Vladas Braziūnas. Laikas yra arti

2024 m. Nr. 4

pradingusių sapnų sakos,
sagos ir sąsagos

 

Kai gimei

Ką tau, šitam vaikui su mano vardu ir pavarde, galėčiau apie tavo gyvasties laiką sakyti? Bet kad jau tolyn labyn vis spiri…

Laiką tėvams tau pradėt visažinė gamta parinko – švelnų gegužės vidurį, akmeniui žydint ir medžiui, viskam, kas gyva negyva, kerojantis, vešint ir klestint, per pačią – keliolika metų tik pralenktą – „Poezijos pavasario“ pradžią. Kas paneigtų, kad meilės vaikai tie Vandeniai. Vaikystė dar bus tau jos sklidina, tos meilės – tėvų ir senelių, plačios kaip laukai giminės ir kaimynų, ir viso giedro pasaulio.

Gimei, mielas vaike, Joniškėlio gatvės pradžioj, per Lėvenį už bažnyčios, pačioje senojoje klebonijoj, smagiai apdainuotoj dar Pupų Dėdės, bet prieš aštuonetą metų paverstoj gimdymo namais, prieš porą metų ligonine, bet vis tiek su gimdymo skyrium, o viskam ten vadovavo daktaras Juozas Kiaušas, Pasvalio krašto garbės pilietis, jei senatvėj nieko baisaus nepridirbsi, gal ir tave, šitaip pat tituluotą, kai laikas ateis, žmonės bent kartais taip pat pavadins – „šviesaus atminimo“.

Kai tu gimei tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt antrųjų metų vasario septynioliktąją, tą pačią dieną, kaip ir Gytis Padegimas, su juo dar susipažinsit, kai ką net ir drauge nudirbsit, tas mėnuo turėjo dvidešimt devynias dienas, o metai – trys šimtai šešiasdešimt šešias, užtat kad jie pagal Saulės, arba Grigaliaus, kalendorių buvo keliamieji, juos iš keturių galima padalyti be liekanos ir gauti keturis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis, tiktai tiek, ta aritmetika čia, kad suprastum, koks trumputis žmonijos amžius po Kristaus, viskas tarytum ranka pasiekiama, ir kokią netrumpą to amžiaus dalį tau teks čia nubūti.

Kai tu gimei, buvo antradienis, oras Pasvalyje vos kelių laipsnių šalčio, bet drėgnas ir debesuotas, nesnigo, vėjas vėdamas ėjo penkių–septynių metrų per sekundę greičiu pro Vasinausko Paliutės, ji bus ir tavo siuvėja, namus Žadeikių pušynės link.

Kai tu gimei, dabar nebepasakysiu, kiek svėrei, bet aiškiai buvai menkasvoris, mažas ir visas plaukuotas kaip ką tik pasaulį išvydęs Einšteinas, ir juodo plauko. Augai, dareis apžandukas kaip ir visi jau augantys, paskiau tavo anūkai jaunėliai šnekėsis, Rūtytė mažam Severiukui sakys: „Broli broli, koks tu apžandukas!..“ – gal bus kur nugirdus? Veikiausiai pati sugalvojus. Iš vaikiško genialumo.

Kai tu gimei, Albertui Einšteinui gyventi buvo likę treji metai, du mėnesiai ir viena diena.

Kai tu gimei, Josifui Džiugašviliui (იოსებ ჯუღაშვილი), pravarde Stalinas, buvo likę vieni metai ir be dvylikos dienų mėnuo.

Kai tu gimei, Knutui Hamsunui buvo likusios dvi dienos.

Kai tu gimei, tavo tetei ir bendravardžiui buvo trisdešimt dveji metai be mėnesio ir septynių dienų.

Kai tu gimei, tavo mamai, mergautine pavarde Bronislavai Juknevičiūtei, buvo dvidešimt penkeri be keturių mėnesių ir dviejų savaičių, prieš penkerius metus ji dar buvo bebaigianti Pasvalio gimnaziją.

Kai tu gimei, tavo seneliai iš tetės pusės, Jonas ir Emilija Braziūnai, ši iki santuokos Tribulskytė, jau seniai gulėjo Pasvalio kapinėse už gelžkelio, taigi jų nematysi, tik kapelį jų ir paminklą, senobinį, kalkėm pabaltintą, šitaip kaskart, kai lankysi savo tėvus, atgulusius netoliese, tavo tyla ir žvakelėm tie du kapeliu dalysis.

Kai tu gimei, tavo seneliui Jonui Juknevičiui prieš trylika dienų buvo sukakę penkiasdešimt dveji, taigi Vandenis kaip tu, gali̇̀ įsidėmėti, o tavo babutei, mergautine pavarde Veronikai Babickaitei, buvo penkiasdešimt treji.

Kai tu gimei, tavo dėdei Jonui Juknevičiui buvo dvidešimt ketveri be daugmaž dviejų su puse mėnesio, o Pranciškui Juknevičiui – devyniolika be daugmaž trijų su puse mėnesio. Su tetės gimine tavo bendrauta bus daug mažiau, gal svarbiausia, kad nebebuvo anų senelių, ne jų tad būsi augintas, bet teks kada po truputį ir su dalimi tos plačios giminės žmonių susieiti.

Kai tu gimei, vežimėlis laukė tavęs visas melsvas ir naujas, dideliais ratais, giliai įleistas lopšelis aukštais faneriniais šonais, ant lingių, stūmė tėvai jį laimingi išdidūs, tai vienas, tai kitas, tai dvi jų rankos, tai keturios.

///

– Ar matei šitą garsą?

– Labai tik iš tolo. Šalta.

– Šok į roges.

Sniegas, pusnys… Pusnis. Pelenų ir plėnių krūva. Tik tiek iš gimtojo namo. Virš neberusenančių plėnių krūvos, prie pat jos paviršiaus, plazdena, bet nė pelenėlio nejudina laumžirgiai, dviejų gerų sprindžių ilgumo, tamsiai rudi, suskrudėję. Skruzdės jau, skruzdės. Ilgakojės, jau be sparnų, slankų snapais. Neša viena iš plėnių ištraukusi nuotrauką, pažįstu iš tolo, kad mano fotografuota, atpažįstu iš siauro pailgo formato, taip kadais Arvydėlis mano buvo nutraukta, dar visiškas vaikas, tupi kairėj prie ežerėlio gal Pasvalio parke, kliūgele vandeny makaruoja, lyg mano sapnui kažką ten rašytų ant dugno smėlėto. Dar šitaip, žinau, nutraukęs turiu baltapūkę sesytę Zitutę. Ir mamą, ir Stasę Rapkiaučių, ir… dar ką? Neša skruzdė, prineša dar arčiau, jau žiūriu – iš kairės dešinėn eina vestuvių svita, jos žmonės neryškūs, ryškumas mano nutaikyta tik dešinėn, tik į porą svarbiausių, tik į jaunuosius, gražius ir gražiai pasitempusius, ir aiškiai laimingus ir baltaveidžius – į mamą savo ir tetę. Nuotraukoj aiškiai matyti jaunystė: skruostų duobutės jos žãviosios ir lygių juodų jo plaukų bangelė žaismingoji, įspausta gal pirštu, per naktį kantriai laikytu.

Ką aš žinau, kur ir kada pirmąkart susitiko jų akys! Tėvų. Kodėl, nė neklausiu: nieks niekada to nežino ir nežinos.

/

Jei Dievas kas žmogui sukūrė po keturiasdešimt dublikatų,

jei Dievas nemėgsta palikti galų,

jei Dievas neprisipažįsta nužudęs,

jei Dievas tavęs nesirinko –

ar turėsi per amžius ant nugaros nešt savo auką?

ar tavo koranas dainuoti tau nebeleidžia?

///

Kaip neša pilnatvės pritvinus Svalia ligi Lėvenio kas tik pakliuvo, prasimanymus, paskalas, pasakas, raudą ar dainą gal kokią, vos išniūniuotą, bet gražią? Lėvenio kelias ilgesnis, jis kaimuose ir bažnytkaimiuos, miesteliuose kaimiškuos, miestuos su žydais smalsiais, sukurtais iš jų klausimų Dievui, bet ir su molio tvirtumo kaimiečiais lietuviais, klausimus uždavinėjančiais žemei, – visur jis pirkliavęs, visur kalėdojęs, ponavęs visur, ubagavęs, žiūrėjęs vis, klausęsis, glemžęs savin kas papuola, ne, kas geriausia, gražiausia, kas padeda tėkmei, o žmogų prie jos – kreipia į gražiąją, graudžiąją pusę. Kas? Pirmiausia gal kreipė – neprikišamai, nepastebimai – pačių žmonių pastebėjimai, pasigėrėjimai, taip, jau kūryba, ji niekuo tarytum nesiskiria iš kasdienio krutėjimo, darbo ir švenčių, atošvenčių, o vis dėlto darbo ir švenčių dienas savaip paspalvojanti, prasminanti. Kiek čia sunešta visko, santakon va atplukdyta pirmoji lopšinė (Aa mažo vaiko…), žaidinimas pirmasis (Džyru džyru, duok pėpyru…), pirmas babutės, sėdinčios staklėse, tylus padainavimas (įsimintiniausia – Antano Vienažindžio dainos variantas: Kas čė rėk’, kas čė klyk’, a ne laukэ plyšta?..). Balsas, ritmas ir intonacija, nuotaikos potvynis – vaiką harmonizuoja, taiko jį su pasauliu, dar tik užplūsiančiu, moko, rengia jį tan pasaulin ir tam pasauliui.

Prieš žiemą iš kambario išnešta stalas, jo vieton įsprausta staklės, ką ten jo vieton, tos staklės kambarį visą užankštusios, sėdi babutė prie jų kaip prie vargonų, ilgą litaniją groja galingom spalvom, sėdi beveik krikštasuolėj, šiaip ar taip, garbingiausioje vietoj: kitokių vietų čia nėr – ji čia groja, čia karaliauja viena.

Pavasarį stalas, suolai grįžta į vietą:

– Paduok, vaikel‘, man‘ ciogárnioko ė kūlэ.

– Kor̃ jie?

– Pažėk stálnėčio.

(– Paduok, vaikel, man cigarninką ir kulę.

– Kur jie?

– Pažiūrėk stalčiuje.)

Tenai visas senelio turtas ant nurudusiu ir apmusijusiu popierium iškloto stalčiaus dugno – kaip ant delno: benzinupkė (benzininis žiebtuvėlis, tiktai žibalu atsiduoda), tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt trečiųjų „Valstiečių kalendorius“, atvertęs išvystum ne tokių jau ir valstietiškų gimnasčių, gal gimnazisčių, ir cheminiu pieštuku privedžiotų gan lygiai pilvotų beigi kampuotų raidžių ir skaičių – ar nekyšo čia Giunterio Graso ausys? – apie amžinus ūkio darbus; šalia to kalendoriaus apsnūdęs savanorio kūrėjo medalis, cigarninkas ir kulė. Ta kulė̃ (tarmės lūpose kū̃la) – gėrelio ar avino kapšas (scrotum kankolams su priedais ten susidėti), odiniu raišteliu gražiai užraukiamas. Kitaip sakant, avino kūlė̃. Senelis moka kiaulę nubesti jos nežvigdydamas. Senelis eina pas žmones romyt gėrelių, parsineša jų kankolų, taigi sėklidžių, babutei nerodyk ir neužsimink, bet mudviem tie kankolėliai, dorai pasičirškinti – oi gardumynas! Ir kulę tabokai senelis taip pasidaro. Svarbus ji jam daiktas, niekur be jos. Kartą užmiršo, eina iš ryto kolkozan, lekiu iš paskos kiek įkirsdamas:

– Senẽlio, kū̃lэ paliòkэ! Senẽlio, kū̃lэ paliòkэ!

Senelis manęs vis žiūri. Vaikas jo irgi. Seneli, kulę palikai, kaip dieną be jos ištversi!..

Sapno sąsaga. Šešiolikmečio dienoraštis. 1968, lapkričio 4, pirmadienis

Grįžau iš senelių. Ot darbo buvau gavęs! Ne tiek darbas, kiek mano išvaizda jį dirbant būtų sukėlus juoką kiekvienam pamačiusiam. Suplyšę senelio auliniai guminiai batai, „brič“ kelnės, juodas treningas, šakės rankoj, ir plušu. Kelnės visai apsmuko, teko ieškotis pančio susirišti. Kol primėžėm beveik dviese pilną „papsiuką“, prakaitas išmušė.

Užtat gavau naminės duonos. Į nieką nekeisčiau. Vos tik nuvažiuoju pas senelius, tuoj prie spintutės, kur duona. Paskui pasisveikinu. O jei pataikau dar ant šiltos, tai tuoj užsitepu sviesto. Jis tęžta, varva. O skanumas! Tikriausiai babutė tik viena moka tokią skanią duoną iškepti. Visada, kai tik nuvažiuoju, parvežu kaimiškos duonos lauktuvėms. O tada taisom mekerį. Irgi skanus valgis. Ypač pataisytas su pienu. Kai pas senelius pabūnu ilgiau, babutė po kiekvieno melžimo pagirdo mane šiltu pienu.

///

Lyg stoviu už senelio klojimo, nebesamo, prie didžiulių dviblaškių durų. Už kelio aplink ten lygios tuštintelės plynės, bet akys mato buvusius šičia žmonių gyvenimus, spėjusius jau apaugti ūksmingais klevais, mato akys keliukų bambagysles, prie molkelio šių žmonių sodybas pririšusias.

Tas kaimo kelias, iš tikro molėtas, užtat, nelygu koks oras, tai žliungantis, tai sukietėjantis, ėmės toliau vakaruos, kur dabar jau didysis plentas iš Vilniaus į Rygą, kur Talačkonių pradinė buvus, o vaiko ar pusbernio metuose niekad nė nežinojau, kas tada joj gyveno ar dėjos… Kelias nuo jos įvairus, ypač pavasarį, rudenį: makaliūzę keičia makošė, o visą drėgnesnį laiką šita maklynė, neišklampojamas molis, veda stačiai į rytus, į Svalią, prieš tai dešinėj palikęs kolkozo fermas, peršoka per tiltelį, dešinėje labina kaimynus Stulgius ir už jų pabėgėjęs įsibeda kitan kelin, ateinančian per kaimus nuo Pasvalio pusės. Svaliai prieš srovę, iš šiaurės į pietus. Mūsiškis kelias į sutiktą įsilieja, suka ten pat, dešinėn, ten vienkiemis vėl tas pats, vėl Stulgių ir jų užkurio Vaičiulėno, tiesa, beįžiūrimas jau tik sapnuos, tai tą vienkiemį pempėms išnykusioms ten ir palikim, – pirma ir vienintelė šia kelio kryptim sodyba ir bus Juknevičių, mano senelių.

Nestoja kelias. Praeina pro vaiką, įbestą prie klojimo, skuba prie kito kelelio, atboluojančio vėlei nuo plento, daugmaž nuo ten pat, kur kadaise kioksota pritūpusios rąstų gryčiukės – Talačkonių, vadinom, krautuvės. (Kiek panevėžiau kitapus plento tebestovi baltas pieninės mūras.) Tiedu keliu, Svalią įveikusiu ir jau Upelį, susitikusiu vos įpiečiau senelių klojimo, vėl ištirpsta viens kitame, drauge suka rytuosna ir smagiai jau nutįsta lig pat vaiko pasaulio krašto, miškų prisiūto, pelių pripeltakiuoto, meškų primereškuoto prie žydro dangaus, – kas per pelių takai, gal pelėmis meškas vadina, gal mišką pievomis, kad vaiko neišgąsdintų, kas čia jam aiškins, kad net tų Pievų miško visas vardas – Pasvalio Pievos, kad miškas imta taip šaukti todėl, kad jo laukymės leista kadais pasvaliečiams ganyti karves ar dar kokį gyvį, tai kas, kad ne Pasvalio pusėj tas miškas, tiktų čia patarlė, neva geram šuniui parapija tai ne linkis, kažin, ar tos Pievos nebuvo įkėlusios kojos į kokį papievį jau Pumpėnų parapijonių. Tuo tarpu, kol mes čia plepėjom, pasidavė kelias į rytus, paskiau į pietus ir į šiaurę, apkibo dagiliais ir sodžiais – tai artimesnių, tai tolimesnių, vis tiek giminaičių, bent jau kaimynų, nuo amžių sueinamų.

Atsinešk iš ganyklos barbarką, pakalk stulpelį, kad standžiai laikytųs. Dabar jau nuo šio įsimintinto taško gali pradėti dėstyt iš naujo, kartoti, kol pats sutapsi su vaiko žemėlapiu, žodžiais vis bandomu piešti ar perpiešt.

Taigi žiūriu va nuo klojimo nosies tiesumu per kelią, per ketvirtotą lauką – Baltrūno vienkiemin, ne, kiek dešiniau, kur kelias, sakyta, staiga užsilenkęs, duodas į rytus lig Pievų. Tenai, dangaus pakrašty, palei pamiškėlių sodybas tas prosenis kelias dar kartą skečias, daro špagatą kaip čia nesapnuota, gal iš kalendoriaus pasprukus gimnastė, kol kas jos kairę koją pamirškim, o dešinėj, kur piečiau, ten tai babutės brolaliai Pranas ir Povilas Babickai, kita plati giminėlė, eina ji lig Moliūnų, vyriausio brolalio Juozo, lig Pašiliečių, seselės Anelės Čingienės.

Šį kartą žvelgiu netoli, nuo Baltrūnų kiek dešiniau, arčiau kelio. Stengiuos įžiūrėti vidupievį, jau apėjusį krūmais, tų krūmų dvare turėtų gyventi koks poniškas paukštis, reikės kada iki jo nukeliauti, kol kas tik javai nubanguoja, per juos krūmų kuokštai ir tematyti. Susizgrimbu, kad žiūriu kaip, mačiau, vis žiūrėjo senelis, kumetis (ordinarininkas, „andinarčikas“), paskiau Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas, – į savo žemės, iš savų gautos, svetimų greit išplėštos, ribą. Į prarasto gyvenimo riboženklį. Panašiai taip: „tik man jis atrodė senybės / mokytojas ir išmanantis / menantis savo genties / sienas tikrąsias.“ Lyg iš Vytauto Didžiojo laikų.

Ūmai simultaninis vaizdas nyksta. Nubundu. Stebiuosi, kad prisimenu bent paskutinę sapno akimirką.

O sapnuodavau ilgus painius sapnus, visokias istorijas, kone ištisus filmus. Kol vienąkart sapną, tokį tikrai iš ilgųjų, atsibudęs ir užrašiau. Reikės susirasti, juk skelbiau jį kaip savo prozą. Bemaž vienintelę. Mat nuo tos nakties man sapnai… ne, nesiliovė, žinau sapnavęs, gyvenu perdien tų sapnų nuotaika. Tik jų pačių vis mažiau beprisimenu. Greit jau ir patį žemelė nešios tartum sapną ne šios pasaulės.

Sapnai baudžiami? Gal ne veltui Jonas Mikelinskas, žmogus išmintingas, dešimtmečiais savo sapnus kruopščiai užrašinėjęs, vieną dieną jų užrašus ėmė sudegino.

///

Iš esesesero kariuomenės Jonas parsinešė žodžių. Keistų, sprangių lyg suvytę šašukai, ne mūsų krašto kilimo. Pritaisė tiems žodžiams vis savo pabaigas, patašė juos, paobliavo, kad bent kiek jie mūsų kalbon įsiglaustų: treugolnikas, rubanokas, ploskogubcai. Ne, čiuža dar malkinėj skiedros ir tebegirdi ausis: trėogolnioks, robanoks, plaskagūpcэ. Vaikas pastatęs ausis. Vaikui tie žodžiai gyvi ir kvapnūs kaip skiedros. Tik ne uosio, ne beržo, ne liepos. Ne mūsų lapuočių. Bet kvepia. Kiekvienas savaip, tik dervingai, lekia jie iš po obliaus ar iš po leistuvo geležtės. Ir tie žodžiai kelia miglotai suvokiamą džiaugsmą, uodimo džiaugsmą, traukia prie Jono, ant senelio varstoto malkinėj vis ką meistraujančio. Spintos! Va kuo riktingai verta didžiuotis, vesti svečius ir kaimynus, gimines jų ir vaikus, glostyti, rodyt visiems, kad žinotų: Jona Jekniauče darbs! Kas colis jo pirštų iščiupinėta, myluota ir svidinta, meiliai lentelės glaustyta, ir jos, ir jų kertės glaudžiai suleista, kampai prašmatniai nuapvalinta… Dievuliau, koks būtinas meistrui jo rankų meistrystės, tų rankų darbo prasmės ir svarbos, ir talento pripažinimas! Darbas meistrą girti privalo. Kaip ne žodžiu? Nebus žodeliu pamylėtas – viskas meistrui ims kristi iš rankų.

Kas tad jose bepaliks? Gal tik stiklinė tiršto miežinio alaus, nušviesta vakarėjančios saulės, per greit vis tuštėjanti. Ilgai ilgai nejudėdamas žiurkso į ją Čingų Jonas, visai mažakalbis, bet va ir sako pats sau: Apžavėje rūds veln’s, – vadinas, teisybė, jis mat nuo Pumpėnų gatvės prarūgusio stalo trečia jau para tepakyla tik ar̃kliu apgręžt’, visas šešėly, jau mėlstančiam ir nėriniuotam kaip krikšto rankogaliai. Apžavėjo tas rudas velnias, virve šiaudine pririšo prie savo šakių ir mėšlo, prie šilo ir Pašiliečių mokslo pirmūną, giminės ateitį šviesią. Ko dabar, Jonai, toks jaunas, o palindai po velėna, ko ten nematęs, ko?

Praniukas iš esesesero armijos grįžo, parsivežė leitenanto antpečius, o dar ir, nebūtų daltonikas – raudoną partinį bilietą. Skydą savo ir bėdą. Giminė mūsų plati. Ir iš senelio, ir ypač iš babutės pusės. Bando andainykštis vaikas tą giminę rėpt ir kratyti, neranda daugiau komunisto. Nebent gal Stasys Barboriukas. Bet irgi vargu. O susimylėjo Praniukas tai su Teklyte. Iki Lazauckų sodybos nukėblinti vaikui atrodo – per pusę pasaulio pereit, kita dar pusė pasaulio bus ji pati, ta sodyba, tokia, kad lig vakaro jos neapeisi: slyvos ir vyšnios, ir obuoliai, ir aviečių brūzgynai už klėties kartu su dilgynėm, klevai, ąžuolai tai būry, tai po vieną per šimtą metrų nubėgę antai prie klojimo link Ąžuolynės. Viduryje tos sodybos – platus keturšlaitis rąstinis namas dviejų ilgiausių galų. Molinė kūtė su daržine kvepiančio šieno, su malkine, su, sakytum dabar, angaru ar su miegančių dulkių muziejaus saugyklom, ant padargų visokių tos dulkės sugulusios, ant mechanizmų, o visi tie margos paskirties statiniai sujungti į vieną ištisą trobesį – kaip erdviausios paskiau viso kolkozo pėrmos, na taip, ch nei f, tų garsų nelietuviškų, žmonės tart nė nebando. Gerojoje kiemo pusėj, ne ūkinėj, kaip koks bėgant pamestas įkaltis stovi nuo svorio jau žemėn mažumą įgrimzdęs, šaknis gal išleidęs deringas, galingas gal vokiečių meto, gal dar Lietuvos laikų traktorius jau be motoro, bet toks su sėdyne geležine, gerai spyruokliuojančia, ir su aukštais geležiniais dantytais ratais. Didumo kaip kokie trys belarusai. „Kas jums leido šitaip gerai gyventi?“ – įniršio nebenulaiko valdžią ūmai įgavę kvėšos Praniuko partiečiai, jo būsimą uošvį grūsdami pavėžėti amerikoniškan studebekerin. Iš tos kelionės senis Lazauckas namo taip ir negrįžta. Retkarčiais parvažiuoja… ne, atvažiuoja, bet kad net vaikui čia aišku, – tik paslapčiom. Kol pasaulis dar buvo kojom aukštyn neapvirtęs, Lazauskai savo dukros, reikia manyt, nė iš tolo nebūtų leidę už vis dėlto driskio. Už andinarčiko sūnaus, tai kas, kad tas tėvas, kaip savanoris, vieną kitą hektarą ir užsitarnavęs. Atėjus nuskurėlių valdžiai, Teklytė laimingai už mylimo išteka, šiam tenka dar ir malonumas aiškintis savo partiečiams, kam ima į žmonas didelio buožės, liaudies tad priešo, dukrą.

Ir Jonas, o ir Praniukas vaiką pastvėrę už kojų įsuka taip, kaip žiemą ant linmarkos ledo įšvankuoja, įsmagina jų, tų pačių dėdžių jauniškių, sumeistrautas sukaltas sukatas, skrieja pasaulis ir liejas, sapnuodamas tvinsta ir senka, pakyla žemė, dangus į linmarką krenta, žiūri jau iš giliai, iš sudrumsto dugno, jau apatinis.

Ir viską mato. Matė, kaip žiemą dygo pavasaris, pavasarį dygo vasara, vasarą dygo ruduo, rudenį dygo žiema. Taip ir vardai, jų tvarka, bent jau ši: vyriausias sūnus vardą paveldi iš tėvo: dėdė Jonas išdygo iš brangiavardžio senelio, vaikas išdygo iš tetės, taip pat brangiavardžio. Viskas gamtos prigimty. Ir žmogaus. Pokary dygsta tarpukaris, tau jis atrodys amžinas, net ir jo vardą pamirši, tarpukary dygsta prieškaris, prieškary karas. Ir vėl, padėkdie, iš naujo. Ir dygo, ir dygsta, ir dygs. Paskiau tokia pat eile užsimezga nyksmas: pavasarį žiemos, vasarą pavasario, rudenį vasaros, žiemą rudens. Ridenas atodūsių bangos, pulsuoja ratu. Viskas paprasta tartum vaikystėj – pirmais antrais išsiskaičiuok. Tik kad kartą tas ratas žmogaus iš savo sukmės neiššveistų.

Sapno sąsaga. Šešiolikmečio dienoraštis. 1968, rugpjūčio 9, penktadienis

Dirbu iki penkių. Paskui reikės važiuoti pas mamą linų sustatyti. Jau antra diena, kai išėjo atostogų ir rauna linus Praniuko brigadoj. Šiandien vos galėjo pasijudinti, bet vis tiek važiavo. Sako, nuo žmonių sarmata, kad taip greit sukiužo.

Pumpėnų septyni, gieda tyla

– Káršt!

– Matyt’, ont ògnės’ bòs vyrė.

(– Matyt, ant ugnies bus virę.)

Atrodo, čia balsas bus mamos. Atrodo, čia mūsų virtuvėlėj Pasvaly. Tada maža ji neatrodė, buvo virtuvė. Su langu į kiemą.

Išmokau blynų išsikept. Paskiau ir didelių, per visą petelnę. Tokį švystelėdamas kuo aukščiau įsigudrinau apversti riebalų neištaškydamas.

Matau va, kur plytė, kur spintelė maistui, rakandams, kur ant suoliuko vieta viedrui su Lėvenio, o kur su klebono šulinio vandeniu, prie tų viedrų ir roñdeliui (prikaistuviui, plačiam ir žemam puodeliui su kotu; negi pilsi į puodą tiesiai iš viedro), kur taburetės, kur dūmtakis, nuo plytės palube einantis ligi pečiaus, pakuriamo jau už durų, jau didžiajam kambary. Šildė pečius ir miegamąjį. Tiek tų kambarių ir tebuvo. Dar po laiptais užlipt ant aukšto, iš gatvės pusės, bet, kol nebuvo ten įtaisyta gyvenamojo kambario kitai šeimai, durys iš didžiojo į tą priemenę, bendrą mums ir Rapkiaučiams, kaip nors stipriau užtaisytos nebuvo, tik šiaip jau nevarstomos. Užtat po tais laiptais užmūryta buvo erdvė, einanti šalia didžiojo ir kiek įeinanti virtuvėn, man paaugus ten sandėliukas, bet mano mažystėj, prisimenu, glaudės jame Aulasienė, tą sandėliuką užtat ilgai ir vadindavom – Aulasienės kambarėliu.

Plytė žalsvai padažytų, jau aptrupėjusių koklių. Sienos lig pusės irgi dažytos žaliai, tik jau sodriai. Taip pat ir tas dūmtakio vamzdis, skardinis.

Kiek paūgėjusį vaiką tėvų mėginta leisti darželin, bet tas keliskart – pro skylę tvoroj, per Svalios tiltelį prie elektrinės, Ubagyno kiemo galudaržėm, ir – namie. Vienas būdavo. Tetė įtaisė gerą kablį, tai iš vidaus užsikabina ir nieko neleidžia. Ir nieko nereikia. Tik baisiai keista tyla, šiurpi ir valdinga palaima tada užstoja. Lyg vienodai eina, lyg nevienodom bangom spengia, daros tylesnė, lyg užtirpus, nors ir taip buvo visiškai tyli. Vaikas gali girdėti ją, kokią nori. Gali tepaluotą kaip kuliamoji. Gali raudoną kaip gaisrinės mašina: ūuuui, ūūuuui!.. Ar kaip vilkas, uodegą nutrūkęs. Ar apdūmavusią, įlinkusią kaip senelių gryčios siena – keli rąstai vidun įsigaubę kaip tik toj vietoj, kur pilkąją valandą jis įsitaiso ant babutės lovos ir stingsta, ir bijo net pajudėt, ką ten laukan išsmukti, kai prispiria. O dar ir Jonas, dar dėdė Jonas, bet koks jis man dėdė, toks jaunas? – dar erzina:

– Neik lauk – kiškiai subadys!

Kai vaikas jau grįžta, čerkasu apmuštą babutės kailinę nusimeta ir vėl neva sušalęs taikos greičiau lįsti lovon, Jonas dar būtiniausiai paklaus:

– Ar nesubadė?

Kartais vaikui, likusiam miestelio kambaryje vienam, atrodo, kad šitoje iš kažkur atsiduodančioj gaudžioj tyloje, vis kitaip jį apsiaučiančioj, jis gyvena daugel gyvenimų. Dabar taip pagalvoja, jog ir būsimų gyvenimų, kai gūdžiai gieda jam toje tyloj ir pirmąkart jo girdėsimi šermenys, babutės pagrabas, gieda visas kaimas ir visa giminė, gieda ir jis pats, atvažiavęs pasivėlinęs į apsėdus, kaktos nei rankos nepabučiavęs, gieda taip, lyg giedotų pirmąkart pasauly, kaip giedojo krikščionys, draskomi liūtų, kaip pirmąkart savo pačių kalba, lietuviškai, kadais pragydo Merkelio Giedraičio vyskupystės valstiečiai, Rymo katalikai – pamokinti gal iš protestantiškų Mažvydo ar Vilento knygelių. Gieda taip gūdžiai, taip aisiai, kad be jokio balso. Arba įlenda vaikas kokian mažyčian atsiminiman, kad ir vienan žodin, Bėriuko prunkštelėjiman ar Rudės, kiaušinį padėjusios, sukudakaviman, ir gyvena jį ilgai, iš naujo, vis kiekvieną kartą kitaip. Ir tas žodis jau nebebūna žodis, niekas nebūna žodis, garsas nebebūna garsas. Vaikas neaiškiai nujaučia, kad tie bauguliai, visa ką, net radijos taško, taigi gavarilkos, šnekas ir muzikas suliejantys į vieną tylą, į tą, iš kurios jie ir ėmėsi, visas tas baugus ir kartu raminamas, beformis ir bekryptis tylos ošimas ar begarsis dainavimas, tas be jokios vaiko valios išdygęs ir neliaujamai augantis, nelygiais tvinksniais visą jį užkerojantis tylumos vijoklis yra tai, ką teturi jis vienas, ko neturi ir neturės tie išsidūkę darželio vaikai, tie kvapnių mamų rankų ar karakulinių movų įsitvėrę geručiai. Tyla, gyvenimo balsas. Vaikas žino, kad nemiega. Bet jis taip pat žino, kad šitas jo vieno tylos gyvenimas yra visai ne tas pat, kas lakstyti, dūkti, žaisti kvadratą ar žliumbti. Čia jam nereikia nieko daryt. Tiktai leistis gyvenamam. O gal net – čia jam nereikia nieko.

Jis negirdi, kaip kažkas ima klabent laukujų durų rankeną, kaip jas barbena, iš pradžių tyliai. Paskiau, kai jau smarkiai, supranta, kad čia iš to kito, iš visų jau gyvenimo.

– Kas ten? – pribėgęs klausia.

– Čia aš, vaikel, Aulasienė.

Bet vaikui, pusiau tesugrįžusiam, jos kalba rodos persimainius, balsas rodos kaip vilko, liežuvį kalvėj pasiploninusio:

– Eik prie virtuvės lango, pasirodyk.

Aulasienė jam ir liko – iš to akivaizdaus, kartais vos prisimenamo, bet tyloj neišgyvento gyvenimo. Kad jį išgirstum, gal reikia apkurst? Kad vėl pamatytum, – apakt?

…Dievulėliau!.. Mano tėvai nepažintų mūsų vaikų. Ir jie vaikams tepažįstami tik iš tuščio ir vienišo namo Pumpėnų gatvės pradžioj, kur namas dabar atrodo lyg nė vaiduoklių čia negyventa nuo tolaik, kai tetė, per baltąją karštinę galvą pametęs, lakstė kirvį iškėlęs, ne, ačiūdie, nieko neužkapojo, tik lentomis priemenės langelį visiškai užkalė; dar kiek pažįstami būtų galbūt iš kapo už gelžkelio, antkapio, gal dar iš mano sakyto, bet ar užsilikusio žodžio, iš pasitaikiusios nuotraukos, kad va ir prie mano stalo, patys tėvai juk nieko nerašė ir nepaliko, gyvenimą baigė rūke ir pasiutusiam vėjy, po purslelę išvėčiusiam rūką ir viską. Po teisybei, ir apie mane nieko tėvai nežinojo, jiems aš buvau jau iš kito gyvenimo, jiems nesuprantamo, jokio mano eilėraščio, nieko, gal nė vienos jo eilutės, tėvai liko neperskaitę. Beje, kaip ir, ko gera, visa giminė. Artimiausia ir tolimiausia. Miglotai nujaučia esant kažkokį kitokį, tik tiek.

Sapno sąsaga. Šešiolikmečio dienoraštis. 1968, spalio 19, šeštadienis

Ot buvo nuotaika atėjus! Ne, ne tokia nepakenčiamai prasta, kaip man dažnai užeina, bet tiesiog tingi. Nuo to laiko, kai pirma rašiau, gerokai numigau (tik pagalvokit, dieną miegoti!). Iš karto nudribau ant sofos ir paskendau keistose mintyse, o paskui jaučiu, kaip Stasė už kojos traukia. Neatsiliepiau. Pamanė, kad miegu, ir pasišalino. Spėjo laiku uždaryti duris, nes būtų gavus iš pagalvėlio. Kitą dar kartą paleistas pagalvėlis pasiekė tikslą. Tada Stasė pradėjo dainuoti, jos manymu, man negirdėtas dainas. Tik, deja, pritarti negalėjau, ir nežinau, kada begalėsiu. Jau kokios trys savaitės, kai žmoniškai ne tik dainuoti, bet ir kalbėti nebegaliu. O liga jau seniai juk pasibaigė.

Aš savęs be dainų neįsivaizduoju. Anksčiau būdavo taip, kad pusę dienos praplyšodavau arba jau vėlai vakare, kai visi taisydavosi gulti, pradėdavau tokius koncertus, kad mama ir tėvas iš kito kambario keldavos po kelis kartus manęs tildyti.

…O dabar tik be balso žiopčioju.

Nieks nebus. Teks eiti plauti virtuvės grindų. Jau kada turėjau. Bet tas miegas, taip ne laiku užvaldęs mane, sutrukdė. Ir dabar dar tingis.

///

Matau, kaip senelis girgždina svirtį prie šulnio, kaip pila vandenio arkliui. Paskiau kaip su vyrų talka akmenis pamatui tampo… Savo medį įkiša pirmą – šarmukšnį:

– Šarmūkšėn’s, ka véln’ ėš nàmu ėšvýtu.

(– Šermukšnis, kad velnią iš namų išvytų.)

Paskiau seklyčios palangėj, į Svalios pusę – ir ievą. O visą Svalios pakrantę liepelėm toliau nusodina – ligi tos sengirių liepos liktinės, kur Svalia kiek skubotai į vakarus lenkias ir krantas jos dešinysis ūmai sužemėja, kad pavasarį lanką lengviau gal užlietų.

Gyvenam visi po liepom – senelis, babutė, žinau, kad tarpą ir Aulasienė, kai tetė bene metus sėdi kalėjime „už išeikvojimą“, paskiau jau su juo atvažiuojančiu, su mama atvažiuojančia, su Jonu ir Praniuku, jos brolaliais, kol šie po vieną išeina esesesero kariuomenėn, grįžta po vieną, išeina po vieną į savo gyvenimus, su gailiais vakarais ganykloje mūkiančia karve, pritvinkusia, ir su paikše avele – tai saugokis, kad lenciūgu kojų tau neapsuktų – ir su gėreliais, ir su piktu gaidžiu ir piktais žąsinais, ne kartą privertusiais lėkt kakarinę paleidus užu babutės sijono, su vištom, tų vištų perekšlių viščiukais, o ir žąsiukais, ančiukais, vis prie vandenio lekiančiais griūvančiais, perekšlę paliekančiais sau kudakuoti ant kranto, linmarkon neriančiais, taip su visais – tik ne vienu metu – šuneliais vis Mopsėm, su senelio karvelių loviais, pakabusiais kūtės pastogėj. Duonos visi suburti: jos sėjėjai, pjovėjai, kūlėjai, malėjai, kepėjai, valgėjai. Visi ten su savo teisėm, savo priedermėm ir pareigom, vienas kitą vis šelpdami, atjausdami irgi sotindami. Dar reiktų pridėti čia derančias obelis, gausiai mylėtas, pusiaužiemy, kai jau saulė atsiunčia pirmą šildantį spindulį, kai į namus iš girių patraukia gyvatės, – obelis reiktų pridėti, senelio globtas ir purtytas, kad ir šiemet būtų vaisingos, alyvinę ypač ir sierinką; minėti reiktų dar ievą senosios gryčios gale, seklyčios palangėj, taip pat ir santūrų, švariai išravėtą babutės darželį – mėtų, medetkų, nasturkų, ryškiausia čia tos lelijos, tikros, ruplėtos, senobinės, – lygiai ir daržą, ir avietes, serbentus, smaigus apyniams ir tabokai, kūtę ir daržinę, klėtį ir naująją gryčią, ir jos vienametį jaunąjį ąžuolą, šulnį ir svirtį, klojimą ir pirtį, ir linksmąją Svalią, jos purienas ir potvynius, pakrantes vešlias ir pempynus atotvynių, klykiančius. Gyva aplinkui ir sudera visko daugybė, ir kiekvienas to visko krislas ar šapas vertas stotis prieš sapną, būti jo šviesoje apžiūrėtas, o ir parodytas kaip tik išeina gražiau ir arčiau jo paties, arčiau jo teisybės, ne tavo.

Jaunimo teisybė pusiaužiemy linkusi prie neprastų malonumų, Krikštais vadintų ar „kumeliukų krikštynom“: „sausio pabaigoje merginos gamindavo ypatingą apeiginį svaiginamą gėralą, vadintą „čvikinu“, ir pasikvietusios vaikinus puotaudavo su jais per visą naktį ir dar kitą dieną“, – čia šitaip mėginta atpasakot Algirdą Julių Greimą.

Vaiko teisybėj aitrokai kvepia senojoj seklyčioj džiūt paskleisti apyniai, gal ir pelynai, blausiai pašvytuliuojantys ten, saulei niekaip nebaigiant vis leistis.