Aldona Ruseckaitė. Vienatybė

2023 m. Nr. 2

Ištrauka iš knygos apie rašytoją Oną Pleirytę-Vaidilutę

 

Vienatybė ir nykumas… bet trokštu ir liūdžiu, ir ilgiuos…
Tiktai to viso niekas nepastebi…
Ona Pleirytė-Vaidilutė

Į Sibirą. Į Uralą. Į Čeliabinską. Ona juk ne dekabristo žmona, kodėl jai reikia ten važiuoti su trimis mažais vaikais? Vyras Kazys Puida iškeliavęs 1912 metų rudenį, jau gavęs darbą. Statybininku, kaip planavo, jis netapo, bet pasitaikė kita pelninga tarnyba, surado ir išnuomojo šeimai butą. Puidienė, likusi viena Šiauliuose, išgyventi nepajėgė, lėšų neturėjo, tad, kol vyras kūrėsi svetimame krašte, glaudėsi pas tėvus Mintaujoje – ką jai kita su vaikais daryti… Moteris rimtai svarstė – važiuoti ar nevažiuoti? Bet iš ko gyventi, kas ją išlaikys? Suprato, jog niekam nėra su trimis vaikais reikalinga, ilgainiui taptų tik našta. Kur ji galėjo tiek pinigų uždirbti? Vyriausiasis Algirdas greit bus šešerių, dvyniai Mimoza ir Sigurdas dar maži, dvimetinukai, tad reikia keliauti pas tėvą, juoba kad Kazys dažnai rašė, kartojo labai visų pasiilgęs, ragino greičiau susiruošti. Ir ji galop išvyko traukiniais į tolimą kelionę. Čiurlionio dovanotą paveikslą „Ilgėjimos“ pasiėmė kartu, atrodė, kad ši dovana ją saugos, gal ir laimę atneš… Žinoma, daug rūpesčio ir įvairiausių minčių kilo Pleirių šeimos rate, artimieji bauginosi išleisti dukrą ir seserį į tolimą Rusijos kraštą, jiems nerimą kėlė moters sveikata. Dvynių gimdymas buvo labai sunkus, praėjo beveik metai, kol jaunoji mama atsigavo, bet tokia sveikata, kokia buvo prieš gimdymą, jau negrįžo. Greičiau pavargdavo, tapo irzli, ėmė kamuoti neaiškūs skausmai, ypač dažnai sopėdavo galvą. Tėvai ir broliai, išvykimo temą mėtę lyg karštą bulvę delnuose, galiausiai nusileido palieką apsisprendimą pačiai Onai. Ji pakluso Kazio raginimams, stengėsi savo vyru pasitikėti, galop nebuvo bailė, svarstė – jeigu bus labai blogai – juk sugrįš…

Buvo 1913 metai. Europa jau stovėjo ant Pirmojo pasaulinio karo slenksčio, tačiau paprasti žmonės dar negalėjo būsimųjų baisybių įsivaizduoti ir jomis patikėti. Puidienė susiruošė; ryšuliai sunkūs, vaikai maži, kartu būtinai reikėjo pasiimti ir tarnaitę Agutę iš Žemaitijos. Vienų moterų su mažais vaikais Pleirių šeima išleisti nesiryžo: sutarė, kad brolis Juozas palydės iki Peterburgo, o ten jau lauks Kazys, Rusijos sostinėje šiek tiek atsipūs, pailsės, ir keliaus toliau. Puida pasitiko šeimą džiugus ir išdidus, nes iš tikrųjų gaudavo gana didelę algą, buvo suradęs gražų butą Čeliabinsko centre. Jau atrodė, kad gyvenimas pasisuko į gerąją pusę, nors ir toli nuo Lietuvos, bet uždirbs, sutaupys, sugrįš… Tokios buvo svajonės, o Puida jų visada turėjo – realių ir visai fantastinių, žmona iš pradžių jomis patikėjusi susižavėdavo, bet vėliau, vyrą perpratusi, nusivildavo. „Egzaltuotos fantazijos nesuvaldomi sūkuriai“, – sakė ji. Tačiau tuo Sibiro pradžios laikotarpiu šeimai išties sekėsi. Puida realinėje mokykloje dėstė vokiečių kalbą, bet vien iš to nebūtų prasigyvenę, geresnis atlygis tekdavo už karinio cenzoriaus tarnybą – jis skaitė lietuvių, caro armijos kareivėlių, laiškus. Pagaliau Ona vėl galėjo atsiremti į savo vyrą, jiedu sutarė, neprasta jo alga leido pasijusti kone ponais. Niekada tokiomis saujomis nesėmę pinigų, nuolat vargę, skolinęsi, čia turėjo jų užtektinai, todėl nutarė prašmatniau įsikurti. Rusijoj tai Rusijoj, kodėl gi ne? Gal paskui pavyks viską parsivežti į Lietuvą. Kazys leido žmonai pasipuikuoti, ji jaukiai, moderniai apstatė butą, užsisakė ąžuolo baldus, prisipirko brangių indų, pasipuošė šermuonėlių kailiniais, išrėdė vaikus, samdėsi ir virėją, ir tarnaitę, ir auklę. Abu užsisakinėjo vertingus leidinius, knygas, kaupė solidžią biblioteką. Elegantiškai pasipuošusi Ona priiminėjo namuose Čeliabinsko aukštuomenę, patys taip pat svečiuodavosi, nestigo oficialių pažįstamų ir draugų, tik, žinoma, artimų sielų čia nesutiko. Tiesa, vėliau moteris susirado ir šiokių tokių bičiulių, kuriems galėdavo pasiguosti. Nepaisant pasiturinčios buities ir pagerėjusių šeimos santykių, Ona graužėsi ir ilgėjosi Tėvynės. Gyvenimas Čeliabinske dažnai rodėsi visai beprasmiškas, taip gyventi ji nemokėjo, jai nuolat reikėjo kuo nors rūpintis, globoti, veikti kitų naudai. Vakarais vaikams pasakodavo apie Lietuvą, sekdavo pasakas, mokė lietuviškų dainų ir dažnai verkdavo. Galbūt todėl, kai atsirado galimybė užsiimti visuomenine veikla, moteris į ją ir įsitraukė.

1914 metų vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, pakeitęs daugelio gyvenimus. Į tolimąją Rusiją atsibeldę dėl darbo ir gero uždarbio, Puidos pakliuvo į karo mėsmalę.

1915-ųjų žiema praėjo gana sunkiai, Ona skundėsi, jog visą žiemą sirgo įvairiomis ligomis, kokiomis tik gali sirgti nusilpęs žmogus: pleuritu, nervų pervargimu, migrena ir dar kažkuo. Kartu sirguliavo Sigurdas, sykiais ir Mimoza. Buvo daug įtampos. Tačiau pavasaris prašvito ir Čeliabinske, su juo atėjo sveikatos pagerėjimas. O tų metų rudenį iš Europos atplūdo į jų kraštus pulkai karo pabėgėlių. Kartu traukėsi lietuviai, lenkai, gudai. Puidienė nebegalėjo sėdėti rankų sudėjusi. „Aš gimusi gyventi kitiems…Visada kam nors padėti, palengvinti… gyventi dėl ko nors. Be šito gyvenimas darosi be prošvaistės.“ Pasikalbėjo, pasitarė su vienu kitu inteligentu lietuviu, sutiktu Čeliabinske, ir pasiryžo tapti naujai įkurto Lietuvių centro komiteto įgaliotine. Apie lietuvių emigraciją sklido visokiausios liūdnos kalbos, neva pasiekę Voronežą ar kurį kitą Rusijos miestą lietuviai neberandantys vietos apsigyventi, nėra pageidaujami, valdžia juos stumianti gilyn į Sibirą, varydama gana tiesmuką politiką: kad nereiktų tų pabėgėlių remti, pasiūlo jiems sklypą žemės, kurios šiose Rusijos vietose netrūksta, kad šie statytųsi ir ūkininkautų, ir taip apgyvendintų atšiaurius tuščius plotus. Kai kurios šeimos sutinkančios imti žemę net kur nors už Uralo, bet pavieniams, ypač jauniems, žmonėms tokie gudrūs rusų valdžios pasiūlymai tikrai nebuvo prie širdies. Vaidilutė kalbėjosi su bendraminčiais – neduok Dieve, pasiliks tautiečiai čia amžinai gyventi… Taip nevalia – juk po karo kiekvienas lietuvis bus reikalingas savoje žemėje. Tapus komiteto įgaliotine, Onai ėmė plaukti laiškai iš aplinkinių miestų ir rajonų, lietuviai pabėgėliai skundėsi gyvenimo sąlygomis, mokyklų stoka, kalbos uždraudimu – mat visur buvo jungiami su lenkų pabėgėliais, šių buvo daugiau, todėl laimėdavo lenkų kalba, net mišias lietuvis kunigas aukodavo lenkiškai, sakydamas, jog lietuviai vis tiek supranta. Iškilo sudėtingas klausimas – kiek lietuvių pabėgėlių yra atvykę, kaip juos suregistruoti, kaip sužinoti, kokie sunkumai vargina, kaip padėti? Palikusi savo nedidelius vaikus auklei, Vaidilutė išsiruošė į Omsko sritį, norėdama aplankyti lietuvių stovyklas, pamatyti sąlygas, pagelbėti. Ir išties prisižiūrėjo visko: didelio skurdo ir bado, ir, žinoma, paaiškėjo, kad mokyklose beveik niekur nebuvo mokoma lietuvių kalba – tik lenkų. Užregistravo ji maždaug šešis šimtus lietuvių šeimų iš Kauno ir Suvalkų gubernijos. O kiek dar liko nesurašyta! Puidienė įkūrė Omske Lietuvių komitetą, paskyrė žmones, susirašinėjo, rūpinosi. Bet, žinoma, daugiausiai širdies teko atiduoti Čeliabinsko pabėgėliams. Šiame mieste taip pat buvo įkurtas komitetas pabėgėliams globoti, ir Ona tapo jo vicepirmininke. Darbo buvo daug, ir širdies šilumos reikėjo. Ji pati eidavo į geležinkelio stotį, laukdavo traukinių, iš vagonų iškeldavo nuo tėvų pasimetusius arba jau našlaičius vaikus, kaip nereikalingą balastą pamestus senukus. Vaidilutė su ašaromis akyse kalbėdavo apie karą, negalėdama susitaikyti, kad jame žūsta tiek nekaltų žmonių. Vardan ko, kodėl kariaujama – jos jautri moteriška siela virte virė iš nevilties, liūdesio ir neapykantos karui, tačiau ją apmaldydavo nesibaigiantys rūpesčiai. Moteris talkino miesto pabėgėlių centre, dalijo pašalpas, kurių dydis – šeši rubliai, guodė nelaimėlius, nukreipdavo, kur gyventi, kur keliauti. Vėlyvą vakarą, sugrįžusi po sunkios dienos, dar prisėsdavo prie savo dienoraščio, jame užfiksuodavo įvykius ir nuotaikas, o kartais, iš savo pastebėjimų brūkštelėjusi kokį vaizdelį ar feljetoną, pasiųsdavo į lietuvių spaudą. Štai vieną dieną į varganų pabėgėlių centrą įsiveržia ori, dailiai apsirėdžiusi ponia su lapės kailiu ant elegantiško palto ir reikalauja pabėgėlės pašalpos – šešių rublių. Tarnautojai ir lankytojai žiūri nustebę, nuščiuvę, įsidrąsinę ima klausinėti ponią – iš kur ji, kodėl jai reikia tos pašalpos, o ši kartoja esanti pabėgėlė ir reikalaujanti, kas jai priklauso. Tenka tuos kelis rublius jai į delną įsprausti, ir ponia triumfuodama išeina… Šį įvykį Puidienė aprašo ir išsiunčia į laikraštį, jį išspausdina.

Ona taip pat darbavosi Čeliabinsko evakuacijos-maitinimo punkte, gamindavo maistą, dalindavo pabėgėliams, o tų valgytojų ateidavo iki septynių tūkstančių per dieną. Reikėjo stengtis, kad kiekvienas būtų pamaitintas. Ypač moteris rūpinosi našlaičiais vaikais, mieste buvo prieglaudų, vienoje gyveno trisdešimt septyni lietuviukai. Ona juos ypač globojo – eidavo skaityti lietuviškų pasakų, rūpinosi geresniu kąsniu ir gražesniu drabužiu. Ji ir pati džiaugėsi, kad kitos prieglaudos pavydinčios jos tautiečiams vaikams maisto bei aprangos. Rinko aukas, nepavargdama užsiėmė su našlaičiais, auklei palikusi savąsias atžalas.

Tačiau už šį gerą jai nebuvo geru atsilyginta. Dėl pabėgėlių patyrė ir nemalonumų. Juk kai kurie žmonės įsivaizduoja viską žiną ir matą, jų pavydo kojos kartais tokios ilgos. Lietuviai pabėgėliai įskundė savo globėją, kad ši esą kraunasi turtus, prisikimšusi pilnus namus aukso. Žandarai iškrėtė Puidų butą, iščiupinėjo daiktus ir rankraščius.

Tačiau Ona buvo pelniusi esero Aleksandro Kerenskio valdžios pasitikėjimą, jos namuose nuo klastingų raudonųjų bolševikų slapstėsi legendinė rusų revoliucijos bobutė Jekaterina Breško-Breškovskaja. Šios moterys suprato viena kitą, ilgus vakarus už užtrauktų užuolaidų kalbėdavosi apie viską: apie šeimas, vyrus, vaikus ir, žinoma, apie bolševikų revoliuciją. Abi nepritarė Spalio perversmui, abi palaikė laikinąją eserų vyriausybę, abi stebėjo, kokį siaubą sėja revoliucionieriai, kokie jie žiaurūs, be gailesčio viską niokoja ir žudo. Ona aprašė įvykį apie sūnų bolševiką, nuteisusį ir sušaudžiusį savo tėvą, nepritarusį bolševizmo idėjoms. Straipsnis buvo išspausdintas.

Sibire galutinai žlugo mūsų šeima. Nors dar nemažai metų gyvenome kartu, tai buvo tik vaidyba. Dėl vaikų. Dėl svetimų žmonių. Mudu tokie skirtingi. Aš altruistė, man visų gaila, noriu padėti, aukotis, o Kazys tik pats sau rūpi. Mes – priešingų polių asmenybės: aš niekada negyvenau tik sau pačiai, jis rūpinosi tik savimi. Vyras vis mestelėdavo man, kad esu „peridealis“ asmuo nūdieniam gyvenimui. O jis buvo miklus praktikas. Aš šaltokos prigimties moteris, o jis apimtas gašlaus erotizmo, dažnai man neištikimas. Ir tikrai norėjau skirtis, ir visai jo negailėjau, kai 1916 metais, susikrovęs lagaminą, iš Čeliabinsko iškeliavo į Peterburgą. Nežinojome, ar dar sugrįš, ar susitiksime. Žinoma, vaikams aiškinau, kad tėtis išvažiavo dirbti, kad juos myli, jais rūpinasi. Du sūnūs ir dukrelė man buvo svarbiausi pasaulyje, dėl jų galėjau viską padaryti. Iš jų tėvo nesulaukiau jokios paramos, vargau viena, pardavinėjau daiktus, tačiau širdis man neleido visai apleisti ir jo. Štai 1917 metų rudenį per pažįstamus gaunu žinią, kad po revoliucijos Peterburge skurdas, badas, o mano vyras mobilizuotas į kariuomenę. Ir nors jam leidžiama dirbti, jis vis tiek kone badauja. Ir negaila man jo. Ir, dėl manęs, tegul badauja. Tegu miršta badu. Bet vakarais ramybės sau nerandu, vaikai sumiega, o aš blaškausi nuo lango prie lango. Svarstau. Jeigu jis nusibadavęs numirs, aš ramiai gyventi negalėsiu, sugrauš sąžinė – juk mano vaikų tėvas, ką jiems pasakysiu… Tačiau ir aš pinigų neturiu, pardavinėju namų turtą, kurį vos prieš keletą metų įsigijome. Šį kartą turtingai poniai įsiūlau dalį porcelianinio servizo, turguje nuperku maisto produktų ir išsiruošiu į Peterburgą. Seniai nebesidomiu vyro meilužėmis, tegul gyvena su kuo nori, „ant praeities statau didelį juodą tašką“. Tąsyk tempdama pilną maisto krepšį susirandu Kazio nuomojamą butą, adresą žinojau, jis atidaro duris, matau, išsigandęs ir sutrikęs, iš karto šovė mintis – kartu yra moteris… Ir tikrai – iš kito kambario išeina gražuolė Unė Babickaitė. Kazys ją pristato, sako priėmęs laikinai pagyventi į bėdą pakliuvusią tautietę ir jos paauglį brolį Petrą. Kodėl man kilo toks didelis pyktis – stovėjau lyg suakmenėjusi, bet norėjau šaukti, rėkti, daužyti melagį vyrą per veidą. Kodėl? Juk sakiau jam, kad gali gyventi su kuo nori. Kad esame tarsi neoficialiai išsiskyrę. Kazys užsikirsdamas man teisinasi, kad su Une jo niekas nesieja, priglaudęs, nes mergina neturėjo kur dėtis. Žinoma, vėliau ir pati supratau, kad dvidešimtmetei gražuolei, svajojančiai apie aktorės karjerą ir turinčiai pasirūpinti broliu, Puida nerūpėjo. O štai mano pavydas pasirodė nepamatuotas. Naktį užsiverkusi, sutrikusi ir išsigandusi jaunoji gyventoja pašoka iš lovos, sušunka, kad bėga į Nevą skandintis ir trenkia durimis, o Puida išlekia ją gelbėti. Mintys vėl susipainioja, atgyja įkyrus įtarimas, kad ji meilužė. Lieku lyg stabo ištikta, bet ir įsiutusi. Kitą dieną Puida mane lydi į geležinkelio stotį, neištariu nė žodžio, einu įsistebeilijusi į vieną tašką ir nesuprantu savęs – nejaugi pavydžiu? Tai gal dar myliu?.. Kaip čia yra, kad tarsi per galvą smogė, išvydus pas vyrą tą jauniklę… Prieš atsisveikinant vyras švelniai bučiuoja rankas, atsiprašinėja, verkia, o aš jam tarsi nieko nebejaučiu. Bet iš kur toks pyktis?.. Grįžau į Čeliabinską, vaikštau paniurusi, vaikai klausinėja, kaip tėtis, sakau – gerai, viskas jam gerai, gal parvažiuos. Bet, mama, tu kažkokia liūdna, – sako vyresnėlis Algirdas. Išties – kiek galima graužtis, nesąmonė, gana! Po keleto mėnesių atskrenda iš Kazio laiškas, ak, kiek atgailos, kiek prisipažinimų, kokia aš jam reikalinga, kokia artima, kokia vienintelė jį gyvenime supratusi ir suteikusi džiaugsmo. Prisipažįsta, jog „mano sielos nuo Tavęs nieks niekuomet nepajėgs paimti, kūnas gi mano Tau nereikalingas“. Iki paskutinio atodūsio jam liksiu vienintelė, brangiausia… Perrašiau jo laišką į savo dienoraštį ir prirašiau pašaipių komentarų, kad nereikia man nei jo „supurvintos“ sielos, nei kūno. Tuo tarpu namuose be jo tvyrojo ramybė, o aš save įtikinėjau, kad Puidos mano gyvenime tarytum ir visai nebuvo. Neįtariau ir nė nesapnavau, kad gausybė būsimųjų įvykių mus dar ilgai laikys kartu…

Čekoslovakų korpuso kariai mandagūs, jų karininkai ir generolai pasitempę, išsilavinę, ir Puidienė su jais susibičiuliauja. Sibire prisilaiko apie penkiasdešimt tūkstančių čekų karių. Šito korpuso istorija sudėtinga, vingiuota, paini. Pirmieji čekų būriai į Rusiją atvyko dar valdant carui Nikolajui II, vėliau prisijungė daugiau šios tautybės vyrų, jie kovojo ir už Čekoslovakijos nepriklausomybę. 1917 metais įvykus Spalio revoliucijai, čekai ir toliau palaikė buvusią caro valdžią, Laikinąją vyriausybę, rėmė baltagvardiečių armiją, bendravo su Aleksandru Kolčiaku ir kovojo prieš bolševikus. Nuo 1918 metų Sibire virė įnirtingos kovos su Raudonąja armija, laimėdavo tai baltieji, tai raudonieji. Ona irgi palaikė baltagvardiečius, bauginosi bolševikų. Kaip aktyvi moteris dar 1916 metais buvo išrinkta į Čeliabinsko miesto Dūmą, tarp vyrų vienintelė. Išsilavinusi, inteligentiška, mokanti kalbų, bendraujanti su visais vienodai pagarbiai – ar su generolu, ar su beraščiu žmogumi. Didelė altruistė, visada skubanti pagelbėti. Susipažinusi su čekų generolais sužino, kad yra daug sužeistų karių, tarp jų ir gydytojai, bet į ligonines jie nebetelpa. Ona skubiai kreipiasi į miesto Moterų komitetą, pati yra jo narė, moterys renka lėšas, sukaupia apie keturiasdešimt tūkstančių rublių ir išnuomoja ligoninei puikų pastatą. Puidienė pati dažnai užsuka į ligoninę, slaugo sužeistuosius, greitomis pramokusi čekų kalbos skaito ligoniams laikraščius, pasilieka prie mirštančiųjų naktimis, laiko už rankos, palydi į paskutinę kelionę. Čekai labai gerbia šią moterį, žino, kad ji lietuvė, atvykusi iš šalies, kuri irgi kovoja už savo nepriklausomybę. Jie supažindina Oną su pačiu Kolčiaku. Puidienė Čeliabinske jau žinoma, garsi, o apie Puidą to nepasakysi. Beje, čekų generolui Radoliui Gaidai teks su juo susipažinti gana nemaloniomis aplinkybėmis.

Puidienė labai pasitikėjo čekų karininkais, vienam jų net savo dienoraštį įdavė išvežti į Čekoslovakiją, bijodama, kad raudonieji per kratą neatimtų. Jame ji fiksavo čekų kovas, mirtis, stebėjo jų pasitraukimą iš Sibiro, ir iš tos medžiagos vėliau parašė knygą „Per aspera ad astra“, kurią išleido Prahoje. Ji taip susibičiuliavo su čekais, kad ir vėliau, gyvendama Kaune, retsykiais jų šalį aplankydavo, ir visada būdavo maloniai sutinkama.

Jums turbūt sunku patikėti, kad man buvo lemta aplankyti namus, kuriuose 1918 metų liepos naktį iš šešioliktos į septynioliktąją sušaudytas paskutinysis Rusijos caras Nikolajus II. Galiu jus suprasti, dvidešimt pirmojo amžiaus moterys, jei jums neįdomus nei caras, nei jo likimas. O gal jau užtektinai apie jį prisiskaitėte ir prisižiūrėjote filmų. Tačiau aš pati savo kojomis vaikštinėjau Jekaterinburge po prašmatnų karo inžinieriaus Nikolajaus Ipatjevo dviejų aukštų namą, kuris buvo nacionalizuotas bolševikų valdžios. Atvykau į šį miestą savo vyro reikalais – buvau pikta, susirūpinusi ir išsigandusi, tačiau admirolo Kolčiako įgaliotiniai mane priėmė pagarbiai, netgi maloniai, ir nusivedė apžiūrėti to nelaimingojo namo. Tuo metu raudonieji iš Jekaterinburgo buvo išstumti, mieste viešpatavo baltagvardiečiai, jie ir tyrė caro šeimos tragediją. Nežinojau, ar noriu eiti į tą baisųjį namą, kalbos apie jį sklido šiurpiausios, caro šeimos palaikai dar buvo nesurasti, niekas dorai nežinojo, ar jie užkasti, ar sudeginti… Po tragedijos praėjęs vos pusmetis, 1919 metų sausio pabaiga. Lauke nuo speigo traška tvoros, sniego priversta daug, visi vaikšto tylūs, nudūrę į žemę akis, išsigandę dėl ateities. Siaubingi, žiaurūs laikai, kai žmogaus gyvybė sumindoma lyg patvorio žolė. Malonus tarnautojas palydi mane į tą namą, atidaro plačias duris, užlipame į antrąjį aukštą – aštuoniuose jo kambariuose ir gyveno caro šeima, kai bolševikai juos suėmė ir atvežė į Sibirą. Mano širdis spurda krūtinėje, jaučiu, kaip linksta ir tirpsta kojos, net pradeda zvimbti ausyse, bet tvardausi, turiu rodytis stipri, juk atvažiavau gelbėti savo vyro… Tas mano palydovas yra tardytojas, jis pasakoja, jog raudonieji revoliucionieriai sušaudė vienuolika asmenų: patį carą Nikolajų II, jo žmoną carienę Aleksandrą Fiodorovną, keturias gražuoles caraites, jau paneles: Olgą, Tatjaną, Mariją ir Anastaziją, bei būsimąjį sosto paveldėtoją, silpnutį, nuolat sergantį vienuolikmetį Aleksejų. Kartu su jais nužudyti ir keli tarnai: gydytojas, kambarinė, virėjas, liokajus… Dairausi po kambarius, užuodžiu įsigėrusių dulkių ir negyvenamo būsto kvapą, kvėpuoti vis sunkiau, nebegirdžiu, ką kalba mano palydovas. Smilkteli aštri mintis – o kokiais revoliucionieriais pati jaunystėje tikėjau? Mintaujoje, gyvendama kartu su broliais, o vėliau Vilniuje? Kokios buvo mūsų idėjos, ko mes siekėme ir troškome? Atsitokėju nuo palydovo žvilgsnio – jis mato, kad nebesiklausau, paskendusi savo mintyse. Kambariai pustuščiai, pasieniais niūkso vienas kitas baldas, nužvelgiu grindis… Mano palydovas klausia – ieškote, ar nėra kraujo, ne ne, juos kankino ir nužudė rūsyje. Po namu yra erdvus skliautuotas rūsys, ten visus suvarė, šaudė, badė durtuvais, ten telkšojo kraujo klanai, į sienas ir grindis įsigėrė, bolševikai mėgino išvalyti, bet nespėjo, o kūnus išvežė už miesto sudeginti…

Tais laikais daug faktų dar nebuvo atskleista, sklandė tik gandai ir hipotezės. Vėliau, jau dvidešimtojo šimtmečio pabaigoje, mokslas ištyrė, kad ilgiausiai išliko gyvas silpnasis caraitis Aleksejus. Pasirodo, carienė į sūnaus drabužius įsiuvo daugybę brangenybių, kurios lyg kokie šarvai apsaugojo jo kūnelį nuo kulkų… Visa šeima jau buvo mirusi, o jaunasis caraitis Aleksejus vis dar kvėpavo… O ne, nenoriu į rūsį, nenoriu, – paskubomis sakau palydovui, man jau bloga… Neisime, nieko į jį ir neleidžiame, tik tyrėjus, įėjus į tą rūsį iš karto ima trūkti oro, net vyrai turi išbėgti laukan pakvėpuoti, ne, jūsų tikrai negąsdinsiu. Neduok Dieve, greičiau į gatvę, kuo toliau nuo čia, kad tik greičiau viską užmirščiau… Tačiau užmiršti nepavyksta. Ir po daugelio metų sapnuose vaikštau po tą namą, regiu išblyškusius keturių caraičių veidus ir tą ligonėlį caraitį, ir puolu sapne juos gelbėti, staiga suvokusi, kad ten ne caraičiai, o trys mano vaikeliai. Sako, kai revoliucija nugalėjo ir Sibire įsitvirtino bolševikų valdžia, vienas iš to sušaudymo organizatorių ir dalyvių, kuris važiavo leidimo pas Leniną, kad šis raštu patvirtintų, jog caro šeimą reikia nužudyti, vesdavo ekskursijas į Ipatjevo namą ir pasididžiuodamas pasakodavo, kaip sunaikino klasinį priešą…

Bet ką gi aš tada veikiau Jekaterinburge, juk gyvenau su vaikais Čeliabinske? Viskas dėl mano nenuoramos vyro! Gavau iš Kazio telegramą: „Esu Jekaterinburgo kalėjime Nr. 2.“ Kaip žinote, jis su mumis negyveno. Vaikai nuolat klausinėdavo, kur tėtis, o aš jiems rezgiau visokias pasakas… Ir staiga sužinau, kad jis kalėjime. Atrodytų, o kas man rūpi? Tegul trankosi savo keliais ir klystkeliais. Bet jis mano vaikų tėvas, dėl jų privalėjau jam padėti. Gyventi su juo toliau neketinau, per daug žiauriai buvo sužeidęs mano širdį. Paskutinį kartą išgelbėsiu, o tada jau skirsimės. Sužinojau, kad Puidą Čekoslovakų korpuso kareiviai areštavo Jekaterinburgo geležinkelio stotyje, ir įsivaizduokite – jį kaltina dalyvavus susidorojant su caro šeima ir deginant jų palaikus… Tačiau Kazys nebuvo bolševikas, nors ką gali žinoti, kur įsivėlė norėdamas užsidirbti, įsitvirtinti – juk visą gyvenimą blaškėsi, galiausiai nė nežinojau, kur jis ir ką dabar veikia. Gali būti, kad, jei tučtuojau neišvažiuosiu, jį gali sušaudyti… Traukiniu pasiekiau Jekaterinburgą, tada susiradau pažįstamus čekų generolus, aiškinausi, prašiau padėti. Čekoslovakų korpuso automobilis mane nuvežė į kalėjimą, išvydau savo vyrą, surakintą grandinėmis, apskurusį, išblyškusį, pražilusį, be galo nusiminusį, jau beveik praradusį viltį. Su manimi visi mandagūs, tačiau Puidą turi ištardyti. Tuomet nusprendžiu meluoti, kaip spėjome su Kaziu susitarti sakyti tą patį – kad caro šeimos sušaudymo dienomis jis buvo Maskvoje. Per tokią sumaištį sunku faktus patikrinti… Mano vyras buvo susipainiojęs su visomis valdžiomis. 1917 metų rudenį Laikinosios vyriausybės ministro pirmininko Aleksandro Kerenskio vyriausybė jį pasiuntė į Jekaterinburgą prižiūrėti Uralo metalo fabrikų. Po kurio laiko, valdžią perėmus bolševikams, Kazys sutiko bendradarbiauti su jais. Laiške man gyrėsi, jog norėdamas galėtų prie bolševikų susikurti karjerą, bet jų privengia, tik visas situacijas pasuka savo naudai… Po tardymų, parašų, palankaus čekų generolo Radolio Gaidos įsakymo Puidą išleidžia. Grįžtame traukiniu į Čeliabinską, vyras vis dar atrodo išsigandęs, neramus, tačiau nesigailiu jo ir neguodžiu, ir taip padariau daugiau, nei galėjau. O jis žiūri pro langą ir kartoja – aš nekaltas, nekaltas, taip, pažinojau tą Piotrą Voikovą, įvykdžiusį Lenino nuosprendį caro šeimai, bet aš nekaltas… Traukinyje stengėsi laikyti mane už rankos, ne tik laikyti, bet ir pabučiuoti, ir žvelgė drėgnomis iš susijaudinimo akimis, ir vis kartojo, kokia esu jam brangi, kokia brangi… Žinoma, vaikai džiaugėsi vėl pamatę tėvą.

 

Jeigu parkeliavusi į Tėvynę būčiau parašiusi romaną apie šešerių metų gyvenimą Sibire, apie kone metus užtrukusią kelionę atgal į Lietuvą, kai traukinio vagone visa šeima trankėmės po Rusiją per patį pilietinio karo ir įsigalinčio bolševizmo įkarštį, tikrai būčiau išgarsėjusi. Tačiau gręžiausi į mūsų tautos praeitį, norėdama iškelti ir priminti jos didybę, tik toji praeitis, siaučiant modernizmo vėjams, nebuvo niekam įdomi. Todėl ir mano romanas „Tėviškė“ nesulaukė pripažinimo.

Rusija! Sibiras! Kiek istorinių įvykių stebėta ir patirta iš labai arti… Bet aš nebesusikaupiau, nebeįstengiau kapstytis atmintyje – per daug brangiai mums viskas kainavo – kraują, ligas, badą, baimę ne tiek dėl savęs, kiek dėl vaikų. Deja, jų gyvenimai nesusiklostys, mano sūnūs ims apgaudinėti, vagiliauti, sėdės kalėjimuose, o aš juos pateisinsiu. Ko jie prisižiūrėjo, kai blaškėmės po Sibirą! Juk ir patys melavome, vogėme maistą, daiktus ir malkas, kitaip negalėjome išgyventi, visi aplinkui taip elgėsi. Ką aš kaip motina galėjau jiems pasakyti? Paaiškindavau, jog meluoti ir vagiliauti nevalia, bet jie mane patys nutildydavo: mama, visi taip daro, ar nori, kad mirtume badu… Vyriausias sūnus Algirdas kartą meluodamas mums gyvybę išgelbėjo ir vėliau tuo labai didžiavosi, o aš negalėjau jam prieštarauti. Kai, mėgindami pasiekti Lietuvą, beveik metus važinėjome po Sibirą traukinio vagone, mus dažnai atkabindavo, palikdavo kuriam laikui, kartais net mėnesį prastovėdavome kokios nors stoties pakraštyje. Tada labai kibdavo kontrolė – tai raudonųjų, tai baltųjų, tikrindavo, registruodavo, kuisdavosi po daiktus, atimdavo maistą. Vyras dažnai išvažiuodavo, vis kur nors pasisamdydavo padirbėti, o aš likdavau su mūsų augančiais vaikais. Kartą žiemą vėl buvome atkabinti ir palikti stoties nuošalėje. Po keleto dienų susipratome, kad esame palikti šalia vagono, kuriame įrengta lavoninė, – vyrai iš jo vis nešė ir krovė į kitus vagonus nuogus sušalusius negyvėlius. Tą matė ir vaikai, bet jie jau ir taip buvo visko prisižiūrėję. Ir štai, kai vieną dieną vyresnėlis Algirdas užlipęs ant mūsų vagonėlio valė kaminuką, atėjo įkyrūs tikrintojai ir klausia vaiko – kas jūs tokie ir kodėl čia gyvenate? Reikia tuoj pat išsikraustyti! O mes žinojome, kad šioje stotyje gyvena geležinkeliečiai, ir išgirdau, kaip sūnus jiems ramiai atsakė: mano tėvas geležinkelio darbininkas, mums priklauso čia gyventi. Dabar jis esąs darbe. Tie vyrai paniurzgėjo, užregistravo ir paliko mus ramybėje. Taip per drąsų vaiko melą patekome į geležinkeliečių sąrašus, ir tai ilgoje kelionėje mus ne kartą gelbėjo. Kai sūnui pasakiau, kad meluoti negražu ir negalima, jis šyptelėjęs atsakė: mama, ar nematai, kaip čia visi meluoja ir vagia? Viskas mums bus gerai… Ką jam galėjau atsakyti? Ir ką galėjau pakeisti vėliau, kai jaunėlis Sigurdas nusprendė nugvelbti tarnaitės santaupas, o Algirdas su bendramoksliu sumąstė nužudyti jo patėvį ir pasisavinti turtą? Puikiai supratau, iš kur toks mano sūnų moralinis pakrikimas, nors auklėjau juos kitaip, pati stengiausi rodyti gerą pavyzdį…