Leonardas Gutauskas. Fragmentai

2022 m. Nr. 11

Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“, kurio tąsa yra dar šešios L. Gutausko archyve likusios taip pat pavadintos prozos knygos. Šios trumpos refleksijos, gal kiek ir nutolusios nuo pirmojoje „Fragmentų“ knygoje tokios pastebimos „atodūsio poetikos“, yra atrinktos iš antro ir ketvirto „Fragmentų“ tomų, kurie, deja, nedatuoti, todėl galime tik spėti, kad rašyta buvo apie 2013 m. ir vėliau.

L. Gutausko paliktas nepublikuotų prozos ir poezijos kūrinių archyvas kantriam tyrinėtojui ar galimam leidėjui ir redaktoriui garantuotų darbą bent keletui metų. Stori aplankai su autoriaus numeruotais mašinraščiais, atskiroms knygoms parinktomis viršelių iliustracijomis, epigrafais ir pavadinimais yra tvarkingi, ne kartą autoriaus peržiūrėti ir taisinėti, dvelkiantys vis dar sunkiai beišsivadinčiais rūkalais. Sudarytų poezijos rinkinių yra penkiolika („Įsiklausyk“, „Kryžiažodžiai“, „Pasikartojantys motyvai“, „Prie Šilinės upokšnio“, „Tylos kanonas“, „Neišsakyta“, „Simbolių žodynas“, „Užrašyti būtina“, „Užgrobtas pajūris“, „Laiškai iš Kuršių nerijos“, „Išėjimo knyga“, „Kalendoriaus lapeliai“, „Visos knygos – viena knyga“, „Portretas su šermuonėliu“, „Tunelis po Lamanšu“), o nepublikuota proza į atskirus rinkinius neišskirstyta, sutelkta šešiuose tomuose tuo pat pavadinimu „Fragmentai“.

2023 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidyklos leidžiamoje „Gyvosios poezijos“ serijoje turėtų pasirodyti L. Gutausko poezijos rinktinė „Pelynais švytintis laikas“.

Gintarė Bernotienė

II knyga

Praeities prisiminimas yra vienintelis būdas kovoti su pragaištingu laiku ir užmarštim.

Klodas Simonas

Flandrijos kelias

Tarp dienos ir nakties
Slypi laikas, kurio nesugaus
Siauros akys katės
Ir bedugnės akys žmogaus.

L. G.

Koks atviras pasauliui ir dosnus

Koks atviras pasauliui ir dosnus yra upių vanduo, į savo nedūžtantį veidrodį priimantis viską: kranto juodalksnius, lazdynus ir kanadietiškus klevus, gervuogių kekes, raudonųjų ir juodųjų serbentų karolius, sunkias prisirpusias avietes, debesis, kabančius lieptus, slėnio pievoje besiganančius galvijus, pririštus žolę rupšnojančius arklius, lauko dirvoną ariantį žmogų, pradalges guldantį šienpjovį. Dosniai priima visus tuos atspindžius, visgi jų nepasisavindamas, nenusinešdamas į kažkur toliuose dunksančią jūros bedugnę, palikdamas juos toliau egzistuoti ir suptis tėkmės paviršiuje. Bet argi ne taip ir skubantys rašomo pasakojimo žodžiai, įvardiję daiktus, florą, fauną ir žmones, palieka juos jų gyvenamojoje aplinkoje. Upių ir pasakojimų panašumas toks akivaizdus, ir tai ne poetinė parabolė, o tvirta realios tikrovės struktūra: negrįžtantis vanduo ir nepasikartojantys skubantys sakiniai…

Tą ramų žiemos vakarą

Tą ramų žiemos vakarą pastovėjęs prie knygų lentynų ir suprasdamas, kad visos jau ne kartą perskaitytos, iš rašomojo stalo stalčiaus išsiėmė didelį fotografijų albumą, kuriam viršelius prieš karą sukūrė tėvas, švelnioje veršiuko odoje iškėlęs tulpių reljefą, nuspalvinęs odos dažais ir apsiuvęs plona šikšnele, kitoje pusėje įspaudęs keturis plieninius spurgus, kad dedamas ant stalo per laiką viršelis nenusitrintų. Tą sunkų, jaukų ir paslaptingą daiktą pasidėjo ant kelių ir pritraukęs stalinę lempą atsivertė, taip išeidamas į ilgą kelionę per visą šeimos gyvenimą, pradėdamas nuo senelių vestuvinės nuotraukos, darytos XIX amžiaus pabaigoje, ir po keleto valandų pasiekęs šešių provaikaičių atvaizdus. 60 storo pilko popieriaus lapų, pridengtų kalkiniu popieriumi, kiekvienai fotografijai skirta atskira vieta su kampučiais jas įsprausti. Į vieną albumą sutilpę 128 metai. Suprato, kad juos aprašyti knygose prireiktų ne vieno romano po 300 puslapių. Tas talpus išraiškingas nuotraukų talpumas, fotodokumentiką pakylėjęs į aukštosios, tikros ir nesumeluotos literatūros poziciją, ūmai priminė J. Joyce’o „Ulisą“, kuriame vienos Dublino paros aprašymui prireikė dviejų tomų po 400 puslapių. Net išsigando suvokęs, į kiek puslapių airis būtų sutalpinęs 128 vienos gausios šeimos metus! Kad šią išvadą patvirtintų, atsivertė 1960 metų fotografiją, kurioje jis su kurso bičiuliu Antanu Martinaičiu stovi prie Stelmužės ąžuolo: sąmonėje prabėgo šešeri studentavimo metai su vasarų praktikomis-plenerais Aukštaitijos miestelyje, nutapyti etiudai, parašytos eilės, ilgi vakarojimai su kurso bičiuliais skaitant Brazdžionį, Mačernį, Aistį ir Milašių, aptariant socrealizmo rutiną ir van Gogo, Sezano įvykdytą tapybos perversmą. Vynas, menkės konservai Треска в масле, obuoliai, tyliai giedamos ilgesingos monodinės dzūkų dainos, aplankytų senųjų medinių bažnyčių grožis ir sakralumas, nesibaigiančios diskusijos prie nutapytų darbų ir gili nuostaba, sumišusi su baugiu pasididžiavimu, kad Lietuvoje vis dar gyvas tūkstantmetis Ąžuolas. Taip visi studentavimo metai sutilpo į vieną nedidelę mėgėjišką nuotrauką ir kartus netekties skausmas suplūdo į širdį prisiminus, koks dar jaunas šis talentingas kūrėjas paliko žemę ir savo draugus. Brangus fotografijų albumas, tarsi prabėgusių metų metraštis ir lobynas…

Šiaurinė žvaigždė

Šiaurinė žvaigždė Stella Polaris, Dovydo žvaigždė, Betliejaus žvaigždė, Dvylikos žvaigždžių vainikas, supantis Dievo Motinos Marijos galvą; gimti po laiminga žvaigžde – brangi dangaus dovana; Jono Juškaičio poezija, aplankiusi visus Šiaurės pusrutulio žvaigždynus; devyniaragis saulės elnias, skabantis žvaigždes, ir poeto vaikystės pievose laigęs bėras kumeliukas su balta žvaigžde kaktoje…

T. V. poezija – lyg sutrupėjęs ledinis veidrodis

T. V. poezija – lyg sutrupėjęs ledinis veidrodis, šukėmis atspindintis dviprasmius pasaulio vaizdinius, sykiu juos pridengiantis gnostinės visažinystės šydu, pro kurį žvelgiantieji taip lengvai nuklysta į Minojo labirintą…

Ketaus varpai

Ketaus varpai – duslūs, gilūs lyg atsisveikinančio miruolio atodūsiai ar Henriko Nagio poezija. O štai žalvariniai varpai – skaidrūs kaip aisčio eilėraščiai. Kaip širdies virpesiai skambėdavo sidabriniai varpeliai Mišių patarnautojo berniuko rankoje. Vaikystės namuose ant plytos variniame inde motina virdavo vyšnių ir aviečių uogienę – visi kambariai prakvipdavo uogomis, be to, avietės buvo geriausias vaistas nuo peršalimo, o žiemos juk būdavo šaltos ir speiguotos…

Poezijos rinkinį (skiemeninį meną)

Poezijos rinkinį (skiemeninį meną) nesunku sutapatinti su aviliu, skruzdėlynu, voratinkliu, vešlia medžio laja, smėlio laikrodžiu ar smėlio sauja, smulkiųjų materijos dalelyčių dulkių sluoksniu ant Didžiojo lietuvių kalbos žodyno tomų; su žvirgždais ant skaidraus upokšnio dugno, su prinokusia aguonos galvute; su smulkių monetų taupykle, su rožinio stikliukais; su vabzdžių ir drugių rinkiniais po stiklu; su kortų malka, kalendoriumi, nuotraukų albumu; su neišlukštentomis žirnių ankštimis, su serbentų kekėmis, jų ašaromis, rasa ant žolynų, tyliomis snaigėmis, krintančių žvaigždžių lietumi; su šiaudų ar šieno kupeta, ražienomis, žiedlapiais, su derlingu lazdynu; su akmenų krūsnimi, su miesto sienos mūru, su žuvies, driežo, žalčio ir gyvatės žvynais; su vėjuje besisupančiomis rugių varpomis, su krištolo taurės šukėmis, koralų atolu, su vandens lelijų įlanka mariose; su urvinių kregždžių kolonija molingame upės skardyje; su mezginiu ar audiniu, degtukų dėžute, prinokusia saulėgrąža, su vapsvų kapšu, su blusų legionais šuns kailyje; su grybų ir šungrybių pilnu krepšiu; su saulės spindulius surenkančia didinamąja lupa. Pagaliau poezijos rinkinį galima sutapatinti su pustušte „ubago terba“, kurioje, be duonos kriaukšlio, svogūno ir vandens pusbuteliuko, daugiau nieko ir nėra.

Henriko Radausko eiles palyginkime

Henriko Radausko eiles palyginkime su trykštančio marmurinio fontano purslų vėduokle, kaleidoskopiškai laužiančia saulės (ar mėnesienos) šviesą; Jono Aisčio eilėraščius – su debesų ižo čežesiu virš Rumšiškių slėnio; Oskaro Milašiaus – su pavirtusiu į ledą vandeniu Čerėjos dvaro šulinyje; Thomo Stearnso Elioto – su gruoblėtomis vėžių žnyplėmis laukinių sąsiaurių dugne; Sigito Gedos – su melsvų debesylų švytėjimu Snaigyno ežero saloje; Leonardo Gutausko – su perlinių jerubės sparnų mirgesiu Pietryčių šiluose ar aukštaičių Šventosios slėniuose; Henriko Čigriejaus – su kriaučiuko rauda prie sunaikintos gimtinės slenksčio akmens; Marcelijaus Martinaičio – su Severiutės ašarų perlais; Alfonso Nykos-Niliūno – su į tuščius miegančius namus užėjusiu pasenusiu vėju. Šiuos palyginimus būtų galima tęsti ir tęsti, tačiau visame kame reikalingas nuolankus saikas…

Poetę Gražiną Cieškaitę

„Poetę Gražiną Cieškaitę nedvejodami galime vadinti Lietuvos Sibile, poetizuojančia gyvenimą ir pasaulį kaip regimybę. Jos eilėse slypi pranašiškos vizijos meilės ir mirties, laikinumo ir amžinybės temomis. Regėjimų išskirtinumu ji artima Oskarui Milašiui“, – taip apie šią poetę yra kalbėjęs krikščioniškasis filosofas ir poezijos tyrinėtojas Justinas Mikutis-Pelys…

Juk galėjo būti ir taip

Juk galėjo būti ir taip, kad Dievas kūrė pasaulį ekstatiniu neva beprasmių garsų tarimu, vadinamomis glosalijomis, tarsi skaistaus kūdikio veblenimu, kuris ir yra visų būsimų kalbų pradžių pradžia.

Raudona naktinių žibintų šviesa

Raudona naktinių žibintų šviesa prie naktinių klubų ir viešnamių reiškia intymumą ir simbolizuoja seniausią pasaulyje profesiją. Kur sužiba raudona spalva, siela pasirengusi veikti, užkariauti ir kentėti, atsiduoti, taip pat ir liūdėti – pirmiausia tai yra jausmų ryšys. Štai ištrauka iš „Apreiškimo Jonui“: „Didžioji ištvirkėlė Babelė, paleistuvių motina ir žemės baisybė, apsivilkusi purpuru ir škarlatu, ji raita ant septyngalvio skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų.“ Ar jums, mielieji gyvenimo fragmentų skaitytojai, šis kraupus vaizdinys nesutampa su 1917 metų kruvinojo perversmo simbolika? Su krauju užlietomis gatvėmis, požemiais ir aikštėmis, kuriose liepsnojo šventųjų Ikonų laužai, Pantokrato atvaizdai buvo paversti apsvaigusių kerštautojų taikiniais, o miestų požemiuose dejavo vienuoliai išdurtomis akimis?

Židinyje sudegintų rankraščių pelenuose

Židinyje sudegintų rankraščių pelenuose išlieka pasakojimų mintys ir sapnų parabolės, todėl patartina jais pasibarstyti galvą, taip išsaugant ir pratęsiant gebėjimą suvokti gyvenimo įvairovę ir pasikartojančios būties laikinumą. Pelenų spalvos migla yra Dievo veidą pridengianti skraistė, kurią nepaliauja kapoti į auksines kandis panašios žvaigždės. Ką gi, nors visa tai panašu į stebuklinę pasaką, vis dėlto būtent pelenuose slypi prisikėlimo viltis – tas beveik neiššifruojamas mistinis pažadas, visos pasaulinės literatūros pagrindas, kartais klykiantis it mandragoros šaknis…

Sukibę nagais ir neplasnodami

Sukibę nagais ir neplasnodami, krisdami žemėn iš baisių aukštybių sakalai spėja susiporuoti. Iš to galima suprasti, koks brangus šiems toliaregiams paukščiams yra dangus, apie kurio laisvę, tarkim, koks žvirblis ar miškų jerubėlė tegali pasvajoti, kaip ir ukrainiečių poetas Ševčenko, rašęs: Hliažu ja na nebo / I dumku hadaju / Čehoš ja ne sokil / Čehoš ne letaju…

Kartą senas tapytojas susapnavo

Kartą senas tapytojas susapnavo saulę, apjuostą erškėčių vainiko, nuo kurio dyglių varvėjo purpuriniai kraujo lašai. Rytą nubudęs puolė sapnininke ieškoti paaiškinimo, ką toks siurrealistinis vaizdinys galėtų reikšti, tačiau aptiko tik naivius kvailokus kasdieniškus paaiškinimus, pvz.: „Erškėtį sapnuoti reiškia, kad turi tamsta nedorus kaimynus arba susidursi su kliūtimis.“ Žinia, panašūs sapaliojimai niekaip negalėjo atskleisti sapne regėtų vaizdinių paslapties, tad tapytojas spėliojo, ar tik tai nebuvo Atpirkėjo kančios parabolė, o kryžius tiesiog buvo saulės liepsnų ištirpdytas. Ir ūmai prisiminė vaikystėje girdėtus senolės giedamos giesmės žodžius: „Galva ant pečių nulenkta, / Kraujuose visa pamerkta, / Erškėčiais apvainikuota…“ Staiga suvokė, kad sapnas jam priekaištauja, kad jau daugel metų nesilanko Kryžiaus kelio atlaiduose. „Esu jau per senas, – sušnabždėjo, – nebeištverčiau tokios ilgos dulkėtos kelionės…“

Geležinės dalgių geležtės

Geležinės dalgių geležtės, geležiniai plūgai, geležinės Golgotos vinys, geležiniai arklių pančiai naktigonėje ir prie laukujų trobos durų kalamos geležinės laimės pasagos. O dar tie mažieji balų vėžliai, Merkinės kaimuose vadinami geležinėmis varlėmis. Ir tamsios auksuojančios balų rūdys kaip angelų kraujas – jas atskiedus šaltinio vandeniu buvo rašomos miškinių priesaikos ir eilėraščiai. Surūdiję raktai nuo apleisto rojaus vartų. Geležinė budelio širdis, geležiniai saulės laikrodžiai, sujungti su žmogaus lemtimi. Paauksuota, vietomis parūdijus Henriko Radausko plunksna. Ir pagaliau geležiniai koplytstulpių kryžiai Žemaitijos kalvose. Ir grėsmingi XXI amžiaus gelažgalių sąvartynai, kuriuose veisiasi nesunaikinamos žiurkės Rattus rattus, gebančios pragraužti plienines kosminio žarnyno sieneles…

Įprasti mechaniniai laikrodžiai

Įprasti mechaniniai laikrodžiai, skaičiuojantys minutes, valandas, yra neatskiriami nuo žmonių kasdienybės. O štai smėlio laikrodis ir vandens laikrodis klepsidra priklauso poezijos sferai – jie dužūs kaip ir pati poezija. Prisiminkime laiką, kai prie eilių knygos tereikėdavo prisiliesti žvairiaakiams, atgrubnagiams ir nuožmiems cenzoriams, kad eilės pažirtų stiklo šukėmis ar papirosų nuorūkomis ant prispjaudytų Glavlito grindų. Ir tik saulės laikrodis su viena šešėlio rodykle, sutrupinęs užkalkėjusias ideologijos sargų ir prižiūrėtojų makaules, galėjo suskaičiuoti raudonu rašalu išbrauktus žodžius, kad autorius juos sugrąžintų į jiems skirtąsias vietas, taip atstatydamas tobulą eilučių ir posmų tvarką…

Lyg sudžiovinti vaistingųjų žolynų glėbeliai

Lyg sudžiovinti vaistingųjų žolynų glėbeliai – tos eilėraščių knygelės namų bibliotekos lentynose; tie kvapnūs, proto ligas gydantys posmai ir smulkiažiedės metaforos; svaigioji atminties tyla ir pavasario griaustinių aidai. Miniatiūrinė Aleksandrijos bibliotekėlė – ji niekada nebus sudeginta! Nesunaikinami agresyviųjų cenzorių sužalotieji žodžiai, atgimstantys kaip po žiemos atgimsta pievų žolynai. Brangink šį sukauptą lobį…

Vienus poetus įkvepia debesys ir šlamantys lapai

Vienus poetus įkvepia debesys ir šlamantys lapai, kitus – skraidančios žuvys „jūrų kregždės“, dar kitus – skaidriosios šaltinių versmės. Yra lyrikų, kurie įkvėpimo galių semiasi iš sapnų šulinio ar iš pasąmonės labirintų tylos. Vienus įkvepia naktys, kitus saulėtekiai ir vakarų žaros. Ne vieną poetą paskatina kurti miesto balandžiai, sidabragalvės kuosos ir netgi žvirbliai, pvz., B. P. На улице так тихо тихо / И воробьёв уж веселей шумиха. Daugeliui viduramžių dainių įkvėpimą dovanodavo gotikinės katedros, o tikėjimo paslaptys ne vieną lyriką nuvedė mistinių regėjimų takais. Čia paminėta tik maža dalis poezijos įkvėpimo šaltinių. Ir vis dėlto aišku viena: niekas negali jų protu pasirinkti, nes ši dovana gaunama gimstant…

Kodėl dangiškasis debesylas

Kodėl dangiškasis debesylas, graižažiedis Inula helenium, nuo senųjų amžių išgydantis nuo nuodėmių negalios, nesugebėjo išgelbėti didžio Snaigyno ežero poeto, nors skaidraus vandens telkinio saloje taip vešliai žydėdavo tos dangiškos gėlės. Juk jis nuo ankstyvos jaunystės vakarais plaukdavo į šią salą, kad, supamas nežemiško žiedų kvapo, rašytų nepranokstamas eiles. Nejaugi paskutinė su kraujo žyme nuodėmė viršijo tų dangiškų žiedų galias? Galime klausti, tačiau atsakymą ligi šiol slepia miglota blyški nebūties skraistė. Čia būtų vieta priminti senųjų graikų padavimą, kuriame pasakojama, kaip gražioji Spartos karaliaus žmona Helenė, suviliota ir pagrobta Trojos karalaičio Pario, kopdama į trojėnų laivą rankoje laikiusi būtent debesylo šakelę, galbūt besivildama, kad ji atpirks jos neištikimybės nuodėmę, kurios tačiau negalėjo nuplauti net trojėnų ir achajų kraujo upės ir kruvinoji jūros mūša…

Jeigu Rasose ant M. K. Čiurlionio antkapio

Jeigu Rasose ant M. K. Čiurlionio antkapio po nakties pamatysite kvapnių pavasarinių violetinių našlaičių vainiką, tai galite neabejoti, kad jį mėnesienoje padėjo angelas, tuos smulkius žiedelius suskynęs Raigardo slėnyje, nes būtent šias gėles greta miego aguonų mėgo tapyti Čiurlionis, įspėjęs pilkai violetinio mūsų kraštovaizdžio koloritą ir nepasidavęs egzotiškajam spalvingumui…

IV knyga

Tai, kas brangu kaip prisiminimas: niūrią dieną, kai lyja lietūs, netikėtai atrandi seną laišką nuo asmens, kuris kažkada tau buvo brangus.

Sei-Šionagon

Aplankyti brangų bičiulį

Aplankyti brangų bičiulį trečią parą be perstojo sningant ir sniegui užklojus vienišą jo sodybą ant užšalusios upės kranto. Aplankyti, kad apkabintum ir priglaustum, ir suramintum išėjusiojo šešėlį. Sėdėti su juo priešais ugniakurą gliaudant kalbos riešutus ir metaforas lyg žirnių ankštis, išgerti grogo, kad atšiltų sušalusios širdys, ir prisiminti jaunystės dienas, kai visa atrodė įmanoma – tereikia įtempti dvasios galias ir pasistengti nedaryti kvailų klaidų. Be garso sningant ant trijų kaimo kryžkelės kryžių ir klausantis upės properšose gurgiančio čiurlenančio vandens…

Nuslopinti širdies kertėje

Nuslopinti širdies kertėje tūnantį romantizmą, aptverti jį degtomis kasdienybės plytomis ar daiktų akmenimis, kad laikrodis pagaliau baigtų vaidinti visa žinantį išminčių, o pelės – Versalio freilinas. Atidžiai stebėti duonriekio ašmenimis nežinia kur ir ko ropojantį vorą ir pripažinti, kad kasdienybė su jos smulkiais rūpesčiais svarbesnė už visą Šventąjį Raštą, kuriame dominuoja neteisėtos sueitys, gobšumas, išdavystė ir neapibrėžti sapnai. Pripažinti, kad įkaitę iki raudonumo krosnies lankeliai tėra žėruojanti geležis, o ne angelų aureolės…

Jų išbalę veidai

Jų išbalę veidai juodų rąstų fone buvo aplipę šlapiais, naktį nuo senų šventoriaus liepų lietaus nupurtytais lapais, akys pramerktos, bet išdurtos, tarsi į akiduobes būtų įspausta medžio anglis. Akys, niekaip negalinčios patikėti, kad mirtis tėra jų gimtinės atšvaitas, kybantis rudens ryto migloje šalia vienabokštės medinės bažnyčios, panašus į neįgudusios gimnazisto rankos nupieštą kalėdinį atviruką, tačiau taip ir nespėtą išsiųsti…

Apsnigtų medžių šešėliuose

Apsnigtų medžių šešėliuose tavo žingsnių lūkuriuojanti naktis ir vandeninis strazdas, upokšnio properšoje ieškantis praėjusios vasaros šukių ar žvirgždeliais aplipdytų apsiuvų, kuriose tūno uodo trūklio lervos – kuklus maistas, bet tobula viduržiemio giesmė, tarytum lašanti melodija. „Jo giesmė nėra labai įvairi ar sudėtinga, bet tyrumu, tono švelnumu ir įstabia moduliacija pralenkia bet ką.“ Tokia yra išlikusi citata iš Šiaurės Rytų Amerikos paukščių rodyklės, kuria pasinaudojo Tomas Sternsas Eliotas savo poemoje „Bevaisė žemė“. Šia giesmele taip nesunku prakalbinti meile paženklintą mudviejų praeitį…

Nebūtina žvelgti pro

Nebūtina žvelgti pro prastos kokybės akinius, kad kraštovaizdis atrodytų išskidęs, išsisklaidęs, praradęs griežtai stabilias formas – užtenka žiūrėti į spalio miglą, į kintančius jos pavidalus, kai sunku apčiuopti ribą tarp jūros ir dangaus. Kaip tai panašu į XIX amžiaus transcendentalistų literatūrą, į jų simbolines alegorijas, kurios po M. Prousto ir J. Joyce’o prarado bet kokią teisę į egzistavimą – tos knygų lentynose ir antikvariatuose dulkančios, dvasios lobių ieškojusios ir pagaliau susipainiojusios idėjos…

Seni portretai ant sienų

Seni portretai ant sienų, vis dar dvelkiantys šeimynine laime: tėvų vestuvinė nuotrauka; karo metų motinos fotografija Katedros aikštėje kareivių nulipdytų ledinių žirgų fone – skrybėlaitė, rankos kiaunės movoje, aukšti batai su kailio krašteliu; kaime ant suolo šalia trobos lango sėdinti tėvo mama, jau sulaukusi devyniasdešimties, jau nebegalėjusi vaikščioti, tad buvo sūnaus išnešta ir patupdyta kaip kurapka ant suolo lentos; senamiesčio kiemas, laiptai į pusrūsį, balkonas su geležiniais devynioliktojo amžiaus turėklais, tėvas ir sūnus, stovintys vienas šalia kito aptrupėjusios sienos fone, ant ištiesto tėvo delno – balandis, kiti ant žemės renkantys trupinius; tėvas ir motina sėdintys prie Vivulskio Trijų kryžių, tėvo rankoje skrybėlė plačiu damasto apvadu, po mamos paranke graži odinė gero meistro pasiūta rankinė, šilkinės kojinės, lakuoti su dirželiais bateliai; pleneras sename dvare, jaunuolis, po pažastimi pasikišęs baltą drobę, ant peties trikojis nešiojamas molbertas ir dažų dėžė, kurios viduje paletė ir teptukai, ant galvos šiaudinė nuleistais kraštais skrybėlė – argi čia ne jaunasis van Gogas? Šilų sodyba, ant ilgo suolo sėdi vyras, moteris, jų sūnūs, greta rudabarzdis anglų terjeras, seniai užkastas sodo kampe. Ir ta vienintelė senelės Ievos šermenų fotografija: baltai aprengta, tarsi kalėdinio sniego pridengta, moterytė, vainikai, šešios žvakės, galvūgaly ant sienos Aušros vartų Marija, iš karsto šonų stovi visa giminė. Seni portretai, vis dar alsuojantys šeimynine taika ir laime. Pamaži dulkėjantys, blykštantys ir tolstantys į amžinybę…

Prisimenu, kaip būdavo

„Prisimenu, kaip būdavo baisu įeiti į tą dvokiantį rūsyje tualetą, po apsilankymo toje skylėje atrodė, jog užuodi smarvę, kurios negalėdavo nustelbti nei kvepalai ar išvaškuoto mokytojų kambario parketo dvelksmas. O juk auditorijose tiems kaimo bernams ir mergoms stengėmės įskiepyti meilę muzikai, jie patys giedodavo Bachą, Bethoveną, Musorgskį, Čaikovskį, ir atrodydavo, jog jiems klasikinė muzika tampa svarbi ir būtinai brangi. Tad buvo sunku suvokti, kaip jie gali savo ekskrementais teplioti kabinų sienas, dergti šalia skylių? Juk buvo jau aštuoniasdešimtieji, ne skurdus niūrus pokaris. Kai prisimenu tuos požemius, tai darosi bloga. Aš stengdavausi ištrūkti ir bėgdavau į Filharmoniją, kur visgi būdavo nepalyginamai švariau, nors ir nežinantis pagal slogų kvapą būtų galėjęs rasti kelią į tualetus, matyt, valytojos sutrės gudės niekada neišplaudavo tų dvokiančių skudurų.“ Štai toks dviejų senų muzikos pedagogių pokalbis, 2012 metų gegužį išgirstas senamiesčio lauko kavinėje. Pokalbis tarsi ano laiko simbolis. Nepamirškime, kad net Alma mater keli aukštai buvo tarytum semte apsemti iš pusrūsyje įrengtų tualetų kylančios smarvės – matyt, ir čia darbuodavosi sutrės iš priemiesčių ar iš Gudijos. Kvapas – simbolis, gal netgi įtikinamesnis už tuos karvių tešmenis ir jaučių kanopas ant skarda apkaltų prekystalių. Atrodytų, visa seniai užmiršta, o nugirsti panašų pokalbį, ir prieš akis iškyla ta siurrealistinė dviveidė, už juodų „Volgos“ stiklų savo išmatose verdanti trockiška tikrovė, primenanti, kad vos prieš pusamžį buvo įvykdytas kraupusis Holodomoras, kai dešimt milijonų Ukrainos valstiečių sielų buvo sugrūsta į požemius ir užpilta kalkėmis…

Tad kuo gi mes skyrėmės

Tad kuo gi mes skyrėmės nuo caro kazokų, Napoleono kariaunos ar Raudonosios nenugalimosios eilinių, iš sulaužytų medinių altorių, klauptų, sakyklų, ornamentų kūrenusių laužus ant bažnyčių grindų, šaudžiusių į šventuosius paveikslus ir skulptūras, altorių gėlėmis šerdavusių arklius ar pasišluostydami po paliktų krūvų? Kuo gi mes skyrėmės? Mes, suvažiavę iš visų gražiausių Lietuvos kampelių į Dailės institutą, argi mes nesilinksmindavome per naktis uždaruose nuo visuomenės Bernardinuose? Ar nelakdavome iki ryto, ar nevemdavome? Argi nesimėtydavome kaukolėmis ir slanksteliais? Ar nevaizduodavome naujų dvasios žemių užkariautojų kolumbų, išvirtę ant ožių užkeltose profesorių valtyse, burlaiviuose ir motorlaiviuose? Argi iš dėstytojų laikomų automobilių padangų nesukraudavome savotiškų zikuratų? Kai tuo pačiu laiku šventieji M. K. Č. kartonėliai buvo sugrūsti į drėgną, pelėsiais apaugusį rūsį, kad sunyktų ir netrikdytų šviesių rytojaus sapnų…

Jos ranka paliesdavo it šešėlis

Jos ranka paliesdavo it šešėlis rožės, šalia kurios ji gulėdavo, pati beveik neapčiuopiama, vis išslystanti nutolstanti, tarsi pastoralinės idilės aidas ar senų literatūrinių tekstų herojė. Kartodavo: „Aš buvau Leda, o tu Gulbinas; buvau Europa, o tu Baltas jautis; buvau Danaja, o tu Auksinis lietus; buvau Pasifajė, o tu Dedalo tauras, tad manęs nenustebinsi tom savo ožiakojo kanopomis ir gauruotu pilvu.“ Vyras negalėdavo atsistebėti jos fantazija, ypačiai tuomet, kai gulėdama jo glėbyje žvilgsniu nutoldavo į nepasiekiamas erdves, kur gali visa atsitikti ir kur išsipildo stebuklai. Kartais, netyčia užklupta prie rožės krūmo, į spyglius susibadžius pirštus, paklausta, ką čia veikia, atsako: skinu ir skaičiuoju Sapfo žiedlapius…

Tie pamiškių akmenys

Tie pamiškių akmenys, į kuriuos įsigėrė pokario naktų kraujas, tie akmeniniai būgnai, kuriuos prakalbint galėjo tik laisvė arba mirtis. Dangaus skulptoriaus kūriniai, niekada nepateksiantys į prabangius muziejų katalogus ir monografijas. Gamtiškojo meno eksponatai po bežvaigždžio dangaus skliautais. Tai ant vieno iš jų pokario vakarais prisėsdavo vienakojis ubagų karalius, kad apmąstytų Pranciškaus kelionę į dangų – ir užmerktomis akimis išvystų Kanaano dulkėmis apneštus odinius šventojo vienuolio sandalus. Tu viską matei vaiko žvilgsniu, kad niekada neužmirštum ir patvirtintum senio balsu…

Parengė Gintarė Bernotienė