literatūros žurnalas

Eglė Marija Frank. Pasimatymas

2019 m. Nr. 4

Eglė Marija Frank gimė 1975 m. Vilniuje, mokėsi 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Šv. Kristoforo gimnazija), Balio Dvariono vaikų muzikos mokykloje baigė smuiko klasę, Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Nuo 2016 m. publikuojasi dvisavaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.
„Pasimatymas“ pratęsia „Šiaurės Atėnuose“ spausdintų kūrinių ciklą „Dukra“, „Iš vienatvės epizodų“, „Pabėgusio briedžio metas“, „Jaučio širdys“.

Pamoka baigsis lygiai už ketvirčio valandos – ji sekė elektroninį laikmatį, padėtą taip, kad klasėje sėdintys mokiniai jo nepastebėtų. Keturi skaičiai, sunarstyti iš brūkšnelių, tarp jų, it pulsas, mirksi dvitaškis – sekundės. Jau kurį laiką matė, kad ketvirtame suole nusirašinėja viena iš aštuntokių, – leido jai tai daryti, tik akių vyzdžiai nežymiai susiaurėjo. Rankinėje suvibravo telefonas, bet dabar netikrins – tvarka yra tvarka; visų mokinių mobilieji gulėjo ant jos stalo, susirinks išeidami iš klasės.

Žalsvame laikmačio ekrane paskutinis skaičius iš devyneto pavirto nuliu. Penkios minutės. Jai atsistojus, keletas galvų nerimastingai pakilo. Praėjusi tarp suolų, dviem pirštais suėmė merginos penalą – spėjo tik pamatyti, kad vienas iš flomasteriu užrašytų žodžių buvo „fuck“, ir pastūmė į stalo vidurį kruopščiai prirašytą lapelį. „Perrašymas – kitą antradienį, po pamokų. Galioja ir gavusiems nepatenkinamus“, – pasakė. Grįždama už nugaros girdėjo nuvilnijantį kuždėjimąsi.

Pagaliau it nirtus paršas sužviegė skambutis – iki šiol negalėjo priprasti prie to garso, su metais bent jau nebekrūpčiojo, kaip iš pradžių – tada keliskart iš netikėtumo net išmetė kreidą, kikenant mokiniams. Triukšmas. Sunkiausia jai buvo iškęsti triukšmą, aidintį koridorių galerose, virstantį pratisu gaudesiu, kūjais kalantį į smilkinius, nenutilstantį net grįžus namo, net atsigulus miegoti – tada tiesiog mėgindavo jį išdalinti į paskirus garsus, pamažėl išsluoksniuojant iki menkiausių, vos girdimų, kol prisikasdavo iki visiškos tylos. Pirmiausia atskirdavo pradinukų spygčiojimus ir riksmą, šimtų kojų bilsmą į aptrupėjusias plyteles – šlykščios pilkos spalvos, tarsi pradėjusi gesti šlapia dešra, su išsiraizgiusiom gyslom ir riebalų pusmėnuliais. Gaudesį iš valgyklos, garu išnešantį pro duris maltinių ir apkartusių riebalų tvaiką, klasių durų, pokšinčių it giljotinos, trinksėjimą, tūkstančius žodžių, sakinių nuotrupų, nuleidžiamo vandens ūžesį iš tualetų, čaižų švilpuko kryksmą iš sporto salės, kamuolių bumbsėjimą į žalia spalva dažytas grindis, rėklias fizruko komandas. Tada imdavosi parkerių skrebenimo į popierių, musių, aptūpusių purvinus stiklus, zvimbimo, kreidos brūžčiojimų lentoje, linmarkom atsiduodančių kempinių šiūravimo, tūkstančio plaučių kvėpavimo, – daugmaž dvidešimt iškvėpimų ir įkvėpimų per minutę, kol paskiausiai likdavo tik vos juntamas skersvėjo pūtavimas pro klasių durų plyšius, sūkuriuojančios dulkės, regis, niekada taip ir nenusėdančios ant stalų ir suolų paviršių, ir galų gale – spengianti tyla.

Dabar gi – dvidešimt beveik vienu metu pastumiamų kėdžių, dvidešimt porų kojų – viso keturiasdešimt pėdų bilstelėjo į grindis, nepakeldama akių girdėjo kiekvieną, atrodė, kad žingsniais jie kalė jai į smilkinius it rašomąja mašinėle.

Nepamirškit telefonų, – pasakė greičiau sau, nes žinojo, kad tai neįmanoma – greičiau jie pamirštų galvas, girdėjo lapų šnarenimą – mokiniai dėjo juos į krūvelę šalia jos alkūnės, jai dar vis nepakeliant akių. Laukė, kol nebegirdės jų visai, kol jie išeis pro duris, visi, alei vieno. „Viso gero“, „viso gero, mokytoja“, „gero savaitgalio“, – ji neatsakinėjo, tik linkčiojo galva, neatitraukdama įbesto žvilgsnio nuo žalzganai spindinčio laikmačio ekrano, jo jau nebematydama, kol paskutinį kartą triktelėjo uždaromos klasės durys. Viskas. Tyla.

Siekdama rankinės netyčia alkūne pastūmė popierių pluoštą – jie nusklendė ant grindų, kurį laiką sėdėjo ir žiūrėjo į juos buku žvilgsniu. Dabar atsistoti, palikti juos ten ir tiesiog išeiti. Visam laikui. Žinoma, svaičiojimai, – tikriausiai ir numirs čia, jokių prošvaisčių, kad artimiausiu metu ji galėtų leisti sau ką nors pakeisti. Išsitraukusi telefoną pagaliau perskaitė žinutę. Turi lygiai tris valandas – grįžti namo ir persirengti, kelionė į kitą miestą – dar daugmaž valanda. Skubriai surinko lapus ir kartu su laikmačiu sugrūdo į rankinę.

Rišdamasi lietpalčio diržą, stabtelėjo prie aktų salės. Dvelktelėjo dulkių, nevėdinto oro, parketo vaško kvapas. Nors kas šiais laikais vaškuoja parketą – tikriausiai jai pasirodė. Slaviška maniera apsirišusi galvą marga skarele, salės grindis šiūravo pagyvenusi moteris.

Nina, ar dabar kas vaškuoja parketą?“ Valytoja atsitiesė, nusitraukė nuo galvos skarelę ir alsiai nusišypsojo. Ten, kur langų nedengė sunkios pliušo portjeros, saulė metė dulkėtame oro šyde įkypus spindulius. Virš Ninos galvos sūkuriavo aureolė, ji nuleido akis ir pasuko galvą, tarsi susigėdusi, tarsi nežinodama, ką jai atsakyti į tokį paprastą klausimą. Taurus profilis, aukšta kakta, į viršų sugriebti banguoti žili plaukai, kiek gelstelėjusioje nuo amžiaus odoje – smulkus raukšlių tinklas. Beveik stebuklas, kad iš pažiūros tokiose paprastose moteryse jai staiga apsireikšdavo madonos, – valytoja, prekybos centro kasininkė, daržovių pardavėja turgaus prieigose, prostitutė stoties rajone. Grožis, nieko neatnešęs, priimtas tarsi nereikalinga dovana, nieko neįkvepiantis, įkalintas ir vystantis beprasmėje buityje – kasdien it voverei sukantis slogiame rate, plaunant grindis už varganą atlygį, gyvenant skurdžiuose būstuose ar už grašius pardavinėjant savo kūną. Kartą, jai einant pro stotį, prostitutė paprašė cigaretės – apkvaitusiame nuo alkoholio ar kvaišalų baltame veide – meduitas rusvų, kiek žvairuojančių akių žvilgsnis, lūpų kampučiuose – susiplakusios seilių putos, keliai – kruvini. Kol prideginėjo jai nuo vėjo gęstančią cigaretę, šioji sugriebė už riešo – „gal nori pasilinksminti, teta?“ Tada, pamena, ji užsinorėjo ją paglostyti – kaip vaiką. Pirštais perbraukti per lygų smilkinį, su pro beveik perregimą odą persišviečiančiomis melsvomis kraujagyslėmis, bet tik papurtė galvą. „Nu ir eik nachui“, – mergina atšlijo, „eik nachui“, – jau pikčiau pakartojo, apspjaudama ją nuo abstinencijos sutirštėjusių seilių purslais ir, sulpnodama cigaretę, nusvirduliavo tolyn gatve. Iki šiol keista, kodėl jai siūlėsi, negi išsidavė – žvilgsniu, tada, kai stebėjo ją nuo gintaru šviečiančių akių iki kruvinų kelių? Pastočio madona, reikėjo jai pasakyti, kad, gimusi šimtmečiu anksčiau, gal būtų sužavėjusi Klimtą, cha, ko ne puikus komplimentas prostitutei. Kita vertus, kodėl ji negalėtų su ja nueiti – kuo tai skirtųsi nuo aibės kitų susitikimų, už kuriuos, tiesa, nemokėjo pinigų, bet ir nieko, absoliučiai nieko nejautė – jai tik reikėjo kūno, pasisotinti po oda pulsuojančio kraujo šiluma – nuo smulkutėmis venomis išraizgytų smilkinių iki ten, kur paskiausiai įkniaubdavo veidą, kaip ištroškęs puola gerti – godžiai, lyg nuo to priklausytų, ar gyvensi. Dabar gi – iš gailesčio glostyti prostitutę, ir kas jai užėjo. Nenuostabu, kad pasiuntė – tokios gali išlikti tik su neapykanta, gailestis jas tiesiog sunaikintų.

Gero savaitgalio, mokytoja“, – nuskambėjo progiesmiu dėl ryškaus slaviško akcento. „Viso gero, Nina“, – nusišypsojo ir uždarė salės duris. „Galėtumėm susitikti septintą“, – dar kartą perskaitė telefono ekrane. Rašo lietuviškomis raidėmis, be klaidų, gal nebus visiškai kvaila. Galų gale, ar ne vis tiek. Taip, ji žino, kad rizikuoja, bet mergina – iš kito miesto, kiek sugebėjo išklausti, neturi nei giminių, nei draugų jos aplinkoje. Ji pati pasakė kitą gyvenamąją vietą, tiesiog taip saugiau. Juolab kruopščiai apgalvojo susitikimo planą, iki menkiausių smulkmenų. Jos su Diana buvo pernelyg neatsargios, pernelyg godžios. Tai buvo pirma jos darbovietė, sostinės mokykloje, ji labai džiaugėsi gavusi tą vietą, nes darbas buvo netoli namų, anksčiau ar vėliau turėjo gimti vaikas. Vyras kaip tik tuo metu gavo paaukštinimą, jie pagaliau nusipirko automobilį, viskas buvo paprasta ir aišku iki koktumo, – darbas, buitis, laisvalaikis. Seksas – ir tas buvo aiškus, tarsi vyktų pagal visada tą pačią instrukciją: jie bučiuodavosi, tada jis priglusdavo prie jos krūtinės, lygiai po poros minučių pirštai susirasdavo jos klitorį, dar po keleto pradėdavo malonint ją burna, tada įeidavo į ją. Pasišlykštėjimo nejausdavo, ypatingo malonumo – taip pat, kartais, tiesa, susikaupusi įtampa išvirsdavo į orgazmą, o kitą kartą viskas vėl kartodavosi taip pat. Taip, jis ją mylėjo, savotiškai žavėdamasis jos keistumu, išskiriančiu ją iš kitų moterų, pakankamai banalių jo draugų žmonų, ji ir pati jautė, kad skiriasi, kad savotiškai nepritampa, arba gali įsilieti į jų draugiją tik apsimetusi kažkuo, kuo iš tikrųjų nėra. Ją vargino šnekos apie buitį, neturėjo ką pasakyti apie butų dekoravimą, nenusimanė buitinėje technikoje, jai buvo vis viena, kokia skalbyklė geriausia. Kartais atrodydavo, kad ji išvis nepastebi, kur gyvena, kaip sustatyti baldai jos namuose, galų gale, jai tai ir nebuvo svarbu. Kartais vyras atrasdavo ją jau visą valandą sėdinčią kambary, nuėjusią tik pasiimti knygos ar kokio menkniekio, ji tiesiog sėdėdavo ir žiūrėdavo į vieną tašką, į kokį sakų lašą, ištryškusį iš senos komodos, mintyse nuėmusi riebiom dulkėm apsinešusį lako sluoksnį, glostinėjančią šviesias pušines lentas, čia pat virstančias išlakiu kamienu, šaunančiu į saulę reta, netaisyklinga laja, o šaknimis – į žemę, į gilią tamsą, tarsi į šešėliais tamsuojančią koridoriaus alkūnę. Vaikystėje, kai sirgdavo, mama ją nusivesdavo į darbą – ten, ilguose pilko niūraus pastato koridoriuose ji ritinėdavo motinos apyrankes – medinius glotnius žiedus, kurie vienas po kito dingdavo juodoje šešėlių kloakoje – kur koridorius pasisukdavo staigiu kampu. Ten, užsiglaudęs šešėlyje, galėjo slėptis tas, kuris vėliau pasirodydavo sapnuose, visada sekdamas iš paskos tamsiu pavidalu, spėjantis paspausti rankeną prieš tai, kol ji drebančiais pirštais bandydavo užšauti duris. Tuo momentu visada prabusdavo, taip ir neišvydusi savo baimės veido.

Kartą apyrankė atsitrenkė į grindjuostę ir trapus medis suskilo. Už tai mama trenkė jai per veidą, – dabar atsimena kaip per miglą, regis, niekam niekada apie tai nepasakojo. Po kurio laiko radusi apyrankę mamos papuošalų dėžutėje, jau seniai nenešiojamą, su vos matomu klijų takeliu skilimo vietoje, paėmusi ją švelniai laužė tol, kol ši pasidavė, o tada išmetė į šiukšlių dėžę, kruopščiai iš viršaus uždangsčiusi bulvių lupenomis.

Kartais tiesiog išeidavo viena, be aiškaus plano, iki mažiausių smulkmenų dėmėdamasi šaligatvio mozaikos raštą, skilimus, kartais stabtelėdama ir geriau įsižiūrėdama į pro plytelių tarpą prasiskverbusį žolės ar kiaulpienės daigą. Ji jam nesakydavo, kad tai vienintelis būdas jai išlikti, vienintelis kelias pabėgti iš to slogaus dienų rato, tiesiog atsijungti – štai šitaip mintyse, iki mažiausių smulkmenų išnarstant, regis, įprastą kasdienį reiškinį ar aplinkos detalę.

Darbas su vaikais jai nebuvo lengvas, jauna ir nepatyrusi, dažnai tiesiog nemokėdavo su jais elgtis, jai atrodė, kad jie abejingi, nejautrūs, nesuvokė, kaip jiems perduoti meilę literatūrai, jai atrodė, kad ji pati atėjo iš kažkokio kito pasaulio, kuriame kitaip jausdavo, kitaip viską suprasdavo. Turėjo užslėpto didaktiškumo ir net despotiškumo, dėl to vaikai, nors jos ypatingai ir nemylėjo, bet bent jau paisė ir klausė. Skirtingai nei Dianos, kuri atėjo pavaduoti į dekretą išėjusios anglistės, ir iškart tapo visų numylėtine. Per jos pamokas ištisai būdavo triukšmas, aidėdavo juokas, bet vaikai mokėsi noriai. Jos prasilenkdavo koridoriuose ir susitikdavo mokytojų kambaryje – ji jautė, kad Diana ją stebi, ir tai erzino. Atrodė, kad ji mato tai, ko nemato kiti, tai, ko ji buvo pripratusi net neslėpti – o nuo Dianos, jautė, slėpti reikėjo.

Jai rakinant savo namus – po skyrybų persikėlė į vieno kambario butą sename plytiniame penkiaaukštyje, atsidarė šalimais gyvenančios kaimynės durys. „Prakeikta lesbė“, – sušvokštė žmogysta iš po suvelto kuodo. Ant kretančio lieso kūno – purvinas frotinis chalatas, įsispyrusi į senas odines vyriškas šlepetes, – aiškiai laukė, kol ji grįš, stebėjo pro akutę, prasiviepusi it chimera. „Laba diena, Gražina“, – ramiai pasisveikino ir įėjo į savo butą. Keista, iš kur ta psichė žino apie ją, tarsi būtų nujautusi, kaip ta prostitutė stotyje, ar sugebėjusi kažkaip įsiskverbti į ją savo liguistomis smegenėlėmis – kartais, negalėdama užmigti, ji girdėdavo, kaip toji kosti, veikiau tyčia nei iš būtinybės, kažkur visai šalia, tarsi jos gulėtų gretimose lovose, it ligoninėje. Kartais net atrodydavo, kad sienos, skiriančios jas, nebėra, ir jos išties guli šalimais, beprotnamyje, ir ji – tokia pati kaip Gražina, tik išmokusi elgtis normaliai, bet giliai viduje – ne mažesnė beprotė. O gal net didesnė ir pavojingesnė. Gražina sirgo jau daug metų, per ligos paūmėjimus giminės ją išveždavo į ligoninę, ir jai net buvo šiek tiek gaila tos moters, ne ką vyresnės už ją. Tiesa, dėl Gražinos ji turėjo liautis kvietusi moteris į svečius – ši, iš kažkur nujautusi, dėl ko jos atėjo, pradėdavo loti ar pratisai staugti už sienos.

Apie Gražiną ją iškart įspėjo butą pardavinėję žmonės, bet jai tiko ir vieta, ir šalimais gyvenanti beprotė. Būdavo dienų, kai ji būtų mielai lojus ir kaukus kartu su Gražina, bet tiesiog sukaupdavo visas jėgas ir užsiimdavo tuo, kas ją ramindavo, – mintimis skverbdavosi į daiktus, sluoksnis po sluoksnio – nugremžus tinką ir po plytą išardžius sieną, įeidavo į Gražinos miegamąjį, o tada imdavosi jos pačios, – pro retais žilais plaukais apaugusį skalpą, pleiskanotą odą, ploną riebalų sluoksnį, pro dantytom jungtim sujungtus kaukolės kaulus patekdavo į jos smegenis, į balsvą drebučių masę, kol pasiekdavo smegenų jungtis, ydingai susiformavusias per Gražinos paauglystę – per mažai jungčių, per mažai impulsų, – pamėgindavo tai pasimatuoti sau, įsivaizduodavo, kaip išprotėja, kaip ją atranda, kaip išveža, tada praneša buvusiam vyrui, motinai. Įdomu, ar kas nors paskambintų Dianai, – greičiausiai ne. Daug kartų mintyse bandė įsivaizduoti, ką jai pasakytų. Ne, ji neturi ko jai pasakyti, nes tam tiesiog neužtektų viso gyvenimo. O tai tas pats, kas nieko.

Kartais žiūrėdavo pro langą, vogčia, kiek užsiglaudusi už užuolaidos, tarsi darytų kažką neleistino, stebėtų, ko jai nederėtų matyti. Senų penkiaaukščių kiemas gyveno savu amžinu ritmu – beveik kasmet gimdavo nauji kūdikiai, kažkas mirdavo, tuščiuose butuose tuojau apsigyvendavo nauji gyventojai, nuolat aidėdavo tokiems kiemams būdingas klegėjimas, atmieštas šunų lojimu ir įvairiakalbe Vilniaus šnekta. Čia pat, senuose medžiuose, viską stebėdamos karkdavo varnos, it pranašaudamos tik joms vienoms žinomus dalykus, – lygiai taip pat baugiai sukarkdavo jai išėjus į balkoną parūkyti – net neabejojo, kad ją pažįsta, kad įsidėmėjo nuo tada, kai atsikėlė čia prieš beveik penkiolika metų, ir gal net tos pačios kaskart garkteli ją išvydusios, – pasveikindamos ar įspėdamos: kas supaisys. Dieną ant suolo atokaitoje it miruoliai sėdėdavo seniai – braižydami lazdomis žemėje tik jiems ir galbūt dar kam nors iš viršaus įskaitomus ženklus, prakauliais driežiškais kūnais, liūdnai nukarusiom žandenom, panašiom į balinių vėžlių. Kad Lietuvoje esama balinių vėžlių, perskaitė 1974-ųjų kolūkiečio kalendoriuje, rastame bute kartu su kita vargana egodokumentika, palikta buvusių šeimininkų: senais užrašais, receptų sąsiuviniais, mezgimo knygomis, „Drąsiųjų kelių“ tomeliais. Tarp jų – užsiglaudęs senas apsitrynęs pašto vokas, jame – laidotuvių nuotraukos: prie karsto išsirikiavę artimieji, žvelgiantys į mirusįjį. Veiduose – susikaupimas, suvaidintas ir tikras sielvartas, tik viena mergaitė, it žąsiukas ištempusi liauną vaikišką kakliuką, su neslepiamu smalsumu žiūri į sukritusį, dėmėm išmuštą mirusiojo veidą. Dešimt visiškai vienodų, dėl kažkokių priežasčių neišdalintų fotografijų. Kartais išsiimdavo ir žiūrinėdavo jas – su lygiai tokiu pat vaikišku smalsumu, tyrinėdama dėmes ant vėžliškų žandenų, jausdama veikiau ne baimę ar pasišlykštėjimą, o keistą ramybę, stebėdama tą nepažįstamą mirusį vyrą. Nuogas vyro kūnas, sudžiovintas senatvės, jai buvo gražus – aptemptas sausa pleiskanojančia oda, išsišokusiu krūtinkaulio reljefu ir klubinkaulių smaigais, regis, tuoj pradursiančiais kaip pergamentas išplonėjusią odą, be jokios grėsmės moteriai, – glebia varpa, gailiai beveik iki kelių nutįsusia kiaušinėlių mašna. Kvepiantis pušies žieve, saulėje įkaitusiu akmeniu, bevaisiu, jau nieko nebepajėgiančiu sutvert paviršiumi – ant tokio gali želt nebent tokios pat besyvės samanos. Po skyrybų jos vyras vedė antrą kartą. Žinojo, kad turi du vaikus – berniuką ir mergaitę, kartais ji sutikdavo su juo išgerti kavos, – šnekėdavo mažai, jis tik paklausdavo, kaip ji, o ji atsakydavo ką nors nereikšmingo – apie buitį ar darbą.

Paskui jis palydėdavo ją iki jos automobilio, apeidavo, apžiūrinėdamas ratus, atidarydavo kapotą ir žvelgdavo į mechanizmo raizgalynę, panašiai, kaip ji žvelgdavo į Gražinos smegenis. Ji stovėdavo šalia, leisdama jam šitą ritualą tarsi rūpesčio ja išraišką.

Įėjusi į virtuvę, užkaitė virdulį, įjungė ant stalo paliktą kompiuterį ir dar kartą įsižiūrėjo į merginos nuotrauką. Jauna, iš ovalaus veido žvelgia tamsios romios akys, kažkuo panašios į karvės. Susipažino internetiniame portale, ten abi buvo pasivadinusios pseudonimais, tiesą pasakius, net nežinojo jos vardo. Susirašinėjo keletą mėnesių – labiau dėl merginos nei dėl savęs. Kartais pakakdavo skelbimo ir poros laiškų, kartais, kaip šį, reikėdavo pabendrauti ilgiau. Ji nebeįsimylėdavo, ir jai nereikėjo, kad įsimylėtų ją. Tik žinojo, kad jos visos galų gale sutiks – sutiks eiti su ja.

Monika iš visų jos gyvenime užsibuvo kiek ilgėliau, tiesa, nebuvo panaši į Dianą – atsirado iškart po jų išsiskyrimo, tarsi iš niekur, ji ir buvo niekas – amžina gyvenimo valkata, prie nieko neprisirišanti, savo nebuvimu, it oru, tada šiek tiek užpildžiusi ir jos tuštumą, kurios po Dianos, regis, negalėjo užpildyti niekas. Susipažino bare, galima sakyti, visiškoje skylėje, kur nuėjo vieną vakarą, tiesiog nepakeldama skausmo ir vienatvės – ir dabar, kai mėgina ją prisiminti, atminty nelikę beveik nieko, tik paskiri vaizdai, tarsi filmo kadrai: Monika nuoga stovi ant keturių, arba išrietusi sėdmenis šoka šalimais, lėtai judindama klubus, lyg sau, tarsi nepastebėdama šalia nerangiai stypčiojančio berno, su kuriuo ją pirmą kartą ir pamatė tamsioje baro kloakoje. Tada Monika nuvėrė ją įdėmiu žvilgsniu, o ji irgi visą vakarą ją stebėjo, žinodama, kad jos mylėsis, bet niekada netaps artimomis draugėmis. Ne dėl to, kad draugauti joms nepavyktų, tiesiog tokio poreikio tada nė viena neturėjo, abi buvo pernelyg panašios – veik liguista baime prisirišti. Monika nemėgo įsipareigoti, juolab nemėgo, kai įsipareigodavo jai. Su Monika visada buvo smagu „čia ir dabar“, lyg rytoj lauktų pasaulio pabaiga, o jos, tai žinodamos, linksmintųsi paskutinį kartą. Ji saugojo santykį su ta mergina savotišku to santykio neegzistavimu – nes vos tai būtų apibendrinta ir įžodinta, dingtų negrįžtamai. Monika ir dingo – staiga, kaip ir atsirado. Pasigedo jos po gero mėnesio, nes paprastai nutardavo susitikti tą patį vakarą, ir jei kuri viena negalėdavo, susitikimą nukeldavo mėnesiui kitam. Monikos telefonas kurį laiką buvo išjungtas, ir kai ji sunerimusi nusibeldė pas ją į namus, bernas, su kuriuo Monika gyveno, pro dantis iškošė, kad šioji Vileikoje. Žinojo, kad Monika vartoja, bet visada tai darydavo su saiku. Nuvažiavo pas ją jau kitą dieną. Kai paklausė, kodėl nepaskambino, Monika tik godžiai prisidegė cigaretę, kurių jai nupirko kelis pakelius. „Negi tau būtų svarbu“, – tarstelėjo jau daug vėliau, kai susitiko paskutinį kartą – Monika ruošėsi išvažiuoti į Angliją – rado ten darbą viešbutyje. „Žinoma, kad taip“, – tada atsakė. Abi žinojo, kad pamelavo.

Kai ji paliko vyrą dėl Dianos, visiškai pametusi galvą, visi iki paskutinės akimirkos tikėjosi, kad tai nerimta, kad tai laikina, kad tai praeis. Tam tikra prasme taip ir buvo, tai praėjo; tiksliau, išvirto į kažką, ko jos abi nenorėjo, ko nereikėjo nė vienai iš jų. Mokykloje pradėjo sklisti kalbos, Diana išėjo iš darbo ir įsidarbino vertėja, parom prašapdavo prie tekstų, nuolat pavargusios, jos pradėjo pyktis dėl menkiausių buities smulkmenų. Ji pradėjo klaikiai pavydėti, slapčia tikrindavo Dianos paštą ir telefoną, reguliuodavo, su kuo ji gali susitikti, nebegalėdavo nė valandos išbūti be jos, kita vertus, jai trūko erdvės, ir tai, ką anksčiau taip mėgo daryti atsipalaiduodama, bėgdama nuo rutinos ir buities, dabar pradėjo naikinti ją pačią, it būtų gyvatė, ryjanti savo uodegą. Iki šiol nesupranta, kaip vienas, regis, niekuo neišsiskiriantis žmogus geba pažadinti tavyje keisčiausias būsenas, tarsi kažkur pasąmonėje būtų atsidariusios durys, už jų – dar vienos, ir taip iki begalybės, ir visa, kas slėpėsi už tų durų, kas nepažįstama net tau pačiam, pamažu pradeda kilti į viršų, o tu nežinai, ką su visu tuo daryti. Jos be galo daug kalbėdavosi, ir kaip dabar pamena, buvimas su Diana reiškė nepertraukiamą dialogą, kuris tęsdavosi net joms nesant kartu. Diana liko jos sapnuose, prisėsdavo šalia, jaukiai parietus koją po savim, kol ji pusryčiaudavo, lydėdavo į darbą, šiek tiek gungtelėjus, susisiautusi nuo žvarbaus vėjo į keistais ornamentais margintą pončą. Kartais mieste, intuityviai pajutusi kažkur į pakaušį įsmeigtą jos žvilgsnį, atsisukusi mėgindavo įsitikinti, ar tai tikrai ji, o gal tik jos vaiduoklis, panašus į tą tamsų sapnuose pasirodantį pavidalą. Stovėdavo ir žiūrėdavo, kol Diana išnykdavo – už kampo, minioje, laiptų įvijoje, tamsaus koridoriaus alkūnėje. Nebūdavo tikra, ar tikrai ją matė, ar tai tik jos liguista vaizduotė. Kartais svajodavo, kaip užmuša ją –sunaikina brutaliausiu būdu, o kartais apnikdavo nepakeliamas troškimas išnykti pačiai – beveik metafizinis nebūties ilgesys, tuščio, aidinčio lyg oras nebuvimo, kur neliktų jos, neliktų jų abiejų, pagaliau stotų ramybė ir išganinga tyla.

Kartą, kai Diana užsibuvo darbe, jai rašė vieną po kitos žinutes, ši vis neatsakė ir tas jausmas vėl atėjo – absoliučios kosminės vienatvės, stingdančios iki arktinio šalčio, kai kūnas, neatlaikęs žemos temperatūros, pats virsta į ledą, o siela lieka gyva, ir šita kančia daug klaikesnė už visišką išnykimą. Tada ji pradėjo karštligiškai raustis spintelėse ir, kruopščiai išlukštenusi visus rastus stipresnius vaistus, užgėrė stikline degtinės. Gal po penkiolikos minučių išsivėmė ten pat, virtuvėje, klūpom, aplinkui kaip žuvų žvynai mėtėsi blizgios tablečių pakuotės.

Kaip šiandien prisimena tą jausmą – atsivedėja ir trenkia grįžusiai Dianai per veidą – jausmas, tarsi iš visų jėgų vožtum į šilką – švelni glotni oda po delnu, bruožai, kuriuos taip mylėjai, – kiek įkypos akys, daili paukštiška nosis, vos įdubę smilkiniai – tiek kartų bučiuoti. Smūgis, vienas, kitas. Su kiekvienu – stiprėjanti baigties nuojauta ir neapsakomas palengvėjimas – daugiau niekada nebūti priklausomai, šitaip priklausomai nuo kito žmogaus. Šitaip mylėti. Nes tai tas pats, kas nemylėti.

Metą po jų išsiskyrimo vargiai pamena – kurį laiką tiesiog darė tai, kas būtina, – valgė, miegojo, ėjo į darbą ir kvėpavo. Kartais skaičiuodavo laiką – dienas, mėnesius, o vėliau ir metus versdama minutėmis ir sekundėmis, kol pametė skaičių.

Įėjusi į nedidelę kavinukę iškart atpažino prie lango sėdinčią merginą. Jos išgers truputį vyno ir tada važiuos į keliom valandom išnuomotą butą. Tokių rasti lengva – pigios vienišių priebėgos, dažnai šlykštaus neskoningo interjero, prisigėrusios laikinumo ir nemeilės tvaiko.

Išsitraukusi iš rankinės ant naktinio staliuko, – taip, kad mergina nematytų, pasidės laikmatį. Žalsvame fone užsidegs skaičiai – valandos ir minutės, o tarp jų pulsuos dvitaškis – sekundės.

Bažnyčioje lankėsi retai – ir paprastai per vakarines mišias. Ateidavo anksčiau ir, nutūpusi ant atokesnio suolo, stebėdavo besirenkančiuosius. Šįkart tušti buvo tik priekiniai klauptai, stovėti ji nenorėjo, buvo pernelyg pavargusi po darbo, todėl, praėjus šonine nava, rado vietą priekyje ir tuojau pasigailėjo. Jai už nugaros sėdėjo vyras, ir dar mišioms neprasidėjus pradėjo jausti jo buvimą, kažkokį liguistą susidomėjimą ja, nors, jei būtų apie tai kam nors pasakius, tikriausiai būtų apkaltinta, kad prasimano, kad yra pernelyg jautri, kad tiesiog turi apie tai mažiau galvoti, susikoncentruoti į kitus dalykus, kad ir šiuo atveju – į maldą. Ji nervingai čiuptelėjo už rankinės, pasitaisė plaukus, bet tiesiog fiziškai jautė įsmeigtą žvilgsnį, į patį pakaušį, į pažeidžiamiausią sritį, per kurią smarkiau vožtelėjus žmogus praranda sąmonę. Prieš ją atsisėdo dvi moterys, viena buvo su įliemenuotu paltu, kuris darė ją panašią į smėlio laikrodį. Regis, kiaurai permatė, koks gražus tos moters kūnas, siauri trapūs pečiai, nedidelės krūtys, lieknas liemuo. Absoliuti proporcijų dermė – tai, pagal ką apskaičiuojamas matmuo, banaliai vadinamas grožiu. Moteris pasimuistė – regis, irgi jautė jos žvilgsnį, o jai buvo gerai, kad galėjo nukreipti dėmesį ir nejausti diskomforto, pačiai sėdint lyg pasaloje. Užgriaudė vargonai, subildėjo klauptai – visi atsistojo. Ji viską darė mašinaliai, abejingai išklausė pamokslą, kartais mesdavo žvilgsnį į moteris, – pirmoji, ta, į kurią net gerai neįsižiūrėjo, meldėsi labai nuoširdžiai, o jai niekada nebuvo suprantamas žmonių užsidegimas kolektyvinės maldos metu. Girdėjo kaip vyras, sėdintis už jos, kažkaip keistai nutęsdavo „amen“, ištardamas pabaigą minkštai ir tas žodis jo lūpose tarsi įgydavo kitą prasmę, prarasdamas sakralumą. Bet kokią teisę ji turėjo teisti ar kuo nors įtarinėti kitą, pati atėjusi čia vien todėl, kad nereikėtų būti vienai namie, klausytis Gražinos kosčiojimų už sienos, ar prisiminti tą vakarą prieš kelias dienas, visai vaikišką merginos veidą, beprasmį pašnekesį ir pažadą, kad vėl susitiks; nors ji puikiai žinojo, kad ne. Net nesiruošė dabar eiti dėl to išpažinties, anksčiau kelis kartus mėgino, bet niekada nebuvo nuoširdi, net neužsimindavo apie moteris, apsiribodavo kokčiai aptakiomis sąvokomis, į kurias sutalpindavo savo nuodėmę, ir tarsi vagis, kuris niekada nesigaili, kad vogė, nebent tik dėl to, kad jį pagavo, stengdavosi neišsiduoti. Paskui jai būdavo savotiškai juokinga, – ir iš savęs, ir iš nuodėmklausio, abiejų, tarsi sąmokslininkų, žinančių, kad atlieka absoliučiai nenuoširdų, mašinalų veiksmą, bet nesukančių dėl to galvos. Nusprendusi, kad tai vis viena neturi prasmės, drąsiai eidavo komunijos be išpažinties, – tada, kai užsinorėdavo. Kartais tas noras būdavo toks stiprus, tiesiog nenusakomas žodžiais, gal net panašus į tą kitą troškimą – kūno, tik čia susimbolinto iki šleikščiai salsvo paplotėlio, prilimpančio prie išsausėjusio gomurio. Kartą į mišias, kiek pavėlavusios, sugužėjo čigonės, gal šešetas skirtingo amžiaus moterų – nuo jaunų iki senių, ir susėdo keistai, po kelias, tarsi būtų sumąstę daryti ką nors sau būdingo, klastingo, kas priimta jų tautai jau šimtus metų, perduodama iš kartos į kartą ir neišgujama jokių visuomeninių teisuolių pastangomis. Kai stojo metas palinkėti ramybės, į ją atsisuko viena iš jų ir, nuvėrusi giliu, juodu it šachta žvilgsniu, paėmė už rankos. Viskas truko kelias sekundes, bet ji jau nebegalėjo susikaupti, tarsi būtų likusi toje čigonės akių juodumoje, įpuolusi į gilų šulinį, kuris, keista, buvo šiltas, kaip ir čigonės ranka, dailiai nusmailėjančiais pirštais, purvinais, permatomu rožiniu laku nuteptais nagais. Jai iki šiol buvo nesuprantamas žmonių noras liesti vieniems kitus bažnyčioje, susikibti gyva grandine per „Tėve mūsų“, spausti rankas ar net apsikabinti linkint ramybės. Neatsisakydavo paimti tik vaikų rankučių, patikliai įbrukamų į suaugusiųjų delnus, ir tai buvo net didesnė komunija už tą, gautą nenusipelnius. Suaugusiųjų delnai – šilti ir glebūs arba lediniai kaip lavonų, drėgni ir prakaituoti, jai nebuvo atgrasūs – tiesiog ji nesuprato, kodėl turėtų leisti save liesti, nenorėjo liesti kitų, būti kokios nors bendruomenės dalimi, nenorėjo niekam priklausyti, bent čia, bažnyčioje, norėjo būti visiškai viena. Vyras už jos nugaros po kiekvieno maldos posmo įterpdavo keistą motyvą – bosu numykdamas tris vis tuos pačius garsus, vienodais intervalais. Ir kodėl ji nuolat traukia bepročius, negana, kad gyvena šalia jų, pataiko atsisėsti šalimais net bažnyčioje. Dabar tas vyras aiškiai jaučia, kad ją trikdo, gal net mėgaujasi tuo, demoniškai nutęsdamas „amen“ ir mykdamas tuos keistus intarpus. Ji galėtų išeiti, persėsti, bet ne, tai būtų kapituliacija, ji iškentės iki galo, net atsisukusi palinkės tam vyrui ramybės, tada suksis į dvi moteris ir iškart pažins tą, nuoširdžiai besimeldusią, – trumpai kirptais žilais plaukais, klasikiniu vyriško kirpimo paltu, nors paskutinį kartą matė ją daugiau nei prieš dešimt metų. Jos buvo susitikusios kelis kartus, tik tada moteris atrodė kitaip, dėvėjo treningą, sportinę striukę, susipažino viename iš barų, kur rinkdavosi tokių pomėgių moterys, – landynėje su pigiu alumi ir vynu, prastais apsilaupiusiais baldais ir lipniomis grindimis. Pamena, moteris tuo metu dirbo statybose, dėl to nuolat peršaldavo inkstus, o jos rankos nuo darbo buvo sugrubusios ir šiurkščios. Nors buvo visiškai skirtingos ir beveik neturėjo apie ką kalbėtis, jai buvo gera su ja, panašiai kaip buvo gera su Monika – niekaip neįsipareigojant, nekuriant jokių bendrų planų. Po sekso jos parūkydavo virtuvėje, ir ji išvažiuodavo. Kartą taip sėdint, vaišinantis pigiu šampanu ir traukiant po antrą cigaretę, moteris staiga prisipažino, kad ją myli. Kad nori ja rūpintis ir dar kažką nuoširdžiai banalaus. Tai jai nepatiko, buvo ne pagal planą, jai to nereikėjo, ir ji daugiau nebeatvažiavo. Vėliau moteris jai dar ilgai rašė, maldavo susitikti. Ji tiesiog neatsakydavo, o kai vienu metu laiškai nutrūko, visiškai ją užmiršo. Gal po metų gavo dar vieną – rašė susitvarkiusi gyvenimą, nebedirbanti statybose, sostinėje vairuojanti troleibusą; ir kartais tebegalvojanti apie ją. Jos troleibusų parko madona – dailiais, nuožulniais tarsi renesansinių madonų pečiais, kuriuos taip mėgdavo bučiuoti.

Dabar moteris žvelgė į ją kažkaip kiaurai. Tarsi nepažinotų, tarsi jos net nebūtų.

Ramybės jums, – tepasakė.

Rasa Aškinytė: „Jaučiu save kaip grandį tarp praeities ir ateities moterų“

2023 m. Nr. 12 / Rašytoją Rasą Aškinytę kalbina Eglė Frank / Su Rasa Aškinyte susitinkame prie pakelės kryžiaus – ji važiuoja mašina iš savo sodybos, aš laukais einu jos pasitikti iš savosios. Kol kalbamės verandoje, aplink mus skraido įvairiausi paukščiai.

Eglė Frank. Kankinio kojinė

2023 m. Nr. 10 / Prieš metus su šeima įsikėlėme į gremėzdišką kotedžą, vešlia augmenija apaugusį inkliuzą blokinių namų narnijose. Ruduo ritosi į spalį, dienos slinko niūryn, o po lapkričio užsklandos ir visai neprašvisdavo.

Lina Buividavičiūtė. Be tilto per bedugnę

2023 m. Nr. 2 / Eglė Frank. Mirę irgi šoka. – Vilnius: Kitos knygos, 2022. – 144 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Eglė Frank. Tas vyras

2022 m. Nr. 12 / „Nežinau, ar ateis tas vyras“, – pasakė tądien Jonas. Tas vyras buvo jo pacientas, ateidavęs po manęs ir kartą įsiveržęs į kabinetą, kai pusnuogė sėdėjau nugara į duris, o Jonas spaudinėjo įsitempusius mano sprando raumenis…

Asta Skujytė-Razmienė. Čiulba kaip lakštingala, kerta kaip gyvatė

2022 m. Nr. 10 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Sandra Bernotaitė „Akys chimeros“ ir Eglė Frank „Mirę irgi šoka“.

Eglė Frank. Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės

2020 m. Nr. 11 / Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai – tik patekėjusį mėnulį uždengdavo dusnūs debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus – tuomet bent galėdavai matyti keistus vaivorykštinius ratilus…