Bronius Radzevičius. Penkios novelės

2020 m. Nr. 12

Šiemet gruodžio mėnesį rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė skaitytojams parengė ypatingą dovaną – neskelbtų novelių pluoštą. Nuoširdžiai jai ačiū. Anot jos, šios novelės galėjo būti parašytos pačiu intensyviausiu B. Radzevičiaus kūrybos laikotarpiu – tarp pirmos knygos (novelių rinkinio „Balsai iš tylos“, 1970) ir romano „Priešaušrio vieškeliai“ pirmos dalies (1979). Rašytojas Juozas Aputis, parengęs spaudai pomirtinių B. Radzevičiaus publikuotų ir nepublikuotų novelių rinkinį „Link Debesijos“ (1984) ir romano antrą dalį (1985), šių skaitytojams pateikiamų tekstų nebuvo atrinkęs knygai, paliko ateičiai: spausdinimo mašinėle G. Radzevičienės kruopščiai surinktus kūrinius jis atidėjo, pažymėjęs abejonę reiškiančiais ženklais – pliusu ir minusu (pliusu jis žymėdavo neabejotinai vertus publikuoti tekstus). Gali būti, kad jam šios novelės dar neatrodė tinkamai struktūriškai suveržtos. Vis dėlto laikai keičiasi – šiuolaikiniams skaitytojams fragmentiškumas, galingos siautulingo pasakojimo bangos, pralaužiančios numanomas kompozicines ir žanrines užtvaras, jau nebėra netikėtumas, kuriam nepasiruošta. B. Radzevičiaus pasakojimo jau nebereikia nei teisinti, nei saugoti nuo skaitytojo. Jau seniai postmodernių pasakojimų žaidimas žaidžiamas įvairiomis kryptimis, todėl B. Radzevičiaus kūriniai – stebėtinai šiuolaikiški kaip tik dėl tos fragmento estetikos, dėl žanrinių, išmonės ir dokumentikos ribų nepaisymo – dėl autofikcijos, suaugusios su fantazijos polėkiu ir alegoriškumu. Šios kelios novelės tai iš naujo patvirtina. Visas jas jungia išryškinta sakymo situacija, dialogas su kitu. Anot G. Radzevičienės, tas kitas – tai antrasis rašytojo „aš“, nes pokalbis vyksta su pačiu savimi, o gal dar ir su pačia kolektyvine pasąmone, kaip, pasak jos, yra pastebėjęs rašytojo bičiulis Bronius Kašelionis. Tik pridurkime, kad novelėse numanomas ir dar vienas pokalbio dalyvis – pats skaitytojas, nes jos jam siekia suteikti balsą, kviečia atviram dialogui.

Dainius Vaitiekūnas

 

X

Jis sėdėjo įstaigoje ir rašė šitą apsakymą apie vieną vyriškį ir moterį, abiem jau virš trisdešimt penkerių, visa jau gerokai pabodę, žinoma, visa baigia užgožti kasdienybės rutina – tas pats ir mano gyvenime. Šitokiom spalvom nejučiomis ėmė tapyti tos moters ir vyriškio portretą – pilkuma, lietaus monotonija, padriki sakiniai, vangūs, atskilę vieni nuo kitų… Žodžiu, darbas nesisekė. Bet staiga kažkas lyg kumštelėjo man: „O tu ją pajaunink, padaryk patrauklesnę, tegu visa dar tebealsuoja meile, tegu trykšta gyvybe, skaidriom šviesom.“

Storos lūpos atsargiai su meile čiupinėjančios žodžius. Jis labai aiškiai matė jos portretą. Ir staiga vietoje šios senstančios negalavimų suspaustos moters iškilo kita, jaunesnė, guvi, gundanti. Tai buvo gana šauni, dora mergina, kurią jis pažinojo jaunystėje, tačiau kažkodėl vengė – ar iš įgimto neryžtingumo ar šiaip – su ja susitikti, paskui kiek kartų jau vėliau jam buvo atėjusi mintis – va, ta moteris, bene vienintelė, kuri tikrai buvo verta mano meilės. „Kodėl, kodėl? – klausdavo jis save, – mums nebuvo skirta susitikti?“ Žmona jam, beje, kaip ir tam herojui, jau ėmė nebepatikti. Tačiau ir toje merginoje buvo kažkas iš anos, tai, žiūrėk, į šalį nukreiptos akys, tai nejučiom išsprūdęs atsidusimas, tai vangus mostas, prikaustąs herojaus dėmesį. Ir vis dėlto primygtinai šviesiomis spalvomis jis tapė jų meilę. Nors ir sunkiai, bet darbas ėmė judėti priekin, buvo diena, kai rodėsi, tuoj pat jis bus užbaigtas. (Rašė paskutinį puslapį), bet staiga jį apėmė keistas nepasitenkinimas – jis ėmė galvoti – ir staiga:

– Kodėl tu vis apie tą meilę galvą suki, – išgirdo balsą už nugaros. Tai buvo vidutinio amžiaus, sportinės išvaizdos saulėje įdegęs vyriškis, apsirengęs sportiniu triko – vienoje rankoje jis laikė lauko teniso raketę – matyt, trumpam virstelėjo duris. Bet jis atpažino jį iš karto – tai buvo jo apsakymo herojus.

– Įeik, – pasakė atstumdamas nuo savęs rankraščius.

– Galiu ir įeiti, – pasakė uždarydamas duris ir jau iš tolo žiūrėdamas į prirašytus lapus. – Gali neslėpti, – tarė, – tu be reikalo galvą suki, norėdamas išgalvoti meilę, kurios nebuvo. Geriau atsakyk man, kodėl jūs nesusitikote, mesk šią pajūrio idiliją, vidurdienį, karštį, tai netikra, išgalvota… spalvos tos…

– Tu nepainiok – tu esi tu – herojus aš – aš, ir kaip noriu – taip su jumis elgiuosi.

– Oho! Tačiau geriau nesapaliokim niekų. Žinok, ir dabar dar nevėlu.

– Kas nevėlu?

– Neapsimetinėk. Tu puikiai žinai, kur ji. Kaip gyvena.

– Ištekėjusi, turi vaikų.

– Jeigu tu vyras, tai neturėtų būti neįveikiama kliūtimi, ir, be to, jeigu ji iš tikrųjų tokia, kaip tu manai.

– Tai ką gi tu siūlai?

Žiūrėdamas į jį iš viršaus jis pristūmė telefoną.

– Imk ir paskambink.

– Tu išsikraustei iš proto! Po penkerių metų, nei iš šio, nei iš to. Ką aš sakysiu! – ėmė šaukti jis blaškydamasis po kabinetą. Gėda, gėda ir pagalvoti.

– Šit matai – o dar nori nupiešti ryžtingo, laiminga meile gyvenančio vyriškio portretą. Imk ir paskambink!

– Bet ką aš sakysiu.

– Maža ką. Kaip gyveni, tam-tam-ta-ta, – juk anksčiau tu mokėdavai šitaip šnekėti – čia tavo stilius, ne mano.

– Nesąmonė.

– Pala! – jis pridėjo pirštą prie lūpų, – o gal žinai, kada ji gimusi. Pala, liepos 31 ar birželio, pala pala pala. Prakeikta atmintis, aš juk sveikinau ją su vienu gimtadieniu.

– Tai matai. Pasiteirauk pas jos draugę, kur ji mokėsi, paskambink, juk tavo darbas toks, kad bet kada žmogų gali surasti. Tu net didžiuojiesi savo operatyvumu…

Jis kalbėjo tuo metu, kai jį pagaudavo čia beribė viltis – tarsi jis, jo herojus, galėtų sugrąžinti meilę, kurią jis taip lengvabūdiškai prarado, ir kuri jį taip nelemtai užgriuvo po tiek metų – nors ją prisimindavo ir anksčiau.

– Juk tu būtinai ją turi pamatyti, tiesa.

Jis tylėjo.

– O gal čia tik tavo vaizduotės chimera? Pala, prisimeni kelis anuos paslaptingus skambučius, buvo jos atostogų metas, visai galimas daiktas, kad ji buvo čia atvažiavusi, teiravosi apie tave, sužinojo adresą ir skambino… Juk kaip tik buvo tavo gimtadienis.

– Niekai.

– Čia ne niekai.

– Ji neskambins. Niekad niekad.

– Ne kaip aš, sakai, tu juk buvai nuvažiavęs į tą miestelį, bet į jos duris nepasibeldei. Nedrįsai.

– Tu visiškai iškvaišai. Sakyk man – kaip aš jai dabar skambinsiu, bent prieš atostogas, o dabar tik ką pasibaigus atostogoms… Kaip kaip? – ėmė šaukti jis blaškydamasis po kabinetą.

– Pavasarį… pavasarį, broliuk, – pasakė jis ir visas staiga nušvito. – Dar du trys mėnesiai ir jai paskambinsi, būtinai paskambinsi. Na, o mane geriau palik ramybėje – vis vien aš su ja negyvensiu, negyvenau ir negyvensiu, – pasakė jis užsimaudamas pirštinėmis ir trenkęs durimis išėjo, palikęs jį visiškai suglumintą ir apimtą keistos vilties – taip masino, šaukė ta sena, sena meilė, kurioje dabar turėjo išsipildyti visi lūkesčiai, visos senos viltys. Visa palikęs, nedvejodamas jis grįžtų pas ją, jeigu tik ji žadėtų būti… galėtų būti tokia skaidri, šviesi, kokią tapė tam apsakyme.

 

Mažas žmogus

Tai mažas žmogus. Štai ir dabar matau, kaip jis lekia į autobusų sustojimo aikštelę, o troleibusas išvažiuoja iš pat panosės, jis tik suploja rankomis per šonus, dairosi kito. Dabar, kadangi esam kol kas jo nematomi, jį galime gerai apžiūrėti – tai iš tikrųjų mažas, mėlyna nailonine striuke, aptrintu, storai prikimštu portfeliu. Bet štai kitas troleibusas – op pro duris ir nėr. Kur jis dabar važiuoja, į kokias parduotuves lėks – ne mūsų reikalas. Nagais ir dantimis jis kabinasi į visa, kas čia yra. Šį sykį mums pavyko prasilenkti, nežinau net kaip – gal jis per daug skubėjo, gal namuose kas atsitiko, gal laukė jo kokie svečiai. Jeigu turite laiko, pasivaikščiokim – oras toks puikus – ir aš jums papasakosiu apie mažą žmogų.

Ilgai jis tylėjo, užgniaužtas, nustelbtas, aš nė neįtariau jį esant, buvau išdidus, laisvas jaučiausi. Bet dabar, kai jis plyšauja visa gerkle, kai jis pastoja man kelią ant kiekvieno kampo, stverioja už skvernų ir alkūnių, arba išbėgęs kur į aikštę rodo mane žmonėms – pabandyki būti laisvas: jam nupirk tą, nupirk šį, anuos žaisliukus, aną kepurę, apsiausto jam reikėjo; nedraugauk ir nesusitikinėk su šita moterim, būk su ana, neatidaryk durų naktiniams svečiams, nesileisk į įtartinas pažintis.

Aš žinau – laikas nelaukia ir ką dar gali nutverti dabar – rytoj jau nebebus. Bet argi tai svarbu mažam trumpomis alkūnėmis žmogui? Jis tik braunasi, skinasi sau kelią pro visus, pro viską. Paklaustumei, kur jis skuba – namo, į darbą, į parduotuvę. Kažkuo jis primena uolų buhalterį – nuzulintos švarko alkūnės, nudilę užkulniai – darbas ir lakstymai po gatves. Per dienas jis prasėdi prie skaitytuvų, tvankiam kabinete, beveik su niekuo nesišnekėdamas – taukši skaitytuvais nepakeldamas galvos, varto popierius. Darbe jis nepamainomas, nepamainomas šeimoj, jį visaip puoselėja žmona, visi žavisi jo uolumu, visi jį man rodo kaip pavyzdį. Neatlyždamos aplink jį sukaliojasi teta ir uošvienė, jos žiūri saldžiomis akimis ir giria: „Geras žmogus, rūpestingas, uždirba, ne švaistūnas, ne mergišius, tokį nors prie širdies dėki.“ Jo elgesys iš tiesų nepriekaištingas, jis lyg užsuktas lekia, sukasi, bet man rodosi, jog daug kas slaptai ir pasišaipo iš jo uolumo. Tokių kaip jis pilnos gatvės, pilni namai – visur jie tarp mūsų – nė žodžio nespėjus ištarti užgniaužia lūpas, užkemša ausis – visa, ką jie bepaliečia – tampa banalu, pilka, čia nei skambaus juoko, nei iškilmingo mosto, jie tarsi projektuoja save į kokią amžinybę. „Ne amžinas tu esi, kodėl tu plūšėji“, – sakau jam.

O jis: „Aš noriu gyventi. Gyventi – suleido į mane nagus, sukaustė sąnarius.“ „Tavo „noriu gyventi“ tik instinktyvi baimė, tu bailys“, – sakau, ir imu tyčiotis iš jo. „Baily! – šaukiu jam. – Bent kartą išsijudink, išeik gatvėn, padaryk ką nors ne pagal tvarką, ne pagal tvarkaraštį; pasiųski visa velniop, išeik iš namų, paliki vaikus ir žmoną, na ką nors… ko iš tavęs niekas nelaukia.“ „Kam?“ – klausia jis. „Tu nori būti tiktai gerutis?“ „Ko kabiniesi? Aš tik atlieku savo pareigas, darau, kas reikia daryti.“ „Iš kur tu taip gerai žinai, kas reikia daryti?“ Bet jis jau tolsta, susikūprinęs, susigūžęs ir jo odinė striukė kaip šarvai – meski akmenį – suskambės atšokdamas. Tokia jo ir galva – tarsi iš špižiaus ar alavo. „Aš nenoriu šitaip gyventi!“ – šaukiu, bet negi jis girdės. „Kam tu mane tampai su savimi?“ – manote, jis girdi? Bet kažkas – tik ne aš – jam sako: „Eik!“ ir jis eina, sako „klaupkis“ – klaupiasi, „tylėk“ – tyli, jį liaupsina – džiaugiasi, papeikia – pažada pasitaisyti, pagąsdina – lekia apimtas siaubo. Bet tai dar nieko – pikčiausia, kad jis visaip išsisukalioja nuo tiesioginių atsakymų, jis turi prisirinkęs aibes visokių sofizmų – jis irgi orus. Taigi tie sofizmai ir saugo jo orumą. Ne, jis ne bailys, jis pareigingas, doras. Čia, sako jis, ne mano skoniui, čia ne mano amžiui, netinka mano padėčiai, mano išsilavinimui, čia yra neteisybė, čia gražu, o čia negražu. Šitaip elgtis yra kilnu, o šitaip žema, sako jis, bet aš žinau, kaip jis beišsisukinėtų, jo lūpomis šneka baimė, gal ne vien baimė, bet vis dėlto kažkoks apgailėtinas prieraišumas, kažkokio tamsaus instinkto galia, kuri jį valdo visur, visuomet, beatodairiškai. „Matai, žvaigždės“, – sakau. „Kam man žvaigždės?“ „Graži moteris“, – sakau. „Matau“, – atsako jis. Sėdame kada nors už stalo ir pasiaiškinam, kaip mums gyventi. „Tu toks ir toks, – sakau, – tu įsibrovei į mano valdas, kišiesi į visus reikalus.“ „Aš toks ir esu“, – sako jis. „Kada tu atsiradai?“ – klausiu. „Ar neprisimeni pirmo kūdikio riksmo? Tada aš ir atėjau – matau, kad tu vėjus tegaudai. Tada ir ėmiausi tvarkyti tavo reikalus, į doros kelią atvedžiau.“ „Kas man iš tos doros? O gal, – klausiu, – moteris užsiundė tavim.“ „Ji, aišku, pageidavo. Tik mano pastangų dėka tu su ja tegyveni, apskritai tu tik mano dėka tegyveni.“ „Per skambiai šneki. Tokių žodžių geriau neminėk.“ „Nesutaikomos priešybės.“ „Vis vien aš tave niekinu. Tu negyveni, tu lyg miręs, be polėkio, tikras knyslys.“ „O aš, manai, tavęs neniekinu.“ „Žinau, įstengtumei – tu mane uždusintumei, pasmaugtumei, gerai tik, kad rankos per trumpos.“ Jis sėdi įrėmęs į apykaklę smakrą. „Tad žinok, aš neištikimas nei tavo žmonai…“ „Mano žmonai?!“ „Mūsų, nei tau.“ „Šitą mes dar pamatysime.“ „Apie ką tu kalbi? Apie mirtį? Vis vien aš tave patiesiu.“ „Mes nesutaikomi priešai – tai aišku, bet toli tu nuo manęs nenubėgsi. Grįši. Aš visuomet laukiu tavęs. Diena iš dienos tu artėji prie manęs, vis dažniau esi su manimi, nes kurgi tu dėsies. Be manęs tu žuvęs.“ „Bet žuvęs ir su tavim.“ „Kiti su manimi gražiausiai sutaria, visur aš kaip namie, man pagarbiausia vieta, visur aš laukiamas, visur klausomasi mano žodžių, kiti nė nepastebi mano egzistavimo, džiaugiasi, atsidžiaugti negali viskuo, ką aš atnešu į jų namus, didžiuojasi manimi kaip išmanydami, ten man beveik nieko nereikia daryti, patys jie visa ten atlieka už mane, mane tik vaišina, liaupsina. Aš net pats kartais stebiuosi jų malone ir prašneku kaip tu dabar. O tu? Kaip tu su manimi elgiesi, tu išgrūdai mane iš savo namų – su mergše susidėjai, po darbo aš neturiu kur pailsėti, slankioju kaip be namų, laukdamas, kol ta mergšė teiksis išeiti. Negana to, aš dar turiu sukti galvą, ką primelavus tavo tikrajai žmonai.“ „Niekas tavęs neprašo.“ „Bet aš turiu, privalau, reikia, čia mano pareiga.“ „Bjaurus tu tipas“, – sakau. „Tu dar pasigailėsi šių žodžių. Bandyk geriau susitarti gražiuoju.“ „Argi galima su tavimi susitarti?“ „Kiti susitaria, randa kompromisinį sprendimą – pats, berods, labai mėgsti šį žodį – kompromisinis sprendimas, diplomatija, apsukrumas. Tad ir daryk, kad ir vilkas…“ „Bet tu viską pasiglemži, viską viską, tavo godulys nepasotinamas, tavo instinktyvi, ištęsta laike ir erdvėj baimė beribė, įprasminta sofistinėm formulėm, išsisukinėjimais…“ „Stebiuosi, kaip tu mane permatai“, – sako jis. „Man tu esi regimas. Man tu tironas. Sugavau – visi mano būgštavimai, visas mano netikrumas persikūnijo į tave – čia ir orumas, ir nenoras susitepti nagų, ir baimė apsijuokti, ir baimė pelnyti bausmę bei papeikimus. Prisimeni – tetos vis mane girdavo, koks geras vaikas, koks švelnus, nieko nesudaužys, nesukuls, netriukšmauja, nerėkauja.“ „Prisimenu. Tik be sentimentų, neužmirški – mes priešai, tu man imi guostis. Mano balsu pradėjai kalbėti. Mes vietomis susikeitėm, ar kaip čia dabar?“ „O tu mano. Bet tiek to – kai klausi, aš atsakysiu. Šį tą tau paaiškinsiu.“ „Vadinasi, blogi reikalai?“ „Apgailėtini.“ „Ir jokių būdų pabėgti, išsigelbėti? Mes pešimės pešimės, o plunksnas surinks tas, trečias, esantis tarp mūsų abiejų, tas, kuris rašo šituos žodžius.“ „Gerai, kad nors plunksnos lieka.“ „Visur tu žiūri naudos.“ „Žinai, – sako jis, atidžiai žiūrėdamas į mane. – Aš dažnai galvoju, kodėl tu ant manęs taip niršti, ką aš padariau?“ „Tu viską užgoži, nustelbi, tu nežinai jokio polėkio.“ „Užgožiu? Nustelbiu? – klausia jis ir susimąsto. – Ne aš tave užgožiu, o tas vaikas, gražutis, mėlynom akim, norintis visiems įtikti, iš kailio besineriantis, kad pelnytų kokį pagyrimą. Aš gi esu kažkas daugiau, ne vien tas vaikas.“ „Tave, matyt, tas vaikas labiausiai ir siutina.“ „Abu.“ „Taip, mes abu, abu išvien, nors kas žino, gal kaip tik dabar, šią akimirką tas neregėtai patiklus vaikas stovi tarp mūsų ir renka plunksnas, stropiai, rūpestingai, kažkieno pagiriamas, paglostomas.“ „Bet kam reikalingos tokios plunksnos?“ „Neprastos šitos plunksnos, pats matai. Ir tas vaikas nėra toksai jau peiktinas.“ „Teisybė, tylutis jis, švelnus, reikia jam meilės. Tėvų jis nebeturi – namų židinio šilumos nėr, dabar jis benamis, todėl ir sukaliojasi tarp mūsų, vildamasis ką nors nugirsti, suprasti, nunešti kur nors svarbią žinią – juk tada jį pagirs: „Koks geras vaikas“, – pasakys. Bet kas gi jį pagirs? Gal koks absoliutus teisingumas, kas nors, kam reikia šitokių pūkų ir plunksnų.“ „Kam jie bus reikalingi?“ „Nesakyk, neblogi čia yra pūkai ir taip dosniai šiandien pabiro ant jo švelnios galvutės, balti baltutėliai kaip sniegas, ir purūs tokie. Jis nė surinkti nebesuspėja. Ir tu džiaugiesi džiaugiesi, nesakyk, džiaugiesi jo uolumu, džiaugiesi, kad jis yra toks: absoliučios meilės, švelnumo, tyrumo ir gėrio vaikas.“ „Juo, o ne tavim džiaugiuosi.“ „Čia, brolau, vieno nuo kito neatskirsi, čia mes abu.“ „Didelis skirtumas tarp to, ko tu nori, ką darai ir ką daro jis.“ „Vis dėlto mes išvien.“

Ilgai šneku lyg su savimi – aš slankioju nepripažintas, turėjau rankas, bet niekam jos nebuvo reikalingos, turėjau akis, bet jomis nebuvo kuo gėrėtis, turėjau rūpestį, bet rūpintis nebuvo kuo, turėjau meilę, bet nebuvo kas myli – vieni poreikiai, tėviški jausmai (jie jau seniai buvo atbudę, ne, sakai, bunda tik dabar, dunda kaip tolimas griaustinis, tegu dunda), tačiau tų jausmų, tų poreikių neturėjau kur dėti („išlieti“ sakai, tebus išlieti). Jie kabinėjasi prie visų praeivių, prie svetimų vaikų, prie šunų, kabinasi už debesų, už medžių, už žvaigždžių, jie daug šnekėjo ir samprotaudavo užbėgdami visiems įvykiams už akių. Samprotaudavo apie tai, ko niekad nebuvo (ir nebus), ir kartais aš pamatydavau gatvės vidury bešokantį berniūkštį, arba vaikai giedodami šoka ratelį – gražu?, bet tai nebuvo tikri vaikai, o tik regėjimas. Dabar visa yra kitaip: aš noriu rūpintis ir turiu kuo, noriu galvoti ir turiu apie ką suka galvą, dabar aš nebesėdžiu nieko nelaukdamas prie lango, bet kažko ieškau akimis – jeigu prieinu prie lango, prieinu žvilgterti, ar negrįžta vaikai iš mokyklos, kaip jie žaidžia; dabar jeigu mane apninka kokie būgštavimai ar rūpestis, tie būgštavimai dėl vaikų, džiaugsmas bežiūrint, kaip jie auga – visa dabar čia įrėminta, įprasminta, klostosi taip, kaip norėjo Didžioji kūrėja. O tu šneki: kodėl aš toks uolus, toks rūpestingas, toks prisiplojęs prie žemės. Tu dar nori šoktelti viršum medžių (ligi debesų, sakai, tebus ligi debesų, jei nori, čia dėl žodžių aš tau neprieštarauju), šoki, jei įstengi, jei yra kam tave kelia aukštyn, bet aš čia pasilieku ir pabandysiu visuomet nutraukti žemyn, vaikas išeis kieman, pamatys vyturėlį, ir tu grįši, šūkčios apkvaitęs džiaugsmu, ir tu grįši atgal, ten, iš kur buvai pabėgęs.

 

Net vardo jam duoti bijau

Tai, kas virpčiojo lūpų kertelėse, žvilgėjo akyse, ieškojo kažko, apgailėtinai vapėjo, vylėsi, kentė, laukė, šlitinėjo apgraibomis, šnekėjo užuominomis trūkčiojančiu balsu, gaudė ženklus, žodžius, rausėsi visur, nekantravo ir nueidavo kažką pasiimdamas, kažką pajutęs, bet su kartėliu, o kartais giliai nusivylęs, pašaipus vapaliojantis šį bei tą ne savo žodžiais, ne savo kalba, ne apie tai, kas jam iš tikrųjų svarbu, tai, kas šliaužė klupdamas, raitėsi, glusčiojo prie visų, kibo, leipo, blykčiojo saulėje, griaudė, krito lietum, smigo švino žaibais, tai tas prašė, meldė tavęs – dieną, vidurnakty – išlaisvink, išlaisvink, duok man balsą, pavidalą, akis, išmokyk kalbėti, juoktis, dainuoti, žaisti, kentėti, mirti ir vėl prisikelti, būti visur, išmokyk, išmokyk, mylėki mane, mylėk, leiski, netrukdyk man – kas tai buvo? Aš girdžiu – jis prasiveržė, jis jau šneka, džiaugias, jis žiūri kitom akim, kita klausa klauso, jam suprantama, artima, ko aš niekaip nesupratau, visos užuominos ir simboliai jam byloja, aiškūs, jis triumfuoja. Aš buvau jam tik priebėga, tik indas, mane palikęs jis lėks toliau, kas aš jam, gal veltui aš su juo kovojau, kažkas kovojo su juo, neleido jam taip daug matyti, suprasti, jausti, būtų man užtekę ir banalių eskizų, poetiškų užuominų, metaforų, tačiau jis jau čia. Koks bus jo paskutinis žodis? Kas tai? Kitados aš ėjau su juo, vedžiojau, leidau – ne, jis vedžiojo mane, geidė manim – dabar muša, dabar egzistuoja palikęs mane nuošalėj. „Argi aš tau nebereikalingas?“ – šaukiu bėgdamas iš paskos. „Kas man tu, – nusikvatojo siautulingu vėjo gūsiu, – daryk ką nori.“

Aš negirdžiu, nenoriu klausyti, aš pernelyg juo užsiėmęs, nieko mums nebereik, bet kas bus, kai atsitokėsim. Vaike, sakau, taip džiaugtis, taip gyventi negalima, mes ištirpsime, virstam nieku. Bet kas jam protingos kalbos. Jis nori atsigriebti už kažką – čia kaip vaikas puola į brastą, čia eina pas išminčius, čia sėdi kokio poeto pašonėj, o parodai jam moterį – paaikčios, pasigrožės ir ims ją kalti marmure.

 

Pokalbis vidurnakty

Štai jau kelios valandos, kaip jis skaito eilėraščius ir vis klausia manęs: „Na kaip? Puiku, ar ne?“ Tas „ar ne?“ – tai joks abejojimas ar kvietimas diskusijai. Jis apimtas tokio susižavėjimo eilėm, kad man belieka tik kaip beišmanant aikčioti ir girti jas. Prieštarauti jam nesinori, nes palaikytų mane neišmanėliu, aš netekčiau jo palankumo, ko dėl kai kurių sumetimų nepageidaučiau. Aš žinojau, kad jis mėgsta šį poetą ir, išsekus kalbai, užsiminiau apie jį. Tačiau nespėjau nė ištarti jo pavardės, kai jis pašoko, iš spintos išsitraukė tą knygą ir ėmė skaityti. Kurį laiką aš dėjausi susižavėjęs, tačiau mano pagyrimų atsargos greit išseko ir dabar visai nebežinau, ką jam besakyti, bijau kokiu neatsargiu žodžiu išsiduoti – tie eilėraščiai manęs visai nejaudina, nebent, jei aš skaityčiau vienas, ir atatinkamai nusiteikęs, gal jie mane ir užkrėstų. Dabar gi, kai jis taip kategoriškai primeta man savo susižavėjimą, verčia mane kiekvieną eilutę išgyventi taip, kaip jis, aš apstulbęs ir gerokai sutrikęs žiūriu į jo mažytę, naktine pižama pridengtą figūrą ir keikiu save, kad taip neapgalvotai užsitraukiau šią kankynę, kuriai, atrodo, ir galo nebus, nes jis vis skaito ir skaito. Jo balsas virpa. Jis dar pakiša man knygą ir sako:

– Šito aš negaliu skaityti. Ašaras traukia. Paskaityk.

Pridengęs ranka veidą skaitau.

– Skaityk garsiai.

Jis išplėšia iš manęs knygą ir vėl skaito. Tačiau vos ištaręs kelis žodžius, apsipila ašarom. Aš tik nežymiai skėsteliu rankomis.

– Na kaip? – klausia jis, pagaliau susitvardęs ir paskaitęs visą eilėraštį.

– Nereikia nė kalbėti. Kas man patinka, apie tai su niekuo nė nekalbu, – iš tiesų, daugiau aš nieko negaliu jam pasakyti. Džiaugiuos, kad bent taip pavyko išsisukti ir pateisinti savo nekalbumą. Tačiau jis ilgai ir tiriančiai žiūri į mane, ir man nebeaišku, ar neužgrius su priekaištų lavina. Tiesą sakant, aš to ir telaukiu. Vis vien į jo klausimus tegaliu atsakyti tik mikčiojimu. Jaučiuos tarsi prie sienos priremtas kaltinamasis, kurį verčia prisipažinti neįvykdytame nusikaltime – kaltinamasis, kuriam nėra kitokios išeities, kaip pagal tariamųjų faktų nuotrupas nupiešti tokią nusikaltimo situaciją, kaip ją pateikia kaltintojas. Be to, dar reikia stengtis nė vienu žodžiu nenukrypti nuo jo galvoje susiklosčiusio nusikaltimo vaizdo, kitaip išsiduotum.

Pagaliau, netekęs kantrybės, atsigulu. Atmetęs galvą, matau jį sėdint prie stalinės lempos. Už lango vėjas, bloškia į stiklą lietum. Per lietų ir vėjo ūžesį monotoniškas balsas ir žodžiai. Žodžiai, neturį man jokios prasmės. Jie visai man nesuprantami ir svetimi. O jam tie žodžių deriniai užgniaužia gerklę, jie kaip simboliai, jie kaip visų jo lūkesčių ir nevilties išraiška, jie kaip mylimos moters balsas, kaip gestai, kurie vien tik įsimylėjėliui sklidini prasmės, sklidini jo paties į juos sutalpintų jausmų. Jie blaškosi po kambario sienas ir kaip neįspėtos būties skundas girdisi vėjo ūžimas už lango. Koks vienišas turėtų būti šis pagyvenęs žmogus su tik jam vienam turinčiais prasmę simboliais, palinkęs virš stalinės lempos apšviestų eilučių. Kokia iliuzija jo tikėjimas, kad jie dar ir kitiems turi apčiuopiamą reikšmę! Bet neskubėk! Jis rado giminingą sielą. Iš kelinto šimtmečio, iš tolimos šalies ji prabilo garsų kaskadom, išsiveržė kaip gaivi užgniaužtų ašarų srovė, kaip tyruose ištroškusiam šaltinis, ir štai dabar, parkritęs prie jo ant kelių, rieškučiomis jis geria tą svaigų vandenį. Iš tiesų gi šią akimirką, kai miesto stogai nakty, tu čia pats esi vienišas kaip apsišaukėlis. Dviem spyriais išmestas iš jų draugijos tu guli, klausaisi ir negali nė žodžio suprasti iš jų paslaptingo pokalbio.

 

Tylusis nugalėtojų skundas

Kaip potvynių banga mes puolėme į krantą, užliejome jį, nusiaubėme pačias tolimiausias apylinkes, nusiaubėme gyvenvietes ir štai dabar mums jau tenka trauktis, kada nors smalsus vaikas vaikščios paplūdimio pakrante, rinks iš jūros gelmių mūsų išmestus ginklus, drabužius, batus…

Ką gi, mes raminame save mintim, kad toks visų nugalėtojų likimas.

Pasakojama, kad vienas pergalingos armijos karvedys, kai jo kariai ilsėjosi po eilinės tik ką pasiektos pergalės, gėrė vyną ir jis bėgo jų plaukuotomis krūtinėmis, pilvais, pasakojosi žygio nuotykius, – pasakojosi be neapykantos priešui, kartais net stebėdamiesi jo drąsumu, abejingai ir juokdamiesi tiek iš savo žaizdų bei pavojų, tiek iš priešo, – o kiti kariai jau zujo po užimtos vietovės kaimus, ten girdėjosi genamų galvijų bliovimas, klykavo ir vaitojo moterys, o tolumoje ramiai vilnijo į giedrą mėlyną dangų degančio miestelio dūmai, sunkiai pasirėmė ant kardo ir kai jo aštrūs ašmenys žybtelėjo saulėje, apvedė akimis apylinkes, pamatė, aišku, ir besiilsinčius po žygio savo karius, ir besiganančius jų arklius, ir nusėtas lavonais kalvas bei slėnius ir pasakė tokius žodžius: „Aš matau, mano armija dar pasiryžusi žygiui, mes kol kas viešpataujame tik iki horizonto ribos, šitie plotai priklauso mums, tačiau peržengus horizonto liniją mūsų vėl laukia mūšiai, akis į akį mes susitiksime su savo priešu, ir taip be galo. Tačiau nuovargis jau sėlina mūsų pėdomis, sunkiai palenkę galvas eina mūsų arkliai, monotoniškai linguoja balnuose masyvios mano raitelių figūros, po kiekvieno žygio vis labiau abejinga ir apsunkusi grobiu traukia mano armija į priekį, netgi jų vadas snūduriuoja savo balne, jo akyla akis nebesižvalgo po nepažįstamas vietovės apylinkes, abejingas jis leidžiasi į miškų šešėlį, gaivinasi šiltais saulės spinduliais laukymėje. O čia mes turime būti budrūs kaip niekuomet, kas akimirką viena ranka turi gulėti ant kardo rankenos, kita įtempti žąslus, nes aplinkui iš tankmės sklinda įtartini garsai, bet kurią akimirką gali pasirodyti priešas ir užgriūti mus kaip uraganas. Mūsų nuovargis, mūsų apatija užtikrina jų laimėjimą. Mūsų gretomis greitai jau brausis priešai, jų žvilgantys kardai kapos mūsų galvas, jų iečių spiečius sušvilps virš mūsų. Mūsų nuovargio sąskaita jie skins pergales. Švilpiant pro ausis vėjui šuoliuos į mūsų pozicijas jų žirgai ir jau iš tolo girdėsis skardus kaip botago pliaukštelėjimas klykavimas… Žiūrėkite, kaip mes triuškiname šitą nenugalimųjų armiją! Ir niekas nežinos, kad šita armija jau pavargus, kad ji jau nebe nenugalima, todėl ir stebėsis pasaulis jo pergalėmis, kaip kažkada stebėjosi mūsų…

O kažkada, gal net ne kažkada, visai neseniai, kaip čaižiai skrodė orą mūsų kardai, kaip skambiai dunksėjo po arklių kanopomis uolėtas kelias. Dideli pulkai priešų išlakstydavo pamatę atlekiant į juos taip ryžtingą ir nesulaikomą vieno mūsų raitelio figūrą. Žirgai patys mus nešė į priešo gretas ir trypė jas kanopomis.“