Laurynas Katkus. Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)

2021 m. Nr. 5–6

Apysakos fragmentas

Kada gali pasakyti, kad palikai savo butą, aplinką, rutiną? Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? – Kai dešiniau praslinko balta Vievio cerkvės varpinė (ir kai prisiminei, kad tavo draugas Alius „varpine“ vadina alaus bokalą prieš stipresnius gėrimus)? Kai šokinėjantis nuo kelio ir atgal į kelią žvilgsnis aptiko neaiškios paskirties pastatą banguotomis belangėmis sienomis ir bokštu su siauromis angomis lyg šaudymui? Kai nepasukai nei į „Urmą“, nei į „Hyper“, nei „Megą“, nei į Marijampolę? Kai papietavai vienoje iš kavinaičių palei Kryžkalnį, tarkim, toje, kuri garsėja spurgomis, arba toje, kuri koldūnais? Ne, visa tai dar žinomi, įprasti dalykai, tiesiog erdvėje išsiplėtusi rutina.

Apie pasikeitimą galima kalbėti tik tada, kai kalbėti nebelabai norisi: kai nustatytose radijo stotyse šnypštimas ima gožti muziką, o už dar vienos kalvos transliacija apskritai nutrūksta ir tu išjungi imtuvą. Kai pajunti nuovargį, kelionės nuovargį.

Autostrada leidžiasi žemyn, daro nestaigų, platų vingį. Mašinos, viena prie kitos, nelyginant paukščių būrys. Sunkvežimio kormoranas, vienatūrių gervės ir lengvųjų strazdai: darnus mūsų pulkelis įšvilpia į mišką, ar ne čia ta vieta, kur keičiasi klimatas – iš jūrinio-žemyninio į grynąjį jūrinį? Esi ne kartą patyręs: jeigu čia priekinį stiklą subombarduoja lašai, vadinasi, lis iki kelio pabaigos, o jeigu debesys prasisklaido, giedra bus ir tenai.

Bet dabar kelionės tikslas tėra abstrakcija, užgožta pro juslių vartus garmančių dirgiklių – eismo situacijos, ženklų, pakelės vaizdų; padaryk tą fūrą, galiniame veidrodyje stebėdamas, kaip mašinų pulkelis keičia pavidalą, ištįsta, suyra, už tos fūros dar viena fūra, uzbekiški numeriai, retas paukštis, bet dabar reikia grįžti į pirmą juostą, nes iš horizonto staiga materializavęsis limuzinas spaudžia, pakibęs ant užpakalio blizgina ilgosiomis – grįžti neskubant, vos sukčiojant vairą, kiek galima ilgiau tarp ratų leidžiant skiriamąją liniją, kad anas pasinervintų, negalėdamas šauti pirmyn į išsvajotą dominavimą, į baudos taškus, į skulptūrą prestižinėje kapinių vietoje.

Kadaise vairavimas buvo fizinis darbas – su rankena užvedinėti variklį, įsiręžus sukioti vairą, įkalinėti pavaras. Dabar užtenka bakstelti mygtuką, pajudinti svirtelę; turint autopilotą, netgi gazo spaust nebereikia. Bet protiniu jo taip pat nepavadinsi; turbūt teisingiausia būtų sakyti, kad tai refleksų darbas. Todėl pavargimas pirmiausia pasireiškia sulėtėjusia reakcija, apsunkusiomis akimis, nugaros ir kaklo sąstingiu; tarsi būtų užsikimšę nervai, kuriais signalai pasiekia smegenis ir gavę komandą keliauja atgal.

Šįkart nuovargis eina stiprus. Oras priešakyje ima lietis, pleventi lyg virš ugnies, kažkas pasivaidena ir lygioj vietoj vos nededi ant stabdžių. Pasvarstai, ar nevertėtų dar kartą sustoti. Nieko nepadarysi, kai esi miegojęs tik 2 x 2,5–3 valandas, tokia pusiausnūda, kai miegi, bet negalutinai, nes galvoje tebeslankioja kelios įkyrios mintys.

Tada, naktį, pirmas dalykas, kurį įsisąmoninai, buvo užuolaidos, storos miegamojo užuolaidos. Juodas stačiakampis paryškėjusiais kraštais – tik paryškėjusiais, šviečiančiais nepavadintum. Tada supratai antrą dalyką – kad tamsa traukiasi. Traukiasi tamsa, kuri turi visokių trūkumų, bet turi ir vieną didžiulį privalumą: ji paslepia laiką. Nes pabalę apribai nebepradings, o tik stiprės, plėsis, užims visą plotą, skelbdami, jog artėja diena su savo pribumbasais.

Lauke pasigirdo bildesys. Tuk tuk, tuk tuk. – Traukinys. Taip. Dieną jo nesigirdi, vakare irgi. Tiktai paryčiais, pačią tyliausią valandą: jei, aišku, tuo metu nemiegi. Prisiminei – važiuojat į pajūrį, močiutė iš laikraščio išvynioja kietai virtą kiaušinį, muša į staliuką, lupa, triaukšintis garsas – o paryčiais kažkurioje stotyje pažadina skardus garsiakalbis, lietuviškai ir rusiškai pranešantis apie ant tokio tai perono tokio kelio atvykusį tarpmiestinį traukinį.

Atsikėlei, nušlepsėjai iki svetainės spintos, kurioje laikai gėrimus, atidarei dureles, pastovėjai ir vėl uždarei. Nėjai į cerkvę, nors žinojai, kad tai reiškia, jog iki kėlimo likusias valandas tave užgrius neišmatuojamas kiekis laiko, laikas materialiausiu įmanomu pavidalu, suiręs į smulkias daleles, kurios savavališkai subyra į dar smulkesnes, sūkuriuojančias visur: priešais, po kojomis, aukštai virš galvos.

Kas atsitiko? Kas išderino mechanizmą, kuris turėtų veikti automatiškai: dieną kūnas juda, protas būdrauja, kol abu labu pavargsta ir atėjus vakarui užmiega? Kodėl anksčiau nei žadintuvas supypsi nerimas?

Yra visokių reikalų. Verti knygą apie vokiečių povandeninius laivus Antrajame pasauliniame. Vertimas užstrigo, eilėje laukia kiti. Į detales nesiplėskim. Bjauriai skauda kelėnus – sakai „kelėnus“, nes turi tarybinę mokslo populiarinimo knygelę pavadinimu „Jei skauda kelėnus“. Ją dvidešimtkelintojo gimtadienio proga, užrašęs – „Solenizantui, kuris pasens ir kuriam skaudės kelėnus“, padovanojo pažįstamas.

Pasirodo, trešinio humoro mėgėjas buvo pranašas: kažkas jiems pasidarė, ir jau kuris laikas ėjimą ar sėdimąsi lydi bjaurus diegimas. Pamiršti kelėnus pavyksta tik atsigulus; užtat iš ryto, kai reikia lipt iš lovos, jie primena apie save, ir kaip reikiant.

Bet ką tu čia girgždi, nendrele. Jau baigei ar dar turi nusiskundimų? Va taip pavardijus ir pasimato, kokio rimtumo tavo bėdos. Kokios tai palyginus smulkmenos.

Ne, apskritai tau einasi neblogai.

(Ir vėl apima apmaudas – dėl to, kad tokie niekai gadina gyvenimą.)

Einasi: gal čia šuo pakastas? Jei kas nors einasi, vadinasi, tai turi ir pabaigą. Ir ji gali nutikti bet kuriuo metu. Jeigu nežinai, kada ji ateis, turi būti visada pasiruošęs. Ramiausia valanda – pavojingiausia valanda. Pats nevisiškai supranti šitą logiką, bet verčiau nesileisti į svarstymus, kad neįsisuktų sūkurys.

Didžiausia bėda, ko gero, yra pati nemiga. Ji grąžina, ką dieną pamiršai ar nustūmei šalin, ji viską iškreipia, musę paverčia drambliu, bet su musės kojom. Kodėl, einant į parduotuvę, klevai girgždėjo tarsi kelėnų sąnariai? Kodėl Alius neišverčia knygos apie povandeninius laivus? Kodėl pasaulis daugiau nieko nedaro, tiktai kenkia?

Nemigos neįveiksi jokiomis pastangomis. Ji praeitų tik nieko nedarant, tik išjungus valią; bet kaip ją išjungti, jei nuolat galvoji: noriu užmigti, noriu užmigti, kodėl neužmiegu? Štai mintys nuklydo į šalį, prisiminei kažką malonaus, pradėjai matyti gražius vaizdus ir tave pradėjo semti atsipalaidavimas; sąmonė ėmė siaurėti, trauktis į tašką nelyginant lempinis televizorius, jau beveik sutapo su savim… tik bac! – sąmokslą nutraukia breaking news: žinia, kad tu nemiegi, kad nori, bet negali užmigti.

Tada išsigąsti, kad nebeužmigsi ne tik dabar, bet jau niekad. Net ir po mirties.

Žinia, galima patraukti avarinį stabdį. Tačiau anksčiau ar vėliau tai atsisuka antru galu, turi susimokėti ir pripažinti, kad nemiga gavo, kas priklauso. Prabudus po migdomųjų, savijauta buvo šlykštesnė nei vemiant; galvoj netilpo, kad tokių būsenų išvis esama pasaulyje. Todėl, nepaisant nieko, manai, kad pasielgei teisingai, kai betarpiškoje praeityje, nutolusioje nuo dabarties jau per kelis šimtus kilometrų, atsilaikei prieš pagundą ir uždarei cerkvės duris.

Bet ar spausdamas vairą, raivydamasis ir į šalis sukiodamas galvą, kad pažvalėtum, ar lėkdamas į rūškana marška be prošvaisčių užtrauktą dangų – vadinasi, toks neišraiškingas jis bus ir tenai – tiki, kad melancholija išsisklaidys? Ar tiki, kad kurortas tave išgydys? Kad padės senovinė priemonė, kurią kai kurie vadina oro, kai kurie – smėlio pilių statymu?

Kitoje kelio pusėje – sustojęs eismas, kamštis. Avarija. Viena lengvoji, pametusi buferį, stovi skersa, kita užlėkė ant skiriamosios juostos žolės. Mūsų vairuotojas vis dar nepripranta, kad ilgojo savaitgalio pabaigoj ne jis vienas grįžta į didmiesčius, vis dar, atsidūręs autostradoje, paspaudžia gazą iki dugno… Bet šįkart, atrodo, nieko rimto, jau atvykus ir policija, vienas pareigūnas šnekasi su įvykio dalyviais bedžiaugsmiais veidais, kitas matuoja pėdsakus. Ot nepasisekė, apgaili pasibučiavusius ir kitus, priverstus stoti, mirksint avarinėmis šviesomis, ir laukti, tuo tarpu kai tavo pusėje tįsta plynas asfaltas; pasirodo, kai kada ir tuštuma yra gėris. Periferiniu žvilgsniu užkabini spūsties gale staigiai stabdančią fūrą, iš jos ratų parūkstantį juodų dūmų kamuolį, ir nors iki tavęs neatsklinda joks garsas, susirauki ir siulpteli lūpomis.

 

O štai, pagaliau tasai viadukas, ta daugiaaukštė inžinerijos šventovė! Analogų neturintis šalies kelininkų pasiekimas! Tikra amerikietiška didybė!!

– Biškį pergazavai su šauktukais. Kas jau čia tokio ypatingo…

– Pasiteisinimui gali pasakyti tik tiek: tau pasirodė, jog kelias pametė pabaigą. Ir ne bet koks, o visų kelių kelias A1. Galva, nuo kurios pradėjai, buvo, nugarkaulis, ir dar koks, yra, o uodega dingo. Bajeris žinomas, bet kas iš to. Nors spidometras rodo tą patį skaičių, mašina juda lėčiau, lyg jai galiotų jau tik reliatyvumo dėsniai. Asfaltas, atitvaros, kilometrai – vangūs ir leisgyviai.

Laukai aplinkui irgi nuščiuvę. Niekur nė kalvelės, nė daubos, prasieita kaip su gulsčiuku. Ne juokas šitaip viską išploti, nulyginti! O kas, jeigu kažkurioje vietoje nuėmė per daug? Kas, jei ten atsiras įtrūkimas ir kraštas perlūš? Ar namai ir mašinos ims čiuožti link vandens? – Leistis žemyn kaip vienintelis dabar judantis daiktas – degalų bako rodyklė? Ji tiesiog krenta, nesustodama, tai pavojinga, baisu!

Ta Minsko Neminsko upė. Ta berazumė nemiga.

Viadukas! Tuojau kaip amerikietiškuose kalniukuose užlėksi į kažkurį jo aukštą – tikėkimės, kad tai viršutinis, virš kurio tik dangus – ir pusiausvyros taške išvysi uosto kranus ir kaminus (tiesą sakant, labiau nujausi, nei išvysi). O paskui – ūūūū nuo kalniuko atgalios.

Ir būtent čia, šitam gelžbetonio kaspine, pirmą kartą pajunti tai, kas išvaiko pamėkles, kas nepaleidžia ir lydi stiprėdamas: kad tu artiniesi ir prie tavęs artėja kitas, svetimas gaivalas. Per savo išsitęsusį gyvenimą matei nemažai vandenų ir jūrų, bet niekur kitur nesi patyręs tokios susitikimo paslapties. Pirmiausia ji apsireiškia per aplinkui, traukiantis ir dingstant įprastiniams dalykams. Mažėja žalios spalvos ir mažėja juodos, mažėja žydėjimo ir vešėjimo, riebalų ir puvimo, mažėja vabzdžių ant stiklo ir kvapų. Nupūtė vėjas? Bet jis pūtė ir anksčiau. Čia jis, regis, kaip tik silpnesnis. Galų gale ir negalėtum išvardyti, kas, kur, kaip pasikeitė. Ir nereikia – gana, kad kažkas vyksta, ir vyksta ne be priežasties; kad po dingimo seks naujas etapas, iškils nauja aplinka, kuri nebeerzins dirgikliais, nekankins perštėjimu ir čiauduliu, leis alergikui atsikvėpti pilnais plaučiais ir švaria galva.

Tada topteli: anas krašto lygumas – tai jo būdas atiduoti pagarbą jūrai, jo horizontalus ramiai.

 

Judi, judi. Nepastebėjai, kaip tave apsupo autobusai, keleiviniai mikrobai, furgonai su reklaminiais užrašais ant šonų. Tarsi paukščiai salą, jie rodo, kad netoliese yra miestas, per kurio šoną tuoj brūkštelsi.

Sąstingis pralaužtas, galas atsirado, jis artėja, esi judesy. Ką ten, apeigose. Kiekvienas veiksmas tampa ritualo dalimi: štai sustojęs prie būdelės iš kasininkės nusiperki bilietą, ir šlagbaumas pakyla į viršų; štai automobilio ratai darda per rantuotą kelto tiltelį; štai lauki, kol mašinų nutūptas keltas lengvai susiūbuos, pranešdamas, kad atsišvartavo nuo prieplaukos ir mašina kartu su joje tūnančiu tavim prarado tvirtą pagrindą.

Žinai, kad persikelti netruksit, bet vis tiek išlendi pasižvalgyti. Vienas prie kito prisispaudę momentiniai kaimynai, vietiniai ir užsienietiški numeriai… Šalia tavo mašinos blizga solidūs „Volvo“ kampai. Ant stogo – pora dviračių ir bagažinės geldelė; prie vairo sėdinčio vyro sportiniai marškinėliai žali, ties širdim – raudonas Vytis. Keleivio sėdynėje sėdi moteris tokiais pat marškinėliais, šviesius plaukus pakaušyje suėmusi į uodegą. Nors diena apsiniaukusi, abu su saulės akiniais, kuriuose mirga visi žydros atspalviai.

Prasilenkiam su kitu keltu, ūžiančiu ir keliančiu bangas; jo tilteliai panašūs į bukas nosis. Keltas – padaras, kuris turi du priekius arba du galus; du veidus arba dvi subines. Vienu metu atsigręžęs į priekį ir į praeitį; visą laiką tarp. Šmėsteli kažkas iš viduramžių tapybos, bet tą permuša klykimas kirų, palei keltą žaidžiančių su vėju, leidžiančių juos iškelti ir neriančių žemyn, iki bangų keterų. Lyg paragintas, apsidairai aplinkui ir pamatai geležinkelio atšakoje rymančius baltarusiško kalio vagonus, vieną ant kito lyg degtukų dėžutes sukrautus konteinerius. Užrašą „Lėta eiga“ ant doko ir didelį laivą prie keleivinio terminalo. Galiausiai apsistoji ties pirmuoju tenai pavidalu – šviesia nerijos linija, palei marias vienodu ritmu atsikartojančiomis įlankomis. Tai salės, menės, kviečiančios: užeik ir taisykis.

Vaikystėj kai persikeldavom keltu, galvodavom, kad atsidūrėm kitam žemyne, Australijoje. Čia ne tavo, Aliaus pasakojimas, ir vidinėj ausy pasigirsta jo balsas – grebluojantis, nerangiai ir mielai „r“ tariantis balsas.

Terra Australis, iš tikrųjų. Ten laukia kitokia žemė, skurdžios kerpės ir mikrono storumo smilgos, prie žemės prisispaudusios Kuverto kalnapušės retais spygliais – negausiais, bet gajais, žaliais, bet kažkaip pirmykščiai žaliais. Ten laukia šilta ir šalta, vandenį ir ugnį perėjusi gamta.

 

– Jūsų kambarys senam korpuse. Išeinat į kiemą ir už naujo korpuso sukat į kairę. Mašiną pastatykit parkinge tenai, – pasakė budinti moteris ir mostelėjo ranka. Kolei tvarkydama tavo reikalus ji žiūrėjo į monitorių ir spragsėjo pele, spėjai nužvelgti ant sienos kabantį marinistinį paveikslą ir laikrodį, tiksliau – tris laikrodžius viename, rodančius vietinį, Niujorko ir Tokijo laiką. Paprasta, lengvai suvirškinama informacija (ko jau ko, bet aiškintis ir mąstyti tau nė kiek nesinorėjo), malonus tonas, per daugelį kartų išmoktas ir nušlifuotas, bet nepataikūniškas, sužadino jai simpatiją, ir tu nusišypsojai atgalios, ir nustatęs atitinkamą balsą padėkojai, tarsi egzistuotų etiketo reikalavimas atsilyginti ta pačia valiuta, intonacijomis už intonacijas.

Atvirai šnekant, nesitikėjai tokio aptarnavimo, nes budėtoja buvo gerokai vyresnė už tuos apsukrius, laisvai angliškus žodžius beriančius portjė. Štai ji atsistojo ir nuėjo prie raktų lentynos, kur skylėse su numeriais pūpsojo mediniai bumbuliukai, ir tu nustebęs pamatei, kokio mažo, beveik liliputiško ūgio ji yra. Gal dėl ūgio, o gal dėl ištikimybės senam stiliui budėtoja buvo susidėjusi cheminį, darantį ją panašią į suvenyrinę Grybauskaitę. Grįžusi atgal, ji vėl užsiropštė ant kėdės ir artistišku mostu paklojo raktus ant registratūros stalo.

Išėjęs į lauką ir dairydamasis, kur tavo kambarys, o kur parkingas, pajutai, kad tave ima svaigulys. Grynas oras, pasakei sau; grynas oras, budėtoja, oras.

Naująjį korpusą sudarė siauri dviaukščiai kotedžai su terasomis. Terasose stovėjo lauko stalai su kėdėmis (ne plastikiniai, kaip staigiai pastebėjai, bet metaliniai ir mediniai), į turėklus atremti saulės skėčiai, kampuose mėtėsi pliažinės šliopkės, kabėjo rankšluosčiai ir maudymukai – poilsio aksesuarai, paprastame mieste nematomi, o čia kaip ir privalomi. Pats pastatas, panašu, statytas persitvarkymo laikais, kai pradėjo leisti netipinius projektus, arba tuoj po Nepriklausomybės, o neseniai suremontuotas – galimas daiktas, priduriant šitas terasas, beje, labai nedideles, tik kelis žmones talpinančias.

Prie vieno kotedžo, užvažiavusi ant vejos, stovėjo kelte matyta „Volvo“. Atidarytoje bagažinėje kuitėsi tas vyriškis žaliais marškinėliais. Priartėjus jis išsitiesė ir kilstelėjo ranką prie kaktos panašiai kaip kariškiai, tarė: „Labą dieną“ ir plačiai nusišypsojo. Tu atsakei į pasisveikinimą ir stabtelėjai. Žalmarškinis pridūrė: „Tai atsilikom prieš Juodkrantę, ania?“ ir vėl plačiai išsišiepė.

Jo rizikingą manevrą įkalnėje jau buvai pamiršęs. Tipiška: iš karto nori uždominuoti, parodyt pranašumą; jiems tai kaip kompulsija… Reiktų ką nors jam atšauti, pasakyt su dvigubu dugnu, kad neįsikirstų – bet mintyse tik numojai ranka: ai, ką tu čia dabar – ir patraukei toliau.

Senasis korpusas buvo solidi LTSR – masyvus gelsvų plytų pastatas su regioninio kolorito elementu – čerpių stogu. Su užmoju pavaryta, palyginus su įprastinėm poilsinėm plonytėmis sienomis ir didžiuliais langais kur reikia ir kur nereikia (be abejo, jie reiškė saulės, tai yra vasaros triumfą, bet tikriausiai ir tai, kad tarybiniam žmogui nėra ko slėpti nuo visuomenės). Tie statiniai tau visad primindavo žiogelį iš pasakėčios.

Ėjai erdviais, aidinčiais holais – tuščiais, jei neskaitysime plačiausiose vietose pastatytų sofkučių su staliukais, skirtų nebeaišku kam, juk ne kavutės gėrimui (kas dabar koridoriuje geria kavą?). Lipai gelžbetoniniais laiptais į antrą aukštą, kur pagal numerius turėjo būti tavasis, su pašaipia nuostaba skverbdamasis į vaikystės aplinką, stipriau nei praėjusį kartą atsiduodančią egzotika, bet visiškai ja nevirstančią.

Kelialapis į kurortą prie jūros – bonbonkė anų laikų masėms. Saldi, viena iš saldžiausių – nes tai buvo ne šiaip sau atostogos, bet ir atostogos palei lagerio tvorą, gyvesnei vaizduotei – beveik už jos. Atostogos, per kurias galėjai parodyti, ką turi geriausio – daiktus, garderobus, manieras ir taip toliau, galėjai pasijusti pasaulio piliečiu, kuris neatsilikdamas nuo kitų mėgaujasi teisingomis pramogomis. Dvi savaitės greta burlaivių, jachtų, kurios kaip niekas kitas liudijo, kad ir pas mus egzistuoja ne vien darbas, bet ir poilsis – šviesus, aukšto stiliaus poilsis. Dvi savaitės, per kurias beveik pavykdavo pastatyti komunizmą – sustabdyti laiką.

Taip pažiūrėjus, Tarybų Lietuvos visuomenę sudarė ne darbininkai, tarnautojai ir valstiečiai, o tik dvi klasės – tie, kurie pagavo atostogų pajūryje kaifą, ir tie, kurie ne.

Įėjus į kambarį, debesys prasisklaidė ir pro langą įspindo saulė – tą pačią akimirką, duodu klyką! Interjeras buvo daugmaž toks, kokio tikėjaisi – seni, gėlėti tapetai, senos, bet perdažytos grindys, pakeista lova – nebe ta galinga išskleidžiama su dejuojančiomis spyruoklėmis, o lengva tachta. Pagal neprotingą savo įprotį pirmiausia priėjai prie stalo ir patikrinai stalčius. Tuščia. Pagalvė ant lovos, plika kaip akibrokštas. Ant patalynės komplekto viršaus – audinio gabalas su antspaudu, rankšluostis. Prie lango – elektrinis radiatorius nesezoniniams poilsiautojams.

Nepradėjai dėliotis daiktų, tik nusiavei batus ir prigulei, kojas užkeldamas ant patalynės krūvos. Na štai, kelionė baigta, dabar – atokvėpis. Faina, kad iki vakaro dar yra gabalas laiko, per kurį neprivalai nieko nuveikti, ir ne tik neprivalai – negali, negalėtum net ir norėdamas. Šitą žinojai ir specialiai taip sudėliojai, kad turėtum pasiteisinimą dėl pusdienio, per kurį ne tik nedirbsi, bet ir, kaip sakoma, aktyviai nesilsėsi.

Nekreipkit dėmesio – darboholikas aiškinasi santykius, su savim.

Vėl svaigulio antplūdis, virpesiai visam kūne, nelyginant jį švelniai gniaužytų iš vidaus. Kas ten darbuojasi? – primetei, kad vidinį masažą tau daro dvi būtybės vardu Relaksas ir Hedonas, ir fantazavai toliau, kad jie panašūs į angeliukus, kurie paveiksluose lydi Venerą – garbiniuoti, pūstažandžiai ir su sparnais, tik be lankų.

Malonumą pamažu pakeitė erdvės pojūtis – atseit, tu esi čia. Kur susikerta x ir y linijos. Tu – koordinačių atskaitos taškas. O kas šalia? Kurioj pusėj marios ir jūra, visų pirma? – Kai sausuma iš dviejų pusių suvožta vandenų, susiorientuoti paprasta, net jei būtum visiškas space alien. – Tai gal nueit prie jūros? Pasvarsčius nugali mintis, kad nereikia visur iškart atsižymėti, verčiau kai ką pasilikti atsargai, desertui.

Bet po keleto minučių pašoki iš lovos. Nusibodo tįsoti, nuovargis vis dėlto ne toks didelis, kaip atrodė, apsuksi nedidelį ratelį. Tik prieš tai į tualetą, kur apsiblausęs veidrodis ir rūdimis apėję vamzdžiai. Už lango matosi dar vienas kurorto ženklas: asfaltuotas takelis, vedantis į mišką. Takelis, ne gatvė, ne kelias. Tavo miesto blokiniuose kvartaluose tokių nepasitaikydavo. Jie būdavo tik ten, kur kasdienis gyvenimas susidėdavo iš maudynių, drybsojimo prie vandens, tėvo sekamų istorijų. Ir, aišku, ledų. Viso asortimento – vaisinių popieriniame puodelyje už šešias ir septynias, glaistyto plombyro ant pagaliuko už dvim, ir plombyro vafliniame puodelyje už kiek ten, dešimt ar penkiolika? Nelyginant Pavlovo šuniui, burnoje tau pradeda kauptis seilės.

Pamiškėje prie takelio stovi suoliukas. Ant jo sėdi dviese – sena moteris su skarele smailiais styrančiais kampučiais ir kokių penkerių berniukas balta kepure. Kepurės snapelis plastmasinis, o ant medžiaginio viršaus išsiuvinėtas inkaras.

Šalia savęs pasidėjęs kibirėlį su kastuvėliu, berniukas greitakalbe kažką aiškina močiutei. Skarelė ir kepurė, kokią nešioja tik seni diedai su tatuiruotėmis ant rankų, – iš kokio užkampio jie atsibeldė, kaip sumąstė atvažiuoti į šitą nesvietiškai brangų kurortą? – Tikriausiai senelė užsimanė pamalonint anūkėlį, kurio tėvai kasmet negrįžta iš Anglijos ar Norvegijos.

– Žinai, aš padarysiu geriau, žinai, iki dugno… aš rytoj padarysiu tokį išradimą, žinai, – jis šneka neužsičiaupdamas, nukąsdamas žodžių pabaigas ir vis kartodamas tą „žinai“. Močiutė, išvarginta jo kalbų, dairosi aplinkui.

Lendant į mišką, atsigamino paskutiniai kilometrai prieš kelionės pabaigą. Ten lygiai toks pat pušynas, neskaitant trijų skydų su pasikartojančia nuoroda „Nida 2“. Juos pamačius, privalu pasirodyti prieš bendrakeleivius, žinovo tonu pareiškiant: ė, kur tu suki? Mums tai tik per trečią!

Suprantama, jei turi bendrakeleivių.

Tuo tarpu nuo marių pusės, atplaukiant „Raketa“ ar kitu laivu, kurortas pasimato iš toli – pirmiausia kaip raudonas intervalas ilgame nerijos spektre. Paskui iš bendros masės išsiskiria švyturys. Dar po kurio laiko paaiškėja, kad raudonumą duoda kas kur išsimėtę čerpių stogai, o švyturys yra retransliacijos bokštas, šalia kurio stovi mažesnis tikrasis švyturys. Tada atpažįsti uostą, du jo sparnus, kuriuos skiria į slankmatį panašus uosto bokštelis, paskui liuteronų bažnyčios bokštą, katalikų bažnyčios kryžių ir stiklą, paskui? …ką paskui?

– ką ką? visa kita

 

Bendrasis pliažas liko tau už nugaros. Buvai ten. Atsisėdęs ant paskutinės laiptų pakopos, nusiavei sandalus: atsegei sagtis, ištraukei kojas, vieną, paskui kitą, paėmei sandalus kaip dera – dviem sulenktais pirštais už galinių dirželių. Pirmasis padų prisilietimas prie smėlio, o truputį anksčiau – pirmoji akistata su jūra. Bet tu tik greit žvilgtelėjai į ją ir nusileidai žemyn. Dabar prieš tave plyti pliažas: daugiafigūrė kompozicija, paįvairinta pledų ir kilimėlių dėmėmis. Poilsiautojų ne minios, bet tu vis tiek ieškai vietos, kur šviesi smėlio dėmė plačiausia, atstumai iki kitų figūrų didžiausi, ir, radęs kažką panašaus, patrauki ton pusėn.

Na štai, dabar atliksi tai, dėl ko ir važiuojama pajūrin – priimsi saulės ir jūros vonias. Išsineri iš kuprinės diržų ir pastatai ją ant smėlio. Atsegęs pagrindinio skyrelio užtrauktukus ir traukdamas poilsinės paklodę pataisai save, jog esi čia ne dėl to. Atėjai į pliažą, nes nori patikrinti, kaip jis atrodo, ar viskas po senovei.

Na ir ką? – mamytės ir keli tėveliai seka seklumoje besiturškiančius vaikus. Check. Chebra leidžia muziką. Check. Per garsiai. Check. Iš blūtūfinių garsiakalbių – nors nebūtų skirtumo, jei iš „VEF’o“ tranzistorių, kuriuos mėgdavo minėti „Tiesos“ antro puslapio feljetonistai, taršydavę „vis dar pasitaikančius mūsų visuomenės trūkumus“. Moterys su maudymukais. Dviejų dalių kostiumėliais, vienos dalies kostiumėliais, vienspalviais, margais ir raštuotais, su šniūreliais tarp krūtų, su zigzagais palei šlaunis. Trikampe iškarpa tarp menčių, tartum dekoltė. Perteklinis fintas, kai dekoltuotas visas kūnas, bet tebūnie.

Eilute sugulusios merginos, į tave atsukusios švelnius padus, deginasi – nors saulę šiuo metu užstojo debesys. Jos vykdo misiją – panaikinti baltas juosteles per kakavinės nugaros vidurį; šitai aišku iš to, kad guli ant pilvo, atsegusios liemenukų dirželius. Dar vienas check. Šmėkšteli senų laikų paplūdimio valdovai, bachūrai beveik juoda oda – anuomet įdegis tiesiogiai koreliavo su kietumu. Dar tie įdegėliai nešiodavo grandinėles su plokštele, kur būdavo išgraviruota jų kraujo grupė. Vakarais, kai visi išeidavo palydėti saulės, jie šokinėdavo žemyn galva nuo jūros tilto, jei Palangoj, arba su velikais nardydavo prieplaukos minioje, apžiūrinėjančioje jachtas, o tu gėrėdavaisi jų laisvumu.

Susigriebi, kad dar neįsiliejai į pliažininkų gretas. Nusivelki marškinius, iš kuprinės ištrauki glaudes – jų nevadindavo kitaip kaip plavkėmis – ir eini prie artimiausios persirengimo kabinos. Yra tokių, kurie kompleksuoja dėl savo kūno, prieš vasarą kilnoja hantelius, laikosi dietos. Juos suprasti sunku. Jei kada sau pasirodai pasenęs, tai tik su rūbais, senais, išėjusiais iš mados rūbais. O pliaže, priešingai – pajunti, kad esi, esi gyvas, ir ta gyvybė sulygina tave su visais kitais nuogaliais, panaikina amžiaus ir fizinės būklės skirtumus.

Išeidamas iš kabinos su permestomis per ranką kelnėmis, stabteli prie krašto, norėdamas pasimėgauti dvigubu šviežumo ir bendrumo jausmu, tada nušoki ant smėlio. Grįžęs į savo vietą, visu ūgiu išsitiesi ant paklodės. Smėlis po apačia sugurgžda. „Ot ištižėlis, ot tinginys“, pamatę tave sakytų griežtieji tos kitos Tarybų Lietuvos klasės atstovai.

Šalimais trijulė ant patiesalo žaidžia kortomis. O, čia tai mega check. Pagyvenusi pora ir jaunesnė mergina, tikriausiai duktė. Visi apkūnūs, bet dukra apkūniausia. Tokio, kaip vadini, makdonaldinio storumo.

Ištempi ausis bandydamas išgirsti, ką jie šnekasi. Na, žinoma – kam būtų tikęs pirkis, kiek galėjo šaukt ir kaip permušė kozirius. Tūkstantis, klasika. Smalsumas praeina, bet dar kurį laiką pokalbius fiksuoji automatiškai. Kieno dabar eilė, kas paskutinis dalino? – Aš, ar tau sklerozė? – Romai, nenori sardelės? – Vyras – va kam tiktų vaiko kepurė su inkaru! Bet ne, užsimaukšlinęs slepiamų spalvų panamą. Tokiuose metuose kaip nesinorės atrodyti kariškai, grėsmingai. Po kepure blizga akiniai – tik ne saulės, aišku, o šviesoje tamsėjančiais stiklais.

Aną vasarą pliažo naujiena buvo nuo vėjo ir saulės saugančios pusinės palapinės, miniatiūriniai Potiomkino fasadai; dabar jos visiškai įsikomponavusios į bendrą vaizdą. Išsiskiria tik vienas vyrukas, kuris pripūtė storą kaip sardelė oranžinį čiužinį ir išsidrėbė specialiai tam padarytoje įduboje. Šis aksesuaras akivaizdžiai pralenkęs vietinį lygį, ir dėl to vyrukui gulisi dar minkščiau, dar saldžiau, ir vyriausieji pliažo dievai – Hedonas su Relaksu plevena virš jo galvos.

Alius kartais mėgsta pašnekėti, kad malonumų vaikymasis sugriaus civilizaciją. Be jokios abejonės, mintis turi racijos, bet šįkart ji praplaukia pro šalį tarsi debesėlis. Po galais, juk turi būti vieta, kur tūlas pilietis galėtų pabėgti nuo problemų! Pavardinkim girinio iš multiko balsu – nuo rutinos, nuovargio ir streso… nuo nemigos, konfliktų ir kompleksų. Kortuotojų šeimyna tarybiniais laikais neturėjo blato maisto pramonėj, o vyrukas su čiužiniu kompensuoja dėmesio stoką, nuo kurios kenčia žemyne.

Nieko bendro neturinčių eskeipistų bendrija. Pabėgimas šiaip jau nėra didelė dorybė, bet šiuo atveju į tai žiūrima atlaidžiau. Nes atrodo, kad kažką darote, kažko imatės. Pasakykim televizinės reklamos balsu: pagaliau skiriate laiko sau, pagaliau palepinate save, kaip esate to nusipelnę.

Anksčiau tie urviniai sovietai neleido pramogauti, ribojo komfortą, naktimis suardavo pajūrį, po dviejų savaičių parvarydavo atgal į fabriką. O dabar esam laisvi, dabar atsigriebsim už tai, kas prarasta. Todėl, chebra, nestabdom, relaksuojamės dvigubai daugiau, iki galo, iki visiško atsipalaidavimo!

Bet vis dėlto – kas čia nuima įtampą, ar šiltas oras? – vasarą šilta ir žemyne. – Jūra ir dangus? – Lyg ir taip, juk ką iškart suvokiame kaip nekasdienišką grožį – tolius ir platybes, kalnynų reljefus ir gilius vandenis, visus tuos kompo užsklandų vaizdelius. Bet negi visą laiką į juos spoksosi? Užtenka įsitikinti, kad viskas vietoj, faktūros atitinka faktą, kad dangus žydras, o vanduo mėlynas. Mėlyna spalva rodo, kad čia nėra pavojaus, bet kokiu atveju rimto, raudono pavojaus. Ji garantuoja, kad stichijų yra pakankamai, kad jų užteks visiems ir dar liks –

Vadinasi, ši vieta ypatinga, didinga, jaudinanti, gniaužianti kvapą, viešpatie aukštielninkas, OMG ir taip toliau.

Mūsų atostogos turi vykti stichijų viešpatijoje; patyrimus, kuriais paskui girsimės draugams, turi žymėti pirmapradis jų ženklas. Atostogaudami grįžtam į praeitį, kai buvome silpnesni, nuo jų priklausomi. Kai pakakdavo keliskart pikčiau sužaibuoti, ir nelikdavo nė vieno, kuris neimtų maldauti Jo nerūstauti. Virš vandens vos iškilusioje smėlio nerijoje tą nesunku įsivaizduoti.

Kita vertus, žinome, kad galim baigti žaidimą kada panorėję. Nėra didesnio malonumo, kaip flirtas su pabaisomis per saugų atstumą, žiūrėjimas į bedugnę iš pliažo su suoliukais, biotualetais ir Mėlynąja vėliava. Tai duoda teisingą, žvalinančią, nestingdančią adrenalino dozę, ir nebelabai reikia tų ekstremalių pramogų.

Ir tu, Brutai. Tiesa, užuot skridęs kur nors į Abu Dabį ar Adelaidę, paspaudei greitą ESCape. Bet ir nedideli tavo ištekliai, kelios dienos, kurias gali sau leist, reiškia, kad priklausai saujelei išrinktųjų, palyginus su didžiąja dauguma, kuri šiuo metu plūkiasi, neturi progos, laiko, pinigų. Jei atvirai, tą suprasti taip pat malonu.

Nors tu patyliukais manei, kad esi viršesnis už Relakso garbintojus, nes nesi nuo jo priklausomas, nes atsiduodi jam tik retkarčiais.

Įdomu, kiek iš pliaže esančių galvoja taip pat.

 

Tinklinio aikštelėje žaidžia keturiese, trys vyrai ir viena moteris. Vargu ar jie tą daro žemyne – va taip susirenka ir žaidžia. Tikriausiai kamuolys kiaurus metus guli garaže ar ant spintos, kol, artėjant dienai A., jį ištraukia, pamaigo, pripučia. Nes yra tokia pramoga, sena atostogų pramoga, kuri dėl savo retumo atrodo kaip nauja – pliaže žaisti tinklinį.

Apsigerbusi juodu bikiniu ir baltais kedais, palei aikštelę eina naujojo korpuso kaimynė; braukiami per smėlį padai skleidžia bjaurų, cypčiojantį garsą. O štai ir kaimynas: prie pat vandens guli ant didžiulio frotinio rankšluosčio. Keista matyti juos čia, tarp žmonių. Iki tol sutikdavai tik jį, anksti ryte su Vyčio treningais ir teniso rakete sėdantį ant dviračio – jis visad lipšniai pasisveikindavo ir palinkėdavo geros dienos. Draugę matei tik patį pirmą vakarą, kai lauko terasoje jie šventė atostogų pradžią, gurkšnodami iš įmantrių buteliukų ir knebinėdami rūkyto karšio išklotinę (visos detalės suregistruotos, kapitone; tai aišku, kad prie žvakės, kapitone). Pamanei, kad paskui užsiėmė kokiom nors darną atstatančiom jogom.

O dabar dingusi moteris prieina prie pogulio vietos ir atsiklaupia ant savo rankšluosčio. Su aptemptomis glaudėmis, siekiančiomis iki kelių, kaimynas primena tą daugkartinį plaukimo čempioną iš Amerikos ar Australijos. Jiedu žiūri viens kitam į akis, susiglaudę ilgai kuždasi, tada, atmetę galvas, taip garsiai nusijuokia, kad tetulės šalimais atsisuka. Lyg būtų šviežiai įsimylėję, lyg aplinkiniai jiems neegzistuotų – bet nesunku nuspėti, kad tai vaidyba, teikianti pasitenkinimą tada, kai atkreipia aplinkinių dėmesį. Kaimynė iš didelėmis aukso raidėmis padabinto pliažinio krepšio išima indelį, paduoda partneriui, o pati vikriai atsisega liemenuko sagtelę ir atsigula ant pilvo, alkūnes prispaudusi prie šonų, kad liemenukas nenukristų. Jos figūra atitinka verslo klasės standartus: visko tiek, kiek reikia ir kur reikia. Vyras nutaiso šypseną, atsuka dangtelį, pakabina kremo ir pradeda trinti draugės nugarą – tokiais energingais ir drauge gosliais judesiais, lyg tai būtų rimtesnio reikalo preliudija.

Kortuotojai ir vėl atsigręžia į savo maisto atsargas.

– Pabaikit buterbrodus, negi nešiuos, – ragina vyresnė moteris. Vyras į smėlį įgrūda cigaretę ir sako:

– Matei žinias – naktį į krantą išmetė lavoną.

– Tikrai?

– Jo, prie gelbėjimo stoties. Sako, vyras; nuogas, tiktais su šliūbiniu žiedu. Ir kryželiu. – Moteris papurto galvą, mergina nutaiso pasibjaurėjusį veidą. – Matomai iš Kaliningrado atnešė, – sako vyras.