinko kalpokus. Tais metais buvo labai keistas ruduo, lapkričio vidury pasnigo, bet paskui sniegas nutirpo, truputį atšilo ir kai visa gamta jau merdėjo, nykiai juodoje lapus numetusių miškų gelmėje pradėjo dygti grybai, girias užtvindė balta kalpokų jūra, ir žmonės prietaringai jų bijojo.

Močiutę rado griovyje, baltais lipniais voratinkliais apaustoje pamiškėje, už kokių dešimties kilometrų nuo mūsų miestelio. Ji gulėjo susirietusi į kamuoliuką, skruostą priglaudusi prie žemės.

Nors buvo gilus ruduo, lapkritis, niūriausias metų laikas, močiutė išėjo iš namų vienmarškinė, tiksliau, su žydra gėlėta suknele, botais ir rankinuku, įsimetusi į jį tris daiktus: plaukų šepetį, butelį medicininio spirito ir iš „TV antenos“ išplėštą skiautę, ant kurios negrabia kaimietės ranka didelėmis raidėmis buvo užrašytas mamos vardas, pavardė ir telefono numeris. Todėl jai ir paskambino.

Bjauriausia, kad ji buvo dingusi ilgiau nei savaitę, bet senelis niekam nepranešė ir niekas jos nepasigedo, neieškojo. Tai, kad močiutę rado, buvo gryniausias atsitiktinumas. Viskas dėl tų kvailų kalpokų, sakė mama. Beveik savaitę lietuje mirkęs, paskui apsnigtas ir vėl atitirpęs močiutės kūnas turėjo atrodyti baisiai. Bet jis atsirado. Niekas jo nepalietė, nei vilkai, nei pelės. Net mažojo pirštelio nenugraužė, net skruostų neišbučiavo… Tai stebuklas, sakė mama, įsivaizduok, savaitę pragulėti miške tokiu metų laiku.

Mano močiutė buvo iš lėto tirpstantis žydro muilo angelas.

Kai mama tos pačios dienos vakarą apimta baimės ir įsiūčio įžengė į juodąjį namą, virtuvėje rado į šeimininkavimą įsijautusį senelį. Ant viryklės kunkuliavo du katilai riebių kalpokų; jis išdidžiai pareiškė, kad penkias dienas nieko kito neveikia, tik grybauja, ir plačiai išsišiepęs pridūrė, kad miške nė gyvos dvasios, o grybai dygsta ne valandomis, bet minutėmis, suprask, „reikia skubėti“.

Kai ji paklausė, kur mama, senelis atsakė, kad išėjo, ir piktai nusispjovė. Visur rikiavosi marinuotų grybų stiklainiai. Nenustebčiau, jei kamaroje rastume tų metų kalpokų, pridūrė mama, galės juos valgyti, kol numirs.