Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (Pradžia)

2009 m. Nr. 11

Tas koncertas Dariui buvo per ilgas. Simfonijos jam visada atrodė pernelyg ištęstos ir todėl nuobodžios. Kompozitoriai bekraštėmis, vingiuotomis natų upėmis plukdo savo mintis ir išgyvenimus, o jam reikia tuos srautus gliaudyti ir aiškintis. Gal prieš šimtą metų, kai žmonės turėjo marias laiko, kai salėse sėdėjo dykinėtojai, jie galėjo valandų valandas klausytis tokių begalinių griežimų, bet dabar, kai visi turi laikrodžius ir skaičiuoja minutes, tokia simfonija yra brangi ir tuščia pramoga. Juk jis, inžinierius, yra pripratęs prie tikslaus, aiškaus žodžio, garso. Nesigins, ir jis mėgsta muziką, bet labiausiai gražią, linksmą dainą. O štai klausosi ilgos, nuobodžios simfonijos. Ir šioje salėje juk tokių dauguma.

Jis atėjo čia kartu su Indre. Ji tos simfonijos klausėsi lyg pakerėta. Jau laukė jos tartum kokios šventės. Prieš kelias dienas parsinešė iš bibliotekos knygą apie kompozitorių. Šįvakar kirpykloje pasidarė šukuoseną, namie apsivilko šventinį drabužį. Atėjo prakilniai nusiteikusi. Dabar sekė orkestrą atsiskyrusi, užsimiršusi. Jis sykį bandė jai tylomis kažką pasakyti, bet buvo žvilgsniu subartas. Toliau nuobodžiavo vienas.

Skambėjo paskutinė simfonijos dalis. Ošė, mainėsi aukštos, šviesios smuikų, pučiamųjų bangos, tarpais jas permušdavo galingi būgnai. Darius pagaliau liovėsi ieškoti tų garsų ryšio bei prasmės ir atsainiai leidosi nešamas jų srauto. Vis dėlto vertėjo ateiti į tas senųjų metų palydas. Sėdėjo čia sykiu su miesto ponija – partijos, valdžios vyrais, direktoriais ir kitokiais viršininkais. Brangūs bilietai atsijojo smulkmę. Susirinko pasipuošę, orūs, lyg primindami kitiems savo vertę, kurią didino ir tai, kad atėjo ne po vieną, o poromis, kartu su žmonomis ar vyrais.

Ir jis džiaugėsi savo Indre. Pro dirigento petį vis žvelgė į orkestro altus ir kontrabosus, kad akies krašteliu matytų ją, taip atsidėjusią tai simfonijai. blyškus, tykus jos veidas blausiuose scenos atšvaituose dabar jam atrodė nuodėmingai gražus. Šiandien dėl jos ėjo į koncertą. Ji žinojo, kad šalia jo yra saugi ir gali ramiai, susitelkusi klausyti muzikos. Atėjusi viena, jaustųsi baikštesnė.

Pagaliau dirigentas aukštai iškėlė ranką, orkestras galingai sugriaudė ir simfonija baigėsi. Po plojimų ir pasilankstymų pranešėja paskelbė pertrauką. Žmonės pakilo ir išsklido į kitas filharmonijos erdves. Darius nusivedė žmoną į kavinę, atnešė ant stalelio po taurę vyno.

Indrė tebebuvo pilna koncerto įspūdžių ir užsisvajojusi tylomis ragavo gruziniškąjį Kindzmarauli. Darius nedrįso trukdyti jos banaliais žodžiais ir dairėsi po kavinę. Žmonės gražiais apdarais, šviesiais veidais atrodė šventiškai.

Prie jų stalelio prisėdo kavos išgerti pusamžis vyras. Buvo gražaus pietietiško veido, vešliais kaštoniniais plaukais. Vilkėjo juodu kostiumu, baltais marškiniais, po kaklu ryšėjo pilką drugelį. Darius juto, kaip tas vyras pažadino Indrę. Buvo pakėlusi prie lūpų taurę, bet ūmai pastatė ją ant stalo, lyg gėdytųsi gerti. Galėjai spėti, kad ieško žodžių.

– Ačiū už gražų koncertą, – pagaliau tarė.

– Jums patiko? – lyg nustebęs atsiliepė vyras.

– Grojote dieviškai, – gyrė Indrė.

– Dėkui. Perduosiu jūsų žodžius orkestrui. Nedažnai tokių išgirstame.

– Gal retai užsukate į kavinę, – lyg pasišaipė Darius.

– Antra dalis skambėjo įspūdingai, – paskubėjo įsiterpti Indrė, lyg neišgirdusi Dariaus žodžių.

– Stengėmės sugroti jos liūdesį.

– Liūdna muzika man gražiausia.

Darių nustebino šie žmonos žodžiai. Jam niekada taip nesakė.

– Naujiesiems metams aš negročiau simfonijų, – pareiškė jis savo nuomonę.

– Šiandien palydim ir senuosius savo gyvenimo metus. Ar turim tik džiaugtis, linksmintis? – paklausė jo vyras.

– Aš ateinu į koncertą atsikvėpti. Rūpesčių man užtenka namie, darbe, gatvėje.

– Visas žmogaus gyvenimas yra rūpestis.

– Aš maniau, kad scenoje jums gyvenimas nerūpi. Jums viskas natomis parašyta.

– Jei mes grotumėm tik natas, jūsų žmona mūsų negirtų. Mes grojame gyvenimą. Stengiamės jį groti.

– Šį vakarą aš girdėjau ir savo gyvenimą, – netikėtai prisipažino Indrė.

– O aš laukiau linksmesnės muzikos.

Nuaidėjo skambutis, kviečiantis žmones grįžti į salę.

– Na štai ir sulaukėt. Antroje dalyje grosim jums polkas ir valsus. Ačiū už malonų pokalbį, – vyras nusilenkė Indrei ir nuėjo.

– Koks čia tipas? Tu jį pažįsti? – pastatęs ant stalelio tuščią taurę, paklausė Darius.

– O tu nepažinai?

– Pirmąkart mačiau.

– Juk tai Pirmasis Smuikas. Tiek sykių klausėm.

– Man jie visi vienodi.

– Jie visi skirtingi.

– Bet griežia vienodai.

– Mums taip atrodo.

Antra koncerto pusė iš tiesų buvo smagi. Skambėjo šviesios, žinomos melodijos, orkestras ėmė šėlioti, tai viena, tai kita grupė ūmai pakildavo nuo savo kėdžių ir griežė stačiomis, dirigentas, atsisukęs į klausytojus, šaipėsi iš tų išsišokėlių… Salė atsigavo, pradžiugo, vis garsiau plojo ir prašė dar pagroti. Ir Darius plojo, vis gręžiojosi į Indrę, kvietė ją linksmintis. Pamažu ir ji pragiedrėjo, ėmė glaustytis prie jo peties.

Dabar jis dairėsi po orkestrą. Vis žvilgčiojo į tą Pirmąjį Smuiką. Prisiminė jo šnekas kavinėje. Atrodė keista: ten buvo, o gal dėjosi orus, išmintingas, bet paskui grojo taip linksmai, lyg juokais. Būtų įdomu iš arčiau jį pažinti. Pamatytų, kokie žmonės tie orkestrantai. Iki šiol laikė juos pilkais amato tarnais, stebėjosi tik mikliais jų pirštais, gebėjimu taip sutartinai griežti. Dabar matė scenoje ir žmonių būrį. Lyg didžiavosi, kad vienas yra kaip ir pažįstamas…

Po koncerto juodu klaidžiojo po šventinį miestą – grožėjosi šviesų girliandomis, stoviniavo prie išgražintų krautuvių langų, aikštėje kelissyk apėjo išpuoštą naujametę eglę. Visur buvo pilna linksmų, lipšnių žmonių. Juodu prisirinko glėbius šviesaus ūpo ir paskui dalijosi juo susėdę prie Naujųjų metų stalo. Indrė žodžiais vis grįždavo į filharmoniją – tai į salę, tai į kavinę. Džiaugėsi pažintim su Pirmuoju Smuiku. Sakė Dariui: gal kitą kartą jis vėl prieis išgerti kavos…

Kartais likimas, ilgai nelaukęs, išpildo mūsų norus.

Naujųjų metų vakarą Darius ir Indrė išėjo į Svajonių parką pasivaikščioti. Dariui tas parkas jau buvo įgrisęs, o Indrė čia dar rasdavo ką nors nauja ir gražaus. Jai patiko ne tiek parko vardas, kiek jo vaizdai. Tai buvo ne kokia sena giria ar dvaro sodas, bet naujas miesto vaikas. Jo takai vingiavo pro jaunų liepų, ąžuolų guotus, ant iškilių dirbtinių kalvų augo tankūs pušynėliai. Parko vidury plytėjo erti aikštė, joje puikavosi skaistvario skulptūra: jauna moteris ant ištiestų rankų laikė vaiką ir šypsojosi.

Vasarą parkas traukė žmones pavėsiais, spalvingais gėlių ežerais, dabar – žiemos šviesa. Visą dieną snigo ir parką apsėmė balta galybė. Aikštės, kalvos, medžiai tartum užmiršo savo prigimtines spalvas ir susitaikė su balta žiemos valia. Viskas švytėjo žilpinančia pradžios šviesa, lyg kvietė šventai pradėti ir leisti naujuosius metus. Žmonės pritilę vaikščiojo baltais takais ir galbūt svajojo gražiai gyventi.

Indrė, įsikibusi Dariui į parankę, vis žvilgčiojo į jo veidą, lyg klausė, ar jam rūpi žiemos grožis, ar bent regi tuos pasakiškus medžių paveikslus, tas žvilgančias klonių marškas, geliantį sniego tyrumą… Žmonos sujudintas, jis dairėsi po parką ir iš tiesų matė daug grožybių, bet jam labiau patiko pati Indrė, jos nerimas, jaudulys ir ypač jos artumas, noras be žodžių išsakyti jam šviesius savo išgyvenimus. Dėl šių akimirkų jis ir eidavo su ja į tą atsibodusį Svajonių parką.

Jiems priešais ant tako lyg kokia pamėklė išniro vyras.

– Sveiki, muzikos draugai. Su Naujaisiais metais! – pasisveikino.

Balsas pasirodė girdėtas, bet Darius vyriškio nepažino. Juodas paltas, pilka skrybėlė. Rankoje – smuiko dėklas.

– Sveiki! Ir jums šiais metais šviesių natų, įdomių koncertų, nepiktų dirigentų, – suulbėjo Indrė.

– Kviečiu ir jus į tuos palinkėtus koncertus.

Ak, Pirmasis Smuikas. Vakar susipažino. Ar ne per dažnai susitinka? Tarė:

– Jūs ir per šventę nesiskiriat su smuiku. Gal ketinat čia, parke, pagriežti?

– Vertėtų, bet kol kas nepriimta. Žmonės palaikytų pamišėliu.

– O mes klausytume jūsų, – gerinosi Indrė.

– Na, jums aš galiu ir kokioj svetainėj pagroti. Arba nuo scenos. Eime šį vakarą į mūsų koncertą. Griežiame miesto muzikos žmonėms. Įvesiu jus be kvietimo.

– Šį vakarą esame pakviesti į svečius, – pamelavo Darius.

– Gaila.

– Palydėsime jus per parką. Papasakokit, ką vakare grosit, – netikėtai tarė Indrė.

– Koncertas panašus į vakarykštį. Pirmoje dalyje griešime Briteno Paprastąją simfoniją.

– Žinau! Skaudi jos sarabanda.

– Taip. Aistros paveikslas. O iš kur jūs taip suprantate muziką?

– Privalau šiek tiek suprasti. Esu muzikos mokytoja.

– Sekasi mokiniams, jei jų mokytojai Briteno kūryba – ne paslaptis.

– Yra ir paslapčių.

– Kas be paslapčių?

– Moterys vaidina paslaptingas, – įsiterpė Darius.

– Tuo jos mums ir įdomios.

– Kol jas atspėjame.

– Jos neatspėjamos.

– Ar mes kalbame apie muziką, ar apie moteris? – sunerimo Indrė.

– Vyrams moterys įdomesnės, – pareiškė Darius.

– Bet muzika aiškesnė, – atsiliepė Pirmasis Smuikas.

– Geriau grįžtam į muziką, – pakvietė Indrė. – Jūs pirmas mūsų pažįstamas griežikas. Mums įdomu, kaip jūs skaitot kūrinį, kaip repetuojat, kaip jaučiatės scenoje. Papasakokit.

– Na, tai nuobodi pasaka. Bet jeigu jūs klausiat… – ir jis ėmė Indrei apsakinėti savo žingsnius per muzikos laukus.

Darius klausėsi smuikininko žodžių ir bandė atspėti jo mįslę. Šnekėjo tik Indrei. Stengėsi jai patikti. Viena ranka spaudė prie krūtinės smuiko dėklą, antra kalbėdamas raikė orą. Tikras artistas. Vaidino kuklų, eilinį triūsių, bet orkestre juk buvo Pirmasis, ir tai jam sunkiai sekėsi nuslėpti.

Pagaliau susigriebė ir liovėsi. Lyg prasikaltęs ėmė teisintis:

– Ak, aš tiek daug šneku… Tai jūs kalta – mane sugundėt. Papasakokit ką nors apie save – kaip draugaujat su muzika. Gal grojat, dainuojat?

– Likau muzikos mėgėja. Kartais namie paskambinu pianinu.

– Jaučiu, kad troškot tapti profesionale.

– Atspėjot. Bet kai mokiausi, neturėjau instrumento. O mokykloje profesionalu netapsi.

– Esat jauna. Galit dar viską pasiekti.

– Nemasinkit manęs. Man gana namų muzikos.

– Jūs nepanaši į tykią pelytę. Tikriausiai ko nors ieškote, viliatės.

– Ieškau gražios muzikos. Niekur nerandu Bokerinio menueto.

– Atrodo, turiu. Paieškosiu, atnešiu.

– O aš atsilygindama jums pagrosiu.

– Jūsų vizitinė kortelė? – jis artistiškai atkišo ranką.

– Deja, gyvenu be kortelės.

– Tai nors susipažinkim. Linas, – ir padavė ranką Dariui.

Jo delnas buvo minkštas ir vėsus. Darius pasakė savo vardą, Indrė – dar ir adresą.

Išsiskyrė. Linas nuėjo į koncertą, Darius ir Indrė dar pasivaikštinėjo po parką. Buvo jau sutemę, sniego pasaulis pamėlo, balti liko tik tako vingiai, apšviesti vaiskių neoninių žibintų. Juodu tylomis lukšteno šio vakaro nuotykį. Darius ta nauja pažintim nesidžiaugė. Trijulėje jautėsi lyg svetimas, muzikams nelygus ir nereikalingas. Nežinojo kompozitorių, jų menuetų, nerado žodžių, kad įsiterptų į šneką. Kaip reiktų su tuo Linu bendrauti? Jaustųsi menkesnis. Indrė, žinoma, džiaugėsi – sutiko savo rato žmogų. Dabar vėl sės prie pianino. Buvo jį lyg užmiršusi. Vakarais skaitydavo knygą, abu žiūrėdavo teleką. Sykiu ilsėdavosi, dykinėdavo. Jam pakakdavo jos artumo, draugystės. Užtekdavo vien matyti, justi, kad yra šalia, kad yra jo žmogus.

Gal jai to maža, gal ji nuobodžiauja? Kartais jį nustebindavo netikėtas jos kvietimas kur nors išskristi, ką nors pamatyti, su kuo nors susieiti. Dažniausiai jis neprieštaraudavo. Tada ji nudžiugdavo, atgydavo. Ir jam patikdavo tos šviesios valandos. Gal jam turėtų labiau rūpėti jos gyvenimas, jos nuotaikos?..

– Kodėl tu šį vakarą atsisakei eiti į koncertą? – paklausė ji.

– Pamaniau: kasdien gal per daug.

– Bet šiandien – Naujieji metai!

– Geriausi metai man – su tavim.

– O muzika?

– Tu mano muzika.

– Aš, Dariau, ne muzika. Aš tik moteris.

– Argi muzika daugiau už tave?

– Daugiau. Muzikoje visas pasaulis, visas gyvenimas.

– Na, gal gyvenimo atšvaitai, trupiniai.

– Ji kaip gyvenimas begalinė, neaprėpiama.

– Tu vis mėgsti paaukštinti, padidinti.

– O tu – pamažinti, sumenkinti.

– Gal todėl mudu taip sutariam?

– Kažin…

Darius pasiūlė užsukti į kavinę, sušilti, šventiškai užbaigti pirmą Naujųjų metų dieną. Ji bevelijo grįžti namo. Parėjusi atvožė pianiną ir ėmė skambinti Bethoveno pjesę Elizai. Tai buvo mėgstamiausias jos kūrinys, bet Darius seniai jį begirdėjo.

Linas savo pažadą greitai išpildė: jau kitą vakarą atnešė Indrei Menueto natas. Indrė pakvietė prisėsti, sykiu išgerti kavos puodelį. Jis daug nesiraginęs sutiko. Indrė nuėjo į virtuvę, o Darius nusivedė svečią į svetainę. Linas apžvelgė ant sienų sukabintus paveikslus, paskui stabtelėjo prie knygų spintos. Darius teisinosi: jo tik viena – detektyvų lentyna, visos kitos – Indrės. Daugiausia romanai – Dostojevskio, Hemingvėjaus, Folknerio. Linas prisipažino neskaitęs Prusto „Svano pusėje“, gal Indrė jam paskolintų. Darius išėmė knygą iš spintos ir padavė svečiui.

šeimininkė atnešė kavos, Darius pripylė po taurę armėniško. Valandą pasėdėjo, pasišnekėjo. Daugiausia apie muziką. Indrė teiravosi apie vakarykštį koncertą, paskui įsileido į kalbas apie orkestro gyvenimą. Linas pasakojo jai, retkarčiais atsigręždamas ir į Darių. Paprašė jos ką nors paskambinti, gal tą atneštąjį Menuetą, bet ji mandagiai atsisakė – na gal po kelių savaičių, kai išmoks.

Darius prie šio stalo pasijuto lyg pašalietis. Jis tų muzikos vingrybių neišmanė ir jomis nesidomėjo. Dabar būtų verčiau paskaitęs laikraštį ar įsijungęs televizorių, bet sėdėjo svetainėje kaip mandagus šeimininkas. Nederėjo palikti žmonos su mažai pažįstamu svečiu. Pasirodytų jai abejingas. Domino ir ta jų bute išdygusi nauja persona. Atrodė, kad Linas taikosi į bičiulius. Ar iš tikrųjų yra toks rūpestingas, paslaugus, ar tik apsimeta? Juk tame savo orkestre turi draugų spiečių. Ko taip gretinasi prie jųdviejų?

Rūpėjo ir Indrė. Atrodė truputį kitokia, negu iki šiol. Tarsi kažkas joje pabudo, sukruto. Ji lyg balsiau juokėsi, lyg daugiau kalbėjo ir ilgiau tylėjo. Kas atsitiko? Ar pradžiugo, kad sutiko aukštojo muzikos pasaulio žmogų, ar patraukė Linas? Šią mintį Darius ginė tolyn. Iki šiol jis niekada nesuabejojo Indre. Daug sykių buvojo visokiose šventėse, didesnėse bei mažesnėse kompanijose ir visur jautėsi artimi, visada grįždavo namo gerai nusiteikę, linksmi. Jis buvo ramus, jam atrodė, kad taip bus visada.

O gal jis buvo neapdairus? Gal nesuprato jos slaptų troškimų? Gal per daug ja pasitikėjo? Dabar bus akylesnis. Bet ji neturi matyti jo rūpesčio, jis negali išsiduoti. Jeigu pradės ją sekioti, ji ims saugotis, apsimetinėti. Jis elgsis, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Parėjęs iš darbo, rasdavo Indrę prie pianino. Jau laiptinėje išgirsdavo tą Menuetą. Ji atbėgdavo į virtuvę, greitomis patiekdavo jam pavakarius ir vėl sėsdavo groti. Kartojo ir kartojo atskirus gabalus, vėliau dėjo juos į daiktą, skambino tai trankiai, tai tykiau. Vis bandė, ieškojo, kartais, rodos, klaidžiojo. Paskui kelis vakarus grojo visą kūrinį, pagaliau pakvietė Darių ateiti į svetainę ir paklausyti.

Ta melodija jau buvo įgrisusi, bet jis pakluso. Indrė buvo pasipuošusi šventadieniu drabužiu, pasidažiusi. Vaizdavo profesionalią solistę – priėjo prie pianino, nusilenkė Dariui ir atsisėdo groti. Skambino susitelkusi, susirūpinusi, lyg bijodama užmiršti išmoktas natas. Gal dėl to porą sykių suklydo, bet nesustojo ir atliko kūrinį iki galo. Atsisuko į Darių ir laukė. Jis priėjo prie jos ir pagyrė:

– Šaunuolė! Grojai kaip tikra pianistė. Tokį sunkų kūrinį. Nežinojau, kad mūsų namuose gyvena tikra muzikė. Taip ilgai slėpeisi. Ačiū, sveikinu.

Ji pašoko nuo kėdės ir apkabino jį. Be žodžių parodė, kokia yra laiminga. Paskui patiekė šventišką vakarienę. Jis atsiprašė, kad nenupirko jai gėlių, užtat atidarė vyno butelį. Ilgai šnekučiavo, džiaugėsi. Jo širdis atlėgo, nurimo, jis suprato, kad be reikalo buvo ėmęs ją įtarinėti. Pasijuto kaltas ir visą vakarą meilikavo Indrei. Abiem buvo linksma. Staiga ji lyg tarp kitko pasakė, kad norėtų sugroti Menuetą ir Linui. Juk iš jo gavo natas.

Jis pritarė. Iš tikrųjų – kodėl gi nesugrojus? Tegu ir jis paklauso, ką gali Indrė. Paskui kartu pasėdės, paplepės. Gal iš tiesų taps draugais.

Jis ėmė laukti to pažadėto Indrės koncerto. Parsinešė ir bare pastatė Martelio butelį. Atrodė keista, kad taip susirūpino – anksčiau žmonos muzikos beveik negirdėdavo. Jei kada ir pagrodavo, jis manydavo, kad ruošiasi rytojaus pamokoms. Dabar tų garsų radosi vis daugiau, jie lyg kitaip aidėjo. Parėjęs namo, rasdavo ją prie pianino. Indrė vis skambino ir skambino tą Menuetą. Dariui tie grojimai atrodė panašūs į lietaus lašų barbenimą. O ji lyg tikrino, lyg kažko kla´usė. Jo manymu, tik laiką švaistė. Juk viskas parašyta natomis. Išmokai ir grok. Ko čia ieškoti, ką čia gali rasti?

Šeštadienį Indrė apreiškė: šį vakarą ateina Linas, ji skambins Menuetą. Visą popietę gražinosi. Nubėgo į kirpyklą. apsivilko baltą atlasinę palaidinę, užsisegė veik pamirštą pintą sidabro vėrinį. Retai kada taip išsidabindavo. Pasirengusi koncertui, ėmė nerimauti – vaikščiojo iš kambario į kambarį, nuo lango prie lango. Ar ji per anksti laukti pradėjo, ar Linas vėlavo?

Pagaliau svečias atėjo – linksmas, artistiškas, tarsi Ringas Staras. Susėdo visi svetainėje, bet šneka strigo, vyrai žvilgčiojo į Indrę, o ji atrodė sutrikusi, lyg pabūgusi savo sumanymo. Neištvėrusi pašoko ir pakvietė paklausyti jos grojamo Menueto.

Sėdo prie pianino, susitelkė ir pradėjo. Darius tuojau pajuto, kad šiandien ji groja kitaip, negu aną sykį. Tada atrodė lyg atėjusi laikyti egzaminą mokinukė – skambino nedrąsiai, tyliai, atbodžiai. Atsimena, apsimetęs gyrė ją – norėjo padrąsinti, pradžiuginti. Dabar čia buvo kita Indrė – lyg patyręs, pasitikintis scenos žmogus. Artistiškai suposi rankos, pirštai be gailesčio beldė, arba vos lietė, klavišus, visa jos išvaizda, atrodė, reiškė muziką. Grojo laisvai, aistringai, garsai tarsi viesulas sukosi po svetainę, čia lyg paukščiai kilo, veržėsi aukštyn, į neregimas viršukalnes, čia krito į tamsias prarajas. Muzika daužėsi į kambario kiautą ir brovėsi į kitas erdves.

Suskambo, nuaidėjo paskutiniai akordai ir į svetainę sugrįžo tyla. Buvo nedrąsu ją sudrumsti, ištarti banalų žodį. Indrė tebesėdėjo prie pianino, dabar išrodė pavargusi, lyg atlikusi savo didįjį darbą ir pasijutusi nereikalinga. Bet ji čia tebebuvo svarbiausia. Reikėjo tai parodyti. Vyrai trankiai paplojo, Linas įteikė baltą rožę:

– Sveikinu. Skambinot meistriškai ir širdingai.

– Ačiū.

– Dabar mes jums dėkojam. Klausėmės tikros muzikos. Ji liudijo ir prie pianino praleistas jūsų valandas, bet mes jų negirdėjom.

– Negirkit manęs. Juk esu tik mėgėja.

– Bet išdrįsot būti menininke. O menininkas privalo būti drąsus.

tie žodžiai Dariui atrodė per aukšti. Kažin ar Indrė jų nusipelnė. Jis panūdo Linui prieštarauti:

– Kam menininkui drąsa? Juk jis ne kareivis.

– Tikram menininkui prisieina ir kariauti, – atsakė Linas.

– Prieš ką jis kariauja?

– Prieš pripratimą. Žmonės pripranta prie gražių dalykų. Jais džiaugiasi, juos giria. Meno vedliai pataikauja publikos skoniui. Se~niai stengiasi, kad jį perimtų jo vaikai, jaunimas. Taip menas skursta, dūsta, sustingsta. Reikia drąsos laužyti, griauti tą pripratimą, sakyti naują savitą žodį.

– Na, kūrėjai gal ir pakariauja. Bet atlikėjams tos kovos nerūpi. Kaip dirigentas mosuoja, taip jūs griežiat. Jūs – paklusnūs kareivėliai.

– Tačiau dirigentas gali pasukti mus iš kelio, pažadinti apsalusią, apsnūdusią publiką ir parodyti kitokį – naują, dar gyvą meną. Jis gali laužyti įgrisusį, prėską skonį.

– Ar verta laužyti tai, kas išsilaikė šimtmečius, kas jau patikrinta, tvirta, amžina? Kam ieškoti naujų, nežinomų dievų? Ar kas aplenkė Šekspyrą ir Puškiną, Mocartą ar Čaikovskį? – karščiavosi Darius.

– Reikia kurstyti, kad aplenktų. Be to, juk ne vien dievai dausose gyvena. Ten pilna angelų ir šventųjų. Koks nuobodus atrodytų nakties dangus, jei ten kybotų tik išblyškęs mėnulis. Kaip pakyrėtų mums saldžiabalsė lakštingala, jei šalia jos nečirškautų mažų paukštelių būriai. Gyvenimo grožis – jo įvairovė.

– Pavydžiu jums – jūs matot visas žvaigždes, pažįstat visus paukštelius, – įsiterpė Indrė.

– Ne, meno pasaulis begalinis. Mes grojam tik garsiausius kūrinius. Grojam, kol publika mumis patiki ir muziką įsimyli. Ir jai to gana. O mums – lengviau gyventi.

– Ir visiems gerai, – apsidžiaugė Darius.

– Jums taip atrodo. Bet taip nėra. Mes jus apgaudinėjam. Mes grojame jums tolimą, svetimą muziką. Ji parašyta Vakarų bažnyčioms, miestų salėms, dvarų salonams. Jos klau~sė išlepinta, išdykusi ponija. Tada, kai mūsų seneliai tebedainavo savo dainas patalkiuose ar vestuvėse. Taip, mes turim ir savo muziką, tik jos negirdim.

– Kodėl mums jos negrojat? – susidomėjo Indrė.

– Ji pavojinga – primintų, kas mes esam. Ji papasakotų, kodėl mes kenčiam, ko pasigendam, apie ką svajojam.

– Ar tie pasaulio didieji mums to nepasako? – sukluso Darius.

– Jie mums tolimi. O tautai reikia savo muzikos, išreiškiančios jos nuotaikas, dvasią. Joje turi šviesti mūsų padangė, ošti mūsų miškai, žydėti mūsų gėlės, čiulbėti mūsų paukščiai, turi dainuoti mūsų žmonės – apie savo rūpesčius, vargus ir džiaugsmus.

Linas ėmė mosuoti rankomis, kalbėjo vis garsiau.

– Ar mes turim tokios muzikos? – paklausė Darius.

– Turim, bet jos negirdėjom.

– Aš norėčiau ją groti! – sušuko Indrė.

Linas nustebęs pažvelgė į moterį. Tarė:

– Gerai, surasiu jums natų. Gal ką ir kartu pagriešim.

– Lauksiu, – nudžiugo Indrė ir pakilo nuo pianino. – Dabar pasėdėkit, paplepėkit, aš išvirsiu kavos.

– Ačiū, šiam vakarui pakaks jūsų muzikos.

– Aplaistykim tą Menuetą. Turiu prancūziško konjako, – pasigyrė Darius.

– Konjakas tiks kita proga. Indrės šventė telieka švari.

Linas nelauktai atsisveikino ir išėjo.

Kavą gėrė vienu du. Darius prisipylė taurę Martelio. Indrė atsisakė. Jis ėmė peikti Liną – kam nepriėmė kvietimo pasėdėti, kartu praleisti vakarą. Ji neatsiliepė. Tylomis siurbčiojo kavą. Gal tebeskambino Menuetą, gal kalbėjosi su Linu, sakė žodžius, kurių andai nesurado, neištarė. Akys lyg neregės klaidžiojo po svetainę. Jis suprato, kad dabar turėtų kalbėti apie tą Menuetą, pagirti jos skambinimą, bet nežinojo, ką galėtų pasakyti. Suvokė: šio Indrės vakaro nepajėgia įvertinti. Iki šiol juodu apie muziką veik niekada nekalbėdavo. Indrę jis laikė eiline mokytoja, kasdien sekančia vaikams pasakėles apie kompozitorius ir jų natas. O šiandien jis pajuto kažkokią naują, keistą jos aistrą ir nustebo. Dabar Indrė sėdėjo priešais jį tyli, paslaptinga, lyg nepažįstama, ir jis nedrįso jos prakalbinti. Tylomis gurkšnojo konjaką.

Tas muzikos vakaras subraižė Dariaus nuotaiką lyg kokia rakštis. Kelias dienas vis prisiminė Indrę prie pianino ir ypač tą valandą, kai paskui juodu sėdėjo svetainėje nebylūs, lyg svetimi. Indrė pirmąsyk pasirodė jam tokia tolima. Jis bandė suprasti, kas atsitiko. Nesijautė jai kuo nors prasižengęs, o atrodė kaltas. Nebandė teirautis. Sėdėjo užsisklendęs ir siurbčiojo konjaką. Kitą dieną viskas lyg išsilygino, grįžo į senas vėžes, bet tas vakaras tebežioravo ir nedavė ramybės. Laisvą akimirką vis pagaudavo save, benarpliojantį gyvenimą su Indre.

Rodos, gyveno taip, kaip ir visi – giminės, draugai, pažįstami. Juk susitikdavo, pasišnekėdavo. Vardinės, gimtadieniai, Moters dienõs, Gegužės pirmõsios, Spalio šventės… Suėję daugiau ar mažiau pasilinksmindavo: išgerdavo, padainuodavo. Atrodė, visiems buvo linksma, smagu.

Na, paskui – atskirai, asmeniškai gal nebuvo tokie vienodi. Ir Darius turėjo savo gyvenimą. Ne visada vaikščiojo su Indre susiėmę už rankučių. Juk dirbo skirtingus darbus, turėjo savo bičiulius. Dabar prisiminė visokius savo tresto, kabineto draugų suėjimus: valstybės šventės, lenininės talkos, soclenktynių pabaigtuvės, gimtadieniai kavinėse, suomiškose pirtyse… Visada daug gėrė, ūžė. Pareidavo namo įkaušęs, linksmas. Iš tolo pamatydavo savo lange šviesą. Žinodavo – tai Indrė laukia. Rasdavo ją su mezginiu ar knyga rankoje. Atsimena, sykį grįžo paryčiu, o ji belyginanti skalbinius. Pasijusdavo lyg kaltas, teisindavosi ir atsiprašinėdavo, ji graudžiai šypsodavosi. Ta šypsena jį pjovė, bet pamažu prie jos priprato. Ragino ir ją pasilinksminti mokykloje, susirasti draugę, palakstyti po kavines. Indrė pažadėdavo, bet netesėdavo. Liko namų žmogus. Retkarčiais nueidavo sykiu į spektaklį, koncertą, švęsdavo savo, draugų vardadienius. Tačiau ji visada laikėsi išvaizdaus savo vyro šešėlyje.

Dabar jis lyg pavojų pajuto. Tą Menueto vakarą Indrė jam atrodė kitokia. Tarsi pabandė žengti žingsnį iš jų suminto tako. Lyg mėgino eiti viena. Jeigu ji taip pėdins toliau, kaip jis turėtų elgtis? Ar apsimesti, kad nieko nepastebėjo, ir laukti, ar perspėti, kad liautųsi ir grįžtų namo. Bet kaip tai galėtų padaryti? Tikriausiai ir jam reiktų paliauti ir sugrįžti. Atsisakyti ar bent pamažinti tų ilgų vakaronių, tų pirčių, barų ir dažniau bei ilgiau pabūti su Indre. Bet ar jis pajėgtų? Jau taip įprato. Tos vakaronių valandos yra šviesieji jo gyvenimo biruliai. Tuomet nutolsta, užsimiršta visi dienos rūpesčiai ir negandos. Pypkės dūmas, bokalas alaus, draugų žvilgsniai ir juokas… Tada jaučiasi laisvas ir laimingas. Be to jis jau neištvertų.

Pagaliau ar verta taip aukotis? Palikti draugus, mesti vyriškus reikalus, žaidimus ir nutūpti prie moteriškės sijono? Koks jis tada būtų vyras? Liktų tik žmonos pridurkas. Ne, jam reikia išlaikyti, apginti savo teises ir laisvę. O Indrė turi jį suprasti ir elgtis kaip dera moteriai. Ji negali varžyti jo pomėgių ir tapti kone vieninteliu rūpesčiu. Ji turi pripažinti jo pasirinktą gyvenimo tvarką ir ją priimti.

Vieną dieną grįžęs iš darbo, nerado Indrės namie. Na gal išėjo į parduotuvę ar biblioteką. Bet valandos slinko, o žmona vis negrįžo. Jis ėmė nekantrauti. Apėjo kambarius, bet nerado jokio raštelio. Telefonas tylėjo. Kur ji dingo? Be jokios žinios. Niekada taip nesielgė. Gal kas atsitiko? Gal susirgo ir guli ligoninėje? Kur jos ieškoti? Vaikščiojo po kambarius, vis grįždavo prie svetainės lango ir žiūrėdavo į baltą žiemos naktį, į sumintą taką per aikštę. Pagaliau pamatė pažįstamą figūrėlę juodais kailinaičiais, ir širdis suspurdo iš džiugulio. Netikėtai pajuto, suprato, kaip dabar jos laukė, kaip galavosi ir sykiu ūmai dėl to įširdo.

Išgirdęs laiptinėje Indrės žingsnius, atidarė duris. Užkaitę jos skruostai švytėjo, akys juokėsi. Bet ji kaltai lingavo galvą ir tylomis atsiprašinėjo. Apsimetėlė!

– Iš kur taip vėlai? – iš įpratimo kabindamas į spintą jos kailinius, šiurkščiai paklausė.

– Buvau simfoniniame koncerte, – prieš veidrodį taisydamasi šukuoseną, atsakė ji.

– Kokiame koncerte? Nieko nežinojom, nesikalbėjom.

– Šiandien Linas paskambino, pakvietė. Susigundžiau nueiti, – teisinosi.

– Įvykis. Užrašysim į šeimos istoriją. Iki šiol į koncertus kartu vaikščiojom.

– Juk tu nemėgsti simfonijų. Nuobodžiauji, arba šaipaisi.

– O tu dabar labai pamėgai.

– Man gražu. Mane traukia.

– Simfonijos ar griežikai?

– Nesvaičiok! – metė Indrė ir nuėjo į virtuvę ruošti vakarienės.

Darius nusekė iš paskos. Dar ne viską buvo pasakęs. Dar turėjo atsiteisti už tas ilgas laukimo valandas.

– Jeigu jau suki iš mūsų kelio, tai galėtum bent apreikšti. Kodėl aš turiu laužyti dėl tavęs galvą, spėlioti?

– Ką čia paistai?

– Šiandien nesumečiau, ką galvoti, kur tavęs ieškoti. Ar dabar jau taip gyvensim?

– Ar lig šiol gyvenom kitaip?

– Apie ką čia?

– Ar tu man pasakai apie savo barus, pirtis ir kitas vakarones? Tu linksminiesi, aš – laukiu.

– Kas nors turi laukti.

– Ar aš esu „kas nors“? Gal jau užmiršai mano vardą?

– Dar atmenu. Bet aš esu Darius.

– Ar dėl to turiu tavęs laukti?

– Na, tavo mintys bėga geru keliu, – jis bandė juokauti.

– O aš maniau, kad mudu esame lygūs.

– Lygių dalykų gyvenime nėra. Kitas būna stipresnis, gudresnis, linksmesnis… Juk gražu, kai vyras aukštesnis už savo moterį.

– Ne vyro ūgis daro moterį laimingą.

– O kaip aš tau atrodau?

– Dabar – prastai, – užbaigė ji šneką.

Vakarienei Indrė iškepė varškėčių. Aptepė juos grietine, apibarstė cukrumi. Valgė tylėdami. Darius pasiteiravo apie koncertą, bet ji nepanoro kalbėtis. Jis liko patenkintas, kad pavyko taikiai pabaigti šneką. Tikėjosi, jog žmona jį suprato.

Jųdviejų žingsniai pamažu vėl grįžo į sumintą taką. Nuotaikų miglos ištirpo, dangus nusigiedrijo. Vakarus vėl leido kartu darbo kambary, kurį vadino Pavėsiu. Sakydavo: šiandien karšta, einam į Pavėsį. Čia iš tiesų atsikvėpdavo, pailsėdavo po dienos darbų, kaitros ir vėjų. Darius tysodavo ant žaliosios kanapos, skaitydavo laikraštį, kartais atsiversdavo kokį detektyvą. Patinginiavęs, sykiais valandėlę ir nusnūdęs, eidavo į svetainės balkoną parūkyti pypkės ir vėl grįždavo į savo pamėgtą gultą. Indrės vieta vakarais būdavo prie rašomojo stalo, čia ji skaitė meilės romanus ar knygas apie muziką. Kartais, viską metusi, prisėsdavo ant Dariaus kanapos linksmai paplepėti, paišdykauti.

Šnekų jiems nestigdavo. Juk įdomios būdavo abiejų dienos naujienos, giminių, pažįstamų reikalai, šiaip savi rūpesčiai. Kartais atsiminimų takais nuklysdavo į pažinties, meilės, vedybinio gyvenimo metus, kitąsyk svajodavo apie rytojų – kaip praleis kokią šventę, kur atostogaus. Tik apie vieną dalyką, patį opiausią, tylėdavo. Jau buvo laikas prasimanyti vaikų, o jų vis nebuvo. Darius juto, kaip Indrė jų laukia. Suvokė tai iš vis liūdnesnio jos balso. Kol kas neieškojo kaltų. Dar tikėjosi. Todėl jų šnekos Pavėsyje atrodė nerūpestingos ir linksmos.

Darius vis laukdavo jos ateinant ant tos kanapos. Čia pajusdavo šviesių tikrumo akimirkų. kartais šnekėdavo gyvus niekus, bet žodžiuose girdėdavo daugiau, negu pasakydavo. Tą „daugiau“ išreikšdavo akys, šypsena, rankos. Indrei patiko glostyti jo pirštus, sukioti vestuvinį žiedą. Jos ranka buvo karšta, kvietė, žadėjo… Jis tikėjo, džiaugėsi ir dėkojo. Ji aistringai pabučiuodavo jį ir nubėgdavo į virtuvę ruošti vakarienės. Tai kartojosi veik kas vakarą, o atrodė vis nauja, nepatirta.

Tačiau dabar pabučiavusi ji bėgdavo ne į virtuvę, bet į svetainę prie pianino. Butą užliedavo svaigios melodijos. Iš pradžių jos aidėdavo trankiai, aistringai, paskui rimdavo, tildavo. Indrė skambindavo pažįstamus, seniai išmoktus dalykus, bet kartais išnirdavo nauja, Dariui niekada negirdėta melodija. Ji vis užsikirsdavo, nutrūkdavo, ir Indrė visą vakarą plūkdavosi, kol žmoniškai pagrodavo.

Kartais tarp aukštųjų dalykų jis išgirsdavo liaudišką ar estradinę dainelę. Jas Indrė grodavo lengvai, lyg juokaudama. O Dariui jos labiausiai patikdavo. Jis numesdavo į šalį laikraštį ar knygą ir klausydavosi. Bandydavo prisiminti, kur tą dainą girdėjo. Vieną vakarą, lyg išgirdusi jo godą, Indrė uždainavo:

Nuo saulės suskeldėjo lūpos,

Prisirpo mėlynės šile,

Jaunystė ant ežero supos

Smaluota žvejų valtele…

Iš pradžių dainavo tyliai, paskui įsisiūbavo, o pabaigoje vėl užsisvajojo:

Oi, supos jaunystė, oi, supos

Lelijų baltų valtele…

Jis pirmąkart išgirdo ją taip dainuojant. Iki šiol pakrykštaudavo kartu su visais dainuškų vakaronėse, bet ten jos balso jis nei klausydavosi, nei girdėdavo. Dabar tas balsas skambėjo vienas, ir Darius jį išgirdo. Balsas buvo tylus, bet gyvas ir širdingas. Jis sakė kažką daugiau, negu daina. Žodžiai buvo šviesūs, bet skambėjo be džiaugsmo. Gal juos temdė gaili pianino šneka. Daina turėjo daug slapties, ji buvo liūdna ir graži.

Kai ji nutilo, Darius nuėjo į svetainę, paglostė Indrės garbanas ir paprašė kasdien taip ką nors padainuoti. Ji apsidžiaugė ir pažadėjo. Dabar jis kas vakarą, tysodamas ant žaliosios kanapos, klausėsi žmonos dainų.

Vieną popietę jis surinko kontoroje pluoštą popierių ir grįžo namo anksčiau. Ketino Pavėsyje prie rašomojo stalo ramiai padirbėti, paruošti ketvirčio ataskaitą. Laiptų aikštelėje, jau prie durų, išgirdo: jų bute griežė smuikas. Suprato – tai Linas. Matyt, žino, kad Indrė tokiu metu namie būna viena, tai atlindo. Gal jau ne pirmą kartą. Ko jis prie jos gretinasi, ko ieško?

Atsirakino duris ir žengė per slenkstį. Smuikas nutilo. Iš svetainės pasitikti vyro išėjo Indrė.

– Taip anksti? – nustebo.

Atrodė sutrikusi.

– Suprantu, kad per anksti. Gal dar valandai išeiti?

– Nejuokauk.

– Lyg girdėjau muziką. Turbūt sutrukdžiau.

– Linas užėjo. Atnešė natų. Pagrojo naują mūsų programą.

– Visą programą! – paironizavo Darius.

Ji neketino aiškintis. Atsisuko į svetainės duris.

– Linai, ateikit. Darius sugrįžo.

Tarpdury pasirodė griežikas. Rankose nešėsi smuiką ir smičių – lyg teisinosi. O gal nenorėjo paduoti Dariui rankos.

– Sveiki. Mes čia… mokėmės, – kažką smičiumi ore parašė Linas.

– Ar tu pradedi smuikuoti? – Darius paklausė Indrės.

– Ne, aš ir Linas grosime duetą.

– Kokia tu spartuolė – vakar Menuetas, o rytoj jau Duetas.

– Gabumais reikia naudotis, – įsiterpė Linas.

– Žmogus daug ką sugeba. Visų gabumų gal nė nežino, – Darius bandė pasukti šneką apie kitką, bet Linas jį pertarė:

– Indrės pašaukimas yra muzika.

– Na, ji kasdien po tą muziką braido.

– Su vaikais giliau neįbrisi. Gali tik seklumoj pasitaškyti. O Indrė geba daugiau.

– Na, jeigu geba, tegu brenda. Aš jos už rankos nelaikau.

Jis nenorėjo tam muzikantui pasirodyti esąs pavydus. Jam visai pakako tų vakarinių Indrės dainelių, bet tai – ne viešas reikalas.

Linas apsidžiaugė:

– Matai, Indre: tu be reikalo baugštinaisi. Darius atveria tau duris.

– Aš džiaugiuosi, – atsiliepė moteris.

– Na, šiam vakarui užteks. Bėgu į koncertą, jums linkiu smagiai pavakaroti.

Jis įdėjo smuiką į futliarą, apsivilko paltą ir atsisveikino.

Darius nuėjo į Pavėsį ir išskleidė ant stalo savo popierius. Bet akys neklau~sė – raidės tiesiog liejosi, tirpo ir jis kelissyk pasijuto lyg neregys, klaidžiojantis po baltą tamsą. Mintyse vis grįžo ir grįžo į laiptų aikštelę, girdėjo, kaip jų svetainėje griežia smuikas. Jau ten jis pajuto, kad ta muzika atnešė į jų namus kažką nauja, nelaukta. suvokė, jog čia žaidžia ir Linas, ir Indrė, tik nežinojo, katras gudriau. Dabar norėjo tai išsiaiškinti. Tikėjosi, kad žmona ateis ir pasiteisins. Bet ji nesirodė. Pagaliau jis neištvėrė ir nuėjo į svetainę. Ant stalo gulėjo atversta knyga, o Indrė stovėjo prie lango ir žiūrėjo į vakaro sutemas. Jam pasirodė, kad niekada nematė jos tokios tylios, susimąsčiusios. Gal ir jai raidės išsilakstė? Gal ir ji jaučiasi kaip neregė?

Atėjo į svetainę nusiteikęs pričiupti žmoną už jos mįsles ir vylių, bet, išvydęs ją tokią tylią, vienišą, netikėtai atlėgo. Uždėjo ranką jai ant peties ir paklausė:

– Ką ten pamatei?

Ji ūmai atsigręžė. Atrodė nustebusi.

– Užsisvajojau, – lyg pasiteisino.

– Apie ką?

– Sako, svajonė turi likti paslapty.

– Net nuo manęs? – nusistebėjo jis.

– Nuo visų. Jeigu išsitarsiu, ji neišsipildys.

– Iki šiol vienas nuo kito nieko neslėpėm.

– Gal todėl ne viskas išsipildė.

Jis norėjo žinoti, ką reiškia tie jos žodžiai, bet aiškintis pabūgo. Tik paklausė:

– Ar dėl svajonės verta slapukauti?

– Kas ko verta iš anksto nežinom, – tarė ji ir atsisėdo prie atverstos knygos.

Parodė, jog nenori daugiau šnekėtis. Darius dar valandėlę tylomis pastovėjo prie lango, paskui grįžo į Pavėsį. Nurinko nuo stalo popierius ir sukimšo į portfelį. Žinojo, šį vakarą jau nebedirbs. Būtų ramiai sėdėjęs prie savo ataskaitos kontoroje, dabar nė neįtartų, kad žmona turi paslapčių. Bet ar taip būtų geriau? Bandė kalbėtis su Indre – tuščiai. Krimtosi, kam jos pagailėjo, nusileido. Reikėjo tiesiai paklausti, pareikalauti paaiškinimų. Dabar turės laukti.

Prisikimšo pypkę ir išėjo į balkoną parūkyti. Svetainėje knyga ant stalo jau buvo užversta. Indrė virtuvėje ruošė vakarienę.

Kelis vakarus grįžo namo neramus. Laiptinėje nejaukiai suklusdavo – ar neišgirs to smuiko? Stebėjosi – ko gi bijo prie savo buto durų, ar jam namai jau svetimi? Iki šiol tokių rūpesčių neturėjo. Visada žinojo: Indrė namie ir laukia jo. Na, kartais rasdavo begurkšnojant kavutę su kokia nors mokytoja ar buvusia mokslo drauge. Bet niekada su vyriškiu! Buvo įsitikinęs ir apsipratęs, kad Indrei yra vienintelis. Vertino tą žmonos ištikimybę ir draugystę. Laikė ją gyvenimo dovana. Ir pats stengėsi per toli į šoną nenuklysti. Žinoma, ne visada pasisekdavo. Kartais grįždavo paryčiais, bet svetimoje lovoje niekada nenakvojo.

Dabar tas ramybės indas įskilo. Be jo žinios, be jo valios namuose atsirado svetimas. Tai Indrė jį įsileido, gal net pasikvietė. Kodėl taip pasielgė? Ar buvo per ma~ža savo vyro? Rodos, iki šiol sutarė, vienas antram įtiko. Gal tą svetimą atvedė muzika? Bet kodėl iš karto Pirmąjį Smuiką? Ar nėra menkesnių, pagal jos noselę? Juk susitinka su kursiokėmis iš muzikalkės, galėtų kartu su jomis ir skambalioti…

Vakarais Indrė sėdėjo prie pianino, mokėsi iš Lino atneštų natų. Į Pavėsį dabar retai teužeidavo. Darius čia leido laiką vienas. Gulėjo ant žaliosios kanapos ir dar sykį skaitė „Dvylika kėdžių“, bet knyga krito iš rankų. Iš svetainės po visą butą sklido Indrės muzika, jos vilnys lyg vėjas trankė, nešiojo ir Dariaus atidą, mintis. Jis nepajėgė nuo tų garsų atsiriboti, pabėgti. Vis dilgino širdį žinojimas, kad Indrė mokosi groti kartu su Linu. Dėl to taip stengiasi, vis kartoja tuos pačius gabalus, ieško naujų spalvų, dailina. Jis skaudžiai jautė, kaip tie karšti garsai atskiria, stumia jį nuo žmonos, lyg gula į skaidrią, kietą sieną. Antai Indrė ir Linas stovi už tos sienos, o jis likęs vienas. Darius kratėsi to vaizdo, bet šis įkyriai lindo į akis. Pagaliau pašoko nuo kanapos, metė ant stalo knygą ir nuėjo į svetainę.

Indrė pajuto jį ir liovėsi skambinti. Jis apsimetė esąs ramus ir paklausė:

– Na kaip sekasi?

– Sunkiai. Lyg per daug natų.

– Kam pasirinkai tokį keblų dalyką?

– Linas atnešė.

– Jis atnešė, o tu vargsti. Juk moki gražių melodijų, dainelių. Paskambindavai, padainuodavai. Ar neužteko?

– Linas sako, kad negalima nurimti. Negalima paskęsti buities niekeliuose, kasdienybės dulkėse. Žmogus turi ieškoti, surasti save, siekti, veržtis…

– Linas sako, Linas atnešė… Kam tau prireikė to pamokslininko? Kur jis tave nuves? Ar tu neturi savo galvos, savo nusistatymo?

– Įsivaizduok – neturiu! Apie tuos dalykus man niekas nekalbėjo. Tik apie tai, kad Dievo nėra, tik apie materializmą, tautų draugystę… O kaip žmoniškai gyventi – nė žodžio.

– Ar mes nežmoniškai gyvename?

– Tas žmoniškumas – iš tėviškės, iš tėvų. O ką mums davė mokykla? Ar mokė būti žmonėmis, ar pamokė gyventi?

– Bet gal ir blogo neišmokė?

– Kokius pavyzdžius mums rodė? Korčiaginą, Morozovą, Melnikaitę. Kovotojus, atsisakiusius savęs dėl kitų, dėl šviesios ateities. Ar gali žmogus atsižadėti savęs? Ar žmogui yra kas svarbesnio, brangesnio, negu jis pats?

– Tai turime lipti ant altoriaus?

– Ne šventykloje, bet ant savo gyvenimo altoriaus.

– O kaip jį surasti?

– Reikia ieškoti. Kiekvienas turime rasti savo gyvenimo altorių.

– Tu jau radai?

– Aš ieškau. Aš bandau.

– Matyt, Linas tave to išmokė.

– Man patinka jo žodžiai.

„Ar žodžiai, ar jis pats?“ – norėjo paklausti Darius, bet pabūgo. Nusivylė ta šneka. Atėjo nusiteikęs išsiaiškinti ir perspėti, o nudardėjo į šalį. Indrė vėl išsisuko, lyg būtų nesupratusi, kas jam rūpi. Pakreipė kalbą į bendrybes, ėmė „filosofuoti“. Anksčiau niekada taip nešnekėjo. Tai Linas pripūtė jos galvelę tų miglų. Matyt, turi gerą liežuvį. Ar dabar ji buvo atvira, ar tik apsimetė? Reiktų pabūti kartu su jais, pasižiūrėti jų žaidimų. Patylėjęs tarė:

– Matyt, nepėsčias bernas tas Linas. Gal ir mane paauklėtų?

– Nesišaipyk.

– Kada jo lauki?

– Poryt jam laisvas vakaras. Ateis paklausyti, ko aš išmokau.

– Paskui galėtume visi pasėdėti, išgerti kavos.

– Būtų gražu, – apsidžiaugė ji.

– Sutarėm, – patvirtino Darius.

Jis grįžo į Pavėsį, Indrė liko prie pianino. Dar ilgai grojo, bet ta muzika Dariaus nebetrikdė. Dabar jau abu rengėsi pasitikti Liną. Jis nežinojo, apie ką jie šnekėsis, bet buvo nusiteikęs ginti savo žmoną ir namus. Jis parodys Indrei, kad nebūtina lankstytis prieš svečią, nors jis yra ir Pirmasis Smuikas. Reikia turėti savo nuomonę ir jos laikytis.

Kiek apsiraminęs, jis vėl atsivertė „Dvylika kėdžių“.

Tą vakarą trise sėdėjo svetainėje. Indrė apkrovė stalą gardumynais. Matyt, norėjo bent taip atsidėkoti Linui už netikėtą draugystę. Darius pastatė butelį armėniško. Tikėjosi atrišti svečio liežuvį.

Linas prie stalo elgėsi kaip savas: neraginamas valgė, kilnojo taurelę, mielai leidosi į kalbas. Buvo linksmas. Daugiausia apie save ir šnekėjo: pasakojo apie koncertus, išvykas, repeticijas. Indrė vis teiravosi apie laisvas svečio valandas – kuo domisi, ką skaito, kaip atostogauja, kur keliauja… Pasisakė esąs namų žmogus. Mėgsta skaityti. Patinka pasaulio išminčių raštai, traukia knygos apie Lietuvos praeitį, tik gaila, kad tokių beveik nėra arba sunku jų gauti.

– Bet apie tuos dalykus juk girdėjom mokykloje, – kurstė svečią Darius.

– Beveik nieko. Kelis žodžius apie graikų senius, apie Hegelio dialektiką, daugiausia apie Markso materializmą.

– Ar mums nepakanka? – klausė Darius.

– Ne! Jeigu gyvename dvidešimtame amžiuje, tai privalome pagal jį ir mąstyti. Turime žinoti savo laiko mintį ir jos laikytis.

– O kuo mums netinka senoji mintis? Juk tie žili, barzdoti išminčiai irgi nebuvo kvaili.

– Jie šnekėjo apie pasaulį. Mokė jį pažinti. Daug apie tai pasakė.

– Ir gana. Ko daugiau?

– O žmogus? Jo gyvenimo rūpesčiai, jo troškimai, jausmai?

– Juk tai svarbiausia! – sušuko Indrė.

– Ką čia beaiškinti. Gyvenam kaip mokam, – lyg teisinosi Darius.

– Todėl gyvenam blogai.

– Ar išminčius gali mane išmokyti gyventi geriau?

– Mokinio valia: klausyti, ką sako jo mokytojas, ar nusisukti ir gyventi savo galva.

– Klausau jūsų, Linai. Mokykit mane gyventi dvidešimtame amžiuje.

– Pratinkitės, Dariau, gyventi vienas.

– Kodėl man būti vienam? Juk aš turiu Indrę, gerų draugų.

– Ir su jais būnate laimingas. Bet tokių valandų žmogaus gyvenime nedaug. Ir tai gerai. Laimingas žmogus darosi lėkštas, seklus. Laimingi žmonės yra linksmi, vėjavaikiški. Laimę mes sutinkame ir palydime kartu su draugais, būry, bet kai mus užklumpa vargai, nelaimės, netektys, mes liekame vieni. Tada mes tampame kitokie – gilesni, tikresni.

– Kodėl? – paklausė Indrė.

– Vargą, nelaimę, kančią lydi rūpestis. Žmogus susimąsto apie savo gyvenimą: kodėl taip atsitiko, gal jis blogai pasielgė, kaip jis apskritai elgiasi, kaip gyvena? Juo didesnė kančia žmogų prispaudžia, tuo dažniau jis apmąsto savo gyvenimą – ko jis vertas, kiek jį branginti. O jeigu kartą žmogui dingteli mintis apie kelio baigtį, apie mirtį, jis sunerimęs pasveria, ką per nugyventus metus atliko, koks buvo. Tada žmogus geriausiai suvokia, kaip greitai lekia ir kokios tuščios yra jo dienos, ištisi metai, gal visas nugyventas laikas. Taigi pavojai, skausmai, kančia geriau negu laimės valandos padeda žmogui suvokti savo gyvenimo vertę. Jeigu žmogus pakelia nelaimes, įveikia kančią, jis pasiryžta gyventi kitaip, ima branginti gyvenimą.

– Aš nenoriu kentėti. Aš noriu būti laiminga! – prieštaravo Indrė.

– Mes visi to norim, Indrute. Bet gyvenimas nepaiso mūsų norų. Jis painioja mūsų kelius, paspendžia ant jų visokių spąstų ir mes netikėtai į juos pakliūvam. Mano mama, paprasta sodietė, sakydavo: gyvenimas yra žiaurus.

– Niaurūs tie naujieji jūsų išminčiai, Linai. Tamsios jų mintys. Lyg žmogui būtų skirta ir verta kentėti. juk šito mūsų nemokė. Mūsų poetas dainavo: „Mes laimę pasieksim per kovą.“ Gal tas kvietimas šviesesnis? – klausė Darius.

– Iki šiol mus būriais vedė į laimę. Būrį lengviau valdyti negu atskirą žmogų. Būry žmogus veik pamiršta save. Jam svarbesni pasidaro būrio reikalai, idėjos. Jis ima galvoti, kad būry iš tiesų yra stipresnis, reikšmingesnis. Todėl mus taip kviečia, varo į partiją, į komjaunimą. Ir žada visus nuvesti į laimės karalystę.

– Gal nuves? – viltingai pasiteiravo Darius.

– Nenuves, – tvirtai atsakė Linas.

– Kodėl?

– Todėl, kad tokios karalystės Žemėje nebuvo, nėra ir nebus. Daug kas jau vedė, o kur mes atėjome? Pagal vedlių pažadus seniai turėtume gyventi rojuje, bet tebedūstame pragare. Juo garsesnis vedlys, tuo didesnis melagis ir apgavikas.

– Bet sako mums gražius žodžius: laisvė, lygybė, brolybė, – nerimo Indrė.

– O kuo jie pas mus pavirto? Ar mes esame laisvi? Ar esame lygūs? Ar gyvename broliškai? Tie šventi žodžiai išbluko, juos baugu ištarti. Gyvename uždaryti lyg kalėjime, viskas dažyta melo spalvomis. Mūsų didžioji tėvynė, girdi, šviesos pasaulis, o anapus sienų – blogio tamsa. Mūsų gyvenimas – kova, mums būtini priešai. Seniau jų buvo pilna namie, dabar jie knibžda ten, kapitalistų irštvose. Bet mes jų nebijome, nes mus gina taikos balandis…

Linas įsikarščiavo, kalbėjo vis balsiau, mosavo ranka, lyg laikytų joje smičių. Indrė sunerimusi kvietė svečią užkąsti, Darius vis ragino pakelti taurelę. Bet Liną, matyt, labiau traukė šnekėtis, o ne vaišintis. Darius gailėjosi įtraukęs svečią į tas klampias lankas, nelaukė tokių aistringų jo žodžių. Džiaugėsi, jog tik trise šnekasi, pašaliniai negirdi. Pabandė raminti Lino įkarštį, paklausė:

– Tai kaip mums dabar gyventi?

Linas lyg sutriko, bet greitai susigriebė:

– Turime laukti. Turime išlikti. Turime augti. Esame silpni. Stipriausiųjų netekome. Vieni paliko Lietuvą, antrus iššaudė, trečius išvežė į Sibirą. Mums reikia saugoti ir skleisti žmoniškumą. Toje smurto ir melo karalystėje reikia lavinti savo gabumus, dorą, darbštumą. Negalime užsnūsti, turime budėti, kad būtume pasirengę, kai sugau~s laisvės varpas.

Buvo matyti, jog tiki savo žodžiais. Kalbėjo lyg pranašas. Darius žvilgtelėjo į Indrę. Jos akys švytėjo, ji susižavėjusi klausėsi Lino. Darius ryžosi atvėsinti svečią ir tarsi nustebęs paklausė:

– Jūs tebetikite laisve?

Linas sumišo, bet tuojau įsakmiai tarė:

– Visi turime tikėti. Mums parašyta: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“

Lyg viską pasakęs, gal nusivylęs viešnage, jis pakilo nuo stalo ir atsisveikino.

Darius ir Indrė dar grįžo prie stalo. Jie, išleidę svečius, visada juos apšnekėdavo. Šį sykį jie nesutarė: Indrei Linas atrodė šventas, Darius vadino jį auksaburniu. Nenorėjo grįžti į painias šio vakaro šnekas, tai išėjo į balkoną užtraukti dūmo. Bet rūkydamas mintyse vėl ėmė ginčytis su Linu. Gailėjosi taip greitai išleidęs svečią. Būtų jį įveikęs.

Po poros dienų Darius, grįžęs iš darbo, vėl rado namuose Liną. Kaip visada Indrė pasitiko vyrą koridoriuje, pakabino į spintą jo paltą ir atsiprašė, kad šiandien nepaduos jam pavakarių, – dabar ji, girdi, neturi laiko, repetuoja su Linu duetą. Liepė pačiam pasiieškoti šaldytuve ko nors valgomo ir grįžo į svetainę. Darius paniuręs nuėjo į Pavėsį ir išsitiesė ant kanapos. Buvo įpratęs po darbo prisėsti kartu su Indre prie stalo užkąsti, išgerti kavos ir pasidalyti dienos naujienomis. Šiandien jau kitaip – turi pats naršyti po šaldytuvą, vienas sėdėti virtuvėje. O ji tuo metu muzikuos su Linu. Linksmins savo Darių! Kaip visa tai atrodo? Reiktų nueiti į svetainę ir pasiūlyti tam smuikininkui nešdintis iš šių namų. Ko jis čia landžioja, ko ieško?

Bet nenorėjo pasirodyti toks storžievis. Ką pasakytų Indrė? Pasijustų pažeminta. Juk Linas yra jos svečias. Todėl tysojo ant sofos ir klausėsi dueto.

muzika skambėjo protrūkiais. Daugiausia grojo Indrė, Linas vis stabdė pianistę ir kažką jai pasakojo, aiškino. Ji klusniai klau~sė mokytojo, matyt, jai patiko būti Pirmojo Smuiko mokine.

Kartais prie pianino melodijos pristodavo smuikas. Tie du balsai tai susiliedavo, tai nutoldavo, čia skambėjo taikiai, meiliai, čia piktai. Jie jaudino Darių. Jam atrodė, kad dabar Indrė ir Linas groja vienas kitam. Jis bandė tuos balsus išskirti, bet jie lyg veržėsi vienas prie antro ir skambėjo sykiu. Tiesiog siutino smuikas: jis meilinosi, prašė, žadėjo, ilgėjosi, liūdėjo… Smuiko melodija užtvindė butą, smelkėsi Dariui į krūtinę, plėšė galvą…

Jis pašoko nuo kanapos ir ėmė vaikščioti po Pavėsį. Prisikimšo pypkę, griebė degtukus ir buvo bebėgąs į balkoną, tačiau atsiminė, kad kelias užstotas. Juk negali trukdyti muzikams! Užkūrė pypkę ir godžiai užsitraukė. Keli stiprūs dūmai lyg apramino. Ir svetainė nutilo. Gal ir jie pajuto jo nerimą?

Tarpdury pasirodė Indrė. Skruostai užkaitę, akys švyti, bet lūpose – tylus priekaištas. Trinktelėjo Pavėsio duris ir grįžo į svetainę.

Užsidarė nuo jo dūmų. Užsidarė nuo jo!

Muzika ir balsai nutolo. Dabar jie lyg ir mažiau grojo, daugiau plepėjo. Kartais abu juokdavosi. Paskui visai nutildavo. Ką jie ten veikė? Gal glamžėsi, gal bučiavosi? Bet, laimė, vėl suskambėjo pianino garsai. Ir viskas kartojosi, jam atrodė, be galo.

Darius stovėjo prie lango, bet nieko už jo nematė. Pypkė išdegė, bet jis vis dar traukė šaltą orą. Mintys lyg įdūkusios bitės sukosi apie savo apsėstą lizdą. Koks menkas ir juokingas jis dabar atrodo. Jo žmona už sienos koketuoja, gal ją gniaužo svetimas vyras, o jis čia kiūto lyg kiškis. Būtų kaimo bernas, nueitų, išdaužytų tam Linui snukį ir išmestų pro duris. O dabar, matai, kultūra, etiketas. Na juk nenakvos, galiausiai vis tiek išsinešdins, bet Indrė… Kaip su ja gyventi? Pričiupti ar susitaikyti, apsimesti, lyg nieko neatsitiko? Šį vakarą ji verta griežto, rūstaus žodžio, bet jis nenorėtų su ja pyktis, rietis. Kur taip nueitų? Dabar ji turi užtarėją, guodėją. Tas tuojau ją priglaustų. Gal to ir laukia. Svarstė, kamavosi. Visoms mintims rado prieštarų. Nepajėgė nieko nuspręsti. Liko sutrikęs.

Pagaliau repeticija baigėsi. Darius girdėjo, kaip Indrė linksmai atsisveikino su mokytoju. Laukė, kada ji pravers duris ir ateis į Pavėsį. Išsitiesė ant kanapos ir atsivertė laikraštį, tarsi būtų ramiai per tą jų pamoką skaitęs. Nors žiūrėjo į jį lyg aklas.

Indrė iš tikrųjų netrukus įslinko ir prisėdo ant kanapos. Veidas švietė, bet ji dėjosi rami.

– Kaip praėjo diena? – buvo įpratusi kasdien to klausti.

– Nieko nauja, – atsakė jis.

– Kažkodėl nenuėjai į virtuvę pavakarių.

– Nepratęs vienas.

– Per mane likai alkanas, – ji gailiai pajuokavo.

– Ne tik alkanas.

– Kas dar nutiko?

– Atstūmei mane, – piktai ištarė jis.

– Kaip? – nustebo ji.

– Uždarei mane čia, Pavėsy, kad netrukdyčiau. Kad galėtum ten laisvai išdykauti su tuo didžiuoju muzikantu. Ką ten veikėt? – jis metė į šoną laikraštį ir pašoko nuo kanapos. Tie žodžiai išsprūdo netikėtai, neketino jų sakyti. Krito lyg prinokę vaisiai.

– Mes… grojom, – bandė pasiteisinti Indrė.

Ji atrodė išsigandusi. Veidas pablyško.

– Girdėjau tą jūsų muziką, – išsidavė jis. – Ne tiek grojot, kiek krizenot.

– Tai Linas. Jis juokiasi iš mano skambinimo, iš mano klaidų.

– Jis šaiposi iš tavęs, o tu tuo džiaugiesi.

– Jis toks žmogus – pasijuokia, paskui moko.

– Koks puikus žmogus, koks mokytojas! Tik reikia su juo užsidaryti nuo vyro.

– Argi aš dėl to užsidariau? Juk žinai, kad nemėgstu kambary tavo dūmų. O čia dar svečias…

Indrės balsas virpėjo, ji lyg susigraudino. Dabar atrodė nuoširdi, bet jis nežinojo, ar tai tiesa. Nežinojo, ar jiems ten rūpėjo tik muzika. Jis nenorėjo ginčytis dėl tų dūmų, bet ieškojo teisybės. Tik gal per toli nuėjo, per daug pasakė. Nusprendė trauktis ir laikytis. Nelauktai atsivėrė.

– Atleisk, Indre, aš čia visko prisigalvojau… Ko tu veliesi su tuo Linu?

– Jis bando iš manęs padaryti pianistę. Ir aš šito noriu. Tik tiek. Bet jeigu tu matai kažką daugiau, aš galiu atsisakyti.

Šis žodis pasirodė tikras ir jis patikėjo. Nereikalaus jo įvykdyti, tai atrodytų neteisinga. Tarė jai:

– Kam tiek daug? Juk tu mano žmona.

Ji pribėgo ir apkabino Darių. Jam atrodė, kad prisiglaudė pats džiaugsmas. Norėjo tikėti ta, kurią glėbyje laikė.

Pamokų padažnėjo. Linas ateidavo beveik kiekvieną savo laisvą vakarą. Artėjo Gegužės pirmõsios šventė, Linas ir Indrė rengėsi tą dieną viešai pasirodyti. Darius jų muzikos klausėsi Pavėsyje. Tiek daug sykių ją girdėjo, kad pats beveik visas melodijas išmoko. Žinojo visas balsų bangas, pianino ir smuiko šnekesius, jų santaros ir rūsčio vingius.

Pasikeitė repeticijų tvarka. Juodu vis ilgiau grojo, mažiau kalbėjosi. Juokas nutilo. Matyt, Indrė perspėjo, ir Linas surimtėjo. Pavėsio ir svetainės durys dabar būdavo praviros, Darius galėdavo iki valiai klausytis, kas ten dedasi. Jis girdėdavo tik muziką, ji jam jau ir įkyrėjo. Stebėdavosi pačių muzikantų kantrybe tokias ilgas valandas groti. Jis pavargdavo besiklausydamas, nervindavosi, kad negali žmoniškai paskaityti nei laikraščio, nei knygos. Suirzęs vos susilaikydavo neišbėgęs iš namų į miestą, bet bijodavo palikti juos vienus. Kentėdavo įsitaisęs ant žaliosios kanapos. Užsikurdavo pypkę. Vienai užgesus, prisikimšdavo kitą. Žmona jau nebedraudė rūkyti. Butas prismilkdavo dūmų.

Po repeticijos Indrė pakviesdavo Liną pasėdėti prie stalo. Ji skubomis patiekdavo užkandžių, Darius surasdavo bare butelioką. Dėdavosi esąs linksmas ir nerūpestingas. Teiraudavosi Lino, kaip sekasi jo mokinei, smuikininkas girdavo jos gabumus ir norus. Šneka apie muziką greitai nuklysdavo į platesnes lankas, Darius tyčia į jas traukdavo svečią, o Linas mėgo pašnekėti. Veik visos jo kalbos apie žmonių gyvenimą buvo tamsios ir liūdnos. Jis peikė juodus valdžios darbus ir gailėjo Lietuvos. Darius stebėjosi svečio drąsa beveik nepažįstamuose namuose taip laidyti liežuvį. Atidžiai klausydavosi jo žodžių ir dėdavosi juos į galvą.

Ir tą vakarą šneka greitai pasuko klaidžiais, grėsliais takais. Darius norėjo pasirodyti, kad domisi muzika, ir tartum koks intelektualas paklausė:

– Kaip jūs sukalat orkestro repertuarą, kaip pasirenkat kūrinius?

– Renkamės, bet esam suvaržyti: kuo mažiau modernistų, Vakarų, lietuvių kompozitorių. Geriausia – rusų, ypač tarybinė muzika.

– Kas jus taip varžo?

– Ta, kuri viską varžo: Maskva.

– Ar jūs, Linai, lazdos neperlenkiat? Argi Maskva taip jau viską ir varžo?

– Viską! Argi jūs nežinot? Jeigu mes norim pagaminti naują sagą, turim atsiklausti Maskvos.

– Bet juk yra mūsų ministrai, direktoriai, pirmininkai, partijos sekretoriai. Jie jau išmoko planuoti.

– Va jūs paminėjot partijos sekretorius. Dabar jie mūsų gyvenime svarbiausi. Ir patys ištikimiausi Maskvos tarnai.

– Jūsų nuomone, mes jau neturim Lietuvos.

– Neturim! Tai greitai suprato ir pasakė poetas: Lietuvos senos nebėr – / Lietuva – LTSR! Sukišo mūsų Lietuvą į keturias svetimas raides.

– Bet tos raidės lietuviškos! Ir mūsų įstaigos, mokyklos, knygos – lietuviškos.

– Tas lietuviškumas – tik vystantis, džiūstantis medis. Jo šaknis pakirto, šakas išpjaustė.

– Kalbat mįslėmis, – papriekaištavo Indrė.

– Tai skaudžios mįslės. Maskva bijo, kad mes jų neįmintume. Slepia jas. Dažo tą medį gražiomis spalvomis, dabina jį dirbtiniais lapais ir žiedais. Migdo, mulkina mus.

Tie Lino žodžiai Dariui atrodė lėkšti, tačiau pavojingi. Jis bandė ginčytis:

– Bet tas medis tebežaliuoja.

– Medis auga iš šaknų. Jos teikia jam gyvybės sultis, padeda atsilaikyti prieš vėtras. Pažiūrėkit, kaip dabar naikina mūsų tautos šaknis – juodina, kreivina mūsų istoriją. Vis giria mūsų kovas su kryžiuočiais, kad užmirštume karus su Maskva. „Išvaduotojai” dedasi mūsų broliais, tačiau nė pasakyti neleidžia, kiek mes nuo jų prisikentėjom, kiek jie mūsų kraujo išliejo, kiek lietuvių kalėjimuose, Sibire supūdė. Atrodo, dar tik vakar partizanai kirtosi su jais dėl Lietuvos laisvės, šiandien juos jau vadina banditais. Seka pasakas, jog mūsų tauta visada buvo suskilusi į vargšus ir išnaudotojus, kurie tarpusavy kariavo. Visais būdais kiršina mus, kad tik pamirštume jų pačių skriaudas. Ir pamirštume, kaip mūsų tauta per amžius kovojo už savo laisvę.

– O kur tos šakos, tie žiedai? – nekantravo Indrė.

– Nebeliko! Juk turėjom Vytauto laikų vytį, Kudirkos himną, gražią trispalvę. Turėjom Lietuvos kariuomenę, draugijas, studentų korporacijas, skautus, turėjom lietuviškus pinigus… Kur visa tai dabar? Apjuodinta, sutrypta ir išmesta. Kad užmirštume, kas buvome ir esame. Viskas nudažyta vien raudona spalva. Kraujo spalva! Bet tai ne mūsų spalva. Jų vėliavoj – ne mūsų kraujas. Mes atsimename savo trispalvę.

– Užtat dabar – tautų draugystė, – nenusileido Darius.

– Šventa draugystė su viena didžiąja tauta. Kad užmirštume, ką ta tauta yra mums padariusi.

– Bet juk esam broliškų tautų šeima. Turime ir gyventi broliškai, – spyrėsi Darius.

– Broliškai gyvena tik laisvi žmonės. Dabar nebent užjaučiam vieni kitus. Ir tai tik tylomis, be žodžių.

– O kur dingo žodžiai? – paklausė Indrė.

– Laisvas žodis uždraustas. Poetai bijo ir tyli. Nėra naujo Kudirkos, Maironio. O jei yra, tai toli. Jie rašo, bet mes jų dainų beveik negirdim, – pasakė Linas ir ėmė deklamuoti.

Regiu aš didžią mūsų žemės prasmę

Ir jos naujų dienų aušras skaitau:

Pro speigą, pro rudens audras mes,

O Lietuva, vėl tau pavasarį, vėl laisvę šaukiam tau!

– Kas taip šaukia? – paklausė Darius.

– Bernardas Brazdžionis. Jis dar tiki Lietuva.

– Kaip jūs per Atlantą jį išgirstat?

– Kai garsiai šaukia, toli girdėti. Laisvės žodis visada toli girdėti.

– Norėčiau tokios poezijos paskaityti, – tarė Indrė.

– Poryt atnešiu.

– Lauksiu, – nudžiugo ji.

Trijulė dar pasvajojo, pasišnekėjo apie būsimą koncertą, pakilnojo taureles ir veikiai atsisveikino.

Dabar vakarais skaitė Brazdžionį. Linas atnešė dvi poeto knygas. Dariui jos buvo nematytos. Abiejose kalbėjo nepažįstamas poetas. Jo eilių žvaigždės buvo tėvynė ir Dievas. Dariui tos žvaigždės atrodė keistos ir naivios. Poetas dainavo vakarykštę Lietuvą: apie jos milžinų kapus, šventuosius ąžuolus, baltų ramunių lankas, žalias sodybas su sidabro sodais, rūtomis po seklyčios langais, židinių ugniakurais… Jis neteko tos Lietuvos, tai dabar ilgisi ir gaili. Kam gailėti to senojo nykaus sodžiaus, juk dabar ten jau verda naujas gyvenimas – ūžia traktoriai, šviečia elektra, rodo televizoriai… Brazdžionis nepamiršo Dievo, savo didžiojo geradario.

Iš Tavo rankos, Dieve, gaunu savo rytą,
Iš Tavo rankos ir šviesi darbų diena,
Iš Tavo rankos man ir laimė krito,
Ir praeitis, ir dabartis ir rytdiena.

Poeto Dievas išgelbės ir vargšę Lietuvėlę.

Tu stosi, Viešpatie, Galybių Kunigaikšti,
Ir kris karaliai kaip vergai žemi po kojų,
Tu eisi, Viešpatie, ir Tavo priešas ten nevaikščios,
Ir nebedengs tamsa Tavų namų, sodybų mūs ir gojų.

Naivuolis!

Įsidrąsinęs ima šaukti lietuvį burtis prie lietuvio ir vaduotis iš tautos sutemų, iš vergovės. Lyg pranašas dainuoja:

Žus visam pasaulyje komuna:
Iš vergijos stos išlaisvintas žmogus, –
Neteisybė greit pakyla, greitai žūna, –
Jos nelaimina nei žemė, nei dangus.

Pavojingi, baisūs žodžiai! Greičiau grąžinti tas knygeles Linui, kad kas nepamatytų jų Pavėsyje. Saugumas už jas nepaglostytų. Iš kur tas muzikantas jų gauna? Ir kodėl jas platina, ko tikisi? Reiktų vakare pasiteirauti.

 Tą popietę Indrė ir Linas ilgai grojo – taisėsi rytojaus koncertui. Dariui nusibodo žalioji kanapa, pypkė ir Brazdžionio eilės. O labiausiai ta muzika. Griežė ją ištisai gal septynis kartus. Ko juodu taip stengiasi, ko čia dar trūksta. Jam jau seniai atrodė visko per daug. Bet kentė ir klausėsi. Tvardė, ramino save: tai jau paskutinis vakaras, rytoj jų svetainėje bus tylu.

Išgirdęs, kaip Indrė užvožė pianino dangtį, griebė iš baro konjaką, nulėkė į svetainę ir sušuko:

– Pabaigtuvės!

Griežikai nustebę susižvalgė.

– Mums pabaigtuvės rytoj, – atsiliepė Indrė.

– Užjauskim šeimininką: juk jis tiek daug iškentėjo, – pajuokavo Linas.

Darius trinktelėjo butelį ant stalo ir paprašė žmoną išvirti kavos.

Tą vakarą ilgai pasėdėjo. Indrė, matyt, negalėjo pamiršti muzikos ir atrodė užsisvajojusi, bet Linas buvo linksmas. Vyrų šneka draikėsi padebesiais, abu, lyg ieškodami vienos tiesos, kilnojo taureles. Paskui Darius iš Pavėsio atnešė Brazdžionio knygas ir atidavė svečiui.

– Koks jums tas tolimasis poetas? – paklausė Linas.

– Skaudus, – atsiduso Indrė.

– Svajotojas, – pridūrė Darius.

– Argi? – nustebo Linas.

– Dainuoja apie Lietuvą, kokios jau nėra ir niekada nebebus, – paaiškino Darius.

– Gal bando priminti, kad nepamirštume, – tarė Linas.

– Kam tie prisiminimai? Nebent tiems, kurie pabėgo iš tėvynės ir dabar jos pasigenda. Matyt, poetui svetima naujoji žemė, tai jis ir glaustosi prie paliktosios. Nereikėjo jos palikti.

– Ir čia pražūti?

– Juk ne visi pražuvom.

– Mes žemai nusilenkėm. O jis čia šiandien jau nebedainuotų.

– Na, tegu dainuoja, tik ne apie mus ir ne mums.

– Kodėl gi? – nusistebėjo Linas.

– Nes yra išėjęs. Dainuoja prisiminimų Lietuvą. O mes joje gyvenam. Tebeturim viską, dėl ko jis rauda, ir dar daugiau.

– Ar tikrai tebeturim, Dariau? Kur mūsų laisvas žodis, kokia mūsų mokykla, koks menas, kokia mūsų valstybė? Kur mūsų tėvynė? Sako, dabar jau visa ta didžioji šalis nuo japonų iki Baltijos. Jeigu tai užtruks, vieną rytą mes ir namie pasijusim, kaip tas Brazdžionis, išeiviais. Pamatysim, kad jau nieko savo neturim – nei Dievo, nei tėvynės. Tada ieškosim jo poezijos, tik bus per vėlu.

– Bet ar Brazdžionio poezija mus išgelbės?

– Neišgelbės, tačiau neleis užsimiršti. Primins, kas mes buvom, kas esam, ko netekom, ko laukiam.

– O kas jo knygas skaito, kas jas turi? Štai mudu su Indre pavartėm, ir tiek, takas baigėsi.

– Reikia nurašinėti ir platinti.

– Ir atsidurti už grotų.

– Turime išdrįsti.

– Aš nurašysiu jo eiles, – šokosi Indrė.

Linas tuojau Brazdžionio knygas jai atidavė. Darius išsigando. Norėjo griebti tas knygiūkštes ir grąžinti svečiui, bet susilaikė. Gėdijosi pasirodyti bailys esąs. Verčiau pati Indrė jas atiduotų. Bandė ją pagąsdinti.

– Nebijai saugumiečių? – paklausė.

– Aš jų nepažįstu.

– Tai susipažinsi.

– Negesinkit, Dariau, kibirkščių. Be jų neįsidega liepsna, – užstojo savo mokinę Linas.

– Nesudeginkit, Linai, mūsų namų. Geriau neškit tą liepsną kitur.

– Gyvenime būna dalykų, svarbesnių už namus, – tikino Linas.

– Man jie nerūpi, – atšovė Darius.

– Kai kam dar rūpi. Dar ne visi susitaikė.

– Liaukitės, vyrai. Į dausas nušnekėjot. Ir Brazdžionį užmiršot. Va – atsiminiau jo dainą. Paklausykit.

Ir ji uždainavo.

Aš atsimenu namelį,

Tą gimtinį savo,

Kur motulė prie ratelio

Supdama liūliavo…

Balsas suskambo tyliai, svajingai. Linas prišoko prie pianino ir tuoj surado akordus. Paskui jau abu dainavo.

Kai išklystu į pasaulį,

Platų, begalinį,

Tėviškėlės atminimas

Man laimužę mini…

Indrė vedė, Linas jai tyliai antrino, balsai derėjo, lyg būtų giminaičiai. Kai baigė dainuoti, Indrė pažvelgė į Darių, bet jis į šoną nusuko akis. Ji atsigręžė į Liną:

– Gal padainuojam Brazdžionį rytoj mokykloj?

– Neskubėk. Pirma gerai pagriežkim, – atsiliepė svečias.

Išsigando, pagalvojo apie jį Darius, bet nutylėjo. Po tos jų šviesios dainos apskritai pritilo. Indrė ir Linas šnekėjosi apie rytojaus dieną. Sutarė po eisenos susitikti mokykloje ir prieš programą dar sykį pagriežti, kad priprastų prie kito fortepijono ir scenos. Taip dalykiškai, ramiai baigė vakaronę ir atsisveikino.

Darius ir Indrė dar pasėdėjo prie atšalusios kavos puodelių. Šį vakarą jis būtų ir piktų žodžių žmonai pasakęs, bet nenorėjo drumsti jos minčių apie rytojų. Tik paprašė tų Brazdžionio knygų namie neužlaikyti. Indrė nerūpestingai pažadėjo.

Gegužės pirmąją reikėjo anksti keltis, kad suspėtų į demonstraciją. Abu su Indre apsnūdę graibstėsi, bet išėję į gatvę atkuto. Rytas besąs kaip užsakytas šventei: žydra padangė, joje linksmai tvieskia auksinė saulė. Juodu panoro pasidžiaugti ryto gaiva ir bent kiek paėjėti pėsti. Visur jau tarpo pavasaris: žaliavo sodų, parkų pievelės, vešliai lapojo krūmai, tik medžiai, lyg pavėlavę, gaubėsi dar tik šviesiais lapų nėriniais.

Ėjo sykiu iki mokyklos, čia turėjo išsiskirti – demonstracijoj ir jis, ir ji su savo bendradarbiais žygiuos. Indrė paprašė Dariaus nepamiršti jos koncerto ir nuėjo į erdvų mokyklos kiemą, kur klegėjo mokiniai, auklėtojai juos tramdė, rikiavo.

Į senamiestį Darius ėjo vienas. Gatvėse rinkosi, būriavosi kareiviai, sportininkai, studentai, mokiniai, fabrikų, įstaigų žmonės. Saulėje mirguliavo visokios emblemos, raudonavo vėliavos, plakatai, blizgėjo orkestrų dūdos. Miestas atrodė šventiškai.

Bendradarbiai Darių įprastoje vietoje linksmai sutiko.

– Vos nepavėlavai į demonstraciją!

– Matyt, su Indre ilgai vakarojai ir pamigai.

– Gražuolė žmona pagadins tau karjerą.

– Pavydit? – Darius juokais atsikirto, bet vyrai jau apie kitką ėmė šnekėti.

– Senos vėliavos, seni šūkiai, senos tribūnos… Nieko nauja!

– Todėl, kad vadai paseno.

– Sako, šiandien visas pasaulis demonstruoja.

– Sako, tik mes nežinom.

– Na, praeisim pro tribūnas, parodysim, kad esam sotūs, laimingi, gražiai aprengti, ir – į aludę.

– Taigi – prie vargano stalo.

– Nei mėsytės, nei dešrytės,

   Tik raudonos vėliavytės!..

– Na, juk ponai gavo po šaldytą vištą.

– Gautumėm ir mes, jei vištų į Rusiją traukiniais nebebildintų.

– Prieš Naujuosius metus parduotuvėse kelias valandas buvo šampano, mandarinų, o prieš gegužę – tuščios lentynos. Kokia čia šventė?

Darius į vyrų drumzlinas šnekas nesivėlė. Prisibijojo. Įkiši liežuvį, paskui gailėsies. Juk kiekviename žmonių būryje yra saugumo ausis.

Bet šnekos netilo. Vyrams nusibodo laukti tų eitynių, jie vis kandžiau ir garsiau kalbėjo. Kam rinktis ir dvi valandas tuščiai stovėti?

– Tam, kad ponai, sulipę į tribūną, mus kaip savo draugus pasveikintų.

– Juk mes čia suvaryti! Man nereikia tos demonstracijos, man nerūpi tas pasaulinio proletariato solidarumas.

– Tai ko atėjai?

– Pabandyk neateiti. Taip ištrinks, kad nepamirši…

Pagaliau kažkur toli užgrojo dūdos ir gatvė sujudo. Dariaus viršininkai stojo į pavaldinių gretą, inžinieriai susirikiavo į kelias eiles, du samdyti vyrukai iškėlė virš galvų raudoną plakatą. Būrys dar gal pusvalandį patrypinėjo ir leidosi demonstruoti.

Ponai draugai kaip visada stovėjo prie miesto aikštės suręstoje, gėlėmis išdabintoje tribūnoje. Buvo pasipuošę, linksmi. Visų atlapuose raudonavo gvazdikų žiedai. Tai vienas, tai kitas ranka pamojuodamas sveikino demonstrantus.

– Tegyvuoja tarybinė inžinerija! – koloną, kurioje žygiavo ir Darius, pasveikino pats partijos miesto sekretorius.

– Valio! – atsiliepė viršininkų eilė ir dar keli vyrai.

Darius suprato: jų būrys demonstravo blankiai. Praėję tribūną, jie lengviau atsikvėpė. Prie sankryžos kolona iširo. Inžinieriai susirinko ant šaligatvio ir tarėsi, kaip baigti šventę. Dariaus skyrius, kaip jau buvo įpratęs, patraukė į aludę „Šnekutis“. Tačiau Darius prisiminė davęs pažadą Indrei. Vyrai visaip viliojo, bet jis pagundai alaus išgerti atsispyrė.

Įėjęs į mokyklos salę, atsistojo prie galinės sienos ir dairėsi. Mokiniai krykštavo, lalėjo, ūžė. Darius bandė įsivaizduoti, kaip Indrė su jais per pamokas susišneka. Netikėtai prieš akis išdygo jauna, graži moteris, matyt, Indrės draugė, ir pakvietė jį arčiau scenos. Pasodino antroje eilėje. Jis padėkojo. Netrukus pajuto, kaip į jį ėmė žvilgčioti ir kuždėtis mokytojos. Žmonos niekur nematė.

Pagaliau prieš akis scena atsivėrė. Salė aprimo. Mokyklos direktorius pagarbino Gegužės pirmąją ir pakvietė visus pasidžiaugti švente, pasilinksminti. Į sceną išėjo dailus kostiumuotas jaunuolis ir ėmė širdingai deklamuoti šventinį eilėraštį. Dariui patiko jo žodžiai, norėjo juos atsiminti.

Ir milijonai dirbančių,

Jau atsitiesę nuo kančių,

Vienybės simbolį – Gegužį

Į aikštes neš, į iškilmes, drauguži.

Ant rankų buitį jie paims

Ir juoksis jūrų vandenims

Kaip tos mergaitės, skaisčios, jaunos,

Kurios pasauly nieko neapgauna…

Paskui dainavo mokytojų ansamblis, šoko, grojo mokiniai, bet Dariui jie nerūpėjo, jis vis labiau laukė Indrės pasirodymo. Įsivaizdavo, kaip ji dabar jaudinasi. Norėjo būti šalia, nuraminti, padrąsinti, bet atsiminė Liną. Jis tikriausiai dabar Indrę drąsino.

Koncerto vedėja paskelbė jų duetą. Pirma paminėjo Liną, tik paskui Indrę. Mokykloje galėjo labiau ją pagerbti. Į sceną kartu išėjo, bet Indrė tuojau atsisėdo prie fortepijono, o Linas dar žengė kelis žingsnius į priekį. Ji atsivertė natas, nuleido ant kelių rankas, palaukė ir ūmai ėmė groti. Darius gerai atsiminė, kaip tie garsai skambėjo namie, bet dabar didelėje erdvėje jie suskambo kitaip – lyg tyliau, lyg prakilniau. Jis pabūgo, ar Indrė ištvers, nesuklys. Netrukus ir Linas pradėjo griežti – jo smuikas aidėjo aistringai, aiškiai, atrodė, išreiškė ir neramias griežiko nuotaikas: čia sielojosi, čia džiūgavo, čia širdo, čia vėl juokėsi. Vis drąsiau su smuiku kalbėjo ir Indrės fortepijonas – tai pataikavo, koketavo, tai šiaušėsi ir niršo. Linas kartkartėm pasisukdavo į Indrę, tarsi tik jai grieždavo. Indrė, lyg nedrįsdama atvirauti, žiūrėjo tik į natas.

Dariui atrodė, jog scenoje skamba griežikų širdžių melodija. Ne sykį ją girdėjo ir išgyveno namie, Pavėsyje, bet dabar širdys jausmus liejo viešai, visai mokyklai. Toks atvirumas Dariui atrodė gėdingas. Muzikantai pamiršo, kad salėje sėdi ir jis, Indrės vyras. Jis nenorėjo jų girdėti. Norėjo iš čia dingti, palikti toje scenoje vienus ir daugiau niekada nesutikti… Tačiau susitvardė. Lyg raupsuotasis tarp sveikų žmonių sėdėjo ir kantriai klausėsi jį žeidžiančios muzikos.

Pagaliau ta muzika baigėsi skambiais, šviesiais akordais. Linas žemai nusilenkė, paskui elegantišku rankos mostu pristatė publikai Indrę, tarytum pasakė: ji yra šio koncerto žiburys! Atsivedė ją prie rampos. Abu sykiu nusilenkė. Salė karštai plojo. Linas viena ranka apglėbė Indrės pečius. Tarsi ji būtų jo moteris! Indrė ištirpo – atsakė jam padėkos ir laimės šypsena. Taip – susiėmę už pirštų – juodu ir nuėjo už kulisų. Gražioji Indrės draugė, sėdėjusi pirmoje eilėje, atsigręžė į Darių ir tylomis tarsi kažko klausė. Jis nesumetė, ką jai atsakyti. Jam buvo gėda, tik dar nesuprato, ar dėl žmonos, ar dėl paties savęs. Buvo bešokąs ir bebėgąs iš salės, bet juk tik dar labiau būtų apsijuokęs. Koncertas dar nepasibaigė – į sceną rinkosi mokinių choras. Darius sėdėjo ir laukė, kol visa tai baigsis. Tačiau jau tikrai žinojo – jis privalo atkeršyti tam smuikininkui, turi sutrypti, sunaikinti. Linas turi dingti iš jo ir Indrės akių.

Tuojau po koncerto Darius iš mokyklos išėjo. Patraukė į „Šnekutį“. Aludėje draugai vyriškai Gegužės pirmąją tebešventė.

Darius, gerai įkaušęs, temstant ėjo namo.

Šį vakarą namai netraukė. Ką juose vienas veiks? Indrė ir Linas veikiausiai tebesišlaisto po miestą, švenčia savo koncertinį debiutą. dviese kokioje nors kavinėje sėdi ir burkuoja. Susiras naują kūrinį duetui. Vėl susitikinės jų svetainėje prie pianino ir draikysis… O gal jau iš kavinės išslinko į gatvę ir slampinėja suglaudę petelius, susiėmę už rankučių. Ieško kokio tamsesnio kampo, kokio šešėlio pasiglamžyti, pasimyluoti…

Darius kniostelėjo ir ėmė dairytis. Besąs vakaras – jau švietė miesto žiburiai, šventiškai papuošta alėja poromis, būreliais sliūkinėjo jauniškė~, džiaugėsi dyka valanda, pavasariu. Darius atsiminė, kaip šia alėja jis ir Indrė savaitgalio vakarais vaikštinėdavo. Dabar ji tamposi su tuo Pirmuoju Smuiku. Užtiks juos bečiulbančius, bepaikiojančius… Darius visur žvalgėsi, bet niekur jų nematė.

O gal Indrė jau namie? Sėdi svetainėje ir laukia jo. Ims aiškintis, teisintis, meluoti. O ką nauja pasakys? Juk jis viską matė.

Tik ar viską? Ką jis apie juos žino? Beveik nieko. Ką jie, likę vieni, veikia, apie ką šnekasi, apie ką svajoja? Ar jis kada nors tai sužinos? Ar tai įmanoma sužinoti?

Kaip jam dabar gyventi? Išsižadėti Indrės? Nė už ką! Šiomis dienomis vien apie ją galvojo. Jau iš to suvokė, kokia ji jam svarbi. Anksčiau niekada apie tai nesusimąstė. Šeimos vieškelis jam atrodė tiesus ir lygus, nesimatė jokios šalikelės, takelio. O ji ėmė ir išklydo. Slapčia. Lyg viena būtų gyvenusi.

Susigrąžins ją. Bet kokia kaina susigrąžins.

Rado Indrę namie. Ji sėdėjo svetainėje prie užverto pianino. Žvilgtelėjo į Darių, lyg paklausė, kiek šiandien išgėrė, ir vėl nudelbė akis. Atrodė liūdna, bet jis tuo netikėjo. Indrė nori savo kaltę suversti jam, o pati likti šventa. Neišdegs!

Atsisėdo prie stalo, žiūrėjo į ją ir laukė. Tyla tapo sopi. Indrė neištvėrė:

– Kodėl šiandien mane palikai?

– Pasijutau nereikalingas, – pats nustebo taip atvirai prisipažinęs.

– Kas čia tau pasivaideno?

– Mokykloje visi matėm: Linas dabar yra tavo brangiausiasis.

– Nesvaičiok!

– Po koncerto vos nesibučiavot.

– Padėkojau jam. Juk jis atvedė mane į sceną.

– Atrodėt bjauriai.

– Gal tau vienam.

– O aš jau nurašytas? Man gali ir širdį apdergti?

– Nenusišnekėk, Dariau. Po programos visur tavęs ieškojau. Norėjau išgirsti tavo nuomonę apie mūsų grojimą.

– Kam tau mano pagyros? Ar salės plojimų neužteko?

– Aš grojau ir tau. Taip ilgai ruošiausi, o tu paklausei~ ir pabėgai. Tavo žodžio labiausiai laukiau.

– Juk aš tamsuolis. Dabar turi tų dalykų išminčių. Galiu lažintis, kad labai tave išgyrė.

– Kas man jo pagyros? Man reikia tavo žodžio.

– O man rūpi, ką jūs veikėt. Juk sėdėjot kokioj knaipėj ir burkavot?

Indrė neatsiliepė. Matyt, svarstė: prisipažinti ar nuslėpti. Jis džiaugėsi ją pričiupęs. Laukė jos atgailos. Indrė iš tiesų kaltai pažvelgė į Darių ir prisipažino:

– Buvom užsukę į „Svajonę“. Paplepėjom, išgėrėm kavos.

– Ir konjako.

– Ar tai svarbiausia? Man visą laiką trūko tavęs. Trise būtume žmoniškai pašventę.

– Aš norėčiau švęsti tik su tavim.

– Tai švęskim! – viltingai ištarė Indrė.

Bet Darius neskubėjo. Jis tikėjosi daugiau.

– Tu šiandien jau pašventei su Linu. Gal tai paskutinis jūsų balius? Gal jau atsisveikinot?

Indrė ilgai neatsiliepė.

Jis suprato, kad per anksti apsidžiaugė. Jai, matyt, jau per sunku išsiskirti su tuo smuikininku.

– Dariau, aš noriu koncertuoti, – ji tyliai pasakė, lyg suaimanavo.

Dabar jis nutilo. Pajuto, kad turi būti atsargus, kad gali vienu žodžiu nukirsti, atrodo, dar gyvą meilės ryšį. Privalo susivaldyti. Tarė:

– Koncertuok. Tik kam tau tas Linas?

Ji puolė aistringai aiškinti:

– Aš viena negaliu. Taip ilgai negrojau. Man reikalingas toks mokytojas. Jis greitai pamato, ko man trūksta, kuo gali padėti. Su juo aš greičiau viską išmokstu. Jis supranta muziką, žino jos paslaptis. Daug ką man paaiškina…

– Ar tik muziką? – paklausė Darius.

– O ką dar? – nustebo ji, bet tuojau suprato jo ironiją. Supyko ar tik apsimetė: – Tu ėmei mane įtarinėti. Ar mudu jau nebepasitikime vienas kitu?

– Pasitikėjome, kol nepažinojome to Pirmojo Smuiko.

– Kas tau dabar rūpi: Linas ar aš?

– Tik tu!

– Bet aš tebesu tavo, Dariau!

– Tai atsisveikink su Linu.

– Tu nebetiki manim.

Ji sakė tiesą. Darius prisiminė žmoną ir Liną mokyklos scenoje, jų juokus ir šnabždesius prie pianino svetainėje… Kaip jis gali ja pasikliauti?

Indrė vėl ėmė teisintis ir prašyti:

– Susitarėme rengti mano solinį koncertą. Linas ieškos natų, paskui mokysimės. Kaip aš dabar galiu jam atsakyti? Ką jis apie mus pagalvos?

Juodu dar ilgai šnekėjosi. Tai garsiau, tai tyliau. Darius suprato: jie vieni šito mazgo jau nebeatriš.

Dabar suko galvą, kaip su tuo Linu susidoroti. Vis vaidenosi jo, stovinčio šalia Indrės, vaizdiniai – tai svetainėje, tai mokykloje, tai gatvėje. Linas atrodė vylingas ir suktas. Dėjosi esąs romus geradarys, bet slapčia meilinosi Indrei, brovėsi į jos širdį. Surado jautrią, gležną paukštelę ir puolė lyg vanagas. Dariaus akyse „šventuolis” džiaugėsi Indrės padėka, o juk šio to daugiau laukė. Ir sulauks, jeigu negaus per nagus. Turi būti nubaustas ir atstumtas. Bet kaip tai padaryti?

Kai įsijautė į tas Indrės ir Lino meiles, kentėjo ir niršo. Norėjo, kad ir Linas kentėtų. Žadėjo jam įžūliai atsilyginti. Kažkodėl tai turėtų atsitikti naktį. Patykos ir užpuls jį, grįžtantį po koncerto namo. Pasitiks kur nors tamsoje po krūmais ar medžiais ir išklos viską į akis: ko lendi prie svetimos žmonos, kam ardai šeimą? Ir smogs! Jau regėjo, kaip tas krinta aukštielninkas, skrybėlė švyst į vieną, smuikas į kitą pusę, paltas išsklidęs, juodi plaukai drykso ant šaligatvio, veidas baltas kaip popierius. O Darius spardo jam šonus: še tau, še tau! Linas raitosi, dejuoja, prašo liautis. Bet Darius džiaugiasi, kad priveikė jį – paniekino ir privertė kentėti. Mintyse ne sykį pasimėgaudamas keršijo Linui vis kitaip, vis žiauriau.

Nors suprato, kad tai – tik svajonė. Niekada gyvenime nebuvo mušęsis. Atsimena, jo klasėje buvo peštukų, jie šeštadieniais eidavo į senamiestį kautis su kitos mokyklos mušeikomis. Šnekindavo eiti ir jį, bet jis visaip išsisukinėdavo, tai galiausiai išvadino jį bailiu ir paliko ramybėje.

Ir dabar neišdrįstų peštis. Bijotų apsijuokti. Linas gyvena senamiesty, ten visada yra naktinėjančių žmonių, jų akyse nepradėsi muštis. Susirinks, apstos, pašauks miliciją… Juk neimsi aiškintis, kad mušeisi dėl žmonos. Užuot atkeršijęs, pats įkliūsi.

Dar abejojo, ar įveiktų, ar pargriautų Liną. Buvo už jį smulkesnis, menkesnis. Na nebent pagėdintų, iškeiktų, ir viskas. Jei ranką prieš jį pakeltų, veikiau pats gautų į kaulus. Turi ieškoti, rasti, kas jam padėtų.

Buvo sugalvojęs jį apvaginti. Slapčia nuo Indrės padovanos jam brangų naują stalinį laikrodį ir tuojau praneš milicijai, kad Linas jį pavogė. Kaip įrodymą pateiks parduotuvės kvitą, garantinį taloną. Tardytojams dar papasakos, jog jau anksčiau įtarė, kad tas griežikas vagiliauja, – patars parinkti jo bute brangesnių daiktų ir pakviesti apvogtus žmones atpažinti. Suniekintų tą smuikininką prieš visą miestą. Juk atsirastų keli godūs melagiai, panūdę gauti svetimų niekelių. Jau įsivaizdavo Lino teismą: kaltinamasis nustebęs ginasi, Darius iš jo šaiposi, vadina jį vagimi. Rodo savo laikrodį, pasakoja pirkęs jį sutuoktuvių penkmečiui paminėti ir po vienos Lino ir Indrės repeticijos jo pasigedęs.

Pagalvojęs apie Indrę nustėro: o jeigu ji ateis į Lino teismą? Kaipmat supras Dariaus klastą. Puls aiškinti visiems jo apgavystę, ims ginti savo mokytoją. Smuikininko byla žlugs, žiūrovai atsisuks į Darių, teisėjai pradės iš naujo teirautis apie tą jo laikrodį – tuomet jau Linas juoksis. Ne, tas kelias per daug slidus.

Tada atsiminė įstaigą, kuri viską daro tyliau. Saugumas! Beveik nieko apie jį nežinojo, bet jautė, kad jis yra. Kai skyriuje ar rūkomajame vyrai suriesdavo kokį anekdotą apie Brežnevą ar žydus ir užsikvatodavo, jis tuoj prisimindavo saugumą ir nutildavo. Spėjo, kad ir tarp bendradarbių yra saugumietis, juk jų visur yra. Kartais pas direktorių ateidavo toks pagyvenęs žmogus panešiotu pilku švarku, vyrai sakydavo, kad tai saugumietis Veiliulis. Matyt, kažkas jį pažinojo, gal su juo susitikinėjo. Darius džiaugėsi, jog kol kas saugumui niekuo neprasikalto ir dabar jam ta įstaiga gali padėti.

Linas bus gardus kąsnelis saugumiečiams. Besisvečiuodamas jų svetainėje tiek prišnekėjo, kad belangėj kelerius metus gali tekti sėdėti. Smetoniškosios Lietuvos patriotas ir tarybų valdžios priešas. Laisvės apaštalas. Brazdžionio garbintojas. Matyt, susirašinėja su emigrantais, gauna jų laiškų ir knygų. Saugumiečiai turės darbo ir naudos.

Bet neskubėjo ten bėgti. Kažkas lyg trukdė. Kirbėjo abejonė, ar įskundęs liks teisus. Na, Indrė bus apginta, išsaugota. Bet ar Lino „uždarbis” bus pelnytas? Juk turės palikti orkestrą, padėti smuiką. Baltoms rankutėms, laibiems piršteliams teks imtis kastuvo ar pjūklo. Ir dar liežuvį Linas turės prikąsti. Ten nebegalės sakyti pamokslų apie Lietuvą ir laisvę. Gal persigalvos, apsiramins ir sugrįžęs atrodys kaip visi.

Bet ar Darius neliks kaltas prieš smuikininką? Saugumo bausmė jam atrodė sunki, tai – ne koks nors sumušimas. Bet juk jis Lino kalčių neprasimano. Ko maestro ieškojo, tą ir gaus. Kodėl dabar suka šnekas apie tą Lietuvą? Na, kadaise buvo tokia kunigaikštystė, buvo Smetonos laikai, bet pražuvo ir negrįš. Matyt, esam per silpni patys šalį valdyti, tai tegu valdo kiti. Dabar gyvenam be rūpesčių, rusai grąžino mums Vilnių ir Klaipėdą, už jų pinigus tiesiam kelius, statom miestus, leidžiam į mokslą vaikus, tai ko dejuoti? Kam drumsti vandenį, kiršinti žmones ir tautas, svajoti apie ypatingą laisvę? Ar negana tos laisvės?

Ne, Darius ramia širdim įduos Liną saugumui.

Tik reikia pasirūpinti, kad Indrė nesužinotų. Ši imtų gailėtis Lino ir kaltinti Darių, kam įskundė jos geradarį. Kaip jis išsiteisintų? Jeigu smuikininkui svetimavimą prikištų, ji Darių užjuoktų. Sakytų, saugumas nesaugo žmonų nuo prielipų. Saugumui rūpi politika. Taigi reiktų su Indre papolitikuoti. Gal ir jų pažiūros jau išsiskyrė? Gal ir jos galvą Linas jau pribarstė savo kruopų? Gal jau ir jai rūpi Lietuvos laisvė?

Bet kodėl jis Indrės bijo? Iš kur ji sužinos apie jo skundą? Saugumas neplepa. Tykiai suvysto kaltininką ir – ramu. Atsiminė pasakojimus apie pokarį: žmonės naktimis dingdavo ir tik po gerų metų atsiųsdavo žinutę iš lagerio.

Taip atsitiks ir Linui.

Nors saugume niekada nebuvo, bet kur tas namas – žinojo. Visi žinojo, daugelis jį vadino Joseline. Seniau jame buvo žydo Joselio karčema, erdviuose rūsiuose jis laikė vyno ir alaus statines. Tie rūsiai labai patiko enkavėdistams, po karo jie čia kalino ir tardė suimtinius. Žmonės baimingai praeidavo pro šį namą. Vėliau Joselinėj įsitaisė saugumiečiai.

Vieną dieną Darius atsiprašė iš darbo ir nuėjo į tą pilką, niaurų namą. Tamsiame koridoriuje jį pasitiko jaunas milicininkas ir paklausė, ko čia ieško. Darius sutriko, nežinojo, kaip pavadinti savo reikalą. Padvejojęs atvirai prisipažino:

– Noriu pasikalbėti apie vieną žmogų.

– Skundikas, reiškia, – netikėtai įžeidžiai milicininkas tarė ir dūrė pirštu į kažkokį sąrašą, padėtą ant stalelio. – Užkopkit į antrą aukštą ir susiraskit septintą kabinetą.

Darius nurijo milicininko užgaulę ir nuėjo ieškoti to kabineto. Pravėręs duris, nustėro: už plataus stalo sėdėjo Veiliulis. Tylomis jau traukėsi atgalios, bet saugumietis sustabdė:

– Ko taip baiminatės? Drąsiau! Užeikit.

– Laba diena, – pasisveikino Darius.

– Labas. Prašom arčiau. Prisėsk, – Veiliulis parodė į kėdę prie stalo.

Kalbėjo tarsi koks direktorius, bet jau lyg ir draugas. Darius atsisėdo, tik vis dar nesumetė, kaip šneką pradėti. Gerai žinojo, ko atėjo, bet nerado tinkamų žodžių. Saugumietis paklausė:

– Kokie rūpesčiai?

– Vienas žmogus… knisa tarybų valdžią.

– Kas toks? – pašoko Veiliulis.

– Orkestro smuikininkas Linas.

– Pavardė?

– Žinau tik vardą.

– Menka pažintis, – lyg nusiminė. – Kaip sužinojai jo mintį? Gal sapnavai?

– Lankosi mūsų namuose.

– Ką atėjęs veikia?

– Moko mano žmoną skambinti fortepijonu.

– Ar tik fortepijonu? – nusišaipė saugumietis.

Darius patylėjo. Jis suprato ir kentė Veiliulio juokelius. Derėjo pakilti ir išeiti, bet jis tebesėdėjo – buvo apsisprendęs sutvarkyti tą murziną reikalą. Jis atnešė prekę ir laukė pirklio įvertinimo.

Saugumietis aprimo. Pasidėjo ant stalo kelis balto popieriaus lapus, išsitraukė iš užančio parkerį ir paklausė:

– Tai ko tas smuikininkas nori iš tarybų valdžios?

– Laisvės.

– Kokios laisvės? Juk jis nėra kalinys.

– Jis nori laisvės tautai.

– Ar jo tauta nėra laisva?

– Jam atrodo, kad Lietuva pavergta.

Saugumietis ėmė kažką rašyti į savo lapus. Dabar jis šnekėjosi su Dariumi taip, tartum būtų seni pažįstami ar draugai.

– Tą pavergėją mes galim atspėti, ar ne?

– Maskva!

– Sena daina. O kuo ta Maskva jam neįtinka?

– Ji smaugia Lietuvos žmones, klastoja Lietuvos istoriją, vadina rusus lietuvių draugais, o juk jie amžini priešai. Maskva dusina lietuvių meną…

Veiliulis lėtai rašė, paskui vėl paklausė:

– Tai ką tiems lietuviams veikti?

– Jie turi siekti laisvės. nepamiršti savo didvyrių, ypač partizanų. Skaityti savo poetus.

– Kokius?

– Brazdžionį. Ir mums atnešė jo knygų. Liepė nurašinėti ir platinti.

– Geras diegas! Ar nekvietė į kokį suėjimą pasišnekėti apie tą Lietuvos laisvę?

– Kvietė.

– Kur?

– Mudu su žmona neketinom eiti, tai praleidom pro ausis.

Pamelavo, kad atrodytų patikimesnis, bet paskui išsigando. Saugumiečiui jo atsakas nepatiko:

– Negerai. Reikėjo nueiti. Gal būtum kokią paskaitą išgirdęs. Būtum su smuikininko draugais susipažinęs. Jeigu vėl pakvies, nueik. Paskui mums papasakosi.

Veiliulis dar kažką užrašė ir padėjo parkerį ant lapo. Darius suprato, kad saugumui jo žodžių jau gana. Linas kalės kelerius metus. Norėjo tai išgirsti iš paties saugumiečio. Tas atsilošė į aukštą kėdės atkaltę lyg užbaigęs didelį darbą. Bet prašneko ne apie tai, kas Dariui rūpėjo. Ėmė tartum guostis:

– Atrodo, kad dabar visiems per mažai tos laisvės. Pagyvenę žmonės vis atsimena Smetonos laikus, lyg tada būtų buvę laisvesni. Jau užmiršo, kad prezidentas ir žmones šaudė, ir koncentracijos stovyklas laikė, ir be seimo Lietuvą valdė, ir karinę cenzūrą įvedė. Dabar juk nieko panašaus nebėr. Iš Rusijos visko glėbiais gaunam, tik darbuokis sveikas Lietuvai ir tarybų sąjungai. Ir jauskis laisvas. Ar tu nesi laisvas? – staiga paklausė Dariaus.

– Manau, kad esu, – sutrikęs atsakė.

– Štai! – apsidžiaugė saugumietis. – Visi turi taip galvoti. Ir dirbti savo darbą. Nes dirbdamas geriausiai supranti, kas yra laisvė, kiek tu esi laisvas. pasirodo, tos laisvės nedaug. Visi ateinam į darbą ir dirbam tai, kas mums liepta… Juk ir tas tavo Linas scenoje čirpina tik tai, kas natose parašyta. Čia jis neieško laisvės, džiaugiasi, kad darbą turi. Žmonėms reikia prievartos. Tik prievarta suteikia laisvės. Kuo daugiau prievartos, tuo daugiau laisvės. Laisvė be prievartos – iškrikimas, prapultis. Prisimink keturiasdešimt pirmuosius – lietuviai, tik valandą pasijutę laisvais, iššaudė žydus.

– Bet juk vokiečiai… – bandė prieštarauti Darius, tačiau saugumietis neleido.

– Vokiečiai jų nekvietė. Jie patys atėjo. Duok tam tavo Linui laisvę ir jis ims šaudyti – na į mus, paskui į rusus, lenkus.

Darius tuo netikėjo, bet neprieštaravo. Iš Veiliulio žodžių suprato, kad dabar Linas jau neišsisuks. Paragaus kalėjimo košės.

Veiliulis ūmai atitoko, ėmė atsiprašinėti, kad užsiplepėjo. Paklausė Dariaus pavardės, kur dirba.

– Norėčiau likti anonimas, – paprašė Darius.

– Reikėjo atsiųsti anoniminį laišką. Bet mes ir rašytojus surandam. Dabar teisme būsi liudytojas.

– Teisme aš neliudysiu, – išsigando Darius.

– Matai, tiesai reikia šalininkų. Juk tiesą liudyti yra garbinga.

– Ne visiems tai atrodys tiesa, – bandė išsisukti Darius.

– Taip, tiesa ne visi tiki. Visada atsiranda netikėlių. juk mes jų nebijom?

Veiliulis šypsojosi ir laukė jo žodžio. Darius nesumetė, ką atsakyti. Saugumiečio šypsena jį glumino. Jautėsi sugautas ir pažemintas. Bandė priešintis:

– O jeigu aš neateičiau į teismą?

– Teismas palauktų, jis niekur neskuba. Į mūsų teismą ateina visi. Nuo jo niekur nepasislėpsi. Ir pats suprasi, kad su mumis geriau nesipykti. O gal tu esi Lino draugas? Gal jūs abu knisot tarybų valdžią, tik dabar ėmėt ir susiniovėt?

Saugumietis liovėsi šypsotis. Kietu balsu paklausė:

– Pavardė? Tarnyba?

Darius pasakė ir ant saugumiečio lapų pasirašė.

Iš Joselinės išėjo prislėgtas. Tikėjosi lengviau tą mazgą atmegzti, bet pats liko dar didesniu mazgu pririštas. Turės tai iškęsti. Užtat Liną įsūdė. Saugumas tam smuikininkui įkrės. Jis daugiau nelandžios po dorus namus, nevilios svetimų žmonų.