literatūros žurnalas

Stanislovas Abromavičius. Trys Antano Baranausko gyvenimo epizodai

2009 m. Nr. 10

I. Paskui Žarskų karvę…

Saulė jau ruošėsi bėgti Anykščių miestelio medžių viršūnėmis, šiaušė šiaudinius dūminių trobų stogus, nuo jų kilo į padangę melsi dūmai.

Teklė Baronienė krūptelėjo, nenorom pravėrė klėtelės duris. Jai pasirodė, kad per garsiai sugirgždėjo geležiniai vyriai – jie bet ką galėtų pabudinti. Tačiau mažas kamuolėlis, susirangęs tvirtoje, dar senojo Steikūno sumeistruotoje lovoje, nesujudėjo. Ji basomis kojomis asla nušlepsėjo prie lovos, bet budinti vaiko vis nesiryžo. Keturias dešimtis metų moteris buvo jau nugyvenusi, mačiusi ir margo, ir balto, vargo ir neteisybės, mėtyta ir vėtyta, dabar kelias minutes stovėjo prie gulinčio vaiko.

Užaugo Teklė Anykščių pašonėje, Jurzdike. „O kai man buvo dvylika, – pamanė dabar pusbalsiu, – kai man buvo dvylika, kas manęs gailėjo?“ Motina nuo pat saulės tekėjimo sodino į audimo stakles, o jau įdienojus, kai pavargdavo kojos ir rankos, eidavo į laukus, kur buvo jų žemė, žoliaudavo kiaulėms, nešdavo iš šaltinio vandenį galvijams. Visus darbus mokėjo, visur buvo pirmoji. Tik į mokyklą tėvai neleido. Žinoma, ji labai norėjo išmokti skaityti ir rašyti, bet tėveliai manė, kad mergaitei mokslų nereikia. Svarbu, kad raides pažintų ir galėtų paskaityti maldaknygę. Tiek ir išmoko… Vis tiek kaimynų vaikai pavydėjo Teklei: „Pavilonyčia ne tik sveika, graži, bet ir skaityti moka!“ O koks ten mokėjimas: maldaknygę mintinai buvo iškalus, tad neskaitydama visas maldas kalbėjo. Sekmadieniais bažnyčioje paimdavo į rankas nučiupinėtą knygelę, atsiversdavo Visų šventųjų litaniją, pirštą vedžiodavo eilutėmis, bet dažniau tik tam, kad kiti matytų, jog ji skaityti moka. Tik jau daug vėliau Jonas Baronas žmoną prie lietuviško druko pripratino tiek, kad toji ant vienos net užrašė: „Szitoj kniga priguli un Teklu Baronieni anikczos ažupes.“

Antanukas lovelėje sujudėjo, paskui apsivertė ant kito šono.

– Kelkis, vaikeli, reikia gyvulėlius ginti… – Teklė švelniai pajudino vaiko alkūnę. – Mačiau, kaip Kėkštų Antanukas savuosius jau iš tvarto išginė. Šiandien bus karšta, tai pietums namo parginsit, vis tiek jokios naudos karveles karštyje pūdymuos laikyti. Kai šešėlis pasieks penkias pėdas, pagirdykit Valauky ir ginkit namo…

Vaikas nenorom atsisėdo.

– Taip, mama, miegelio noriu, kad net akys neatsimerkia… Gal už mane Jonelis išgintų? Aš po valandėlės jį pakeisčiau.

– Kad negali, vaikeli, jis šiandien į pievas su tėvu eis… Kai parginsi, tai galėsi pamiegoti, kol Anykščių bažnyčios varpai tris valandas skelbs… O aš tau blynelių su mėlynėm pakepsiu…

Vaikas trina akis, kelia kojas ant aslos, rengiasi drobinius marškinėlius, ima iš palovio kanapinį botagą. Žiovauja eidamas iki pat šulinio, girgždančia svirtimi semia vandenį, kubile prausiasi. Mamos žodžiai gražūs, jos balsas ramina, tačiau vaikas žino, kad neprimigs per pietus. Tada piemenys trauks į Šventąją maudytis. Juk tokie karščiai… Eglėkalnyje, kur gano gyvulius, vien dirvonai ir grioviai, o netoliese tekantis Valaukys net ir neįsibėgėjus peršokamas, jo šaltu vandeniu gali miegelį tik nubaidyti… Reiks nuo upės skubėti namo gyvulius išginti, nes jei pavėluosi, mama stovės ant kalnelio ir lauks nerimaudama. Nesibars, tik tyliai pasakys:

– Matai, Antanuk, jei ganytum tik mūsų galvijus, tai ir vėliau išgint galėtum, bet kai tavo bandoje dar ir Žarskų karvė, tai anie pyks, jei vėluosi…

Nesiskundė tądien vaikas, kad ta Žarskų Margė jį jau nuo kojų nuvarė. Visur pirma, žiūrėk, jau ir traukia į Kaušpėdų avižas. Tokia jau piemeniška tvarka: kieno karvė pirmoji į daržus ar pasėlius traukia, tas ir turi bėgti visų į ganyklą sugrąžinti. Tai va: kai tik atvaro karves pabėgėles į bandą, įsitaiso žolėje, Margė, žiūrėk, ir vėl traukia – tik jau į Žukauskų bulves, Kairių miežius. Tikra nelaimė, o ne karvė…

Kartu su Antanuku gano ne tik Kėkštų Antanas, bet ir Jočių, Vizbarų, Kaušpėdų vaikai. Kai visi išgina savo gyvulius, o Antanas dar ir kaimynų, susidaro dešimties karvių banda, dar ir keli darbiniai jaučiai ganosi. Tai tik spėk aplink juos bėgioti. Žinoma, karštesnę dieną gyvuliai mieliau Valaukio gluosnių pavėsyje prastovėdavo, bet, saulei pakrypus nuo viršugalvio, tekdavo juos varu varyti prie žolės, kad negrįžtų namo perkarę, alkani… Dar gerai, kad nereikia ganyti arklių, juos tėvelis tiesiog supančiotus paleidžia į Eglėkalnį, o vakare vyresnieji broliai susiranda, išpančioja ir joja namo. Po sunkių pavasario darbų anie toli nenuklysdavo, grauždavo žolę čia pat, pagrioviuose. Ir tokią žolę, kurios karvės neėdė. Kažkodėl ir į žmonių daržus nenuklysdavo. „Arklys kaip žmogus, jis supranta, kas galima, o kas ne, – dažnai sakydavo tėvelis. – Su juo ir pakalbėt gali, paguost sunkią valandą, kai reikia prie plūgo kinkyti. Pakalbi, sustojęs vagoje, paglostai, ir atrodo, kad ne tik žmogui, bet ir gyvuliui nuovargis praeina…“ Teklė pritardavo vyro išvedžiojimams: „Nesakyčiau, kad visada jo protą su žmogaus galima lyginti, bet arklys už dažną žmogų protingesnis: jo niekada nemačiau smuklėje stikliuko kilnojančio…“

Paskubomis išgėręs mamos atneštą stiklinę pieno, suvalgęs duonos abišalę, Antanukas atidaro tvarto duris, paskui ir kiemo vartus. Karvės, pajutusios laisvę, mykdamos iš tvartelio puola į gatvelę, grūdasi patvoriuose. Mama atneša Antanukui balto sūrio, duonos riekę, suvyniotą į drobės atraižą.

– Nepyk, vaikeli, tik pieno neliko, nes vakar baltintos bulvienės virėm. Pavalgysi, tai nueik į Valaukio šaltinį, vanduo ten geras, tavo tėvelis sako, kad net už nugriebtą pieną skanesnis… Atsigersi iš rieškučių, nes puodelis mums bus reikalingas. Žadėjo pas tėvelį iš valsčiaus žmogus ateiti… Tik neužmiršk prieš valgį sukalbėti poterių, paprašyk Dievulio, kad visada maisto turėtume. – Paskui netikėtai susigriebia: – A, ką aš tau čia šneku, vaikeli, tu ir pats žinai, ką daryti… Tiesa, vakar sutiktas kunigėlis Danevičius klausė, ar bažnyčioje šventosioms mišioms norėtum patarnauti? Ar eisi?

Vaikas gal nenugirdo ar nenorėjo atsakyti, kad tik pasimuistęs, uždaręs tvartelio duris, tik jau prabėgdamas pro šalį pasakė:

– Kada gi aš, mama, patarnausiu, jei kasdien karves ganau?

Anykščiai nuo Ažupiečių – ranka pasiekiami. Miestelis: bažnyčia, gatvės, pirklių parduotuvės, akmenimis grįsta aikštė. Čia įdomu, vaikas visada sustoja, kai į Jurzdiką eina aplankyti senelio ar šiaip laiko turėdamas ten nueina. Miestelis visada triukšmingas, ypač turgų dienomis, per jomarkus, kai lietuviškose ir žydiškuose žodžiuose paskęsta aikštė, nurimsta prie vežimų arkliai, kramsnoja iš maišų, pririštų prie kaklų, šieną ar žolę. Prekeiviai siūlo namudinių prekių, maisto produktų. Kvepia kadagių dūmais rūkyti lašiniai, balti ir džiovinti sūriai, tirpsta karštyje sviestas. Tik nedažnai tokios linksmos dienos būna, valandos ir dienos bėga Eglėkalnyje, prie karvių bandos…

Vasarą Eglėkalnyje gražu: rytuose matosi upelių vingiai, ošia Niūronių, Pavarės, Stakių miškai. Ganykla plati, gyvuliams nereikia glaustis šonais, nebent kai lietus kiaurą dieną lyja. Dažnai gyvulių pagaili praeiviai, pataria ginti namo, tik piemenėlių – beveik niekas. Visi žino, kaip sunku ganyti, kiekvienas tuos vargus praėjęs, tad į paauglystės prievolę žiūri kaip į neišvengiamą būtinybę. Net mama ir ta dažnai tik ramina, kad dar pora metų ir Antanėlis pabaigs ganymo bėdas. Penkiolikos – jau ne piemuo, bet pagalbininkas ūkyje, pusbernis: reiks mokytis arti, akėti, mėžti tvartus ir vežti mėšlą į laukus, ten iškratyti… O dabar – pakentėk, vaikeli, pakentėk…

Vasara visu balsu dainuoja Valaukio pakrantėse. Alksniai kelia į padangę savo žalias kepures, upelė šniokščia ir dunda per akmenuotą slėnį, kuris dabar skamba ne tiek nuo vandens srovės giedojimo, kiek nuo skardžių vaikiškų balsų. Čia suvaro galvijus pasislėpti nuo vidudienio kaitros Ažupiečių sodžiaus piemenėliai, o kai gyvuliai tingiai trinasi sustingusių, vėsa dvelkiančių medžių pavėsyje ir teškena uodegomis vandenį, vaikai prisigalvoja visokių žaidimų. Anksti kėlę, saulei tekant išginę gyvulius į bendruomenės ganyklas, rodos, ir jie turėtų prigulti pavėsyje; bet kur tau – ritinėja statinių lankus, gaudo vienas kitą, tarsi nė tvanku nebūtų.

Sunkiausia vidudienį, kai gyvuliai, mašalų ir gylių užpulti, neranda pūdymuose vietos. Užtenka vienai karvei pakelti uodegą, tai ir visos lekia nesuprasdamos kur. Gerai, jei bėga į Valaukio upelio sietuvą, subrenda į vandenį gluosnių pavėsyje. Daug blogiau, kai bėga kaimo link. Reikia saugoti, kad nesutryptų Kairių daržų, neišmargintų brydėmis Kaušpėdų vasarojų. O taip yra atsitikę ne vieną ir ne du kartus. Gerai, jei karvės nulekia į savo tvartus, o jei ne, tai kelis kilometrus reikia vytis, kartais net iki Šventosios. Įbrenda į vandenį, taško jį uodegom… Tik Žarskų Margė vis dar nerimsta…

 

Antanėlį pirmas raides pažinti išmokė tėvelis. Vaikas labai norėjo išmokti skaityti, pavydžiai žiūrėdavo, kaip vyresnis brolis Jonas žodžius švebeldžiuoja. Knyga jam atrodė stebuklas. Suprato, kad raideles mokėdamas gali daug ką sužinoti, perskaityti. Kad ir Dievulio pamokymus, šventųjų gyvenimus.

Ak, kaip norėjo Antanėlis išmokti skaityti! Tai matydama, motina dažnai ragino tėvelį, kad pradėtų vaiką mokyti. Iš pradžių Antanėlis mokėsi rusiškai, nes žinojo, jog reikės lankyti vadinamąją parapijinę, liaudies mokyklą, kurioje mokytojavo Lebedevas. Išmokęs pažinti rusiškas raides, žodžių nesuprato, jų skambesys kartais nieko nesakė.

– Ba-ra-ban, – skaito vakare, prie balanos šviesos. Ir apsidžiaugia, kad žino šį žodį: Anykščių turguje Kavarsko puodžiai barabanais dažnai pirkėjus šaukia. Tai ir pasako tėvui. Šis tik nusijuokia. Atsimena, kai Jonas Vabalninke rusiškos mokyklos slenkstį peržengė. Mokytojas – rusas, lietuviškai nė nemokėjo, tačiau vaikas viską greitai perprato. Dabar moka ne tik rusiškai, bet ir lenkiškai, lietuviškai skaityti bei rašyti. Ir Antanukas išmoks, vaikas gabus…

Toje pačioje Anykščių parapinės mokyklos klasėje mokėsi visi vaikai: vieni tik lazdeles kreida ant juodos lentos rašė, kiti jau elementorių skaitė, skaičiavo. Antanukui per pamokas sunku išsėdėti, nes jis moka daugiau nei kiti. Tad vaiką traukia žalios pievos, medžiais apaugę Šventosios skardžiai, takeliai į vienumą, kur gali nuo visų pasislėpti.

Būna ir gražesnių dienų. Kad ir vestuvių savaitgaliai pas kaimynus – kartais net keturias dienas skamba sodyba nuo dainų, pilstomas miežinis alus, laužomi džiovinti sūriai. Arba kai ateina ubagai nuo Kamajų ar Traupio ir pasakoja naujienas apie tenykščius įvykius, esą čigonai arklį iš tvarto slapta išsivedė ar ūkininko vežime nežinia iš kur tikra laumė atsirado: važiavo žmogus pro ežerą, o ten trys laumės žlugtą skalbė; kaip kartas vežimo ratas nuo ašies nusprūdo, kol taisė, stūmė jį į vietą, rodos, nedaug laiko praėjo, privažiavo ūkininkas savo trobesius, žvilgt į vežimą, o jame laumė sėdi, matyt, viena iš tų trijų…

Antanas žino, kad tai tik prasimanymai, tačiau jų išsižiojęs iš malonumo klausosi. Kaip ir žiemos vakarais namuose mamos sekamų pasakų apie du brolius: vieną protingą, o kitą – kvailą. Visada kvailelis laimi, jam geriau sekasi…

Taip ir pasibaigė pirmieji mokslo mokykloje metai. Kas norėjo ir galėjo, išmoko ne tik raides pažinti, skaičiuoti. Antanėlis jau daug ką moka.

Kartą tėvelis iš valsčiaus parsinešė knygelę, kurią ir vaikas pavartė. Knyga buvo kietais, tamsiais viršeliais. Jonas Baronas visiems kantriai paaiškino, kad tai ne maldaknygė, bet Prano Šrubauskio giesmynas, kurį surado kamaroje tarp valsčiaus prievolių sąsiuvinių. Knyga nutrintais viršeliais, matyt, jau daug kartų žmonių skaityta. Tėvelis paaiškino, kad Anykščių viršaitis sakęs, – šis žmogus tai jau nemelavo, jog tas Šrubauskis buvo jėzuitas, kunigas, gyveno prieš du ar pusantro šimto metų. Tėvelis pažadėjo mamai kitos dienos vakare po darbų paskaityti. Sakė, tada, kai vaikai užmigs, nes nenorįs, kad Jonas ar Antanėlis girdėtų…

Tą vakarą tėvelis ir mama, sumigdę vaikus, atsisėdo prie stalo. Antanukas ilgai laukė tos akimirkos, tad, sumigus broliams ir seseriai, ištempęs ausis klausėsi. Tėvelis mamai pasakė:

– Paskaitysiu tau, Tekle, giesmę apie smertį.

Ir pradėjo:

 

Dauggalingus ponus,
Visų žmonių stonus, –
Taip sūdžią, kaip kriaučių,
Ricielių ir šiaučių, –
Im‘ lygiai.

Kupčiai ir likvoriai,
Karmočiai, šinkoriai,
Nors pinigus renka,
Bet neišsiperka
Nuog smerčio…

 

Mažajam Antanukui visas kūnas pagaugais nuėjo, tačiau ausų neužsikimšo: taip knietėjo pasiklausyti, kokios Dievo bausmės laukia sūdžiaus pekloje turtingesniųjų, kurie Ažupiečių valstiečiams ne vieną blogą darbą yra padarę.

 

Dieną naktį šaukste,
Galo nesulaukste,
Kaip vilkai kaukdami,
Ugnyje degdami
Per amžių.

Velnių balsų klausys,
Smarvės peklos uostys;
Iš akių eis ugnis,
O nasrais smalą ris
Griešnykai…

 

Nuo šių žodžių Antanukui pasidarė baisu. Užsitraukė ant galvos paklodę ir pradėjo poteriauti. Tokių baisybių dar nebuvo girdėjęs, nors piemenys ganydami visokių istorijų apie velnius pripasakoja. Tėvelis žadėjo dar parsinešti knygų, kurias turi viršaitis, kad žmona sužinotų ir šiaip gyvenimo gudrybių, ne tik tai, kas mūsų laukia po smerčiaus.

Vaikas užmigo penktą kartą poteriaudamas „Tikiu į Dievą…“

 

Antanėlis, paskui karves bėgiodamas, labai laukė rugsėjo, kai reikės į mokyklą eiti. Tik va bėda, ta Žarskų karvė. Girdėjo, kaip mama tėveliui guodėsi, kad per tą karvę vaikas visą mėnesį negalės mokyklos lankyti. Tėvelis sakė, jog Antanėlis sumanus ir gabus, ir, jei taip atsitiks, greitai draugus pasivys. Mama tik atsiduso ir nuėjo užpūsti balanos. Antanėlis dar atsiklaupė prie lovos ir kažko Dievulio prašė…

Naktį sapnavo baisius sapnus, tačiau rytą sužinojo gerą žinią: Žarskai savo užtrūkusią Margę vakar žydui Joškei pardavė…

 

 

II. Ponia Agota

 

Visada ramus, susimąstęs eina po pamokų namo Rumšiškių raštininkų mokyklos direktorius Aleksas Višnevskis. Žengia stačiais laiptais į kalną klebonijon, kur prisiglaudusi šeima. Jis – Valstybės turtų ministerijos Kauno gubernijos rūmų valdininkas ypatingiems reikalams. Jam dar tik trisdešimt dveji. Penkerius metus dirba Rūmuose, kurie prižiūrėjo ir išlaikė specialiąsias gubernijos mokyklas. Baigęs Svisločės gimnaziją Baltgudijoje, Ašmenos paviete, norėjo studijuoti Peterburge teisę, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Iš pradžių dirbo Minske, paskui persikėlė į Kauną. Važinėjo po gubernijos mokyklas, sprendė jose kylančius nesusipratimus ir konfliktus, vizitavo. Prieš trejus metus jam pasiūlė įsikurti Rumšiškėse ir vadovauti raštininkų mokyklai. Rinktis nebuvo iš ko, nes juodu su žmona Agota augino du mažamečius sūnelius. Jos tėvai gyveno Vilniaus gubernijoje, taip toli, kad nuvažiuoti pas juos ne kasmet pavykdavo. O jei pasisekdavo per atostogas ištrūkti ir ten nuvykti, tai kiekvieną laisvą minutę vaikščiodavo Žeimenos pakrantėmis. Nuostabus tas upelis: krištolinis vanduo, tankia žole užžėlę krantai, dangų siekiantys medžiai.

Aleksas Višnevskis nešėsi tris Antano Baranausko eilėraščius. Juos ketino parodyti žmonai. Agota buvo didelė poezijos mylėtoja, kažkada bandė kurti ir pati, tačiau šeimos rūpesčiai nugalėjo aistrą kurti.

– Tu, balandėle, neatspėsi, ką aš tau atnešiau, – pabučiavęs žmoną ir vaikus, ištarė. – Įdomus reiškinys mūsų mokykloje.

Jaunoji moteris pakėlė akis nuo siuvinio ir nustebusi pažvelgė į vyrą.

– Maniau, laišką iš tėvelių gavau. Bet matau, kad neatspėjau. Na kas gi tavo mokykloje atsitiko?

– Vienas mokinukas, pirmametis, eilėraščius rašyti pradėjo!

– Eilėraščius? Tai tikrai įdomu!

– Svarbiausia, kad mažo išsimokslinimo, atvykęs iš tolimo kaimo. Ir aš nustebau, kai visa mokykla jo eilėraščius pradėjo deklamuoti.

– Tai gal jau ne toks prasčiokas? – suabejojo moteris. – Pati žinau, koks tai sunkus darbas. Kartais siela nori kažką svarbaus popieriui perduoti, bet nesiseka užrašyti, nors verk.

– Prasčiokėlis, šešiolikmetis vaikinukas, bet labai savotiškai ir įdomiai aprašė Nemuno potvynį. Pameni, šį pavasarį, kai vanduo pusę miestelio buvo apsėmęs?

– Tikrai baisus potvynis buvo…

– Kitą dieną jį eiliuotai aprašė.

Agota dengia stalą svetainėje, neša lėkštes ir viralo puodelį. Višnevskiai tarnaitės nesamdo, nes žmona namuose per dienas, ne baltarankė. Ji pjauna duonos riekę nuo didelio kepalo, paduoda šaukštą, o pati ima skaityti nežinomo poeto eiles.

Direktorius su šeima gyvena klebonijoje, nes miestelyje patogaus kambario nerado. Dauguma namų – tai dūminės pirkelės. Ir klebonijoje tik pernai kaminą ir krosnį iš juodo molio išmūrijo. Čia, be dviejų kunigų ir jų šeimininkės, daugiau niekas negyvena. Klebonija didelė, dviejų galų, su priemene ir veranda. Tik viena bėda – stovi ji ant kalno, todėl tenka kasdien į Nemuno slėnį mediniais laiptais sunkiai kopti. Klebonui Jonui Ruzinui ir direktoriui lengva: minutė kita ir nusirito žemyn. Kopiant į kalną irgi daug pastangų nereikia. Sunkiau pagyvenusiam kunigui Feliksui Višinskiui, kai iš mokyklos į kleboniją grįžta. Lazda pasiramsčiuodamas, lėtai kojas tais laiptais kelia, bet užlipa, nesiskundžia…

– Eilės apie potvynį geriausios, – padaro išvadą Agota. – Tada vaikus klebonijos patarnautojai palikau ir prie mokyklos atbėgau. Mielasis, koks liūdnas buvo vaizdas, kai gausybė vandens užliejo paupį! Tik mokykla raudonavo tarp lyčių tarsi sužeistas paukštis… Kiti du jaunojo poeto eilėraščiai silpnesni. Norėčiau su tuo jaunuoliu susipažinti.

– Pasakysiu, kad užeitų, nes jis kartais į klebonijos biblioteką užsuka. Susitiksite, susipažinsite.

– Gal tai neeilinis talentas? – susimąsto moteris. – Lenkiškai, matyt, dar gerai nemoka, todėl jam sunku rimuoti, daro rašybos klaidų.

– Bet prasikalė daigelis! – džiaugiasi direktorius. – Jei pirmasis želmuo pasirodė, bus ir daugiau lapelių.

– Reikėtų padėti vaikinui.

– Turi pats šviestis. Iš klebono gauna knygų, skaito, mokosi. Tiesa, labiausiai Ignaco Krasickio kūrinius pamėgo. Gal ką nors mes turime?

– Turim paskutinį eilių rinkinį, kurį tau ponas Edmundas iš Varšuvos pernai parvežė.

– Tai paieškok, balandėle, ir perduok jaunajam poetui.

Ta linkteli galvą ir pagalvoja apie savo jaunas dienas, kai Švenčionių dvare vasarodavo, pamilo Žeimeną, jos pušynus, ten deklamuodavo Adomo Mickevičiaus eiles, skaitė ir Ignacą Krasickį. Paskui ir pati eilėraštį parašė. Tik ilgai niekam nerodė. Gal todėl, kad tai buvo himnas svajonei, meilei, kuri dar nebuvo jos aplankiusi…

Ji padeda ant stalo Antano eiles ir eina ieškoti vaikų, kurie karstosi kalnelio medžiuose.

 

Tą žiemą vasaris buvo ypač šaltas ir speiguotas. Gilios sniego pusnys užklojo Kunigo kalną, medinius laiptelius, kuriais klebonijoje gyvenantys žmonės kopia. Klebonijos samdinys Jonas Pūras, kuris nukasdavo sniegą nuo takų, darbo turėjo daug. Snigo visą naktį, o rytą didžiulės pusnys užklojo žemę taip, kad ir pačius laiptelius sniege sunku buvo rasti. Tačiau vasario penktosios rytais nukasti sniegą nuo kalno laiptų būtina. Mat tada Agota švenčia savo vardadienį. Kasmet pasveikinti ateina viršaitis Vincas Obuolevičius, pašto stoties prižiūrėtojas Antanas Šimkūnas, kunigai Jonas Tutinas ir Feliksas Višinskis, mokytojas, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, kurio pavardės daug kas net ir nežino ir vadina tiesiog Ivanu, pristavas Sigismundas Sikadolskis. Kartais pakviečia vargonininką Vincą Zakarauską, kad šis klavikordu pagrotų. Štai ir visi kviestieji. Nebent dar iš Žemaičių vyskupijos ar iš Rūmų vizituotojų būtų atvykę.

1852 m. vasario 3-ioji, antradienis. Vakar per pietus klebonas Jonas Tutinas pranešė, kad Antaną nori pamatyti ponia Agota. Vaikiną jaudino ponios dėmesys, juo labiau, kad kvietimą perdavė per didžiąją pertrauką, kai visi mokiniai vaikščiojo mokyklos koridoriumi, tad viską girdėjo. Pamokos Antanui slinko labai lėtai, buvo išsiblaškęs, net pastabą per aritmetikos pamoką gavo.

Į statų kalną jaunuolis lipo tuoj po pamokų, atsisakęs Sinkevičienės pietums paruoštų jo mėgstamų bulvinių blynų. Ponia atidarė duris ir kelias akimirkas žiūrėjo į vaikiną: prieš ją stovėjo septyniolikmetis mėlynomis akimis ir geru žvilgsniu, paraudęs nuo kopimo į kalną, o gal ir dėl per didelio dėmesio jam.

– Pasikviečiau trumpam, kad pasakyčiau, jog tavo eilės man patiko.

Antanas pajuto, kaip dar labiau paraudo, jam pasidarė kiek nejauku. Nors eilės mokykloje buvo pagirtos, tačiau ponios žodžiai atrodė tikresni, svarbesni.

– Ypač apie potvynį Rumšiškėse. Daugiau rašyk apie tai, ką matai, kas jaudina širdį. Tik taip kūryboje galima lavintis. Žinau, kad tau patinka Mickevičius, Krasickis. Ponas garbės patarėjas neseniai iš Varšuvos gavo seną Ignaco Krasickio eilių rinkinį. Štai jis, skaityk, mokykis.

Antanas sulaikęs kvėpavimą paėmė mylimo poeto knygą. Krasickis! Tai buvo jo dar 1780 metais išleista istorinė poema „Chotino karas“. Poema parašyta tada, kai poetas buvo Varmijos vyskupas. Daug jo eilių Antanas moka atmintinai.

– Perskaitęs grąžinsi. Neskubėk. Ir eiles skaityk garsiai, kad pajaustum žodžių skambumą. Lenkiškas eiles tyliai skaityti netinka.

Prie arbatos puodelio ponia pasakojo apie savo gimtąsias Žeimenos upės slėnio apylinkes, klausinėjo ir Antaną apie Anykščius. Tik tą pavakarę vaikinas buvo nekalbus. Agota prisipažino, kad ir ji kadaise eiles kūrė, netgi turi į mokyklinį sąsiuvinį persirašius. Tos eilės apie meilę, tai ir skaityti kitiems nesiūlanti. Pagaliau atėjo laikas atsisveikinti.

– Noriu tave pakviesti į savo vardines, kurias švęsime ketvirtadienį. Ateik po pamokų, tau gal bus įdomu. Tokį vakarą dažnai kalbam apie poeziją, vargonininkas klavikordu pagroja… Ateisi? Klebonijos šeimininkė Morta bulvinių blynų ant džiovintų kopūstų lapų prikeps. Ragavai tokių kada nors? Ar motinėlė tokius kepa?

Antanas nuo kalno namo skriste skrido. Taip, jis ateis ir nustebins visus! Skaitys vakare ne Krasickio eiles, bet pats surašys pasveikinimą poniai vardinių proga! Jis gali, jis sugebės gražiai sueiliuoti!

Mokykloje jau prieblanda, tačiau Sinkevičienė nei balanų, nei lajinių žvakių dar nedega. Kai kurie mokiniai atlieka namų užduotis, sprendžia aritmetikos uždavinius. Antanui nerūpi namų darbai, jis ima sąsiuvinio lapą ir užrašo: „Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms.“ Tik eiliuoti nesiseka – brauko žodžius ir eilutes, margina sąsiuvinio lapą pastabomis. Kai sutemsta, gulasi miegoti, bet ir lovoje kartoja parašytas eilutes: „Iškalbos trūksta, nerimas gula, kad apsakyčiau džiaugsmą didžiulį…“ Pasijunta visai bejėgis, tarsi po sunkios dienos, kai padėdavo tėveliui akėti akmenuotą dirvą pamiškėje. Eina, būdavo, paskui plūgą, o mintys plaukioja toli toli, anapus Šventosios. Gerai, jei po pietų brolis Jonas ateidavo pakeisti, nes kitaip daužydavo kojas akmenuotoje dirvoje iki pat saulės laidos. Tėvai, pastebėję vaiko abejingumą ūkiui, pasišnabždėję didžiajame kambaryje, paskelbė, kad Jonukas paveldės ūkį, o Antanukui numato valdišką duoną. Tik perspėjo vaiką, kad reiks gerai mokytis, klausyti mokytojų. Gal net kunigėliu išleis, jei Dievulis pašaukimą duos…

Tos dvi dienos, per kurias Antanas pasiryžo parašyti pasveikinimą direktoriaus žmonai, lėtai bėgo. Net mokytojas suprato jaunojo poeto kančias. Nė karto nekvietė prie lentos ir netikrino namų darbų. Eičinas vis sekiojo iš paskos ir netikėjo, kad Antano namų darbų sąsiuviniuose ne visada išspręsti uždaviniai ar atliktas dailyraščio darbas. „O jei vardinėse skambės poezija, tai ar užteks tik pasveikinimo?“ – netikėtai susimąstė Antanas. Nusprendė: turi sukurti ir varduvių vakare perskaityti naują eilėraštį apie pavasarį, kurio ilgėjosi visa širdimi. Apie laukiamą metų laiką rašyti sekėsi geriau. Kai per didžiąją pertrauką visi išskuba muštis sniego gniūžtėmis, Antanas sėdi suole ir kartoja sukurtus dvieilius:

 

Puikioji saulė anksčiau jau kyla, Laukus apšviečia, miškelių tylą.
Jau tirpsta sniegas, vanduo nubėga,
Grioviai patvinsta ir neša sniegą.

Nenumaldomai artėjo ponios vardinės…

Tą ketvirtadienio rytą per aritmetikos pamoką Antanas švariai ant atskirų lapų perrašo poniai skirtą pasveikinimą ir eilėraštį „Pavasaris“. Po pamokų visa klasė eina į bažnyčią. Mišias aukoja kunigas Višinskis, joms patarnauja pats direktorius. Antanas mato ponią su vaikais. Ji paskendusi nuoširdžioje maldoje. Šalia direktoriaus – nematytas, frakuotas vyras. „Esesorius iš Rūmų, Nečiajevas, mokyklą vizituoja“, – šnibžda vienas kitam mokiniai, nes šis žmogus Rumšiškėse buvo neretas svečias.

Po šventųjų mišių direktorius savo vaikus vedasi prie klebonijos bričkos. Ponia įsikimba nustebusiam Antanui į parankę. Paskui jiedu, klebonas Ruzinas, mokytojas, Feliksas Višinskis, dar keli nematyti žmonės pereina per Nedėjos tiltuką ir pramintu taku pasuka į Kunigo kalną.

 

Nejauku vaikinui prie vieno stalo kartu su miestelio įžymybėmis sėdėti. Nors Mortos bulviniai blynai labai skanūs, ant stalo buvo pridėta ir kitokių gardumynų, net aguonų meduolis, tačiau Antanui nedavė ramybės eilėraščiai. Šalia sėdėjo mokytojas, todėl pasitaikė proga pasakyti jam, kad parašė poniai eiliuotą pasveikinimą. Mokytojo tai nenustebina, jis dar mokykloje suprato, ką vaikinas kuria, todėl tinkamu momentu sidabriniu šaukšteliu pastuksena į dar tuščią taurę ir paprašo dėmesio:

– Nors dauguma mūsų garbingą svečią pažįsta, tačiau vis tiek noriu jums pristatyti Rūmų esesorių poną Nikolajų Nečiajevą. Ir padėkoti jam, kad surado laiko čia susitikti, pagerbti mūsų šauniąją ponią Agotą vardinių proga. Linkime geros sveikatos jums, ponia, o visai šeimai – žydėti, amžinai būti jauniems. Tegu Viešpats suteiks jums palaimą ir ramybę auginant vaikus ir padedant ponui direktoriui sunkioje kasdienybėje. Už tai siūlau pakelti taures.

Greitai stiklo taurelės buvo pripiltos rausvo likerio. Visi sutartinai paplojo, iš taurelių gurkštelėjo. Ką gi nauja sugalvosi vardo dieną, kai viską jau valdo senos tradicijos? visi aukštins ponią, girs vyrą bei vaikus, linkės daug laimės. Tačiau šį vakarą mokytojas netikėtai pranešė:

– Dabar, mieloji ponia, jaunasis poetas jums skirtas savo eiles perskaitys.

Antanas sutriko, tačiau nebuvo kas daryti. Vis dar paraudęs nuo netikėtumo, jis išsitraukia iš kišenės du vakar lenkiškai prirašytus lapus, vieną grūda atgal ir mikčiodamas pradeda:

 

Didžiai Maloningosios Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms 1852 m. vasario 5 d.

Iškalbos trūksta, nerimas gula,
Kaip apsakyti džiaugsmą didžiulį,
Jis šitą dieną taip iškilmingą
Degina širdį, laimės nestinga.
Laukėm sulaukėm, ko troškom, šį rytą
Visų taip lauktą akimirką šitą.

 

Antanas skaito jau aiškiau, nemikčiodamas, jaunatviškai užsidegęs. Skaito apie savo nuoširdžią pagarbą poniai, norą su ja bendrauti. Eilės nesudėtingos, „nemandros“, kaip vėliau pasakys direktorius. Nedideliame provincijos miestelyje poezijos skaitymas – ne perkūnas giedrą dieną. Bet kad eiles skaitytų pats autorius – čia tai naujiena! Vakaras pasidaro ypatingas. Stumiamos į šalį lėkštės, gėrimų taurės. Esesorius Nečiajevas irgi pasijuto taip, tarsi tarp Rūmų valdininkų labdaros baliuje Kaune sėdėtų. Nosine nusišluostė kaktą, lūpas, rankas. Džiaugėsi galėsiąs visiems Rūmų pareigūnams apie nuotykį provincijos miestelyje papasakoti.

Jaunasis poetas skaito:

 

Tegu Dievulis anūkų duoda
Ir proanūkių – Jūsų paguodai.
O kai senatvė bus nelauktoji,
Teskaidrins ją Agota šventoji,
Te siekius laimins Dievas Aukščiausias.
Širdingai linki tarnas žemiausias.

 

Atrodė, baigdamas skaityti, jaunasis autorius ir kvapo pristigo. Paskutinę eilėraščio eilutę gal ir ne visi išgirdo. Vaikinas perbraukė švarkelio rankove kaktą ir, tarsi sugautas, dairėsi po kambarį.

– Bravo! – suplojo delnais ponia Agota. – Pirmasis poetas man savo posmus skiria, nes ponas patarėjas, deja, jų jau seniai nerašo…

Ypatingasis svečias Nikolajus Nečiajevas irgi pradeda ploti, paskui atsistoja, išeina iš užstalės ir, nieko geresnio nesugalvojęs, Antanui ranką paduoda.

– Vertas pagyrimo žygdarbis, vertas pagyrimo, jaunuoli… Ačiū už suteiktą malonumą. Manau, ir poniai smagu tokią dovaną gauti.

Ponia pakyla nuo kėdės. Ponas patarėjas, taip pat ir svečiai spaudžia Antanui ranką. Tas sutrikęs, nežino ką daryti. Bučiuoti ponioms rankų dar neišmokęs. Gerai, kad jam padėti imasi kiek įkaušęs svečias, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis. Jis suploja delnais ir garsiai sako:

– Nuo to laiko, kai tarnavau trečiajame kavalerijos pulke Sankt Peterburge, tokios grožybės negirdėjau. Tada mūsų pulke tarnavo poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas, kuris irgi eiles rašė… Kadangi mes buvome bičiuliai, jis man jas kiekvieną laisvalaikio minutę skaitė. O rašė daug. Prisipažinsiu, čiort poberi, kad ne visada klausytis būdavo malonu. Poručikas buvo įsimylėjęs mūsų pulko vado pulkininko Andrejaus Petrovičiaus Trubeckojaus dukterį Aną… Tai ir eilės buvo tik apie meilę. Dar ir dabar pamenu: Maja liubov’ – kak svetlaja osen’, i ot jejo neubežiš… Žinoma, jis rašė rusiškai, o ne lenkiškai, bet vis tiek gražu…

– Šaunus jūsų poručikas, – nutraukia ilgą policininko monologą ponia. – Apie jį pakalbėsim kitą kartą, o šiandien mes savo poetą turim.

Visi gyrė Antano eiles, gal tik tarnaitė Morta lenkiškai taip gerai nemokėjo, kad galėtų suprasti pasveikinimą, tačiau ir ji, suvokusi, kad eilės skirtos jos poniai, už durų stovėdama gaudė kiekvieną žodį.

Kai vargonininkas groja klavikordu, prie Antano prieina mokytojas.

– Mokykloje mačiau du prirašytus lapus, tad spėju, kad ne viską perskaitei. Gal esi ir direktoriui eilėraštį paskyręs?

– Ne, – nuleidžia akis Antanas. – Ponia anądien patarė rašyti apie tai, ką matau, kas jaudina širdį. Labai laukiu pavasario, apie jį ir parašiau…

Mokytojas ima lapą, atidžiai jį perskaito. Paskui prieina prie ponios, jai parodo eilėraštį. Ponia skaito dar ilgiau nei mokytojas. Juda jos lūpos, rausta veidai. Poniai patinka jaunojo poeto eilės. Ji negali atitraukti akių nuo lapo. O kai vargonininkas baigia groti, Agota Višnevska nutildo vėl prašnekusį Ivaną ir pradeda naują Antano kūrinį labai išraiškingai skaityti:

 

PAVASARIS, 1852 metų vasario 5 d.

 

       Miškely suokia lakštingalėlė,

Medis lapelį naują iškėlė.

Ėriukai šoka, piemuo dainuoja,

Varnos, ereliai danguj skrajoja.

Artojas linksmas sau aria lauką,

Žvejys į jūrą laivu išplaukia.

Pievas nukloja kilimas žalias,

Klonius nuplauna sraunūs upeliai.

 

– Ak, kaip žavu! – pertraukia skaitymą ponia Agota. – Kaip žavu! Tarsi matau mūsų klebonijos gamtą pavasarį, kai sužaliuoja medžiai ir gieda paukšteliai… Matau žaliuojančius Žeimenos upelio krantus… Manau, ir ponas patarėjas savo Svetličės upę prisiminė? Gražią sielą turi, jaunuoli, jei gamtoje tokius stebuklus matai.

Ponia nori tęsti deklamavimą, tačiau Ivanas Petrovičius jau sverdėdamas stojasi nuo kėdės.

– Poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas irgi apie gamtą rašė. Vesna i ty – trevožnyje mgnovenija… Pamenu, kai karininkų susirinkime jis deklamavo odę pavasariui…

– Zamolčite, radi Boga, – rusiškai nutildo Ivaną esesorius Nečiajevas. Anas žiūri pakeltais antakiais, nesuprasdamas, kodėl niekas nenori jo klausyti, paskui sėdasi į savo vietą. Ponia Agota tęsia:

 

Šiaudinio stogo ramiam kamputy

Lipdo lizdelį žvirblis, kregždutė.

Žiedais dabinas lauko žolelė,

Žais jais per dieną maži vaikeliai.

Rytas gražus. Jis primena Rojų,

Sėja valstietis jau vasarojų.

Laumžirgiai šoka ant žalio krūmo,

Skruzdės ir bitės ieško ramumo.

Spalvas surinkus pasaulio šito,

Gamta į širdis mūsų įkrito.

 

„Bus šis jaunuolis poetas“, – pagalvoja ponia Agota ir suploja delnais.

Dabar jau visi sutartinai ploja, net pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas savo poručiką Perovą ir pulkininką Trubeckojų pamiršo. Antanui dėl to darosi nejauku. Ponas patarėjas Višnevskis pakyla nuo stalo ir prie Antano prieina:

– Noriu padėkoti už gražias eiles. Eik tuo keliu, kurį pasirinkai, tai gal tavo knygos stovės lentynose greta Ignacijaus Krasickio ir Adomo Mickevičiaus, Juliaus Slovackio, Juzefo Ignacijaus Kraševskio. Ačiū už gražius žodžius…

– Aleksai, ar nevertėtų jaunojo poeto eilių nusiųsti į „Gazeta warszawska“? – netikėtai klausia vyro ponia Agota. – Juk laikraštis spausdina poezijos kūrinius, ar ne?

– Antanas dar parašys kūrinių, kurie tiks ir Varšuvos laikraščiui, dabar tegu lavinasi, – už patarėją atsako mokytojas.

– O ko laukt geresnių dienų? – rėkte išrėkia pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, jau nori pastverti rankraščius. – Pats paprašysiu žandaro Mykolo Ulozevičiaus perrašyti ir tarnybiniu paštu išsiųsti į Varšuvą. Aš, jolki zeliony, ne poetas, bet man gražu… Gal net gražiau už poručiko Perovo karštas meilės eiles…

Mokytojas slepia lapus už nugaros, nes Ivanas Petrovičius vis dar nori juos paimti. Visi supranta, kad vardinės baigėsi.

– Noriu jums pranešti, jog ką tik per poną esesorių Nečiajevą gavau iš Kauno žinią, kad pirmadienį aš ir Rūmų sekretorius ponas Lopucka išvykstame į Sankt Peterburgą. Kelionė truks mėnesį… – kitą kalbą pradeda ponas patarėjas. – Į Peterburgą vyksime grafo Tiškevičiaus karieta, atgal – kaip Dievas duos. Pats Rūmų prezidentas per mane laišką Valstybinių turtų ministeriui perduos, taigi teks susitikti su dideliais žmonėmis, gal net ciesorių pamatysim… Tai, balandėle, – kreipiasi į žmoną, – krauk švarius baltinius ir maisto kelionei.

Jaunoji ponia, pamiršusi poetą, sunerimsta. Juk kelionė į Peterburgą – ilga ir sunki! Prieš paskyrimą į Rūmus Aleksas irgi buvo iškviestas Sankt Peterburgan. Buvo vasara, lyg ir lengviau kelionėje viskas klostėsi, tačiau vyras užtruko net du mėnesius.

– Ot gerai, jolki zeliony, aš per tave siuntinėlį trečiojo kavalerijos pulko vadui pulkininkui Petrovui perduosiu, – sprendžia savo problemas Ivanas Petrovičius. – Vos jo šeimos nariu netapau, pulkininkas Petrovas norėjo man savo vyriausią dukterį Natašą pripiršti… O graži velniukas buvo, garbanotais plaukais, juodais antakiais, tik gal per ilgai pas tėvelį užsisėdėjusi. Prancūziškai su mama be paliovos tauškė, o ir su manimi vis mersi ir mersi, tai ir išsigandau, kad nesusišnekėsiu. Per daug gudri. Vis dėlto penkiolika metų vyresnė už mane buvo…

Bet Ivano Petrovičiaus jau niekas nesiklauso. Aptarinėja sunkią patarėjo kelionę, kalba apie atsitikimus, nelaimes. Rusijos platybėse siaučia vilkų gaujos. Ir neduok Dieve, jeigu jų kelyje pasitaikytum… Dabar Ivanui Petrovičiui pasitaiko proga būti išklausytam:

– Vilkai? Tikri bestijos! Mūsų pulkas buvo manevruose už Mogiliovo, tai du kareiviukai maistą mano kuopai iš pulko lauko virtuvės rogėmis vežiojo. Vieną dieną niekaip pietų nesulaukiam, kareiviai jau murma, jaučiu, mane kaltina. Pasiuntėm visą šeštąjį skyrių tuos tris iki virtuvės varstus nuvažiuoti, paklydusiųjų ieškoti. Gal pasigėrė kareiviukai, galvojom. Grįžta pa-siųstieji po dviejų valandų, parveža katilą sriubos. Nei mėsos, nei maistą vežiojusių kareivėlių, marškoje – tik vilkų apgraužti jų kūnai ir arklio kanopos. Matyt, būta didelės alkanų vilkų gaujos, kad ne tik arkliuko, dviejų kareiviukų pasisotinti neužteko, bet dar ir mums skirtą guliašą surijo… Teko tą dieną vien kopūstiene pasitenkinti… Kitą dieną visi bijojo į virtuvę važiuoti…

– Bože moj! – rusiškai gėdija Ivaną Nečiajevas. – Ponia vietos neranda, o jūs… Atsiminkite, kokioje draugijoje esate, Ivanai Petrovičiau… Būkit malonus, pone Sokolovski, negadinkite mums tokio puikaus vakaro. Užmirškite savo poručiką ir senąją tarnybą, gerai?

– Galiu prisiekti! – nenutyla Ivanas, jau ruošiasi stačiatikiškai žegnotis. – Galiu prisiekti, velniai mane griebtų!.. Ir tai ne vienintelis atvejis mano tarnyboje, kai vilkai žmones užpuolė. Pamenu, Riazanėje per patį vidurvasarį išėjo du kareiviai aviečiauti…

Esesorius Nikolajus Nečiajevas sėdi susiėmęs už galvos, nes nepajėgia sustabdyti kraupių Ivano pasakojimų, tikriausiai išgalvotų. Ponia Agota nieko negirdi, ji susirūpinusi vyro išvykimu. Morta uždega žvakes.

Antanas, jau ragavęs skanių blynų ir giros, visų atsiprašo ir išeina į priemenę. Čia velkasi skrandelę, dedasi kepurę, maunasi pirštines. Už durų jau prietema, keliose miestelio trobelėse dega spingsulės. Šaltukas tebekausto žemę, dar negreit ateis pavasaris, vasara, kurios Antanas laukia nesulaukia. Jis pasiilgęs gal ne tiek vasaros, kiek atostogų ir namiškių. Šaltyje vėl pasijunta vienišas, pažeidžiamas – nors Riazanės vilku kauk.

vaikinas, nusileidęs nuo kalno ir perėjęs Nedėją, prie mokyklos sutinka Joną Kasiulevičių, grįžtantį iš Žiglos miško, stūksančio už Nemuno. Jis šliuožia slidėmis pasiramsčiuodamas lazdyno lazdomis. Pamatęs draugą, stabteli.

– Gaila, kad kartu su manim į aną pusę Nemuno nėjai! Koks malonumas slidėmis skristi nuo upės šlaito!

Antanas apkabina draugą.

– Malonu, kad popietę gražiai praleidai, su žandarais nesusitikai, – džiaugiasi Antanas ir palydi draugą iki pat mokyklos priemenės, kur padeda nusikratyti snieguotus drabužius, o tas daužo į sieną kepurę. – Aš, Joneli, šiandien skraidžiau tokiais aukštais kalnais, kokių tu gyvenime gal dar nematęs. Tie kalnai vadinasi Poezija…

Jonas žiūri į draugą nustebęs, nesuprasdamas, apie kokius kalnus Antanas kalba. Ir kur jie yra, jei net jų vardo negirdėjo?

I. Paskui Žarskų karvę…

 

Saulė jau ruošėsi bėgti Anykščių miestelio medžių viršūnėmis, šiaušė šiaudinius dūminių trobų stogus, nuo jų kilo į padangę melsi dūmai.

Teklė Baronienė krūptelėjo, nenorom pravėrė klėtelės duris. Jai pasirodė, kad per garsiai sugirgždėjo geležiniai vyriai – jie bet ką galėtų pabudinti. Tačiau mažas kamuolėlis, susirangęs tvirtoje, dar senojo Steikūno sumeistruotoje lovoje, nesujudėjo. Ji basomis kojomis asla nušlepsėjo prie lovos, bet budinti vaiko vis nesiryžo. Keturias dešimtis metų moteris buvo jau nugyvenusi, mačiusi ir margo, ir balto, vargo ir neteisybės, mėtyta ir vėtyta, dabar kelias minutes stovėjo prie gulinčio vaiko.

Užaugo Teklė Anykščių pašonėje, Jurzdike. „O kai man buvo dvylika, – pamanė dabar pusbalsiu, – kai man buvo dvylika, kas manęs gailėjo?“ Motina nuo pat saulės tekėjimo sodino į audimo stakles, o jau įdienojus, kai pavargdavo kojos ir rankos, eidavo į laukus, kur buvo jų žemė, žoliaudavo kiaulėms, nešdavo iš šaltinio vandenį galvijams. Visus darbus mokėjo, visur buvo pirmoji. Tik į mokyklą tėvai neleido. Žinoma, ji labai norėjo išmokti skaityti ir rašyti, bet tėveliai manė, kad mergaitei mokslų nereikia. Svarbu, kad raides pažintų ir galėtų paskaityti maldaknygę. Tiek ir išmoko… Vis tiek kaimynų vaikai pavydėjo Teklei: „Pavilonyčia ne tik sveika, graži, bet ir skaityti moka!“ O koks ten mokėjimas: maldaknygę mintinai buvo iškalus, tad neskaitydama visas maldas kalbėjo. Sekmadieniais bažnyčioje paimdavo į rankas nučiupinėtą knygelę, atsiversdavo Visų šventųjų litaniją, pirštą vedžiodavo eilutėmis, bet dažniau tik tam, kad kiti matytų, jog ji skaityti moka. Tik jau daug vėliau Jonas Baronas žmoną prie lietuviško druko pripratino tiek, kad toji ant vienos net užrašė: „Szitoj kniga priguli un Teklu Baronieni anikczos ažupes.“

Antanukas lovelėje sujudėjo, paskui apsivertė ant kito šono.

– Kelkis, vaikeli, reikia gyvulėlius ginti… – Teklė švelniai pajudino vaiko alkūnę. – Mačiau, kaip Kėkštų Antanukas savuosius jau iš tvarto išginė. Šiandien bus karšta, tai pietums namo parginsit, vis tiek jokios naudos karveles karštyje pūdymuos laikyti. Kai šešėlis pasieks penkias pėdas, pagirdykit Valauky ir ginkit namo…

Vaikas nenorom atsisėdo.

– Taip, mama, miegelio noriu, kad net akys neatsimerkia… Gal už mane Jonelis išgintų? Aš po valandėlės jį pakeisčiau.

– Kad negali, vaikeli, jis šiandien į pievas su tėvu eis… Kai parginsi, tai galėsi pamiegoti, kol Anykščių bažnyčios varpai tris valandas skelbs… O aš tau blynelių su mėlynėm pakepsiu…

Vaikas trina akis, kelia kojas ant aslos, rengiasi drobinius marškinėlius, ima iš palovio kanapinį botagą. Žiovauja eidamas iki pat šulinio, girgždančia svirtimi semia vandenį, kubile prausiasi. Mamos žodžiai gražūs, jos balsas ramina, tačiau vaikas žino, kad neprimigs per pietus. Tada piemenys trauks į Šventąją maudytis. Juk tokie karščiai… Eglėkalnyje, kur gano gyvulius, vien dirvonai ir grioviai, o netoliese tekantis Valaukys net ir neįsibėgėjus peršokamas, jo šaltu vandeniu gali miegelį tik nubaidyti… Reiks nuo upės skubėti namo gyvulius išginti, nes jei pavėluosi, mama stovės ant kalnelio ir lauks nerimaudama. Nesibars, tik tyliai pasakys:

– Matai, Antanuk, jei ganytum tik mūsų galvijus, tai ir vėliau išgint galėtum, bet kai tavo bandoje dar ir Žarskų karvė, tai anie pyks, jei vėluosi…

Nesiskundė tądien vaikas, kad ta Žarskų Margė jį jau nuo kojų nuvarė. Visur pirma, žiūrėk, jau ir traukia į Kaušpėdų avižas. Tokia jau piemeniška tvarka: kieno karvė pirmoji į daržus ar pasėlius traukia, tas ir turi bėgti visų į ganyklą sugrąžinti. Tai va: kai tik atvaro karves pabėgėles į bandą, įsitaiso žolėje, Margė, žiūrėk, ir vėl traukia – tik jau į Žukauskų bulves, Kairių miežius. Tikra nelaimė, o ne karvė…

Kartu su Antanuku gano ne tik Kėkštų Antanas, bet ir Jočių, Vizbarų, Kaušpėdų vaikai. Kai visi išgina savo gyvulius, o Antanas dar ir kaimynų, susidaro dešimties karvių banda, dar ir keli darbiniai jaučiai ganosi. Tai tik spėk aplink juos bėgioti. Žinoma, karštesnę dieną gyvuliai mieliau Valaukio gluosnių pavėsyje prastovėdavo, bet, saulei pakrypus nuo viršugalvio, tekdavo juos varu varyti prie žolės, kad negrįžtų namo perkarę, alkani… Dar gerai, kad nereikia ganyti arklių, juos tėvelis tiesiog supančiotus paleidžia į Eglėkalnį, o vakare vyresnieji broliai susiranda, išpančioja ir joja namo. Po sunkių pavasario darbų anie toli nenuklysdavo, grauždavo žolę čia pat, pagrioviuose. Ir tokią žolę, kurios karvės neėdė. Kažkodėl ir į žmonių daržus nenuklysdavo. „Arklys kaip žmogus, jis supranta, kas galima, o kas ne, – dažnai sakydavo tėvelis. – Su juo ir pakalbėt gali, paguost sunkią valandą, kai reikia prie plūgo kinkyti. Pakalbi, sustojęs vagoje, paglostai, ir atrodo, kad ne tik žmogui, bet ir gyvuliui nuovargis praeina…“ Teklė pritardavo vyro išvedžiojimams: „Nesakyčiau, kad visada jo protą su žmogaus galima lyginti, bet arklys už dažną žmogų protingesnis: jo niekada nemačiau smuklėje stikliuko kilnojančio…“

Paskubomis išgėręs mamos atneštą stiklinę pieno, suvalgęs duonos abišalę, Antanukas atidaro tvarto duris, paskui ir kiemo vartus. Karvės, pajutusios laisvę, mykdamos iš tvartelio puola į gatvelę, grūdasi patvoriuose. Mama atneša Antanukui balto sūrio, duonos riekę, suvyniotą į drobės atraižą.

– Nepyk, vaikeli, tik pieno neliko, nes vakar baltintos bulvienės virėm. Pavalgysi, tai nueik į Valaukio šaltinį, vanduo ten geras, tavo tėvelis sako, kad net už nugriebtą pieną skanesnis… Atsigersi iš rieškučių, nes puodelis mums bus reikalingas. Žadėjo pas tėvelį iš valsčiaus žmogus ateiti… Tik neužmiršk prieš valgį sukalbėti poterių, paprašyk Dievulio, kad visada maisto turėtume. – Paskui netikėtai susigriebia: – A, ką aš tau čia šneku, vaikeli, tu ir pats žinai, ką daryti… Tiesa, vakar sutiktas kunigėlis Danevičius klausė, ar bažnyčioje šventosioms mišioms norėtum patarnauti? Ar eisi?

Vaikas gal nenugirdo ar nenorėjo atsakyti, kad tik pasimuistęs, uždaręs tvartelio duris, tik jau prabėgdamas pro šalį pasakė:

– Kada gi aš, mama, patarnausiu, jei kasdien karves ganau?

Anykščiai nuo Ažupiečių – ranka pasiekiami. Miestelis: bažnyčia, gatvės, pirklių parduotuvės, akmenimis grįsta aikštė. Čia įdomu, vaikas visada sustoja, kai į Jurzdiką eina aplankyti senelio ar šiaip laiko turėdamas ten nueina. Miestelis visada triukšmingas, ypač turgų dienomis, per jomarkus, kai lietuviškose ir žydiškuose žodžiuose paskęsta aikštė, nurimsta prie vežimų arkliai, kramsnoja iš maišų, pririštų prie kaklų, šieną ar žolę. Prekeiviai siūlo namudinių prekių, maisto produktų. Kvepia kadagių dūmais rūkyti lašiniai, balti ir džiovinti sūriai, tirpsta karštyje sviestas. Tik nedažnai tokios linksmos dienos būna, valandos ir dienos bėga Eglėkalnyje, prie karvių bandos…

Vasarą Eglėkalnyje gražu: rytuose matosi upelių vingiai, ošia Niūronių, Pavarės, Stakių miškai. Ganykla plati, gyvuliams nereikia glaustis šonais, nebent kai lietus kiaurą dieną lyja. Dažnai gyvulių pagaili praeiviai, pataria ginti namo, tik piemenėlių – beveik niekas. Visi žino, kaip sunku ganyti, kiekvienas tuos vargus praėjęs, tad į paauglystės prievolę žiūri kaip į neišvengiamą būtinybę. Net mama ir ta dažnai tik ramina, kad dar pora metų ir Antanėlis pabaigs ganymo bėdas. Penkiolikos – jau ne piemuo, bet pagalbininkas ūkyje, pusbernis: reiks mokytis arti, akėti, mėžti tvartus ir vežti mėšlą į laukus, ten iškratyti… O dabar – pakentėk, vaikeli, pakentėk…

Vasara visu balsu dainuoja Valaukio pakrantėse. Alksniai kelia į padangę savo žalias kepures, upelė šniokščia ir dunda per akmenuotą slėnį, kuris dabar skamba ne tiek nuo vandens srovės giedojimo, kiek nuo skardžių vaikiškų balsų. Čia suvaro galvijus pasislėpti nuo vidudienio kaitros Ažupiečių sodžiaus piemenėliai, o kai gyvuliai tingiai trinasi sustingusių, vėsa dvelkiančių medžių pavėsyje ir teškena uodegomis vandenį, vaikai prisigalvoja visokių žaidimų. Anksti kėlę, saulei tekant išginę gyvulius į bendruomenės ganyklas, rodos, ir jie turėtų prigulti pavėsyje; bet kur tau – ritinėja statinių lankus, gaudo vienas kitą, tarsi nė tvanku nebūtų.

Sunkiausia vidudienį, kai gyvuliai, mašalų ir gylių užpulti, neranda pūdymuose vietos. Užtenka vienai karvei pakelti uodegą, tai ir visos lekia nesuprasdamos kur. Gerai, jei bėga į Valaukio upelio sietuvą, subrenda į vandenį gluosnių pavėsyje. Daug blogiau, kai bėga kaimo link. Reikia saugoti, kad nesutryptų Kairių daržų, neišmargintų brydėmis Kaušpėdų vasarojų. O taip yra atsitikę ne vieną ir ne du kartus. Gerai, jei karvės nulekia į savo tvartus, o jei ne, tai kelis kilometrus reikia vytis, kartais net iki Šventosios. Įbrenda į vandenį, taško jį uodegom… Tik Žarskų Margė vis dar nerimsta…

 

Antanėlį pirmas raides pažinti išmokė tėvelis. Vaikas labai norėjo išmokti skaityti, pavydžiai žiūrėdavo, kaip vyresnis brolis Jonas žodžius švebeldžiuoja. Knyga jam atrodė stebuklas. Suprato, kad raideles mokėdamas gali daug ką sužinoti, perskaityti. Kad ir Dievulio pamokymus, šventųjų gyvenimus.

Ak, kaip norėjo Antanėlis išmokti skaityti! Tai matydama, motina dažnai ragino tėvelį, kad pradėtų vaiką mokyti. Iš pradžių Antanėlis mokėsi rusiškai, nes žinojo, jog reikės lankyti vadinamąją parapijinę, liaudies mokyklą, kurioje mokytojavo Lebedevas. Išmokęs pažinti rusiškas raides, žodžių nesuprato, jų skambesys kartais nieko nesakė.

 – Ba-ra-ban, – skaito vakare, prie balanos šviesos. Ir apsidžiaugia, kad žino šį žodį: Anykščių turguje Kavarsko puodžiai barabanais dažnai pirkėjus šaukia. Tai ir pasako tėvui. Šis tik nusijuokia. Atsimena, kai Jonas Vabalninke rusiškos mokyklos slenkstį peržengė. Mokytojas – rusas, lietuviškai nė nemokėjo, tačiau vaikas viską greitai perprato. Dabar moka ne tik rusiškai, bet ir lenkiškai, lietuviškai skaityti bei rašyti. Ir Antanukas išmoks, vaikas gabus…

Toje pačioje Anykščių parapinės mokyklos klasėje mokėsi visi vaikai: vieni tik lazdeles kreida ant juodos lentos rašė, kiti jau elementorių skaitė, skaičiavo. Antanukui per pamokas sunku išsėdėti, nes jis moka daugiau nei kiti. Tad vaiką traukia žalios pievos, medžiais apaugę Šventosios skardžiai, takeliai į vienumą, kur gali nuo visų pasislėpti.

Būna ir gražesnių dienų. Kad ir vestuvių savaitgaliai pas kaimynus – kartais net keturias dienas skamba sodyba nuo dainų, pilstomas miežinis alus, laužomi džiovinti sūriai. Arba kai ateina ubagai nuo Kamajų ar Traupio ir pasakoja naujienas apie tenykščius įvykius, esą čigonai arklį iš tvarto slapta išsivedė ar ūkininko vežime nežinia iš kur tikra laumė atsirado: važiavo žmogus pro ežerą, o ten trys laumės žlugtą skalbė; kaip kartas vežimo ratas nuo ašies nusprūdo, kol taisė, stūmė jį į vietą, rodos, nedaug laiko praėjo, privažiavo ūkininkas savo trobesius, žvilgt į vežimą, o jame laumė sėdi, matyt, viena iš tų trijų…

Antanas žino, kad tai tik prasimanymai, tačiau jų išsižiojęs iš malonumo klausosi. Kaip ir žiemos vakarais namuose mamos sekamų pasakų apie du brolius: vieną protingą, o kitą – kvailą. Visada kvailelis laimi, jam geriau sekasi…

Taip ir pasibaigė pirmieji mokslo mokykloje metai. Kas norėjo ir galėjo, išmoko ne tik raides pažinti, skaičiuoti. Antanėlis jau daug ką moka.

Kartą tėvelis iš valsčiaus parsinešė knygelę, kurią ir vaikas pavartė. Knyga buvo kietais, tamsiais viršeliais. Jonas Baronas visiems kantriai paaiškino, kad tai ne maldaknygė, bet Prano Šrubauskio giesmynas, kurį surado kamaroje tarp valsčiaus prievolių sąsiuvinių. Knyga nutrintais viršeliais, matyt, jau daug kartų žmonių skaityta. Tėvelis paaiškino, kad Anykščių viršaitis sakęs, – šis žmogus tai jau nemelavo, jog tas Šrubauskis buvo jėzuitas, kunigas, gyveno prieš du ar pusantro šimto metų. Tėvelis pažadėjo mamai kitos dienos vakare po darbų paskaityti. Sakė, tada, kai vaikai užmigs, nes nenorįs, kad Jonas ar Antanėlis girdėtų…

Tą vakarą tėvelis ir mama, sumigdę vaikus, atsisėdo prie stalo. Antanukas ilgai laukė tos akimirkos, tad, sumigus broliams ir seseriai, ištempęs ausis klausėsi. Tėvelis mamai pasakė:

– Paskaitysiu tau, Tekle, giesmę apie smertį.

Ir pradėjo:

 

Dauggalingus ponus,

Visų žmonių stonus, –

Taip sūdžią, kaip kriaučių,

Ricielių ir šiaučių, –

Im‘ lygiai.

 

Kupčiai ir likvoriai,

Karmočiai, šinkoriai,

Nors pinigus renka,

Bet neišsiperka

Nuog smerčio…

 

Mažajam Antanukui visas kūnas pagaugais nuėjo, tačiau ausų neužsikimšo: taip knietėjo pasiklausyti, kokios Dievo bausmės laukia sūdžiaus pekloje turtingesniųjų, kurie Ažupiečių valstiečiams ne vieną blogą darbą yra padarę.

 

Dieną naktį šaukste,

Galo nesulaukste,

Kaip vilkai kaukdami,

Ugnyje degdami

Per amžių.

 

Velnių balsų klausys,

Smarvės peklos uostys;

Iš akių eis ugnis,

O nasrais smalą ris

Griešnykai…

 

Nuo šių žodžių Antanukui pasidarė baisu. Užsitraukė ant galvos paklodę ir pradėjo poteriauti. Tokių baisybių dar nebuvo girdėjęs, nors piemenys ganydami visokių istorijų apie velnius pripasakoja. Tėvelis žadėjo dar parsinešti knygų, kurias turi viršaitis, kad žmona sužinotų ir šiaip gyvenimo gudrybių, ne tik tai, kas mūsų laukia po smerčiaus.

Vaikas užmigo penktą kartą poteriaudamas „Tikiu į Dievą…“

 

Antanėlis, paskui karves bėgiodamas, labai laukė rugsėjo, kai reikės į mokyklą eiti. Tik va bėda, ta Žarskų karvė. Girdėjo, kaip mama tėveliui guodėsi, kad per tą karvę vaikas visą mėnesį negalės mokyklos lankyti. Tėvelis sakė, jog Antanėlis sumanus ir gabus, ir, jei taip atsitiks, greitai draugus pasivys. Mama tik atsiduso ir nuėjo užpūsti balanos. Antanėlis dar atsiklaupė prie lovos ir kažko Dievulio prašė…

Naktį sapnavo baisius sapnus, tačiau rytą sužinojo gerą žinią: Žarskai savo užtrūkusią Margę vakar žydui Joškei pardavė…

 

 

II. Ponia Agota

 

Visada ramus, susimąstęs eina po pamokų namo Rumšiškių raštininkų mokyklos direktorius Aleksas Višnevskis. Žengia stačiais laiptais į kalną klebonijon, kur prisiglaudusi šeima. Jis – Valstybės turtų ministerijos Kauno gubernijos rūmų valdininkas ypatingiems reikalams. Jam dar tik trisdešimt dveji. Penkerius metus dirba Rūmuose, kurie prižiūrėjo ir išlaikė specialiąsias gubernijos mokyklas. Baigęs Svisločės gimnaziją Baltgudijoje, Ašmenos paviete, norėjo studijuoti Peterburge teisę, tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Iš pradžių dirbo Minske, paskui persikėlė į Kauną. Važinėjo po gubernijos mokyklas, sprendė jose kylančius nesusipratimus ir konfliktus, vizitavo. Prieš trejus metus jam pasiūlė įsikurti Rumšiškėse ir vadovauti raštininkų mokyklai. Rinktis nebuvo iš ko, nes juodu su žmona Agota augino du mažamečius sūnelius. Jos tėvai gyveno Vilniaus gubernijoje, taip toli, kad nuvažiuoti pas juos ne kasmet pavykdavo. O jei pasisekdavo per atostogas ištrūkti ir ten nuvykti, tai kiekvieną laisvą minutę vaikščiodavo Žeimenos pakrantėmis. Nuostabus tas upelis: krištolinis vanduo, tankia žole užžėlę krantai, dangų siekiantys medžiai.

Aleksas Višnevskis nešėsi tris Antano Baranausko eilėraščius. Juos ketino parodyti žmonai. Agota buvo didelė poezijos mylėtoja, kažkada bandė kurti ir pati, tačiau šeimos rūpesčiai nugalėjo aistrą kurti.

– Tu, balandėle, neatspėsi, ką aš tau atnešiau, – pabučiavęs žmoną ir vaikus, ištarė. – Įdomus reiškinys mūsų mokykloje.

Jaunoji moteris pakėlė akis nuo siuvinio ir nustebusi pažvelgė į vyrą.

– Maniau, laišką iš tėvelių gavau. Bet matau, kad neatspėjau. Na kas gi tavo mokykloje atsitiko?

– Vienas mokinukas, pirmametis, eilėraščius rašyti pradėjo!

– Eilėraščius? Tai tikrai įdomu!

– Svarbiausia, kad mažo išsimokslinimo, atvykęs iš tolimo kaimo. Ir aš nustebau, kai visa mokykla jo eilėraščius pradėjo deklamuoti.

– Tai gal jau ne toks prasčiokas? – suabejojo moteris. – Pati žinau, koks tai sunkus darbas. Kartais siela nori kažką svarbaus popieriui perduoti, bet nesiseka užrašyti, nors verk.

– Prasčiokėlis, šešiolikmetis vaikinukas, bet labai savotiškai ir įdomiai aprašė Nemuno potvynį. Pameni, šį pavasarį, kai vanduo pusę miestelio buvo apsėmęs?

– Tikrai baisus potvynis buvo…

– Kitą dieną jį eiliuotai aprašė.

Agota dengia stalą svetainėje, neša lėkštes ir viralo puodelį. Višnevskiai tarnaitės nesamdo, nes žmona namuose per dienas, ne baltarankė. Ji pjauna duonos riekę nuo didelio kepalo, paduoda šaukštą, o pati ima skaityti nežinomo poeto eiles.

Direktorius su šeima gyvena klebonijoje, nes miestelyje patogaus kambario nerado. Dauguma namų – tai dūminės pirkelės. Ir klebonijoje tik pernai kaminą ir krosnį iš juodo molio išmūrijo. Čia, be dviejų kunigų ir jų šeimininkės, daugiau niekas negyvena. Klebonija didelė, dviejų galų, su priemene ir veranda. Tik viena bėda – stovi ji ant kalno, todėl tenka kasdien į Nemuno slėnį mediniais laiptais sunkiai kopti. Klebonui Jonui Ruzinui ir direktoriui lengva: minutė kita ir nusirito žemyn. Kopiant į kalną irgi daug pastangų nereikia. Sunkiau pagyvenusiam kunigui Feliksui Višinskiui, kai iš mokyklos į kleboniją grįžta. Lazda pasiramsčiuodamas, lėtai kojas tais laiptais kelia, bet užlipa, nesiskundžia…

– Eilės apie potvynį geriausios, – padaro išvadą Agota. – Tada vaikus klebonijos patarnautojai palikau ir prie mokyklos atbėgau. Mielasis, koks liūdnas buvo vaizdas, kai gausybė vandens užliejo paupį! Tik mokykla raudonavo tarp lyčių tarsi sužeistas paukštis… Kiti du jaunojo poeto eilėraščiai silpnesni. Norėčiau su tuo jaunuoliu susipažinti.

– Pasakysiu, kad užeitų, nes jis kartais į klebonijos biblioteką užsuka. Susitiksite, susipažinsite.

– Gal tai neeilinis talentas? – susimąsto moteris. – Lenkiškai, matyt, dar gerai nemoka, todėl jam sunku rimuoti, daro rašybos klaidų.

– Bet prasikalė daigelis! – džiaugiasi direktorius. – Jei pirmasis želmuo pasirodė, bus ir daugiau lapelių.

– Reikėtų padėti vaikinui.

– Turi pats šviestis. Iš klebono gauna knygų, skaito, mokosi. Tiesa, labiausiai Ignaco Krasickio kūrinius pamėgo. Gal ką nors mes turime?

– Turim paskutinį eilių rinkinį, kurį tau ponas Edmundas iš Varšuvos pernai parvežė.

– Tai paieškok, balandėle, ir perduok jaunajam poetui.

Ta linkteli galvą ir pagalvoja apie savo jaunas dienas, kai Švenčionių dvare vasarodavo, pamilo Žeimeną, jos pušynus, ten deklamuodavo Adomo Mickevičiaus eiles, skaitė ir Ignacą Krasickį. Paskui ir pati eilėraštį parašė. Tik ilgai niekam nerodė. Gal todėl, kad tai buvo himnas svajonei, meilei, kuri dar nebuvo jos aplankiusi…

Ji padeda ant stalo Antano eiles ir eina ieškoti vaikų, kurie karstosi kalnelio medžiuose.

 

Tą žiemą vasaris buvo ypač šaltas ir speiguotas. Gilios sniego pusnys užklojo Kunigo kalną, medinius laiptelius, kuriais klebonijoje gyvenantys žmonės kopia. Klebonijos samdinys Jonas Pūras, kuris nukasdavo sniegą nuo takų, darbo turėjo daug. Snigo visą naktį, o rytą didžiulės pusnys užklojo žemę taip, kad ir pačius laiptelius sniege sunku buvo rasti. Tačiau vasario penktosios rytais nukasti sniegą nuo kalno laiptų būtina. Mat tada Agota švenčia savo vardadienį. Kasmet pasveikinti ateina viršaitis Vincas Obuolevičius, pašto stoties prižiūrėtojas Antanas Šimkūnas, kunigai Jonas Tutinas ir Feliksas Višinskis, mokytojas, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, kurio pavardės daug kas net ir nežino ir vadina tiesiog Ivanu, pristavas Sigismundas Sikadolskis. Kartais pakviečia vargonininką Vincą Zakarauską, kad šis klavikordu pagrotų. Štai ir visi kviestieji. Nebent dar iš Žemaičių vyskupijos ar iš Rūmų vizituotojų būtų atvykę.

1852 m. vasario 3-ioji, antradienis. Vakar per pietus klebonas Jonas Tutinas pranešė, kad Antaną nori pamatyti ponia Agota. Vaikiną jaudino ponios dėmesys, juo labiau, kad kvietimą perdavė per didžiąją pertrauką, kai visi mokiniai vaikščiojo mokyklos koridoriumi, tad viską girdėjo. Pamokos Antanui slinko labai lėtai, buvo išsiblaškęs, net pastabą per aritmetikos pamoką gavo.

Į statų kalną jaunuolis lipo tuoj po pamokų, atsisakęs Sinkevičienės pietums paruoštų jo mėgstamų bulvinių blynų. Ponia atidarė duris ir kelias akimirkas žiūrėjo į vaikiną: prieš ją stovėjo septyniolikmetis mėlynomis akimis ir geru žvilgsniu, paraudęs nuo kopimo į kalną, o gal ir dėl per didelio dėmesio jam.

– Pasikviečiau trumpam, kad pasakyčiau, jog tavo eilės man patiko.

Antanas pajuto, kaip dar labiau paraudo, jam pasidarė kiek nejauku. Nors eilės mokykloje buvo pagirtos, tačiau ponios žodžiai atrodė tikresni, svarbesni.

– Ypač apie potvynį Rumšiškėse. Daugiau rašyk apie tai, ką matai, kas jaudina širdį. Tik taip kūryboje galima lavintis. Žinau, kad tau patinka Mickevičius, Krasickis. Ponas garbės patarėjas neseniai iš Varšuvos gavo seną Ignaco Krasickio eilių rinkinį. Štai jis, skaityk, mokykis.

Antanas sulaikęs kvėpavimą paėmė mylimo poeto knygą. Krasickis! Tai buvo jo dar 1780 metais išleista istorinė poema „Chotino karas“. Poema parašyta tada, kai poetas buvo Varmijos vyskupas. Daug jo eilių Antanas moka atmintinai.

– Perskaitęs grąžinsi. Neskubėk. Ir eiles skaityk garsiai, kad pajaustum žodžių skambumą. Lenkiškas eiles tyliai skaityti netinka.

Prie arbatos puodelio ponia pasakojo apie savo gimtąsias Žeimenos upės slėnio apylinkes, klausinėjo ir Antaną apie Anykščius. Tik tą pavakarę vaikinas buvo nekalbus. Agota prisipažino, kad ir ji kadaise eiles kūrė, netgi turi į mokyklinį sąsiuvinį persirašius. Tos eilės apie meilę, tai ir skaityti kitiems nesiūlanti. Pagaliau atėjo laikas atsisveikinti.

– Noriu tave pakviesti į savo vardines, kurias švęsime ketvirtadienį. Ateik po pamokų, tau gal bus įdomu. Tokį vakarą dažnai kalbam apie poeziją, vargonininkas klavikordu pagroja… Ateisi? Klebonijos šeimininkė Morta bulvinių blynų ant džiovintų kopūstų lapų prikeps. Ragavai tokių kada nors? Ar motinėlė tokius kepa?

Antanas nuo kalno namo skriste skrido. Taip, jis ateis ir nustebins visus! Skaitys vakare ne Krasickio eiles, bet pats surašys pasveikinimą poniai vardinių proga! Jis gali, jis sugebės gražiai sueiliuoti!

Mokykloje jau prieblanda, tačiau Sinkevičienė nei balanų, nei lajinių žvakių dar nedega. Kai kurie mokiniai atlieka namų užduotis, sprendžia aritmetikos uždavinius. Antanui nerūpi namų darbai, jis ima sąsiuvinio lapą ir užrašo: „Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms.“ Tik eiliuoti nesiseka – brauko žodžius ir eilutes, margina sąsiuvinio lapą pastabomis. Kai sutemsta, gulasi miegoti, bet ir lovoje kartoja parašytas eilutes: „Iškalbos trūksta, nerimas gula, kad apsakyčiau džiaugsmą didžiulį…“ Pasijunta visai bejėgis, tarsi po sunkios dienos, kai padėdavo tėveliui akėti akmenuotą dirvą pamiškėje. Eina, būdavo, paskui plūgą, o mintys plaukioja toli toli, anapus Šventosios. Gerai, jei po pietų brolis Jonas ateidavo pakeisti, nes kitaip daužydavo kojas akmenuotoje dirvoje iki pat saulės laidos. Tėvai, pastebėję vaiko abejingumą ūkiui, pasišnabždėję didžiajame kambaryje, paskelbė, kad Jonukas paveldės ūkį, o Antanukui numato valdišką duoną. Tik perspėjo vaiką, kad reiks gerai mokytis, klausyti mokytojų. Gal net kunigėliu išleis, jei Dievulis pašaukimą duos…

Tos dvi dienos, per kurias Antanas pasiryžo parašyti pasveikinimą direktoriaus žmonai, lėtai bėgo. Net mokytojas suprato jaunojo poeto kančias. Nė karto nekvietė prie lentos ir netikrino namų darbų. Eičinas vis sekiojo iš paskos ir netikėjo, kad Antano namų darbų sąsiuviniuose ne visada išspręsti uždaviniai ar atliktas dailyraščio darbas. „O jei vardinėse skambės poezija, tai ar užteks tik pasveikinimo?“ – netikėtai susimąstė Antanas. Nusprendė: turi sukurti ir varduvių vakare perskaityti naują eilėraštį apie pavasarį, kurio ilgėjosi visa širdimi. Apie laukiamą metų laiką rašyti sekėsi geriau. Kai per didžiąją pertrauką visi išskuba muštis sniego gniūžtėmis, Antanas sėdi suole ir kartoja sukurtus dvieilius:

 

Puikioji saulė anksčiau jau kyla,
Laukus apšviečia, miškelių tylą.
Jau tirpsta sniegas, vanduo nubėga,
Grioviai patvinsta ir neša sniegą.

 

Nenumaldomai artėjo ponios vardinės…

Tą ketvirtadienio rytą per aritmetikos pamoką Antanas švariai ant atskirų lapų perrašo poniai skirtą pasveikinimą ir eilėraštį „Pavasaris“. Po pamokų visa klasė eina į bažnyčią. Mišias aukoja kunigas Višinskis, joms patarnauja pats direktorius. Antanas mato ponią su vaikais. Ji paskendusi nuoširdžioje maldoje. Šalia direktoriaus – nematytas, frakuotas vyras. „Esesorius iš Rūmų, Nečiajevas, mokyklą vizituoja“, – šnibžda vienas kitam mokiniai, nes šis žmogus Rumšiškėse buvo neretas svečias.

Po šventųjų mišių direktorius savo vaikus vedasi prie klebonijos bričkos. Ponia įsikimba nustebusiam Antanui į parankę. Paskui jiedu, klebonas Ruzinas, mokytojas, Feliksas Višinskis, dar keli nematyti žmonės pereina per Nedėjos tiltuką ir pramintu taku pasuka į Kunigo kalną.

 

Nejauku vaikinui prie vieno stalo kartu su miestelio įžymybėmis sėdėti. Nors Mortos bulviniai blynai labai skanūs, ant stalo buvo pridėta ir kitokių gardumynų, net aguonų meduolis, tačiau Antanui nedavė ramybės eilėraščiai. Šalia sėdėjo mokytojas, todėl pasitaikė proga pasakyti jam, kad parašė poniai eiliuotą pasveikinimą. Mokytojo tai nenustebina, jis dar mokykloje suprato, ką vaikinas kuria, todėl tinkamu momentu sidabriniu šaukšteliu pastuksena į dar tuščią taurę ir paprašo dėmesio:

– Nors dauguma mūsų garbingą svečią pažįsta, tačiau vis tiek noriu jums pristatyti Rūmų esesorių poną Nikolajų Nečiajevą. Ir padėkoti jam, kad surado laiko čia susitikti, pagerbti mūsų šauniąją ponią Agotą vardinių proga. Linkime geros sveikatos jums, ponia, o visai šeimai – žydėti, amžinai būti jauniems. Tegu Viešpats suteiks jums palaimą ir ramybę auginant vaikus ir padedant ponui direktoriui sunkioje kasdienybėje. Už tai siūlau pakelti taures.

Greitai stiklo taurelės buvo pripiltos rausvo likerio. Visi sutartinai paplojo, iš taurelių gurkštelėjo. Ką gi nauja sugalvosi vardo dieną, kai viską jau valdo senos tradicijos? visi aukštins ponią, girs vyrą bei vaikus, linkės daug laimės. Tačiau šį vakarą mokytojas netikėtai pranešė:

– Dabar, mieloji ponia, jaunasis poetas jums skirtas savo eiles perskaitys.

Antanas sutriko, tačiau nebuvo kas daryti. Vis dar paraudęs nuo netikėtumo, jis išsitraukia iš kišenės du vakar lenkiškai prirašytus lapus, vieną grūda atgal ir mikčiodamas pradeda:

 

Didžiai Maloningosios Ponios patarėjienės Agotos Višnevskos vardinėms 1852 m. vasario 5 d.

Iškalbos trūksta, nerimas gula,
Kaip apsakyti džiaugsmą didžiulį,
Jis šitą dieną taip iškilmingą
Degina širdį, laimės nestinga.
Laukėm sulaukėm, ko troškom, šį rytą
Visų taip lauktą akimirką šitą.

 

Antanas skaito jau aiškiau, nemikčiodamas, jaunatviškai užsidegęs. Skaito apie savo nuoširdžią pagarbą poniai, norą su ja bendrauti. Eilės nesudėtingos, „nemandros“, kaip vėliau pasakys direktorius. Nedideliame provincijos miestelyje poezijos skaitymas – ne perkūnas giedrą dieną. Bet kad eiles skaitytų pats autorius – čia tai naujiena! Vakaras pasidaro ypatingas. Stumiamos į šalį lėkštės, gėrimų taurės. Esesorius Nečiajevas irgi pasijuto taip, tarsi tarp Rūmų valdininkų labdaros baliuje Kaune sėdėtų. Nosine nusišluostė kaktą, lūpas, rankas. Džiaugėsi galėsiąs visiems Rūmų pareigūnams apie nuotykį provincijos miestelyje papasakoti.

Jaunasis poetas skaito:

 

Tegu Dievulis anūkų duoda
Ir proanūkių – Jūsų paguodai.
O kai senatvė bus nelauktoji,
Teskaidrins ją Agota šventoji,
Te siekius laimins Dievas Aukščiausias.
Širdingai linki tarnas žemiausias.

 

Atrodė, baigdamas skaityti, jaunasis autorius ir kvapo pristigo. Paskutinę eilėraščio eilutę gal ir ne visi išgirdo. Vaikinas perbraukė švarkelio rankove kaktą ir, tarsi sugautas, dairėsi po kambarį.

– Bravo! – suplojo delnais ponia Agota. – Pirmasis poetas man savo posmus skiria, nes ponas patarėjas, deja, jų jau seniai nerašo…

Ypatingasis svečias Nikolajus Nečiajevas irgi pradeda ploti, paskui atsistoja, išeina iš užstalės ir, nieko geresnio nesugalvojęs, Antanui ranką paduoda.

– Vertas pagyrimo žygdarbis, vertas pagyrimo, jaunuoli… Ačiū už suteiktą malonumą. Manau, ir poniai smagu tokią dovaną gauti.

Ponia pakyla nuo kėdės. Ponas patarėjas, taip pat ir svečiai spaudžia Antanui ranką. Tas sutrikęs, nežino ką daryti. Bučiuoti ponioms rankų dar neišmokęs. Gerai, kad jam padėti imasi kiek įkaušęs svečias, pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis. Jis suploja delnais ir garsiai sako:

– Nuo to laiko, kai tarnavau trečiajame kavalerijos pulke Sankt Peterburge, tokios grožybės negirdėjau. Tada mūsų pulke tarnavo poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas, kuris irgi eiles rašė… Kadangi mes buvome bičiuliai, jis man jas kiekvieną laisvalaikio minutę skaitė. O rašė daug. Prisipažinsiu, čiort poberi, kad ne visada klausytis būdavo malonu. Poručikas buvo įsimylėjęs mūsų pulko vado pulkininko Andrejaus Petrovičiaus Trubeckojaus dukterį Aną… Tai ir eilės buvo tik apie meilę. Dar ir dabar pamenu: Maja liubov’ – kak svetlaja osen’, i ot jejo neubežiš… Žinoma, jis rašė rusiškai, o ne lenkiškai, bet vis tiek gražu…

– Šaunus jūsų poručikas, – nutraukia ilgą policininko monologą ponia. – Apie jį pakalbėsim kitą kartą, o šiandien mes savo poetą turim.

Visi gyrė Antano eiles, gal tik tarnaitė Morta lenkiškai taip gerai nemokėjo, kad galėtų suprasti pasveikinimą, tačiau ir ji, suvokusi, kad eilės skirtos jos poniai, už durų stovėdama gaudė kiekvieną žodį.

Kai vargonininkas groja klavikordu, prie Antano prieina mokytojas.

– Mokykloje mačiau du prirašytus lapus, tad spėju, kad ne viską perskaitei. Gal esi ir direktoriui eilėraštį paskyręs?

– Ne, – nuleidžia akis Antanas. – Ponia anądien patarė rašyti apie tai, ką matau, kas jaudina širdį. Labai laukiu pavasario, apie jį ir parašiau…

Mokytojas ima lapą, atidžiai jį perskaito. Paskui prieina prie ponios, jai parodo eilėraštį. Ponia skaito dar ilgiau nei mokytojas. Juda jos lūpos, rausta veidai. Poniai patinka jaunojo poeto eilės. Ji negali atitraukti akių nuo lapo. O kai vargonininkas baigia groti, Agota Višnevska nutildo vėl prašnekusį Ivaną ir pradeda naują Antano kūrinį labai išraiškingai skaityti:

 

PAVASARIS, 1852 metų vasario 5 d.

 

Miškely suokia lakštingalėlė,
Medis lapelį naują iškėlė.
Ėriukai šoka, piemuo dainuoja,
Varnos, ereliai danguj skrajoja.

Artojas linksmas sau aria lauką,
Žvejys į jūrą laivu išplaukia.
Pievas nukloja kilimas žalias,
Klonius nuplauna sraunūs upeliai.

 

– Ak, kaip žavu! – pertraukia skaitymą ponia Agota. – Kaip žavu! Tarsi matau mūsų klebonijos gamtą pavasarį, kai sužaliuoja medžiai ir gieda paukšteliai… Matau žaliuojančius Žeimenos upelio krantus… Manau, ir ponas patarėjas savo Svetličės upę prisiminė? Gražią sielą turi, jaunuoli, jei gamtoje tokius stebuklus matai.

Ponia nori tęsti deklamavimą, tačiau Ivanas Petrovičius jau sverdėdamas stojasi nuo kėdės.

– Poručikas Anatolijus Ivanovičius Perovas irgi apie gamtą rašė. Vesna i ty – trevožnyje mgnovenija… Pamenu, kai karininkų susirinkime jis deklamavo odę pavasariui…

– Zamolčite, radi Boga, – rusiškai nutildo Ivaną esesorius Nečiajevas. Anas žiūri pakeltais antakiais, nesuprasdamas, kodėl niekas nenori jo klausyti, paskui sėdasi į savo vietą. Ponia Agota tęsia:

 

Šiaudinio stogo ramiam kamputy
Lipdo lizdelį žvirblis, kregždutė.
Žiedais dabinas lauko žolelė,
Žais jais per dieną maži vaikeliai.
Rytas gražus. Jis primena Rojų,
Sėja valstietis jau vasarojų.
Laumžirgiai šoka ant žalio krūmo,
Skruzdės ir bitės ieško ramumo.
Spalvas surinkus pasaulio šito,
Gamta į širdis mūsų įkrito.

 

„Bus šis jaunuolis poetas“, – pagalvoja ponia Agota ir suploja delnais.

Dabar jau visi sutartinai ploja, net pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas savo poručiką Perovą ir pulkininką Trubeckojų pamiršo. Antanui dėl to darosi nejauku. Ponas patarėjas Višnevskis pakyla nuo stalo ir prie Antano prieina:

– Noriu padėkoti už gražias eiles. Eik tuo keliu, kurį pasirinkai, tai gal tavo knygos stovės lentynose greta Ignacijaus Krasickio ir Adomo Mickevičiaus, Juliaus Slovackio, Juzefo Ignacijaus Kraševskio. Ačiū už gražius žodžius…

– Aleksai, ar nevertėtų jaunojo poeto eilių nusiųsti į „Gazeta warszawska“? – netikėtai klausia vyro ponia Agota. – Juk laikraštis spausdina poezijos kūrinius, ar ne?

– Antanas dar parašys kūrinių, kurie tiks ir Varšuvos laikraščiui, dabar tegu lavinasi, – už patarėją atsako mokytojas.

– O ko laukt geresnių dienų? – rėkte išrėkia pasienio sargybos prižiūrėtojas Ivanas Petrovičius Sokolovskis, jau nori pastverti rankraščius. – Pats paprašysiu žandaro Mykolo Ulozevičiaus perrašyti ir tarnybiniu paštu išsiųsti į Varšuvą. Aš, jolki zeliony, ne poetas, bet man gražu… Gal net gražiau už poručiko Perovo karštas meilės eiles…

Mokytojas slepia lapus už nugaros, nes Ivanas Petrovičius vis dar nori juos paimti. Visi supranta, kad vardinės baigėsi.

– Noriu jums pranešti, jog ką tik per poną esesorių Nečiajevą gavau iš Kauno žinią, kad pirmadienį aš ir Rūmų sekretorius ponas Lopucka išvykstame į Sankt Peterburgą. Kelionė truks mėnesį… – kitą kalbą pradeda ponas patarėjas. – Į Peterburgą vyksime grafo Tiškevičiaus karieta, atgal – kaip Dievas duos. Pats Rūmų prezidentas per mane laišką Valstybinių turtų ministeriui perduos, taigi teks susitikti su dideliais žmonėmis, gal net ciesorių pamatysim… Tai, balandėle, – kreipiasi į žmoną, – krauk švarius baltinius ir maisto kelionei.

Jaunoji ponia, pamiršusi poetą, sunerimsta. Juk kelionė į Peterburgą – ilga ir sunki! Prieš paskyrimą į Rūmus Aleksas irgi buvo iškviestas Sankt Peterburgan. Buvo vasara, lyg ir lengviau kelionėje viskas klostėsi, tačiau vyras užtruko net du mėnesius.

– Ot gerai, jolki zeliony, aš per tave siuntinėlį trečiojo kavalerijos pulko vadui pulkininkui Petrovui perduosiu, – sprendžia savo problemas Ivanas Petrovičius. – Vos jo šeimos nariu netapau, pulkininkas Petrovas norėjo man savo vyriausią dukterį Natašą pripiršti… O graži velniukas buvo, garbanotais plaukais, juodais antakiais, tik gal per ilgai pas tėvelį užsisėdėjusi. Prancūziškai su mama be paliovos tauškė, o ir su manimi vis mersi ir mersi, tai ir išsigandau, kad nesusišnekėsiu. Per daug gudri. Vis dėlto penkiolika metų vyresnė už mane buvo…

Bet Ivano Petrovičiaus jau niekas nesiklauso. Aptarinėja sunkią patarėjo kelionę, kalba apie atsitikimus, nelaimes. Rusijos platybėse siaučia vilkų gaujos. Ir neduok Dieve, jeigu jų kelyje pasitaikytum… Dabar Ivanui Petrovičiui pasitaiko proga būti išklausytam:

– Vilkai? Tikri bestijos! Mūsų pulkas buvo manevruose už Mogiliovo, tai du kareiviukai maistą mano kuopai iš pulko lauko virtuvės rogėmis vežiojo. Vieną dieną niekaip pietų nesulaukiam, kareiviai jau murma, jaučiu, mane kaltina. Pasiuntėm visą šeštąjį skyrių tuos tris iki virtuvės varstus nuvažiuoti, paklydusiųjų ieškoti. Gal pasigėrė kareiviukai, galvojom. Grįžta pa-siųstieji po dviejų valandų, parveža katilą sriubos. Nei mėsos, nei maistą vežiojusių kareivėlių, marškoje – tik vilkų apgraužti jų kūnai ir arklio kanopos. Matyt, būta didelės alkanų vilkų gaujos, kad ne tik arkliuko, dviejų kareiviukų pasisotinti neužteko, bet dar ir mums skirtą guliašą surijo… Teko tą dieną vien kopūstiene pasitenkinti… Kitą dieną visi bijojo į virtuvę važiuoti…

– Bože moj! – rusiškai gėdija Ivaną Nečiajevas. – Ponia vietos neranda, o jūs… Atsiminkite, kokioje draugijoje esate, Ivanai Petrovičiau… Būkit malonus, pone Sokolovski, negadinkite mums tokio puikaus vakaro. Užmirškite savo poručiką ir senąją tarnybą, gerai?

– Galiu prisiekti! – nenutyla Ivanas, jau ruošiasi stačiatikiškai žegnotis. – Galiu prisiekti, velniai mane griebtų!.. Ir tai ne vienintelis atvejis mano tarnyboje, kai vilkai žmones užpuolė. Pamenu, Riazanėje per patį vidurvasarį išėjo du kareiviai aviečiauti…

Esesorius Nikolajus Nečiajevas sėdi susiėmęs už galvos, nes nepajėgia sustabdyti kraupių Ivano pasakojimų, tikriausiai išgalvotų. Ponia Agota nieko negirdi, ji susirūpinusi vyro išvykimu. Morta uždega žvakes.

Antanas, jau ragavęs skanių blynų ir giros, visų atsiprašo ir išeina į priemenę. Čia velkasi skrandelę, dedasi kepurę, maunasi pirštines. Už durų jau prietema, keliose miestelio trobelėse dega spingsulės. Šaltukas tebekausto žemę, dar negreit ateis pavasaris, vasara, kurios Antanas laukia nesulaukia. Jis pasiilgęs gal ne tiek vasaros, kiek atostogų ir namiškių. Šaltyje vėl pasijunta vienišas, pažeidžiamas – nors Riazanės vilku kauk.

vaikinas, nusileidęs nuo kalno ir perėjęs Nedėją, prie mokyklos sutinka Joną Kasiulevičių, grįžtantį iš Žiglos miško, stūksančio už Nemuno. Jis šliuožia slidėmis pasiramsčiuodamas lazdyno lazdomis. Pamatęs draugą, stabteli.

– Gaila, kad kartu su manim į aną pusę Nemuno nėjai! Koks malonumas slidėmis skristi nuo upės šlaito!

Antanas apkabina draugą.

– Malonu, kad popietę gražiai praleidai, su žandarais nesusitikai, – džiaugiasi Antanas ir palydi draugą iki pat mokyklos priemenės, kur padeda nusikratyti snieguotus drabužius, o tas daužo į sieną kepurę. – Aš, Joneli, šiandien skraidžiau tokiais aukštais kalnais, kokių tu gyvenime gal dar nematęs. Tie kalnai vadinasi Poezija…

Jonas žiūri į draugą nustebęs, nesuprasdamas, apie kokius kalnus Antanas kalba. Ir kur jie yra, jei net jų vardo negirdėjo?

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo literatūros tyrinėtojai prof. dr. Paulius Vaidotas Subačius, doc. dr. Brigita Speičytė, prof. dr. Skirmantas Valentas, dr. Tomas Andriukonis