Kazys Saja. Raitas ant ožio
Vaikystės prisiminimai
Ožys
Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“. O paskui jau – stalas ir dėdės Adomo lova kitame kampe. Norvaišas daug rūkė, o mano Ciocelė Petronėlė, bronchito kamuojama, miegojo gerojoj troboj, kur buvo vėsesnis ir grynesnis oras.
Čia atsirado ir mano gultas, kai prieš karą likęs našlaitis tapau Norvaišų augintiniu. Babūnei, Adomo mamai, aš buvau kaip rakštis. Už kokias nuodėmes jos marti, Petrelė, negalėjo išperėti savo vaiko! Tokias mintis arba žodžius ji palydėdavo nusispjaudama į pelenų puodą, kurį laikydavo prie savęs, kai skusdavo bulves ar pašydavo vilnas palei krosnį.
Bet grįžkime prie ožio. Jo valdoms priklausė ir stora iškapota trinka, ant kurios Adomas iš žalio medžio išpjovos ištašydavo būsimąją klumpę. Kairį ir dešinį „medinašį“ reikdavo kyliais įtverti į ožį, prie kurio palinkęs Adomas, varvindamas prakaitą, per dieną išskaptuodavo net penkias poras klumpių!
Mokslas man sekėsi, bet aš nebuvau ponaitis. Parėjęs iš mokyklos, papietavęs, turėjau atlikti Vaičiulio užduotus namų darbus, o brėkštant man reikėdavo apsižygiuoti.
Anksčiau lietuviai žygiuodavo į karą, dar spėjau pamatyti, kaip žygiuoja šauliai arba apmokomi kareiviai, o čia žemaičiai apsižygiuodavo, vakarais pašerdami ir pagirdydami gyvulius, pakreikdami šiaudais, kad jie galėtų sausiau atsigulti.
Kartais smagu daryti ką nors gera. Mūsų Žalmargei reikdavo šieną sumaišyti su vasariniais šiaudais. Juos sukimšdavo tvarte ant aukšto, kad žiemą gyvuliams būtų šilčiau. Tekdavo palypėti kopėčiomis ir šiaudų glėbį nukelti karvei. Kumelei, mūsų Raudei, – daržinėj kibekliu papešdavau geresnio šieno, o girdydamas šaltu šulinio vandeniu išmokau pašvilpauti, padrąsinti Raudę. Kol ji gerdavo, pakasydavau jai karčius. Kartais prunkšdama ji tarsi sakydavo: tu dar pabūk, dar neskubėk, dar pabendraukim…
Gal todėl ji taip klusniai man pasiduodavo kinkoma, kur nors važiuodamas aš jai net žąslų į nasrus neįsprausdavau.
Žalmargę man vasarą teko vesti į Drukčių kaimą pas jautį. Pririšęs karvę prie vartų susiradau šeimininką, šiek tiek susigėdęs žemaičiuodamas jam pasakiau:
– Atvedeu karvi pri jautė.
– Vo tėvs negalėjė? – paklausė Šimkus, matyt, nežinodamas, kas aš toks.
Aš paaiškinau, kad esu klumpdirbio Norvaišo augintinis, bet Šimkiukai mokykloj paleido juoką, kad tada jų tėvui atsakiau:
– Galėjė ir tėvs, bet vis ne tep kap jautis…
Žalmargė žiemą turėjo atsivesti veršelį, bet kol kas dar nebuvo užtrūkus. Ciocelė vis primelždavo vakaro bulvienei arba konkolynei. O vėliau ji pasakys: „Už tėvynę srėbsma joudą konkolynę…“ Ciocelė sirgo žiemą atsinaujinančiu bronchitu, todėl daržinėj pešti šieną ar į jovalą maišyti dulkančius pelus pavesdavo man.
Tačiau sunkiausiai darbavosi dėdė Adomas. Kai gręždavo klumpes, į skiedras varvėdavo ne tiek epušės sula, kiek meistro prakaitas nuo kaktos. Ne juokas – penkios poros per dieną! Ypač dabar, vėlyvą rudenį, kai per purvynus nei basi, nei batuoti žmonės nebevaikšto. Visiems reikia klumpių.
Vakarop palubėj užsidegdavom žibalinę lempą, ir kiekvienas susirasdavom kokio nors darbo. Adomas prie ožio, Ciocelė verpdavo, megzdavo, Babūnė prie krosnies skusdavo bulves rytinei žemaitiškai košei, sukdavo rožinį minėdama mirusiuosius ir pakeiksnodama gyvuosius. Žibalo tais metais labai trūko, kai tik galėjom, stengėmės palubėj kabančios lempos neįžiebti. Prie krosnies užtekdavo ir taukinės buroklempės.
Perpjovęs didesnį raudonąjį buroką skutekliu išurbini duobelę, įpili kokį šaukštą avitaukių, įsmeigi vata apvyturiuotą degtuką – ir turi lempą. Gali jau atskirti, kur čia puodas, o kur tik besišildantis katinas…
Man skaitymui ir rašymui prie stalo buroklempės jau nebūtų užtekę. Tą vakarą turėjau pasiskaityti katekizmą, nes kitą dieną žadėjo iš Lieplaukės į mokyklą atvažiuoti klebonas. Klausinės apie septynias didžiąsias nuodėmes. Pirma – puikybė, antra – godumas, o trečia – jau neatsimenu. Rūstybė ar paleistuvavimas.
Nei klebono, nei poteriaudamas Dievo kol kas nepaklausiau, už kokias nuodėmes mano tėvelis ir mama taip anksti turėjo mirti. Tą lapkričio vakarą, kai Ciocelė ant stalo dėliojo šaukštus ir molinius dubenėlius konkolynei, Adomas, dar peiliu kaišdamas per dieną išskaptuotas klumpes, pasakė, kad tos mažesnės dvi poros – Benedikto Rainio augintinėms. Kas nors turėtų ateiti ir pasiimti.
– Žydelkaitės? Kacaitės? – nustebo Ciocelė. – Nebijos – per visą kaimą iki mūsų?
– Roza su Ida? – paklausiau. – Mokykloj visi žino, kad pas Benediktą slapstosi žydaitės.
– Mažiau šnekėkit, – patarė Adomas.
– Su žydais tau patariau nesusidėti, – Babūnė pritarė Adomui.
– Rainys man pasiūlė labai drūtą epušę už tas klumpes. Kai tik pasnigs, ir nukirsim. Su rogėm bus lengviau parvežti.
Pavalgėm, lauke lynojo. Manėm, kad taip vėlai jau niekas neateis. Bet į langą kažkas pasibeldė. Turbūt pamačiusi, kad namuose esame vieni, atėjo vyresnioji Kacaitė. Roza. Iki šiol žinojau tik jų vardus, bet nei Idos, nei Rozos dar nebuvau matęs. O jau graži, o jau mandagi… Ant kojų kažkokie seni, skirtingų porų kaliošai, o pati nei nusigandus, nei nusiminus. Kai Adomas prasitarė: „Galėjo ateiti ir pats Benediktas“, Roza nusijuokė, kad ir Rainiui šiandien perskilo klumpė, prašė dvylikos colių, jeigu meistras tokių didelių turi.
– Turiu, bet tris poras tau vienai parnešti…
– Velnias neraus – kaip sako Benediktas, – Roza parodė maišą, kurį buvo atsinešusi visoms klumpėms sukišti.
Aš ją tiesiog įsimylėjau! Žinojau, kad ji gerokai už mane vyresnė, bet juk tokia pat našlaitė, kaip aš. Mokykloje girdėjau kalbant, kad abidvi seserys labai panašios. Bet jeigu Idai reikia net per colį mažesnių klumpių, tai ji daug jaunesnė. Kaip tik man…
Kai Roza išėjo, susikišusi į maišą tris poras baltų tarsi paršeliai klumpių, Ciocelė atsiduso:
– Viešpatie, Viešpatie! Ką jos bloga padarė? Tėvai turėjo krautuvę. Už ką juos reikėjo šaudyti?
– Už tai, kad buvo žydai… Suėmę, nukryžiavę Kristų.
Tą pliurpalą Adomas išpūtė kartu su dūmais, sėdėdamas ant ožio ir rūkydamas naminio tabako suktinę. Dėdė pats yra prisipažinęs: „Kas ką pasako, aš tik užsirūkęs galiu atskirti, kur tiesa, kur melas.“
Čia net aš atsivertęs katekizmą pasakiau:
– Ir Panelė Švenčiausia buvo žydė. Gal tokia pat faina kaip ta Kacaitė.
Babūnė, prie krosnies ant suolelio skusdama bulves, vis pikčiau spjaudėsi. Po tokių mano žodžių čiupo bulvę ir paleido į mane, bet pataikė į palubėj kabojusią lempą. Sudužo stiklas, ir visi atsidūrėm patamsy.
Buvau skaitęs Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynę“ apie baudžiavos laikus Lietuvoj. Tokios visą kambarį apšviečiančios lempos net dabar jokioj krautuvėj nebūtum radęs. Ir balanų iš bet kokio stuobrio nepriskaldysi. Reikia sausos, nešakotos, bet sakingos pušies.
Babūnė savo kaltę, žinoma, priskyrė pačiam Dievui, kuris mus nubaudė už mano palaidą liežuvį. Visi mūsų vakariniai apgraibom atliekami darbai tik didino tarpusavio nesantaiką. Baigėsi mano skaitymai, rašymai, Ciocelės verpimas, dėdės Adomo ryžtas – kasdien išskaptuoti po penkias poras klumpių. Valgant vakarienės putroj vis rasdavai svirplių. Mūsų troboj jų buvo devynios galybės. Patiko svirpliams nesibaigiančios sultingos skiedros prie ožio, krosnies plyšiai šiltoj molinėj sienoj…
Galiausiai Adomas nuėjo pas Vaičių, kuris iš medžio tekindavo visokius ratelius, grūstuvus, piestas kanapėms smulkinti ir klebetus virvėms. Parsinešė iš jo pušinę nuopjovą, tinkančią skaloms. Dabar man vakarais tekdavo apžergti ožio pasturgalį ir žibinti Adomui, skaptuojančiam į ožį įveržtas klumpes.
– Na, šviesk, šviesk!.. Apanglėjusią skalą nubrauk su kita. Arčiau prikišk, arčiau!
Arba:
– Ko čia rangais!.. Sėdėk kaip pašiktas ir žibink.
Švitinau kaip įmanydamas. Uždegdavau abi skalas iš karto. Kai šitaip besistengdamas apsvilinau Adomui antakius, jis nusprendė geriau išgaląsti savo grąžtus, visų dydžių skaptus ir „striūną“. Taip vadindavom jau išskaptuotų klumpių drožtuvą su rankena ir kabliu kitame gale. Jis būdavo įkabintas į ožį, o man tekdavo ant jo sėdėti ir nesirangyti.
Mano globėjas buvo susitaręs su Vaičium, kad tas leis pasinaudoti tekėlu, kuriuo ypač didžiavosi, neva juo galįs išgaląsti net „britvą“, senovišką skustuvą.
Ranka sukamas tas jo galąstuvas buvo vos ne rėčio didumo ir apačioj turėjo lovelį su vandeniu. Man reikėdavo kone pusdienį jį sukti, kol dėdė Adomas išmaningai galąsdavo savo įrankius.
Marmūzė
Vaičius, jo žmona ir duktė taip vadino savo žalą karvę. Kai rusų kareiviai, sprukdami nuo vokiečių, nujojo besiganantį Vaičiaus arklį, žmogus pasikinkė karvę. Be didelio vargo ir be botago suarė daržą, nuakėjo bulves, o Marmūzė vis dar buvo melžiama. Atėję galąsti tų medžio graužimo instrumentų, paklausėm, kodėl Vaičius savo karvę, iš pradžių vadinęs Mūze, pavertė Marmūze.
– O todėl, kad jos pilve kažkas vis marma. Ne visada, bet kartais ir žmona, ir duktė, visi mes jaučiam, tarsi ji šį tą norėtų pasakyti.
– Įdomu!.. Ir ką gyvulys mums gali pasakyti? – stebėjosi Adomas.
– Nebent per Kūčias… – pridūriau, šerdamas gyvulius nieko panašaus negirdėjęs.
– Ne, – aiškino Vaičius. – Po tokio marmėjimo atidžiau pažiūrėk, ką ji pakakojo. Kartais kepaišis labiau į rudumą, o dabar vis raudonesnis… Turbūt supratot, ką tai parodo.
– Politika… – stebėjosi Adomas. – Aš jos paklausčiau, kada baigsis karas. Ir kas jį laimės.
– Kaip tik to ir klausiau. Kai baigsit galąsti, eisim pažiūrėti.
Vaičiaus žmona buvo pribuvėja. Bobutė, kaip čia sakydavom. Tą dieną su dukra Elena buvo išėjusios į kitą kaimą. Daktarai žydai mieste sušaudyti arba išsislapstę, o vaikelio besilaukiančios mamos rimtesnės pagalbos iš niekur nesulauks. Buvom girdėję, kad Vaičius ne tik su žmona ar dukterim, bet ir su kunigais kartais nebesutaria. Nešvenčia nei savo Juozapinių, nei Jurginių ar Joninių. Jo šventieji – tik avelės, ožkos, karvės, arkliai… Dievui ir žmogui tarnaujantys gyvulėliai. Patys neskriaudžiantys jokio gyvo vabalo.
– O veizėk, višta, ir ta, ne tik slieką, žiogą, bet ir dievo karvytę sudoroja.
Vaičius buvo suvėręs rožinį iš avelės spirų ir norėjo, kad klebonas per Velykas pašventintų. Mums tas įdomus kaimynas taip pat paruošė dovaną. Kažkokiais būdais supjaustė degtinės butelį – gal tiks lempai.
Taip, iš bėdos tiko, tačiau dėdė Adomas visiems skundėsi, kad toji lempa ne tiek šviečia, kiek jį gundo išgerti.
Kai mudu su Adomu išgalandę savo įrankius ruošėmės išeiti, dėdė atsilygindamas pažadėjo Vaičiui išdrožti geras klumpes. O aš prisiminiau Marmūzę. Gal ji ką nors išpranašavo… Užsukom į tvartą, pakreiktą ne šiaudais, o rudosiomis durpėmis. Ieškom, kur čia tas kepaišis, ir ką jis mums parodys.
Vaičius galiausiai rado ant sutrupintų durpių nemažą karvės tortą.
– Šūds, ir dar apšikts… Tokie tatai popieriai, – pasakė savo išvadą, ir mes, padėkoję bei palinkėję jam laimingų keturiasdešimt ketvirtųjų metų, atsisveikinom.
Druska
Vokiečiams vis labiau nesisekė. Mums, nė su kuo nekariaujantiems, ėmė trūkti ne tik kasdienės duonos, bet ir druskos. O juk žmonės, paskerdę kiaulę, laikydavo mėsą sūryme. Jeigu kas juodai dienai lašinių paltį ar kumpį parūkydavo, jie turėdavo būti gerai pasūdyti. Net žmogaus kraujas, šlapimas, ašaros daugiau ar mažiau yra sūrūs.
Neturėdami kitos išeities, iš mėsos kubilų pilstėm į katilus drumstą, pernykštį druskos tirpalą, virinom, garinom. Druskelės, aišku, neatgaudavom, bet likdavo sūri pliurė, kurios net ant Velykų kiaušinio neužtepsi.
Baigiantis vasarai išgirdom, kad besitraukiantys vokiečiai Plungėje prie geležinkelio stoties iš sandėlio dalija druską už suneštą maistą: lašinius, sviestą, kiaušinius… Tačiau buvo neaišku – teisybė, ar kas nors pamelavo. Kad patys vokiečiai ką nors dalintų!.. Iki Plungės keturiolika kilometrų. Nusprendėm, kad Raudės nekinkysim – nerizikuosim. Gali grįžti, kaip sakė Adomas, be kiaušių, be druskos ir be vežimo.
Aš pasisiūliau keliauti pėsčias, basas, su savo kreželiu, kurį šiaip jau pasiimdavau grybaudamas.
Ciocelė iš visų lizdų prirankiojo keliolika kiaušinių, penkis paskolino kaimynė, aš dar pridėjau du kliunkius dedeklėms vištoms privilioti. Ciocelė į mano krepšį įklojo marškonį užvalktį, ant jo gražiai sudėjo dvidešimt nuvalytų kiaušinių, ir dar užklojo krienų lapais.
Plungę pažinojau mažiau negu Telšius, bet stotį suradau nesunkiai. Prie plačiai atlapotų sandėlio durų vingiavo ilga žmonių eilė. Visi su krepšiais. Barzdotas senis priešais mane tikriausiai kur nors Babrunge iškratė venterius, nes turėjo kelias dar gyvas žuvis. O kitas, jaunesnis, buvo prisigaudęs vėžių.
Prie sandėlio durų stovėjo du rudmarškiniai pareigūnai su svastikom ant rankovių, jie apžiūrėdavo suneštus produktus, perduodavo juos viduje esantiems tvarkytojams ir riktelėdavo, kam ir kiek įpilti druskos.
– Eine Schaufel! Zwo Schaufel!..
Iš savo eilės trumpam pasitraukęs pastebėjau, kad kiaušinių žmonės sunešė daugiausia. Jeigu tie rudmarškiniai suras mano kliunkius, gali pavaišinti bizūnais, kuriuos turėjo užsikišę už diržo. Bet sandėlyje išvydau krūvą druskos – pripilta kaip žvyro pakelėj. Prie tos krūvos net išprakaitavęs darbavosi vyras su plačiu kastuvu, tokiu, tarsi sniegui valyti.
Grįžau į savo vietą eilėje, kuri dar labiau pailgėjo. Atsirado kažkoks girtas ar „taip dirbtas“ kvaišelis. Jis spraudėsi į eilę be jokio krepšio, laikydamas rankose žaislą iš turgaus. Tik turguje tarp dviejų pagalėlių vartėsi juodas velniūkštis, o čia – bene pats Hitleris su juodais ūsiukais…
– Hitler kaput! Hitler kaput! – kartojo kvaišelis, galbūt norėdamas, kad jam duotų ką nors pavalgyti.
– Tu verčiau eik, sakyk tiems vokiečiams. Tegul pripila kepurę druskos, o už druską žmonės duos tau lašinių ir duonos.
Kvaišelis galiausiai patikėjo ir nuėjo. Netrukus pamačiau, kaip vienas hitlerininkas, lyg ir draugiškai prilaikydamas už peties, tą juokdarį nusivedė į parką. Išgirdome šūvį ir supratome, kas atsitiko. Žmonės pritilo. Tie, kurie nevisprotį žmogelį siuntė į mirties nagus, turbūt nesuvokė, ką daro.
Kai pagaliau prisiartinau prie sandėlio durų, rudmarškinis druskos dalintojas priėmė mano atneštas gėrybes, paskui nužvelgė mane, dvylikametį, atkišusį druskai languotą maišą, ir pasišaipydamas šūktelėjo:
– Zwo Schaufel!
Kaip sakoma, davė ir drėbtelėjo. Tikrai daugiau kaip dvidešimt kilogramų. Bet kaip aš juos parnešiu šitiek kilometrų!
Tuščią krežį netrukus užsidėjau ant galvos. Kas nori, tegul šaiposi, o man reikia abiejų rankų, kad savo naštą galėčiau perkėlinėti nuo vieno peties ant kito. Kur galėjau, ten sėdausi bent kiek pailsėti. Išėjęs iš miesto ėmiau skaičiuoti telegrafstulpius, per kiekvieną tarpą sukalbėdamas po vieną „Sveika, Marija“, o vietoj „Garbė Dievui Tėvui“ garsiai pasakydavau: „Jeigu Dievas padės, kiaulės nesuės…“
Ir padėjo! Pravažiuojantys automobiliai į mane nekreipė dėmesio, vežimų savininkai ir taip turėjo ką vežti, bet mane prisivijo „bėda“. Žemaičiai taip vadindavo dviratį vežimą. Ant jo pasostės sėdintis vyras sustabdė arklį ir tarė, atidžiai nužvelgęs:
– Jei net galvą įkišai į krepšį, tai gal sėsi į mano karietą?
Kur aš tau nesėsiu… Įkėliau druską į jo „bėdą“, nusiėmiau nuo galvos krepšį – o kur man sėstis? „Bėdos“ keleivis nepasislinko nė per sprindį. Įsispraudžiau kaip skaptuojama klumpė į ožį. Vežėjas, žinoma, paklausė, kur keliauju, kas mano maiše. O aš pats ko nors teirautis nedrįsau. Gal jis koks mokytojas ar bažnyčios tarnas, nes į ūkininką ar samdytą berną tikrai nepanašus. Nepiktas – ir arklį, ir mane draugiškai šnekina. Net botago neturi.
O čia nuo Telšių pusės atidulka porinis vežimas. Ant dviejų sėdynių susėdę klega keleiviai, prisikrovę ryšulių ir lagaminų. Sustojom.
– Ponas Pranai! – iš vežimo sušuko jauna moteriškė. – Ne į tą pusę važiuojat.
– O jūs – į kokius atlaidus?
– Mes gavom žinią, – rimčiau paaiškino kitas Prano pažįstamas, – rusai prie Šiaulių pralaužė frontą. Po kelių dienų jau gali būti čia.
– Tai jau bėgat?
– Iki vakaro gal spėsime į Kretingą. O ten apsidairysim, gal žvejai paims į kokį laivą…
– Kaipgi jūs, Pranai? Pasiliksit?
– O kur aš su ta savo bėda?.. Šį bei tą išslapstysiu, senienos gal net bolševikams nerūpės.
– Tai belieka jums palinkėti sėkmės, o sau – laimingos kelionės.
– Jei Dievas padės, kiaulės nesuės, – išdrįsau įsiterpti kaip didelis, bet niekas manęs neišgirdo. Gal net nepastebėjo, kad kažkoks nupiepėlis sėdi šalia pono Prano.
Kai bėgliai nuvažiavo, susirūpinęs Pranas ilgokai tylėjo ir galiausiai atsidusęs man pratarė:
– Išlaipinsiu tave jūsų kieme prie šulinio. Tik pažadėk, kad pagirdysi Širmį.
– Žinoma. Pagirdysiu. Mums jau nebetoli.
– Tu dar nežinai, kad aš neturiu kojų, mano mielas.
– Kaip tai?..
– O taip… Kol buvau toks, kaip tu, dar vaikščiojau ir bėgiojau, o dabar… Pašauksi namiškius, gal padės ir man išlipus nusilengvinti.
Tai štai kokią bėdą jis tiems bėgliams kelyje paminėjo. Ponas Pranas ne toks jau ir ponas. Jis daug kam girdėtas ir žinomas Genys. Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrėjas, išleidęs poezijos knygą „Rūpintojėliai“. Ne taip seniai buvau ją perskaitęs.
Kur jis toks nubėgs? Bolševikams užėjus buvo uždarytas į Macikų lagerį netoli Šilutės. Vėliau žmonės kalbėjo, kad, neįstengdamas nulipti nuo medinių gultų ir stoti eilėn prie dalijamos buizos, Pranas Genys ten galiausiai numirė badu.
Tą dieną pagirdžiau jo širmą arklelį, dėdė Adomas suteikė kitokią pagalbą ir padėjo atgal įsiropšti į „bėdą“.
Paskui visi džiaugėmės kilnodami druską. Turėjom daugiau, negu reikia. Man šovė mintis nunešti šiek tiek Rozai ir Idai. Gal, jau prisigrybavusios, neturi kuo pasisūdyti.
Broliai
Praėjusią žiemą mudu su dėde, pakinkę Raudę į šlajas, nuvažiavom pas Rainius nusipjauti ir parsivežti mums pažadėtos drebulės. Aš Idai padovanojau tulpėm pagražintas klumpaites, o ji man įteikė pirštines, kurias tikriausiai buvo nusimezgusi sau. Tada Kacaitės mums prikepė bulvinių blynų, Rainys įpylė šermukšninės. Adomas, išgėręs į visų sveikatą, paklausė:
– Tai kuri čia taip skaniai tuos blynus? Roza ar Vida?
– Ne Vida, o Ida, – patikslinau.
– Mudvi abi, – atsakė Roza. – Skutom, tarkavom ir kepėm.
– Man ir viena, ir kita… Abi Rozidos, – pajuokavo Rainys.
Jis kažko laukdamas dairėsi pro langą. O kai sulaukė, pamatėm, jog tai Vaičiaus duktė Elena. Benediktas Rainys ją vadino Jelena ir ketino vesti.
Maniau, kad būsimoji Rainienė gali būti Roza, o čia pasirodė, kad Elena žydaites buvo išmokiusi ir skalbtis, ir gyvulius šerti, ir tuos blynus kepti.
Dėdė Adomas pritarė, kad Rozidoms ir Rainiui vertėtų nunešti druskos. Iš vienos didelės klumpės jis padarė uždaromą druskinę, pakabinamą virtuvėj ant sienos. Kai ta dovana nešinas prisiartinau prie Rainių sodybos, išvydau, kad ji tiesiog skęsta baltose drobulėse. Balti skalbiniai iškabinti ant virvių, ant karčių, ant tvorų… Gal tai ženklas rusų lėktuvams, kurie vis lekia ir lekia bombarduoti? Kad matytų – čia baltos vėliavos. Vokiečių jau „ne ducha, ne slucha…“
Kareivių tikrai nebeliko, tik į Rainių namus suvažiavo visi trys broliai. Jonas su žmona ir sūnum iš Kauno, plungiškis kapucinas Juozapas, na, ir niekur nedingusios Benedikto globojamos Kacaitės. Kauniškė ponia Halina joms gražiai patrumpino plaukus, o dabar ant taburetės buvo pasisodinusi svainį, kapuciną Juozą, kuris neleido jai per daug nutrumpinti vienuoliškos barzdos. Juozapas vylėsi, kad jam padės gerai pažįstamas Alsėdžių klebonas Taškūnas, už žydų slėpimą pats vos nesušaudytas. Pagelbės kaip tikėjimo broliui, bendraminčiui…
Jonas, laiku pasitraukęs sukarintos komandos ugniagesys ir vairuotojas, žinojo, kad jo tėvų sodyboj gyvena dvi žydaitės. Prireikus Roza su Ida paliudys, kad „pašikstams“ jis niekada netarnavo.
Aš jiems tikėjausi papasakoti, kaip vos nepatrūkau, iš Plungės nešdamas pusmaišį druskos, ir kaip mane į namus parvežė Pranas Genys. Norėjau paklausti, ar Kacaitės, gyvendamos Telšiuose, ką nors girdėjo apie tą žmogų, o galbūt net lankėsi „Alkos“ muziejuje… Bet supratau, kad joms tie dalykai jau nebebus įdomūs. Kai jau rengiausi su Rainiais atsisveikinti, Benediktas paklausė:
– Tai kuo mes tau atsilyginsim už tą Adomo klumpę ir druską?
Mačiau, kaip Zenonas, Jono sūnus, dėlioja iš Kauno parsivežtas dėžes su knygom. Jutau, kad galėtume susidraugauti, nors ir esu už jį jaunesnis. Paprašiau, kad paskolintų porą knygų. Zenonas atkišo man Paukštelio „Našlės vaiką“.
– Gal jau skaitei? Man sakė, kad esi našlaitis.
– Neskaičiau… – paėmęs atsakiau. – Paukštelis… Čia turbūt slapyvardis.
– Ne, Paukštelis – tikra pavardė. O šitos tikriausiai irgi neskaitei.
- M. Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“ nebuvau nei skaitęs, nei apie ją girdėjęs. Negi ji apie šitą karą?
– Kai perskaitysi, susitiksim ir pasikalbėsim.
Permainos
Joks Remarkas tikriausiai nežinojo, kad verdančioj fronto makalynėj staiga gali stoti tokia spengianti tyla. Vokiečių aplinkui jau nė gyvos dvasios, o rusai į mūsų kaimus dar „neatjobsėjo“. Vieškelis iš Telšių į Plungę tuščias. Po šiurpaus sprogimo Lieplaukės geležinkelio stotyje vežimais į Vakarus sprunkantys žmonės pasuko atgal.
Kai mes, slėpęsi nuo tankų ir patrankų, lyg musę kandę išropojom iš rūsių, išgirdome žinią: paskutinis vokiečių traukinys su dviem garvežiais, traukiančiais bėgius ardantį plūgą, nusirito nuo pylimo į durpyną. Iš trijų vagonų su kareiviais ir minomis tiltams sprogdinti beliko vieni tekiniai. Subyrėjo mūrinė geležinkelio stotis ir gražiausia Lieplaukės miestelio gatvė.
Daugiau išmanantys žmonės pasakojo, kad iš Telšių pusės prasiveržęs rusų tankas taikliai apšaudė tą paskutinį vokiečių traukinį. Tik niekas negalėjo pasakyti, ko jis čia laukė. Kai lieplaukiškiai po kelių dienų sukinkę arklius atkėlė stoties griuvėsius, užverstam sandėly rado keliasdešimt ant dėžių susėdusių kareivių. Greičiausiai jie kažko laukė, užkandžiavo. Visi jau buvo negyvi. Apsukrūs lieplaukiškiai pirmiausia surinko jų ginklus, laikrodžius, nuvalkstė milines ir numaustė batus. Paskui karo komendantas suvarė žmones, kad viską sutvarkytų. Miške iškasė duobę, palaidojo lavonus, o traktoriais išlygino griuvėsius.
Tiems rusų komendantams buvo pranešta, kad mūsų apylinkėse šlaistosi sprunkantys fašistai arba vokiečių diversantai, kurstantys vietinius gyventojus priešintis. Buvo paskirtos kelios enkavėdistų (su raudonais antpečiais) brigados, kurios turėjo šukuoti „išvaduotus“ Žemaitijos kaimus.
Tą dieną mes jau ruošėmės kasti savo bulves, bet pamatėm per lauką kažkur žygiuojančius ir besidairančius kareivius. Nusprendėm niekur iš namų nejudėti. Net mūsų Raudei dėdė ant nugaros užmetė ratų drobulę, o ant priekinės kanopos, nukabinęs nuo tvoros, užrišo sūrmaišį. Kareiviams pasakys, kad arklelis serga.
Rainiai nuo pat ryto išsivaikščiojo kas sau. Kapucinas Juozas nuėjo pas Vaičių. Tikriausiai panoro sužinoti, kokį ateities vaizdą po nakties bus patėškusi Marmūzė. Ida su Zenonu žadėjo takais, o ne vieškeliu pasiekti Lieplaukę. Gal miestelio pašte bus galima kam nors paskambinti ir sužinoti, kas darosi Telšiuose.
Benediktas ruošėsi išmėžti tvartus, kol gyvuliai dar ganosi pakrūmėse. Jono žmona Halina vėl pradėjo skųstis širdimi. Jonas, išviręs jai arbatos, ramino – čia tikriausiai prieš lietų, o Halina paprieštaravo:
– Arba prieš nelaimę.
– Aš tau dar įlašinsiu valerijonų.
Roza, pagauta puikios nuotaikos, pati viena išmazgojo grindis. Gal jau paskutinį kartą čia, Rainių namuose. Basnirčia įsispyrusi į klumpes ir pasikaišiusi kaimišką sijoną netrukus išėjo į kiemą išpilti paplavų ir padžiauti skuduro. Ir čia išvydo kareivį su atkištu šautuvu.
– Kto ty takaja? – jis paklausė Rozos.
Toji pasisakė pavardę, vardą… Kareivis atsidėkojo komplimentu: „Krasivaja blet…“ Jis numetė šautuvą ir užplėšė jai sijoną dar aukščiau. Mėgino parsigriauti klykiančią Rozą čia pat, po obelimi. Iš tvarto su mėšlinom šakėm išpuolė Benediktas. Rusiškai keiktis žemaičiai mokėjo dar iš caro laikų:
– Neruš! Von kėbėnėmat!
Kareivis, rodos, nė kiek nenusigandęs, paleido Rozą, čiupo savo šautuvą – trach, paleido šūvį Benediktui į krūtinę, ir nuėjo sau. Benediktas susmuko. Kulka jam pervėrė krūtinę ir įsmigo į už jo nugaros stovėjusią Rozą.
Į kiemą išbėgo Jonas ir jo žmona, ji vis kartojo: „Aš nujaučiau, nujaučiau…“ Atėjo Vaičiaus duktė Elena. Pati netekusi būsimojo vyro, ji sugebėjo išimti iš Rozos peties „išvaduotojo“ kulką. Pasiliko prisiminimui…
Iš Lieplaukės grįžę Ida ir Zenis sakė nieko nesužinoję. Pačtoriaus Narmonto telefonas vis dar išjungtas. Tik grįžtant girdėję šūvį, skirtą Benediktui.
Turbūt tas pats prievartautojas susirado kitą moterį, senutę, kasančią bulves. Vėliau žmonės, šaukdami jai į ausį, klausinėjo:
– Tai ką jutai? Visą amžių vyro neturėjus…
– Nu, ką… Kaip ir šikti norėjosi, kaip ir Lietuvos gaila…
Mūsų Babūnė pareiškė paskutinį kartą padėsianti mums nukasti bulves. Nesinori vienai sėdėti namuose. Bet suklupus vagoje vis žvilgčiojo į krūmus, ar neatrėplina koks kluika kareivis, senų bobų geidaujantis.
Prieš Kalėdas mes vis dar neturėjome lempos stiklo. Babūnei pasimirus išsivertėme su buroklempe. Ciocelė prie Adomo mamos karsto uždegė dvi skrynioj saugotas vaško žvakes.
Melo marmalynė
Prieš Benedikto laidotuves iš Telšių į Drukčių kaimą atlėkė amerikoniškas džipas su trimis viršininkais. Tarp jų – lietuviškai kalbantis Maleris ar Makleris, grįžęs su rusais ir čia daug kam vadovaujantis.
Rozai ir Idai jis sakėsi pažinojęs jų sušaudytus tėvus. Dabar svarbiausia neskleisti gandų, kad žydaičių globėją nušovė sovietų kareivis. Per laidotuves partijos ir tarybinės vyriausybės vardu Benediktui buvo padėkota, o žmonėms paaiškinta, jog Rainį nušovė vokiečių desantininkas, kuris anksčiau ar vėliau sulauks savo atpildo.
Tasai Makleris liepė Kacaitėms apsirengti ir vykti kartu į Telšius, kur jas apklaus ir deramai pasirūpins. Kažkuris iš Rainių dar žiojosi klausti, bet pareigūnas griežtai nutildė:
– Viskas! Vsio. Pasakiau, ką jums reikia žinoti. Daugiau jokių gandų neskleiskit. Jeigu reiks, mes jus surasim, išsiaiškinsim.
Mūsų laukė ilgas ir šlapias ruduo. Tartum šungrybių staiga pridygo įvairiausių „načalnykų“ – partorgų, komsorgų, proforgų… Partizanų, vadinamų banditais, ir liaudies gynėjų, kitaip sakant, stribų.
Dėdė Adomas vis dar skaptavo klumpes, o Vaičius surado būdą, kaip gydyti niežus, kuriais jaunesnius žmones užkrėtė rusų kareiviai. Pakelės griovyje jis rado kelis patrankų sviedinius. Atsukęs sprogdiklius, iškrapštė iš sviedinių kietą ir gelsvą kaip sūris trotilą. Kažkas Vaičiui buvo sakęs, kad tas „sūris“ gaminamas iš taigos medžių sakų ir sieros. Žmonės jam atnešdavo nesūdyto sviesto arba kiaulės taukų, ir jis, įmaišęs trotilo, paruošdavo tepalo niežams.
Elena, netekusi sužadėtinio (bažnyčioje jau net užsakus buvo paskelbę), pagaliau įsidarbino Telšiuose, „Masčio“ trikotažo fabrike. Jo audžiami ir siuvami drabužiai buvo labai paklausūs, o fabriko moterys juos vogdavo, kad aprengtų savus ir svetimus. Jonas Rainys, įsidarbinęs Plungės gaisrinėj, vien iš algos nebeišlaikė savo sergančios žmonos. Įsisuko pardavinėti Elenos nukniauktą „Masčio“ trikotažą. Buvo sekamas, įkliuvo. Patekęs į bėdą, ėmė klausinėti, kurgi tos Kacaitės, kurias jo brolis išgelbėjo.
Gink Dieve, nereikėjo jam prasitarti, kaip žuvo brolis Benediktas. Ne už trikotažą, o už tas kalbas iš ligoninės grįžusi žmona rado savo vyrą pakartą. Visi buvo prigrasinti sakyti, jog pats sau nutraukė gyvybę. Net barzdotasis kapucinas Juozapas, maktelėjęs drumstos naminės sąžinei nuraminti, jį girdintiems postringaudavo:
– Mirė Jonelis – mat baraban!.. Žmonės meluoja – save vaduoja. Teisybės ant duonos neužtepsi.
Aš pats taip ir nespėjau Zenonui kelių knygų sugrąžinti. Jam teko mokytojų kursus iškeisti į vairuotojų pamokas. Važiuoji, vairuoji, ir beveik nemeluoji…
Alsėdžių klebonas Taškūnas, suimtas ir nuteistas dešimčiai metų, niekuo nebegalėjo padėti Rainiui kapucinui. Kaip ir vaistininkas Adomėnas – mano sergančiai Ciocelei. Pro stiklines duris kartais matydavau, kaip jis su savo globojama žydaite virina kažkokias žoleles.
Turtingesnius ūkininkus, buožėm vadinamus, be jokio teismo vežė „pas baltąsias meškas“, o mažažemiai, tokie kaip mes, turėdavom atpilti valstybei vis didesnes prievoles: grūdų, mėsos, pieno, kiaušinių ir vilnos. Net žvyro keliams taisyti.
Negana to, į frontą keliaujantys kareiviai, arba į mūsų kraštą grįžę pailsėti, kur tik įmanydami vogdavo gyvulius. Mudu su dėde Adomu pasikeisdami naktimis gulėdavom patvartėje pastatytuose ratuose. Pasiimdavom kirvį, o ant iškeltos ienos pakabindavom kad ir surūdijusį, bet vis dar skambantį noragą. Kaimynams prisišaukti ir vagims pagąsdinti.
Man sekėsi. Kol sargavau, į tvartą niekas nesibrovė. O vieną naktį ratuose įmigęs dėdė nė nepajuto, kaip įsibrovėliai durtuvais užbadė ir išsivežė dvi ėringas mūsų aveles.
Ak, mūsų dar laukė kolchozai (kolektyviniai ūkiai), tokie kaip „Komunizmo aušra“, „Stalino keliu“ ar „Pergalė“… Girdėjom, kad ten fermose laikomos vadelėmis parištos karvės, o pritrūkę pašaro arkliai grįžta per snieguotus laukus pas buvusius savo šeimininkus ir sustoję prie vartų – nepatikėsite – verkia… Abu. Vienoj vartų pusėj arklys, kitoj – šeimininkas.
Trys Adomo kryželiai
Kolektyvinis ūkis „Pirmyn“ valdžios popieriuose jau egzistavo, bet keli jam prirašyti mažažemiai ir valstiečiai vidutiniokai, atlikę visas prievoles, su miškiniais ryšių lyg ir nepalaikantys, vis dar spyrėsi, nežengė pirmyn. Jų tarpe buvo dėdė Adomas, Juozapas Vaičius, Jurgis Stembras ir dar du, o gal trys.
Dėl tų užsispyrėlių ir atvažiavo iš Plungės vyriausias kagėbistas Makleris, stribais ir medaliais aplipęs. Suvarė žmones į mokyklos klasę, barkšt ant stalo naganą, kad visi jo bijotų ir kad žengtų pirmyn, o ne atgal…
Po ilgų plepalų su visokiais melais ir grasinimais Makleris išvardijo penkias pavardes tų, su kuriais turės atskirai pasišnekėti. Saugumiečiai mat šiandien nugirdo kažkurį balsu prasitarusį – driežu geguže versis, bet į kolchozą nesirašys. Taip galėjo pasakyti ir Adomas, ir Vaičius, ir dar kuris nors.
– Tai dar ne viskas, ką apie jus žinom, – gąsdino Makleris. – Kodėl prieš karą iš buožių ir dvarponių žemės neprisidūrėt? Smetonos, Hitlerio bijojot? O dabar ko bijot? Aš tuoj paklausiu, ką apie tokius kaip jūs galvoja mūsų Centro komitetas. Ir ką man daryti su tokiais…
Stribai atkišo Makleriui žalią karišką lauko telefoną. Makleris priglaudė prie ausies ragelį, kita ranka pasuko rankenėlę ir rusiškai prašneko:
– Alo! Maskva? Čia kalba valstybės saugumo pirmininkas iš sovietų Lietuvos. Aš čia turiu rimtą problemą. Sujunkite mane su Kremlium. Jeigu galima, su pačiu Josifu Visarionovičium…
Toliau:
– Čia draugas Stalinas? Aš priverstas kreiptis į jus kaip atsakingas šio rajono darbuotojas, vykdantis partijos nutarimus. Kaip čia man įtikinti kai kuriuos piliečius, kad socializmas geriau negu fašizmas, ir kad praėję laikai jau nebegrįš? Čia viso labo penki, o šeštas neatėjo… Sušaudyti? Draugas mūsų vade… O gal duokime jiems kelias minutes, kad apsigalvotų… Penkias? Spasibo, tovarišč Stalin.
Matyt, gerai vaidino Makleris, nes žmonės juo patikėjo. Susižvalgė, atsiduso, skėstelėjo rankom ir paklausė, kur jiems pasirašyti. Vienas dar sumurmėjo, kad jam reikėtų prieš tai nusilengvinti. Bet stribai užtvėrė duris.
– Rašykis! Varyk į kelnes, jei kitaip negali.
Vienas persižegnojo, kitas nusispjovė, ir pasirašė. Adomas buvo neraštingas. Nurijo seilę ir nurodytoj vietoj drebančia ranka nubrėžė tris kreivus kryželius.
Stribai užėjo ir pas Juozapą Rainį, aiškino jam, kad kolchozas panašus į vienuolyną, bet Juozapas buvo girtas, o gal tik mokėjo tokiu apsimesti. Jis dar anksčiau mums visiems kartojo:
– Ne, iš ubago lazdos jūs neatimsit.
– Tai kad tu, Juozai, su lazda nevaikštai, – primindavo kas nors.
– Man barzda kaip lazda. Bet ne jums tai suprasti.
– Ne mums, – pritardavo kaimynai.
– O tau, Adomai, teks atsižadėti arklio. Kaip tu į turgų klumpes benuveši? – kartą pas mus užėjęs paklausė Vaičius.
– Verčiau išgerkim, – užuot atsakęs, paragino Adomas.
– Sako, kad Rusijoj sukolektyvintos net žmonos, – gąsdino Vaičius mano Ciocelę. – Gal ir tau įpilti?
– O ką pranašauja tavo karvė? – klausė Petronėlė, vis dar tikinti įvairiausiom pranašystėm.
– Mano karvė, nežinau kieno suagituota, rytą vakarą kepa didelę Stalino saulę. Tik vis raudonesnę.
Dėdė Adomas vis dažniau pareidavo išgėręs. Mes jo neklausinėjom, o jis mums ir nepasakodavo, pas ką buvo užėjęs ir kokias kalbas varinėjo. Vieną rytą jis be mano pagalbos išvilko darbinius ratus iš daržinės, pakinkė Raudę, pabučiavo Ciocelę į skruostą ir kažkur išvažiavo. Aš jos neklausiau, kur dėdė išsiruošė. Mačiau, kad apsiverkusi ieško spintelėj vaistų.
Vakare dėdė grįžo jau su kitu arkliu, panašiu į tą, kuriuo važinėjo Pranas Genys. Tą patį vakarą Adomas, gerokai išgėręs, bet taip ir nepralinksmėjęs, pranešė Raudę perleidęs čigonams, o už ją gavęs šią seną, nekaustytą, panašaus plauko kumelę ir šiek tiek pinigų. Dalį jau pragėręs, o už likusius červoncus galbūt pirksiąs jauną avelę, vietoje tų dviejų pavogtų. Norvaišai raminosi tuo, kad nebematys į kolchozo fermas atiduotos Raudės. O man atrodė, kad ir ten, pas čigonus, jos laukia ne pyragai… Botagas, dulkėta pakelių žolė ir žiema vasara be pastogės.
Ir be manęs, Raudike, be manęs…
Vaičius džiaugėsi, kad jam liko karvė, kuria galės susiarti daržą, galės dar ir paršelį nusipenėti. Bet kažkas paskundė, kad jo Marmūzė kepa ypatingus tortus, kurie nieko gero nežada kolchozui „Pirmyn“ ir teršia tarybinę tikrovę. Todėl Vaičiaus karvė buvo konfiskuota mėsai, o į jos vietą kolūkio ferma skyrė geros veislės telyčią su vienu ragu ir kol kas be tešmens.
Vaičius juokavo iš tokios „žaliavos“ išauginsiąs stebuklą, kuris šlapinsis geriausia namine ir užkandai ponams „načalnykams“ pateiks raudonų ikrų.
Pupžydis
Dar jums nepapasakojau apie Stembrus. Ne tik mūsų parapijoj, bet ir visame Alsėdžių valsčiuje nebūtum radęs kitos tokios šimtametės sodybos su šiaudiniais stogais, su piliarožėm, užskleidusiom langus, su glotniu prieangio akmeniu ir kreivom obelim, pilnom inkilų. Mūsų laikus čia priminė nebent šulinio svirtis su pakabintais rusiško tanko vikšrais. Stembrų troboj – ilgas, nuo šveitimo vietomis išdilęs stalas, suolai visai šeimynai ir dar kokiam užklydusiam svečiui. Kampe prie sienos su šventųjų paveikslais tvarkingai guli kelios knygos. Jos iš Alsėdžių bibliotekos. Keičiamos kas porą mėnesių. Todėl ir man pakanka laiko, kad suspėčiau kurią pasiskolinęs perskaityti.
Stembrai turi du sūnus ir dvi dukteris, kurioms jau metas ištekėti. Tik tų jaunų vyrų labai trūksta. Vienus išvežė, kiti pabėgo, treti stribauja ar partizanauja.
Aš draugauju su Anciu, vyresniuoju sūnum. Dar paūgėję ir mes turbūt išeisime į mišką. Ancis jau turi rusišką naganą, bet jo volelyje tik trys ar keturi šoviniai. Ir tie jau turbūt atidrėkę. Kartą Ancis pamėgino pykštelti, bet patronas neiššovė. Vėl nusitaikė į kareivišką kepurę, kurią pakabinom ant medžio šakos, bet naganas ir tąkart neiššovė. Trečiąjį kartą Anciaus ranka, nusilpusi nuo nagano svorio, nejučia nusviro, ir pykšt – pataikė į lesinėjančią vištą.
Atbėgo Stembrienė ir klausia, kas čia dedasi. Ancis sako, jog tai aš vištą nupyliau. Žino, kad mama svetimam bus atlaidesnė.
– Ateikit abudu. Tėvui pasiaiškinsit.
Su Anciaus tėvu jau ne kartą buvau susitikęs ir kalbėjęsis apie knygas, apie gyvenimą ir apie tai, kas mūsų laukia. Girdėjau, kaip kartą Stembras saviškiams pasakė:
– Jėzui Kristui pasisekė, kad po visų kentėjimų Tėvas jį pasiėmė į dangų. Jeigu būtų šioj žemėj ilgiau pasilikęs – vieni ar kiti jį vėl būtų prikalę prie kryžiaus.
– O kaip čia yra, kad tave, Jurgi, vis palieka ramybėje, – stebėjosi kaimynai.
– Aš nė vieno nemokau, kaip gyventi. Žmonės šaiposi, kad mūsų senos trobos, maži langai, pro duris eidamas turi nulenkti galvą, kad kepurė nenukristų… O aš vartau kokią nors knygą, ieškau, ką jiems atsakyti…
– Knygų žiurkė – ne vienas tave taip vadina, – priminė Olė, vyresnioji Stembraitė.
– Ne žiurkė, o vargo pelė, – pataisė tėvas. – Žinot, ant kieno kapo šitaip užrašyta?
Mudu su Anciu žinojom. Šiaip ar taip, buvome baigę penkis skyrius.
– Taip, Simonas Daukantas. Sunkūs jo buvo laikai, kaip ir dabar. Ką girdim ir matom, dėkimės į galvą, o ne ant galvos. Arba, prasčiau sakant, ne ant šiknos, kaip tos panelės, norinčios būti labiau gražios negu išmintingos.
– Bet kaip toms vargo pelėms apsiginti nuo įvairiausių katinų? – prašneko ir pati Stembrienė. – Tegu juos šunys! Nors tiek reikėtų pasakyti.
– Sakykim, kai nieks negirdi, – pritarė Stembras. – Verčiau apsidairykim, kur tie šunų ar katinų šeimininkai ir kokiais būdais juos išdresiruoja.
Mudu su Ancium susitarėm, kad sekmadienį po pamaldų užeisim pas Stembrų giminaitį Gailių, gyvenantį už buvusios Lieplaukės stoties. Tas didysis sprogimas tiesiog nupūtė Gailiaus namų skiedrinį stogą. Liko spaliais užpiltos slepiamos knygos – įrišti „Šaltinio“, „Trimito“, „Kario“ komplektai.
Mus labiausiai domino paskutiniųjų Lietuvos laisvės metų „Karys“. Bet Gailius susirūpinęs paklausė:
– O ką pasakysit, jei kas nors atims ir klaus, iš kur gavot?
– Pameluosim, kad radom išmestą pro traukinio langą.
– Traukinio? Tai jūs eisite bėgiais?
Taip. Mes buvom iš anksto susitarę – eisime bėgiais, kur nei mašinų, nei vežimų su stribais. Ancis, seserų prašomas, dar turėjo parsinešti būgną, kurio prie armonikos reikėjo šokiams. Taigi mes ėjome bėgiais. Praleidome traukinį su kareiviais, pabūklais ir tankais. Būgnas tikriausiai jiems priminė Rusijoj laukiančias linksmybes.
„Karį“ nešiausi lyg šventą paveikslą priglaudęs prie krūtinės, o kitoje rankoje tarsi granatą laikiau būgno lazdelę. Pats būgnas buvo toks didelis, kad man būtų užstojęs kelią. Ancis augesnis, todėl nešė būgną. Pakeliui jam papasakojau, kas mane slegia – kažkoks nerimas, gailumas – pats nesuprantu kas.
Keista, kad Ancis nežinojo, kas yra pupžydis. Tai vasaros metas, kai daržuose žydi pupos, derlius laukuose dar nesubrendęs, o pernykščiai ištekliai beveik išsibaigę.
– Praėjusią savaitę pas mus užėjo trys elgetaujantys vaikai su terbomis. Vyriausia – gal trylikos metų, du broliukai mažesni. Pasisakė esą iš Baltarusijos. O ten namai sudeginti, žmonės badauja. Tėvų tie vaikai nebeturi, todėl ir prašo maisto.
Mano Ciocelė tada liūdnai palingavo galvą: ir pas mus ne pyragai… Pats pupžydis. Priemenėj iš paskutinio maišo išėmė keletą bulvių ir atkišo mergaitei. Maniau, kad rusaitė papurtys galvą, bet ji praskleidė savo terbą ir pasakė:
– I na tom spasibo (Ačiū ir už tai).
Aš jiems patariau apsilankyti sodybose toliau nuo vieškelių. Juk pas mus vos ne kasdien kas nors užeina, prašo, reikalauja. Vakar užklydo tokie vokietukai, likę be tėvų ir be namų. Iš Prūsijos, net nuo Karaliaučiaus. Parodžiau rusiukams kryptį į atokesnius kaimus. Jie ir išėjo pro atkeltus mūsų laidaro vartus. Prabėgo daugiau kaip savaitė, o man neramu, kad tik nebūtų jie kur miške paklydę. Net šiandien žmonių klausinėjau. Niekas jų nei matė, nei girdėjo.
– Reiktų visur nešiotis būgną, – pajuokavo Ancis ir porą kartų dunkstelėjo kumščiu į savąjį.
– Liaukis, – pasakiau, – dar kas nors atims.
Šitoj vietoj, tiesiant geležinkelį, buvo perkastas gana ilgas ir aukštas gūbrys. Kad pūgos per žiemą neužpustytų bėgių, skardžių kraštai apsodinti eglaitėmis. Anciui subūgnijus, iš jų staiga išlindo du vyrai su automatais. Vienas aukštas, nebejaunas, kitas mažesnis – atrodė lyg tėvas ir sūnus.
– Nesijaudink, – tyliai pratarė Ancis. – Čia Bedaukis – partizanų vadas.
– O tas antrasis, toks jaunas?
– Ne jaunas, o jauna… Sustokim, palaukim.
Supratau, kad Stembrai Bedaukį pažįsta, nes Ancis jį mato ne pirmą kartą.
– Ką tu čia neši? – paklausė vyriškai apsirengusi partizanė. – „Karys“… Oho! Šių metų ir aš dar neskaičiau.
– Gerai. Tegul bent jis už mus paskaito, – Bedaukis šyptelėjęs grąžino man „Kario“ komplektą ir Anciaus paklausė, kokia proga tas nešasi būgną.
Ancis paaiškino, kad jo seserys vakare ruošia šokius su dainom.
– Iš valdžios kas nors bus?
– Ne. Nebent kas nekviestas ateitų.
– O kaip ten Lieplaukėj žmonės? Dėl to, kas dėjosi Brizgiuose…
– Kai kurie pasipiktinę, – atsakė Ancis. – Sako – miškiniai galėjo Pajėdienę tiesiog nušauti, o jie išsivedė, pririšo prie medžio… Žmonės ją rado su laidu ant kaklo.
– Baisu, – ištarė Bedaukio palydovė.
– Todėl nuo jų ir pasitraukiau, – pasakė Bedaukis. – Pranešiu štabui… Juk galima ir kitaip žmogų nubausti… Skaitykite „Karį“. Manęs jūs nematėt…
Aš likau susižavėjęs Bedaukiu. Visai jis ne miškinis, o pagyvenęs, labai žmoniškas girininkas…
Kai pagaliau parsiradau namo, neprasitariau namiškiams nei apie Stembrą, nei apie Gailių, nei juolab apie Bedaukį. Dėdė ir Ciocelė laukė manęs su liūdnom naujienom. Iš pradžių leido ramiai pavalgyti, ir tik paskui pasakė, kad tris elgetaujančius rusiukus, kurie pas mus lankėsi, rado nušautus ir užkastus.
Kol kas neaišku – Ruibio ar Bartkaus miške. Saugumiečiai liepė Ruibiui ir Bartkui iškasti lavonus, tada abu suėmė ir nusivežė į Alsėdžius.
Vėliau paaiškėjo, kad elgetaujantiems vaikams Adelė Ruibytė pasiūlė sulipti į trešnes pasivaišinti uogomis. O kai tie vargdieniai sutūpė senuose sodo medžiuose, Adelė pranešė miškiniams, kurie netoliese slapstėsi… Prisidėjo ir toks girtuoklis Jonas Šarkauskis, prisiplakęs prie Bartkienės sesers. Nujausdamas, kad žmonės juo nepasitiki, „susiprato“ visus išduoti, o pats išsiteisinti.
Aš ir dabar girdžiu rusaitės padėką: „Ačiū ir už tai“, kaltinu save, kad jai laimingesnio kelio tąsyk nenurodžiau. Tarsi kažkas kitas už mane nusprendė.
Rudenį įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą. O toliau – jei Dievas padės, kiaulės nesuės… Nešiu savo druską.
Po daugelio metų
Mano vaikystėj žmonės liūdnai atsidusę sakydavo: „Proteli, proteli, nors paviešėti pareik.“ Taip apsižioplinę priekaištaudavo kitiems ar patys sau. Daug metų krimtausi, gailėdamasis tų elgetaujančių rusiukų, kuriuos linkėdamas gero pastūmėjau į pražūtį. Neteisinu ir mūsų partizanų. Galbūt jie kerštavo priešui už tremiamus mūsų vaikus ir senelius. Bet kerštas prasta išeitis. Žiaurumo ir kvailumo neturėtume iš priešo mokytis.
Juk galėjau tada rusiukės paklausti:
– Kaip jūs čia visi trys atkeliavot? Net iš Baltarusijos…
Tada dar gerai nemokėjau rusų kalbos. Bet ir kam nors kitam galėjo kilti klausimų:
– Apėjot pusę Lietuvos, o jūsų terbos beveik tuščios. Kur apsistojot? Kur laikote surinktas atsargas? Kur jūs tas bulves išsivirsit ar išsikepsit?
Sutikti partizanai galėjo jų ir griežčiau paklausti:
– O kas jus čia atsiuntė? Kokia mašina išlaipino? Turbūt girdėjote apie Pavliką Morozovą, kuris bolševikams išdavė net savo tėvus?
Ir aš gudrus po daugelio metų. Atsimenu, kad tie berniukai buvo apkirpti ir visai neprastai apsirengę. Tada mus pasiekdavo gandai, kad elgetom ar invalidais apsimetę duoneliautojai yra čekistų užverbuoti šnipai. Adelė Ruibytė, įsileidusi į kiemą rusiukus ir pasiūliusi jiems pasiskinti trešnių, turbūt nė nepagalvojo, kad iš medžių vaikai gali pamatyti ateinančią ginkluotų partizanų vorą. O partizanai visai galėjo užduoti jiems tuos gudrius klausimus.
Pastaruoju metu atsiranda žmonių, kurie daužo Lietuvos partizanų vadams skirtas atminimo lentas, renka tikras ar tariamas žinias apie miškinių anaiptol ne herojiškus poelgius. Bet niekas neužsimena apie tų elgetavusių rusiukų žūtį Plungės rajone. Kai kas galbūt norėtų nutylėti metodus, kuriais okupantai naudojosi slopindami lietuvių pasipriešinimą.
2020
N. B. Šiuose prisiminimuose kai kurios pavardės pakeistos.
Dėl „šventos ramybės“…