literatūros žurnalas

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7

Romano fragmentai


Jis sėdėjo ant drėgno rąsto.
Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis.
Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.
Nakties vėjas nuščiuvo, ir medžių šakelės nejudėjo. Jis pakilo, nuo kairės rankos nusimovė didelę odinę pirštinę ir įgrūdo į plačią kelnių kišenę. Dešinioji ranka buvo be pirštinės.
Užvertęs galvą, ilgai žiūrėjo į dangų.
Aš esu, – sušnabždėjo, įsiklausydamas į tylą aplinkui. – Aš – tavo. Girdi, aš tavo. Girdi mane? Esu ir būsiu. Visada.
Nusišluostė ašarą.
Trakštelėjo šakelė.
Jis krūptelėjo, nusiėmė kuprinę ir padėjo ant šlapios po lietaus žemės. Ūmiu judesiu ją atsegė.
Kažką išsitraukęs iš kuprinės, tyliai kaip katė ėmė sėlinti į miško tankmę.


1.

2016 metų spalio 22 dieną Audra Rumšaitė lipo į Trijų Kryžių kalną, ketindama fotografuoti miesto panoramą. Dar nebuvo nė aštuonių. Audra dirbo fotografe moterų žurnale – kaip tik dabar rengiamas numeris, skirtas visų laikų garsiausioms Vilniaus moterims. Jai reikėjo įspūdingų, romantiškų, akvarelinių vaizdų. Tam Vilnius tiesiog idealus miestas. Žiemą jis skendi sniegynuose, o pavasarį ir ypač rudenį – rūkuose. Vos užkopi siauru takeliu į kalną, prieš tave atsiveria tarp kalvų išsibarstęs senamiestis su daugybe bažnyčių bokštų, vos regimų per miglą. Tik reikia atsikelti šeštą ryto, kad po septynių jau būtum viršuje. Kol rūkas dar tirštas.

Krepšys su fotoaparatu vos svėrė petį. Nuotaika puiki. Jai buvo gaila žmonių, kurie šiuo metu dar drybso lovose: galbūt jie pramiega svarbiausias savo gyvenimo valandas. Namie ji paliko tebesapnuojančius vyrą ir penkiametę dukrą.

Buvo šeštadienis. Takelis vingiavo tarp medžių, dar nenumetusių geltonų ir raudonų lapų. Tik klevai, beveik netekę apdaro, savo nuogomis šakomis nemaloniai priminė, kad artinasi šalčių metas.

Trys balti kryžiai, laiminantys Lietuvos sostinę, jau visai šalia. Tereikėjo pasukti takeliu į kairę ir apeiti nedidelį susodintų eglaičių plotą. Čiulbėjo kažkoks ankstyvas rudens paukštis. Greitai ir jis nutils. Visą žiemą tegirdėsi rėksmingas varnas, laibus zylių balselius. Keista, kodėl jos gyvena pas mus, kur būna šalta, pagalvojo Audra.

Ryto šaltukas žvalino, jau pratino kūną prie žiemos. Aplinkui – nė gyvos dvasios. Kiek nejauku. Bet tik truputį. Tai jos miestas. Ji čia užaugo, baigė mokyklą, Dailės akademiją, tapo fotografe. Gimtasis miestas negali jos nuskriausti. Ji negalėjo paaiškinti, iš kur tas saugumo jausmas. Motina ne kartą buvo perspėjusi nevaikščioti vienai vakare, o ji vaikščiojo. Nė karto šiame mieste niekas nebuvo jos užpuolęs. Nė karto. Ir visi perspėjimai, kad išsiruošus į mažai žmonių lankomas vietas geriau nesegėti pernelyg trumpo sijono ir nevilkėti itin aptemptų drabužių, jai atrodė juokingi. Kam ji rūpi? Jau du dešimtmečius vaikšto kur nori ir rengiasi kaip nori. O dabar turi pradėti bijoti?

Einant pro eglaites kažkur trakštelėjo šakelė. Keista, pagalvojo, juk eglišakės nelabai lūžios, o nudžiūvusių eglių čia jai neteko matyti. Turbūt koks nors žvėris. Smulkus. Lietuvoje nesiveisia meškos, o vilkai, jei jų ir yra, prie miestų nesiartina. Ji nusišypsojo.

Praėjusi eglaites atsidūrė lapuočių miško supamoje laukymėje. Pakėlė galvą norėdama įsitikinti, kad saulė dar nepatekėjusi. Antraip visas jos sumanymas nueis niekais. Jai reikia miglos, reikia rūko, kad nuotraukos išeitų meniškos. Pilki debesys, slenkantys virš galvos, atrodė lyg šešėliai, priminė jaukias pabaisas. Kai kur pro juos prasišvietė giedras dangus, nors žydru jo negalėjai pavadinti. Tiesioginiai saulės spinduliai dar nebuvo jo palietę.

Jau norėjo žingsniuoti toliau, bet staiga kažkas danguje patraukė jos dėmesį. Tarsi šmėkštelėjo ir pranyko. Ji kiek pastovėjo suintriguota. Nieko. Turbūt pasivaideno, bet staiga vėl kažkas šmėkštelėjo. Ne, nepasivaideno. Ji aiškiai matė tarytum kokį šešėlį. Audra laukė užvertusi galvą. Netikėtai išvydo paukštį. Didžiulį pilką paukštį padebesiuose. Net iš tokio atstumo jis atrodė didelis. Kybojo danguje, į šonus išskleidęs plačius sparnus. Tai buvo erelis. Pats tikriausias erelis. Iš kur jis virš Vilniaus? Juk čia ne Pamyras, ne Alpės, ne Karpatai. Čia nėra erelių. Pasitaiko jūrinių erelių prie Baltijos, bet Vilnius – kitame Lietuvos krašte.

Erelis sklandė laisvai, sukdamas didžiulius ratus. Jis tai išnykdavo iš akiračio, tai vėl pasirodydavo. Ji panūdo išsitraukti fotoaparatą. Erelis virš Vilniaus! Koks būtų kadras. Bet netrukus suprato, kad sumanymas niekam tikęs. Pirma, norint pritraukti erelį, būtina pasistatyti stovą, tam sugaištų brangaus laiko. Saulė pakils, migla išsisklaidys, o jai reikia fotografuoti ne erelius, o miestą rūke. Antra, kaip ji įrodys, kad erelis nufotografuotas virš Vilniaus, o ne kur nors Alpėse? Iš šios miško laukymės miesto nesimato.

Atsidususi Audra patraukė tolyn vingiuojančiu takeliu. Dabar jai reikėjo pasukti į dešinę. Ji ne pirmą kartą šioje vietoje, ne pirmą kartą iš čia fotografuoja miesto panoramą, pažįsta kiekvieną medį. Todėl ir nebijo. Štai žaibo perskeltas ąžuolas, viena jo pusė nudžiūvo, o kita tebežaliuoja. Ąžuolai lapus numeta paskutiniai. O kartais visą žiemą išstovi su parudusiais, nors ir užsnigtais. Už ąžuolo prasideda krūmai, o už jų – jau trys kryžiai.

Takelis vingiavo tarp krūmokšnių. Audra mėgavosi mauduliu kojų raumenyse, oro gaiva, rytu. Nuotaika buvo puiki. Ūmai ji riktelėjo.

Ant takelio gulėjo beveik visiškai baltas negyvas balandis. Snapas pražiotas, akys užmerktos, kojelės pastirusios. Jokių sužeidimo ženklų. Tai kodėl jis negyvas? Kodėl vidury takelio? Ją nupurtė. Paukštis priminė mirtį. Jos pačios mirtį. Priminė, kad šiame pasaulyje esama mirties. O ši mintis viską gadino.

Audra atsargiai peržengė balandį ir nužingsniavo toliau. Stengėsi negalvoti apie tai, ką matė. Bet nuotaika pasikeitė. Žmogaus siela kaip tie debesys danguje. Nepaliaujamai mainosi. Ir reikia sulaukti saulės, kad ją apšviestų. Krūmai baigėsi, pro medžius švietė trys balti kryžiai.

Štai ir priėjo. Didumo sulig keliais žmonėmis, kryžiai stūksojo aukštai virš galvos.

Vilnių pamatė tokį, kokio ir norėjo. Nerealų. Ryto rūke kyšojo tik bažnyčių bokštai, cerkvių kupolai, raudoni aukštesnių namų stogai. Žemiau – pieno jūra. Pieno jūra, į kurią nugrimzdo Lietuvos sostinė: žmonės, pirmosios mašinos, gatvės. Negalėjai nieko įžiūrėti. Tai ne miestas, o sapnas, pagalvojo Audra. Pasaka.

Pradėjo ruošti aparatūrą darbui. Pirmiausia trikojis. Jį reikia išlankstyti. Štai taip. Įsmeigti kojeles kuo giliau į žemę. Tada prie fotoaparato prisukti ilgą objektyvą. Ji pritvirtino brangų aparatą prie stovo. Įjungė. Ekrane pasirodė vaizdelis kaip iš atviruko. Kaip tik tuomet pirmasis kol kas dar nematomos saulės spindulys nuspalvino dalį rūko šviesiai rožiniais tonais. Nuostabu. Fantastiškas kadras. Vyriausioji redaktorė bus patenkinta. Gal net įdės nuotrauką ant viršelio.

Audra ėmė karštligiškai fotografuoti, skubėdama išnaudoti kiekvieną akimirką. Ji ne pirmą kartą fotografavo ryto peizažą ir žinojo, kad netrukus, po kokių dešimties minučių, šis reginys išnyks. Spalvų gama ir visas vaizdas keisis kas mirksnį. Kone kas sekundę spragsėjo fotoaparatu – paskui, namie, kompiuteryje atrinks geriausius kadrus. Daugelis galvoja, kad talentingas fotomenininkas iš anksto numato kadrus, nustato tinkamą atstumą, išlaikymą, diafragmą. Žinoma, tai irgi svarbu, bet svarbiausia būna paskui. Tai tavasis grožio pojūtis, tavoji intuicija leidžia iš tūkstančio kadrų atrinkti tris. Arba penkis. Pačius geriausius. Tokius, kurie pataikys tiesiai į žiūrovų širdis. Kaip pataikė į tavąją.

Vieną akimirką objektyve ji išvydo erelį. Tą patį. Jis didingai sklandė virš Vilniaus! Kadaise, stažuodamasi Prancūzijoje, matė tokių erelių virš Grenoblio. Bet ten juk Alpės. Grenoblis jai kažkuo priminė Vilnių. Galbūt tuo, kad yra slėnyje, tarp kalnų. Dauboje. Tik Vilniuje ne kalnai, o kalvos. Tai miestas, besislepiantis tarp kalvų. Ir ant vienos jų ji dabar stovi. Audra sugavo erelį kadre ir, sukdama fotoaparatą ant stovo jam pavymui, pritraukė vaizdą. Teleobjektyvas ilgas, galima dar labiau priartinti. Štai taip. Tarsi būtų visai šalia. Grobuonies snapas, išsprogusios valingos akys. Didžiulis, netelpantis į kadrą sparnų mostas. Geležiniai nagai, kuriais kaip replėmis sugniaužia auką. Iš arti jis gąsdinantis. Bet ir nuostabus. Laisvas dangaus erdvėje. Audra negalėjo juo nesižavėti. Jo galia. Jo valia. Jam nepažįstamas žmogiškas gailestis, užuojauta, supratingumas. Jo tikslas – nužudyti ir suryti. Jis laukinis. Ir ta laukinė prigimtis, ta beatodairiška valia kerėjo. Joje slypėjo nežmoniška jėga.

Ji jau padarė keliasdešimt nuotraukų. Erelis vis išnykdavo iš kadro, ir jį vėl tekdavo gaudyti. Jai pavyko jį nufotografuoti virš miesto. Virš rūko piene skendinčio viduramžiško Vilniaus. Niekas nepatikės, kad čia ne fotomontažas. Kad tai realus erelis virš realaus Vilniaus.

Kaip ji ir manė, per dešimt minučių saulė pakilo virš horizonto, dažydama jį vis ryškesnėmis spalvomis. Galiausiai beveik visi regimieji efektai išnyko. Saulės šiluma vijo rūką iš miesto. Vis daugiau realizmo, vis daugiau konkretumo. Apačioje jau matėsi mašinos, troleibusai, per miestą vingiuojanti ir gražiai jį perskirianti Neris. O kitoje upės pusėje – pastaraisiais dešimtmečiais pastatyti dangoraižiai, kurių Audra nemėgo. Iki dangoraižių miestas buvo toks, kokį jį matė daugybė čia gyvenusių kartų. Jie gadino vaizdą. Dar gerai, kad suplanavo juos už senojo miesto ribų, kitapus upės. Bet fotografuojant panoramą kaskart reikėjo stengtis, kad jie nepatektų į kadrą.

Ji ėmė krautis aparatūrą. Darbas baigtas. Mėgavosi mintimi, kaip grįš namo (vyras su dukra turbūt tebemiega) ir sės prie kompiuterio peržiūrėti ir atrinkti kadrų. Visiškoje vienatvėje. Tai buvo jos laimės akimirkos. Gyvenimo mirksnių įamžinimas, pergalė prieš laiką. Bėgant metams Audrai vis darėsi aiškiau, kur slypi jos profesijos žavesys. Ji kovoja su laiku, su mirtimi. Fotografijos, jei jos meninės, yra pati amžinybė. Jautėsi esanti susieta su amžinybe. Jos tarnaitė. Jos ambasadorė.

Lankstydama trikojį, Audra galvojo apie dukrą. Mažytį gražų žvėriūkštį, gyvą lėlę, kuri yra ir bus jos tąsa šiame gyvenime. Apskritai ji kažkodėl norėjo berniuko, bet kai gimė duktė, apsidžiaugė. Berniukas bus paskui, pasakė ji sau tada gimdymo namuose. Mažytis kūnelis, gulintis jai ant pilvo, kada nors taps moterimi kaip ji pati. Pastos, gimdys… Turbūt ne visai normalu taip galvoti apie ką tik gimusią dukrą? Šmėstelėjo mintis apie vyrą. Jis vėlai grįžo iš darbo ir dabar, šeštadienį, turbūt dar saldžiai miega. Ji atrinks kadrus, nusirengs ir atsiguls šalia vyro. O rytoj – sekmadienis.

Susidėjusi krepšį, takeliu patraukė žemyn. Žiūrėti į jau išryškėjusį realų Vilnių nepanoro. Įsivaizdavo, kaip nusileidusi į miestą išvys troleibusus, mašinas, stotelėje girdės žmonių pokalbius apie niekingus reikalus, kuriais jie gyvena, ir nusipurtė.

Praėjusi pro medžius, atsidūrė prie krūmų ir prisiminė negyvą balandį, gulintį ant takelio. Nesinorėjo vėl jo pamatyti. Bet kito kelio nėra. Negi su krepšiu brausis per brūzgynus. O štai ir žaibo perskeltas ąžuolas. Keista, bet balandžio ant takelio nebėra. Pirma jis ten tikrai buvo. Kur galėjo dingti tokį ankstų rytmetį? Kas septintą ryto laipios po Vilniaus kalvas? Veikiausiai nusitempė koks žvėrelis. Kitas paaiškinimas neatėjo į galvą.

Štai ir eglynėlis. Staiga pajuto, kad nori šlapintis. Taip skubėjo čia atkakti dar iki patekant saulei, kad nespėjo namie užeiti į tualetą. Įlindo giliau, padėjusi krepšį nusismaukė kelnes ir pritūpė. Šlapinosi ir žiūrėjo į eglutę. Gražūs kankorėžiai. Kaip gerai, kad esama visžalių medžių. Kas būtų, jei visi medžiai pusei metų liktų nuogi? Už eglutės kažkas bolavo. Iš pradžių neatkreipė į tai dėmesio. Bet kai atsistojo, užsimovė kelnes, jau aiškiai pamatė kažką akinamai baltą tarp šakų. Palikusi krepšį nuėjo pasižiūrėti. Paskui ji keiks save už tą smalsumą.

Po akimirkos ji suriko nesavu balsu. Širdį veriantis riksmas nuskriejo virš Vilniaus kalvų ir sugrįžo tolimu aidu. Tą siaubo klyksmą, ko gero, girdėjo ir apačioje. Ji nesiliovė rėkusi bėgdama šalin ir klupdama, vilkdama rankoje krepšį. Ją visą purtė. Ašaros tekėjo upeliais. Atrodė, kad kažkas vejasi iš paskos. Kartą net stvėrė už peties (tai tebuvo šaka). Keliskart parkrito, užkliuvusi už išsikišusių medžio šaknų. Skaudžiai susitrenkė kelius, alkūnes. Kraujas sroveno iš nubrozdintos odos, bet ji to nejautė. To, ką pamatė už eglės, ji nepamirš niekada.


13.

Jis stovėjo užvertęs galvą. Erelis sklandė virš miško, jau dešimt minučių sukdamas vis didesnius ratus. Jis sušvilpė, paskui dar ir dar kartą. Erelis mostelėjo sparnais ir ėmė leistis.

Į miestą! Į miestą! – sušuko jis, rodydamas į Vilniaus pusę, ir sušvilpė kitaip. Erelis pakybojo virš jo ir staiga suplasnojęs sparnais šovė virš miško, dingo už jo.

Jis patraukė namo. Prie namo išsiėmė pultą ir paspaudė mygtuką – vartai automatiškai atsidarė. Tvora buvo aukšta, virš galvos. Aklina. Niekas negalėjo pamatyti, kas kieme.

Lygiai taip pat automatiškai vartai užsidarė, spragtelėdami užraktais. Užlipęs laiptais, jis klestelėjo į pintą krėslą terasoje. Ilgai sėdėjo užmerkęs akis. Paskui atsistojo ir įžengė vidun. Praėjęs pro holą su židiniu, vonią, tualetą, pasuko į kairę. Ten, namo gilumoje, atrakino duris.

Kambaryje ant stalo stovėjo trys kompiuteriai. Atsisėdo prie vidurinio ir įjungė. Po keliolikos sekundžių išvydo miestą. Erelis skrido virš judrios magistralės. Kaip greitai jis sugebėjo nuskristi, pagalvojo. Treniravo jį trejus metus. Pradėjo, kai buvo visai jauniklis. Dabar jis turėtų skrieti virš Vingio parko. Virš estrados. Ten šiuo metu būna nemažai žmonių. Jam reikia patikrinti, ar erelis suprato įsakymą. Jiedu dvi savaites važinėjo į Vingio parką treniruotis. Erelis turėtų prisiminti tą vietą.

Estrada, kurioje vyko didžiulės dainų šventės, pagaliau pasirodė monitoriaus ekrane. Šaunuolis, suka ratus virš estrados, kaip ir buvo jį mokęs.

Priartino vaizdą. Kairioji kamera vis dėlto pakrypusi. Reikia geriau pritvirtinti. Dešinioji rodo puikiai. Jis matė kaip ant delno žmones apačioje. Būrelis vaikų pastebėjo erelį ir rodė į jį pirštais. Galėjai iš arti apžiūrėti jų veidus. Štai tos mergytės akys rudos. Vaizdo kameros aukščiausios kokybės, amerikietiškos, karinės. Bet Rusijoje visko gali nusipirkti. Jei turi pinigų.

Apsukęs keletą ratų, erelis nuplasnojo link upės. Pusnuogiai vaikinai ir merginos taškėsi šaltame vandenyje. Kvailiojo ir juokėsi. Vaizdo kamerose buvo įtaisyti tokie jautrūs mikrofonai, kad jis išgirdo jų juoką, kai erelis nusileido žemiau. O štai kažkas susikūrė laužą prie vandens. Kažką kepa. Jis sumažino vaizdą. Aha, pasuko Žvėryno link, skrenda namo. Gerai.

Staiga vaizdas ėmė keistis. Žemė greitai artėjo. Ką jis daro? Jis negali nutūpti ant žemės! Kaip pakils? Ereliui, turinčiam tokio ilgio sparnus, sunku atsiplėšti nuo žemės.

Pagaliau jis suprato ir atsiduso. Šelmis. Staiga pamatė – visai iš arti, per visą ekraną – pelę. O gal tai buvo žiurkė. Nespėjo įžiūrėti, nes ji sucypė, ėmė blaškytis, ir viskas. Nutilo. Erelis ją pačiupo skrisdamas. Ir žemė vėl tolsta. Dabar jis skrenda virš Vilniaus į priemiesčių pusę. Aiškiai, kaip iš lėktuvo, matyti automagistralė. Tiesa, miesto garsų nebesigirdi, pernelyg aukštai – girdėti tik sparnų vasnojimas. Ir dar – kaip plaka erelio širdis.

Jis atsistojo ir nuėjo į kabinetą. Įsitaisęs už stalo ilgai žvelgė į kieme geltonuojančią akaciją. Paskui atvertė kilimą ir iš slėptuvės po grindimis išsiėmė sąsiuvinį. Įspraudė grindlentę į vietą, uždengė kilimu. Sąsiuvinyje pažymėjo datą, laiką ir ėmė greitai rašyti. „Svarbiausia – niekam nesukelti skausmo. Svarbiausia, kad niekas nekentėtų. Svarbiausia būti šešėliu. Jei esi šešėlis, tavęs nėra. Bet tikroji būtis – šešėlyje. Šviesoje – žaidimas, apsimetinėjimas.“ Pagalvojęs pridūrė: „Mirties nėra, nes kūnas sąlyginis. Dievas – pirmasis pasaulio žudikas. Per dieną jis nužudo tūkstančius. Dešimtis tūkstančių. Bet tai ne žmogžudystė – tik kūno atėmimas. Gyvybė amžina.“

Jis tyliai nusijuokė. Niekada iki šiol nebuvo toks patenkintas savimi. Viskas ėjosi pagal planą. „Pienas priklauso ne moteriai – jis visų. Kaip sėkla nepriklauso vyrui – ji Dievo.“

Jis luktelėjo ir plunksna vėl ėmė bėgioti puslapiu. „Kokią teisę moteris turi į savo pieną? Visas visų pasaulio moterų pienas – mano. Turiu teisę į jį. Žmonės klysta manydami, kad jų kūnas priklauso tik jiems. Jie nėra kūnas. Kada nors jie tą supras. Kai jo neteks. Visi kūnai priklauso amžinam Dievui. Kūnas – tik regimybė. Dūlėsiai. Niekas.“

Perskaitė ką parašęs ir liko patenkintas. Išsakė tai, ką jautė.

Atsilošė į kėdės atkaltę ir vėl įsistebeilijo į geltoną akaciją už lango. Protarpiais nuo šakelės nukrisdavo lapas ir lėtai nusileisdavo ant žemės. Jis užsimerkė ir išvydo savo motiną. Jauną, trisdešimtmetę, artimą. Nuogą. Ji jo nesidrovėjo, iš dušo nuoga eidavo pro jį į miegamąjį pasiimti chalato. Stambios jos krūtys sulig kiekvienu žingsniu lingavo į kairę ir dešinę, aukštyn ir žemyn – kaip dvi didžiulės medūzos. Jam tada buvo treji. O gal penkeri. Su kiekvienu energingu, veržliu žingsniu jai tryško pienas. Ji matė, kad jis žiūri, ir juokėsi. „Kvailiukas, mano kvailiukas.“ Perbraukė ranka jam per galvą ir praėjo pro šalį. Dabar matė ją iš nugaros. Gražų nugaros linkį, liekną liemenį, stambius sėdmenis. Negalėjo atplėšti žvilgsnio.

Ūmai regėjimas pasikeitė. Iš atminties iškilo diena, kurios niekuomet nepamirš. Išvakarėse jiedu nuvažiavo pas giminaičius į tolimą kaimą. Ten kažkas vedė. Ar tekėjo. Jau nepamena, viskas kaip rūke. Prisimena tik viena: jiedu už namo, sode, jis pasišaukė motiną iš užstalės, pilnos apygirčių svečių. Gailiai prašo: „Duok, aš noriu, na duok.“ Siekia jos krūtinės. Jam beveik septyneri. Motinai jis kone iki peties. Ji juokiasi. „Tu jau suaugęs vyras – tau negalima.“ Bet jis žino, kad jinai tik erzina. „Negali visą gyvenimą gerti mano pieno – pažiūrėk, koks tu dičkis.“ – „Aš noriu, duok!“ Jis tiesia rankas prie motinos krūtinės, užverčia raudonus marškinėlius, tempia už liemenėlės krašto. „Besarmati, na eikš, čia, už krūmų.“ Jiedu užlenda už juodųjų serbentų, čia ištisa jų plantacija. Motina sėdasi ant žemės, pasikelia palaidinę, liemenėlę ir ištraukia pritvinkusią krūtį: „Na, besarmati, žiūrėk, ką padarei – kokį tešmenį man nužindai. Aš kaip karvė.“ Jis padeda galvą jai ant kelių, suima krūtį abiem rankom ir užmerkęs akis žinda. Šiltas saldus pienas liejasi tiesiai į gerklę. „Turėjau seniai tave atjunkyti.“ Jis nesiklauso, įnirtingai darbuojasi burna ir rankomis. „Jautuk tu mano, jautuk“, – švelniai glaudžia jį prie savęs. Jis žinda, kol pienas baigiasi. Kurį laiką čiulpia tuščią krūtį. „Na ką, nori dar, jautuk?“ Jam patinka, kad jinai jį vadina jautuku. Siekteli antros krūties. „Na, kvaileli tu mano, ką su tavimi darysiu? Tu mane ir dvidešimties sulaukęs žįsi? Žiūrėk, ką pridarei. Dėl tavęs man pienas nesibaigia. Kokia gėda. Turiu nešioti įklotus, visi marškinėliai šlapi, nes tu mane pavertei karve. Dabar esu priklausoma nuo tavęs. Laukiu, kol išžįsi. Antraip prasidės mastitas. Ar tai gerai? Besarmatis.“ Jis tyli ir laukia. Jai reikia išsikalbėti. „Turiu slapstytis. O tu vis prašai, zyzi. Tau ne gėda? O jei tavo draugai sužinos? Štai imsiu ir papasakosiu.“ Jis žino, kad jinai tik erzina.

Kai traukia iš liemenėlės pritvinkusią antrą krūtį, pienas švirkšteli jam į veidą. Godžiai jį nulaižo nuo lūpų. Ieško spenelio. Sunki, minkšta, prakaituota krūtis gula jam ant veido. Nėra kuo kvėpuoti, bet jis neskuba išlįsti iš po jos. Godžiai stveria didelį kietą spenelį. Įtraukia giliai į burną, kone iki gerklės. Pienas liejasi srautu. Tiesiai į stemplę. Šiltas, saldus. Godžiai, kvėpuodamas pro nosį, jį traukia. Vieną akimirką užsiryja, ima smarkiai kosėti. „Na, na, kur skubi? Niekur nedings, jis tavo. Nagi!“ Motina paverčia jį sau ant kelių ir daužo per nugarą, kad atsikosėtų. Kai nurimsta, vėl paguldo ant nugaros, baksteli krūtimi į veidą. „Ryk, pabaisa tu mano.“ Jis iščiulpia krūtį. Iki paskutinio lašo. Paskui dar kiek pačiulpia. „Viskas, viskas, pakaks, tu man kandi!“ Motina jėga jį atitraukia, slepia krūtis liemenėlėje, nuleidžia marškinėlius. „Patenkintas?“ Jis nieko nesako, įsikniaubęs į jos pliką karštą pilvą. „Na, ką aš su tavimi darysiu? A? Tu jau mokinys, taip nebegalima. Štai imsiu ir nuo pirmadienio liausiuos davusi.“ – „Ne! Ne! Prašau!“ – pravirksta jis. „Tyliau! – maldo motina. – Kas nors išgirs ir ateis.“ Jis ir toliau garsiai rauda. „Na gerai, gerai, dar gausi. Bet tai negali trukti amžinai.“ Nuo jos žodžių jis pamažu rimsta. „Reikia eiti, mūsų ten, ko gero, ieško“, – sako motina pakildama.

Kitą dieną jos nebeliko. Motina vairavo namo dainuodama. Priešais važiavęs vilkikas, likus šimtui metrų iki jų, išlėkė į priešpriešinę kelio juostą. Galimybės išgyventi jie neturėjo, skriejo apie šimtą kilometrų per valandą. Taip buvo parašyta byloje, kurios po daugelio metų išsireikalavo policijos archyve. Jis liko gyvas tik todėl, kad sėdėjo dešinėje, – stipriausias smūgis kliuvo į kairį šoną. Ir dar todėl, kad buvo mažesnio ūgio. Jį nubloškė po daiktadėže. Atvažiavę gelbėtojai vos pamatė. Ištraukė tik supjaustę mašiną. Jam buvo sulaužytos abi kojos, šonkauliai, ranka. Bet Dievas išsaugojo gyvybę. Kodėl? Jis viską prisimena. Prisimena dainuojančią motiną. Zigzagais lekiantį vilkiką. Baisų motinos klyksmą – paskutinius jos žodžius: „O Viešpatie!“ Bet baisiausia laukė vėliau. Ligoninėje. Vaikų namuose, kur jį išsiuntė po ligoninės. Sakė, kad jis atsigaus po dvejų trejų metų. Apsiriko. Praėjo dešimtmečiai. Jis dar neatsigavo. Tą akimirką jis neteko ne tik motinos. Jis neteko visko. Viso pasaulio. Jis mirė ten, tą akimirką. Toliau gyveno jau nebe jis.

Artimų giminaičių, kurie būtų norėję jį pasiimti, neatsirado. Motinos tėvai jau buvo mirę, o tėvo jis neturėjo. Niekada. Kai imdavo klausinėti apie jį, motina sakydavo: „Aš tavo tėvas.“ Ir viskas. Taip ir nesužinojo, kas jis buvo. Galbūt kur nors dar gyvena? Paliegęs silpnas senis. Jis nekentė jo.

Vilkiko vairuotoją nuteisė penkeriems metams. Viso labo penkeriems. O į laisvę išėjo po dvejų. Jo brolis dirbo policijoje. Buvo sumokėta kam reikia. Kalta pripažino jo motiną. Jis užaugęs susirado liudytojus, kurių parodymai yra byloje. Jie matė, kad vilkikas lėkė neleistinu greičiu. Ties posūkiu reikėjo sulėtinti iki penkiasdešimties kilometrų. Vilkikas buvo sunkus, su priekaba. Sumažino tik iki septyniasdešimties. Posūkis buvo staigus – jį užnešė į priešpriešinę eismo juostą. Jis net surado žmogų, kuris tada dirbo policijoje. „Kam tau tai? – paklausė šis. – Tau geriau nežinoti. Vis tiek jos iš mirusiųjų nebeprikelsi.“ Bet jis neatlyžo. Pasiūlė pinigų. „Kam man tavo pinigai? – atkirto jau seniai į pensiją išėjęs policininkas. – Jis buvo girtas. Girtas, supranti?! Trys promilės!“ Bet byloje apie tai nė žodžio. „Ką, nežinai, kaip tas daroma? – atsakė į jo nuostabą. – Tavo motinai jau vis tiek, o tas padugnė nenorėjo sėdėti dvylikos metų. Vienas popierėlis – ir vietoj penkių gauni dvylika. Yra skirtumas?“

Jie išėmė tą popierėlį iš bylos. Popierėlį su promilėmis. Už viską buvo sumokėta. Popierėlis dingo. Ir jis turi gyventi tokioje visuomenėje? Taikstytis su tokia sistema? Ji atėmė iš jo tai, kas brangiausia. Atėmė rojų. Rojų, kuriame jis gyveno septynerius metus.

Vaikų namuose jis buvo nesuvaldomas. Rėkė ir laužė viską, kas pasitaikydavo po ranka. Puldavo kumščiais personalą. Juo užsiėmė psichiatrai. Potrauminis sindromas. Išgulėjo beprotnamyje pusmetį. Išėjo lyg ir ramus. Gydytojai nusprendė, kad potrauminis sindromas praėjo. Bet jis nepraėjo. Tokie dalykai negali praeiti.

Jis atmerkė akis. Ilgai negalėjo suprasti, kur esąs. Jau seniai gyveno ne šiame pasaulyje. Ne šiame laike.

Užvertė dienoraštį ir vėl paslėpė po grindimis. Pažvelgė į laikrodį.

Saulė jau leidosi už miško. Sparčiu žingsniu nuėjo per pievą jo link. Metas. Jis jau turi būti čia. Bet erelis nesirodė. Ėmė nerimauti. Visada pasidarydavo neramu, kai paukštis negrįždavo laiku. Kas jam galėjo nutikti? Stovėjo ir žiūrėjo į raudoną saulę. Į purpurinį saulėlydį. Kurgi jis? Ūmai širdis džiaugsmingai suplakė. Saulėlydžio fone, plasnodamas sparnais, skrido didžiulis paukštis. Jis buvo nuostabus. Ašaros jam ištryško iš akių. Galbūt tai vienintelis man likęs dalykas, pagalvojo. Jis ir dangus.

Išvydęs jį, erelis ėmė sklęsti, o paskui krito. Tiesiai jam po kojų.


35.

Butkus namo grįžo vėlai. Paskambino tėvas, paprašė užvažiuoti. Pasiskundė, kad blogai jaučiasi. Komisarui smilktelėjo sąžinė: visai pamiršo tėvą. Taip, jis gaudo pavojingą nusikaltėlį. Bet ar darbu galima pasiteisinti, kad pamiršo tėvą? Štai ir Eglei neatskambino, o jai tikriausiai reikėjo jo paramos po to siaubingo įvykio. Ji juk ten, Saudo Arabijoje, viena tarp svetimų… Paskambino tik po pokalbio su Simona.

Taigi, užuot patraukęs namo, Butkus leidosi pas tėvą. Ilgai riedėjo per miestą, pagaliau išvažiavo į greitkelį ir iškart pasuko į kairę. Kelias vingiavo laukais. Kodėl negalėjo nutiesti tiesaus, juk laukai? Purškė smulkus lietutis. O Stokholme jau žiema, sniegas… Norėjosi miego. Vis dėlto nepailsėjo po kelionės. Tokiu metu Augustina veikiausiai jau bus namie. Nepavyks nuoširdžiai, akis į akį pasišnekėti su tėvu.

<…>

Slegiamas kažkokio liūdesio užvedė variklį. Ten, svetimuose namuose, kur švietė du langai, gulėjo sergantis tėvas. Iš dangaus vėl krito bjaurus lietus. Kad tik greičiau pasnigtų. Jis taip ir neparagavo Augustinos pyrago. Atsiprašė. Pasakė, kad labai skuba. Nors šiandien per daug neskubėjo. Bet nesinorėjo sėdėti trise. Jis nežinojo, apie ką kalbėtis su Augustina.

Kai išsuko iš autostrados į miško kelią, buvo jau visai tamsu. Netoli namų ant jo vos neužlėkė baltas fordas, iššokęs iš už staigaus posūkio. Kelias buvo geras, asfaltuotas, bet visą laiką vingiavo mišku. Subolavo nepažįstamas vairuotojo veidas. Akimirksnį pasirodė, kad kažkur jau matė tas akis. Bet pastaruoju metu jam daug kas rodosi.

Namas stūksojo tamsus. Reikėjo palikti šviesą bent prie laiptelių. Nemalonu grįžti į tamsius namus. Na ir vagims šviesa būtų ženklas, kad namai ne tušti. Ačiū Dievui, jo dar niekas neapvogė. Bet vagysčių jų rajone jau pasitaikė. Butkus atsidarė vartus, įvažiavo į kiemą, vartus uždarė. Įėjo į namą.

Viryklės liepsna ir vos girdimas dujų šnypštimas visiškai jį nuramino. Gerai, kad aplankė tėvą, pasikalbėjo apie Eglę. Pasidarė lengviau. Laimingi tie žmonės, kurie turi su kuo pasikalbėti, pasidalinti jausmais. Kava buvo beužverdanti. Butkus triskart nukėlė kavinuką ir vėl uždėjo ant ugnies. Tai buvo varinis kavinukas, parsivežtas iš Indijos. Sunku patikėti, kad jis lankėsi Indijoje.

Susipylė kavą į puodelį. Reikia paskambinti Nikanorovui, gal ką girdėjo apie Tarailą. Pamiršo paklausti. Keldamas puodelį prie lūpų pirmam gukšniui, atsisuko į langą. Vyzdžiai išsiplėtė, iš netikėtumo jis siurbtelėjo deginančios kavos ir nusiplikė gerklę. Ilgai kosėjo. Atgavęs kvapą prisikišo prie stiklo. Ant priklijuoto iš lauko pusės lapo didžiosiomis raidėmis buvo parašyta: AŠ VISADA TAU UŽ NUGAROS. Jis atpažino tas kreivas spausdintines raides, tą patį nemokšišką, nevykusį piešinį, vaizduojantį sklandantį erelį.

Pasigirdo beldimas į duris. Komisaras pašoko ir puolė į kabinetą, iš po popierių apatiniame stalo stalčiuje išsitraukė tarnybinį pistoletą. Ant pirštų galų priėjo prie durų ir staigiai jas atidarė, taikydamasis į nekviestą svečią.

Аi! – išgirdo aiktelėjimą ir tik paskui pamatė moterį, kuri laikydamasi už širdies lėtai sėdosi ant terasos grindų.

Dovanokit, dėl Dievo meilės, – pasakė Butkus, slėpdamas pistoletą kišenėje.

Tai buvo kaimynė iš kairės. Kokių šešiasdešimties. Negalėjo prisiminti, koks jos vardas. Jie čia – kaip, beje, visoje Lietuvoje – nelabai bendravo su kaimynais. Sveikindavosi, ir tiek. Niekada nesilankė vienas kito namuose.

Dovanokite, tiesiog šiandien buvo sunki diena, ir aš… – nežinojo, kaip jai paaiškinti savo poelgį. – Jums negera? Užeikite, duosiu gurkšnį viskio. Ar kavos.

Ne, ne, ačiū, – sunkiai, jo padedama (jis prilaikė ją už alkūnės), atsistojo. – Tiesiog norėjau jus perspėti…

Perspėti?

Taip. Pas jus per tvorą šiandien lipo kažkoks tipas. Pati mačiau.

Ar galėtumėte jį apibūdinti?

Nelabai, jau buvo sutemę.

Kaip jis buvo apsivilkęs?

Tamsia striuke. Ir… Ne, nespėjau įsižiūrėti.

Kokio ūgio?

Vidutinio. Kaip jūs.

Aš ne vidutinio, žemesnis.

Na, gal kiek aukštesnis. Bet neaukštas.

Ką dar įsidėmėjote?

Nieko. Bet mašiną atsimenu.

Balta?

Iš kur žinote?

Baltas fordas?

Regis, taip…

Ar seniai jis čia buvo?

Prieš pat jums grįžtant. Maniau, kad tai jūs parvažiavote, bet atpažinau, kad mašina ne jūsų. Pagalvojau, pas jus svečiai. Bet svečiai nelaipioja per tvorą. Mes čia nuošaliai gyvename. Bijau viena namuose būti. Po to, kai praeitais metais apvogė seserį. Juk jis dabar įjunks čia vaikščioti.

Kas? Vagis?

Na taip.

Neįjunks, nusiraminkite. Jis ne vogti buvo atėjęs.

Iš kur žinote?

Sakau, vadinasi, žinau.

Ji atidžiai pažvelgė į Butkų ir atsiduso. Žinojo, kad jis dirba policijoje. Regis, tai ją ramino.

Aš jau eisiu.

Labai ačiū.

Nėra už ką. Ačiū Dievui, kad esate šalia.

Jei tik kas, skambinkite. Iškviesiu policiją.

Juk pats esate policija.

Pajuokavau. Būtinai pats ateisiu į pagalbą. Juk matėte, kad turiu kuo apsiginti.

Na taip, taip…

Kaimynė aiškiai dar nebuvo atsigavusi po šoko. Jis palydėjo ją iki vartelių ir grįžo į namą.

Apsimovė gumines pirštines, paėmė iš koridoriaus taburetę, išsinešė į lauką ir pasistatė prie lango. Pasilypėjęs ant taburetės atsargiai, stengdamasis neįplėšti, atklijavo nuo stiklo lipniąją juostą ir nuėmė grasinimą.

Įėjęs vidun surinko Nikanorovo numerį.

Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2023 m. Nr. 10 / Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį.

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Jaroslavas Melnikas. Išvyka prie ežero

2022 m. Nr. 11 / Žaliuose lapuose skęstančios šakelės pačios savaime judėjo tai šen, tai ten, lyg gyvos. Ir kiekvienas lapelis turėjo savo judėjimo trajektoriją. Ir apšviesti besileidžiančios saulės spindulių, į jį skriejo purpurinės ir violetinės spalvos debesys

Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš

2021 m. Nr. 1 / Romano fragmentas / Norėdamas atsikratyti panikos, nusprendžiau pabendrauti su kokių keturiasdešimties moterimi iš dešinės. Visą laiką, kol kalbėjausi su mergina iš kairės, ji tylėdama gėrė savo gėrimą.

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

Elžbieta Banytė. (Sur)reali anoreksija

2015 m. Nr. 3 / Jaroslavas Melnikas. Anoreksija . – Vilnius: Alma littera, 2014. – 200 p.

Vaiva Markevičiūtė. Ar unikalus visada reiškia geras?

2014 m. Nr. 7 / Jaroslavas Melnikas. Maša, arba Postfašizmas. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 248 p.

Jaroslavas Melnikas. Alternatyvioji Lietuva, arba Apie propagandos naudą

2014 m. Nr. 3 / Protingas žmogus niekad pernelyg netikės realybe. Tam nereikia būti budistu – juk realybė sukuriama mūsų smegenyse. Ir šiandieninė Lietuva – tik fikcija. Gyvename ne realioje Lietuvoje. Kas yra realybė?

Viktorija Pukėnaitė. Prancūziškos laimės paslaptys ir lietuviško optimizmo paieškos

2013 m. Nr. 11 / Jaroslavas Melnikas. Paryžiaus dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – 176 p.

Dovilė Šuminskaitė. Rudoji saulė irgi teka, arba Postfašizmas 3897-aisiais

2013 m. Nr. 10 / Naujausią Jaroslavo Melniko romaną „Rudoji saulė, arba Postfašizmas“ galima įvardyti kaip savotišką prieš tai išleisto romano „Tolima erdvė“ (2008) tąsą. Abiejuose kūriniuose vaizduojama represyvi, totalitarinė…

Jaroslavas Melnikas. Imperatorius. Farsas alegorija

2013 m. Nr. 8–9 / Įsikišate į žmonių likimus ir nukreipiate taip, kaip panorite. Atnešate laimę ir nelaimę, priverčiate žmones verkti iš laimės ir klykti iš skausmo bei siaubo. Visi tie slapčiausi dalykai, iš kurių susideda žmogaus gyvenimas, jūsų rankose.