literatūros žurnalas

Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš

2021 m. Nr. 1

Romano fragmentas

 

Norėdamas atsikratyti panikos, nusprendžiau pabendrauti su kokių keturiasdešimties moterimi iš dešinės. Visą laiką, kol kalbėjausi su mergina iš kairės, ji tylėdama gėrė savo gėrimą. Regis, tai buvo „raudonas vynas“, štai jau koks penkiasdešimt metų, kaip grįžo mada šiam antikiniam gėrimui. Taurė stovėjo tuščia ir aš, linktelėjęsį butelį su vynu, paklausiau:

– Galėčiau jums įpilti?

– Ne, ne, ačiū, – nusijuokė moteris. – Aš juk aut.

– Oi, dovanokit. Kur esate?

– Aš Kimnore.

– Tai prie Šiaurės ašigalio?

– Taip, mes čia tyrinėjame amžinąjį įšalą.

– Jūs paleontologė?

– Kaip atspėjote?

– Pats buvau paleontologas. Labai seniai.

– O aš paleontologė jau ketvirtą savo gyvenimą.

– Nenusibodo?

– Nė kiek. Retai keičiu profesiją drauge su kūnu. Aš darbui atsiduodantis žmogus.

Ji pati paėmė butelį ir įsipylė vyno.

Jei būčiau ištiesęs ranką ir pabandęs paimti tą butelį, mano ranka būtų pagavusi tuštumą. O jei būčiau jai pylęs vyno, tai jis būtų šliukštelėjęs ant mano stalo staltiesės. „Aut“ reiškė „ne čia“. Ji buvo aut-viešnia. Neaišku, kiek sėdinčių prie šio stalo buvo aut-svečiais, tuo pat metu esančiais įvairiuose planetos kampeliuose, o gal net ir kitose planetose.

Tai buvo dar vienas DIRSME1 išradimas. Tiesą sakant, iškilųjį vaizdą išrado žmogus, jo smegenys. Kadaise tai vadino… pamiršau tą žodį… regis, „hologramomis“. Bet žmonėms nepavyko sukurti visiškos realybės iliuzijos. „Hologramoms“ reikėjo sudėtingos aparatūros, kurią buvo sunku maskuoti. Be to, vis tiek buvo aišku, kad daiktas ar žmogus netikri. Oro švytėjimas, judantys spinduliai ir dar daug kas atskleidė apgaulę. DIRSME pasiūlė netikėtą sprendimą ir pačios sukūrė aut-aparatūrą. Kiekvieną naują šimtmetį jos jį tobulino, kol iškilusis vaizdas tapo visiškai realus.

Dabar daugelis svečių sėdėjo savo namuose toli nuo čia, bet matė tą patį stalą, kaip ir mes. Ir kalbėjosi vienas su kitu kaip su realiais žmonėmis. Suvokimas, kad daugelio jų nėra fiziškai prie stalo, tiesiog dingo. <…>

 

– Aš Rojau sesuo.

Tai pasakė moteris iš dešinės.

– Labai malonu, – atsakiau mechaniškai, dar paskendęs savo mintyse.

– Trečiame mano motinos gyvenime buvome brolis ir sesuo. Mus pagimdė ta pati motina.

„Pagimdė vienas ir tas pats korpas“, – norėjau pataisyti. Man norėjosi kiekvienam išrėkti tiesą. Kiekvienam atverti akis.

– Šį mėnesį amžiname įšale aptikome gilų rūsį, – tęsė kaimynė. – Tai siaubinga. Ten buvo ir sutraiškytų kaukolių. Jie žudė vienas kitą.

– Taip, tai siaubinga.

– Tai buvo laukžmiai. Iš technoginklų epochos. Tai jums ne strėlės akmeniniais antgaliais.

– O kas?

– Tik įsivaizduokite, jie gamino tokias ilgas geležines tūtas, prikimštas sprogmenų.

– Kas yra sprogmenys?

– Medžiaga, kuri sudrasko tūtas į smulkius gabalėlius. Šie skrieja į visas puses ir vienu ypu užmuša daugybę žmonių.

– Košmaras.

– Būtent. Laukžmiai nebuvo žmonės, bet jie buvo mūsų tolimi protėviai, mes iš jų kilome. Laukžmiai – taip vadino tos epochos, kai vienas žmogus žudė kitą, gyventojus. Mažai kas beprisimena, iš kokių žodžių buvo sudarytas tas terminas. Iš tiesų tai „laukinio žmogaus“ trumpinys. Štai jau ne vienas tūkstantmetis manoma, kad tik laukinis gali nužudyti kitą žmogų. Niekas Amžinvalyje nežudė, neturėjo tam teisės ir nebūtų galėjęs dėl moralinių įsitikinimų…

– O jūs? Kas jūs esate Rojui? – paklausė ji po pauzės.

– Aš jo draugas.

– Draugas… Žinote, irgi turėjau draugę – geriausią draugę. Netekau jos.

– Nelaimingas atsitikimas?

– Ne, ji gyva. Tiesiog… gaila, bet kai gyvenimas toks ilgas, mes tiesiog netenkame vienas kito. Žmogaus atmintis nenumatyta šimtams, tūkstančiams metų. Ji numatyta dviem ar trims šimtams…

– Galbūt tik šimtui, – pertraukiau ją.

– Galbūt. Su ja buvome viena siela. Jai patikėdavau viską, kas dėjosi mano širdyje, ji man – kas josios. Bet mūsų pakako dviem gyvenimams. Jau trečiame vos ją susiradau. Ir buvau priblokšta, kad ji daug ko nebeprisimena. Jau nekalbu apie tai, kad ji tapo didžianose įdegusia brunete, o ana, kurią prisiminiau, buvo baltaplaukė, riestanosė blondinė mėlynomis akimis. Ta riesta nosytė man buvo tokia brangi… Neturėjome apie ką kalbėti, kai susitikome trečiame gyvenime. Na, ir mano kūnas buvo visai nepanašus į aną… Trumpai tariant, nors viena kitai ir pasižadėjome palaikyti ryšį, abi žinojome, kad tai tik žodžiai. Kad daugiau mes nebesusitiksime.

– Taip, visa tai liūdna, – pasakiau aš.

– Ir net labai.

– Tai mokestis už nemirtingumą.

– Tai jau tikrai. Bet užtat esame nemirtingi, taigi džiaukimės! Imkime ir išgerkime už tai, kad esame ir kad būsime dar ilgai. Jei ne amžinai!

– Išgerkime.

Ji pakėlė dar pilną savo taurę. Įsipyliau sau. Simboliškai susidaužėme, bet taip, kad vieno taurė nepereitų kiaurai kito. Reikėjo nepamiršti, kad realaus žmogaus šalia nėra.

 

Užstalė ūžė. Kauštelėję susirinkusieji kažką audringai aptarinėjo su stalo kaimynais, kiekvienas sava tema.

Norėjosi atsistoti ir išeiti, pabūti vienumoje. Bet tai būtų buvę neteisingai suprasta. Todėl užmerkiau akis ir pasukiojau žiedą ant piršto. Ausyse skambėjo pažįstama fortepijoninė muzika – mano mylimiausio tolimos epochos kompozitoriaus Rachmaninovo koncertas fortepijonui ir orkestrui. Žiedas susidėjo iš dviejų mažesnių žiedų. Vienas laikėsi ant piršto, kitas sukosi ant pirmojo. Mano ausyse buvo mikročipas, kuris buvo susijęs su žiedu ir galėjo atkurti garsus. Dar labiau pasukęs žiedą, galėjau keisti melodijas, programas pasirodžiusiame aut-ekrane (jį mačiau tik aš). Pamenu, būdami vaikai viename muziejuje apžiūrinėjome žmonių atvaizdus; norėdami pasiklausyti muzikos, jie įsikišdavo į ausis tam tikrus daikčiukus. O dar buvo vadinamieji telefonai, kuriuos prisidėdavo prie ausies. Tie žmonės mums, vaikams, atrodė kažkokie prietrankos, laukiniai, arba klounai. Dabar jau nebereikėjo jokios išorinės įrangos, norint pasikalbėti su žmogumi, kad ir kur jis būtų – nors ir Saturne. Suskambėjus pažįstamai melodijai, pirštu paliesdavai vietą už ausies spenelio ir galėjai kalbėti. Dar vienas mikročipas buvo prie balso stygų, kad pagautų jų virpėjimą ir perduotų tavo balsą per tūkstantį, o gal ir šimtus tūkstančių, milijonus kilometrų.

Muzika nešė mane į kitas tolumas, sėdėjau prie stalo užmerktomis akimis ir beveik pamiršau, kur esu. <…>

 

Nežinau, kiek laiko taip prasėdėjau, kai ūmai iš užmaršties mane sugrąžino skambučio melodija. Pridėjau pirštą už ausies spenelio.

– Išeikime parūkyti. Matau, kad nuobodžiauji.

Tai buvo Rojus.

– Gerai.

Pakilau iš už stalo. Svečiai buvo tokie įsiaudrinę – lengvi narkotikai jų gėrimuose suveikė – prie stalo viešpatavo visiška betvarkė, apsvaigę vyrai net šūkavo, perrėkdami vieni kitus. Apsinuoginusios moterys garsiai – garsiau, nei leido padorumas – juokėsi, net kvatojosi, kretėdamos veik nepridengtomis krūtimis. Visiems buvo gera. Niekas nepastebėjo, kai aš atsistojau.

Eidamas link išėjimo, pagalvojau: o, tiesą sakant, kuo jie skiriasi nuo senovės žmonių? Na taip, vienas kito nežudo. Bet juk ir tada dauguma nežudė vienas kito, žudė vadinamieji „kariškiai“, kurių profesija buvo žudyti. Na, gėrė kitus gėrimus su kitokiais narkotikais. Dėvėjo kitokius drabužius. Bet ir tada, prieš daug tūkstančių metų, žmonės sėdėjo štai taip prie stalo ir išgėrę garsiai kalbėjo, juokėsi, ginčijosi, pykosi, glėbesčiavosi… Taip, jie tada dar buvo visi realūs, nebuvo aut-svečių. Bet visa kita? Jei ne žinojimas, kad sėdintys prie šio stalo – nemirtingi, tai ir jokio esminio skirtumo nematytum. Beje, ar tai iš tiesų skiria čia sėdinčius nuo senovės žmonių? Skirtumas tik tas, kad senovės žmogus galėjo prie tokių stalų sėdėti porą tūkstančių kartų, o šie – šimtus tūkstančių, o ateityje – dar šimtų šimtus tūkstančių… Gyventi, gyventi ir gyventi, nepavargstant gyventi… Amžinai gerti čibolką… Tame esama kažkokio mirtino ilgesio…

 

Negalėjau savęs atpažinti. Anksčiau man tokios mintys nekildavo. Tokie jausmai.

Rojus laukė manęs terasoje prie įėjimo. Čia buvo stalas su gaivinamaisiais gėrimais, daugelis jų neutralizuodavo neigiamas narkotinių medžiagų vartojimo pasekmes.

– Gal nueikime prie upės. Netrukus daugelis irgi išeis į lauką. Ir čia bus triukšminga.

Pasukome gilyn į sodą. Jau vakarėjo. Rūmai iš tolo mirgėjo ugnimis. Kūrėjai – ne kūrėjai, o jų palikuonys – gyveno savo gyvenimą. Kitokį negu visi Amžinvalio gyventojai. Bet, bendrai paėmus, juos visus suartino nemirtingumas. Nemirtingumas ir gerovė, kurią padovanojo kūrėjai.

Pavėsinė stovėjo ant aukšto kranto, visai prie upės. Už upės driekėsi laukai, už kurių dūlavo neaukšti, miškais apaugę kalnai. Čirškavo kažkokie nematomi nakties paukščiai. Ir vandens pliuškenimas organiškai įsiliejo į šį peizažą, sudarydamas harmoningą visumą, nugramzdindamas į ramybės ir palaimos būseną. Ar būna didesnė palaima nei ta, kai apie nieką negalvoji? Kai ištirpsti gamtos pasaulyje? Negalvoji, ar tu mirtingas, ar ne, išgyvenai keturiasdešimt, šešiasdešimt ar šešis šimtus metų?

Atsisėdome vienas priešais kitą taip, kad matytume upę. Rojus ištiesė cigaretę „Vankan“. Tai buvo visiškai nekenksmingos cigaretės, tiesiog pats jų rūkymo ritualas nuramindavo. Dabar rūkyti cigaretes – retenybė, bet supratau, kam jis su savimi jas atsinešė, ir būtent „Vankan“. Rūkėme jas, kai buvome jaunikliai, tame gyvenime, kai susipažinome. Pamenu, sėdėjome su juo jūros prieplaukoje, žvelgėme į ryto rūko apgaubtą horizontą ir svajojome. Rojus tada prisipažino, kad nori tapti astronautu ir skristi į Saturną. Jį jau tuomet traukė žvaigždės. „Štai pamatysi, – tada pasakė Rojus. – Apsilankysiu Saturne, jei ne šiame, tai kitame gyvenime.“ – „Bet juk tai pavojinga, – pasakiau jam tada. – Ten paprasta žūti.“ Kalbėdami apie žūtį, jau nuo seniai turėdavome omenyje ne kūną, o smegenis. Kūnas galėjo žūti, nieko baisaus. Korpų su jų kūnais pakako visiems. Bet buvai ne kūnu, buvai smegenimis. Esi smegenys – ir nieko daugiau, pusantro kilogramo lipnių smegenų – štai kuo esi! Kai apie tai galvoji, apima siaubas. Bet tai juk tiesa. „Man patinka pavojus“, – tada atsakė Rojus. Tuomet jį ne iki galo supratau. O dabar, regis, suprantu: jis ieškojo mirties, „natūralios mirties“. Jau tuomet jis jautė nuovargį ir ilgesį dėl to ateityje laukiančio nesibaigiančio gyvenimo… Jautė ir nežinojo, kaip jo atsikratyti…

Rūkyti cigaretes dabar atrodė kažkoks nesuprantamas ir juokingas dalykas, bet mums tai nebuvo juokinga.

– Pavargai? – paklausė Rojus užsitraukdamas.

– Truputį.

– Apie ką galvojai ten, prie stalo? Mačiau, užsimerkei.

– Klausiausi muzikos.

– Kokios?

– Rachmaninovo. Antras koncertas fortepijonui su orkestru.

– Rachmaninovas? Kas jis toks?

– Toks mažai žinomas kompozitorius. Bet jį labai mėgstu. Jo muzikoje girdisi varpų skambėjimas.

– Permesi man.

– Gerai.

Kurį laiką Rojus tylėjo.

– Manai, kad ta užstalė tuščias laiko gaišimas?

Kokiu būdu jis pagauna mano mintis, jaučia mano būseną?

– Ne, kodėl. Juk tavęs tiek ilgai nebuvo Žemėje. Reikėjo atšvęsti tavo sugrįžimą. Jie visi tavo artimieji.

– Artimieji?

– O ne?

– Taip, artimieji. Bet ten jaučiausi vienišas.

– Suprantu.

– Mano mergaitė-motina…

– Puikiai žinau, apie ką kalbi.

– Taip, esame nemirtingi, bet mes dūstame. Kodėl? Ko mums trūksta?

– Galbūt tikrų jausmų?

– Gera mintis.

Rojus išpūtė baltų dūmų ratą. Šis, vakaro vėjelio pagautas, nuskriejo link vandens, perskrido upę ir pranyko, pasiekęs lauką.

– Tai pasakok.

– Apie ką?

– Apie Oazę.

 

Papasakojau jam apie apsilankymą Aukščiausio Pasitarimo Posėdyje, apie pokalbį su dvasininku.

Rojus ilgai tylėjo, virškino tai, ką buvo išgirdęs. Paskui pasakė:

– Jie teisūs. Mes visi pernelyg ilgai gyvename ir praradome visa tai, ką žmonės turėjo savo vieninteliame gyvenime.

Ir vėl nutilo. Aš irgi tylėjau. Nematoma žuvis pliaukštelėjo uodega, akimirkai sudrumsdama tekančios upės pliuškenimą.

– Gyvename beprotiškame pasaulyje, – pasakiau žiūrėdamas į paskutinius saulės spindulius dar atspindinčią tėkmę. – Net košmare tokie dalykai senovės žmonėms negalėjo prisisapnuoti. Kad bus galima gyventi svetimuose kūnuose… Persikelti į kažkokių korpų kūnus… Štai pažvelk, tu ir aš, turime ne savo, o svetimus kūnus. Neturime nieko savo, nieko! Be to pusantro kilogramo smegenų kaukolėje. Aš visą laiką apie tai galvoju. Ir stebiuosi, kad visą tūkstantį metų to nemačiau.

Man taip norėjosi kam nors papasakoti, kas su manimi dedasi. Patikėti tas mintis ir jausmus, kurie jau kuris laikas mane persekioja, kankina kiekviename žingsnyje.

– Taip, tai nepakeliama. Taip galvoti, – jis nervingai rūkė cigaretę ir žiūrėjo į tolį, į kalnus. – Todėl žmonės ir negalvoja. O apie ką negalvoji, to ir nėra.

– Bet juk tai tiesa.

– Taip, tiesa.

– Ir ji žeidžia.

– Taip, žeidžia. Kaip ir bet kuri tiesa.

– Bet tada… Kam ta tiesa?

– Kam?

– Kad pakeistum gyvenimą. Atsižvelgdamas į tiesą.

– Bet ką reiškia gyventi, atsižvelgiant į tiesą? Tai reiškia mirti.

– Va būtent, – pasakiau, išsiimdamas cigaretę ir ją užsidegdamas degtuku (man patiko šis senas ugnies išgavimo paprotys). – Supranti, žmogus buvo sugalvotas kaip mirtinga būtybė. Ir tada jame buvo visa, kas žmogiška. O antžmogiška…

– Sakai, antžmogiška? – Rojus tebežiūrėjo kažkur į tolį, į tolimus kalnus. – Tai, kas antžmogiška, jau nebežmogiška. Žmogui nevertėjo galynėtis su Dievu. Žinai, apie tai ilgai galvojau, būdamas Saturne.

– Tu juk buvai ne pačiame Saturne.

– Taip sakoma, mūsų stotis buvo Titane.

– Įsivaizduoju, kokio dydžio Saturnas iš ten matosi.

– Taip, Saturnas turėtų užgožti pusę dangaus, bet dangaus Titane nėra, labai tanki atmosfera. Rudos spalvos. Sėdi kaip apytamsėje garinėje, viskas apgaubta dujų. Saulė kartais prasiskverbia kaip šviesi blyški dėmė. Saulėtą dieną kaip pas mus vėlyvą vakarą. Kiek kartų, sėdėdamas to garinės dugne, savęs klausinėjau: kam? Kas aš? Šiame korpo kūne? Kam mes čia lindome? Kam lindome į žmogaus smegenis? Ėmėme jas persodinėti? Ką mes pasiekėme? Kokią laimę? Negalėčiau pasakyti, kad buvau laimingas ten, Titane. Pirmųjų mėnesių euforija greitai praėjo, ir aš ten tiesiog kankinausi, dusau.

– O čia?

– Čia nors žydras dangus ir saulė, – nusišypsojo Rojus. – Kvėpuoju savais plaučiais. Ten amžinas gyvenimas tikrai buvo nepakeliamas.

– O čia pakeliamas?

– Kaip tau pasakius… Žemėje žvelgi į žydrą dangų, baltus debesėlius, įvairiaspalvius augalus, plazdenančius drugelius ir jauti, kad gyveni. Bet iš esmės… Juk tai kartojasi ir kartosis. Mane vis labiau kankina ilgesys. Senovės žmonės norėjo išgyventi kiek ilgiau, nors kiek visu tuo pasidžiaugti. Įsivaizduok, tau aštuoniasdešimt, ir žinai, kad niekur nedingsi, tau liko labai mažai. Ir štai jie mėgino pailginti tas akimirkas… Bet jei jiems būtų pasakę, kad jie tuo džiaugsis amžinai?

Garsiai rėkdamas palei upę praskrido paukštis ir dingo iš akiračio.

– Kaja sako, kad kažkas nori juos visus sunaikinti, – pasakiau.

– Kodėl?

– Nežinau. Jie mano, kad tai Amžinvalis. Jie kelia grėsmę nemirtingiesiems.

– Amžinvalis negali žudyti savo bendrapiliečių.

– O DIRSME?

– DIRSME sukūrė žmogus.

– Taip, bet jos turi savo intelektą. Niekas nežino, kas dedasi jų gelmėse, kokie ten bręsta sprendimai.

– Iki šiol DIRSME veikia nepriekaištingai. Kiek turėjome problemų per pastaruosius šimtmečius, jos viską išsprendė, ir išsprendė taip, kaip žmogus vargu ar būtų galėjęs. Bet aš pasidomėsiu. Iš tiesų, tos mirtys Oazėje pakankamai keistos. Turiu draugą, jis dirba Kontrolės komitete prie DIRSME.

 

Kai pasukome atgal prie namo, abu tylėjome. Bet manęs neapleido jausmas, kad su savo problema jau esu ne vienas. Rojus ėjo priekyje, per kelis žingsnius nuo manęs, lieknas, aukštas, artimas…


1 DIRSME – Dirbtinės Smegenys.
2 Amžinvalis – Amžinoji Valstybė.

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Jaroslavas Melnikas. Viena linksma diena Paryžiuje

2017 m. Nr. 3 / Paryžius, Eifelio bokštas, Eliziejaus laukai, Monmartras, Mulen Ružas… O taip. Be abejonės, pasakiškas miestas, pasaulio sostinė, stebuklinga šalis. Bet kokia ji iš tikrųjų, ta Prancūzija?

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

Elžbieta Banytė. (Sur)reali anoreksija

2015 m. Nr. 3 / Jaroslavas Melnikas. Anoreksija . – Vilnius: Alma littera, 2014. – 200 p.

Renata Šerelytė. Pažeidžiama proto teritorija

2011 m. Nr. 5 / Jaroslavas Melnikas. Kelias į rojų. – Vilnius: Baltos lankos, 2010. – 341 p.