Jurga Tumasonytė. Vargšas Jacekas

2021 m. Nr. 4

Novelė

Kasdien išeidama iš namų pasižiūriu į bajorų galvas, rymančias virš antrojo aukšto langų, – toks mano ritualas, kad dieną sektųsi, o vakare gyva ir sveika grįžčiau namo. Gipsiniai veidai visuomet vienodi – rimti ir orūs žvelgia į savo miestą iš aukštai, apsimesdami, kad nieko reikšmingo nenutiko. Žmonių, pagal kurių išvaizdą ir buvo išlietos, jau seniausiai nebėra, nors vienakojis Jacekas mėgsta girtis, kad viena iš tų gipsinių galvų su vešlia tarsi liūto karčiai šukuosena priklausė jo proproseneliui. Pagyrūnas tas Jacekas, be to, paskutinis svolačius, narkomanas ir skupidla.

Ryte miestas skendi rūke, ankštose gatvėse drėgna ir atsiduoda šlapiu asfaltu. Nors dar tik šešta valanda ryto, žmonės jau skuba į darbus. Daugelis gatvių vis dar suniokotos, tad tenka klampoti per purvą, kuris limpa prie padų, o kai ateinu į stotį, dažniausiai paaiškėja, kad dar įlipau ir į šūdą. Jeigu nebūna apsauginių, einu į laukiamąjį, kur kiurkso pavargę, dažnai kelias paras ant grindų pramiegoję keleiviai. Ant vieno peties nešu krepšį su šaltiena, ant kito termosą su balinta kava. Brolis mane mokė vaikščioti ratais, apsimesti, kad laukiu traukinio, ir gaudyt akimis potencialius pirkėjus. Jeigu nusipirks vienas – tą pastebės kiti. Paprastai veikia vadinamoji ezoterika – koks bus pirmasis pirkėjas, tokia bus ir visa diena. Šįryt pirmasis mane užkalbina vyras su kažin kokį žvėriuką primenančia ir tokiu oru visai netinkama kepure. Klausinėja, iš ko šaltiena. Meluoju, kad iš kiaulienos. Vis tiek mėgina derėtis, kol galiausiai perka tik kavos. Vėl suku ratus. Mane pasišaukia jauna moteris, bet, nespėjus ištraukti prekės, nuaidi švilpukas, o tada bildesys – žmonės ima kilti iš savo vietų. Moteris, prieš akimirką dar norėjusi šaltienos, kaip beprotė puola prie savo mantos.

Nemėgstu blaškytis minioje, kai vieni keleiviai lipa, o kiti išlipa, tad pasitraukiu atokiau. Lauke sutinku Liusę, kuri vėl su didžiausia mėlyne po akimi. Liusė irgi nešasi krepšį su šaltiena ir mane pamačiusi tik kažką neaiškiai viaukteli.

Popiet grįžtu į stotį ir vargais negalais parduodu šaltieną, atšalusią kavą tenka prastumti pigiau – brolis ir vėl dėl to širs. Gal geriau dirbti statybose? Išmokčiau glaistyti sienas. Aišku, didelė tikimybė, kad ten dirbantys diedai iš manęs tyčiosis, engs arba bandys išdulkinti. Dulkintis, be abejo, galima ir už pinigus, bet man kažkaip šlykštu. Be to, brolis sako, kad sužinojęs tokį dalyką išsiųstų mane atgal į kaimą.

Su tuščiais krepšiais namo neskubu – ir taip aišku, kad šiandien daugiau nebeparduosiu, tad pėdinu į turgų, kuriame knibžda pirkėjų, pardavėjų, baubiančių gyvulių ir minioje šmėžuojančių vagiliaujančių vaikiščių. Atsistoju prie „kaulų palapinės“ – miela mergaitė, slepianti plaukus po marga skara, lyg vijurkas sukasi pardavinėdama karvių tešmenis, kruvinos skerdienos gabalus ir kiaulių galvas. Mudvi pasisveikiname, ji jau mintinai žino, ko prašysiu. Paskui stoju į eilę prie duonos, grikių ir miltų. Daugiau turguje man nieko nereikia, nes pieno gauname iš kaimynų. Jie įsigudrino balkonuose laikyti ožkas. Kadaise puošniose, gėlių ir vaisių ornamentais išpuoštose ložėse dabar mekena cibos – vien mūsų name gyvena trys. Jeigu turėtume balkoną, gal irgi ką nors augintume. Balkoną turi Jacekas, tačiau jis ten nieko nelaiko, apskritai kiaurą dieną miega ir tik vakare kartais iškėblina su reikalais. Neretai jį kamuoja liūdesys, jis nori gerti ir verkti. Tada brolis, lyg būtų geras jo draugas, eina guosti. Ta proga nugvelbia iš jo kambario kokį nors daiktelį pardavimui. Nors tas, niekšas, net ir sielodamasis išlieka akylas.

Grįžusi iš stoties, persirengiu naminiais drabužiais ir einu į bendrą virtuvę, kur pūpso krūva baltų, užvakar šaltienai virtų kaulų. Reikia ruošti vakarienę, tačiau visur apšnerkšta ir tarp taukuotų lėkščių stirtų sunku rasti švarių indų. Brolis iš miesto parsibeldžia kaip tik tuo metu, kai baigiu kepti blynus. Jis amžinai alkanas ir ryja kaip devyniagalvis slibinas. Kol vakarieniaujam, atklibinkščiuoja Jacekas, pasirodo, visą tą laiką jis lindėjo savo kambaryje. Atrodo apsvaigęs, akys raudonos kaip triušio. Su manimi net nepasisveikina, ištiesia ranką broliui, spusteli ir sako:

– Nori mano kambario? Padovanočiau.

Jacekas – tas bjaurus skupidla narkomanas – suokia, kad galėtume lengvai gauti jo kambarį, nes artimų jo giminių nebelikę. Viską užrašytų broliui, jei tik šis padėtų jam sutvarkyti vieną reikaliuką. Jacekas pastato ant stalo butelį ir išsitraukia iš chalato kišenės rūkalų. Įsikiša tarp geltonų dantų suktinę, brolis pasilenkia per stalą, paslaugiai pridega išsipešusią jos uodegėlę.

Negaliu pakęsti Jaceko, turbūt labiausiai dėl to, kad jis mane visada ignoruoja, tarsi būčiau tuščia vieta. Tik kartą, kai naktį viriau kaulus šaltienai, atsibeldęs į virtuvę ilgai spitrijo į kunkuliuojantį puodą. „Jums reikės mokėti už dujas, visą naktį verdat“, – pagrasino.

Brolis sako, kad Jacekas kadaise buvo žymus muzikantas – kažkuo grojo ar dainavo. Lyg ir turėjo šeimą, turbūt visi žuvo arba jį paliko, nes kai buvo skirstomi gyvenamieji plotai, jis gyveno šiame name vienas. Jam apie keturiasdešimt, o gal penkiasdešimt – nešioja ilgą, netvarkingą barzdą, pusilgiai pelės kailio spalvos plaukai prisiploję ant pakaušio. Amžinai pagiringas. Retkarčiais pas jį ateina iš pažiūros visai padoriai atrodančių draugų, atneša kažko medžiaginiuose maišeliuose. Gal buvę gerbėjai? Jei tokių dar apskritai likę, nes žmonių galvose dabar kiti dalykai. Kai prasigyvensiu, aš irgi atrodysiu padoriai, gal net prabangiai. Miestas greitai atsistatys, vėl atsidarys mokyklos. Jei tik bus iš ko, mokysiuosi kokio nors amato.

– Eik į kambarį! – nutraukia mano mintis brolis.

Kadangi jis vyresnis ir įsivaizduoja esąs už mane protingesnis – nors taip nėra – paprastai jam neprieštarauju. Grįžtu į mudviejų gūžtą – kadaise baltos sienos apaugusios žaliu pelėsiu, vietoje prabangaus sietyno kabo plika elektros lemputė. Viename kampe mano čiužinys, kitame – brolio. Tarp jų – keli krepšiai su mūsų asmeniniais daiktais ir kartoninė dėžė, kurioje laikome įvairiausius pardavimui skirtus daiktelius.

Įlendu į patalus nenusirengusi ir iškart atsijungiu. Sapnuoju, kad vaikštau traukinių stotyje ir pardavinėju gėles ryškiai raudonais mėsingais žiedais. Prie manęs prieina Liusė, mudvi pradedame aistringai bučiuotis. Jos burna primena kondensuoto pieno indelį, kurį laižau sėdėdama ant šaligatvio krašto priešais neveikiantį fontaną. Šviečia saulė, gera. Prabundu nuo šviesos ir bruzdesio – uždegęs lemputę šviesą, brolis kuičiasi mano krepšyje.

– Ką darai? Nelįsk, ten mano! – pasipiktinu.

– Jacekui bloga, kur tavo peroksidas?

Peroksido turėjau visą litrą – buvau gavusi iš Alinos. Kadangi vaistų mieste trūko, saugojau nenumatytam atvejui arba mainams.

Jis randa butelį ir išbėga iš kambario, nuseku paskui. Jacekas tįso ant purvinų virtuvės grindų, šalia tupi vaikinas iš kaimynystės, kurį pravardžiuojame Studentu.

– Žiodyk! – rėkia brolis.

Matau, kaip Studento rankos virpa, jam nepavyksta, tad liepia padėti man. Pasilenkiu prie rūgštimi ir prakaitu trenkiančio kūno, įkišu pirštus į Jaceko burną ties lūpų kampučiais, tarsi mėginčiau priversti jį šypsotis. Pavyksta. Peroksidas kliuksi į pražiodytus nasrus. Sukliukinu visą. Jacekas gurkteli, brolis su Studentu paguldo jį ant šono. Po akimirkos pro mėlstelėjusias lūpas prasiveržia baltos putos.

– Išsivemsi ir gyvensi, – plekšnoja Studentas užsimerkusiam Jacekui per petį.

Paskui brolis su Studentu tempia Jaceką į jo kambarį ir guldo į lovą. Pirmą kartą gaunu pamatyti, kaip atrodo kaimyno irštva. Daiktų prigrūstos lentynos iki lubų, antikvariniai baldai. Ant sienų prikabinėta visokiausių nuotraukų ir amuletų.

– Saugok, – liepia brolis.

Jiedu su Studentu kuičiasi po Jaceko lentynas.

– Jis pats manęs prašė. Neskausmingai ir greitai. Galvojau, kad juokauja, – šnopuodamas murma brolis.

– O gal jis kalbėjo metaforiškai? – klausia Studentas, rankose vartydamas paauksuotą kardą.

– Šūdaforiškai. Sakau gi, pats bijojo, prašė manęs. Tik liepė padaryt greitai ir be skausmo. Tai ir atėjau pas tave tų lašų.

– Galvojau, žiurkėms.

– Sakiau, kad Jacekui.

– Maniau, juokauji.

– Aš irgi netikėjau, kad jis gers. O jis čiupo, susipylė į degtinę ir keliais maukais išgėrė.

– O parašė įgaliojimą, kad atiduoda savo kambarį mums? – lepteliu.

– Ką čia kliedi, durne? – pykteli brolis.

– Gal jį nuvežt į ligoninę? – klausia Studentas.

– Aha, ir prisidaryti bėdos. Jei nori, pats ir vežk. Gavo peroksido, išsivėmė, išsigulės ir vėl bus kaip naujas.

Pasiėmęs kelis Jaceko daiktelius brolis liepia man saugoti ligonį, o pats pažada greitai grįžti. Apžiūriu Jaceko kambarį – randu kelias nuotraukas, kuriose jis jaunas. Jaunas irgi negražus, bet kažkoks puošnesnis, laimingesnis. Yra ir visokių diplomų, knygų. O kur muzikos instrumentas? Nematyt. Išsitraukiu spalvotą žurnalą – vartau, kol suima miegas.

Jaceko lova dvigulė, tad įsitaisau ant jos krašto ir užsnūstu. Prabundu nuo švokštimo. Jaceko akys išsprogusios, per burnos kraštą nutįsusi tamsiai raudona gysla. Pašoku iš lovos, bėgu į virtuvę, šaukiu brolį, bet butas tuščias. Kelias akimirkas svarstau, ar lėkti į kiemą kviesti kaimynų. Tik prisidaryčiau bėdos. Grįžtu į Jaceko kambarį, jo kūnas purtosi lyg gavęs elektros srovės, gerai, kad bent akys užmerktos. Man atrodo, kad jis jau viena koja ne šioje žemėje ir niekaip negali išeiti, baisiai kankinasi. Ištraukiu iš po jo galvos sušutusią pagalvę ir bloškiu ant veido, griebiu antklodę, sumaigau į gniužulą ir užmetu ant viršaus. Užgulu tą gniutulą visu kūnu. Jaučiu, kaip Jacekas spurda, rangosi po storu patalų sluoksniu tarsi skandinti pasmerktas senas šuo maiše. Iš kur tiek jėgų?

Jam nurimus bijau atidengti veidą, nors mirusiųjų pastaraisiais metais mačiau tiek ir tiek. O štai žiūrėti į Jaceką nesinori. Vaikštau pirmyn atgal koridoriumi. Pusę dvylikos išgirstu duryse trakštelint raktą – tai brolis. Išklausęs mano pasakojimą apie Jaceko mirtį, jis supyksta:

– Ką padarei, durne, ką tu padarei? Būtų gi pasveikęs!

Jis trenkia man antausį. Gal ir nestipriai, bet apsiverkiu ir išbėgu iš namų. Tik lauke susivokiu, kad iššokau su naminiais drabužiais – skylėtais, purvinais, prisigėrusiais Jaceko mirties. Slenku duobėtomis gatvėmis norėdama prasmegti skradžiai žemę ir beveik kaktomuša susiduriu su Liuse. Šįkart ji geresnės nuotaikos, klausia, kaip sekasi. Vėl pravirkstu, o ji tokia graži, kvepia muilu, nusipudravusi veidą, mėlynę paslėpusi po saulės akiniais, stovi prie manęs susirūpinusi. Paprašau Liusės pagalbos, mainais pažadu keletą dalykėlių, kurie jai patiks. Ji svarsto, galop numoja ranka ir sako, kad, jeigu tikrai noriu, eitume tuoj pat.

Traukiame iki upės, jaučiu, kad Liusei manęs gėda, nes atrodau šlykščiai, be to, ir smirdžiu, pati užuodžiu. Prie upės belaisviai stato tiltą, o vienas iš jų prižiūrėtojų – Liusės vyras. Kartą mačiau jį turguje. Gana vaikiškos išvaizdos, didele galva, išsipūtusiais skruostais. Toks negalėtų nė musės nuskriausti. Jis pamoja mums su Liuse, prieiname, ji perduoda vyrui pietus ir pasivedėjusi jį atokiau papasakoja apie mane.

– Rinkis, kurio nori? – mosteli tas į belaisvius.

Žiūriu į būrelį dirbančių žmogystų. Visi atrodo paliegę ir lėti.

– Šito, – bedu pirštu į praplikusį ilgšį.

– Tik grąžink iki rytojaus ryto, – paliepia Liusės vyras.

Gaunu pultelį ir trumpą instrukciją – jeigu belaisvis mėgintų pabėgti, turiu spausti raudoną mygtuką, ir antkaklis jį nutvilkys elektros srove. Geltonu mygtuku galima reguliuoti srovės stiprumą, o žalias antkaklį išjungs. Belaisvis piktai dėbteli į mane, tarsi vesčiausi jį į katorgą.

– Man reikės, kad padėtum išnešti lavoną, už tai gausi šaltienos ir kavos, – sakau ilgšiui, kai jau einame gatve pas mus. Jis kažką sumurma svetima kalba, aiškiai nesupratęs, ko iš jo noriu.

Žingsniuojame skersgatviais, prisibijau, kad kas nors pamatys ir įskųs, arba belaisvis pabėgs. Kita vertus, jis neturi kur bėgt. Ištiesiu jam ledinuką, kurį radau kišenėje, jis tylėdamas paima ir išsyk įsikiša už žando.

– Namuose gausi dar, – sakau jam nutaisiusi draugišką miną.

Regis, belaisviui irgi linksmiau, jis net galantiškai praleidžia mane pirmą pro laiptinės duris. Lipu laiptais ir man vis labiau gaila Jaceko, to sušvinkusio nelaimėlio, į kurio namą atsikraustėme su broliu. Mudu esame blogi žmonės, mums reikėtų atgailauti ir gal net atsisakyti minties užimti vargšo Jaceko kambarį. Tikiuosi, pavyks surengti bent jau nedideles laidotuves, pakviesti šventiką, gal rasti ir giedotojų. Iš mūsų pusės būtų gražu. Ak, turėjome jį išsaugoti, juk dar ne tokius išgelbėja, ar ne?