Jurgita Pelėdaitė. Baltasis bizonas
2022 m. Nr. 10
Apsakymas
Ilgai skambinu į duris, o kai pagaliau jas praveri, tave sunku pažinti. Vietoje senų, nebenusakomos spalvos marškinių – nauja šviesi palaidinė, vietoje dėmėto, per kelius suplyšusio „statybininko“ kombinezono – padorūs džinsai. Švariai nuskustas veidas atrodo pailsėjęs ir net pašviesėjęs, tarsi vakar nė nebūtume šventę mūsų naujos pradžios. Paprašai apkirpti, nes juk šimtą metų nebuvai išėjęs į žmones, ir pagaliau jau visas šventinis pasiūlai:
– O gal pasilikim? Juk ne kasdien taip skaniai lyja, o mes vis dar nepasikabinome užuolaidų…
– Baltasis bizonas? Taip iškart? – nusijuokiu.
– Ne, tik patikrinau.
Šypsausi, bet nieko nesakau. Į kuprinę įsimeti spragėsių, juodu raiščiu užriši man akis, paimi už rankos ir vediesi. Gerai, kad netoli.
Dar užrištomis akimis suprantu – atėjome į kiną. Nežinau, į kokį, bet argi svarbu. Mudu pirmą kartą išėjome kur nors drauge, tiesa, tai vis tiek uždara patalpa, be to, tamsu, ir mes net nematysime, kas įsitaisys šalia. Bet man užtenka to, kad salė pilna kėdžių ir tuojau čia susirinks žmonės – tokie patys, kaip mes, ištrūkę iš savo rutinos, norintys dviese ištirpti minioje.
– Hamaguchi, Tarkovskis?.. – mėginu spėti.
– Nieko snobiško, kaip ir prašei, – šypteli.
Mes žiūrime komediją apie melagius. Tobulus melagius.
– Man rodos, tai apie mus po kokių dešimties metų, – sukuždu tau į ausį.
– Skamba kaip nuosprendis, – atkerti ir iškart suurzgi, pajutęs žnybtelėjimą į šoną.
Filmui įpusėjus, pasiūlau nuveikti šį tą nederamo, ir netrukus pusė salės varsto mus žvilgsniais, kurių nematome, bet jaučiame. Manęs tai nė kiek netrikdo, greičiau jau atvirkščiai. Svajoju kada nors nusidėti gaudžiant vargonams ir rūsčiai iš paveikslų stebint šventiesiems, bet iki šiol vienintelė vieša vieta, į kurią mudu kartu atėjome, yra ši tamsi kino salė ir tobulų melagių kompanija, tad aš neketinu leisti laiko veltui.
Šiandien pakvietei į parką. Po darbo dienos tvankiame kabinete mieliau rinkčiausi patūnoti pavėsyje, juk šitaip karšta. Bet tu atrėži, kad jau užtektinai prisisėdėjome, todėl dabar turime veikti – tai yra vaikščioti, kol man ant pėdų iššoks pūslės, arba kol saulė nusileis.
Bet saulė dar ganėtinai aukštai, ir panorėjęs jos vienu rankos mostu nepritemdysi.
– Prisėskim? – siūlau po valandėlės. – Pavargau sukti ratus. Be to, labai karšta.
– Pakentėk, beliko pusantro kilometro iki mano tilto…
– Tai yra dar aštuoniasdešimt ratų?
– Reikėjo pasiimti kepurę, nes panašu, kad baigi perkaist, – juokiesi nusitraukdamas savąją ir maukšlindamas ją man ant galvos, snapeliu į nugarą. Kepurė kvepia tavo prakaitu.
Užsiropščiame ant atramos po tiltu. Čia jauku ir gana švaru. Prisėdę mėgaujamės vaizdu į upę ir mišką už jos. Kitame krante pasirodo ančių būrelis. Tylėdami gurkšnojame ir tikimės, kad jos atsiirs į mūsų krantą, bet joms ir ten gerai. Padedu galvą tau ant peties ir užsimerkiu. Pasiūlai pasideginti, atkertu, kad per karšta – noriu likti pavėsyje.
– Tai deginkimės pavėsyje, – nenusileidi.
Mintis man patinka, nusivelku drabužius, pasitiesiu vietoje pledo ir patogiai atsigulu, tu paseki mano pavyzdžiu. Skrudiname baltus ir per žiemą kiek suminkštėjusius kūnus, paskui tu apsiverti ant pilvo. Žiūriu į tavo užpakalį ir juokiuosi – kambaryje jis neatrodo toks akinamai baltas. Po kiek laiko taip pat atsuku saulei nugarą.
Staiga pasigirsta šaižus švilpimas, o netrukus jį palydi plojimai. Vienu metu kilstelime galvas – baidarininkai. Mes jiems pamojuojame, tada pasiverti ant šono, atsukdamas jiems nugarą, ir užsirūkai.
– Ar tau nieko, kad jie mato mano užpakalį? – paklausiu.
– Tegul sau žiūri, – neprieštarauji. – O tau ar nieko, kad jie mato maniškį?
Padvejojusi nusprendžiu, kad man tai netgi patinka, ypač kai tik iš tolo.
Kai mūsų mineralinis baigiasi, pasiūlai eiti prie šaltinių. Šaltinio vanduo gaivus ir skanus – visai kaip lietus, sakai. Mes turime tik vieną tuščią butelį, tad susipešam dėl jo, laistomės mėgindami pagirdyti vienas kitą, tenka įsipilti dar. Juk namie tokio skanaus neturime. Prisėdame ant suoliuko, bet nesikalbame. Kartais persimetame viena kita fraze, bet jokių ginčų, jokių debatų. Gera tylėti su tavimi parke.
Nemaniau, kad bus taip paprasta. Kad kada nors ištrūksime iš mūsų uždaros karalystės ir vietoje nesibaigiančių pokalbių mėgausimės tikrais pasimatymais. Stebėsime tekantį vandenį, ieškosime medžiuose besislapstančių voverių, stengsimės nepapulti po dviračiais ar elektriniais paspirtukais – vis trukteli mane už rankos ir nustumi nuo takelio, nes aš niekuomet negirdžiu, kai jie priartėja. Bet argi nuo to mums blogiau? Noriu paklausti, ar ir tau taip pat gera, bet neklausiu, nes tai vėl pavirs į pokalbį be pabaigos.
Kai vėl nusileidžiame prie upės, jau visiškai tamsu. Naktį upė vėsi ir šiek tiek baugi. Virš mūsų žybsi šimtai žvaigždžių, randi tik Didžiuosius Grįžulo Ratus, mėginu rodyti tau kitus žvaigždynus. Tu įtartinai greitai susiorientuoji.
– O dar sakai, kad nieko, be aukštosios matematikos, tavęs neišmokyčiau!
– Taip, tu tikra eruditė – moki daugybos lentelę ir skaičiuoti žvaigždes, – juokiesi.
Pasistiebiu, kad savo jau mėlstančiomis lūpomis pasiekčiau tavąsias, apsiveju tavo kūną galūnėmis ir kybau tarsi voras. Bet tavo kūno temperatūra ne ką aukštesnė už upės, ir aš imu drebėti. Iškeli mane iš atvėsusio vandens, nušluostai ir apsupęs rankšluosčiu neši į lovą. Mes gulime apsikabinę, kol sušylame, tada dar kiek pasiglaustome tarsi du tingūs katinai, o prieš nugrimzdama į sapną sumurmu:
– Tik neišjunk žvaigždžių.
Einame į klubą susitikti su tavo vienintele iš ankstesniojo gyvenimo likusia drauge. Taip ją ir pristatai: vienintelė ir dėl to pati geriausia. Gilaus žvilgsnio ir dvasingo, kaip tu mėgsti sakyti, veido. Tyli ir santūri, bet tik iki kokio šešto septinto kokteilio. Tada ima tarkšti nebeužsičiaupdama, jos veide nebelieka dvasingumo pėdsakų, o akyse – paslapties. Ir ne tik akyse – netrukus sužinau apie ją daugiau, nei būčiau norėjusi. Puikuojasi judviejų panašumais tarsi vaikas, atradęs, jog ir kiemo draugas nemėgsta suktinukų, bet miršta dėl skrudintų bulvyčių. Žinoma, ji irgi dievina ankstyvąjį Coheną, jos mylimiausi režisieriai – Kim Ki-dukas ir Bela Tarras, o filosofas, savaime suprantama – Nietzschė, ar dar reikia paminėti, kad ji mintinai cituoja Eliotą? Galiausiai draugė prisipažįsta, kaip jai trūksta jūsų pasisėdėjimų. Kartu nieko nedaryti, tik stebėti praplaukiančius debesis ir ragauti lietaus lašus. Vos susilaikiau neprunkštelėjusi. Bent jau nurodytų citatos autorių.
Rodos, taip tai ir vadinai – nedarymu. Nieko nedarymu. Kai pirmą kartą susitikome, paklausei, ar esu kada pažinojusi žmogų, su kuriuo būčiau norėjusi nieko nedaryti. Tiesiog kalbėtis arba tylėti, žiūrėti pro langą ir svarstyti, kokios spalvos ir skonio yra lietus. Atsakiau, kad ne. Pasakei, kad su tavimi tik taip ir būna. Arba taip, arba niekaip. Tuomet sėdėjome vienas priešais kitą, paskendę senuose, gremėzdiškuose foteliuose, kuriuos vėliau pakrikštijome savo sostais. Ir taip per viso kambario atstumą kalbėjomės iki prašvintant, atrodė, tiek ir tereikia. Nesi minėjęs, kad ir su ja užsiimdavai nedarymu, nors ką gi dar judu būtumėte galėję drauge veikti.
Vos tik ji trumpam atsiprašo, pasilenkiu prie tavęs.
– Ji – feikas, – sakau. – Visa ta egzaltacija tik tam, kad padarytų tau įspūdį.
– O gal vis dėlto – tau?
– Ji skaito Eliotą lietuviškai, neužmiega be Cojaus, nors nesupranta nė žodžio! Ir tavęs tai netrikdo?
– Koks man skirtumas, tegul feikinasi, mes net nebuvome pora.
– Bet juk nedarydavot?
– Nedarydavom. Ir daug kalbėdavomės.
– Tau jos trūksta?
– Ne jos. Mūsų pokalbių. Ir nedarymų. Bet tai nebesvarbu, jai patinki tu.
Grįžusi ji ima lėtai judėti muzikos ritmu, atsukusi man nugarą. Jos palaidinė nugaroje atvira, o nugara – graži. Stangri ir lanksti. Užsimanau ją paliesti, prisitraukiu prie savęs, vieną ranką pakišu po palaidine ir paliečiu pilvą, ji atsuka man savo lūpas. Suimu jos veidą ir įsisiurbiu į tas paslaugiai atkištas lūpas, tokias putlias ir minkštas. Netikiu, kad judu nesibučiavot. Bet tada burnoje pajuntu spurdančią žuvį. Jos liežuvis – kietas ir šiurkštus, tarsi apaugęs žvynais. Ir suprantu, kad vis dėlto ne – mes abu negalime pakęsti tokių liežuvių. Išstumiu tą glitų daiktą, pasilenkiu prie tavęs ir sušnypščiu:
– Dingstam iš čia.
– Net neatsisveikinę?
Skubiai linkteliu ir užsimerkiu.
– Gerai, – nusižiovauji. – Tada išjunk šviesą ir eikš.
Prieš užmigdama ilgai tave bučiuoju – noriu nuplauti tą žuvies prieskonį burnoje.
Kartą paklausiau, ar nesijauti pernelyg atsiskyręs toje savo mikroplanetoje, nesiekiančioje nė dvidešimt penkių kvadratinių metrų. Nejaugi įmanoma iš tiesų gyventi be jokio lango į pasaulį? Nusijuokei ir nuplėšei naktines užuolaidas – dieninių niekada ir neturėjai.
– Prašom – langas į pasaulį, – gūžteli. – Tik nepakenktų jį nuvalyti.
Bet man reikėjo ne vaizdo pro lango stiklą, net jeigu ir neapmusijusį. Ne to niūraus nesikeičiančio vaizdo į tokius pat pilkus daugiabučius. Buvau užmiršusi, kaip jauku parke pro medžius blykčiojant saulei, kaip atrodo vakarėjantis miestas, kai į jį ima plūsti žmonės, ir kokia baugi upė nakčia. Ankštoje, dūmų prirūkusioje dėžutėje pamažu ėmiau virsti ameba, ir net musės mūsų savanoriško kalėjimo voratinkliuose atrodydavo gyvybingesnės. Namo sugrįždavau tik pašerti katino, kai to negalėdavo padaryti kambariokė, o kartais tiesiog pernakvoti ar pažiūrėti kokį serialą, kai pavargdavau nuo mūsų sekinančių pokalbių. Man įgriso apspurę mūsų sostai ir ankšta, girgždanti lova, kurią išdidžiai vadinome karališkąja. Svajojau bent kartą aplankyti mažą jaukų miestelį, apžiūrėti jo seną bažnyčią, palandžioti po apleistus namus, o naktį nusiaubti viešbučio kambarį be mirtinai užknisusio Sokrato, Platono ir Elioto, be visų tų sofistų, egzistencialistų ir akmeistų.
Kurį laiką man patiko tie pokalbiai iki aušros. Kalbėdavomės apie viską – nuo pasaulio tvano iki šiuolaikinės Afrikos muzikos, ir beveik dėl nieko nesutardavome. Rodėsi, kartais tyčia provokuodavai, bet man patiko netgi tie nirtūs mudviejų ginčai, o ypač – susitaikymo ritualai po jų. Kol vieną dieną suvokiau, kad be tų pašnekesių daugiau nieko ir neturime – jokios bendros patirties, mudviejų vertų nuotykių, vienas kito išbandymų, netgi bendro pažįstamų rato – nieko. Neišvengiamai atėjo metas pakilti iš savo išminties sostų ir išeiti gyventi.
Kai išbėriau visa tai, pamenu, labai ilgai tylėjai. Priėjau apkabinti, bet tu atstūmei mano rankas.
Jausdamasi pažeminta, grįžau į savo sostą ir mes, nežiūrėdami vienas į kitą, pratylėjome dar valandą – man ji neprailgo, buvau pavargusi šnekėtis, – kol galiausiai tarei:
– Ką tokio norėtum nuveikti, kas būtų prasmingiau už gerą pokalbį?
– Bet ką. Tiesiog pavargau nieko neveikti, tik filosofuoti ir nuolat jaustis neteisi.
– Nebūtina stengtis pateikti teisingą atsakymą, nes jo tiesiog nėra. Viskas tik filologija.
– Arba matematika, – šyptelėjau.
– Tai ką siūlai, matematike?
– Tu pasiūlyk. Sakai, kad iki tavęs gyvenau pilką ir nuobodų gyvenimą, tai parodyk man tą savo spalvingąjį pasaulį.
– Visą laiką tik tai ir dariau, bet kaip nori. Pasakysi „baltasis bizonas“, kai tų spalvų tau pasirodys per daug.
– Kai užsiminei apie baltąjį bizoną, išsigandau, kad nutempsi mane į pelkes, knibždančias gyvačių, ar pasiūlysi šliaužti kanalizacijos vamzdžiu.
– Jei nori iššūkių, galėtum pakartot Andrejevo eksperimentą. Nieko originalaus, bet geresnės skalės drąsai patikrint ir nesugalvočiau.
– Siūlai man gultis ant bėgių?
– Ne ant, o tarp.
Ir mes nueiname prie geležinkelio. Atsisėdame ant šaltų bėgių, ištrauki mudviem po skardinę alaus ir klausi, ar išdrįsiu.
– O tu? – pasišiaušiu.
– Manai, siūlyčiau tau ką nors, ko nesu išbandęs?
– Andrejevas ir tu… Nebloga kompanija, bet nenoriu kartotis. Matai tą tiltą virš geležinkelio? Galiu jį visą pereiti turėklais, nors bijau aukščio.
– Visą tiltą?
– Visutėlį.
Nusispiriu šlepetes ir užlipu ant turėklų. Iškart pavojingai susvyruoju.
– Nemaniau, kad jie tokie siauri, – sumurmu.
– Galime grįžti prie bėgių.
Bet aš jau einu atbraila. Stengiuosi nežiūrėti į apačią, tik į savo kojas ir kur žengti kitą žingsnį. Kaip visa tai kvaila, pamanau. Juk tarp geležinkelio bėgių tikrai mažiau rizikuočiau. Arba tiesiog galėjome suvalgyti po keptą tarakoną.
Po kelių akimirkų jau esu kitame tilto gale, bet nušokdama slysteliu ir plojuosi ant žemės. Gerai, kad tu visur nešiojiesi vaistinėlę – dezinfekavęs nubrozdintus kelius, rūpestingai apklijuoji juos pleistru.
– Vis dėlto kada nors norėsiu pamatyt tave tarp bėgių. Tikrų bėgių.
– Tu žiauri, – šypsaisi.
– Supažindinau tave su saviške, dabar norėčiau pamatyti ką nors iš tavo aplinkos. Bet išsirinksiu pats.
Imi naršyt po mano draugų profilius ir išsirenki ganėtinai simpatišką, tačiau tik iš matymo pažįstamą pradedantį poetą. Išsisukinėju, kad nesame tokie artimi, bet tu užsispiri – koks dvaras be nuosavo poeto – ir jau tą patį vakarą jis sėdi mūsų virtuvėje.
Iš pradžių jaukiai šnekučiuojamės prie kavos, tuomet paragini jį paskaityti eilių. Perskaitęs teiraujasi tavo nuomonės, tu komentuoji, patari, taisai, kelissyk judu draugiškai susiginčijat. Tavo tonas darosi vis kategoriškesnis, o jis tik nedrąsiai prieštarauja, bet galiausiai nusileidžia, nes tu klausinėji tol, kol jis atsako taip, kaip tikiesi. Tavo mėgstamas sokratiškasis triukas, bet jis to dar nežino.
Jūsų suglaustos galvos – tavo juodų, kiek žilstelėjusių plaukų sruogos ir jo rusvos garbanos. Jūsų juokas – tavo prikimęs, jo skardus ir nuoširdus tarsi vaiko. Tavo ranka, braukianti jam garbaną nuo akių. Jo liežuvis, vis lyžčiojantis iš susijaudinimo džiūstančias lūpas. Tavo ranka ant jo virpančių kelių. Tavo klausiamas žvilgsnis, ir galiausiai – mano pritarimas.
Paliksiu jus, ištariu tik lūpomis. Net nemėgink, atsakai.
Stebiu, kaip lėtai ir atsargiai, tarsi bijodamas išgąsdinti, padedi jam nusirengti. Kaip krūpteli jo siauri paaugliški pečiai. Šalia tavęs jis išties atrodo vaikas – gražus vaikas. Tu visą laiką žiūri į mane. Tavo akyse – klausimas, o gal pasmerkimas. Ir be reikalo, juk niekas neverčia, tu viską pats, todėl nežiūrėk dabar į mane taip.
Tylomis renku tuščius butelius, išpurtau pelenines, nušluostau sulipusią nuo vermuto klijuotę.
– Pyksti? – paklausi, vos tik liekame dviese.
Mudviejų draugai patogūs: su jais net atsisveikinti nereikia – patys pradingsta vos pajutę, kad tapo nebereikalingi.
– Ne, – susiraukiu. – Bet kitą kartą dalyvausiu ir aš.
Kelis vakarus leidžiame visiškai saugiai: einame į miestą vakarieniauti, šėlstame koncerte, vėl apsilankome kine, galiausiai – karaokėje. Į mūsų namus grįžta išorinė ramybė ir apsimestinė santaika. Naktimis atsukame vienas kitam nugaras, susiglausdami tik pėdomis. Mano pėdos šąla net vasaros naktimis, todėl mėgstu užsikrauti jas ant tavųjų, kaip vaikystėje ant karštu vandeniu pripildytos pūslės. Bet, kitaip nei vaikystėje, man sunku užmigti – galvoje knibžda dešimtys klausimų. Vaikau juos kaip įkyrius mašalus, bet jie vis tiek apsupa debesiu, tirštesniu už tavo išpučiamus dūmų kamuolius.
– Manau, man reikia revanšo, – galiausiai apsisprendžiu. – Jaučiuosi, tarsi būtum mane išdavęs, nors juk net nesame normali pora.
Neprieštarauji. Net neklausi, kas yra normali pora. Tuomet ir vėl galėtume ginčytis, įrodinėti savo tiesas, iš pradžių net negirdėdami vienas kito, tik aklai ir vis nirčiau prieštaraudami; apsisvaidyti įžeidimais, patiems dėl jų ir užsigauti; apsižnaibyti, o galiausiai vis tiek pasiekti kompromisą, gal net priverstinį; patirti lengvai karstelėjusį susitaikymo saldumą, net ir ne iki galo sutikę su kito tiesa, galbūt netgi visiškai nesutikę, bet išgirdę. Tačiau tu tyli, tad tyliu ir aš. Kai jau būnu užmiršusi, ko prašiau, prabyli:
– Manau, tau reikia visai ne to. Bet dabar juk tu sprendi.
Kada tapai toks nuolaidus? Nebesiginčiji, nesmerki, nebepamokslauji. Na taip, juk mes beveik nesikalbame – tiesiog nusprendžiame ir veikiame.
– Valetas ar dama? – klausi.
– Porelė, – atsakau.
– Tu taip įsivaizduoji revanšą? – nusikvatoji. – Jie gi dėl manęs susipeš.
– Tai padaryk, kad peštųsi dėl manęs, – atkertu.
Taip ir nutinka – mums visuomet nutinka tiksliai taip, kaip nusprendžiame. Todėl mūsų svečiai tarsi apsėsti manimi. Vykdo visus pageidavimus, man dar nespėjus jų išsakyti, masažuoja nugarą, galvą, pėdas. Bet man to negana, man reikia daugiau. Suplūsta daugiau, aš jau nebesuprantu, kaip jie sutelpa į mūsų nykštukinę karalystę, kurią dabar valdau aš – apsimetėlė Mesalina. Tuo aš neprilygstama, ir tu tai žinai – juk mudu išvien. Svečiams mūsų žodis – įsakymas, vargu kuris išdrįs maištauti. Mano kūnas šiurpčioja nuo jų įgudusių, švelnių prisilietimų: kojų pirštai susiriečia, pėdos mėšlungiškai įsitempia, rankų pirštai virpa siurbiami į drėgną bedugnę, tik dar nesu tikra, ar noriu būti ten įsiurbta. Daugybė ištroškusių liežuvių mane ragauja, daugybė švelnių, jautrių liežuvių, bet aš neskubu jų įsileisti. Kodėl mes apskritai juos pasikvietėme?
Bet jau per vėlu, aplinkui rangosi slidūs, drėgni kūnai, kurie labiau trikdo nei gundo. Tarp tų svetimų kūnų akimis ieškau tavęs, ar ir tu taip jautiesi? Bet tave jau pasiglemžusi tamsa, užsimerkiu ir aš. Girdžiu atodūsius ir duslų šnopavimą, užuodžiu svetimo prakaito kvapą. Mano kūnas nevalingai trūkčioja ir muistosi, mėgindamas išvengti glamonių. Aplink matau vien bejausmius veidus, juntu mechaniškus, beprasmius kūno judesius. Tie kūnai man nebetarnauja, dabar jie patys sau.
Pagaliau virš savęs išvystu perbalusį tavo veidą. Vienintelį baltą veidą tarp daugybės pilkų. Išvaduok mane, nepalik vienos su šiais laukiniais kūnais – tiesiog atšaukime visa tai. Tavo žvilgsnis, vos akimirkai stabtelėjęs ties manimi, vėl nuklysta, tarsi nė nepažinęs. Svetimos rankos atplėšia tave nuo manęs ir sodina į sostą. Stebiu, kaip nuogos moterys ir vyrai šoka savo karaliui. Kelissyk garsiai pašaukiu tave vardu, bet žodžiai paskęsta tuštumoje. Mane užtvindo lietus, jis krinta sunkiais akmeniniais lašais. Rodos, tarsi laukinių bizonų banda tryptų kūną, girdžiu žvėrių šnopavimą, sumišusį su mano pačios trūkčiojančiu kvėpavimu. Trokštu, kad toji banda, visi tie kūnai tuojau pat išgaruotų, kad neliktų net jų kanopų sukeltų dulkių. Juk taip visuomet nutinka, kai mes ko nors užsigeidžiame, tai kodėl jie dar čia? Nebegaliu jų nei matyti, nei girdėti, išjungiu šviesą, prisiploju prie sienos ir laukiu, kol išgirsiu tavo ramų alsavimą, ir mudu, viską pamiršę, užmigsime.
Pabundu anksti, kol visi tebemiega. Kodėl vakarykštė banda dar neišsiskirstė, nejaugi juos čia laikai? Reiktų pažadinti tave ir tiesiog paklausti, bet tu taip ramiai šypsaisi per miegus, galbūt tai ir ne tavo darbas. Nuo savo peties nustumiu svetimą ranką, ištraukiu aptirpusias pėdas iš po kojūgalyje susirangiusio kūno. Dar du įžūliai išsidrėbę mūsų sostuose, kiti tiesiog išvirtę ant žemės – sunkūs, šlykštūs, persisotinę kūnai. Lipu per juos lyg per tuščius butelius, vieną netyčia paspiriu, jis tingiai pasiridena ant kito šono. Aplinkui mėtosi panaudoti prezervatyvai, suglamžytos servetėles, o kilimo vidury tarsi koks skruzdėlynas pūpso nuorūkų kalnelis. Pamenu, kaip pasibaigus rūkalams išvertei visas pelenines ieškodamas tabako likučių. Nuo tvyrančių kvapų apima šleikštulys.
Iš vonios išnyra siluetas, apsigaubęs keliose vietose pradegintu, kadaise buvusiu baltu tavo chalatu ir užsitraukęs ant akių gobtuvą.
– Bizonas… Baltasis bizonas! – sušunku, ir siluetas pradingsta. Mano rankose – tik suplyšęs chalatas.
– Jau?
Krūptelėjusi atsisuku – nepastebėjau, kada atėjai iš paskos.
– Niekuomet netikėjau, kad jis taip arti, – sušnabždu.
Šypteli, greičiau liūdnai nei priekaištingai, bet nieko neatsakai.
Per tuščių butelių jūrą skinuosi kelią link savo sosto. Tu seki įkandin ir spardai juos į šalis, tada atsisėdi priešais. Mudu ilgai tylime. Tylime ir žiūrime pro langą, ant kurio taip ir nepakabinome užuolaidų. Stebime, kaip nenusakomos spalvos lietaus lašai jungiasi vieni su kitais ir vis sunkėdami keliauja žemyn. Paskui išeiname į balkoną, užverčiame galvas į apniukusį dangų. Kai nustoja lyti ir visiškai permirkę grįžtame į savo sostus, paprašau:
– Pasikalbėkim?
– Apie tai, kokio skonio lietus?
– Nesvarbu. Tiesiog pasikalbėkim…