Ieva Tumanovičiūtė. Anabelė

2024 m. Nr. 1 

Apsakymas

 

Tą įsimintiną pavasarį kasdien vaikščiodavau taku palei jūrą, o mano šviesus lietpaltis atspindėdavo saulės spindulius. Mėgau šį miestą už ištisus kilometrus besitęsiantį grįstą taką pakrante. Kai, apsisukęs prie didžiosios uolos, grįždavau namo, būdavo praėjusios lygiai dvi valandos. Pusiaukelėje prisėsdavau ant suolo pailsėti. Toje vietoje būdavo ramu, o man už nugaros rikiavosi vilos. Nežinojau, kas jose gyvena, kai kurios atrodė apleistos. Įsitaisydavau netoli melsvo namo, stovinčio giliau nei kiti, tarsi pasitraukusio iš rikiuotės ir vos matomo pro gyvatvorę ir kieme augančius medžius.

Vieną dieną jau iš tolo pamačiau, kad mano suolas užimtas. Iki tol nebuvau čia nieko sutikęs. Įsižiūrėjau – ten sėdėjo vyras šviesiu kostiumu su nedidele pinta skrybėle. Jo amžiaus dar negalėjau nuspėti, bet aprangos stilius dvelkė pamirštais laikais ir elegancija. „Kaip praėjusio amžiaus rašytojas, – pagalvojau. – Ar koks personažas.“

Priartėjęs jam linktelėjau, ketindamas praeiti pro šalį ir prisėsti toliau. Šioje vietoje žmogus gali ieškoti tik vienatvės. Toks buvo mano noras – ateidavau čia slėpdamasis nuo centro šurmulio. Šis pajūrio miestas man patiko dar ir dėl to, kad kaip kurortas buvo nepopuliarus.

– Atsiprašau, – sustabdė mane vyras.

Pastebėjau, kad jis tik kokia dešimčia metų už mane vyresnis.

– Ar nesutiktumėte trumpam prisėsti? Ilgai jūsų netrukdyčiau, – pasakė.

Pagautas smalsumo sutikau.

– Gyvenu ten, – mostelėjo jis į melsvą namą sau už nugaros. – Pastebėjau, kad dažnai čia ateinate.

– Beveik kasdien einu pasivaikščioti ir mėgstu čia atsikvėpti. Nebuvau tikras, ar name kas nors gyvena, – paaiškinau.

– Neturėčiau to sakyti, bet, atrodo, jumis galima pasitikėti… Atvažiuoju tik retkarčiais. O ir viešėdamas retai rodausi, ypač šioje namo pusėje. Nepatikėsite, bet anoje yra didelis kiemas.

– Bet iš ten nematote jūros…

– Anaiptol, juk tai – iškyšulys. Tad šiek tiek matau, tik iš daug toliau. Ar norėtumėte užeiti? – pasiūlė. – Beje, aš Žakas, – susizgribęs ištiesė man ranką.

Jis praleido mane pro vartus, namą apsukome iš lauko. Vidiniame kieme buvo dengta terasa, metanti malonų šešėlį, susėdome į pintus krėslus ir senyva moteris atnešė citrinų limonado. Atsivėrė vaizdas į plyną lauką, apaugusį neaukštais krūmynais, o tolumoje išties galima buvo nuspėti esant jūrą. Sumojau, kad, matyt, visa ši žemė priklauso namo savininkui, todėl ir pastatė jį giliau nei kiti. Tiek į dešinę, tiek į kairę už pirmos namų eilės, tiesa, ne visai tvarkingai, rikiavosi antroji ir trečioji, o šioje vietoje žiojėjo tuštuma iki pat horizonto.

– Visa tai mano tėvo, – pasakė rodydamas priešais save. – Jis miręs, – pridūrė.

– Tad dabar tai jūsų.

– Ne visai… Bet ne apie tai norėjau su jumis pasikalbėti.

Pasisukau su visu krėslu, kad galėčiau geriau jį matyti. Vidutinio ūgio, smulkaus sudėjimo, pailgo, taisyklingų bruožų veido, tik akių kampučiai vos nusvirę žemyn. Jis niekuo ypatingai neišsiskyrė, bet buvo dailus. Pastebėjau jo elegantiškas rankas ir ilgus, lanksčius pirštus.

– Mieste gyvena viena moteris, – pasakė. – Visai netoli jūsų.

– Jūs žinote, kur aš apsistojęs? – suglumau.

– Atleiskite, esu kilęs iš vienos seniausių miesto šeimų. Gyventojai nuolat dalijasi visomis naujienomis. Žinome kiekvieną čia ilgiau užsibūnantį atvykėlį. Sklinda kalbos, kad jūs rašytojas.

– Galima ir taip sakyti, – patvirtinau, jausdamas kylantį norą sprukti. Nemėgstu, kai žmonės prašo užrašyti jų istorijas.

– Moters vardas Anabelė. Galbūt jau esate ją sutikęs?

– Tokios nepažįstu, – atsakiau.

Per keletą miestelyje praleistų mėnesių su niekuo nebuvau artimiau susipažinęs. Atvažiavau čia pabūti vienas. Ryšių sąmoningai vengiau.

– Ji – jūsų mylimoji? – paklausiau.

– O ne, ne. Ji – mano sesuo.

Linktelėjau ir, gurkštelėjęs limonado, pajutau kartumą.

– Matote, jau daug metų mes nesikalbame, – tęsė jis. – Negraži istorija. Ji įsitikinusi, kad suviliojau jos sužadėtinį. Patikėkite, neturėjau jokių kėslų įskaudinti sesers. Prisimenu, kaip vaikystėje norėjau su ja draugauti, kaip ja žavėjausi ir iš tolo stebėdavau, bet ji buvo paslaptinga, tolima ir užsisklendusi. Tarp mūsų tvyrojo kažkoks neįveikiamas atstumas, kuris mane ir masino, ir skaudino. Tad mūsų santykiai nė iš tolo nepriminė brolio ir sesers ryšio. Aš panėšėjau į nelaimingą įsimylėjėlį, o ji į ledo karalienę.

Padaręs pauzę, jis pažvelgė į plieninį jūros brūkšnį horizonte. Mane jo atvirumas ir trikdė, ir domino.

– Matote, noriu parduoti šį namą, bet be jos sutikimo negaliu. Ar negalėtumėte man padėti?

– Kaip?! – iš nuostabos, regis, net kilstelėjau balsą.

– Pasikalbėti su ja.

– Atsiprašau, man labai gaila, bet to tikrai negaliu padaryti, – atsakiau žiūrėdamas į savo stiklinę.

– Pamaniau, jums galėtų būti įdomu.

– Kodėl? – nesupratau.

– Ji labai graži.

Jutau, kaip manyje kyla pyktis. Šiame mieste, regis, kiekvienas sutiktasis – kaimynas, bakalėjininkas ar padavėja – tik ir bandė mane su kuo nors supiršti, niekaip negalėdami patikėti, kad noriu pabūti vienas.

– Atsiprašau, bet atvažiavau čia ieškodamas vienumos, o ne pažinčių.

– Aš ne dėl to… – nutęsė jis. – Ji tiesiog labai įdomi.

– Ką turite omenyje? – paklausiau vis labiau įsitikindamas, kad metas iš čia dingti. Mažiausiai norėjau įsivelti į kokią nors abejotiną istoriją. Jis pastebėjo mano priešiškumą.

– Atleiskite man, suprantu, taip netikėtai jus užsipuoliau… Tikrai nenoriu jūsų apsunkinti. Tiesiog, man regis, jūs būtumėte tinkamas žmogus.

– Kam būtent?

– Pasikalbėti su ja, – pakartojo jis.

– Aš jums dar kartą sakau, bendravimas – ne mano sritis, ir tikrai ne dabar.

– Ne ne, tai turi įvykti spontaniškai. Tiesiog norėjau paprašyti, kad jei kada nors netyčia su ja kalbėtumėtės, užsiminkite apie mane. Pasakykite, kad noriu su ja susitikti ir prašau atleisti už Albertą. Jis mirė prieš trejus metus. Čia niekas to nežino. Manau, tai galėtų ją sudominti. Niekam kitam negaliu to atskleisti, nes akimirksniu sužinotų visas miestelis, o man reikia tik ją prisivilioti.

– Jūs norite, kad, jei atsitiktinai man kada nors pasitaikytų proga kalbėtis su jūsų seserimi, pasakyčiau jai, jog jūs atsiprašote už Albertą, kuris jau miręs, ir norėtumėte su ja pasimatyti? – pasitikslinau stengdamasis nebūti kandus.

– Taip, būtent taip.

– Tikrai nenoriu jums nieko žadėti, nemėgstu netesėti žodžio. Jei atvirai, nemanau, kad man kada nors pasitaikys proga kalbėtis su jūsų seserimi. Žmonių šiuo metu vengiu.

– Žinoma, žinoma, – suskubo patikinti jis. – Nieko nežadėkite. Tiesiog, jeigu, kartais… Jūs man nieko neskolingas. Tikrai! Esu dėkingas, kad išklausėte.

Dar kurį laiką pasikalbėjome ir atsisveikinome. Likęs vienas apsidžiaugiau ištrūkęs ir nusprendžiau visa tai pamiršti. Tačiau netrukus pastebėjau, kad nejučia dairausi į vienišas moteris ir suklūstu išgirdęs Anabelės vardą. Kartą kavinėje ilgai žvilgčiojau į moterį, kuri man pasirodė panaši į melsvo namo gyventoją – jos akių kampučiai taip pat buvo nusvirę žemyn, bet apsirikau. Irzau, kad prieš savo valią ėmiau jos ieškoti. Per pasivaikščiojimus vengiau savo mėgstamo suolo ir apsigręždavau anksčiau, nei buvau pratęs.

Vieną popietę turguje pirkdamas vaisius netoliese išgirdau triukšmą ir, pakėlęs galvą, iškart supratau, kad tai ji. Raudonu paltu vilkinti moteris vešliomis žilomis garbanomis ginčijosi su pardavėju. Ji atrodė priartėjusi prie kažkokios ribos, šiek tiek pavojinga. Ne tik aš, bet ir kiti pirkėjai matė, kaip ji nuginčijo pardavėją. Jam pasidarė nesmagu ir jis tiesiog nusileido. Greitai susimokėjau už vaisius ir nuėjau paskui Anabelę. Toks vardas labiau būtų tikęs mažai mergaitei, o ne tokiai raganai. Sekiau ją iš tolo, stengdamasis neišsiduoti, bet ji staiga atsisuko ir ryžtingai patraukė link manęs. Akimirką išsigandau, bet netrukus dingtelėjo, kad greičiausiai bus ką nors svarbaus prisiminusi ir nusprendė grįžti į centrą. Tačiau priartėjusi per kelis žingsnius ji šiurkščiai riktelėjo:

– Jus siuntė mano brolis?

Sutrikęs nieko neatsakiau.

– Galite neapsimetinėti. Senoji tarnaitė išplepėjo, kad naujasis miesto gyventojas buvo užsukęs į mano brolio namus. Šis miestas turi ausis ir akis. Čia neįmanoma likti nepastebėtam. Jei norėjote vienatvės, turėjote važiuoti į didelį miestą, ten galima ištirpti minioje. O jūs greičiausiai atvykote čia ieškodamas įdomios istorijos naujai knygai, ir mano brolis suintrigavo jus tuo, kad aš – originali asmenybė. Patikėkite, neturiu ko jums papasakoti, o namo parduoti nesutiksiu. Galite jam taip ir pasakyti.

– Jis norėjo su jumis pasikalbėti, – išlemenau. – Minėjo kažkokį Albertą. Jis mirė, – griebiausi šiaudo.

Vos pastebimas krūptelėjimas išdavė, kad ją nustebinau. Po pauzės sausai nukirto:

– Eikite paskui.

Apsigręžė ir nudrožė pirmyn, o aš tarsi išsigandęs vaikas nuskubėjau iš paskos, net nepagalvojęs, kad galėčiau nepaklusti. Ėjome greitai, vos spėjau žiūrėti po kojomis, kad nesuklupčiau. Įsukome į painias senamiesčio gatveles su neaukštais spalvotais mūrinukais, vingiavome, kirtome kiemus, leidomės ir kilome siaurais laiptais. Kai sustojome prie nedidelių durelių, neturėjau supratimo, kur esu.

– Eisime į terasą, – pasakė ji ramesniu balsu.

Butas buvo tamsus, o vesdama koridoriumi ji nedegė šviesos. Išėjome į nedidelį vidinį kiemą, kuriame pro grindinio plyšį stiebėsi sausas medis. Atsisėdau ant klibančios kėdės.

– Atnešiu arbatos, – tarstelėjo šeimininkė ir uždarė paskui save duris.

Aukštos mūrinės kiemo sienos slėgė, o į langą sau už nugaros nedrįsau atsigręžti.

Ji atnešė gausiai nukrautą metalinį padėklą, ant svyruojančio stalo išdėliojo sausainių dubenį, pintinėlę su saldainiais, vaisių lėkštę ir iš dailaus arbatinuko pripylė du puodelius arbatos.

– Tai ką žinot apie Albertą? – tarstelėjo.

Panašu, kad šaltas jos tonas buvo apsimestinis, nes vaišės bylojo ką kita.

– Žinau tik tiek, kad jis mirė, – pasakiau.

Ji nieko neatsakė. Pauzė buvo ilga, spėjau paragauti įvairių saldumynų.

– Tai turbūt naujas jo triukas, bandant mane prisivilioti, – tvirtai ištarė. – Bet aš nepasiduosiu. Netikiu!

Mane vėl nupurtė išgąstis.

– Gerai, – staiga pasigręžė ji į mane. – Klokit, kaip jums čia patinka.

– Mieste? – sutrikau. – Gerai.

– Ko čia atsibastėt? Akivaizdu, išdavė moteris.

– Nebūtina taip bjauriai kalbėti.

– Dinkit iš čia, kol nevėlu.

Atsidūręs gatvėje nebežinojau, kur eiti. Miestas buvo per mažas, kad jame pasiklystum, bet neturėjau jokio supratimo, kur esu. Beklaidžiodamas vis prieidavau akligatvį, ėmiau panikuoti. Prisėdau vos ne verkdamas ant kažkokio namo prieangio laiptų ir susiėmiau galvą rankomis, tačiau pro šalį einantis senyvas vyras su ant kaklo užsikabinta sodinukų dėže paaiškino kelią.

Grįžęs namo tvirtai nusprendžiau pamiršti kuoktelėjusius melsvo namo savininkus. Kelias dienas baiminausi kurį jų sutikti ir net svarsčiau galimybę išvažiuoti. Tačiau savaitė praėjo ramiai ir aš užsimiršau.

Antradienį apie vidurdienį pasimėgaudamas gėriau kavą uosto kavinėje, kai netikėtai prie mano stalo išdygo Anabelės brolis:

– Ar galėčiau prisėsti? – pasiteiravo.

– Maniau, mieste nesilankote, – atsakiau vangiai mostelėdamas kėdės link.

– Norėjau jums padėkoti, – tarė. – Pagaliau man pavyko pasikalbėti su seserimi. Atsidėkodami norėtume pakviesti jus vakarienės savo namuose.

– Būsite dviese? – nustebau.

– Taip, mes susitaikėme, – jo veidą užliejo kone vaikiška, mane pribloškusi šypsena. Tokio jo dar nemačiau.

Sutartą vakarą atėjau į melsvą namą. Mane pasitiko nepažįstama moteris, vilkinti elegantišką juodą kelnių kostiumą, rusvi jos plaukai buvo sušukuoti atgal ir sutepti briliantinu.

– Daugiau niekada nebenakvosiu toje bjaurioje lūšnoje, – pasisveikinusi pareiškė ji, ir tik tada supratau, kad priešais mane Anabelė. Ji aprodė namus, o aš apstulbęs sekiau iš paskos. Iš tiesų jai labai tiko būti šiuose namuose. Viduje buvo erdvu ir šviesu, interjeras gana kuklus. Nujaučiau, kad taip būta ne visada. Pro antrojo aukšto langus jūra gerai matėsi į abi puses.

Per vakarienę tvyrojo šventiška nuotaika. Sesuo ir brolis sėdėjo priešinguose stalo galuose, Žakas vilkėjo baltą išeiginį kostiumą. Supratau, kad apsirengiau per daug paprastai, bet neėmiau to į galvą. Buvome skirtingų pasaulių personažai.

Kava ir desertu vaišinomės terasoje. Tirštėjo sutemos, sėdėdami pintuose krėsluose žiūrėjome į žvaigždėtą dangų. Jie abu rūkė, aplinkui raitėsi dūmai. Jų draugėje jaučiausi kaip vaikas – smagiai ir nerūpestingai. Jiedu dalijosi vaikystės prisiminimais ir namo istorija. Puikiai praleidę tą vakarą susitarėme vėl susitikti kitą savaitę.

Antrą kartą mane pasitiko Žakas, jis ir šį sykį vilkėjo baltai. Kai įžengėme į svetainę, Anabelės vėl neatpažinau. Ji sėdėjo fotelyje su žėrinčia vakarine suknele ir ilgomis juodomis pirštinėmis. Galvą buvo pasidabinusi trumpomis plunksnomis, priminė kukutį, buvo ryškiai pasidažiusi ir tviskėjo papuošalais. Nebūčiau nustebęs, jei būtų pakvietusi šokti čarlstoną. Tą vakarą ji ir bendravo kitaip nei anksčiau. Lydėdamas namo Žakas manęs paklausė:

– Dabar supratote?

– Ką? – pasakiau norėdamas išsisukti.

– Ji keičiasi. Ir ne tik išvaizda.

Palingavau galva. Visą vakarą apie tai galvojau. Šįkart nuotaika prie stalo buvo kitokia, nes santykis tarp brolio ir sesers buvo pakitęs.

– Ar tai koks sutrikimas? – atvirai paklausiau.

– Nežinau. Tai prasidėjo prieš dvidešimt metų, po nutrūkusių sužadėtuvių. Matyt, tokia reakcija. Iš pradžių šeimoje niekas nekreipė dėmesio, nes tėvas prikalbino ją studijuoti užsienyje. Kas pusmetį ji grįždavo vis kitokia, ir mes manėme, kad tai normalu – nauja aplinka, nauji žmonės, įvairios įtakos ir taip toliau. Guodėmės, kad ieško savęs. Tik kai baigusi universitetą grįžo į šalį ir apsigyveno gretimame mieste, tėvai ją vis lankydami pamatė, kaip dažnai ji keičiasi, bet neišmanė, ką daryti. Vis dėlto ji buvo savarankiška ir galėjo savimi pasirūpinti. Tačiau kaskart ją susitikęs negalėjai žinoti, kokia bus. Ir kalbu ne tik apie plaukų spalvą ar drabužius, bet apie pačią asmenybę. Ilgai laikėsi tik vieno – pyko ant manęs ir nenorėjo matyti.

– Kaip ji atsidūrė čia? – paklausiau.

– Kai jai nebesisekė susirasti pastovaus darbo, tėvas galiausiai pasiūlė apsigyventi čia. Kaip minėjau, mes – sena šios vietos giminė, tad žmonės, nors ir stebisi, bet ją priima. Ji savotiška šio miestelio keistuolė ir daugelis ją mėgsta. Na, rimtų bėdų nepridaro.

– Kodėl ji neapsigyveno melsvame name? – nusistebėjau.

– Pati taip norėjo, ir tėvas išnuomojo jai tą butą. Jam mirus, jos išlaikymą perėmiau aš.

– Praeitą kartą ji man sakė, kad gyvens name. Ar nusprendėte nebeparduoti? – pasitikslinau.

– Suprantate… Kai po dvidešimties metų ją vėl pamačiau… Ji sėdėjo ant jūsų pamėgto suolo priešais namą. Vilkėjo raudoną sportinį kostiumą, elgėsi labai atsainiai, bet aš pajutau, kad kalbu su ta pačia seserimi, kokią pažinojau anksčiau, tą vasarą, kai buvo susižadėjusi su Albertu, o aš viešėjau čia pas juos ir jį įsimylėjau. Tada suvokiau, kad atiduoti jai šį namą – mažiausia, ką galiu dėl jos padaryti, nors tai ir neišpirks kaltės. Po vedybų jiedu su Albertu turėjo jame apsigyventi. Vestuvės buvo atidėtos metams tik todėl, kad kai kurie tėvo giminės negalėjo taip greitai sugrįžti iš už Atlanto.

– Ar tikitės, kad šiuose namuose ji taps tokia, kaip anksčiau? – paklausiau.

– Nežinau. Bet dėl to, kokia yra dabar, kaltas aš.

– O gal jūs išgelbėjote ją nuo nelaimingos santuokos? – pasakiau nuoširdžiai norėdamas jį paguosti.

Jis liūdnai pažvelgė į mane ir pasakė:

– Jūs geras, ačiū… Albertas vėliau vedė ir susilaukė vaikų… Ir turėjo… Bet tai nebesvarbu…

Jutau, kad apie tai kalbėti jam skaudu.

– Žinote, – pasakiau, – Anabelė gal ir turi keistenybių, bet neatrodo nelaiminga.

– Aš irgi kartais taip pagalvoju, – liūdnai nusišypsojo Žakas.

Mes atsisveikinome ir jis pasuko atgal. Žiūrėjau, kaip jo šviesus siluetas ištirpsta naktyje.

Kitą kartą po vakarienės mane lydėjo Anabelė. Ji vilkėjo paprastą vasarinę suknelę plonomis petnešomis, jos raudoni plaukai krito ant pečių, o kaktą dengė lengvi kirpčiukai. Atrodėme kaip iš pasimatymo einanti pora. Visą vakarą ji buvo neįprastai švelni. „Gal ji – tiesiog talentinga aktorė?“ – pagalvojau, prisiminęs, kokią raganą ją sutikau pirmą kartą ir kokio siaubo ji man tada įvarė.

– Ką jums apie mane pripasakojo brolis? – valiūkiškai šypsodamasi paklausė Anabelė.

– Jis jus labai myli, – pasakiau.

– O, esate diplomatas, – pasišaipė, nenustygdama vietoje.

– Regis, šįvakar jūsų nuotaika puiki.

– Jūs panašus į Albertą.

Aš nustėrau.

– O, tik nereikia bijoti. Primenate man jį, nes esate jaunas – toks, koks jis tada buvo.

– Jūs taip pat jauna, – pasakiau.

– Šiandien taip, – atsakė ji ir, paėmusi mane už rankos, paragino: – Bėgame tuo taku, žinau vieną vietą, kur galima nusileisti prie jūros.

Susėdome ant nedidelės prieplaukos, ji įmerkė kojas į vandenį. Buvo tamsu, mūsų beveik nepasiekė kelią nušviečiantys žibintai.

– Aš žinau, kas esu, – sušnabždėjo ji. – Ir man taip patinka.

Tą vakarą įsimylėjau.

Bet niekada daugiau mano Anabelė nepasikartojo. Kol gyvenau tame miestelyje, vyliausi, kad ji dar sugrįš tokia, kokia buvo tą vakarą. Kiekvieną savaitę eidavau į svečius: mane pasitikdavo vienas senas ir vienas naujas personažas. Ten ėmė rinktis ir daugiau žmonių.

Kiek teko girdėti, Anabelė su Žaku ir šiandien tebegyvena melsvame name.