Gintaras Bleizgys. Vestuvės
2024 m. Nr. 2
Romano fragmentas
– Traukiamės nuo durų! Trenksmas!
– Aš!
– Rengiamės fraką, čiumpam gėles ir šampaną, po penkiolikos minučių na vychod1!
– Pyzdėc, – nutaisęs asilo akis į mane kreipiasi BigVėjus, užsidarius durų langeliui.
Jaučiausi ne mažiau suglumęs, tai yra ne menkesnis asilas už savo kameros bičiulį.
– Jį kviečia į balių, – juokėsi Romas, – o mūsų – ne. Taip ir sakyk, kad esi už mus pranašesnis.
– Nu nežinau, ar į balių. Kad tik vėl nebūtų koks antpuolis.
– Nebijok, dieną niekas nepuola. Gal pas tas kūrvas ves, kur prieš savaitę už sienos pisosi.
Prižiūrėtojas vedė koridorium, paskui per lauką į kitą pastatą. Nesusigaudžiau, kur esu.
Ten pasitiko kitas prižiūrėtojas. Žingsniavom ilgu koridorium. Visur kamerų ar kokių kabinetų durys – prietemoje sunku įžiūrėti. Pasirodė, lyg išgirdau moteriškus balsus ir juoką. Išsigandęs sustojau.
Vedlys irgi sustojo.
– Pisasi ar ką, – nežinau, kodėl taip pasakiau. – Toliau neisiu.
– Kaip tai neisit? Veda žmogų į balių, o tas – neisiu.
– Man baliaus nereikia.
– Jums tai gal ir nereikia, o jiems tai pirmos vestuvės.
– Vestuvės?
– Nu tai ne pagrabas gi! Vestuvės, gerbiamasis, eikite, linksminkitės!
Prižiūrėtojas mane paliko stovėti, pats paėjo kelis metrus pirmyn ir atidarė kameros duris.
– Jis bijo, – pasakė viduje buvusiems žmonėms.
– Jis nieko nebijo! – iš kameros išlindo kažkokia žmogysta. Balsas lyg ir pažįstamas. – Argi tu, Sauliuk, ko nors bijai?
Žmogysta žengė prie manęs. Gi žiūriu – čia Volodia, įpiešęs toks biškį.
– Šimtas metų!
Apsikabinome lyg broliai. Stipriai suėmęs mane už pečių, Volodia ėmė stumti pirmyn. Galiausiai įstūmė į kamerą.
– Sauliau! – sušuko nuo gulto keldamasis Demonas. – Sveikas atvykęs į vestuves!
Nustebęs dairiausi aplinkui. Kamera kaip kamera, tiesa, už mūsiškę gal kiek ir didesnė, nes dviaukščiai gultai (iš viso keturi) – prie vienos šoninės sienos ir prie kitos. Tarp jų per vidurį tarpas, kitame patalpos gale visai padorus langiūkštis. Ant apatinių gultų viena priešais kitą sėdi ir šnekučiuojasi dvi moteriškos, pamačiusios mane nutilo.
– Ina, – džiaugsmingai pristatė Demonas, – nuo šiol – mano žmona.
Moteris atsistojo. Eik tu sau, kokių moteriškų formų!
– Seselė?
– Taip, aš seselė. Mano vardas Ina.
Ji šypsodama ištiesė man ranką.
– Sveikinu, – muisčiausi visai nieko nesuprasdamas. – Ar čia tikrai vestuvės?
– Neabejokite, Sauliau, – į pokalbį įsijungė nuo gulto pakilusi kita moteris. Ištiesė man ranką. – Aš Betsebėja.
Iš pradžių pasirodė, kad ji nusikeikė (kaip kokia bletsebėja ar kažkas panašaus), bet Volodia kumščiu stuktelėjo man į petį, tai tuoj susivokiau.
– A-a-a, – nutęsiau.
– Jūs tikriausiai mane matėte nuotraukoj.
– Nuotraukoj?
– Siunčiau Vladimirui, gal rodė ir jums.
Vladimiras Volodia man prie nosies prikišo stipriai suspaustą kumštį.
– Mes nežiūrim į svetimų moterų nuotraukas, – sukausi iš padėties kaip išmanydamas, be to, bendrauti su dailiąja lytimi buvau atpratęs.
– Ne tokia jau aš ir svetima.
– Sveikinu! – vis dar nesumodamas, kaip elgtis, kreipiausi į Seselę ir Demoną. – Linkiu laimės, daug vaikų – tiek, kad vežimu nepavežtumėt, o pinigų dar daugiau!
– Palinkėkite, kad Nikita greičiau išeitų į laisvę. Dabar mes tik kartais būsim drauge. Dar daug laiko reikės praleisti atskirai.
Vladimiras Volodia tuo metu spėjo į stiklines papilstyti „šampano“. Padavė ir man.
– Už laisvę! – sušuko ir maktelėjo.
– Už laisvę! – pritarėm jam.
Po laisvės tosto jaunavedžiai atsisėdo ant gulto man iš kairės, Volodia su drauge – ant gulto iš dešinės. Aš radau tokią taburetę ir prisėdau tarpe tarp gultų.
– Mes irgi jus visus būtinai pakviesim į savo vestuves, – atviravo Betsebėja.
– Tikėkimės, jos bus kaip žmonių, o ne kaip mūsų, – nusijuokė jaunoji.
– O tai ar mes – ne žmonės? – piktinosi jaunasis.
– Nu tai nežinau, nuo kada demonai vadinami žmonėmis, – pasakiau, ir visi linksmai prapliupome juoktis.
– Mano demonėlis, – Nikitai prie peties galvą priglaudė Seselė. – Žinote, Sauliau, jis toks švelnus, gyvena čia su visais šitais kaliniais – oi atsiprašau – bet pats neturi jokios agresijos. Švelnus ir atkaklus, tokiam neatsispirsi. Įsimylėjau kaip mažytė mergaitė.
Jie glaustėsi vienas prie kito. Mes žiūrėjome ir tylėjome. Buvo gražu ir skaudu žiūrėti į trapią jų laimę.
– Žinote, – po kelių akimirkų vėl prabilo Seselė, – aš gyvenime neturėjau progos būti maža mergaite. Visą laiką reikėjo būti stipriai.
– Na na, nereikia, – ramino ją Demonas, – dabar aš su tavimi, tau nereikia nerimauti.
Demono žodžiai mus varstė kaip kokia yla. Gal po savaitės kitos tave, vaikeli, nuteis ir išveš į zoną. Kaipgi jai nereikia nerimauti? O kai po darbo dienos pareis namo ir žiūrės pro sutemusį langą – ar galės būti rami: kol tu dar čia, kol nežinia kokie pavojai tavęs tyko prakeiktose kamerose ir koridoriuose?
– Žinote, Sauliau, Nikita yra poetas. Sako, kad ir jūs rašote knygas. Gal parašysite apie mūsų meilę – kaip gailestingoji seselė pasaulyje, kuriame neturėjo nė vieno artimo žmogaus, pamilo Demoną, ir Demonas tapo jos atrama bei viltimi… Visi tie vyrai mato tik mano kūną, vienintelis Demonas pažvelgė man į sielą… Ir aš negalėjau atsispirti.
Ji ištiesia ranką ir rodo vestuvinį žiedą.
– Kaip lakštingala esu dabar sužieduota, kaip pasakų gulbė.
Baisus liūdnumas iš jųdviejų laimės smelkiasi į čia susirinkusius. Daug tylos. Mes sėdime ir žiūrime vieni į kitus, nes beteisių areštuotųjų platumose žmonės įpranta sėdėti ir tylėti. Mūsų akys ir sąmonė mėgina nuskaityti ir ištirti su mumis kartu sėdinčius ir tylinčius, suprasti, kas jie tokie: žmonės, gyvuliai ar demonai. Paskui mūsų akys atsisuka į vidų ir tyrinėja, kokiai būtybių rūšiai priklausom patys. Ant sienų pelija snargliai, kažkur gurgia nuleistas tualeto vanduo, tolumoj – amžinoj koridorių prieblandoj – kaukši žingsniai.
– Prašau, kreipkitės į mane tu, – sakau Seselei ir Betsebėjai, – nes kažkaip keista.
Tos linksi galvomis.
– Kai išeisiu į laisvę, nupirksiu tau, – kreipiuosi į Demoną, – tokį lietpaltį, kaip tas mano – iš senų laikų, kur tau patiko. Tai bus vestuvių dovana.
Demonas linksi galva.
– Ilgą, juodą, zomšinį, – tęsiu, – o viduje bus tamsiai raudonas pamušalas. Tai bus mano vestuvių dovana tau.
– Juk sakiau, kad pakviesiu, – šypso Demonas, – kad gersim šampaną. Reiktų pašokt.
Vyras užtraukia kažkokią rusišką dainą. Mes visi atsistojame ir kraipome užpakalius, kelius, kilojam rankas. Pasaulio dugne, žvėrių karalijoje, anapus savo gyvenimų.
Prisėdame.
Paskui kažkodėl vėl visi be žodžių pakylame nuo gultų ir iš naujo kraipome užpakalius, kelius, kilojam rankas – tokie tikri, tokie norintys išgyvent ir gyventi, kad mus iš tikrųjų reikia slėpti pasaulio dugne, paversti atstumtaisiais, išsiųsti už normalybės ribų.
Betsebėja žiūri į Vladimirą ir juokiasi. Seselė apsikabinusi Demoną šoka lėtą. Aš žiūriu į kitą kameros pusę – ten, kur įrengtas visai padorus langiūkštis. Demonas jau seniai liovėsi dainavęs, bet mums nebereikia muzikos, nes mes patys esame muzika, mes susijungėme su šešėliais, su per spygliuotas vielas ir storas kamerų sienas neprasibraunančiu laiku. Nežinome, koks srokas2 mūsų laukia, bet tai nesvarbu, nes laikas mums seniai prarado prasmę.
Tik tak tiksi mūsų širdys ir gyslomis varinėja gyvastį.
O laisvųjų pasaulis nežino, kad mes gyvename.
Mums vis sunkiau prisiminti, kad kadaise patys buvom laisvi.
– O kaip medaus mėnuo?
– Kelias dienas gyvensim čia, šioje kameroje. Leido.
Seselė žvalgosi aplink – į savo laimės sienas.
– Paskui vis tiek matysimės. Nikita juk ir iki šiol ateidavo į medkorpusą… Be to, kartą per mėnesį turėsim teisę ilgesniam pasimatymui.
– Aš nevažiuosiu į zoną. Dabar jau negaliu, – Demono akys spinduliuoja sunkiai nupasakojamą liūdesį. – Kai skirs sroką, prašysiuosi į muchamorus3.
Mes sėdim ir tylim. Kramsnojam naminius, tikriausiai jaunosios suteptus sumuštinius. Seniai tokių teko ragauti. Prabanga. Putojantis vynas ir naminiai sumuštiniai kameroje – tai kaip brangiausias šampanas ir ikrai laisvėje.
– Suprasiu, jeigu daugiau nenorėsite su manimi bendrauti, – Demonas kreipiasi į Volodią ir mane.
Mes tylime.
– Be jos neįsivaizduoju savo gyvenimo, – likimo brolis glaudžiasi prie savo išrinktosios.
Kalėjimo bjaurastyje tas glaustymasis atrodo vaikiškai švelnus.
Man burnoje stringa kąsnis. Naivi jų meilė įkalinimo belaikėje atrodo baisesnė už kankinimus. Ateitis ją sumindžios. Ir jausmus, ir naivumą.
Ne, jie negali būti naivūs. Juk matę gyvenime ir balta, ir juoda. Dabar štai šypsosi vienas kitam tarsi kokie laumžirgiai. Gailestis spaudžia man širdį. Nusuku žvilgsnį į skrepliais apaugusią sieną ir sąmonės veidrodyje matau, kad esu žmogus.
– Žmogus užgimsta per skausmą ir empatiją, – pats nežinau, kodėl taip sakau.
– Ne, – vaikiškai skaidriomis ir liūdnomis akimis šypso Seselė, – kol kas vaikų mes negalėsime turėti. Iš pradžių Nikita turi išeiti į laisvę.
Nikita šypso ir linguoja galvą. Jis supranta, kad kalbėjau ne apie vaikų gimdymą.
– O kai į laisvę išeis Volodia, – į pokalbį įsijungia Betsebėja, – tai mes važiuosime į mano Izraelį. Viską čia paliksime. Parduosime, išdalinsime, ir pradėsim naują gyvenimą.
Volodia apkabina ją per pečius, mėgina šypsotis, bet į mane įsmeigtos jo liūdnos akys sako, kad to niekada nebus – jis per ilgai užsibuvo kalėjime, tiršti debesys susikaupė viršum jo likimo, ir geležiniai boksininko kumščiai čia nepadės, tie, kuriems jis skolingas, jau paskelbė nuosprendį.
Gal čia tikrai ne vestuvės, o laidotuvės? Argi galėčiau tokius dalykus išskaityti iš Volodios akių? Be žodžių, be prisipažinimų, be ašarų. Kokių galių įgavau areštinių platybėse? Ką gyvenimas su mumis padarė?
Jos kalbasi. Praskaidrina rūstų mūsų tylėjimą. Mūsų baimes ir nuojautas.
Bijau prasižioti. Žinau, kad išlėkęs žodis yra kaip žvirblis, kurio atgal nebesugrąžinsi.
Volodia, matyt, irgi bijo, tad tyli.
Demonas – dar labiau.
– Pyr vo vriemia čiumy4,– konstatavo Nikita, kai prižiūrėtojas atvėrė seifines duris ir pranešė, jog po dešimties minučių turėsime skirstytis.
Atsisveikindami glėbesčiavomės tarsi seni draugai – turiu omeny ir Seselę, ir Betsebėją. Į tokius didelius, minkštus papus dar niekad nebuvau įpuolęs – pamaniau gniaužomas Seselės. Jaučiausi kaip koks vaikas motinos glėbyje.
– Kaip matai, per pinigus ir ryšius, – atsisveikindamas puikavosi Demonas, – kalėjime viskas įmanoma.
Seselė ir Demonas liko tragiškos savo meilės lizdelyje, o mus tris keturi prižiūrėtojai išvedė į koridorių.
Pasirodė keista, kad net keturi.
Ėjome nepažįstama patalpa, tada – į lauką. Maniau, kad ten mus išskirstys, bet visus tris nuvedė į flygelį, kuriame buvo mano kamera. Įėjusius į pastatą pasitiko dar du prižiūrėtojai. Vienas jų – Gvozdžius.
Neramiai žvilgtelėjau į Volodią. Tas mano žvilgsnį iš karto pagavo. Prižiūrėtojų gausa mums abiem atrodė neįprasta.
Tada akimis parodžiau į Betsebėją. Suprask: ar ji čia oficialiai įėjusi, ar per pažintis ir pinigus ją įvedė nelegaliai. Volodia sukando dantis ir stipriai sučiaupė lūpas. Žiūrėdamas į jį gūžtelėjau pečiais, suprask: jūs gal durni, mergaitė net neįsivaizduoja, kur pateko, o jeigu tau kažkas nori atkeršyti – juk matei, kaip buvo man, juk žinai, kokios baisybės kalėjime darosi. Volodia piktai sugniaužė kumščius.
Lipome laiptais.
Betsebėja – priekyje mūsų. Jos trumpas šventinis sijonas ir aptemptos pėdkelnėmis kojos švytravo tiesiai man prieš nosį.
Sunerimęs vėl pažvelgiau į Volodią. Tipo: kur čia dabar mus veda? Kodėl kylame laiptais aukštyn?
– Ten toks relakso kambarys yra, – pasakiau, – su BigVėjum kartą buvom nuvesti pažiūrėti filmą.
– Nuteistasis, nesišnekam! – nieko gera nežadančia intonacija sugriaudėjo vienas prižiūrėtojų ir įsiterpė eiti tarp manęs ir Volodios.
Gvozdžius užlindo į priekį – tarp Betsebėjos ir mūsų.
Suprantu, kad įkalinimo įstaigose žmogus tampi įtarus ir paranojiškas, bet visas šitas prievaizdų elgesys atrodė nenormalus.
Kaip tik užlipome į trečio aukšto laiptų aikštelę. Betsebėja žengė keletu laiptelių aukščiau – ketvirto aukšto link. Gvozdžius čepsėdamas, veidą pasukęs į mane ir Volodią, dešine iš užpakalio stvėrė jai už tarpukojo. Moteris suspigo. Pasigirdo staigus čekštelėjimas. Išgirdau Volodios riksmą: „Manęs nelauk, lėk į Pažadėtąją žemę!“
Mačiau, kad Gvozdžiaus veidas išbalo tarsi drobė. Jis klubu nesąmoningai atsirėmė į turėklą, tada persisvėrė… Arčiausiai stovėję bendrai puolė vargšą šlykštūną gaudyti už kojų, bet buvo per vėlu, tas, kaip koks cemento maišas, persisvėrė ir krito žemyn į pirmąjį aukštą.
Viskas vyko tarsi sulėtintam filme, bet kartu ir labai greitai, nes susivokiau užlaužtomis rankomis gulįs ant grindų. Betsebėja spiegė, o prižiūrėtojai guldė Volodią. Tas nesipriešino. Kaip kokį stop kadrą prisimenu jį užlaužtomis rankomis krentantį ant kelių, du smūgiai bananais tiesiai į veidą, į kokį ten veidą, garbingasis skaitytojau, į gyvulio snukį, kurį prižiūrėtojai dabar tvatino pagauti viso žmogiškojo pasišlykštėjimo gyvuliais.
Kruvinas jo veidas prie grindų prigludo koks pusmetris priešais manąjį.
Keisčiausia, kad atrodė, jog Volodia šypsosi.
Man stipriai laužė rankas, pasaulį mačiau lyg pro miglą ar vandenį.
Volodios veidas pasikeitė. Atsirado barzdelė ir pailgėjo plaukai.
Nusprendžiau keltis ir kovoti už kartą mano gyvybę išgelbėjusį bičiulį.
Bet tas atsimainiusysis pakraipė galvą ir be balso sušnibždėjo: „Nereikia.“
– Ką?! – norėjau tiksliai išgirsti ir suprasti, ką jis man sako.
– Atlikta.
Staiga atpažinau, kad priešais mane sulaužyta nosimi, kruvinu veidu guli Kristus. Jo žmogiškasis kūnas nebejudėjo, bet man į akis ir sąmonę žvelgė jo dieviškumas.
Aišku, kad kliedėjau ir nebuvau savam prote, bet netikėtai supratau, kad, norint tapti žmogumi, privalu savo gyvulišką pusę užmušti: gerai, kai yra pagalbininkų – su keiksmažodžiais, su guminėmis lazdomis, iš pykčio pasiutusiomis širdimis. Jie seiliojasi, plūstasi, daužo. Jie nuo žmogaus nudaužo gyvulį. Jie į save priima piktąjį, kuris, atėjus laikui, į žviegiančias gerkles ir jiems patiems supils juodą kartybių taurę.
Volodia šypsojosi, o aš verkiau.
Buvo taip gera, kaip būna, kai supranti, kad vėl esi žmogus. Juk gyvuliai, garbingasis skaitytojau, neverkia?
Akimirka nežinios – kurios negaliu nupasakoti, nes nesuvokiau, kas vyko, aiškesni prisiminimai prasideda nuo tada, kai atsikvošėjau pamainos viršininko, gražiakalbio lietuvio kabinete.
– Trenksmas Bleizgys, – konstatavo tas.
Tylėjau, nes nežinojau, ką į tokią nesąmonę atsakyti.
– Vis įsiveliate į keistas istorijas.
– Aš niekur neįsiveliu, nes iš manęs atimta laisvė ir visa, kas vyksta, kyla ne iš manęs.
Gražiakalbis akivaizdžiai sutriko.
– Kur mergina?! – suklykiau lyg demono purtomas.
– Raminkitės, nuteistasis, mergina saugi, viskas gerai.
– Čia jūs nuteistas, ne aš.
– Ką?
– Manęs niekas nenuteisė, atsibodo kartoti… O štai jūs… Pasimokykit psichologijos – sakot man tai, kas iš tikrųjų tinka jums, – projekcija… Supūsit šitam kalėjime!
– Tikriausiai susitrenkėte galvą, pamokslautojau.
– Ne galvą, nuteistasis, o šikną ir sielą.
Gražiakalbis prunkštelėjo.
– Nu duodat, Trenksme.
Tylėjau, nes ką gi į tokią nesąmonę atsakysi.
– Ar ką nors skauda?
– Skauda tai, ką susitrenkiau. Dar snukį ir žmogišką veidą. Kur Volodia?!!
– Čia – ne jūsų reikalas. Ko rėkiate?
– Noriu ir rėkiu! Nes esu laisvas laisvųjų pasaulyje!
– Ne, jūs nesate laisvas. Mes jus prižiūrime.
– Nenoriu su jumis turėt nieko bendra. Su nė vienu jūsų parankiniu.
– Kokiu parankiniu?
– Kuris muša žmones ir prievartauja moteris.
– Kodėl manote, kad jie mano parankiniai?
Tylėjau, nes ką gi į tokią nesąmonę atsakysi.
Pro duris įžengė kažkoks uniformuotas pyzdukas ir priėjęs prie gražiakalbio ėmė šnibždėti jam į ausį.
– Čyrum džyrum pyrum dvyrum, – pradėjau žiūrėdamas į tuodu.
Pyzdukas sutriko.
– Abli kabli švimbli blebli, – tęsiau.
– Išprotėjo? – kreipėsi į gražiakalbį.
– Apsimeta.
– Šūdo bliūdo pelei grūdo, – tęsiau, – kai prišvinko trinko dingo.
– Nenoriu jo vieno čia palikt, – gražiakalbis kreipėsi į pyzduką. – Ar gali pabūt?
Tas linktelėjo.
Nutilau, nes ką gi šitoje nesąmoningoje vietoje gali, žmogau, pasakyti.
Sėdėjau, o tas marširavo po kambarį.
– Sąžinė graužia?
– Raminkitės, nuteistasis.
– Tai čia jūs raminkitės. Nuraminkite savo sąžinę, jeigu toks gudrus. Išgerkit juodos, kaip prokuroro sąžinė, kavos, trieskite ir vemkite – gal palengvės.
– Valdykitės, nuteistasis.
Jo laimei prasivėrė durys ir grįžo gražiakalbis. Rankos mostu parodė, kad vyriškis gali eiti.
– Tai ką, Trenksme, – kreipėsi į mane vėl.
– Taip, – atsakiau, – žinau, kad šiandien nieko nebuvo.
– Jūsų draugas labai stiprus, Antoną užmušė vienu smūgiu, bet oficialiai Antonas užsimušė per nelaimingą atsitikimą – nukritęs nuo laiptų.
– Mano draugas nieko neužmušė. Jis gynė moterį.
– Kliedesiai, gerbiamasis, nebuvo ten jokios moters – pats pagalvokite.
– Kliedesiai, gerbiamasis, nebuvo ten jokio Antono. Bet Gvozdžių mačiau.
– Iš kokio jūs pasaulio?
– Iš gyvulių, to, kuriame jūs tarnaujate prižiūrėtojų viršininku.
– Manau, mes susišnekėjome.
– Šiandien supratau, kad gyvulių pasauliui, kuriame jūs tarnaujate prižiūrėtojų viršininku, nepriklausau, nes atvirtau į žmogų… Ir susišnekėti su gyvuliais visai nenoriu.
– Gali būt, – šyptelėjo gražiakalbis. – O kas yra žmogus?
– Tas, kuris moka atjausti kitą.
– Tai va, Trenksme, – pseudožmonijos atstovas prikišo savo veidą (ar snukį – sunku pasakyti) prie manojo, – kadangi esu žmogus, jus atjausiu ir nepripirdolinsim savo guminėm lazdom į išsigimusį jūsų kailį… Pasėdėkit čia dar valandžiukę, kol apsiraminsite…
1 Išeiti (rus.).
2 Bausmės laikas (rus.).
3 Muchamoras – tai kalinys, dirbantis kalėjimo ūkio dalyje. Jie gyvena nuo kitų kalinių atskirtose kamerose ir į bendras erdves su kitais kaliniais gali eiti tik saugomi kalėjimo prižiūrėtojų. Kaliniai muchamorus niekina, nes dėl geresnių gyvenimo sąlygų jie sutiko dirbti drauge su kalėjimo prižiūrėtojais. Prižiūrėtojai į muchamorus taip pat žiūri su panieka ir paskiria jiems juodžiausius darbus, tačiau kalėjimo vadovybės sprendimu šie su prižiūrėtojais drauge dirbti apsisprendę kaliniai gauna didesnes saugumo garantijas, geresnį maitinimą, daugiau laisvės (aut. past.).
4 Puota maro metu (rus.).