Bronius Radzevičius. Apsakymai

2000 m. Nr. 12

Melodija

Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė, o gal mums taip tik rodės, aišku tik buvo kažkas, kas dainavo:
„Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“.
Ir:
„Ašaras nušluostys rankšluosčiu savu“.
Taip, su skausmu mes ėjome iš savo kaimų, kitos tautos tokių dainų neturi. Būta kažkur tragedijos, to nenuslėpsi, kažkas dingo, kas buvo kažkam brangu. Stiprus, ryžtingas jausmas ir polėkis – visa tai buvo. Tik jį sunku apčiuopti ir sudėlioti į sąvokas. Ir dabar, kai mes jau išėję, kai su prunkštelėjimu klausom, kaip kažkieno lūpose nuskamba žodis „tėvynė“ ir galbūt pasitraukiame nuo tokio, jei jis atsisėdo greta, pasitraukiame, kaip nuo kokio lunatiko. Taip pat jau mes žinome, mokame prunkštelėti, kai išgirstame kitas, ne mažiau skambias sąvokas „tiesa“, „gėris“, „grožis“, „gyvenimo tikslas“, „prasmė“. Mes galvojame, kad galim apsieiti be jų, kad jos mums visai nereikalingos. Tačiau, argi mes jau taip laimingi, argi mes dar nepakankamai pasimetę? Ir kai dažnai mums viskas apkarsta! Galima daug ko netekti ir vis tiek gyventi, jeigu tu turi tėvynę. Tėvynę? Kodėl ne gimtinė, ne gimtasis kampas, kodėl būtinai to tau reikia. Tėvynės? O todėl, kad tu be jos negali – ir protu, ir visais instinktais mes tai jaučiame. Paversti koketišku juoku visa tai, kas aukšta ir nors šiek tiek įprasmina mūsų būtį, – tai ne problema, taip lengva. Bet kokia degradacija. Bet tu mokėk į šią žemę suleisti šaknis, tu mokėk apginti tai, kas tau būtina, kad gyventum ir jaustumeis stiprus.
Aš sėdėjau už stalo. Per vidurį beveik butelis prie butelio – konjakas, degtinė, vynas – ir taip per visą stalą. Raudoni, žalsvi, balti skysčiai kiekvieną skyrė nuo priešais kitoje stalo pusėje sėdinčių. Jų veidų bruožai įgaudavo įvairiausias formas. Kai kas nors pažvelgdavo per butelių stiklą, per skystį. Tačiau gerai, kad nors taip juos (tuos veidus) buvo galima matyti. O priešais mane stovėjo penki vienas greta kito buteliai ir jų etiketės visai užstojo kitoje stalo pusėje sėdinčius. Iš ten aš tik girdėjau aitriai gundantį moterišką balsą. Paskui jis ėmė niūniuoti kažkokią moterišku susirūpinimu, ilgesiu ir maldavimu persmelkiančią melodiją. Gal todėl, kad aš jau ilgai sėdėjau už šio stalo ir, matyt, apgirtau,– ta skaidriu, sodriu balsu niūniuojama melodija mane jaudino, man rodės, kad ji išreiškia ir mano slaptus jausmus. O gal man taip tik rodės todėl, kad joje buvo daug valiūkiškų užuominų, kažką tau žadančios moters kvietimas. Gal ji skambėjo ir ilgesiu, gal ta melodija ir tas prislopintas balsas šaukėsi manęs, nežinau, apie tai aš negalvojau. Aš jaučiausi vienas, vienišas; šalia manęs nosim knapsėjo pagyvenęs vyriškis ir piktai dėbčiojo mano pusėn. Tiesa, aš į jį nė nežvilgtelėjau, man tik taip rodėsi. Pažiūrėjau į jį – pradėtų skųstis savo Veronika, į miestą išvažiavusiais ir jį užmiršusiais vaikais ir t.t. O man to viso nesinorėjo. Aš klausausi tos liūdnos melodijos ir balso, kuris galbūt šaukėsi manęs, žiūrėjau į gelsvą žiemos pavakario šviesą – ji kaip čaižus tolimas klyksmas krito ant valgių, butelių, visai nesiderino su balsų ūžesiu už stalo ir, rodės, išterliojo patiekalus – varškę, dešrą – išterliojo taip, kad nieko, ant ko krito ši gelsva šalta šviesa, besileidžiančios ir tolstančios saulės šviesa, nesinorėjo prisiliesti. Taigi aš sėdėjau susimetęs į krūvą, pasitraukęs nuo abiejų kaimynų – dešinėje sėdintis kažką pasilenkęs aiškino nuolat linksinčiam senukui su baltais ūsais – prisitraukęs prie šonų alkūnes, kad neužkliudyčiau nė vieno iš jų ir tuo neatkreipčiau į save dėmesio. Aš buvau tolį nuo visko, nejaučiau nė mažiausio noro kalbėti, norėjosi visai užsimiršti kur esu, ir stebėti ant stalo greit išblėstančią, bet kol kas dar ryškią šviesą. Retkarčiais mesdavau žvilgsnį į langą (jis buvo kairėje). Stiklas blizgėjo gelsvomis aštriom sniego dulkelėm, matyt, apnešė pravažiuojančios mašinos. Netoli, už kelių žingsnių, matėsi kojų ir ratų išdrabstytas sniegas. Tai kelias. Jis buvo tuščias, toliau plynas, giliu puriu sniegu padengtas laukas. Aš žinojau – jis baigiasi staigia pakalne – kažkada nuo jos taip gerai lėkdavo slidės. Dabar ta pakriaušė žvilga saulėje – ji kibo jau visai prie žemės ir, rodos, savo ryškiu spalvotu kraštu liečia sniegą, ir galvojau, kad pakalnėj yra ežeras. Mano vaizduotėj iškilo per jį giliai pramintas takas, gal tą taką mačiau vaikystėj ir man rodės, kad dabar jį taip pat kas nors pramina. Iki pusės ežero krinta juodas šešėlis, nuo kalno iš vakarų jo riba vis plečiasi, slenka per apsnigtą ledą, per ežerą, saulei leidžiantis slenka pirmyn iki mūsų namo. Ir aš jau mačiau: tamsiai mėlynas dangus, ryškios žvaigždės, gretimoj sodyboj nuo šalčio pokšteli tvarto sienojai. Nuožmus šaltis suleido nagus į šią žemę, į medžių kamienus, šuns cypimas būdoj, jis raitos ant apšerkšnijusių šiaudų gulto – šalčiausia viduržiemio naktis virš kaimo, kuriame man kažkada buvo taip šilta.
Mane trukteli už alkūnės – ją stipriai buvau prispaudęs prie šono. Aš dar tebežiūriu į iki pusės matomą saulės diską, bet jau klausausi, jau pusiau pakreipęs galvą į savo kaimyną, laukiu, ką jis pasakys.
– Žiūri? Ir ką tu ten matai? Išgerkim geriau! – apdaužytais krumpliais ranka man pastumia vieną taurelę, bespalvis skystis šliukšteli ant baltos drobinės staltiesės, ji susiraukšlėja prie taurelės. Aš ištempiu ją, stebiu, kaip prie manęs artėja balta ir šalčiu dvelkianti taurelė, prie jos nė nemanau prisiliesti.
– A… šiaip, – atsakau ir, žiūrėdamas į apšepusį kaimyno veidą, nežymiai šypteliu.
– Šiaip… niekas taip nežiūri į užšalusius langus.
Ir iš tiesų, lange jau skilinėja plono ledelio pluošteliai, saulė jau meta paskutinius savo spindulius, ji mus aptinka už šito ilgo medinio stalo, sėdinčius ant medinių suolų palei sienas. Bet niekas čia to nejaučia, visi apsipratę, visi kalbasi, juokauja, kas valgo, kas daužiasi taurėm. Tik aš. Tai mano dėdės pirkia, užklydau į ją po daugelio metų, joje jau nebėra nei mano tėvo – kresno plačiapečio kaimiečio, nei motinos. Mane čia visi užmiršo, aš seniai palikau šį kaimą ir dabar žvalgausi į buvusius savo vaikystės draugus, per taureles, per butelių stiklus laužyti mano pusbrolių, pusseserių veidų kontūrai, ir jausmas, tarsi juos matau pirmą ir paskutinį kartą. Neviltis ir skausmas. Šaltis suleido nagus į tą minkštą, žalią dirvoną, kurį kažkada purenai akėčiom, kur visa tai – tas žalias karklų šlamesys virs upės, pieva – ten vieną vakarą, ten vieną naktį jūs ganėte arklius…
Pastumiamų suolų bilstelėjimas, gretimam kambary groja, turbūt visi eina šokti. Aš irgi turiu ten eiti. Bet kol kas delsiu – žiūriu kaip priešingoj stalo pusėj iš butelių krūvos išnyra moters galva – ji, matyt, ir dainavo – apnuoginti apvalūs pečiai, veidas linksmas, lempos šviesoj blyksteli akių stiklas, ji žvilgteli į mane, tarsi norėtų įsitikinti, ar aš neisiu ir ar mes nesusitiksime galustalėje, ar kartu neisime ten, kur groja. Bet aš sėdžiu, ne, aš niekur neisiu, jos mažos viltys ir mažas nusivylimas, ir ji žino – ten jis praeis, jeigu tik kas pakvies šokti. Net nesitiki, kad tokio linksmo veido ir akių moteris galėjo kažką ilgesingai niūniuoti. O gal taip tik man atrodė, kai stebėjau, kaip artinas vakaras, tikriausiai man taip tik atrodė.
Ir štai jau ištuštėjo. Tu vienas už šito stalo. Už sienos paprasta melodija ir daužosi į apšalusius langus. Tu čia po daugelio metų, tyliai išslink pasuolių, įlįsk kur į tamsų kampą, sėdėk, klausykis. Rupios ir ryškios žvaigždės, juodas dangus. Varstomos durys, žingsniai, paraudę veidai… Tu čia po daugelio metų ir todėl turi būti vienas.
Staiga – ant manęs krinta šviesos pluoštas, du vyrai, du mano vaikystės draugai, stovi priešais, išskėtė rankas ir sako:
– Nu, ką tu čia dabar susimislyjai?!
– Žiema, Stasiau (tai mano pusbrolis). Žiema…
– Cha cha… Žiema. Prisimeni? „O kad jos geriau žydėtų…“ Cha! neprisimeni, juk tai mano balsas skardeno šias palaukes, juk tai aš jiems išmesdavau dainą.
Mes einam susikibę už parankių, ir man į akis išsipila drėgmė, ir aš išgirstu:
„Be tavęs vakarai bus nuobodūs“… Kai aš išgirstu šitą dainą, turiu jai pritarti. Ji skambi ir mūsų balsai nežino ribų, jie dar neužmiršę vieni kitų, jie trenkiasi į ledu sproginėjančius langus – šie skamba kaip kamertonai, sidabrinėj nakty vėl aidi mūsų balsai ir, rodos, prasiskirs sienos ir jie nublokš viską, kas kada nors mus slėgė, slegia ar slėgs. Mes stovime vienas prieš kitą, vienas greta kito, mes stovime trise, prieš visą pasaulį, stovime kaip siena ir be žodžių skimbtelim taurėm.
Paskui, kai aš atsisveikinu, spusteliu jiems rankas mane pasitinka šaltas oras, tuščias kelias, skardiniai miestelio stogai, juoda, kaip iš akmenų iškalta, miško linija. Paslaptinga tyla ir sniego girgždėjimas po kojom. Ir staiga – „O kad jos…“ Darni galinga melodija, atsiplėšęs nuo visų balsas, tenoras kartoja be paliovos. Per traukinio ratų bildesį, per vagone sėdinčių balsus, ji skamba taip nesulaikomai ir pasigauna kaip srautas, iš po suolo, iš po traukinio ratų, iš baltos giraitės prie kelio, net nežinia iš kur ji skamba, persmelkia tave, ji lydi visą kelią ir iki miesto, ir iki namų, ir nežinia kaip išsisklaidys, nutils. Bet kol kas, kai tu vienas sėdi kupė kamputyje ir tolsti vis tolyn nuo to kaimo, tu negali be jos, jeigu ji taip stipri ir galinga, ir skamba, kaip niekad negirdėjai skambant.

Sūkuryje

Ji augo apgriuvusioje pirkelėje ant kalno. Vakarais plačios čia įsigalėdavo žaros. Įpūstos vakarų vėjų, jos ilgai negesdavo, ypač birželio naktimis, rodės, eitum ir eitum, jos kažkur viliojo, vadino, kvietė. Kvietė vėjas, šlamščiantis senuose klevuose, augančiuose prie beprotės Aureli­jos sudegintų namų, apaugusių kiečiais, dilgėlėmis ir krūmais, kvietė pievų ir žiedų kvapas, tolumoje pasigirstančios dainos ir šūksniai. Pakvipęs dumbliais ir užsistovėjusiu vandeniu iš ežero – jo įlanka, tyvuliuojanti tarp aptakių miškingų kalvų, matydavosi iš kiemo – pargrįždavo tėvas, nešinas lynais, lydekaitėmis, ešeriais, ir vanduo varvė­davo nuo tinklo per jo pakumpusius pečius. Mažakalbis, tylus, šlubčio­jantis kairiąja koja, jis supildavo žuvis į platų praustuvą, atsisėsdavo ant suolo, užsidėdavo ant stalo rankas, kurių užlenkti nykščiai nera­miai krusčiodavo, laukdavo, kada jam paduos valgyti. Lempos nedegda­vo, troboje būdavo šviesu nuo vakarinių žarų. Sėdėdamas profiliu į langą. Jis nežymiai gręždavosi ton pusėn. Motina be garso pastatydavo ant stalo jukos ar barščių indelį ir vėl dingdavo virtuvėje. Toje žarų nutviekstoje prieblandoje pasiliko nebylus tarsi neįspėta mįslė tėvo vei­das, begarsiai motinos žingsniai, jos gilios akys, mažesniųjų sesučių almėjimas ir kuždesys, kai jos, būdavo, susikumščiuoja alkūnėmis. Padėjęs ant stalo smakrą, žiūri priešais save padykėlis jauniausias broliukas, nekantriai tabaluodamas kojomis, o džiaugsmas ir išdaigos kibirkščiuoja iš jo primerktų akių. Jis stebi menkiausią krustelėjimą seserų, ypač jos, vyresniosios, o kartais ką nors kad pasakys… Ją tiesiog traukia prieiti prie jo, brūkštelti ranka per galvelę ar pagrasyti pirštu – iš ko jis vis juokiasi? Bet viešpataujanti troboje tyla tarsi reikalavo savo: ji norėjo būti girdima, ji teikė reikšmingumo visiems garsams: duonriekio bilsterėjimui, tėvo kostelėjimui, motinos atsidūsėjimui, vėjo šlamštelėjimui už lango alyvose ir šiltam anapus ežero plieskiančiam saulėlydžiui – visa tai priartėdavo, apgaubdavo ją, prakaulią didelėmis akimis paauglę. Naktys dvelkteldavo vėsiu žvaigždėtu kvėptelėjimu, kur ir alyvų, ir papievių, ir ežero kvapai…

Niekam nebuvo valia trikdyti tylos. Ji, vyriausioji, turėdavo patarnauti tėvui, nuimti nuo stalo valgius. „Visa čia, rodėsi, buvo nulemta iš anksto: saulėlydžio atšvaitas ant stalo kampo, kur padėtas duonos kepalas, ir tylūs motinos žingsniai, ir sieninio laikrodžio tiksėjimas – visa gyveno savo neįspėtą gyvenimą. Ji jau buvo įpratusi po darbo prisėsti ant suolo, motinos įpročiu sudėti į skreitą rankas ir žiūrėti priešais save. Visi daiktai čia buvo apgaubti tos nenusakomos rimties: ir žvelgiantys nuo sienų šventųjų paveikslai, ir seni rakandai, ir tėvo mostas, kai jis kabindavo ant vinies kepurę, ir slenkstis, ir žolių sta­garai, augantys aplink sodybą, ir iškišta iš būdos nukaršusio šuns gal­va bei jo akys su rausvais gęstančio saulėlydžio ruoželiais. Kai išeidavo kieman, kažkur pasigirsdavo armonika ir vakarojančio jaunimo daina. Nuo tų garsų tarsi pasunkėdavo jos jaunos, nepatyrusios glamonių krūtys, pastangrėdavo liemuo. Stovėdavo kieme ir klausydavosi, gręždamasi į saulėlydį, į ežerą ar į ūkanotus miškelius, išsimėčiusius ant kalvelių ir pietinio krašto pusėje pereinančius į juodus grėsmingus masyvus. Ak, tie skaudžiai tarsi vėjo įtemptos burės plazdantys saulė­lydžiai, jie tarsi nešė tą kalną su skurdžia pirkele į kitus pasviečius, kartu bylodami, kad visa, ką dabar ji girdi ir mato, kartosis be priežasties, kartosis be galo. Mėnesėtomis naktimis, kai tarp pajuo­dusiu alksnių boluojantis vieškelis dūgzdavo dulsvoje prietemoje lyg styga, ji išeidavo į kiemą ir klausydavosi: ar šuo kur amtels, ar vėjas čežtels žydinčių rugių varpomis, ar kur varteliai girgžtels – tie garsai persmelkdavo jos prakaulę būtybę. Stovėdavo visa apmirusi, gaivinama aitraus, žydinčiais rugiais atvilnijančio vėjo. Tokios čia būdavo birželio naktys, pakvipusios ievomis ir dar kažkokiu svaiginančiu kvapu. Taip giliai į atmintį įsibrėžė visi tie garsai, ataidintys saulėlydyje, kai jau būdavo laikas gulti ir motina klodavo lovas, o tėvas žiūrėdavo pro langą ir rūkydavo. Jų klausydavosi ir lovoje, kai atsiverdavo tamsa, neaprėpiama, suklususi, prisigėrusi jos alsavimo; gulėdavo ištiesusi rankas palei klubus ir klausydavosi. Ne, ji nebuvo graži: prakauli, atsi­klausia nosimi, didelėmis drėgno ilgesio kupinomis akimis. Dienonis spygaudavo žaisdama su jos metu berniūkščiais, gainiodavosi juos, nusitvėrusi vytinę ar dilgėlę. Nenusileisdavo jiems vikrumu, net bandydavo prilygti jėga, per tai ją ir praminė Balda Pabalda. Ji save laikė pelene, tačiau mėgdavo vaizduotis žėrinčiuose sietynais rūmuose, puošniai apsitaisiusią, svaigstančią šokyje – štai kur sklisdavo jos mintys, kai sėdėdama ant lovos tabaluodavo subraižytomis kojomis ir grauždavo pakirmijusius obuolius.

Dar buvo vasara, kai ji, jau pusmergė, pradžiūvusio molio laukuose raškydavo koksagizą. Plikinantis blauzdas vėjas, sausas vabzdžių spar­neliu dūzgesys. Nuo nuolatinio lankstymosi net akyse patamsėdavo – ji vis lenktyniaudavo su kitomis mergaitėmis: kuri daugiausia priskins pūkų galvučių. Pavakarop juos nešdavo į miestelį. Putlus raudon­skruostis vyriškis žvilgančiomis akimis – kažkodėl ji visą laiką jo vengė – paimdamas iš jos ryšulėlį, būtinai paliesdavo ranką, o kartą nelauktai čiupęs pasivertė ant tų pūkų ir ėmė bučiuoti. Ji vos ištrūko. Kaip gyva ji prisimins koksagizo kvapą, savo išgąsti, sunkų, karštą kvė­pavimą, stiprias nekantrias rankas, plėšiančias bliuzelę…

Galėtumei vardinti ir vardinti pabiras atsiminimų nuotrupas. Gal reikia paminėti ir apkarpytomis viršūnėmis kiemo klevus – apšalo per žiemos speigus – ir ant tvorų padžiautus tėvo tinklus, ir suklypusią tupyklą, ir rasotas žoles, kurios braukdavo per blauzdas, kai ji ten bėg­davo, ir ryto saulę, besiritinėjančią kalvomis, ir sulūžusi prieklėtį, ir jame sukrautas lentas, sukiužusią piestą; gal ir kvepiantį šieno prėslą, ir keliuką, vingiuojantį į pakalnę…

Tas keliukas ją, šešiolikmetę mergaitę, išvedė iš čia.

Kartą, jau mokydamasi institute, ji nuvažiavo į kaimą pas draugę ruoštis matematikos egzaminui, kurį reikėjo laikyti pakartotinai. Jos pasiėmė knygas, konspektus ir nuėjo prie ežero. Ten pamiškėje susira­do atokesnę vietelę ir bandė mokytis. Tačiau draugė vis pasakojo savo meilės istorijas. Ji nelabai tesiklausė, tik matė, kaip, pridėdama ranką prie širdies, ji aikčioja, matė jos šlakuotą veidą, plačiai pravertas lūpas, išsiplėtusiais vyzdžiais akis. Galop draugė išsidėliojo žolėje savo tuale­tinius reikmenis ir ėmė gražintis. Ji pasekė jos pavyzdžiu.

Buvo tvanku. Vėjas plaikstė padėtus žolėje vadovėlius ir konspek­tus – tarp tų knygų buvo viena apie Paną ir nimfas, ji kur kas labiau traukė jos akis nei formulės. Begaliniai tūžo ir krimtosi, kam ją pavarė iš egzamino.

Dangus tai valkstėsi, tai švito, nužerdamas kalne augančius rugius, ežeras staiga nutviksdavo, čia vėl jo paviršiumi perbėgdavo bėglus debe­sies šešėlis. Vėjas šlamštė krūmokšniuose, taršė šakas, tarsi gyva būty­bė šnopavo i veidą, pripuldamas prie žolėje besivartančių merginų ir parisdamas prie jų žalumos bangas, čia mesdamasis šalin, sutaršydamas krūmokšnius, pamėkliškai nusikvatodamas, nušlamėdamas, nučiuoždamas su kuždesiu. Ežeras vartėsi, pūškavo, bangos brinko, tvenkėsi, kilo aptakiais gūburiais ir pliuško dusliai suaimanuodamos. Staiga viskas nušvito neįprastai ryškia šviesa, staigus ir stiprus vėjo gūsis, atlėkęs iš vakarinių krantų plynumos, pašiaušė bangas, nepa­klusniai išdrikusiais karčiais jos puolė į krantą ir dužo, ištikšdamos bal­tais švytinčiais purslais. Dar kartą siūbtelėjo vėjas, dar, vis stipresni vėjo gūsiai lėkė ežero plotu. Per bangų ūžesį jos išgirdo, kaip aimanuoja senoji giria, girgžda storakamieniai klevai ir iš vieno jos krašto į kitą ri­tasi gausmas. Vėl tapo tylu. Vėl tas alsumas, vėjo pūškavimas tai už nu­garos, tai į veidą. Ji apsivertė ant nugaros, padėjo po galva rankas ir įsižiūrėjo į debesis, kurie nesuprantamos jėgos veikiami – gal ir ten, aukštybėse, siautė vėtros – skubiai grupavosi, sudarydami keisčiausias figūras. Ji žiūrėjo į debesų žaismą kaip pakerėta, apimta tolydžio au­gančios baimės, kurią stiprino ir tilstantis, tolstantis miško gausmas.

– Prieš lietų, – pasakė draugė.

Buvo alsu, tvankumas tiesiog gniaužė gerklę. Suprakaitavo pažastys, kaklas.

– Eisiu pasimaudysiu, – stengdamasi paslėpti nerimą pratarė ji ir, atsistojusi žolėje, pasirąžė. Drungnas vėjo gūsis, išpuolęs iš krūmokšnių, akimirksniui ją apglėbė ir nulėkė pasikvatodamas, sukeldamas šnabždesius.

– Och! – pasakė ji užlauždama rankas už galvos ir atstatydama veidą, krūtis kunkuliuojančioje debesų properšoje kepinančiai saulei.

Netoliese buvo apversta valtis, ji dar pastovėjo ant jos smaluoto dugno, apsidairė – žvilgsnį kiek ilgiau sulaikė namukas kalno šlaite – paskui lėtai ėmė bristi į vandenį, šaltą, geliantį. Dugno akmenukai badė kojas, ir ji kas žingsnis stabčiojo vis apsidairydama aplink mataruodama kojomis, draugė skaitė knygą, keliuku ėjo moteris kelti karvės, smulkios bangelės tingiai teliūskavosi aplink jos kojas. Ne, ne į ežerą ji brido – į upeliūkštį, kuris, išniręs iš grėsmingo miško tarpeklio čia pat, prie jos kojų, įsiliejo į ežerą. Brido žiūrėdama, kaip palei dugną sūkuriuoja smėlis. Vanduo jau apsėmė kelius, pasiekė liemenį. Džiugiai klykteldama, ji paniro, pabandė plaukti, ir staiga:

– Gelbėkite! Skęstu! Oi! Oi!

Verpetas ją panardino, pririetė prie dugno. Ji dar bandė kovoti, irtis pirmyn, atgal, bet vanduo jos nebenorėjo paleisti – užspaudė gerklę, ėmė veržtis į ausis, spengti smilkiniuose. Sunki, šniokščianti jo masė krito ant jos, dar kartą nugramzdindama į patį dugną. Kai tas šniokš­timas liovėsi, gulėdama ant dugno akmenėlių per begalinį vandens skaidrumą išvydo debesis, valtį, draugę, kuri tabaluodama kojomis skaitė knygą, išvydo trobelę kalne. Tai buvo jos namai, nepaprastai ryškiai švystelėję atmintyje. Sąmonė, prieš užgesdama, akimirkai nu­tvieskė juos neišsakomai skaidria savo šviesa. Visa jos esybė pripuolė, spėjo įsisiurbti, glusterti ir prie pajuodusios, suskeldėjusios nuo karščių tvoros, ir prie šiurkščios pašalių žolės, prie prieklėčio, įlėkti į trobelę, kur sėdėjo padykėlis broliukas ir valiūkiškai jai šypsojosi; švys­telėjo ežero įlanka, regima nuo kalno, plačios, smarkių vakaru vėju įpustos žaros – ir dabar jos kažkur tebevadino, viliojo, kvietė. Tėvas, kabinantis ant vinies kepurę, tarpduryje sustingusi motina… „Kas dabar bus?“ – tarsi sakė jos išgąstingos akys ir rankos, glamžančios prijuostę. Kokia nelaimė juos užgrius, šmėstelėjo mintis. Dar tvokstelėjo koksagizo kvapas. Ir tas raudonskruostis vyriškis – ko jis iš jos norėjo? Paskui juodas subraižytas auditorijos suolas, atversti konspektai, įdėmus, vis arčiau prie jos besilenkiantis veidas, matyt, tas žmogus negirdėjo, ką ji sako; veidas senyvo dėstytojo. Jis pridėjo ranką ausies ir sušnibždėjo: „Vaikeli, kalbėk garsiau“. Paskui palingavo galva ir įsikniaubęs į savo popierius pedantiška ranka parašė kažkokį ženklą, matyt, blogą pažymį, nors ji buvo susirašiusi visas formules. Kvailė, dar taip stengiausi. Ir tegu jie paspringsta, pasakė išvysdama šaltus, grasius, gal net kiek smalsaujančius vienoje gretoje už ilgo stalo priešais ją išsirikiavusius dėstytojų veidus – kažkas leido per rankas popierėlį, visi jie ten sukruto, subruzdo, bet jai buvo nebesvarbu, išmetė į šalis rankas, patogiai, visu kūnu išsitiesė ant dugno… Sūkuriai, vėduojančios srovės, kaip žolė išdrinkantys jos tamsūs plaukai ir ji, ištirpstanti, pranykstanti, išnešama kažkokio stipraus nenusakomo godulio, pasyvi, jau nė nebeketinanti priešintis, išmetusi į šalis rankas, atlošusi galvą…

Kur tu, mažasis broliuk, skubėki čia, lėki potekomis nuo kalno, gel­bėk ją, gelbėk ją!..

…Ją ištraukė karvės perkelti ėjusi moteris, kurią pašaukė draugė. Negilu ten buvo – šiek tiek aukščiau juosmens…

Dvi pažintys su savimi

Jeigu šiandien rytą Sokratas paliks savo namą, jis sutiks ant slenksčio besėdintį išminčių; jeigu Buda vakarop išeis į kelią, tas kelias jį atves pas Budą.
M. Meterlinkas

Penkerių metų mergaitė, kuri stovi dabar priešais veidrodį ir abejingai stebi baltaplaukę pabalusiu veideliu, linksmai, išdaigiškai užriesta nosike, savo antrininkę, kuri, kaip ir ji, taršo ranka plaukus, dar nežino, kad kada nors ji godžiai įsisiurbs akimis į savo veidą. Po pirmojo pokylio, po pirmosios meilės nakties ji ieškos jame visa lemian­čių pėdsakų. Šimtus, tūkstančius kartų jos atvaizdas išnirs rytais kaip paskatinantis draugas, ji su niekuo juo nenorės keistis, laikys ji savo nuosavybe, džiaugsis juo ir netgi siųs jam meilės sveikinimus. Bet ne mažiau neišvengiamas ir kitas laikas, kai ji pagiežingai nusisuks nuo jo, vėl atsigręš, kažko teirausis, nesulaukusi atsakymo, pasišalins, paskui vėlei sėlins su baime, delsdama ir kiek galėdama atidėliodama pasimatymą su savimi, laukdama iš jo pritarimo ar pasmerkimo, ir ran­ka bus pridėta prie skruosto, ir didelis išgąstis akyse… Šis susitikimas jai buvo atsitiktinis, jam nesiruošė iš anksto, pradžioje neatpažino tos susivėlusiais lininiais plaukais mergaitės, palaikė ją įsibrovėle, nenorėjo nė kalbėtis, pabandė praeiti pro ją, nepatikliai patempusi lūpas, tačiau pastebėjusi, kad ši taip pat sėlina iš paskos, atsigręžė, ir jos veidelis reiškė tik pasipiktinimą. Tačiau anoji taip pat dėjosi pasipiktinusia, todėl ji kyštelėjo jai liežuvį ir buvo besprunkanti pro šalį, bet ši spėjo atsilyginti tuo pačiu. Tada ji gana įžūliai pabėgėjo basomis prie jos ir… atsitrenkė į šaltą stiklo paviršių. Atšoko, vėl pamatė įsibrovėlę, pabandė ją uždengti ranka, tačiau ši kryptelėjo galvą į šalį. Keista – ji yra, be abejo, yra, ko gero, net panaši į tave, tačiau niekaip negali apčiuopti, negali jos pašalinti ranka, negali ištempti iš didelių rausvų rėmų, negali pasikviesti žaisti. Prakalbinęs matai krutančias lūpas, tačiau ką ji tau sako, taip ir negali išgirsti, imi šaukti, šaukia ir ji, mojuoja iš nekantrumo rankomis, trepsi kojomis ant kilimėlio, stengdamasi kažką pasakyti. Ji seka iš paskos, tačiau atsigręži ir – jos nebėra. Kas gi tai? Ko gi ji nori? Kodėl įsibrovė? Kaip? Galbūt pašaukti motiną ir parodyti, kas įvyko. Susimąsčiusi, įgrūdusi į burną pirštus, ji stovi priešais ir mato, kad ši irgi taip stovi. Ką ji darys po minutės, ką veiks, kai jinai nueis šalin, kai paliks įsibrovėlę vieną? Nuo šiolei ji žaidžia atsisėdus ant kili­mo ir žino, kad kažkur irgi žaidžia panaši į ją mergaitė, tais pačiais žaislais, plikablauzdė. Kartais ji patinka, kartais erzina, kartais jos prasilenkia viena pro kitą, užsiėmusios savais reikalais, savo žaislais. Bet ateis laikas, kai jūs būsite neperskiriamos, ir laikas, kai kažkas uždengs tą veidrodį juodu audeklu – kažkas jau bus visiems laikams netekęs savo antrininko. Veidrodis tuščias, bet jis buvo, jis ištikimas kažkam ir kartu bet ką pasiruošęs priimti, atspindėti, išplėšti iš nebūties…

Palikime ją kol kas besigėrinčią savimi, beatpažistančią save, artėjančią prie savęs ir vis dėlto niekaip negalinčią savęs paliesti, susipažinti su savimi, vis abejojančią…

Kur kas nuožmiau save sutiko jos broliukas. Mama jį ką tik api­barė, ir kai jis iki soties prisiverkęs stabtelėjo prie veidrodžio, pasakė: „Eik, pažiūrėki, koks tu“. Vilkdamas kojas, bambėdamas begalines nuoskaudos žodžius, nuėjo, ir staiga priešais išdygo paraudusiom nuo ašarų akimis, murzinais skruostais žmogiūkštis, kuris įnirtingai trynė nosį ir kažko niršo. Niršo?! Ant ko? Ar tik ne ant jo? Ak, šitaip ir tu dar?! Ir jis norėjo sviesti jam mašinėlę, kurią turėjo rankoje. Kai ji jau buvo belekianti tiesiog į veidą, pastebėjo, kad ir tas užsimojo, ko gero, dar anksčiau. Laimei, paleisdamas spruko šalin, įlindo į kampą, bet ir ten dar rodėsi, kad jam klius. Suskambėjo stiklai, tačiau laukto smūgio nebuvo. Kurgi nulėkė į jį mestas žaisliukas? Gal jis pataikė į betriūsiančią virtuvėj mamą?

Sulaikęs kvapą jis laukė, klausėsi, kur pasigirs griausmingi garsai, kuris lango stiklas subyrės į šipulius, kurios taurės pasiliks sveikos už bufeto sienelės ir iš viso – ar liks kas nors po šitokio dalyko gyvas – ma­ma ar jo sesutė, išėjęs į kiemą tėtis… Kol kas tesigirdi tik motinos bal­sas. Artėja skubūs grėsmingi žingsniai, jie gero nežada. Na, bet tegu… tegu ji atbėga, nutempia iš čia kur į saugesnį kampą, tegu užvažiuoja jam per užpakalį, jis pasiruošęs viskam, bet kokiems jos grūmojimams, to jis ir nusipelnė, kaip tikras vyras priims užtarnautą bausmę, nė nebandys nieko aiškinti. Jis pats stengsis viską suprasti, jis apie tai mąstys, laikydamas rankoj negyvą žaisliuką, įbedęs akis į vieną tašką – kurgi vis dėlto nulėkė jam sviestas žaisliukas? Vienas guli sulankstytas prie jo kojų, bet kitas? Jis sėdi priešais sueižėjusį, ištrupėjusi stiklą, dirsteli tai į sulankstytą mašinėlę, tai į tą suskaldytu veidu berniūkštį, baugščiai kažko teiraujasi. Kuris prisiims kaltę, kuris pasiūlys dery­bas? Nusileisti jis, žinoma, negali.

Praeis metai, ir panašus netikrumas vėl prisikels. Vėlei gims buvusi dvejonė, vėlei bus sviesta į kitą pakliuvusiu po ranka daiktu, ir vėlei bus žiūrėta į sueižėjusį savo atspindį, neatpažįstamą, nuožmų, baugštų, nes jeigu yra bent dalelė tiesos, ką pasakė vienas senas išminčius (o jis skelbė, jog tai, kaip mes pirmąkart susitinkame su savi­mi, taip sutiksime ir kitus) – tai turi būti nors maža dalelytė ir šiuose žodžiuose.

Įnamis

Gyvenu aš žmonos tėvų namuose, žmonės jie jau senyvi, pasakyčiau, skrupulingai darbštūs, šykštoki, tačiau svečių akyse moka pasirodyti vaišingais, geraširdžiais, visa suprantančiais ir linkinčiais gero, nors iš tikrųjų nė vienas iš artimų, nė iš kaimynų jiems ne galvoj – nesuinteresuotai, nuoširdžiai jie niekuomet kitam nepadės, ir vis dėlto pirmas įspūdis, kuris užvaldo juos pamačius, šnektelėjus sodelyje prie avilių ar švarioje, puikiai prižiūrimoje troboje, – kad tai geraširdžiai, dori, niekam nelinkintys blogo žmonės. Sveikas, saulės spindulių prisigėręs šeimininko veidas, medumi ir vaismedžiais kve­piantys drabužiai, tvirtos dalykiškos rankos, kurias jis varto lėtai, tarsi kokius rakandus ar darbo įrankius, kiekvieną žodį pasveriantis balsas ir tas susimąstymas, kai kas nors pasiskundžia kokia bėda, prašo patarimo ar pagalbos, nė šešėlio piktnaudžiavimo kito jausmais, jokios ironijos, pašaipos – jis elgiasi taip, kad, atėjęs pas jį nusivylęs savimi ar prislėgtas savo menkumo, užsimiršti – atrodo, nepastebi nė vieno sutrikusio mosto ar žodžio, ko nors, kas tave sumenkintų ir dar labiau sustiprintų tavo menkumo įspūdį, kalbų ir užuominų, kurios svečiui būtų nemalonios, čia vengiama, žodžiu, čia iš karto užsimiršti, kas tu esi arba manei esąs, pamažu atkunta viltis ir pasitikėjimas, tai, kas tu manei yra svarbiausia, esmingiausia, išmintingiausia – čia staiga paverčiama juokais. Jokio primygtinumo, jokio akcentavimo, kuris tau būtu nemalonus, tarp jo svečių niekad nesijausi užmirštas, niekad neįspėsi, kam šeimininkai jaučia didžiausią simpatiją, tavo žodžiai krinta į jį tarsi į kokią gelmę, niekad neįspėsi, kas su jais atsitinka, nejudri, maloni veido kauke neišduoda jokių minčių, ji pritraukia žvilgsnį. Apskritai laikosi jis oriai, kaip žmogus, priimantis kokį intere­santą, pasiruošęs jam kuo tik galės padėti, išklausyti jį, ir taip, tary­tumei tas interesantas ar prašytojas būtų jam lygus. Jis moka jį pa­statyti į tokią padėtį, kad koks jį žeminantis prašymas virstų nebe prašymu, o reikalu, beveik neturinčiu ryšio su pačiu prašytoju ir jo nebeslepiančiu.

O tuo metu, kai jis šitaip kalbasi su svečiu, žmona pluša virtuvėje ruošdama valgius, iš ten girdėti indų barškėjimas, skubotas kuždesys, tarytumei būtų pagaliau sulaukta kokio brangaus svečio, nors tas svečias gali būti ir koks pakeleivis ar tik kažkokiais reikalais užklydęs nepažįstamas, ir būtinai jam paduodama lėkštutė, karštos arbatos, pastumiama taurelė. Užkandžiaudamas ir paragindamas svečią, retkarčiais šūkteldamas į virtuvę, kad dar ko atneštų, iš kur bemat pasigirsta neregėtai paslaugūs – tuoj bėgu – skubiai, net pridususi pri­sistato šeimininkė, verčia į svečio lėkštę kiaušinienę, pastumia duonos, į kalbas ji beveik nesikiša, pajuokauja tik apie tai, kas liečia jos mo­teriškus reikalus, rodos, nė negirdi, kas ten kalbama, taip užsiėmusi – pomidorų, agurkų ar dešrų pjaustymu – tie garsai virtuvėje nenutrūks­ta nė akimirką, ir vis dėlto, kai kalba pakrypsta apie ką reikšmingesni, prityla, tampa retesni, ir tarytumei matai nedidukės judrios mo­teriškės suklususį, pernelyg rimtą veidą, nekrusteldama, akimirkai užmiršusi savo darbus ji stovi pasirišusi prijuostę su įsirėžusiu į koki vyniotinį peiliu, kuris vos vos juda, barkšteldamas į stalą, o po to vėl visa subruzda, kaip nieko negirdėjusi ir nemačiusi atlekia prie stalo su ankstesniuoju paslaugumu, paskleidžia lėkštutėje agurkų griežinėlius, ir vėl kaip niekur nieko tęsiasi akimirkai nutrauktas spektaklis. Svečias kaip įmanydamas dėkoja vaišingai šeimininkei, jis kupinas pačių geriausių jausmų jį šitaip priėmusiam šeimininkui, pertraukę kalba, išsiaiškinę reikalo esmę, bet atidėję jo sprendimą, jie vaikšto po kambarius, svečias kilnoja nuo etažerės įvairiausias statulėles, apžiūrinėja jas, gėrisi pelenine iš jūrų kriauklės, kavos servizu, šeimininko rankų išdrožinėta lėkšte duonai, ąsotėliais ir kitokiais retais muziejiškais daiktais – visi jie kažkaip nejučiomis atsidūrė jo akyse, jis kažką užsiminė ir iš karto kalba išėjo apie juos – matyt, šeimininkas tik ir laukė šio momento, dabar prie kalbos gali prisidėti ir šeimininkė, paaiškins, ką jie [turi] matyti, per kokį vargą buvo įsigytas vienas ar tas daiktas, kaip vyras jo ieškojo, lakstė po apylinkes ir t. t.

Jis gi kalba apie visa tai sakytumei nenoriai, lėtai, žodis po žodžio abejingu, beveik vangiu balsu, neteikdamas visam tam reikšmės, kiek­vieną svečio nusistebėjimą palydėdamas žodžiais: „Nagi šiaip pažiūrėti, akiai palinksminti, pakliuvo po ranka, et, kas iš jų, bet sau!“ Jis lyg susidrovėjęs, beveik apmaudingas, tačiau jauti, kaip jam brangūs ir malonūs tie pagyrimai – nušvitusiu veidu, suplodama rankomis jais apipila jį žmona, o svečiui tik belieka gailėtis, kad jis nemoka ar nesiryžta taip atvirai reikšti savo susižavėjimo, kad jis tegali tik šaltu bal­su girti jų estetinius privalumus ir vogčiomis bandyti įspėti, kuo gi vis dėlto šitie dalykėliai yra iš tikrųjų vertingi ne vien šeimininko akyse. Paskui jie leidžiasi į rūsį, kur yra įrengtas įvairiausių medžioklės trofėjų ir senienų muziejėlis. Taigi nejučiomis imi galvoti, kad tie svečiai taip priimami ir vaišinami vien todėl, jog būtų kam parodo tas skrupulingai saugomas namų įžymybes.

Buvo čia kartą apsilankęs vienas korespondentas, jis parašė apie jo muziejų ir tas senienas straipsnelį, ir dabar man rodosi, kad kiekviena nepažįstamą jie priima kaip tą korespondentą, kuris visiems pa­pasakos, ką matė – beje, kalba būtinai užeina apie tą straipsnį, kurį šeimininkas kažkaip nenoriai ištraukia iš stalčiaus ir rodo svečiui. Ži­noma, tas korespondentas nepagailėjo jam komplimentų, išgyrė jo vai­šingumą, nuoširdumą, dorumą. Žmona kaip įmanydama pataikauja šitai jo aistrai, gal jai malonu kurstyti jo savimeilę, nežinau, ji gal ir prisirišusi prie jo, bet manyčiau, kad širdyje jį pašiepia ir galbūt tokia karikatūriška, paika, pašalinei akiai nematoma, santūri vyro figūra jai artimesnė, nes priklauso tik jai, duoda progų pasireikšti jos meilei, įžvalgumui, humoro jausmui ir šiltam sąmojui, o gal svarbiausia čia yra tai, kad ji mano permananti jį viena, kad jis yra tarytumei kokia jos nuosavybė, koks didelis paikas vaikas, kurio buvimą ji kaip įmanydama skatina – užtenka vieno kito žodžio, ir santūrus, dalykiškas, neprieinamas, baimę keliantis vyriškis staiga virsta droviu, paiku, godžiai kaip išalkęs kūdikis krūtį gaudančiu lėkščiausią pagyrimą ir per tai atsiduriančiu visiškoje kito žmogaus valioje.

Tačiau aš, jų dukters vyras, gyvenantis tarp tų visų relikvijų, kurių šimtus kartų per dieną užkliūva mano žvilgsnis, kurių yra ir mūsų kambaryje, padovanotų naudojimuisi, ir man tenka jas prižiūrėti, globoti, aš matau ir visiškai kitokius šeimininkus. Jie stovi prieš mane kaip siena, neregėtai šykštūs, priekabūs, jie stebi, kaip aš vaikštau tarp tų relikvijų, kur pastūmiau vieną, ką pagalvojau apie kitą, kodėl paliečiau tą, o nepaliečiau anos – jie niršta, kai aš jas pastebiu, ir niršta, kai jų nematau, jiems nepatinka, kai aš naudojuosi tomis neįkainojamo brangumo dovanomis, ir nepatinka, kai jos riogso mano kambaryje tarsi atliekamos. Naudodamasis aš jas surūšiuoju nekreip­damas į jas dėmesio, aš jų neįvertinu. Visas jų gyvenimas pavirto į tylų stebėjimą, kaip aš elgiuosi su tais daiktais. Man tiesiog atrodo, kad tie daiktai kažko laukia iš manęs, aš negaliu praeiti jų neužkliudęs ir ne­galiu praeiti juos užkliudydamas, jie tarsi kokia įnoringa žaizda, kurią palietus pasigirs klyktelėjimas, jiems neįtinki, kad ir koks tu būtumei ir ką tu darytumei, jų egzistavimo esmė – tai kažkoks fanatiškas pyktis ant tavęs, jie tarytumei žiūri į mane kalbėdami: „Fu koks jis. Štai jis dabar čia eina. Jis dabar mane palietė, jis žiūri į tave“, – šaltai, ironiškai, su neregėtu priešiškumu jie žiūri į mane. Dabar aš žinau, kad jų egzistavimo esmė – priešiškumas man. Džiaugsmo ar pasitenki­nimo jie nesuteikia nė mažiausio, jie nepriima manęs, jie stumia šalin, siunčia man grimasas, apkalbinėja – neregėtai svetimas aš jaučiuosi jų pasaulyje, ir vis dėlto turiu juos kęsti, nors jie – kaip nebylūs prie­kaištai, kadangi aš myliu savo žmoną. Tai tyli, švelni moteriškė, iš kažkokio ūkanoto tolio ji žiūri į mane priblėsusiom akim ir tarsi sten­giasi kažką suprasti, tarsi klausia: „Kas tau čia nepatinka? Argi mes blogai su tavimi elgiamės? Argi tavęs nemyli motina? Argi tėtis neapipylė savo dovanomis? Ko gi tau dabar stinga?“ Ji nė žodžiu ne­prieštaraus, nepakels balso, kiekvieną nuoskaudą ji iškenčia savy, o at­siliepiant į kokį priekaištą jos balsas tarsi gęsta, ir tyli, nedrįsdamas nei skųstis, nei prieštarauti, nei verkti – tokią švelnią būtybę tegali tik mylėti, ir jeigu aš pasakyčiau, kaip jaučiuosi tarp tų dovanų, tarp tų baidų, kambarių, kurių durys taip svetingai, siūlydamos visokeriopas paslaugas, atsivėrė, jeigu žinotų ji, koks aš čia svetimas, menkas, niekam tikęs jaučiuosi, nežinau, kas ir būtų.

Bet va kodėl šitaip atsitiko, nė negalėčiau paaiškinti. Aš tik jaučiu, kad čia yra sekamas kiekvienas mano žingsnis, kiekvienas krustelėji­mas, komentuojamas ir perkomentuojamas kiekvieno daikto prisilieti­mas…

Tačiau man aišku viena – tie daiktai seniai jau laukė tokio kaip aš benamio, skurdžiaus, jiems būtinai reikėjo, kad kas nors vaikščiotų aplinkui juos ant pirštų galų, kad jie įvairiausiais niuansais reikštų jam savo priešiškumą, kad visa čionai taip užvirtų, sukunkuliuotų. užsipliekstų nežmonišku protestu, teisingumo jausmu ir diena po dienos telktų įtūžį, kuris tikriausiai kada nors išsėlins tokia forma: „Tai tau dar čia negerai? Viską turi, o negerai! Esi aprūpintas – ir negerai? Vis negerai?“

Gal visa tai dėl to, kad jie pernelyg teisūs ir gali to klausti su be­galiniu nusistebėjimu ir savo teisumo pajautimu, galbūt visa tai vien dėl to, kad jie mane priėmė į savo šeimą, mane, o ne ką kitą, vien dėl to, kad būčiau kažkoks protestas tų daiktų patyčioms, paniekai ir ambicijai, kad jų egzistavimas per manęs paneigimą ir sumenkinimą įgautų didžiulę ir nepaneigiamą vertę…