Greta Musteikienė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 11

Gimiau 1986 m. Kaune, baigiau Kauno Saulės gimnaziją. 2004–2010 m. Lietuvos sveikatos mokslų universitete studijavau mediciną, 2014 m. baigiau pulmonologijos rezidentūrą. Šiuo metu studijuoju doktorantūroje ir dirbu Kauno klinikų filiale. 2018 m. esu laimėjusi rašyk.lt fantastų organizuotą siaubo pasakų konkursą, pasaka publikuota rinkinyje „Pašiurpos“ (2019); 2019 m. – Lituanicon trumposios prozos konkursą, laimėjęs apsakymas išspausdintas žurnale „Protagonistas“. Leidykloje „Naujas vardas“ esu išleidusi du fantastinius romanus apie viduramžių Lietuvą („Alsuojanti tamsa“, 2017; „Šešėlių saulė“, 2018).

Nusikaltimas

Sukišo rankas į drėgną žemę. Tokiomis akimirkomis jausdavosi susiliejęs su savo sodu ir jį apimdavo palaima. Nejučia ėmė tyliai dainuoti „Celeste Aida“. Neturėjo klausos, beveik nemokėjo itališkai, bet tai buvo nesvarbu. Žvelgė į rasą, žibančią ant vazone augančio rausvai baltos rožės kero, ir buvo taip gera, lyg jo nerangus senas kūnas būtų tapęs lengvu plunksniniu debesiu, gaivinančia dulksna krintančiu ant visų šių gėlių.

– Tuojau, mažoji, tuojau, pakentėk dar truputį, – tarė sodinamai margažiedei rožei. Užsimiršęs vėl nusivalė dešinę švarko rankovę. Kreida jau seniai nebeišsitepdavo, bet net išėjęs į pensiją nesugebėjo atsikratyti senų įpročių. Ir dar atsirado naujų. Pavyzdžiui, ėmė kalbėtis su augalais. Puikiai suprato, kad šie jo negirdi, tačiau vis tiek atrodydavo, kad gėlės, su kuriomis bendrauja, auga geriau. Taip, jei kas pamatytų, būtų gėda, bet per artimiausią puskilometrį čia paprastai nepasitaikydavo jokio kito žmogaus. Laimei.

Nuo darbo pasilenkus įskaudo nugarą, tad išsitiesęs pasirąžė. Vėl neatsispyrė pagundai apžvelgti sodą. Užtruko ne vienus metus, kol iš nykios pilkos statybvietės sukūrė tokį žalią gyvybės kampelį. Jei kas būtų paklausęs, kuo jis labiausiai didžiuojasi… Bet niekas jo neklausinėjo, ir tai gerai. Šiuo metu, ko gero, jautėsi laimingesnis nei kada nors anksčiau. Niekam nebeatsakingas, laisvas nuo kitų žmonių, nuo jų vilčių ir reikalavimų. Kaip tik vakar, jau nė trupučio nesigailėdamas, į šiukšlių konteinerį sumetė visas auklėtinių klasės nuotraukas, senus pamokų planus ir to paskutiniojo nepavykusio meilės romano liekanas – laiškus ant jau gelstančio nuo laiko popieriaus. Praėjęs gyvenimas praėjo, ir tiek.

Dabar jam nebereikėjo nieko daugiau, tik šito sodo, šito jaukaus didelio namo, nuo knygų linkstančių lentynų, naujo patefono ir senų operų įrašų plokštelėse. Čia jis galėjo vakarais įsitaisyti terasoje, stebėti, kaip saulėlydžio gaisai keičia gėlių atspalvius, ir mąstyti apie šį, rodos, pragarmėn riedantį pasaulį, kupiną veidmainystės, cinizmo ir melo, ir mėgautis tuo, kad turi užuovėją, kur gali nuo viso šito pasislėpti. Vakaro tyloje jam atrodydavo, kad sodas – paskutinė idealizmo tvirtovė, o jis – jos vartų sargas.

Vėl priklaupė ir ėmė semti juodą kvapią žemę, darbuodamasis mažučiu saulėje blizgančiu kastuvėliu. Sodo įrankius prižiūrėjo taip pat kruopščiai, kaip anksčiau savo rašiklius, kabineto mikroskopus ir iškamšas. Kaskart panaudojus kastuvai, kauptukai, grėbliai ir kibirai būdavo nuvalomi ir sudedami į priskirtas vietas sandėliuke. O naujos rožės sodinimas prilygo ritualui. Viskas vykdavo iškilmingai ir lėtai. Prieš akis iškildavo vaikystės sekmadieniai, kunigo, atidarančio auksines tabernakulio dureles, lėtai paimančio ir iškeliančio ostiją, judesiai. Bažnyčioje nebesilankė seniai, dabar jo altorius buvo sodas, ostija – rožė. Jau tylėdamas kasė ir pylė juodžemį ant šalia pasiklotos baltos drobės atraižos. Tepriima žemė šį augalą, tegul jis teikia jai džiaugsmo ir grožio. Dvidešimt šeštas žemės kaušelis. Liko visai nedaug. Ir tada kastuvėlis į kažką atsitrenkė. Čia dabar kas, nejau dar viena užsilikusi statybinė šiukšlė? Dėl sutrikdyto ritualo suirzo. Pirštai greitai paniro į žemę. Štai. Užčiuopė. Forma ir tekstūra iš karto pasirodė pažįstama. Tikrai ne statybinė šiukšlė.

Iškrapštęs padėjo radinį ant delno ir nubraukė prikibusius grumstelius. Rankos ėmė virpėti. Suprato, kas tai, iš pirmo žvilgsnio. Juk tūkstančius kartų čiupinėjo savo kabinete kabantį griaučių maketą. Žmogaus pirštakaulis. Mažo žmogaus pirštakaulis. Pajuto, kaip į veidą plūsta kraujas, kaip įprastas širdies ritmas užkala tachikardija. Padėjęs radinį ant drobės jau abiem rankom pradėjo semti žemę. Atkasė ir daugiau kaulų: štai kiti pirštakauliai, delnakauliai, riešakauliai, dilbis… Nužėręs nuo jų žemes atšoko, papurtė rankas, nusivalė į kelnes ir nubėgo namo. Nesustojo net nuplauti kastuvėlio.

Skubėjo taip, lyg skeletas sode dar būtų gyvas žmogus, lyg reikėtų kviesti greitąją pagalbą ir jį gaivinti. Apėmė panika. Ne, palaikų nebijojo. Ko gero, gąsdino tai, kur jie buvo, tai, kad iki šiol apie juos nežinojo. Kaip tyčia, niekaip nerado, kur pasidėjo tą prakeiktą telefoną. Puldamas iš vieno kambario į kitą petimi trenkėsi į knygų lentyną. Ant grindų bumbtelėjo „Nusikaltimas ir bausmė“. Jis stabtelėjo. Nusikaltimas. Taip, tai nusikaltimas. Pirko namą prieš kelerius metus, žinojo, kad jis statytas anksčiau buvusio šilo vietoje, gink dieve, ne ant kapinių. Be to, juk karsto neatkasė. Pagal palaikų būklę medinis karstas dar tikrai nebūtų spėjęs sudūlėti. Ir taip negiliai užkasta.

Galų gale išvydo telefoną ant virtuvinės spintelės. Pagriebęs žemėtais pirštais surinko 112. Net negirdėjo, ką sakė atsiliepusi operatorė, tik greitakalbe pabėrė, kad jo sode yra lavonas ir jam reikia policijos. Operatorė dar bandė tikslintis faktus, tačiau jis nebesiklausė. Išjungęs telefoną truputį nurimo. Atrodė, kad pareiga atlikta. Gal ne tiek pareiga, kiek noras atsikratyti įsibrovėlio. Tas lavonas neturėjo teisės būti jo sode. Jautėsi apgautas, suterštas. Tarsi tas negyvas vaikas būtų pažeidęs didžiausią privatumą, slapta klausęs jo išpažinčių. Visus šiuos metus kitatikio akimis stebėjęs jo ritualus, girdėjęs augalams skirtus žodžius, dainuotas arijas, uodęs rožes, gal net šaipęsis iš jo. Vaikai iš jo visada šaipydavosi, ir šitas negali būti kitoks. Staiga lyg seniausios sodo rožės dygliai jį pervėrė nauja mintis. Kaip jis iš karto nepagalvojo? Jie juk išknaisios sodą. Nepasitenkins mažute ranka rožės duobėje. Žinoma, ne. Jie ieškos visų griaučių. Griaučių, kuriuos greičiausiai jau apraizgė jo gėlių šaknys. O gal net įtars, kad palaikų čia esama ir daugiau. Jie bedieviškai sunaikins jo sodą.

Vėl išbėgo laukan. Atrodė, kad gėlės taip pat išsigando. Ne, to negali būti. Niekas neturi teisės naikinti sodo. Rožių negalima iškasti. Net jei jie tai darytų atsargiai… Bet atsargiai jie nedarys. Jiems svarbu ne augalai, o tiesa. Žinoma, ir jam tiesa visados buvo viena didžiausių vertybių, bet… Ne dabar, ne šitaip. Tų kaulų tiesa jo ramybės oazėje atrodė bevertė ir vulgari. Policija tikriausiai jau važiuoja. Grįžo į namą, ėmė vaikštinėti po svetainę beviltiškai bandydamas sugalvoti išeitį, jusdamas, kaip nesustabdomai, tarsi medžio syvai iš prakirstos šakos, teka laikas. Neįsileisti policininkų? Ne, kvaila. Pačiam iškasti rankutę ir sakyti, kad buvo tik šitiek? Nepatikės, tikrai nepatikės. Uždrausti kasti? Bala žino, ar turi tam teisę. Kas dar? Kas dar? Mažasis įsibrovėlis jau nebegąsdino. Jis čia visada buvo ir niekuo nepakenkė, galbūt kaip tik jo pūvantis kūnelis maitino rožyną. Priešai dabar atrodė tie, kuriems skambino kaip išgelbėtojams. Žvilgsnis užkliuvo už baro. Galvoje lyg spragtelėjo. Pravėręs dureles žvilgtelėjo vidun. Brendis. Tas pats, kurį paliko vaikystės draugas, atvažiavęs į svečius įkurtuvėms. Tada jie jo net neatidarė, paliko „kitam kartui“. Tas kitas kartas taip ir neatėjo. O jei…

Čiupo butelį, atsuko kamštį ir išmaukė keletą gurkšnių. Deginantis skystis draskė gerklę kaip pušies spygliai, tačiau įveikęs save nurijo. Tada lyg kvepalais apsišlakstė brendžiu kaklą, drabužius. Nuėjęs prie veidrodžio susivėlė plaukus, žemėtomis rankomis išsitepė veidą, kreivai susisagstė marškinius. Apykaklė ir pažastys juodavo nuo prakaito. Jei ne ta išsigandusio pirmokėlio išraiška veide, ko gero, būtų atrodęs kaip tikras girtuoklis. Atsisėdo į fotelį ir kuriam laikui užsimerkė. Juto, kaip pamažu pradeda veikti alkoholis: širdis rimo, akyse ėmė lietis, kvėpavimas lėtėjo ir po oda ėmė šiltai dilgčioti. Galop išgirdo, kaip į kiemą įsuka mašina. Skambutis. Policija.

Niekada nebuvo melagis, nemėgo vaidinti ir apsimetinėti. Atsistojo ir nieko nelaukęs atvėrė duris. Priešais išvydo du vyrus. Pareigūnai prisistatė. Jis nutaisė girtą šypseną, tada palinko jų pusėn ir tyliai, lyg sąmokslininkas, sumurmėjo:

– Įvyko nesusipratimas.

Policininkai susižvalgė. Ketino kažko klausti. Iš jo burnos paplūdo žodžiai. Niekada nemanė, kad turi tokį talentą taukšti niekus:

– Žinot, klausau šiandien „Aidą“, gurkšnoju, mąstau apie gėrį ir grožį…

Pareigūnai, vis dar nesuprasdami, su kuo turi reikalą, įdėmiai į jį stebeilijosi. Jam atrodė, kad negalima nustoti kalbėti, nes tada jie būtinai paklaus, kur lavonas, arba patys nueis į sodą ir ims kasti. Taigi plepėjo, aikčiojo ir svirduliuodamas juokėsi. Praradęs kantrybę vienas policininkas čiupo jį už rankos ir liepė paaiškinti, kodėl juos išsikvietė. Jis nutilo. Staiga pasirodė, kad tie uniformuoti žmonės jį kiaurai permato, bet žodžiai liejosi toliau:

– Tai mano rožė. Ji pajuokavo. Kai gyveni vienas, žinot… Imi kalbėtis…

Tada jis ėmė pasakoti apie savo rožes, apie jų charakterius, apie tai, ką kuri labiausiai mėgsta. Matė, kaip vyrai vėl susižvalgo, kaip jų veiduose atlėgsta įtampa. Galų gale vienas, netaręs daugiau nė žodžio, grįžo į mašiną, antrasis išrašė baudą už melagingą iškvietimą. Paskui abu išvažiavo.

Temo. Įsitaisęs terasoje klausėsi iš namo sklindančios „Traviatos“ ir didžiuodamasis žvelgė į rožyną, į naujai pasodintą rausvakraščiais baltais žiedais šviečiantį kerą. Niekada gyvenime nesijautė taip apgailėtinai, kaip tada, kai nulydėjo akimis išvažiuojančią policijos mašiną, bet tai buvo nebesvarbu. Jis apsaugojo savo bažnyčią ir visus jos altorius. Šmėkštelėjo mintis, kad šis sodas vis dėlto yra kapavietė, bet papurtė galvą vydamas ją šalin. Net jei ir taip, ar kas turi gražesnį kapą?

Antrosios laidotuvės

Plonas, ilgas jo pirštas bakstelėjo į sraigės kūnelį. Atrodė sausesnis negu anksčiau. Sraigė nejudėjo.

– Ei, – garas iš burnos sklaidėsi kambario prietemoje, – tu gyva?

Jis išsitiesė ir paspirdamas šiukšles nuėjo į virtuvę. Atidarė šaldytuvą. Pasklido puvėsių tvaikas. Apatiniame stalčiuje rado apvytusį salotos lapą. Į vieną ranką paėmė sraigę, į kitą – lapą, ir juos suglaudė.

– Ėsk, – įsakė.

Kilstelėjo delnus arčiau nučiupinėtais akiniais pabalnotos nosies. Sraigė vis tiek nejudėjo. Užuodė nuo kriauklės sklindantį kvapą. Jis nebuvo geras.

– Ir vėl numirei, – atsiduso.

Nubraukė nuo stalo vakarykščių dribsnių likučius ir padėjo ją ten. Sraigė jau trečią dieną nerodė gyvybės ženklų, bet jis vis tikėjosi, kad ji miega. Dabar suprato: vis dėlto numirė. Jis stengėsi ja rūpintis taip, kaip anksčiau ji rūpinosi juo: maitino, leido ropinėti ant stalo, ant kilimo, ant jo kūno, kartu žiūrėdavo televizorių, skaitydavo jai kriminalų skiltį penktadienio laikraštyje. Net vėl pasiūlė anksčiau jos taip mėgto alaus. Ji atsisakė.

Kurį laiką tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į ją. Norėjo galutinai įsitikinti. Vakaras peraugo į naktį, tačiau sraigė nejudėjo. Ką gi, reikia palaidoti. Būtų norėjęs ją dar kuriam laikui pasilikti, bet jautė, kad tai būtų negerai. Juk praėjo trys dienos. O tai lyg trys šermenų dienos, kurios buvo, kai ji mirė pirmą kartą. Ir tada ją teko laidoti. Ne ten, kur būtų norėjusi. Jis sakė jiems, bet jie neklausė. Net socialinė darbuotoja Vera.

Kita vertus, jo apskritai niekas neklausydavo. Net Rudis, jau penktus metus pakastas po nudžiūvusia kiemo kriauše. Rudį mama liepė įdėti į karstą. Pati surado keletą lentų, jas supjovė, sukalė, įdėjo vidun net paklotėlį ir Rudžio mėgstamą apkramtytą kamuoliuką. Jis manė, kad tai gražiausios šuns laidotuvės, kokios tik gali būti. Mamos laidotuvės buvo prastesnės. Tos pirmosios.

Palikęs sraigę išėjo ieškoti lentelių. Neprisiminė, kur mama tada jas surado. Sandėliuke? Pradaręs suklypusias sandėliuko duris išvydo iki pat viršaus sukrautus rakandus. Lentų nesimatė. Grįžo vidun. Namus tvarkydavo ir viską į vietas sudėdavo mama. Ji visad sakydavo, kad jis netvarkingas berniukas, tačiau jis tiesiog pamiršdavo, kur kas turi būti. Pamažu po jos mirties visi daiktai atsidūrė ant grindų. Dabar buvo sudėtinga eiti iš kambario į kambarį, tualeto durys nebeužsivėrė, bet jis priprato.

Perėjo visus namus, bet lentų taip ir neužtiko. Nutarė panaudoti kokią nors dėžutę, bet vienintelėje, kurią rado, gulėjo jųdviejų taip ir nebaigta dėlionė. Galop prie mamos lovos pastebėjo jos batelį. Juodą, lakuotą, nubrozdinta nosimi, žemu nuvaikščiotu kulnu. Priminė karstą. Tiks. Griebęs batelį jau sukosi eiti, bet ant naktinio stalelio prie apdulkėjusios lempos pamatė kortų kaladę. Mama mėgdavo lošti kortomis. Buvo ir jį išmokiusi visokiausių žaidimų, tik jam jie nepatiko. Mama visada laimėdavo ir visada iš jo juokdavosi. Staiga prisiminė, kaip jiedu į Rudžio karstą dėjo kamuoliuką. Kortų kaladėje surado vynų tūzą – ši korta labiausiai priminė mamą: ją galėjai pažinti iš nugarėlės, nes vienas kampelis buvo su lenkimo randu. Mama sakydavo, kad lošiant ji atneša sėkmę. Gal pravers ir dabar.

Nutarė ryto nelaukti. Pagriebė batą su sraige ir įkišta korta, žengė prie durų. Stabtelėjo. Kažko trūko. Juto, kad mama nebūtų patenkinta. Gal įdėti ir dar ką nors, kas priklauso išimtinai jam? „Kai mirsiu, liksi vienui vienas. Kaip tu be manęs? Kad taip galėčiau ir tave pasiimti.“ Tada jam buvo baisu, bet jis visai nenorėjo, kad mama jį pasiimtų. Ten, karste ir duobėje, nejauku. Šalta. Geriau ne jis mirtų, o ji gyventų. Taip, tai būtų buvę daug geriau. Bet jo niekas niekada neklausydavo. Ir dabar nenorėjo, kad mama jį pasiimtų, nors ten, kur ketino ją palaidoti šį kartą, buvo ne taip nyku. Dairėsi, bet nė vienas daiktas neatrodė tinkamas. Tada sugalvojo. Sugrįžo į virtuvę, pastatė batą ant stalo ir paėmė peilį. Pridėjo trupiniuotus ašmenis prie delno. Kurį laiką stovėjo, nedrįsdamas spustelėti ir perrėžti odos. Burna pritvinko seilių. Bet prisiminė jos žodžius: „Spjaudytis negražu.“ Nurijo. Staiga galvoje nušvito. Paknopstom nubėgo į vonią ir stalčiuje tarp tepalų bei pusiau išlukštentų tablečių rado ausų krapštuką. Įkišęs į ausį pasuko. Vatos galiukas aplipo geltona siera. Atsiduso lengviau: viskas paruošta.

Jūra ošė piktai, pūtė žvarbus vėjas, karstą teko pridengti. Galų gale priėjo moterų paplūdimio ženklą. Čia. Ši vieta mamai užvis labiausiai patikdavo. Ir jam. Prisiminė laikus, kai ateidavo čia dviese. Abu išsirengdavo ir tįsodavo po kepinančia saule. Su kiekvienais metais į jį vis labiau šnairuodavo moterys, kartais viena kita imdavo burbėti, kad tokiam dideliam bernui čia ne vieta. Mama atsakydavo žodžiais, kurių jam ištarti neleisdavo. Ir moterys pasitraukdavo. Nebesivedė čia jo nuo tos dienos, kai pastebėjo po rankšluosčiu save liečiantį. Tada mama skaudžiai užsuko ausį ir ilgai šaukė, kad taip elgtis nedora ir negalima. Jis jautėsi kaltas. Bet negalėjo nieko padaryti. Aplinkui vaikščiojo nepažįstama moteris apvaliu pilvu ir dar apvalesnėmis krūtimis. Ji trukdė susikaupti. Nuo tada paplūdimyje nesilankė. Dabar čia buvo keistai tuščia. Jis žinojo, kad mama ilgisi šios vietos. Tai ir bandė pasakyti socialinei darbuotojai Verai, aiškindamas, kodėl ją reikia laidoti šičia. Vera jo neklausė. Gal todėl mama ir grįžo. Rado ją bešliuožiančią ant paminklo. Kai pasilenkė prie jos, rageliai išsitiesė jo pusėn, lyg norėdami paliesti, ir jis suprato – mama jo nepaliko.

Bet dabar ji ir vėl numirė. Šį kartą ją palaidos tinkamai. Ne miesto kapinėse, o čia. Atsiklaupęs ėmė pirštais gremžti drėgną rupų smėlį. Vėjas išpūtė jo striukę lyg parašiutą. Gana. Paguldė batelį duobės dugne ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo. Šita duobė nebuvo tokia juoda ir gili, bet ir į ją nesinorėjo. Greitais judesiais ėmė žerti smėlį ant karsto. Veide prasirėžė šypsena, ji vis platėjo. Galop duobę užvertė. Jis išsitiesė. Pažvelgė į apvalų drėgno smėlio kauburėlį moterų paplūdimio vidury. Ne, negerai. Tada užlipo ant jo ir sumynė. Iš kapo neliko nė žymės.

Apsidairė. Atrodė, lyg čia būtų pirmą kartą. Jis atsisuko į vėją ir ėmė juoktis.