Jurgita Pelėdaitė. Dvi novelės

2021 m. Nr. 7

Švari

Motina ir vėl kažkur užtruko. Atsitraukiu nuo lango ir grįžtu į vonią. Bachas lieka ant palangės, o manęs laukia septyniasdešimt aštuonios lėlės, patalynė ir visa galybė mikrobų.

Atsiraitoju rankoves, žiūriu į baltą odą, persišviečiančias melsvas kraujagysles ir rausvus kapiliarus. Po vieną apžiūrinėju panages – švarios. Tik apsileisk ir tapsi bakterijų laboratorija. Žinau, kad viename nešvarios odos kvadratiniame centimetre gali įsiveisti šimtas bakterinių ląstelių. Perskaičiau tai biologijos vadovėlyje.

Dar žinau, kad patalynėje knibžda erkučių. Visos ligos dėl mikrobų, o aš nesergu. Rimtai esu sirgusi tik kūdikystėje, matyt, buvau pasigavusi kokią bacilą. Galbūt motina užmiršo nuplauti man rankas, ir aš jas įsikišau į burną.

Patalynę skalbiu karštu, beveik verdančiu vandeniu. Trinu, kol įskausta rankos. Skalbimo mašina per maža, ten sutilpo tik užvalkalai ir lėlės, dargi ne visos. Likusias teko sukrauti kriauklėn, todėl jos dabar žiūri į mane priekaištingai, iki pusės sušlapusios. Laukia savo eilės.

Patalynė stora, žieminė. Ir pagalvės didžiulės – vos viską sugrūdau į vonią. Patalus plauti sunku, todėl beveik niekas jų ir neskalbia. Jie nesupranta, kad mikrobai veisiasi pačioje patalynėje, ne užvalkaluose.

Kol patalynė mirksta, ilsiuosi. Girdžiu, kaip atkaukši motinos bateliai. Ji visad vaikšto su aukštakulniais, nors pėdų kauliukai jau atsikišę tiek, kad chirurgas siūlo operuotis. Atkalbinėju, duodu savo sportbačius, bet ji nesiauna – netinka prie sijonų. Neleisiu jai operuotis – ligoninėje labai lengva gauti kraujo užkrėtimą.

– Kam tu sukišai patalynę į vonią? – klausia.

– Aš ją skalbiu, mama. Patalynę reikia skalbti.

– Užvalkalus, ne pačią patalynę. Kada dabar beišdžius…

– Užtat bus švari, – kartais ji būna tokia nenuovoki.

Paglostau jos liūdną veidą. Motina paima mano ranką. Ji kruvina, sako. Tu per daug skalbi.

Nereikia tiek. Sakau, kad reikia, kad tik šitaip ir reikia.

Atneša kremo, tepa juo mano rankas. Man kutena, vienoje vietoje graužia. Nemalonu. Rankos bemat tampa lipnios ir nešvarios. Pasakau tai motinai, bet ji tik šypsosi ir purto galvą. Ji visuomet taip, kai nežino, ką atsakyti.

Motina skuta bulves. Kol jos kepa, lygina mano išskalbtus drabužius, jų visa krūva. Tada mudvi valgome, dažydamos bulvių skilteles į pomidorų padažą. Per smakrą man varva aliejus, o nuo aštraus padažo peršti suskilinėjusius lūpų kampučius. Nuskubu praustis.

Kriauklėje mirksta užmirštos lėlės. Sumetu jas į putojančią vonią, po vieną išgriebiu ir išgręžusi nešu varvančius kūnus į terasą. Gerai, kad jos baltos, matau, kai apdulka.

Kai grįžtu, motina skambina „Mėnesienos sonatą“. Atsigulu ant grindų, užsimerkiu ir klausausi. Per mano veidą uodega perbraukia Bachas, jis visad taip. Niekad pats prie manęs neprieina, tik kai guliu ant grindų, tyčia mosuoja uodega prieš veidą.

Motina paima natų sąsiuvinį, prisėdu šalia. Ji rašosi pastabas: 1, 3, 5, 2, 4. Ne sau – mokiniams. Kitaip jie nesupras, kuriuo pirštu groti. Pasidedu sąsiuvinį ir mėginu pati: skaičiuoju natas ir pirštus, bet man išeina skambinti tik viena ranka. Motina vis tiek ploja ir juokiasi. Ji tokia graži, kai juokiasi.

– Šįvakar turėsiu svečių. Paruošk pamokas ar pažiūrėk televizorių.

– Man nieko neužduoda, mama. Televizorius atsibodo…

– Tada pasiūk. Pašauksiu, kai galėsi išeiti, gerai?

Negerai. Man nepatinka sėdėti užsidariusiai. Man atrodo, jai pačiai tie svečiai nepatinka, jiems išėjus motina nebesijuokia.

Pas mane niekas neateina, nes nebelankau mokyklos ir neturiu draugų. Kelissyk per savaitę pasirodo tik mokytoja, bet ji sena ir manęs nemėgsta. Net katinas su manimi nežaidžia, glaustosi tik apie motiną. Kai pas ją svečiai, mėginu jaukintis Bachą, bet ant mano kelių jis tik draskosi ir kniaukia. Jis – motinos, aš labiau norėjau pudelio. Bet tai buvo seniai, dabar svajoju tik apie siuvimo mašiną. Sutarėme, kad jei man užteks kantrybės pasiūti šimtą lėlių, motina nupirks man tą mašiną. Beliko dvidešimt dvi.

Įveriu siūlą į adatą ir įsijungiu laidą apie gyvūnus. Liūtė moko savo vaiką medžioti. Atitempia antilopės jauniklį, sužeistą, jau vos bepabėgantį. Liūtukas jį vejasi, drasko, galiausiai ėda dar krutantį – pradeda nuo gerklės. Įdomu, tik per daug kraujo. Kraujas ant žolės, ant liūtuko snukio, antilopės jauniklis virsta kruvinu mėsos gabalu. Žolę nuplaus lietus, mėsą suės liūtai, o kas nupraus liūtuką? Lyg skaitydama mano mintis, liūtė tingiai atsikelia ir prieina prie savo vaiko. Atsargiai pargriauna ant žolės ir laižo jo murziną snukutį. Prausia ilgai ir kruopščiai. Tas patenkintas markstosi, prisimerkiu ir aš. Vaizduojuosi, kad pati esu tas liūtukas, prispaustas švelnių mamos letenų. Sprandu perbėga malonus šiurpulys, rankose tvirčiau sugniaužiu lėlę.

Staiga išgirstu riksmą. Pakeliu akis ir bemat įsiduriu nykštį po pat nagu. Panagė nusidažo krauju, netrukus tas kraujas pajuosta ir ji atrodo purvina. Šlykštu, bet pažadėjau motinai neiti į vonią. Negaliu siūti purvinomis rankomis. Kažkas vėl aikteli, nesuprantu, už lango ar kitame kambaryje. Pritildau televizorių ir įsiklausau. Motina aimanuoja, lyg irgi būtų įsidūrusi pirštą. Gailiai kniaukdamas, Bachas braižosi apie duris.

Motina šūkteli. Prieinu prie durų, įsiklausau. Pasigirsta stumdomų baldų garsas, kažkas dūžta. Motina vėl rikteli ir užtyla. Sėdžiu ant sofos su adata rankoje, apžiūrinėju panagę. Ji atrodo kaip sodininko. Krapštau bukuoju adatos galu – skauda, bet aš nedejuoju. Aš niekada nedejuoju.

Trinkteli lauko durys. Motina vis dar manęs nekviečia. Panagė jau beveik švari, tik vos vos rausva. Beliko prisiūti lėlei galvą.

– Pakentėk, aš tuoj, – šnibždu. – Greit būsi kaip visos, jau išsiuvinėjau tau akis, lūpas ir plaukus. Tik dar nesugalvojau vardo.

Joms reikia duoti vardus, kitaip neatskirsi. Visos mano lėlės baltos, nes paklodė, iš kurios siuvu, balta. Motina nori, kad jas nuspalvinčiau, bet manau, kad balta spalva – pati švariausia. Nemėgstu spalvinti, o siūti man patinka. Net ir be siuvimo mašinos.

Pagaliau išgirstu savo vardą. Pirmiausia žengiu vonios link, bet pro praviras kambario duris pamatau motiną. Ji sėdi ant grindų, nunarinusi galvą, rankomis apsikabinusi sulenktus kelius. Šalimais – išsitaškiusi tamsi bala, kuri, rodos, vis plečiasi. Visur pilna šukių. Einu basa, grindys lipnios, riečiu kojų pirštus, jaučiu prie pėdų limpančias stiklo smilteles.

Motina kilsteli galvą, nubraukia nuo veido plaukų sruogas. Jos lūpa sutinusi, kakta sruvena kraujas. Balsvas peniuaras išmargintas rudomis ir raudonomis dėmėmis.

– Kelkis, mama, čia nešvaru. Matai, kokios grindys.

Ji iš lėto stojasi. Paimu už rankos ir vedu į vonią. Mums po kojomis painiojasi Bachas. Tarsi netyčia paspiriu, jis išdavikiškai kniaukteli.

Kol pritekės vonia, prausiu motinos veidą, plaukus, ausis. Ji kaip didelė lėlė. Nuvelku purviną peniuarą ir pamerkiu kriauklėje. Liepiu jai gultis į garuojančią vonią. Išgriebiu iš vandens po vieną ranką, mazgoju pirštus, tarpupirščius. Jos tokie gražūs ilgi pirštai. Pakeliu vieną koją, trinu nuo pėdos iki pat šakumo. Motinos gėdą slepia ne kuokštas, o plona siaura juostelė. Ji atrodo it šviežiai nukirpta žolė. Man gražu. Prašau, kad ir mane taip pakirptų. Motina tyli. Mėginu išmuiluoti tuos plaukelius, bet ji prisidengia ranka, tarsi susigėdusi.

– Viskas bus gerai, mama. Žiūrėk, kokios baltos tavo rankos ir panagės. Matai?

Motina užsimerkia, sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir apkabina save per pečius. Ji nepanaši į liūtę, greičiau į nuparkusią, sulytą katę.

– Tu jau švari, mama. Pagulėk, aš iššluostysiu grindis.

Motina blankiai šypteli ir papurto galvą kaip visuomet, kai nežino, ką atsakyti.

Žuvys mėgsta tylą

Ketinu paprašyti motinos, kad nevažiuotų – vėl sustiprėjo migrena.

Man visuomet taip ankstyvą pavasarį, dėl to net vaikystėje nešvęsdavau gimtadienių. Bet kai ji atsargiai užsimena, kad grįžo tėvas, sudvejoju, o galiausiai pasakau: tiek jau to, atvažiuokit abu. Motina net spygteli į ragelį ir aš vėl vos visko neatšaukiu. Bet galiausiai susitvardau, nutarusi, kad būtų gražu juos priimti savo namuose taip, kad paskui ilgam galėčiau pamiršti.

Ta proga įsigyju du kilimus. Vieną ilgaplaukio pluošto, susišiaušusį ir rudą kaip tėvo barzda – koridoriui. Kitą trumpaplaukį, šachmatų lentos principu išdėstytais pelenų ir aviečių spalvos kvadratais. Tačiau amžinoje mano kambario prieblandoje avietiniai langeliai pavirsta mamos vyšnių uogiene, ir aš nusprendžiu grąžinti jį iškart, kai tik tėvai išeis. Ne veltui išsirinkau pigiausius, vien pagal dydį ir tik tam, kad sugertų lazdos keliamą triukšmą.

Kol siurbiu grindis, tėvai stovi savo kampuose. Motina aukštesnė ir storesnė, sulinkus perpus, o tėvas kresnas, bet tiesus kaip styga. Užsidedu ausinukus, juose čiurlenančio vandens garsai iškart nusineša ten, kur tvyro vien harmonija ir ramybė. Nėra geresnio atsipalaidavimo būdo, kaip plūduriuoti ant nugaros ir žiūrėti į dangų, rodosi, galėčiau visą amžinybę taip gulėti. Turbūt teisus buvo treneris, sakydamas, kad mano kaulai – tuščiaviduriai. Užtat sunkiau ilgai išbūti po vandeniu ar apskritai giliau panerti, bet dabar nardau kaip žuvis ir beveik negirdžiu siurblio ūžimo. Tik visą laiką jaučiu, kaip tėvai nebyliai mane stebi nuo kranto.

Užsikaičiu vandens, užplikau žolelių ir, kol arbata bus gatava, ketinu patiesti naujutėlaičius, dar klijais kvepiančius kilimus. Tėvą nuvelku į koridorių, bet, užuot išvyniojusi, tempiu į virtuvę, pasodinu prie stalo ir atremiu į sieną. Šalia atitęsiu ir motiną, ją sodinu prie lango, bet, rodosi, jai čia ne itin patogu. Lošteliu mamą atgal, tačiau ją vis tiek lenkia prie žemės. Tėvui uždedu saulės akinius, visą žiemą pradulkėjusius ant šaldytuvo – jam tinka. Dar reikėtų barzdos, bet tiek jau to.

Pasiteirauju, ko jiedu pageidautų, tačiau tėvai leidžia nuspręsti man, todėl tiesiog pripilu dvi stiklines vandens ir pastatau priešais juos. Ir iš tiesų, kodėl mes bent kartą gyvenime negalėtume išgerti arbatos ar bent vandens tylėdami? Juk nebūtina be perstojo plepėti prie stalo, ypač jei neturi ko pasakyti, ar ne, mama? Tačiau mama neištveria mano priekaištų, o gal neišlaiko pusiausvyros ir, krisdama veidu į stalą, nušveičia stiklinę, kuri pažyra į tūkstančius šukelių. Ne, jie negali ramiai, niekad negalėjo. Nuvelku nepateisinusius lūkesčių tėvus atgal ir surenku duženas. Dar reiktų iškraustyti spinteles, kad mama turėtų kur sugrūsti tas savo uogienes. Prisimenu, kad taip ir neišnešiau senų dėžių ir šiaip visokio šlamšto iš balkono, kur galėtume ramiai parūkyti su tėvu. Nors vargu ar su juo išeis ramiai…

Pagaliau baigiu tvarkyti balkoną, beliko išnešti šiukšles, tačiau ant grindų pastebiu blykčiojant dar vieną šukę. Imu ją, šukė perrėžia pirštą, stambūs raudoni lašai varva ant ką tik iššluostytų grindų. Nuo to vaizdo bemat įskausta galva, susirandu pleistrą ir išgeriu iškart dvi tabletes nuo migrenos. Vargais negalais patiesiu kilimus – rudasis kiek per didelis, todėl vieną kraštą tenka užlenkti, o raudonasis klaikiai nedera, ir dar tos vyšnios…

Išsitiesiu ant raudonojo ir pasivertusi ant nugaros spoksau į lubas, laukdama, kol jos nustos siūbuoti. Pamažu lubų spalva ima keistis į rožinę, o galiausiai – į tamsiai raudoną, kol pavirsta vyšnių uogiene ir teka nuo lubų tiesiai į mano verdančias smegenis. Užsimerkiu, šiek tiek palengvėja, tik vokai sunkūs. Turbūt suveikė vaistai. Pakeliu į viršų vieną ranką, tada kitą – plaukiu.

Kaip gerai žuvims, jos tik plaukia ir nieko negalvoja, tik plaukia ir dėl nieko nesijaudina. Ir ničnieko neprisimena, netgi savo tėvų. Tiesa, neseniai skaičiau, kad auksinių žuvelių atmintis siekia net kelis mėnesius, tačiau šiandien aš nesu auksinė žuvelė. Mėginu įsikūnyti į rają arba piraniją, bet jaučiuosi daugių daugiausia L-191, kuri, nors yra pusmetrio ilgio, plėšraus žvilgsnio ir turi drakonišką keterą primenančius pelekus, tyliai tūno pačiame dugne, o perkąsti tesugeba nupuvusių medžių šaknis.

Mūsų poliklinikos fojė stovi didžiulis akvariumas su įvairiaspalvėmis žuvytėmis, koralais, dumbliais ir spalvotais akmenukais, ir aš negaliu atplėšti nuo jo akių. Tas lopinėlis ramaus povandeninio pasaulio, pripildyto tylos, harmonijos ir nenutrūkstamo judesio, užhipnotizuoja taip, kad ilgam nugrimztu į savo pačios tylą. O kai galiausiai prabylu, pirmiausiai paprašau užrašyti mane į baseiną.

Taip ir neprisipažįstu tylėjusi ne dėl to, kad skaudėjo galvą. Tylėjau, nes maniau, kad jei šeimoje atsiras nebylys, mes visi pradėsime bendrauti judesiais, tarsi žuvys. Todėl paslapčia mokiausi gestų kalbos, žiūrėdama vakarines naujienas. Vienu metu buvau nutarusi dantų krapštukais prasidurti ausų būgnelius, bet išsigandau, kad nepradėtų tekėti kraujas.

O ir mamai būtų gėda kurčnebylės dukters. Ji taip stengiasi, kad atrodytume normalūs. Kaimynėms skundžiantis, esą vyrai nepadeda namų ruošoje, ji tik užjaučiamai linksi ir net neužsimena, kad mūsiškis – apskritai bedarbis. Tačiau tėvas, rodos, dėl to nesijaudina, jis apskritai dėl nieko nesijaudina. „Iš bado nemirštam“, sako jis, draugų paklaustas, kaip sekasi. Mūsų dviejų kambarių butas visuomet pilnas kviestų ir nekviestų svečių klegesio. Bet tėvas nustelbia juos visus, net vos apversdamas liežuvį jis griaudi lyg patranka. Kalboms pasibaigus, plėšia dainas, pats sau pritardamas gitara. Deja, nesu kurčnebylė ir man baisiai nesmagu klausyti, kaip jis vis nepataiko į natą. Motina tyli ir atlaidžiai šypsosi. Ji patenkinta, kad tėvas bent jau neina iš namų. Ji su svečiais beveik nešneka, nedainuoja, ir net nesijuokia, tik tylutėliai sėdi kamputyje ir šypsosi puse lūpų. Ir niekuomet tėvui nepriekaištauja, nors pati draskosi per kelis darbus, o laisvomis naktimis vis siuva.

Norėčiau, kad tėvas apskritai išeitų, bet niekam to nesakau. Neprisipažįstu ir to, kad aš jo gėdinuosi. Mokykloje, kai reikia pasakyti, kuo dirba tėvelis, vaikai vardina normalias – inžinieriaus, prekybininko, vairuotojo profesijas. O aš sakau, kad maniškis – plaukikas ir muzikantas. Nors sportuoti jis nustojo vos man gimus – ne šiaip nustojo, bet net karščiausią vasaros dieną nebrenda į vandenį – o muzikantu taip ir netapo. Ir su nerimu laukiu, kada kas nors tiesiai šviesiai išrėš, jog esu melagė. Bet aš, lygiai kaip ir motina, negaliu ištarti to žodžio – bedarbis. Bekojis, berankis, begalvis, belaisvis, begėdis, bedalis – nežinau nė vieno žodžio, kuris prasidėtų priešdėliu be– ir reikštų ką nors teigiamo. Pažįstu bekojį vyrą – jis nuolat sėdi prie parduotuvės savadarbėje medinėje dėžutėje ant ratų. Esu mačiusi berankę mergaitę ir tikrai visai nemažai begėdžių, bet nė vieno bedarbio.

Nudžiovusi tėvo įrankių dėžę, kalu. Stengiuosi darbuotis taip, kad sukelčiau kuo mažiau triukšmo. Net tik todėl, kad neišgirstų tėvas su savo svečiais. Labiau nerimauju dėl Auksės – triukšmas ją erzina. Auksei neuždėsi ausinių – juk ji kurčia, o triukšmą jaučia tik per vibraciją. Aš kalu, o ji dreba.

Pagarsinu muziką, bet ne tam, kad užgožtų tėvo ir jo svečių keliamą triukšmą. Priešingai, kaip tik dabar, kai norėčiau, kad jis visu garsu brązgintų gitarą ir trauktų vieną iš savo pamėgtų senų šlagerių, namuose tyla. Netrukus koridoriuje pasigirsta žingsniai, lydimi lazdos bumbsėjimo, kažkas tyliai susijuokia ir atsisveikina. Rodos, jau paskutinis svečias. Keista, kad taip anksti. Bet aš vis tiek turiu pastatyti palapinę, pažadėjau Auksei.

Pagaliau parketlentės girgždėdamos prasiskiria, belieka sugrūsti kuoliuką iki galo. Pridengiu plaktuką mamos skarele, kad tyliau kaukšėtų, bet tai mažai gelbsti. Tuk tuk tuk – trumpam liaunuosi ir įsiklausau – nieko. Tuk tuk tuk. Tuk tuk. Niekieno netrukdoma sukalu likusius ir pajuntu pasididžiavimą.

Staiga beldimas į duris.

– Palauk, tėti, aš dabar užsiėmus.

– Vakarieniausi? – greičiau išrėkė, nei paklausė.

Ar po jo svečių mes dar turime ką valgyti? Ar tėvas išmoko gaminti?

Patikrinu savo atsargas: likę pusę sausainių pakelio, butelis limonado ir truputis irisų.

– Aš nealkana, tėti!

Man ramu – palapinė jau pastatyta, namuose tylu, mudvi su Aukse saugios. Pasiimu ją į slėptuvę ir užsegu užtrauktuką. Šiąnakt nakvosime čia. Bet gultis dar anksti, todėl mes tiesiog vakarojame.

Girdžiu, kaip tėvas nusibaladoja į virtuvę. Tai vis ta lazda, rodosi, ji reikalinga tik tam, kad sukeltų dar daugiau triukšmo. Galėtų ir be jos, juk vos šlubuoja, tačiau tėvas juokauja, kad lazda, kaip ir barzda, suteikia daugiau solidumo. Kai buvau visai maža, sakydavo, kad tą koją jam dramblys numynė. Kaimo šokiuose. Kai paūgėjau – kad įkišo kur nereikia. Kartą vienam svečiui pasakojo susižeidęs varžybose.

Netrukus pasigirsta indų tarškėjimas. Tėvas vis dėlto kažką gamina. Girdžiu keiksmus, trankomas spintelių dureles, galiausiai taukšėjimą. Pasislenku arčiau Auksės, pavaišinu ją džiūvėsių trupiniais. Ji atrodo guvi.

Vėl beldimas į duris. Tyliu. Tegul galvoja, kad miegu. Tačiau durys atsidaro ir labiau pajuntu, nei pamatau, kaip jis sustingsta tarpduryje.

– Po galais, ką tu čia…

– Šiąnakt mes miegosime palapinėje, – pranešu net neiškišdama nosies.

– Na… kaip sau norit. Kai ką jums atnešiau, – iš balso girdžiu, kad šypsosi.

Apsidžiaugiu, kad jis nei klausinėja, nei barasi. Juk sugadinau grindis. Tiesa, parketas jau senas, nudaužytas tėvo lazdos ir vietomis atšokęs, tačiau anksčiau jame bent jau nestyrojo palapinių kuoliukai.

Atsegu palapinės užtrauktuką, įlenda tėvo ranka su lėkštute, ant kurios puikuojasi dvi nelygiai atriektos duonos riekės, storai apteptos sviestu ir pabarstytos cukrumi.

– Ačiū, tėti…

Žinau, kad tai mėgstamiausias jo vaikystės patiekalas, bet jau galėtų prisiminti, kad duoną valgau su druska ir česnaku.

Padedu lėkštutę ir laukiu, kol tėvas išeis.

– Ar galima ir man pas jus?

– Tu netilpsi, ji dvivietė.

Jis dar kažką suveblena, rodosi, jau ketina eiti, bet užkliūva už kuolelio, išgirstu, kaip pirmiausia bumbteli jo lazda, o tada ir jis pats. Begriūdamas mėgina įsitverti palapinės, ir toji Auksės pusėje visai susmenga.

Pajuntu, kad sėdžiu baloje, puolu graibytis stiklainio, šaukiu tėvui, kad uždegtų šviesą, nors ir girdžiu, kad jis vis dar kepurnėjasi ant grindų. Atsegu palapinę, gaudau Auksę, kuri šokuoja tarsi čirškinama keptuvėje ir tankiai žiopčioja. Atsargiai įdedu ją atgal į stiklainį ir rikteliu pagaliau atsistojusiam tėvui, kad nešdintųsi. Auksė blaškosi lyg paklaikusi, vis atsitrenkdama į stiklainio šonus.

– Pasidomėtum, ar tėvas nesusižeidė, užuot tą žuvį gaudžiusi, – neatpažįstamu balsu iškošia jis.

Kai pagaliau išklibinkščiuoja, užrakinu kambario duris. Stebiu nerimstančią žuvelę, pirštu per stiklą glostau jos nosį ir raminu:

– Pakentėk dar truputį. Mama pažadėjo nupirkti tau tikrą akvariumą. Užaugsi didelė, kokių keturiasdešimties centimetrų, ir gyvensi keturiasdešimt metų.

Tėvas grįžta, mėgina atidaryti duris, tačiau aš nė nekrusteliu. Sako, kad nori su manimi rimtai pasikalbėti, reikalauja jį įleisti, galiausiai ima lazda trankyti duris. Pareiškia verčiau jau nuleisiąs Auksę į klozetą, nei stebėsiąs, kaip jo paties dukros smegenys virsta akvariumo žuvelės smegenimis – esą tik žuvys negerbia savo tėvų. Kai jis liaujasi trankęsis, pasijuntu išalkusi. Nupurtau nuo duonos cukrų, tačiau sviestas vis tiek saldus. Tada nubraukiu ir sviestą, mėginu vėl ragauti tą patežusią ir vis tiek bjauriai salstelėjusią duoną. Žinau, kad šaldiklyje mama paslėpė man skrylių, jau seniai moku pati juos išsivirti, bet nė už ką neisiu iš kambario, nes tėvas gali įsmukti ir iš tiesų nuskriausti Auksę.

O kitą rytą jos ir nebelieka, mano auksinės žuvelės. Tikriausiai ją nužudė stresas ir triukšmas, aš juk reguliariai keisdavau vandenį ir niekuomet nepamiršdavau pašerti. Palaidoju ją po mūsų balkonu, o tėvui pažadėjus nupirkti naują, tik papurtau galvą. Žuvys mėgsta tylą.

Maniau, pasveiksiu iškart, kai tik jis išsinešdins su ta savo lazda. Tikriausiai taip ir būtų buvę, jei ne mamos uogienė – vyšnių, tėvo mėgstamiausia. Stalas, grindys, netgi virtuvės sienos buvo nutaškytos vyšnių krauju. Beliko tik supilstyti į stiklainius. Motina paprašė padėti užsukti dangtelius, jie susiginčijo, tėvas ėmė šaukti, išėjau į balkoną. Jis nenorėjo, kad motina parvirstų, žinoma, kad ne – virtuvės plytelės buvo slidžios. Tėvas mudviejų nemušdavo, netgi neplūsdavo, jis žudė triukšmu. Nemačiau, kaip jis stumtelėjo motiną, ir ar išvis stumtelėjo, atbėgau, kai jau mėgino ją pakelti. Tačiau motina gulėjo tarsi prikalta, žiūrėjo į mus tuščiu žvilgsniu, o iš ausies jai varvėjo vyšnių uogienė.

Netrukus po to jis užtilo. Nustojo lėbauti, triukšmauti, net juokauti, o galiausiai suvis virto šešėliu, kol vieną dieną pradingo, niekam nieko nepasakęs. Pasiėmė tik savo kuprinę ir lazdą.

Tikėjau, kad jam išėjus mudvi pagaliau galėsime gyventi ramiai, kaip tos žuvys akvariume. Bet mama ne žuvis, ji – papūga – ne tylioji akvariuminė papūgėlė, o tikrų tikriausia papūga, kuri tik apsimetė pilku paukšteliu, kol narve karaliavo ryškesnis paukštis. O gal ji išsigando stojusios tylos?

Tėvo svečių keliamą triukšmą pakeitė visu garsu nuolat griaudėjantis televizorius. Vos man pritildžius, netrukus ji vėl pasigarsindavo, tarsi išties būtų apykurtė. Nebegalėjau tverti mūsų namuose, motina nebekalbėdavo, o tiesiog išrėkdavo žodžius be jokios intonacijos, pauzių, pavargau šito klausytis – man tiesiog skėlė galvą. Net valgyti ėmė triukšmingai: srėbė, čepsėjo, visai kaip jis. Indai, rodėsi, atstodavo jai mušamuosius instrumentus. Ji net pradėjo mokytis groti tėvo gitara. O aš maniau, kad neįmanoma groti prasčiau nei jis.

Nepaisydama plyštančios galvos, nusliūkinu į virtuvę. Atgijusi, bet po žiemos dar apdujusi musė trankosi į stiklą ir savo zvimbimu, rodos, sprogdina ausų būgnelius, tik nerandu jėgų atidaryti langą. Krūpteliu netikėtai suvibravus telefonui.

– Skambinu pasakyt, kad vėluojam! – išrėkia motina man į ausį.

– Jau pastebėjau, mama.

– Neniurzgėk, tėvas užtruko ieškodamas dovanos. Žinai, kiek šeštadieniais turguje žmonių…

– Tikiuosi, neruošiat man staigmenos. Juk pameni, kad nekenčiu staigmenų, mama?

– Ši tau patiks, – jos balse girdėti saldus pasitenkinimas, ir aš suprantu kodėl.

– Nė nemėginkit. Girdi, ką sakau? Nejaugi galvoji, kad neišgaliu nusipirkti prakeikto akvariumo?

– Tu juk pažįsti savo tėvą.

– Bet idėja – tavo?

– Tu nepatenkinta, kad jis sugrįžo?

– O tu?

– Aš?..

– Ką tu dabar darysi, mama?

Tyla, tik girdėti šnopavimas.

– Tiek to, – numetu ragelį.

Užgesinusi visas šviesas grįžtu atgal į lovą. Bet tuojau vėl pakylu, suvynioju raudonąjį kilimą ir pastatau į kampą. Padvejojusi suvynioju ir rudąjį.

Netrukus išgirstu skambutį į duris. Minutę kitą laukiu, kol triukšmas liausis, tada sugrabalioju ausinukus ir palendu po antklode, bet vis tiek juos girdžiu. Barškinančius indus, brązginančius gitarą, dainuojančius. Ir lazda trankomas mano kambario duris. Ir dūžtančius uogienės stiklainius.

Jie skambina ilgai. Iš pradžių mygia durų skambutį, beldžia, klebina rankeną, tada mėgina telefonu. Netrukus labiau pajuntu, nei išgirstu, kaip į langą atsitrenkia sniego gniūžtė. Susirandu savo mėgstamą melodiją, užsikloju galvą antklode ir tyliai panyru po vandeniu.