Sigitas Parulskis. Kaip aš mečiau

2023 m. Nr. 2

Romano fragmentas

 

Kažkas ten šmėžuoja, boluoja tarp samanotų, nuo laiko ir melancholijos pažaliavusių antkapių ir kreivų kryžių, panašu, kad tai Romeo Montekis, laksto be kelnių, ieško savosios Džuljetos Kapuleti, ir ji kažkur turėtų būti, guli ant samanų, kukliai kilstelėjusi savo suknelę, galbūt matosi rausvi, dar mergaitiški keliai, o gal ir gaktos plaukeliai, mirties akivaizdoje Erotas darosi vis įžūlesnis, sunku pasakyti, tiksliau, sunku įžiūrėti, bet čia, Vilniuje, jiems šalta, jie įpratę užsiimti seksu Kapulečių šeimos kape, kuris primena vasarnamius ant Viduržemio jūros kranto, ten dulkintis kur kas smagiau, ir mirti, ir gulėti linksma bei iškilminga, visai kas kita nei lapų prikritusiose, drėgme ir būties erozija alsuojančiose Rasų kapinėse, kur angelams auga samanų ūsai, o kryžių ašmenys atšipinti šiaurės vėjo.

Sigitas neprisimena, kada atsirado toks įprotis – vestis merginas į Vilniaus Rasų kapines. Kiną tais laikais dažniausiai rodydavo šūdiną, o jeigu kas pasitaikydavo geresnio, Tarkovskis, Felinis – jau seniai visi būdavo matę, be to, juos rodydavo retai. Kad sovietinė liaudis per daug neišleptų, kad neužsikrėstų dekadentiškomis nuotaikomis. Žinoma, galima vestis merginą į barą arba į paveikslų galeriją, bet tuose taškuose atmosfera labai vienprasmiška, kitaip tariant – lėkšta. Alkoholis, menas – tikrai ne pats tinkamiausias dalykas pažinties pradžiai. Tiesa, alkoholis pagreitina kai kuriuos reikalus, bet tuomet pažintis baigiasi kitos dienos rytą, kai vienas į kitą nebenori žiūrėti, o menas gali seksą atitolinti šviesmečiams – dvasingi žmonės tokie kompleksuoti, kad dažniausiai instinktų tenkinimas jiems kelia miglotą siaubą. Sakysite, Pikaso krušosi kaip triušis. Na, jis ir nebuvo dvasingas, jis tiesiog gudrus amatininkas ir megalomanas be kompleksų. Dvasingi būna meno vartotojai, meno kūrėjams ši savybė nebūtina ir dažnai net nebūdinga.

Kapinių alėjos, takai, ypač rudenį – jie velniškai romantiški ir kartu labai erotiški. Mirties kvapas, – o pūvantys lapai tiesiogiai susiję su mirties kvapu, – veikia kaip geriausias afrodiziakas. Samanomis apaugę, pelėsiais ir kerpėmis dekoruoti kryžiai ir paminklai atrodo tarsi iškirpti iš minkšto pūkuoto aksomo, taip ir traukia prigulti ar bent padėti galvą.

– Romeo ir Džuljeta mylėjosi kapuose, juos užtiko giminaičiai, štai dėl to ir prasidėjo visa istorija… Nors įtariu, kad visa ta istorija kilo dėl kraujomaišos baimės… Tas pats Edipas, tik kitoje rankoje… – pasakoja Sigitas didžiaakei merginai, kuri, susisupusi į ilgą tamsų apsiaustą, žingsniuoja šalia atsargiai statydama pėdas. Ji eina taip atsargiai, tarsi bijotų ant ko nors užlipti. Kas tai galėtų būti, Sigitas nežino ir nenori spėlioti. Jiedu žingsniuoja alėja, prieblandos kariauna pamažu ropščiasi per kapinių sieną, o jų žingsniai vis labiau klimpsta į tamsėjantį taką.

Sigitas akimirką įsivaizduoja, kad didžiaakė mergina po tuo juodu ilgu apsiaustu nuoga, baltas, net truputį melsvas jos kūnas išsivaduoja nuo nereikalingo dangalo, ir ji eina greta Sigito visiškai nuoga, tik su aukštakulniais batais, jos batų kulniukai tokie aukšti ir smailūs, kad ant jų užsismeigė daugybė nukritusių, parudavusių lapų, atrodo, kad pati Mirtis žingsniuoja per kapines ir renka numirėlių skundus, blunkančius gyvenimo prisiminimus, pasmeigdama juos savo aukštais piktos amžinybės kulniukais.

– Gabrielė D’Anuncijus, italų rašytojas dekadentas, jaunystėje buvo apsėstas Liebestod aistros, susirašinėjo su mylimąja, nors ji gal ir nebuvo tikra mylimoji, ji buvo labiau laiškų mylimoji, tai yra rašytojas buvo įsimylėjęs save, rašantį jai meilės laiškus ar panašiai, bet tai nesvarbu, svarbiausia, kad jis buvo toks trenktas, jog pageidavo savo mylimąją matyti vilkinčią juodais drabužiais, o dar geriau mirusią, jis jai rašė, kaip būtų puiku matyti tavo lavoną, tu būtum visiškai išblyškusi, labiau už palaimintąją Damozelę, mirusią mergaitę iš Dantės Rosečio eilėraščio ir paveikslo, aš važinėčiau po visą miestą, supirkčiau visas gėlininkų gėles ir atvažiuočiau palaidoti tavęs po tomis gėlėmis, palaidoti tavęs, noriu, kad tu mirtum.

Riebus prieblandos žaltys rangosi tarp antkapių, apsisuka aplink nutrupėjusias angelo kojas ir sustoja.

– Koks psichas gali rašyti mylimajai tokius laiškus? – klausia Sigitas, bet mergina nieko neatsako. Kurį laiką jiedu eina tylėdami. Sigitas atsargiai dirsteli žemyn – didžiaakės batų kulniukai žemi ir buki, tokie negali persmeigti numirėlio širdies, prie tokių gali prilipti tik mėšlas.

– Koks psichas? – staiga paklausia mergina.

Sigitas supranta, kad istoriją apie Gabrielę D’Anuncijų ji praklausė. Buvo susimąsčiusi apie kažką kita. Arba jis istoriją apie Gabrielę D’Anuncijų pasakoja pats sau, kaip yra ne kartą pasitaikę. Su kuo kalbiesi? Su savo protu.

Sigitas trukteli pečiais.

– Nesvarbu.

Mergina patyli.

– Nelabai jauku, – sako didžiaakė juodaplaukė. Prieblandos žaltys pakelia galvą.

Sigitas su tuo nesutinka, kryžiais ir aptrupėjusiais antkapiais apaugusios kalvos jam atrodo labai jaukios ir patogios. Katalikai mėgsta gulėti ant kalno… gal geriau matosi? Ar kad dangus arčiau? Ar bijo, kad po stipresnės liūties apsems kojas? Nori, kad kaulai geriau išsilaikytų, kol paskutinis antspaudas bus nuplėštas? Paskui angelai surinks jų kaulus kaip vaikišką konstruktorių, susuks varžtais sąnarius, užmaus ant stuburo pagaikščio vėjyje gaudžiančias kaukoles ir patrauks kaulų kariauna dangaus link.

– Čia daug lenkų ir… tiesiog daug nepažįstamų žmonių, ir visi jie tylūs, – sako Sigitas.

– Tylūs? – didžiaakė pažvelgia į Sigitą.

– Mirę, – linkteli Sigitas.

– Kodėl tu mane čia atsivedei? – klausia didžiaakė juodaplaukė. Romeo ir Džuljeta jos visiškai nedomina. Ir prieblandos žaltys su savo užmaršties kerais.

– Aštuonioliktame amžiuje buvo populiari istorija apie vienuolį, gulėjusį su mirusia gražuole, prie kurios jis budėjo ir ji atrodė tik tariamai mirusi.

Didžiaakė apsižvalgo.

– Niekada nemėgau šiurpinančių pasakų tamsoje, – sako ji.

– Taip, tai pasaka, Snieguolė ir septyni nykštukai. Gali būti, kad tai septynios didžiosios nuodėmės, kurios žmogų uždulkina negyvai, o galbūt…

– Temsta, – pertraukia jį didžiaakė. Paskui sustoja, vėl apsižvalgo. – Gal jau eikime atgal, temsta.

– Čia daug lenkų ir šiaip nepažįstamų žmonių… – pakartoja Sigitas, nes mato, kad nei paminklų aksomas, nei kraujomaiša, net nykštukai neturi jai galios.

– Kodėl tu nuolat kalbi apie lenkus? – jos balsas jau primena dėdės Aloyzo sėklides onkologinio skyriaus šaldytuve.

– Noriu, kad pasijustum kaip užsienyje, – sako jis, nes negali jai dėstyti teorijos apie barą ir parodų sales. Ji pati tos teorijos dalis.

Merginoms patinka pabuvoti užsienyje. 

Tokia Sigito teorija, nes kai grįždavo iš kapinių, jos būdavo be galo plepios, mielos ir visiškai neprieštaraudavo bučiuojamos ir glamonėjamos. O pavaikščioti po Rasų kapines tas pats, kaip apsilankyti Lenkijoje. Šiaip ar taip, užsienis.

Didžiaakė juodaplaukė taip pat atkunta, kai jiedu grįžta į jos nuomojamą kambarį Žvėryne, bet po įžanginių bučinių ir glamonių staiga pasako:

– Mane rytoj operuos, mano širdis nesveika.

 

Sigitas pasimuisto ant kėdės, nemalonūs prisiminimai, nors vyrams mintys apie seksą dažniausiai teikia malonumą. Musulmonai per dieną meldžiasi penkis kartus, sveikas vyras, kai nemiega, apie seksą galvoja maždaug kartą per valandą. Penkis kartus. Per minutę.

Prieš kiek metų tai buvo? Didžiaakė juodaplaukė susilaukė krūvos vaikų ar numirė taip ir nesužinojusi, kad niekada neturėjo širdies? Nes turintis širdį žmogus niekada nekalbės apie operaciją prieš seksą. Net ir po sekso širdį turintis žmogus nekalbės apie operaciją, nes seksas netinka su operacijomis, poliklinikomis ir kitomis kūno avarijomis.

Ar laikas yra prisiminimų krūva, po kurią mes, žmonės, knisamės kaip sušikti bomžai ieškodami ko nors, ką būtų dar galima išgelbėti ir panaudoti? Milžiniška mėšlo krūva, kurioje paliksi mažytį savo pėdos atspauduką? Žmonės panašūs į koprofagus, į mėšlą ryjančius parazitus… Kita vertus, mūsų gyvenimas virsta į mėšlą, tuomet mes rausiamės toje mėšlo krūvoje, vadinamoje prisiminimais, ieškome, gal kas išliko, kokia nors dar nesuvirškinta emocija ar geismas… Ar prisiminimai yra laiko iliuzija? Kai ką nors prisimeni, supranti, kad gyveni, kad eina laikas, kad kažkas buvo prieš keturiasdešimt, trisdešimt metų, prieš metus, prieš tūkstantį… Sigitas nieko negali prisiminti, kas buvo prieš tūkstantį metų, todėl liaujasi kvaršinęs galvą apie laiką ir prisiminimus.

Galima būtų sugalvoti ištisą sąrašą, ko negalima kalbėti ir daryti prieš seksą, galvoja Sigitas.

 

Visi žino, kur yra rojus arba vadinamasis malonumų sodas: be abejo, žemyn, į pietus nuo pasaulio centro, nuo bambos… Žmonės, kurie sukūrė rojaus sodo įvaizdį, buvo siaubingai apžėlę. Jie turėjo ant kūno paviršiaus tiek plaukų, kad ieškodami kurios nors kūno dalies dažnai pasiklysdavo. Pažiūrėkite, dar ir dabar žmonės iš pietų siaubingai plaukuoti, tai ką jau kalbėti apie tuos, kurie rašė knygą apie pasaulio sutvėrimą ir rojaus sodą? Moters, kurią paskui pavadino Ieva, lytiniai organai buvo taip apžėlę, kad tikrai priminė ne krūmelį, o tikrą sodą, vešlų ir gaivų malonumų sodą. Ir patekti į tą sodą, nesvarbu, su žalčio ar kokio kito nenaudėlio pagalba, buvo didis malonumas. Ne tik vyrui, bet ir moteriai, abiem, visai žmonijai, nes visa žmonija ir buvo du žmonės. Žinoma, tai buvo vadinamosios gamtos spąstai. Gamta buvo be galo gudri, ji ilgai, dešimtis tūkstančių, o gal net milijonus metų regzdavo kokį nors planą, kol viskas stodavo į savo vietas. Pavyzdžiui, seksas yra malonumas, žmogus mano, kad tai jo tikslas, galvoja apie seksą penkis kartus per minutę, svajoja, fantazuoja, rengia vaizduotėje orgijas ir įtiki, kad tai jo tikslas, jis nori pasitenkinti, o jeigu jis nori, tai prasminga ir teisinga, nes malonumas negali būti neteisingas ir neprasmingas, bet iš tiesų tikslas (ir ne jo, o gamtos) padauginti biologinius palikuonis, malonumas tik priemonė, jis praeina, o jo rezultatai lieka, ir…

Vėl suklykia vaikas ir nutraukia puikias Sigito mintis apie rojų ir malonumus. Jis sėdi mirties prieangyje, tai yra prie gydytojo durų. Jam iš kairės ir dešinės sėdi Tanatas ir Erotas. Ir klykiantis seksualinių malonumų rezultatas. Norisi rūkyti. Po sekso visuomet norisi rūkyti, o kai galvoji apie seksą, tai beveik tarsi būtum… Kaip klykia tas velnio vaikas.

Sigitas sėdi, laukia, priimamasis dvokia prakaitu ir myžalais. Priešais jį kažkoks tipas ožio barzdele, akys pavandenijusios, kai jis tas akis kur nors pasuka, jose plaukioja kažkokie smulkūs gyviai. Tas tipas perbraukia pirštu sau už ausies ir uosto. Ir taip jau beveik šimtą valandų. 

Jeigu jau reikia apibendrinimų, tai gyvenimas panašus į gydytojo laukiamąjį – prakaitas, šlapimo kvapas, blerbiantys vaikai, seksualios seselės, snarglėti seneliai ir nežinia alsuojančios gydytojo kabineto durys – iš ten gali išeiti linksmas (pone, jums tik gonorėja, sveikinu!), nusiminęs (pone, auglys jūsų žarnos tiesiojoje kaip Urano planeta, jums liko pusė metų, sveikinu!), o gali ir nebeišeiti (finita la comedia, acta est fabula, kitaip tariant, sėkmingo kelio!). Metaforiškai kalbant, mirtina liga dažniausiai uždaro mus, užtrenkia duris ir nebeišleidžia. 

Vaikas klykia už gydytojo kabineto durų. Matyt, jam išlupo akį. Kad nepiktintų. Tipas su barzdele ir gyviais akyse spokso į Sigitą ir pagavęs jo žvilgsnį išsiviepia. Sigitas nudelbia akis į grindis – tipo su barzdele ir gyviais akyse batų nosys primena klitorį.

Jauna motina prieš keletą minučių paprašė Sigito palaikyti vaiką. Vietos čia mažai, kėdės vos penkios, ji ištiesė vaiką taip netikėtai ir paprastai, tarsi tai būtų pirštinės, kai bičiulis nori nusišlapinti, atsisuka, ištiesia, sako – palaikyk… Dabar to bliaunančio gumulo kvapas visose Sigito drabužių ir sąmonės klostėse, nors laikė vaiką kiek galėdamas toliau nuo savęs.

O dar velniškai karšta. 

Tipas su ožio barzdele ir gyviais akyse (ir batų nosimis, panašiomis į klitorį) perbraukia už ausies ir vėl pauosto, paskui lėtai trina pirštais tai, ką pauostė. 

Matyt, kuria naujus kvepalus, sumautas Ziuskindas.

Po beveik milijono valandų laukimo Sigitas pagaliau sėdi priešais masyvią tikrojo Balzako amžiaus moterį ir viską pasakoja daug juokingiau, nei yra iš tikrųjų. Sigitas moteris skirsto į tikrojo Balzako amžiaus moteris, tai yra apie trisdešimt, ir netikrojo, tai yra virš keturiasdešimties. Balzakas patyrusia moterimi laikė trisdešimtmetę. Paskui žmonės ėmė ilgiau gyventi, sveikai maitintis, laikytis ne gamtos, o malonumų dėsnių, todėl viskas išsikreipė. Naujaisiais laikais Balzako amžiaus moteris apskritai be amžiaus. Kiek jai – penkiasdešimt, septyniasdešimt, šimtas? Moterys apskritai nekenčia amžiaus, tarsi metų slėpimas darytų jas žavesnes. Kvailiai nebūna žavūs, tik juokingi. Gydytojai akivaizdžiai virš trisdešimties, ir ji akivaizdžiai neturi Balzako, tai yra vyro. Pirma – ant jos veido auga plaukų ir yra tokių dalykų, kuriuos ji vis čiupinėja pirštais. Antra – Sigitas jaučia nuo jos sklindantį abejingumą vyrams. Ne dėl to, kad Sigitas būtų žavusis princas, tiesiog senmergių (kartais lesbiečių) abejingumas vyrams visai kitoks nei ištekėjusių ir aistrą iššvaisčiusių moterų abejingumas. Per ilgai santuokoje gyvenančių moterų elgesys vyrų akivaizdoje dar kitoks. Tai be galo įdomi tema, kurią Sigitas jau aptarinėjo su Sara.

– Nematau skirtumo, – sako Sara, žiūrėdama į moterį, kurią Sigitas pavadino senmerge.

– Jeigu nematai, nereiškia, kad nėra, – nesutinka Sigitas. – Pažiūrėk į jos žvilgsnį – jis akivaizdžiai sako: manęs nedomina vyrai, nes aš jais visais nusivyliau, nes jie visi buvo tokie pat šūdžiai kaip mano tėvas, arba nė vienas iš jų neprilygo tokiam nuostabiam vyrui kaip mano tėtis.

– Tu viską sufroidini, – juokiasi Sara. – O kaip žiūri ištekėjusi ir aistrą iššvaisčiusi moteris?

Sigitas pasižiūri Sarai į akis.

– Na… Jų akyse maždaug tokia informacija: aš visa tai jau mačiau, tu nesi geresnis, nesi blogesnis už tuos, su kuriais miegojau, taigi jokios prasmės bandyti dar kartą. Tiesa, būna, kad paaugus vaikams staiga prasiveria dangus ir griaustinį primenantis balsas paklausia moters – nejaugi manai, kad tai viskas, nejaugi neišdrįsi pabandyti, juk paskui gailėsies visą likusį gyvenimą. Tai nutinka beveik visoms moterims, tik reta iš jų išsiduoda, tai yra toks žvilgsnis be galo retas, jis pražysta kartą gyvenime ir labai nedaug vyrų gali jį pamatyti.

– Andų karalienė, – sako Sara. – Mačiau kažkur tokį augalą, ne gyvai, žinoma, tik nuotrauką ir informaciją – kartą per šimtą metų žydintis augalas, Andų karalienė.

– Matai, aš teisus, – sako Sigitas

– Išgraužk! – patempia lūpos kampą Sara.

Sigitas patenkintas, pralinksminti Sarą visai neblogas dalykas.

– Žinai, tą Andų karalienę galima suprasti, ji prisižiūrėjusi tokių vaizdų. Įsivaizduok – augi sau Andų kalnuose, esi karalienė ir visa kita, o tada nukrenta lėktuvas su regbio komanda, regis, aštuntame dešimtmetyje, tada jie sėdi ant sniego, rėkauja kaip pamišę, paskui žvėriškai išalksta, spjauna į civilizaciją, krikščionybę ir visas kulinarines TV laidas, ir pradeda valgyti savo draugų šlaunis ir rankas, o gal net ir širdis! Ir smegenis!

Bet Sara nebesijuokia. Ji žiūri į Sigitą primerktomis akimis ir jos žvilgsnis pilnas gęstančios dienos pelenų.

Su kuo kalbiesi? Su savo protu, Sara.

– Ar jums negera? – klausia masyvi gydytoja.

– Labai gera, bet jūsų priimamajame mačiau batus, klaikiai primenančius klitorį.

– Taip, – sako gydytoja tokia intonacija, kuri turėtų reikšti ne. Ar ji mano, kad nebūna batų galų, panašių į klitorį? Juk vagina šiaip ar taip panaši… į kurpaitę, tarkime? Sigitui patinka šis vaizdinys, jis pamano, kad galbūt gydytojai iš pradžių reiktų papasakoti istoriją apie klitorį, o paskui…

– Kuo skundžiatės? – klausia gydytoja.

Didžiaakė mergina ilgu juodu apsiaustu, ir po tuo romantikų pamėgtu drabužiu ji visiškai nuoga, tamsus plaukų kuokštelis tik ant Veneros kalnelio, baltas, net truputį melsvas jos kūnas sušvinta tarp antkapių staiga, kai ji pakėlusi rankas nusimeta apsiaustą, ji eina greta Sigito visiškai nuoga, tik su aukštakulniais batais, jos batų kulniukai tokie aukšti ir smailūs, kad ant jų užsismeigė daugybė nukritusių, parudavusių lapų, tai pati Mirtis žingsniuoja per kapines ir renka numirėlių skundus, blunkančius gyvenimo prisiminimus, pasmeigdama juos savo aukštais, smailiais nuožmios amžinybės kulniukais…

– Prisiminiau studijų laikus, merginą, jos širdis buvo nesveika. O mano širdis…

– Duokite ranką, patikrinsim kraujospūdį, – sako gydytoja.

Kraujospūdžio skaičiai primena „Formulė 1“ lenktynes. Spidometro skaičiai pasibaisėtini. Na, gal ne tiesiojoje, bet išvažiuojant iš posūkių tai tikrai.

Istorijų, pokštų pasakojimas labai priklauso nuo klausytojų, nuo pašnekovo. Šeimos gydytoja batų palyginimą su klitoriu praleidžia pro ausis ir paklausia:

– Kada pastebėjote, kad dūstate?

Sigitas sutrinka.

– Nežinau, ar tai reiškia – dusti… Man nutiko panašiai kaip mafijozui Toniui Sopranui… – pasako jis ir mėgina prisiminti tą sceną iš serialo apie italų mafijozus Amerikoje, bet vaizdiniai labai migloti.

– Ir kas nutiko? – klausia gydytoja.

– Italų mafijozų vadeiva Tonis Sopranas stebėjo antis savo baseine, o tada kažkas jam nutiko, kad jis prarado sąmonę. Krito ant žemės šalia amerikietiško baseino, nuversdamas žemėn amerikietiškus barbekiu, ir šonkauliukus, ir visą kitą amerikietišką šlamštą, kurio visi taip trokšta, nes tai svajonė.

– Kur tas antis pamatėte? – nori išsiaiškinti gydytoja.

– Aš pamačiau bobą, ne antis, – sako Sigitas.

Gydytoja žiūri pakreipusi galvą, tarsi klausytųsi, ar koridoriumi jau atskuba sanitarai su tramdomaisiais marškiniais.

– Na, tai tik metafora… antys… Iš tiesų tai buvo moteris… – Sigitas supranta, kad skamba negerai. Antys, ko gero, kvaili paukščiai, ir lyginti moteris su paukščiais… Jis mėgina pasitaisyti. – Nemanykite, jog moteris laikau antimis… Utka – prostitutka, – girdi dėdės Antano balsą galvoje. – Manau, kad viskas prasidėjo, kai kalnuose nutrenkiau bobą… Moterį…

Viskas tik dar blogiau. Jis žvilgteli į gydytoją, o ji nė mirkt. Gerai, kad jos rankose tik rašiklis, o jeigu būtų skalpelis, o jeigu ji mane operuotų, dievaži, pjaustytų be nuskausminimo. Ir pjaustytų tokias kūno vietas, kad baisu pagalvoti.

– Ta į bobą panaši moteris buvo… jeigu reiktų apibūdinti depresiją, tai ji labai tiktų, – sena, drūta, bet ne maža, o kažkokia masyvi, tarsi dalis jos tūnotų po žeme, kaip suknistas ledkalnis ant slidžių. Jeigu kas prašytų apibūdinti depresiją kaip asmenį, tai ir būtų ta boba… Moteris… – jis vėl pažvelgia į gydytoją – veidas kaip marmuras. Jeigu ji mane pjaustytų… likčiau be brangiausių savo filė gabaliukų… – Leidžiuosi sau, trasa tuščia, mano draugai ir artimieji stovi trasos apačioje, žiūri, kaip nuostabiai valdau slides ir kūną, ir staiga lyg iš po žemių išdygsta ta sena boba moteris depresija su savo noragais… Tamsiai apsirengusi, tarsi ne drabužiais, o visų pusgalvių, sergančių depresija, nuotaiką būtų užsivilkusi, tokia visa drumzlina ir troški, slogi… Ir, žinoma, aš, užuot sklandžiai ją apvažiavęs, staiga supanikuoju, mano protas nulekia į priekį, o kūnas atsilieka, ir tada gėdingai drebiuosi, ne, iš pradžių penkiasdešimt metrų skrendu oru, paskui dešiniu subinės pusrutuliu sulenkiu savo lazdą (kaip ji ten atsidūrė?!), paskui dar šimtą metrų šliuožiu galva žemyn, tada nuskinu bobą su visais depresijos drabužiais, ir kai atsipeikėju, nesuprantu, kas įvyko…

Karkvabalis, arba paprastasis grambuolys, tingiai ropoja jauno klevo lapu, gegužės mėnesį jų daugybė, o paskui jie kaip pašėlę skraido ir birželį, bent jau kas keleri metai, jau temstant, jų skraido pulkai, spiečiai, tarsi vyktų oro mūšis virš Verdeno ar Ipro, geltonai rudi antsparniai blykčioja paskutiniuose saulės spinduliuose, vokietis atakuoja prancūzą arba atvirkščiai, nors vabalai išmintingesni, jeigu ir kovoja, tai tik dėl maisto, dėl patelių, dėl išlikimo, niekada nesikauna dėl garbės, dėl medalių, dėl to, kad daugiau nužudytų ar kad jų vardais būtų pavadinti stadionai ir gatvės, ar kad vaikai ir anūkai didžiuotųsi, mano tėvas, mano senelis nužudė daug vabalų ir pats žuvo kruvinais sparnais, Sigitas atsargiai suima karkvabalį dviem pirštais, užneria jam ant kojos iš storo siūlo padarytą kilpelę ir pamėtėja aukštyn, karkvabalis suburzgia, paleidžia savo motorą visu pajėgumu ir skrenda kuo toliau nuo Sigito, bet paskui jį velkasi ilgas siūlas, kurio galą Sigitas laiko rankose, kai siūlas įsitempia, karkvabalis nenukrenta į žolę, kaip daugelis jo kolegų prieš tai, jis ima sukti ratą, kuo siūlas ilgesnis, tuo ratas platesnis, vis labiau temsta ir jau ne visai aišku, yra siūlas ar jo nėra, ir koks tas siūlas, nuo ko priklauso jo ilgis, jo storis, kas lemia karkvabalio skrydžio trajektoriją, kodėl vieni vos pakilę krenta į žolę ir nebepakyla, net nebejuda, o kiti vėl bando kilti, ir vėl krenta, kol visai praranda jėgas ir norą ką nors daryti, o dar kiti skrenda ir skrenda, kol baigiasi kuras bakuose, ir krenta priešo žemėje, ir sudūžta, ir niekada nebegrįžta, bet siūlas niekada nesibaigia, kad ir kur nuskristum, kiekvienam savas siūlas, kiekvienam sava trajektorija, ir visas pasaulis, jeigu gerai įsižiūrėsime, yra tokios trajektorijos, kartais matomos, kartais nematomos, o kartais, jeigu žiūrėsime iš aukštai, ir keliai atrodo kaip siūlai, ir upės, ir gyvenimai kaip siūlai, nusidriekę tolyn, susiraizgę, susipainioję, kad nebeatnarpliosi, nebeiškrapštysi, čia tau ne geležinkeliai, blizgantys bėgių siūlai, kuriais kas nors išvažiuoja, kas nors atvažiuoja, ir tada įvyksta, tada jau įvyksta…

 

– Kas įvyko? – klausia marmuro veidas. Tokios būna budistų dievybės: jokios veido išraiškos, tik dieviškumas. Na, gydytojams dieviškumas tinka, bet taip norisi… Sigitas nežino, ko iš gydytojo norisi. Ko gero, vienintelio dalyko – ateini ir klyki „gelbėkite, nenoriu mirti, gelbėkite!“, ir išgirsti paguodos ir ramybės sklidiną balsą „aš jums padėsiu“…

Kalbuosi su savo protu, nežinau, kada ir kur tai įvyko, kada ir kur tai prasidėjo, apima jausmas, kad sėdžiu mažo miestelio kultūros namų salėje, kino projektoriaus spindulys kaip transatlantinio garlaivio prožektorius skrodžia tamsą virš galvų, mes plėšome bilieto gabaliukus, kartais juos suvilgome seilėmis, kad būtų sunkesni, tada metame į viršų, jie sušvinta, tie gabaliukai, plykstelėja kaip aukso smiltelės, kaip krentančios žvaigždės, akimirką virsdami kažkuo visai kitu nei paprastas popieriaus gabalėlis, suvilgytas vaiko seilėmis, ir taip jauku, taip nepaprasta, tarsi būtų čia ir kartu visai kitur, tarsi būtum tu, bet ir ne tik tu, dar kažkas, tarsi tavęs būtų kur kas daugiau, paskui prasideda tai, ką suaugę žmonės vadina gyvenimu, bet nedaug kas pasikeičia – lieka tik tokios akimirkos, kai paprasti, banalūs dalykai virsta kažkuo daugiau, sušvinta tamsoje, blykstelėja kaip krentančios žvaigždės, kas tos žvaigždės, svajonės, meilės, ilgesys, tikėjimas, kažkas, kas nepasiekiama, kas egzistuoja trumpai, kas plasta prieblandoje kaip mirusio drugelio sparnai, perverti tamsos spinduliu, Moters juodais drabužiais aukšti, smailūs kulniukai, bet tokių akimirkų nedaug, labai nedaug, kur kas mažiau nei norėtųsi, ir viskas trunka taip trumpai, kad atrodo tik sapnas, tik prastos kokybės kino filmas tamsoje, subraižyta, kartais neįžiūrima, nesuprantamai veblenanti kino juosta, kurią suka kažkur burzgiantis kino projektorius, ji nuvilianti, ji niekam tikusi, bet keistas jausmas, keistas nerimas, nuolatinis augantis nerimas, kad ji greitai pasibaigs, ir noras, kad dar nesibaigtų, kad dar nors truputį, dar bent kartą suplastėtų mirusio drugelio sparnai.

Tu kalbi su savo protu, Sigitai.

– Na, nežinau, ar iš tiesų… Ar jums taip nebūna, tarsi istorija, kuri vyko jūsų praeityje, vis dar tebevyksta, ten, jūsų praeityje, ir jus nuolat apima nenumaldomas noras pakeisti ją, nors vieną veiksmą, nors vieną žodį, ir kartais atrodo, kad jeigu labai pasistengtumėte, kad jeigu iš tiesų, visa širdimi, visu protu panorėtumėte, galėtumėte tai padaryti, nes visos istorijos, įvykusios jūsų praeityje, tebevyksta ten, realiu praeities laiku, jūs lydite mergaitę pasibaigus šokiams mokykloje, jūs klaikiai norite ją pabučiuoti, bet nedrįstate, todėl kalbate apie numirėlius, nes netoliese kapinės, ir kai einate pro kapines, manote, kad galėtumėte mirti už vieną vienintelį bučinį, nes tos mergaitės lūpos, nes tos mergaitės akys, bet viskas taip ir lieka, ir štai jau kelias dešimtis metų jūs praeityje, realiu laiku vis einate ir einate greta mergaitės palei kapinių sieną, ir jeigu išdrįstumėte ją pabučiuoti, viskas pasikeistų, jūsų gyvenimas būtų visai kitoks, nors nežinia, ar juo apsidžiaugtumėte, bet būtų kitoks, ir tai galbūt net įmanoma, nes vienintelis ryšys tarp tų istorijų esate jūs, jūsų sąmonė, o sąmonė, kaip žinote, treniruojamas, veikiamas, kontroliuojamas dalykas.

Gydytoja padeda rašiklį ant stalo. Kažkur matytas veiksmas, judesys. Kino filmuose štai taip rašiklį padėjęs veikėjas dažniausiai pasako ką nors reikšmingo, arba taip padeda rašiklį dėl to, kad jį pribloškia, sujaudina kokia nors naujiena – bankrotas, sutuoktinio neištikimybė, pašnekovo kvailumas ar genialumas.

– Ar jūs dažnai vartojate alkoholį? – klausia gydytoja.

Keista, kad neklausia apie narkotikus, ko jau čia drovėtis, tėkštų iš karto – kokius, kokiomis dozėmis, parodykite rankas, kirkšnis, parūpinsiu reabilitaciją, metadonas, kapitonas, Petras ir Povilas, gėjų bažnyčia…

– Skaičiau brošiūrą, rašo, kad žmogus, išgeriantis daugiau nei du kartus per metus, jau yra alkoholikas, – sako Sigitas, žiūrėdamas į gulintį ant stalo rašiklį. Kai gydytoja jį paims, turbūt nesakys nieko. Sigitas mėgina prisiminti kino filmą, epizodą, kai veikėjas paima nuo stalo rašiklį… Lordas Baironas girtauja iki ryto su italais ir graikais, paryčiui grįžęs namo griebia nuo stalo plunksną ir taškydamasis rašalu prirašo krūvą eiliuotų posmų. Nėra tokio filmo, yra toks filmas, tai visai nesvarbu, svarbiausia, kad visi genijai grįžę girti namo griebia nuo stalo plunksnas, teptukus, kaltus, smuikus ir taškydamiesi krauju rašo eiles, muziką, tapo paveikslus.

– Ar jūs alkoholikas? – tiesiai šviesiai kerta marmuro veidas. Ir tai skaudu.

– Galiu tvirtai pasakyti, kad ne genijus, – sako Sigitas.

Gydytoja klausiamai žiūri į jį.

– Niekada grįžęs namo girtas negriebiu plunksnos ir nerašau eiliuotų posmų apie sumautą Čaild Haroldą, – sako Sigitas. Paskui kiek patyli, priduria: – Gydytoja, negalima taip klausti.

Gydytoja linkteli galva.

– Išgeriate daugiau nei du kartus per metus? – užduoda ji neutralesnį klausimą, bet jis skamba nė kiek ne švelniau.

– Matote… Daniilo Charmso apysakoje „Senė“ yra toks epizodas. Geria du vyrai degtinę ir staiga vienas klausia kito: ar tu tiki Dievą? Tas susinervina ir sako: negalima taip klausti. Kodėl, klausia sugėrovas. Tai tas pats, atsako jo bendras, tarsi tu pamatytum, kad kišu į kišenę penkiasdešimt rublių, ir paprašytum paskolinti pinigų. Ir ką? – nesupranta pašnekovas. Na, aš nebeturiu galimybės sumeluoti tau, kad neturiu, nes tu matei, kad turiu. Ir kaip tai susiję su Dievu? Niekaip. Bet tu nepalieki man galimybės rinktis, ir tai kiaulystė, – Sigitas nutyla. – Negaliu pacituoti tiksliai, nes neturiu fotografinės atminties… Neturiu nei tapybinės, nei grafinės, nei muzikinės… Kad ir kokia būtų atminties rūšis, aš neturiu nė vienos, mano atmintis geriausiu atveju kaip permirkęs ir į gniužulą suspaustas laikraštis, raidės susiliejusios, lapų trūksta, įskaityti nieko neįmanoma, gniužulas, ir tiek…

Gydytoja nustebusi žiūri į Sigitą.

– Netiksli citata, – paaiškina Sigitas.

Tiesą sakant, su gydytojais Sigitas dažniausiai stengiasi juokauti, kaip ir daugelis žmonių, arba kalba šiurkščiai tik todėl, kad jaučia baltiems chalatams silpnybę. Kitaip tariant, baimę. Balti chalatai buvo sugalvoti nusižiūrėjus į angelus. Arba atvirkščiai, nelabai svarbu, kas nuo ko nusižiūrėjo. O ten, kur angelai, ir anas pasaulis čia pat. Sparnu pasiekiamas.

Jis nežiūri į gydytoją, tai yra negali žiūrėti jai į akis, nes jo akys labai silpnos. Jeigu tik pažiūri kitam žmogui į akis, iš karto ima mirkčioti ir ašaroti. Atsiranda asilų, kurie sako, kad blogi žmonės negali tiesiai žiūrėti kitiems į akis, o iš tiesų tai banditai žiūri į akis ir nemirkčioja, o geri žmonės nežiūri, nes jeigu žiūri, iš karto apsiašaroja ir nebežino, kur tas prakeiktas akis dėti… Ko gero, apie tai rašė Venediktas Jerofejevas, „Maskva–Petuški“ autorius.

– Kaip tai susiję su alkoholio vartojimu? – klausia gydytoja.

– Dievas kaip alkoholis, – sako Sigitas, – vieni vartoja, kad užsimirštų, kiti – kad kentėtų, treti – kad kuo greičiau patektų į amžinybę.

Gydytoja tylėdama paima į ranką rašiklį.