Vytautas Martinkus. 2022 metų Didįjį penktadienį

2023 m. Nr. 10

Šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
(Lk 23, 45)

┼

Sapnas¹ toks aiškus, visi vaizdai – ryškūs, sakyčiau, netgi labai tikroviški, bent jau tuo, kad, sėdėdamas lėktuvo krėsle, prastai jaučiausi, nes nuo priekyje sėdinčios moters esu beveik aklinai atskirtas priešais mano veidą įtaisyto krėslo nugarėle, aukšta, daug aukštesne už į ją atloštą keleivės galvą. Užuodžiau jos kūno kremą, galėjau lažintis, kad jis buvo toks pat, kaip ir Violetos Kamilės, mano žmonos, esu jį ne sykį jai pirkęs, pavadinimas ir nemaža kaina išvaduodavo mane nuo dvejonių, ar gerai pasirinkau, tai – kvepalų „Chanel N° 5“ „izotopas“, „Gabrielle Chanel“, rožių ir jazminų mišrus aromatas, viešai neskelbiamas receptas, suteikiantis odai tamprumo, švelnumo ir spindesio. Atsigręžtų, įsitikinčiau, bet ir be šito buvau tikras, kad įsivaizduoju ir atpažįstu spindintį, taisyklingų bruožų, gal kaip Minervos gražų keleivės veidą. Netgi žinojau, kad ji – dainininkė, sopranas. Juk ir ji skrido ne ilsėtis, o dainuoti, ir ne kokį Čaikovskio romansą, o gal ir Mozarto „Requiem“. Minerva visoms mūzoms padovanojo Pegasą, štai ir kelionė dangun. Tai vyko ne sapne, tikrai skridau į Tbilisį, o gal Baku, kaip Lietuvos pasiuntinys, Rašytojų sąjungos siųstas skaityti (!) paskaitų, sėdėjau lėktuvo „Jak-40“ salone, su manimi skrido pora mokslo daktarų, istorikas ir ekonomistas, tik dabar, sapnuodamas, neprisiminiau jų vardų. Mačiau moters plaukus, šviesius, lengvai garbanotus, lyg viename Marijos Magdalietės paveikslų, sušukuotus į dešinę, siekiančius petį, plona garbana įsprūdusius tarp abiejų priekinių krėslų atlošų. Pažvelgiau pro iliuminatorių. Stiklas buvo matinis, tarsi lėktuvas skristų per debesį. Ir vis tamsėjo. Pagalvojau, kad iliuminatorius virsta to moters kūno kremo indu, jis jau ne iš stiklo, o neperregimo, pilkai žalio akmens, tokia ir buvo Šventojo Gralio taurė, į kurią Marija Magdalietė iš Jėzaus žaizdos rinko kraują. Pagalvojau, kad gerai žinau, kur skrenda toji į deivę panaši moteris, juk skrendu ne dabar, o prieš penkiasdešimt metų, 1972-aisiais, kai TSRS šventė savo 50-metį, ir buvau išsiųstas, net įpareigotas, atstovauti Lietuvai Kaukaze, ledu žibančiam imperijos pakrašty.

&

Jau grįžtu. Geras jausmas. Tiek lauktas! Taip sutapo, kad grįžtu dar iki šv. Velykų – jau balandžio 15-oji, Didysis penktadienis, Kristaus mirties ir palaidojimo diena, taipogi ir atgailos diena. Evangelistų bene labiausiai aptarta, visų geriausiai įsiminta. Krikščionims – šventykla, durys iš gyvenimo į save, į tikruosius, Dievo namus. (Ar šventovė, – vis neapsisprendžiu, katras iš dviejų lietuviškų žodžių man labiau tinka.) Kol kas linkstu prie šventyklos, ji daugiau primena pastatą, bet kokį statinį, būstą, namą, bažnyčią, gal parodoms skirtą patalpą, kur medžiaga visada kiek pridengia, net slepia dvasingumą. Ar tik neapgaudinėju savęs, – juk netikiu į Dievą, kas man tos šv. Velykos, jei ne tėviškėje įsiminta būsena?

Kas tai – sugrįžti namo? Esu parašęs tokiu pavadinimu esė, bet tema neišsemta. Be Dievo nesu krikščionis, kodėl panašu, kad šiandien, Didįjį penktadienį, ir aš sugrįžtu į save? Jei kažkas išgalvojo Kristų, kas gyveno Jėzaus vardu? Kas ir kaip keliavo į Indiją? Kas kalbėjo už jį? Kas ir ką nuteisė mirti ant kryžiaus? Kas prisikėlė? Kas maištavo prieš romiečius? Apie ką rašė Lukas, juk pats man, bent sapne, pasakojo? Sutapimas beveik istorinis, tiesa, kitoks negu pirmasis, ištikęs mane prieš porą mėnesių, vasario 22-ąją, Rusijos karo (!) prieš Ukrainą išvakarėse, kai lūžo čiurna, ir aną ankstų rytą, pernakt vėl prisnigtoje Liepiškių gatvelėje, šalimais manęs, įsitvėrusio vielinės tvoros kuolo, čiuožtelėjo ir, ačiū Dievui, sustojo leksusas, vairuojamas jauno vyro, pirmąsyk matomo, kaip paaiškėjo, man mielu ar (vaikystėje itin) geidžiamu Aleksandro vardu.

Toks atsitiktinumas ar kitoks – kasdienis, tavo paties, vieno, ar daugybės tautų ir valstybių istorijos inkarais pririštas, jo nepasirenki, kitaip nei šiandienio sutapimo, panašaus į astronominį būtinumą: grįžtu istorinės krikščionių Šventovės keliu, arba ypatingą dieną, tai yra, kaip sakiau, Didįjį penktadienį, pro gyvenimo duris spraudžiuosi į save. Norėjau to, meldžiau gydytojų, sakiau, kad noriu grįžti šiandien. Pradedu, kaip vaikystėje, manyti, kad Jėzaus gyvenimo pasakojimai neišgalvoti.

Giminaičio Laimio nisanas sklendžia nuo Vilkpėdės kalvos, Tūkstantmečio gatve išnyra anapus plataus geležinkelio tilto, dešinėje matau Burbiškių (kaimo?) šlaitus, jais aukštyn lipa retos pušelės, neseniai užsodinti, nuo dirvos erozijos saugantys krūmai, aukščiau – gal net per kelių tiesimą išlikusios eglės ir kitokie, mano akiai neatpažįstami, medžiai, slėnio protarpiais dar boluoja vienas kitas sniego lopas. Tuoj prasideda kita, tokia pat plati, Žirnių gatvė, tad dideliu greičiu dumiame į Aukštąjį Pavilnį. Ten mano namai. Tegu ir mažas vienbutis. Norėjo Violeta tokio – žemo, gerai, tegu su mansarda, veliuksais į debesėtą dangų, knygų spintomis tarp jų, rašomuoju stalu. Ant jo, didelio, antikvarinio, irgi antikvarinis mano PC, kiek naujesnis nešiojamas PC, iš studijų laikų palikusi lempa su žaliu abažūru (senokai pakeistu į mano paties darbo varinį), o svarbiausia – skulptoriaus Vytauto Juzikėno „Pegasas“. Jo originalas saugomas, regis, Kaune, Čiurlionio muziejuje, čia tik replika, po autoriaus žūties 1983 metų gegužę jo bičiulio Stasio Žirgulio iš bronzos masteliu 1:1 man išlieta. Dėkui abiem skulptoriams.

Panašaus sparnuoto žirgo nesu matęs. Dažniausiai piešiami / lipdomi gerai įmitę dangaus ristūnai. O čia toks į debesį žvengiantis. Galvą iškėlęs, žabtus pražiojęs, sušiauštais karčiais, ganyklą užmiršęs, sulysęs kuinas, nelyginant koks Rosinantas. Jo sparnai – iliuzijų ar minčių bokštai, aukštesni ir smailesni net už Liūdnojo Vaizdo riterio ietį. Jūrininkams, kas be ko, primintų ne tiek žirgą, kiek valtį – porą trikampių jos burių. Taip gal ir sakytų: va, tos dvi, groto ir stakselio, smailės – kaip viena. Architektai taip pat regėtų savo akims mielą formą: neįtikėtinas, sakytų, „erkeris“ virš žirgo strėnų! Lyg Šv. Onos bažnyčios ar Ulmo katedros bokštas. Kai glostau Pegasą, liečiu delnu jo raudą plauką, šaltoje bronzoje tvinksi šiluma. Žirgo sparnai, jo slėsnos ima šiauštis aštriomis adatomis, po pirštais lyg po pėdomis sugurgžda stiklo duženos. Nežinau, iš kur tai. Kažkas mane įkrauna elektra. Tarsi stotelė elektromobilį, tarsi audra debesį. Turiu palikti ramybėje raudbėrį, įjungiu kompiuterį. Rašau. Ir pirštai įsibėgėja plastikiniais, juodais klaviatūros ženklais. Tikrai rašau.

Šitaip, viliuosi, ir vėl bus, kai tik sugrįšiu, tuoj, po šv. Velykų.

Važiuodamas pro Laimio kalną, jau nutykusį, užmirštą po žiemos atrakcijų, įsivaizduoju, kaip tuščiame name ant grindų gulinėja Mildos šuo, mano šuo, vokiečių aviganis Regentas. Tas vardas jam, ko gero, giliai neprigijo, vikriau pribėga pašauktas Regiu. Ko iš jo norėt, jau išvis retai laksto, sensta. Tryliktus baigia, pasiligojo: klubo displazija, ir oda lopais nuplikusi, puola dermatitas, lietuviškai – šlapiuotė. Tai ir dėl to, kad buvau prastas slaugytojas. Ir štai net du mėnesius Regis vertėsi be manęs. Gerai, raminuosi, bent nebadavo; tą laiką anūkai, Džiugas su Fredu, juk rūpinosi aviganiu, pamaitindavo jį, sugirdydavo vaistus, išvesdavo pasivaikščioti. Nebuvo gal per sunku, kai gyvenama šalimais.

O ką Regentas galvoja apie mane, juk jau amžinybę esu prapuolęs iš namų? Ir ką jis gali galvoti? Ogi viską, kas tik į galvą jam šauna. Ne pačios geriausios mintys, kai niežti kailį, skauda kaulus. Žinau, Regentas moka laukti. Jis tikrai kantrus, tiesa, ne tada, kai šlapias žaizdas reikia dezinfekuoti. Ginasi nuo slaugytojo dantimis. Pagaliau ir laukti pabosta. Prapuolė Milda, dabar dingau ir aš. Žinau, nesu toks svarbus, jis, Regis, niekada taip manęs nelaukdavo – prie vartų ar durų, jis niekada taip nesidžiaugdavo, kai pašaukdavau. Tad gal jis ir nenujaučia, kad sugrįžtu. Kas žino? Apie šunų (juolab aviganių) protą visi daug ir gražiai pašneka, net parašo, bet juk niekas tikrai nežino, ar šunys galvoja. Mįslė, ir tiek, verta konsultacijos su Arvydu Šliogeriu, jis – galvojimo filosofas. Jeigu šuo, kaip rašo kinologai, supranta per du šimtus žodžių, tai kodėl Regis negalėtų galvoti? Vaikai prakalba mokėdami mažiau žodžių, ar ne? Tik todėl, kad aviganis – ne žmogus? Taip, o jeigu galvoja tik žmonės, toliau ginčytis nėra ko. Juo labiau jeigu galvoja tik lietuviai, kaip atrodydavo iš Šliogerio įžvalgų. Šunys negalvoja, mat manome, kad jie negali galvoti! Tik lieka neaišku kodėl. Žodžių reikšmes permano, tačiau negalvoja? Nieko sau. Miglose ir tai, kaip Regentas padeda man rašyti. Nesakau, kad rašo už mane. Ne, bet kodėl jis guli prie mano kojų, kai skaitau, kai snūduriuoju krėsle ar sėdžiu prie kompiuterio? Anksčiau gulėdavo. Apmaudu, kad dėl osteoartrito jam per sunku užsiropšti į mansardą, kur rašomasis stalas ir PC.

Būtų puiku, svajoju, įrengti Regentui liftą. Juk neįtikėtinų technologijų laikai! Antanas Sutkus sau įsirengė, dabar iš rūsio į miegamąjį ant tokios sėdynės sliuogia laiptais kaip voverė. Gerai, kad Regentas laukia. Ne turbūt, o tikrai vėl rašysiu. Ir aviganis, kaip anksčiau, tikrai gulės prie kojų mansardoje po stalu. Rašydamas stiprėsiu. Gydysiu ne tik čiurną, bet ir sielą. Raminsiu protą ir širdį. Gausiu energijos. Vėl bus nesvarbu, iš kur toks įsipareigojimas: „rašyti“ yra „gyventi“. Nesijausiu užkietėjęs, kitų niekinamas grafomanas. Nesvarbu, ką parašiau iki šiol.

Na, taip, 1990-aisiais sakiau, kad niekad daugiau nerašysiu. Nuo 1988-ųjų gal penkerius metus nieko ir nerašiau, išskyrus kalbas, pranešimus, straipsnius, politines esė. Kol nerašiau, laikas irgi bėgo, dargi greičiau nei rašant sovietmety, kai reta diena prabėgdavo „be eilutės“. Rašytojas, kuris nerašo, – nesusipratimas, juodas humoras. Nesvarbu, pasirodė, kad abejojau savo talentu, nesvarbu, kad Sąjūdžio metais nemačiau literatūros prasmės. Tiktai 1995-aisiais, kai jau vėl rašiau (romaną „Simonija“), pasijutau geriau. Maniau, štai, čiupau už uodegos tikrai savą stilių ar pasakojimo būdą. Nereikės pavydėti Granauskui, sekant jo jaučio uodegą. Deja, iliuzija. Kerai išsisklaidė, kai tik tą knygą išleidau. „Simonija“ – narstiniai, pagal skulptorių Vaclovą Krutinį, ne, juk daug prasčiau, tik – skiautiniai. Pagal skiautininkų vaizdų perspektyvą.

Gal tik prieš trejus, gal penkerius metus ėmiau rašyti sau, be jokių įsipareigojimų kitiems. Jokių (darbo) sutarčių, jokių atlygių. Honorarai vis retesni ir skystesni. Iš jų neišgyvenu, tad ir nepasigendu. Verčiuosi pagal seno žmogaus galimybes, jos, aišku, minimalios, bet raminuosi – kur kas svarbiau, kad esu parašyto / rašomo teksto autorius, joks dailiosios literatūros įkaitas. Išmetęs iš galvos kanoninius žanrus, istorines jų formas. Argi bloga nuostata, paprasta ir labai aiški, palanki tiek autoriams, tiek skaitytojams, ypač ištikimiems tradicijai. Aiškis neatėjo savaime. Brangiai artimųjų gyvybėmis sumokėjau už jį.

Taigi ne šiandien tai nutiko. Jau bent prieš trisdešimt metų. Dar iki „Simonijos“, juk ir ją atidaviau kaip mokestį už laisvę rašyti kitaip. Juk nebuvo aišku – kaip? Jau 1989-aisiais jaunalietuviai pasišovė tarybmečio autorius uždrausti. Nutildyti be išlygų. Nieko nelaukus, vienus prakeikti, kitus išgarbinti. Jie klijavo savo atsišaukimus ant rašytnamio sienų ir medžių kamienų prie Šv. Jurgio bažnyčios – reikalavo išvaikyti sovietinę Rašytojų sąjungą, nuplakti Rotušės aikštėje prie gėdos stulpo ne tik Baltušį, bet ir Justiną Marcinkevičių. Visus rašytojus komunistus, kolaborantus, išdavikus. Vienaip ar kitaip viešai ir veidmainiškai pagarbinusius, nusilenkusius bolševikams. Prisegant tokias ar panašias etiketes, painiavos, be abejonės, sunku išvengti, ypač veidmainystės požiūriu. Ak, Stanislovai, prisipažinau tau, pasiuntėm laišką į Švediją, gavom teisę nominuoti Marcinkevičių kandidatu į Nobelio premiją. Ne visi, kas garbino Staliną ar jo atsiųstus okupantus, kaip ir vietinius valdžios šulus, netgi kas tik pataikavo jiems, kas prisitaikė, apsimetinėjo ar veidmainiavo, tuo labiau kas bijojo jų, rašė nebūtinai tik talentingai. Ar blogai padarėm? Kiekvienas galėjo turėti arba neturėti talento, rašyti su juo ar be jo. Deja, knygos galėjo nesiskirti, būti labai panašios. Tad tuos jaunalietuvius, bent jų vadą Stanislovą Buškevičių, puikiai supratau. Nesutikau tik su priemonėmis, pasiūlytomis kaip greitas būdas pakeisti literatūrą. Jeigu aš pats nežinau, kaip rašyti, ar padėtų man jaunalietuvių rykštės?

Ir iš tikrųjų, užteko Stanislovą pasikviesti puodelio kavos, šnektelėti akis į akį, ir jis pripažino, kad dalis įvardytų nuodėmių – ne iš pačių tarybinių rašytojų kaltės. Priviso tų nau(uo)dingų idiotų. Ypač keblu apie kaltes, atgailą ir naują rašymą kalbėti su žmogumi, jau gimusiu, užaugusiu, pradėjusiu senti ir nemačiusiu kitokios – neokupuotos – Lietuvos. Kebliau, kai kolegų akys priekaištauja. Ir jos panašiai klausinėja: kam rašei, kodėl teberašai, kam tau ta niša, Rašytojų sąjunga? Ar ji tavo? Ko užsidarei joje? Donelaitis tūno nišoje prie universiteto, savo vietoje, gražiai sėdi. O tu? Atėjai į nacionalizuotus kunigaikštienės Marijos Oginskienės rūmus, Cvirkos iš sovietinės valdžios išprašytus partinio meno alaviniams kareivėliams, rikiuoji juos auksu spindinčioje laiptinėje ant juodų marmurinių pakopų. Kiek jų ten, ar ne keturiasdešimt? O gal keturiasdešimt viena? Net keturiasdešimt dvi? Nesuskaičiavai? Juk tiek kartų kasdien lipai ir leidaisi jais! Esi lapinas, sako akys, vištidėje! Ką joje veiki? Dalini licencijas premijoms ir garbės vardams? Juk pats neturi tiek talento, kad galėtum juo dalytis su kitais! Vadinasi, dalini ne savus turtus. Apsimeti kitu, užimi kito, gabesnio vietą, apgaudinėji kritikus ir skaitytojus. Ne tu, o kiti, sako tos akys, lyg Pegasas nešė dangaus kibirkštis, jie buvo tokių, kaip tu, sustabdyti, nerado sau vietos, bet neprisitaikė ir nesusitaikė, kai kurie gal ir nusižudė iš nevilties, o tu tik žaidei patogią literatūrą ir siekei karjeros. Tikėtina, žinojai, kad ir sovietmečiu literatūra nemėgsta tuštumos, ir tu įsikraustei į neužimtą vietą. O juk nežinojai, kur brauniesi, kas toji tikra literatūra. Per okupacijas pripratai gyventi kreivų veidrodžių karalystėje. Tavo indėlis – joks nuopelnas. 1989–1990-ais nutiko iš tikrųjų ne tai, ko dvidešimt metų, nuo 1969-ųjų, kai išleidau pirmą knygelę, troškau: ieškojau kelio į literatūrinį pripažinimą, ir kai atrodė, kad jį suradau, mečiau jį. Nebenorėjau būti literatu. Paradoksas: juk tada jau netgi ėjau Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pareigas. Tai kas aš buvau? Jaučiausi išdavęs inžineriją, pasiklydęs humanistikoje, netyčia, o gal ir sąmoningai, atsitraukiu nuo literatūros, išsižadu jos literatūriškumo. Nemanau, kad buvau / esu pirmas. Atvira literatūra kasdien / kas valandą priima ir išlydi ištikimiausius savo riterius. Taip pat ir nuotykių ieškotojus, apsinuodijusius laisve, vis kitokios spalvos vėliavas rišusius prie savo iečių. Vis daugiau abejonių, ar literatūra ir sąžinė, literatūra ir žmogaus siela priklauso tai pačiai genomai. Svetimas ir savas / giminiškas apsimeta, simuliuoja vienas kitą. Nereikėtų nei stebėtis, nei graužtis, kad santuokų prie literatūros altoriaus Lietuvoje mažėja, arba jos tik suvaidinamos, o ištuokoms jau senokai nereikia jokių leidimų.

Manęs, 1990-aisiais spūdinusio į patamsius, niekas ir nebūtų pastebėjęs, – nebuvau pirmas matomas. Literatūros padangėje netrūko ryškių žvaigždžių. Šiandien kiek kitaip, ir Martinkaus pavardė kiek daugiau žinoma, bet kita bėda – pasenau, ir ambicijos, kaip ir jėgos, kitokios. Tad jau per vėlu klausti savęs, ko ieškojau literatūroje. Pavargau? Niekas nedraudžia stabtelėti, pailsėti, kurį laiką, kaip ir vakar, užsiglausti anapus platesnių pečių ar visa galva aukštesnių. Be pavydo galvoti apie sėkmės autorius, net Nobelio laureatus. Jų būrys nemažas, galima rinktis sau artimesnius. Juos taip pat ištinka literatūros krizės. Štai, Czesławas Miłoszas romane „Ulro žemė“ prisipažino, kad jį vis mažiau traukia „literatūriška literatūra“². Svarbesnis esąs rašytojo įkarštis, su kuriuo jis atsiliepiąs į „būties klausimus“. Matyt, turima galvoje šis tas daugiau nei Danijos princo tėvo šešėlis. Visuose geruose romanuose daug panašių klausimų – filosofijos. Tad neaišku, ar Miłoszas tikrai „atsitraukė“ nuo literatūros, kol rašė „Ulro žemę“. Kas kita – „Pavergtas protas“. Esė nesumaišysi su romanu, ir joje filosofijos daugiau negu romane. Charles Louis de Montesquieu (jį daug kas vadina eseistikos tėvu) esė rašė vietoje filosofijos tekstų, tad rezultatas, sakyčiau, ir buvo toks, kokio siekė.

Kokios literatūros reikėjo Lietuvai?

Mano bibliografijoje naujas (galimas) romanas būtų jau septintas ar aštuntas, mat pasakojimo apie „žemaičio garlėkio“ išradėją Aleksandrą Griškevičių parašiau porą versijų. Ar abi kaip vieną, ar kiekvieną matyti? Dar sykį viską pasvėrus, akivaizdu: skaičiuoti galima visaip, bet – kam? Tikrai nėra prasmės, juk net „palaidas“, net pagal labai prastus žanro pavyzdžius tesutvarkytas romano tekstas vis vien yra literatūra. Romanas. Tas gyvenimo veidrodis ar jo simbolis, metafora, alegorija etc. Galima tik pasiginčyti, – geras, prastas, ar visai niekam tikęs. Iš gyvenimo radęsis romanas. Tad ir kritika pro jį nepraeina, ir visada randa, prie ko kibti. Šiandien rašomo teksto atveju galime kalbėti tik apie paskutinę savo rašymo atramą – at/minties gyvastis, – vėliau kiek išsamiau jas apibūdinsiu. Džiaugiuosi, kad jas, beveik nesamas, užtinku ir užrašau. Jau keletą sykių buvau paliovęs rašęs, bet ir vėl sugrįžau prie jų. Šįmet net porą mėnesių, kol varčiausi ligoninėse, neatsidariau at/minties gyvastimis pavadintų užrašų laikmenos kompiuteryje. Neprisiliečiau ir prie parkerio, kad popieriaus lapeliuose užsirašyčiau mintis, tinkamas šitiems užrašams.

Ligoninėje retai prisimindavau evangelistą Luką. Nei sapnuodavau jį, nei sklaidydavau jo evangeliją. Internete susiradau apokrifinių pasakojimų apie Jėzaus gyvenimą. Paprašiau namiškių surasti lentynoje ir atnešti į palatą Rėzos Aslano knygą „Maištininkas“. Lyg iš pasakos ar distopijos ten Jėzaus Nazariečio gyvenimas. Izraelio valstybės, Judėjos žemės išlaisvinimas kaip kinah – tikėjimo ir politikos aistra. Buvusį ar būsimą maištą prieš romėnų valdžią, zelotų sukilimą pranašauja Jėzaus mirtis ant kryžiaus tarp dviejų maištininkų, tokių pat „zelotų“, kaip ir jis. O iki savo nelaimės – 2022-ųjų vasario 22-ąją lūžusios čiurnos – dažnai atsiversdavau ir skaitydavau, net sapnuodavau barzdylą žydą su plunksna dešinėje rankoje prie atverstos storos knygos. Niekada nebuvau jo sutikęs. Panašus į nuotraukose regėtą Heidelbergo universiteto matematikos profesorių, melamedo³ iš Eržvilko sūnų Hermaną Šapirą, sionistą, pasiūliusį įsteigti Žydų nacionalinį fondą ir nacionalinį banką, kuris kauptų lėšas žemei Palestinoje pirkti. Tik vėliau mano sapne jis virto evangelistu Luku. Kodėl Luku? Iš kažkur žinojau, kad tai ne Šapira, o evangelijos pasakotojas Lukas. Sapnas kartodavosi: pro arką saulės šviesos nutviekstoje celėje jogos poza įsitaisęs prie plokščio akmens, panašaus į girnapusę, ne Šapira iš Eržvilko, o kažkas su jaučio veidu⁴, tikriausiai apaštalo Pauliaus bendražygis Lukas akmeniniame Cezarėjos kalėjime rašydavo. Man įėjus, Lukas alkūne ar tunikos kloste uždengdavo kodeksą. Labai rūpėdavo perskaityti, bet rašmenų neįžiūrėdavau. Ne Luko braižas ar man nesuprantama kalba trukdė, – matydavau, kad pats rašėjas slepia nuo manęs ką užrašęs. Nubusdavau vis dar regėdamas po tunika pakištą kodeksą su užrašytais (graikų kalba?) rašmenimis, vis dar spėliodamas, ar nuo manęs slėpti žodžiai tikrai liko neišbraukti. Vilkpėdės ligoninėje evangelistą sapnavau gal porą sykių, nuo manęs pridengti jo sakiniai (ar tik vienas) neatrodė svarbūs. Šiandien spėčiau, kad tai buvo jo pasakojimo apie Jėzų 23-iojo perskyrimo 46-oji eilutė⁵. Nebūtinai toji, kurią dabar Naujajame Testamente visi perskaitome. Kažkas mane provokuoja: juk gali būti, kad (galvokim apie sapną, mitą, istoriją) Lukas ją iš tikrųjų išbraukė, paslėpė ne tik nuo manęs, bet ir nuo visų žmonių. Galbūt jis kažką buvo parašęs ne apie Jėzaus, o apie savo paties, mūsų visų mirtį.

Ak Marija Magdaliete, kai tave sapnuoju, tai irgi susitinku su Mirtimi. Ne savo, Viešpaties, juk Šventajame Gralyje Tavo kraujas. Mirtis visada šalia, ji lydi gyvenimą, galbūt, kaip rašė vienas prancūzų poetas, ji – kitame kambaryje. Anapus Šventyklos uždangos. Tai jau tikrai. Įsigeisi pasimatyti – belsk į sieną ar duris.

Sapnas laiką paverčia mitu: amžiai ir sekundės teka vienodai, nors neša labai skirtingus dalykus – ligą, mirties laukimą ir pačią Mirtį. Mano atveju (evangelisto Luko mite) nėra ko ieškoti valandų, dienų ar mėnesių, juo labiau – metų, bet šiandien mane išrašė iš ligoninės, ir kalendorinis galvojimas vėl svarbus. Lygiai tiek (pat) laiko – trejetą mėnesių – vyksta karas Ukrainoje, mat jau kitą dieną, kai po šv. Kalėdas priminusio vasario sniego vienoje Pavilnio sodų gatvelėje susilaužiau dešinę čiurną, Rusija užpuolė Ukrainą. Abu įvykiai labai tolimi ir juokingai nepanašūs, bet kalendoriuje juodu susieja, kaip sakyta, beveik ta pati data ir toks pat drumstas, lyg automobiliu pervažiuota bala, apmaudas, paprastai sukyląs iš atsitiktinumu apsimetusio būtinumo.

Tik palyginkime: gydytojai sako, mano sąnarys (ar tik ne iš septynių kaulų) aną dieną ir anoje gatvelėje, ledokšniais skambančiame ryto ore, dar neparpuolus ant snygio nubalinto smėlio ar molio, būtinai turėjo lūžti, o Rusijos ir Ukrainos karas, pasak politikos analitikų, galėjo neprasidėti, arba baigtis neprasidėjęs, jeigu tiktai Penktoji kolona, Kyjivo kolaborantai, laiku būtų padavę ranką Maskvos pulkams. Nesuprantu. Kodėl ne atvirkščiai? Negi dėl to, kad čiurnos trauma, anot filosofų, tik laikinas, o karas – amžinas blogis?

Beveik kaip Evangelijoje: „Kelkis, pasiimk neštuvus [ramentus] ir eik namo!“⁶ Du mėnesius laukiau stebuklo. Ir – nieko. Su ramentais, bet pats vienas, išklibikščiavau pro laukujes Vilkpėdės ligoninės duris. Ne pati prasčiausia slaugos vieta klipatoms Vilniuje, bet įgriso čia sirgti, džiaugiuosi palikdamas ją. Pagaliau – namõ. Sėdu į privažiavusį nisaną. Ačiū geriems, bėdoje man padedantiems, žmonėms, ačiū tau, Jonai Laimuti, už automobilį. Kol jį vairuoji, esi vyresnis, bet stipresnis už mane, luošį. Simboliška: Didįjį penktadienį sutiksiu namuose, kur (žinau!) manęs laukia paliegęs, šlapiuotės, bjaurios ligos, iškamuotas vokiečių aviganis Regentas, laukia ir sveiki, ir jauni, jau visa galva mane praaugę anūkai Fredas su Džiugu, tik seneliui, ar ne keista, vis dar mažutėliais atrodantys. Mano movistinių apysakų personažai iš knygos „Šuns mazgas“ (2005).

&

Įlekiame po Liepkalnio viaduku. Nuo jo, regis, jau prasideda Minsko plentas, plakatas praneša: Minsk 187 km. Occupied by Kremlin. Na, ten nevažiuosime, iš to plento tuoj sukame į Gurių gatvę, greitis nesiekia 40 km/h, bet nisanas nuo Kalnėnų netrunka nukakti iki Aukštojo Pavilnio. Pravažiuojame Liepiškių gatvelę, kur vasario 22-ąją paslydau ir ne itin laimingai parpuoliau. Nusuku akis. Nelaiminga vieta. Noriu į Gurių sodų 16-ąją gatvę. Įsivaizduoju tuščius namus, neužrakintus, sergimus Regento. Tikriausiai tupi prie laukujų durų ir žiūri pro jų stiklą. Laukia manęs. Abu išmokome laukti. Jis – manęs, o aš? Per šv. Velykas atvažiuos iš Panevėžio Lina. Po Mamos ji palaidojo vėžį pasigavusį vyrą, o ir pati jau įkopė į šeštąją dešimtį, ganėtinai nuvarginta muzikos mokytojos vargų ir, laimei, kol kas ne itin sunkių ligų, tad kartais pasvajoja apie lėtai artėjančią pensiją. Jau senokai esu pensijos gavėjas (taip įrašyta pensininko pažymėjime), suprantu dukrą, norėčiau paguosti ją, sakau kad ir šitaip: „Tavo sesuo Milda buvo jaunesnė, ir nesulaukė pensijos.“ Keista paguoda. Lina tyli. Įsiklausęs į stojusią tylą, išgirstu turbūt laikrodžio dantračių barškėjimą. Nežinau, iš ko jie pagaminti, panašu, kad ne iš geležies, laikas yra jo tyrėjų neapibūdinta medžiaga, toks amžinas – Anaksimandro – apeironas. Greičiausia girdžiu medinių krumplių, išdrožtų strujaus Juknevičiaus, tarškėjimą, stoviu, lyg Kazio Borutos Baltaragis, vėjo malūne. Mano svajonių svajonė. Kas suka jo sparnus? Nesakykit, kad Pinčiukas. Visus čia mala amžiaus vėjų įsuktos girnos, vienus – rupiai, kitus pikliavoja.

Laiko, amžiaus, vėjas. Gali būti. Kai kurios metaforos nepasimiršta. Įsikimba į atmintį stipriau nei košmariški sapnai. Šįmet šv. Velykos – vėlyvos, o pavasaris atėjo įprastai, jau prieš savaitę sprogo beržų pumpurai, vakar (pamačiau) kelio atšlaitėje pageltonijo blindės. Tos blondinės iš vidurvasario žiedų podiumo. Besidairant pro istorinės, Rusijos carų laikais statytos, ligoninės langą, lyg be manęs įsibėgėja šitas pavasaris. Nebe pirmas, gal ir ne paskutinis, tačiau tikrai gražiausias (bent aš taip manau) metų laikas. Kur bebūtum, ką beveiktum, savaime, aukštybėse, virš mūsų galvų, net akių nė vienam nepakėlus į dangų, darsyk persirikiavo žvaigždės, – po senoviniu jų spiečiumi, nedideliu ir paprastu, pavadintu Dvyniais, ir aš esu gimęs. Kodėl Dvyniai? Kodėl gimiau po jais, o ne, tarkim, po Jaučiu ar Vėžiu? Visi trys žvaigždynai gretimais. Nežinau, bet tikiu, kad žvaigždynai skirtingi, o senovėje sugalvoti jų pavadinimai yra bent užuominos į Dangaus tvarką. Ji paveikia žmones Žemėje.

Kiemo vartai, įtverti tarp akmeninių atramų ir šalia jų prie gatvės pasodintais žagreniais, mirksėdami geltonu švyturėliu, pradeda vertis tik dar sykį paspaudus valdymo pultelį. Į dangų nukreiptos jų ietys juda nenoromis, lėtai, tarsi bando mūsų, automobilyje tebesėdinčių keleivių, kantrybę. Lyg pavaros motorėlis būtų per silpnas, ar šalčiai būtų jį surakinę. Nei viena, nei kita, toks jau šitų vartų būdas, gamyklos ar meistro užprogramuotas, jie neskuba, atrodo, kad tyčia delsia – erzina, ir šiandien man tikrai pikta – nenoriu laukti, juk stovime ne prie Dangaus, ne kokios svetimšalių pilies, o savo namų kiemo vartų. Tik dabar pagalvoju: iš geležies nukalti ar išlieti savo forma jie primena mažuosius Eržvilko šventoriaus vartelius nuo Šaltuonos gatvės, kur vaistinė. Medinis jos namas buvo nudažytas geltonai, kaip ir švyturėlis virš mano kiemo vartų.

Introitus⁷ – geležinės vartų ietys praleidžia ir sustingsta prie žagrenių su peržiemojusių žiedų tamsraudonėmis žvakėmis abiejose nisano pusėse. Jos nukris tik skleidžiantis naujiems medžio lapams, gal gegužę. Žodžio tarnai (prisimenu tave, Lukai) sveikinasi. Vartai čia dėl šventos ramybės. Savo namuose, kaip ir Dievo šventovėje, bažnyčioje, kiekvienas paklydėlis laukiamas.

Joks kunigas Gurių sodų gatvelėje mūsų nepasitinka, juk anapus poros žagrenių – kiemas, nėra čia altoriaus, bet kadaise, menu, tėvas Julius pašlakstė krapylu namus, ir tai kiek ramina, kai vasarą aplinkui trankosi, žaibais svaidosi perkūnas. Greit gegužė, tada kieme, į kurį nisanas pagaliau įrieda, sužaliuos sniego išgulėta, daiktais pažliugusi veja, vaivorykšte sužydės tvorų pašaliai. Kol kas po žaliu ažūru tik Violetos berželis, anapus jo aukso žiedais šviečia narcizai ir forsitijos. Boluoja hiacintai, lyg ametistai tarp jų violetiniai krokai. Žaliomis siaurų lapų taurėmis stiebiasi tulpės. Kai jos pražys, tarp raudonų, geltonų ir margų, žinau, bus ir tamsių žiedų. Beveik juodų. Vėlinasi tos brunetės, jos labiau mėgsta vasarą, nieko, lauksiu sulauksiu ir jų pražystant. Obels šakos prie inkilo lyg žiemą dar visai plikos ir pilkos, bet slyva jau sprogsta žalsvai oranžiniais pumpurais – smulkesnės jos šakos siaustosi įspūdingai puošniu tiuliu.

Ir nė kiek nepavėlavau sugrįžti! Namo, net vėluodami, pareiname laiku. Pavasaris, prieš dieną kitą užkilęs į Vilkpėdę, tebelaukia manęs ir čia, Aukštajame Pavilnyje, Gurių soduose. Didysis žydėjimas dar tik prasideda. Jis tęsis visą vasarą, rudenį, gal ir žiemą, tik tada jau savaip, bet irgi žydės. Štai, apšerkšnys kalninės pušys ir smaragdinių tujų gyvatvorės, pro baltą sniego maršką lįs į saulę juodos gelsvų erškėtuogių karūnėlės, o žagrenis iki pat vasaros degins violetines žvakes.

---

1 Fragmentai iš eseistinių memuarų „Requiem nuogam karaliui, arba Gyvenimas prie šventyklos uždangos: at/minties gyvastys“.
2 Miłosz Cz. Ulro žemė. – Vilnius: Baltos lankos, 1996. – P. 111–112.
3 Melamedas (hebr. melammed) – chederio, t. y. žydų religinės pradinės mokyklos, mokytojas.
4 Štai visiems žinomas apokaliptinis Šv. Rašto liudijimas: „Pakėliau akis, ir štai iš šiaurės, pašvaistės apsuptas, su žaibuojančia ugnimi, artėjo viesulas, didžiulis debesis, kurio viduryje iš ugnies šerdies spindėjo lyg gintaras. Jos viduryje rodėsi esą lyg keturi gyvūnai: jie turėjo žmogaus išvaizdą, bet kiekvienas jų su keturiais veidais ir kiekvienas jų su keturiais sparnais. Jų kojos buvo tiesios, o kojų padai tarsi veršio nagos; jos žibėjo, kaip žiba šveistas žalvaris. Žmogaus rankos buvo po jų sparnais keturiuose šonuose. Visi keturi gyvūnai turėjo veidus ir sparnus. Jų sparnai lietė vienas kitą. Eidami jie nesigręžiojo, – kiekvienas gyvūnas ėjo tiesiai į priekį. Jų veidai atrodė šitaip: visi keturi turėjo žmogaus veidą {iš priekio}, visi keturi turėjo liūto veidą dešinėje, visi keturi turėjo jaučio veidą kairėje ir visi keturi turėjo aro veidą {iš užpakalio}“ (Ez 1, 5–10).
5 „O Jėzus galingu balsu sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią.“ Ir su tais žodžiais numirė“ (Lk 23, 46).