Lina Simutytė. Aukso puodas

2023 m. Nr. 5–6 

Apsakymas

Po gaisro Elenos vardu pavadintoje kavinėje sprogo ne tik pirmąjį su antruoju namo aukštus jungusios lubos, bet ir tėvo viltis lengvai praturtėti. Vėl teko grįžti į purvinas statybų aikšteles, kasdien beviltiškai šūkaloti pagiriotiems mūrininkams ir iš betonmaišių traukti sustingusias jų nuorūkas. Namuose du aukštus tėvas sujungė mediniais laiptais, o svetainę įrengė apačioje, kur tebežiojėjo kruvino liepsnos snukio pažymėta lubose prasivėrusi žaizdota skylė. Pro ją ant grindų byrėjo tinkas, baltu dulkių sluoksniu padengdamas naujas, bet nupigintas negailestingai girgždančias laiptų pakopas iš uosio medienos.

Elena stebėjo, kaip tėvas su dviem darbininkais iš antrojo aukšto žemyn tempia Amerikoje gyvenančio dėdės Herberto dovanotą naudotą pianiną. Matė, kaip atsargiai jis žirglioja, kaip stipriai suėmęs laiko pianino korpusą, tarsi instrumentas būtų visai ne daiktas, bet tvirtas geresnio gyvenimo pažadas mamai. Gyvensim kaip normalūs žmonės, per visą namą, patogiai, – tikino ją tėvas, prie įėjimo pešdamas „L&M” cigaretę iš sulamdyto žiemos dangaus ir į jį išpučiamų dūmų mėlynumo pakelio. Skolos Herbertui jis dar nebuvo grąžinęs, o šis ir neskubino, tiksliau – visai neskambino, todėl tėvo uždirbamus pinigus dabar net nekramtydamas rijo pirmasis aukštas, tapęs dar vienu sergančiu vaiku.

Klinikoje Edžio jiems neleido lankyti. Šeima galėjo nebent skambinti, o seselė kaskart vis kitu balsu pakartodavo tą patį. Galite atvykti į klinikos žiemos sodo restoraną. Jei pacientas jausis geriau, trumpam jį pakviesime, – nepermaldaujamai šalti kaip metalinės stiklinio pastato konstrukcijos žodžiai sklido anapus ragelio, nepažįstamu povandeniniu pasauliu ošė iš juodos telefono kriauklės. Tačiau už įėjimą į klinikos oranžerijos restoraną reikėjo mokėti, o bilietą galėjo įpirkti tik patys turtingiausi. Nuožmios tropinių augalų žalumos, lepių gėlynų egzotikos, akinančio fontanų, putojančių krioklių kaskadų ir veidrodinio vandens su jame raibuliuojančiomis žuvimis žvilgesio išsiilgę žiemos sodo lankytojai noriai atverdavo išsipūtusias pinigines. Stiklinėje realybėje ištirpdavo sendintos odos ir geležinių užtrauktukų kvapai, o fotoaparatai su blykstėmis keliaudavo į rakinamas saugyklas. Augalams, kaip ir pacientams, restorane pietaujantiems už specialios pertvaros, galėjo pakenkti pernelyg intensyvūs šviesos blyksniai. Prie bilietų kasos apsaugos darbuotojai metalo detektoriais patikrindavo svečių kišenių, rankinių bei krepšių turinį, o ant pirštų užmaudavo ne tik kūno temperatūrą, bet ir bendrą sveikatos būklę indikuojančius, spalvas mainančius žiedus su termochrominiais kristalais.

Augalai iš Rio de Žaneiro ir Mumbajaus botanikos sodų, iš nacionalinių kontrastingosios Afrikos parkų bei Luizianos velniapelkių, iš Kalahario dykumos, kur net smėlis kvepia prieskoniais, ir karšta drėgme alsuojančių pusiaujo miškų Indonezijoje – kiekvienas medis, puskrūmis, plonytė liana, ar gėlės žiedas čia lepinosi išskirtiniu dėmesiu. Todėl visai nenuostabu, kad apie šią nepaprastą, vien turčiams tarsi sezamas arabiškoje pasakoje atsiveriančią erdvę sklandė tiek gandų.

Oranžerijoje ypatingai prižiūrimos augo dabar beveik išnykusios mažosios afrikinės vandens lelijos, žvaigždėtosios magnolijos, lavongėlėmis praminti didieji amorfofalai ir daugiažiedžiai riešutiniai lotosai. Pastarieji, aistringus giliašaknius saitus su dumblinu purvu užmezgę augalai, filtruodavo žiemos sodo orą, kuriame besiraizgančios nesuskaičiuojamos floros rūšys sugerdavo raudoną ir mėlyną šviesas, o tada jas paversdavo chlorofilu. Augalai deguonies retkarčiais pagamindavo nesuvokiamai daug. Tiek, kad žiemos sodo lankytojai pajusdavo galvos svaigimą, o lengvučiai restorano svečių vaikai ir laibakojės moterys pradėdavo kone pūstis ir kilti viršun lyg helio dujų pripildyti balionai. Tokiais atvejais atbėgdavo apsaugos darbuotojai, pačiupdavo juos už kojų ar plevenančių suknelių klosčių ir tvirtomis virvutėmis pririšdavo prie metalinių restorano kėdžių, kad visi lyg niekur nieko pabaigtų vartyti prašmatnius meniu auksiniais kampučiais ir užsisakytų įspūdingos išvaizdos delikatesų, skoniu stebinusių net ir visko ragavusius gurmanus. Pavyzdžiui, tą žiemą tikra sensacija tapo juodasis močiutės Martos pudingas pagal senąjį, jos patobulintą receptą. Patiekalas čia buvo gaminamas ne iš kiaulių, bet iš jaunų elnių ir stirnų kraujo bei jų žarnų. Sūdytais kedro riešutais, kepintų pušų pumpurų ir mėtų užpilu gardinti vėdarai atkeliaudavo perregimose lėkštėse, kurios netrukus atgal į virtuvę ištarškėdavo visiškai tuščios.

Įprastai Edžiui skambindavo mama, kartais – tėvas. Elena dažniausiai apsimesdavo abejinga: vis dar niekino lengvą jo apsisprendimą keliauti į tą nuodingą, nors ir žėrinčią prabangą, iš kurios, kaip buvo įsitikinusi, kelio atgal nėra. Mama nuolat didžiuodamasi perpasakodavo, ką naujo išgirdusi. Jos balsas nepakenčiamai standžiai čežėjo, ir priminė ant brolio lovos likusios grikių lukštų prikimštos pagalvės šiugždesį. Elena įsikniaubdavo į ją naktimis, keistai pasigedusi nuolatinių Edžio dusulio priepuolių ir krenkštimo, nustelbdavusio pūgų švilpesį už kiaurų namo langų mediniais rėmais, kuriuos pakeisti plastikiniais tėvas nė neketino – kaip visada viskam trūko pinigų. Likusi viena kambaryje, kuriuo su broliu dalijosi iki jo išvykimo gydytis, Elena vis dažiau juto, kaip jos viduje atsidaro visa galybė durų į kitas, net jai pačiai iki šiol buvusias užrakintas erdvias sales, pritemdytas celes ir gąsdinančiai siauras ertmes, o kūne vienas po kito atsiveria kaitrūs aistros plotai, pulsuojantys tvykstelėjus mintims apie aukštaūgius vaikinus ir lieknas juodaplaukes iš vyresniųjų klasių. Elena negalėjo susitaikyti su ilgesiu, tarsi brolis, išvykęs į kliniką gydytis, ant galinės automobilio sėdynės būtų išsivežęs ir jos širdį. Tomis apgailėtinomis naktimis, kai lūpas prispausdavo prie Edžio pagalvės, savo širdį įsivaizduodavo kaip kadaise iš plaukų išrautą rožinį kramtomosios gumos gumulą, kurį pats brolis buvo įvėlęs. Jis nebekvepėjo sutraiškytomis vynuogėmis. Labiau priminė nevaldomos nostalgijos skonio natas, įsigėrusias į perplyšusius, citrininiu limonadu vaikystėje supiltus žemėlapius, į išgeltusį tapetų popierių, dvelkiantį šiltomis dulkėmis, ir spalvotų pelėsio žiedų aromatą, išsiraizgiusį viso namo sienų labirinte, kuriame kadaise būtum galėjęs pasiklysti net naudodamasis išmaniausiomis navigacijos sistemomis.

Praėjo nemažai laiko, kol Elena pati ryžosi paskambinti broliui į kliniką. Bandydama atkartoti mamos balsui artimą čežėjimą ir standumą, išklausė įprasto seselės siūlymo apsilankyti klinikos restorane, o tada paprašė jį pakviesti. Brolio balsas skambėjo kaip nemokšos berniūkščio pučiami skudučiai, trūkčiojo ir geso tarsi tėvo opelio variklis. Edžio žodžiai buvo taupūs, todėl Elena iškart suprato, kad judviejų pokalbio gali klausytis. Jis tepasakė, kad viskas kitaip, nei tikėjosi. Galiausiai padėjo ragelį, o išsitęsęs pypt išaugo ir atsimušė į neseniai perdažytas virtuvės sienas, virtęs riebiu kraujo prisisiurbusiu vabzdžiu. Skėriai kambariuose dėjo savo kiaušinėlius, iš kurių ritosi glitus nerimas. Jis tvinkčiojo svetainėje, ant kurios grindų tėvas išklojo nupigintą, bet vis dėlto naują parketą, o mama patiesė pintą kilimą ir išsėdėtą sofos gobeleną pakeitė kitu. Elena paskambino dar kartą. O tada dar ir dar. Su kiekvienu pokalbio pabaigos signalu vis labiau įsitikindavo: brolis ne sveiksta, bet tik dar labiau serga. Kaskart prie ausies pridėjusi juodą telefono kriauklę, girdėjo nebe vėjo nuo jūros ošimą, o kapsintį vandenį, kurį iš savo plaučių dusdamas Edis bandė iškosėti. Tačiau nei tėvai, nei su prabangiosios klinikos atstovais sutartį pasirašiusi ir jį ten įgrūdusi močiutė Marta apie neveiksmingą gydymą, kuris iš tiesų buvo Edžio luošinimas, nenorėjo girdėti. Jiems būtų tekę pripažinti, kad suklydo, todėl dabar beliko kantriai gintis ir laukti gydytojo skambučio, nuolat patvirtinančio, kad Edžiui sekasi kuo puikiausiai, o jo kraujo bei šlapimo tyrimai – beveik kaip sveiko.

Pacientui taikoma haloterapija veikia, o buvimas egzotinių augalų apsuptyje daro teigiamą įtaką su sunkia plaučių edema kovojančiai imuninei ligonio sistemai, – kaskart nuramindavo tėvus, paneigdamas bet kokius jų nuogąstavimus. Tik paskutinį sykį, į gydytojo skambutį atsiliepus Elenai, pokalbis baigėsi neįprastai. Jai vis reikalaujant leisti Edį pamatyti, gydytojas iš pradžių pasiūlė įsigyti neįperkamą bilietą į su klinika sujungtą žiemos sodo oranžeriją bei restoraną, o Elenai neatlyžus, galiausiai griausmingai įtūžo. Gydytojas išrėkė, kad Edžio prie telefono seselė apskritai nebekvies, ir lankyti neleis, nes paciento būklei gali pakenkti bendravimas su nestabilios psichikos šeimos nariais, kuriems patiems reikia skubios pagalbos.

Apie šį skambutį Elena nusprendė nutylėti arba tėvams pasakyti vėliau, nes tikėjo, jog viskas gali išsispręsti – gydytojas yra toks užsiėmęs, kad apie pokalbį paprasčiausiai pamirš ir su Edžiu leis toliau kalbėtis bent jau telefonu. Dabar ji prisimindavo net tokias nuvalkiotas frazes kaip Tyli kaip vandens į burną prisisėmęs, netgi taip padarydavo iš tikrųjų, tarsi būtų visai ne paauglė, bet primityviausiems bandymams pasirengusi pradinukė. Atsukdavo vandenį, paleisdavo sraunią srovę, palinkdavo virš nuo kalkių lūpas dilginančio čiaupo ir išsižiodavo, o paskui užsičiaupdavo, įsivaizduodama, ką broliui tenka iškęsti, kai vanduo, kurį ji bet kada gali išspjauti, susikaupęs ne burnoje, bet viduje, kažkur giliai plaučiuose. Elena nutuokė, kad galutinai viską sugadino, nes gydytojo žodžiams slapta pritarė – jos šeima tikrai buvo nestabili, ir tuo pati įsitikino begales kartų.

Kai Edį išvežė į kliniką, Elena vis dažniau galvodavo, kad jis net nebuvo žmogus. Brolis dabar labiau priminė obuolių skonio pastiles, kurių rūgščiais milteliais padengtą paviršių nučiulpus, liežuvis nusidažydavo žaliai, o skonio receptoriai atpažindavo įdaro saldumą. Edis, kaip ir skonį mainančios karamelės, buvo patvirtinimas, kad viskas praeina. Šimtai virtuvėje įkalintų vynuoginių sraigių ir praviras langas, pro kurį jos naktį sugebėjo iššliaužti – brolis buvo ir viena, ir kita. Svarbiausia, jo buvimas Elenai primindavo, kad viskas būtent taip, kaip ir turėtų būti. Šalia Edžio ji nurimdavo net bažnyčioje kilus norui nuspirti metalines aukų dėžutes vargšams ir visus centus išleisti cigaretėms. Tai jo dėka Elena sužinojo, ką reiškia būti vyresniąja seserimi, ir, rodės, tik dabar suprato – abu jau seniai ruošėsi šiam išsiskyrimui, kantriai jaukindamiesi tamsą ir siaubą, tūnojusį anapus tapetų su išblukusiomis palmėmis. Edis. Jis pripildydavo jos kišenes raštelių iš vieno ar dviejų žodžių, kvepiančių kramtomų gumų su laikinomis tatuiruotėmis arba lipdukais, kurias drauge klijuodavo ant išklerusio, senais laikraščiais paremto rašomojo stalo paviršiaus. Jis buvo ir vos kelis vaisius per visą sezoną subrandinanti didžioji kiemo kriaušė, ir tie niūrūs, nuolat remontuojami tėvo garažai, kuriuose į sieną atremti stovėjo surūdiję dviračiai, mėtėsi barškančios šachmatų lentos su karalienėmis be galvų ir karaliais be skeptrų, ir visi naktimis atgydavę namo vaiduokliai. Viskas tada rodėsi amžina, viskas priminė nenutrinamą žalią spalvą ant liežuvio galiuko ir minkštą, per dieną įšildavusią kiemo asfalto tamsą, kurią atskiesdavo bumbsinčių kamuolių spalvos. Ir vasaros tada užsitęsdavo lygiai taip ilgai, kaip paskui nenustodavo lyti. Ir vis tiek abu naiviai apsimetinėjo, kad nepastebi, kaip Elenos žiebtuvėlyje baigiasi dujos, o koridoriuje atplyšta tapetų gabalas, savo forma primenantis dingusius Pompėjus, su vos įžiūrimais ir kasdien dylančiais pirčių kontūrais, sienas apkėtusiais vijokliais ir rūmais, kuriuose kadaise gyveno turtuoliai.

Dabar brolis jos širdį užpildė heliu lyg vieną tų balionais virtusių žiemos sodo restoranų lankytojų, kurio darbuotojai nė nesistengė pririšti. Taip ji plevėsuodama kildavo iki stiklinių oranžerijos lubų, ir, atsitrenkusi į kaitrius jose instaliuotus šviestuvus, sprogdavo. Širdis mėtėsi kažkur klinikoje, po Edžio lova. Plazdėjo ir plakėsi į sienas jo lankomose druskų kamerose. Plūduriavo burbuliuojančiose mineralinio vandens voniose. Šniokštė tualetų unitazuose, broliui kaskart nuleidus vandenį. Džiūvo jo pižamos kišenėje. Širdis buvo bet kur, tik ne čia. Todėl kaskart, Elenai užgulus Edžio pagalvę, tuštumos skylė viduje darydavosi vis apčiuopiamesnė, aštriabriaunė. Vis labiau primenanti po sprogimo lubose atsivėrusią ertmę. Tėvas ją vieną dieną užtaisys, bet niekada nepradangins. Elena ir Edis. Du namo aukštai ir praraja, perrėžta girgždančių laiptų pakopomis.

●

Lėtas tų metų pavasaris, drėgnais syvais, paskui trykštančiomis srovėmis išskalavęs plastikinę žiemos tarą ir vis dar įšalusių butelių vidun pripylęs naujo vandens, prasidėjo skandalingai. TV ekranai mirgėjo nuo žalumos pikselių prisigėrusių reportažų iš žiemos sodo oranžerijos. Vienas didžiųjų amorfofalų, kuriuos lankytojai pirmiausia atpažindavo ne iš drambliškų žalios mėsos spalvos žiedų ar begalę kartų padidintus liežuvius primenančių burbuolių, bet iš pūvančių lavonų smarvės, prarijo žmogų. Žiedas, siekiantis beveik du su puse metro, buvo panašus į milžinišką išblukusią violetinę kaliją. Nors lavongėlėmis vadinamas dvokiančias monstres iš arčiau apžiūrėti ryždavosi tik drąsiausi restorano svečiai, apie vimdantį augalų kvapą įspėdavo ir į oranžerijos žemę įsmeigtos lentelės. Bet garbaus amžiaus, todėl seksualiai nutukęs (kaip pats tikino žurnalistus) pusiau graikas Alfonsas, sostinėje neseniai atidaręs Viduržemio jūros virtuvės restoraną, smarvės nepabūgo. Priešingai – tikėjosi, kad lavongėlė nustelbs kitus nemalonius kvapus, nuo vakarienės pradžios trumpomis bangomis sklidusius nuo jo paties. Prieš klesteldamas ant kėdės, vyras jau buvo spėjęs papietauti pakeliui. Armėnų užeigoje užsisakė tradicinės chašlamos su aviena ir basturmos iš vytintos jautienos ir ožragės sėklų. Perpus jaunesnė Alfonso palydovė Sofija paprašė keptų baklažanų humuso su sezamų padažu ir taurės baltojo vyno. Sofija taip pat buvo linkusi į apkūnumą, tačiau neseniai užsimezgę santykiai vis dar vertė apmąstyti, ką ir kokiomis porcijomis dėti į burną. Alfonsui antsvoris rūpėjo mažiausiai. Tikro vyro turi būti daug. Svarbu, kad sveikas ir pasiekęs daugiau nei visi pašvinkę giminaičiai, – netrukus jis atviraus gyvenimo būdo laidose. Žiemos sodo restorane jis rijo godžiai pražiodamas burną, iš anksto atsisagstęs dvi viršutines baltų marškinių sagas, mat išsipūtęs skrandis tebebuvo pilnas nesuvirškintos jautienos.

Oranžerijos restorane iki soties prisikimšęs tirštos saldžiųjų žirnelių sriubos su džiovintais pomidorais ir juodojo pudingo, pasimėgavęs rūkyto kalmaro juostelėmis, desertui užsisakęs įžymiojo arbūzų šerbeto su šafrano dulkėmis ir visa tai užgėręs dviem bokalais vietinio alaus bei buteliu raudonojo „Cabernet Sauvignon”, aštuonerius metus brandinto ąžuolinėje statinėje, Alfonsas pakilo nuo stalo. Jo svajonių moteris, dėl kurios nelaimėlis buvo spėjęs save kaip reikiant išbarstyti, liko prie lėkštės su „Cezario” salotomis. AL Sofija nešiojosi piniginėje, kurioje laikė platinos imitacija švytinčią banko kortelę, FON auksine grandinėle glamonėjo jos kaklą, o SAS kaskart priglusdavo prie pėdkelnėmis aptemptų pėdų, Sofijai apsiavus lakuotus ir ne itin patogius, bet paties Alfonso išrinktus brangius aukštakulnius.

Pajutęs staigų nuovargį, nuo kurio išrasojo kakta ir išprakaitavo plikė su želiančiais gyvaplaukiais, jis tolo nuo Sofijos. Paskui žurnalistams gurmanas prisipažins, kad ilgai kentė pilvą raižančius dieglius ir mintimis bandė pradanginti viduriuose susikaupusių dujų kamuolius, kurie galiausiai vis tiek prasiveržė. Žirgliodamas link aukštaūgės lavongėlės žiedo, Alfonsas suspaudė išangę subliuškusiais sėdmenų pusrutuliais, kurie lemiamą akimirką jam pasirodė kaip niekada standūs, net raumeningi. Tačiau tai tebuvo graudi iliuzija. Likus vos porai žingsnių iki nepakeliamu dvoku jį pasitikusio augalo, Alfonsas pasidavė. Jo pilkšvos kelnės su ryškiai nubrėžtu kantu ir išsitaršiusių baltų marškinių skvernai permirko skystomis išmatomis, šlykščia mase apsitaškė ir nauji smailianosiai kaukšinčia pakulne. Nelaimėlis neturėjo kitos išeities, todėl pats prisišliejo prie lavongėlės, tikėdamasis, kad jos smarvė bent šiek tiek užgoš sklindančią nuo jo – jei prie Sofijos Alfonsas dar sugebėjo suturėti viduriuose kunkuliuojantį ugnikalnį iš nesuvirškintų maisto atliekų ir vos keletą kartų be garso pirstelėjo, dabar visa lava išsiliejo tokiu driokstelėjimu, kad jį išgirdo net antrame oranžerijos aukšte vakarieniavę lankytojai.

Blogiausia įvyko netrukus. Amorfofalas, kurio standaus koto nusitvėręs laikėsi Alfonsas, jo galvą apsivijo didžiuliais drėgnais žiedlapiais ir visą įtraukė žiedo vidun. Žiemos sodo apsauginiai, vaizdo kamerose pamatę kraupų nutikimą, įjungė signalizaciją ir pasileido Alfonso gelbėti. Skubus pagalbos šauksmas netrukus buvo perduotas ir klinikos profesionalams, tačiau kol šie pasirodė nelaimės vietoje, lavongėlė vyro drabužius bei ant plikės žėlusius gyvaplaukius spėjo apvirškinti. Alfonsas iš apsiputojusių gėlės nasrų buvo ištrauktas tik po vidurnakčio, kai už oranžerijos langų jau spietėsi įvairiaspalviai TV reporterių automobiliai, mirksintys avarinėmis šviesomis, iš tolo primenančiomis banalius saulėlydžius prie jūros. Graiko veidas ir plikė nuo raudonų lavongėlės gleivių blizgėjo, balti marškiniai karojo skutais, o pats Alfonsas nusmauktomis kelnėmis, kuriose net norėdamas nebebūtum įžvelgęs kanto standumo, priminė ne reikšmingą žmogų, bet iš karvės įsčių ką tik išluptą riebų teliuką. Vyras karščiavo ir duso, o dėmėmis išmušta amorfofalo syvų nudeginta krūtinė, apžėlusi vešliais juodais plaukais, kilnojosi jam sunkiai šnopuojant. Žinoma, reabilituotis klinikoje Alfonsas nesutiko: Vien nuo minties apie šitą velnio irštvą, šitą šiknos skylę, – žiopčiodamas visus iš eilės koneveikė jis, – kraujas užverda.

Sofijos vėsinamas palmių lapų vėduokle, gurkšnodamas mineralais prisotintą ledinį vandenį iš krištolo taurės, Alfonsas visiškai atsigavo tik paryčiais. Iškart pareikalavo vidun įleisti už durų likusius žurnalistus, kurie net slapčiausiuose žiemos sodo kampeliuose šviesos greičiu išsibarstė kaip sudužusio veidrodinio fotoaparato šukės. Įsiutintas susiklosčiusių aplinkybių, vyras neketino nurimti tol, kol negaus kur kas solidesnės kompensacijos už jam pasiūlytą. Žinoma, dauguma įtarė, kad tai galėjo būti dar vienas būdas patraukti visuomenės dėmesį, mat Alfonso pastangos Viduržemio jūros virtuvės restoraną sostinėje paversti populiariu traukos objektu turistams neatrodė sėkmingos. Klinikos ir žiemos sodo vadovybė galiausiai pažadėjo tokią sumą, kokios jis nebūtų gavęs net pardavęs savo restoraną, tačiau ypač retai žydintį amorfofalą gynė. Tikino, kad šie augalai nėra plėšrūnai ir neprisileidžia net vabzdžių, ką jau kalbėti apie masyvaus sudėjimo žmogų. Klinikos chirurgai kartojo, kad vyro ištraukimo iš gėlės žiedo operacija buvo sudėtinga, todėl taip ilgai užtruko. Juk lavongėlei galėjo pakenkti ne tik patirtas stresas ar sąveika su Alfonso išmatomis, bet ir chirurginė intervencija – medicininės žirklės, skalpeliai, nuskausminamieji vaistai. Nelaimėlis savo ruožtu išsakė patyręs kur kas daugiau streso dėl didžiulio pavojaus savo gyvybei bei orumui. Vieną po kito Alfonsas žėrė kaltinimus ir priekaištus, kurie vėliau įtikino teisėsaugos atstovus. Visų pirma, sakė jis, viename puode virti saldžiuosius, tinkamai nesunokusius žaliuosius žirnelius ir saulėje džiovintus pomidorus yra nusižengimas prieš kiekvieną save gerbiantį restorano svečią. Antra, užsispyręs tūžo Alfonsas, žiemos sode kerojantys augalai ir egzotinės gėlės turėtų būti izoliuoti – negana pastatyti įspėjamąsias lenteles, kad amorfofalai skleidžia nemalonų kvapą. Trečia, kartojo jis žurnalistams, oranžerijos tualetai peržengia visas padorumo ribas – yra stebimi vaizdo kamerų, stiklinės pertvaros tarp unitazų kelia pasišlykštėjimą, o tai, jog klinikos pacientų išvietės įrengtos čia pat už sienos ir nėra jokios izoliacijos nuo jų skleidžiamų tuštinimosi garsų, yra nusikaltimas žmogiškumui. Tačiau kad ir kiek kalbėtume apie teisybę, kurios taip įsakmiai reikalavo apžiaumotas Alfonsas, už milžinišką pinigų krūvą nėra nieko teisingesnio. Praėjus keletui parų jis atsiėmė kaltinimus, o savo restoraną paskelbė perleidžiantis dukrai iš antrosios santuokos.

Nepaisant visko, skandalas žiemos sode ir klinikoje tęsėsi. Nors Alfonsas, kurio veidas televizoriaus ekrane darėsi vis panašesnis į jaučio snukį, kaltinimus atsiėmė ir dažniau kalbėdavo ne apie lavongėlės padarytą žalą, o apie nelaimingai pasibaigusį romaną su Sofija, oranžerijoje augančius augalus pradėjo tirti gamtosaugininkai ir higienos inspektoriai. Vienas po kito išaiškėjo skandalingi faktai apie įtartinus eksperimentus, tiesa, juos greitai užglaistė, kaip žmonės teisingai spėjo, didžiulėmis pinigų sumomis žurnalistams bei tyrėjams. Tačiau kai kurie iš jų rodėsi nepaperkami, ir laikraščius užplūdo straipsniai apie oranžerijoje auginamus riešutmedžius, kurių branduoliai, nufotografuoti galingais objektyvais, priminė ne lazdynų riešutus, o kekes su embrionais, – jų žalsvos miniatiūrinės galvos švietė tarsi fosforinės. Elena, vaikystėje iš žurnalų iškirpdavusi princesės Dianos nuotraukas, dabar kaupė laikraščių iškarpas su reportažais apie klinikoje vykdomus iškrypėliškus nusikaltimus. Dideliame languotame jos sąsiuvinyje gulė nespalvotos fotografijos su rožėmis, kurios buvo ne įprastai spygliuotos, bet plaukuotos, nes skiepytos serumu su sintetintomis klinikos pacientų ląstelėmis. Elenos sąsiuvinio puslapiai mirgėjo nuo priklijuotų suvenyrinių žiemos sodo muiliukų nuotraukų. Kaip teigė anoniminis tyrimo autorius, šie muilai būdavo verdami sumaišius ne tik eterinius ir alyvuogių aliejus, natrio chloridą, celiuliozės dervą bei gliceriną, bet ir riebalus, nusiurbtus nuo klinikoje gydomų žmonių kūnų. Kito tyrimo autorius žurnalistui prisistatė kurį laiką klinikoje dirbusiu augalų anesteziologu. Tai jis užfiksavo pacientus po neoninę šviesą skleidžiančiomis lempomis. Fotografijose jie guli storo stiklo lovose, prijungtose prie laidų bei vamzdelių, iš suvytusių kūnų siurbiančių deguonį ir filtruojančių jį vešliesiems oranžerijos augalams. Anot buvusio gydytojo, jis gailisi neužfiksavęs daugybės kadrų: metalu kaustytų kabinetų sienų, nukabinėtų kryželiais pažymėtomis ligonių rentgeno nuotraukomis ir numatytomis jų mirties datomis; prie gultų pririštų pacientų pražiodintomis burnomis, į kurių gargaliuojančias gerkles hortenzijų žiedų esencijos lašinamos tol, kol seilės suputoja, ant liežuvių pradeda ryškėti pirmieji nuodingų gėlių želmenys, o pacientų galūnės konvulsiškai trūkčioja, kalio cianidui išlydint juos į amžinybę. Tas pats anesteziologas atskleidė savo akimis matęs nužydėjusiam amorfofalui vietoje lapų įsodinamus drėgme tebevarvančius pacientų plaučius, pasakojo apie sraigių mucino tepalo bei iš pacienčių išgaunamų placentos ekstrakto mišiniu gydomus įtrūkimus riešutinių lotosų stiebuose. Tačiau baisiausios jam atrodė netyčinio kanibalizmo apraiškos, juk restorane pateikiamo arbūzinio šerbeto spalva atrodė įspūdingai ryški ne vien dėl skaisčiai rožinės arbūzų minkštimo, bet ir dėl perdirbto ligonių kraujo, iš kurio išgautas cukrus būdavo sumaišomas su grūstu ledu. Gydytojas pasakojo ir apie atskiras virtuves su šaldytuvuose stūksančiais elnių šonkaulių vargonais ir žarnų valtornomis, išvyniojamomis ruošiant juodąjį pudingą. Jis tvirtino, kad gyvūnai šiam patiekalui medžiojami be jokių leidimų. Tačiau, – į žurnalisto klausimus atsakinėdamas prisipažino anesteziologas, – dar yra galybė neatskleistų dalykų, kurių nežinojo net jis, nes klinikos darbuotojai priklausė atskiroms kastoms.

Vieni šiais straipsniais tikėjo, ieškodami, bet nerasdami klinikoje pasveikusių ir iš jos išleistų pacientų, kiti tyrimus vadino iškreipta realybe, siaubo pasakomis suaugusiesiems, absurdiškomis konspiracijos teorijomis ir išjuokdavo visus, teigiančius kitaip. Kaip ten bebūtų, žiemos sodo populiarumas tik dar labiau augo, apsaugos sistemos oranžerijoje modernėjo, o lankytojo bilietas peržengė dviejų tūkstančių sumą. Elenos tėvai tai apsimesdavo ignoruojantys laikraščiuose mirgančius straipsnius, tai puldavo į karčią neviltį. Tada drauge su dukra, kuri dieną naktį iš rankų nepaleido savo nuolat pildomo iškarpų albumo, keliaudavo pas močiutę Martą ir senelį Aleksą. Kamantinėdavo juodu apie Martos klinikai tiekiamo sraigių mucino sudėtį, apie du skrybėlėtus vyrus, kurie viešėjo jų namuose tą vienintelį kartą, kai jie kiaulės krauju pasirašė Edžio gydymo sutartį. Močiutė apsimesdavo negaluojanti, jai staiga pakildavo aukšta, termometro stikliuką sprogdinanti temperatūra. Nematomi gyvsidabrio garai kaip „Didžioji Kanagavos banga“ užtvindydavo prašmatnius senelių kambarius, apsvaigindavo, iškreipdavo vaizdą. Šeima nė nepastebėdavo, kaip išeidavo ir atsidurdavo namuose, kaip visi tylėdami išsiskirstydavo po savo kertes, o suskambus telefonui ir vėl susitikdavo virtuvėje, ir po pokalbio su gydytoju vienas kitam lyg sprangias sėklas išspjaudavo neapykantos kupinus žodžius. Tėvai rinkosi tikėti gydytojo prognozėmis, kad jų sūnus visiškai pasveiks. Elena netikėjo niekuo, tik Edžio užsispyrimu gyventi, ir vaikišku, bet todėl tik dar tvirtesniu pažadu vienas kitu pasirūpinti.

●

Tas nerangus pavasaris, kurio brutalaus vėjo šuorų neatlaikiusios lūžo kadagių gyvatvorės, namuose buvo reikšmingų permainų metas. Išvykdama atostogauti nežinoma kryptimi, močiutė Marta atidavė savo televizorių, todėl žinias, filmus, gyvenimo būdo laidas ir pramoginius šou dabar jie stebėjo spalvotus. Kartu tai buvo laikas, kai tėvui antrą mėnesį iš eilės nesumokėjo atlyginimo, o mama iš žurnalo su TV programomis iškirpo ir ant svetainės lango priklijavo popierinę žvaigždę. Populiariausia šalies televizija kvietė išmėginti savo sėkmę ir kalėdinį stebuklų laikotarpį pratęsti visus metus. Prekybos centro kasoje nusipirkę loterijos bilietų, sekmadieniais jie žaisdavo „Teleloto“. Transliacijos metu laidos vedėja ilga vakarine suknele arba vedėjas juodu smokingu ir ryškiaspalve varlyte pasukdavo milžinišką, lemputėmis žėrintį laimės ratą. Jis, tarsi spindinčiu cukraus glajumi aplietas tortas, buvo padalintas į daugybę riekių su mirksinčiais neoniniais užrašais. Skrudintuvas. Mikrobangų krosnelė. Automatinė naujos kartos skalbimo mašina. Elektrinė viryklė. Šaldytuvas. Dviratis. Mobilusis „Samsung” telefonas. „Fiat Uno”. „Škoda Fabia”. „Renault Klio”. Kelialapis į Egiptą. Skrydis į Turkiją. Vakarienė penkių žvaigždučių restorane. Romantiškas poilsis ir SPA kurorte. Apsilankymas žiemos sode dviem. Šis užrašas viliojo labiausiai.

Kai vedėjai išsukdavo ratą, o pritvirtinta rodyklė sustodavo prie vieno iš prizų, azartas priversdavo delnus prakaituoti ir gniaužtis į kumštį. Pranešę prizo pavadinimą, vedėjai iš stiklinio indo traukdavo lapelius, ant kurių būdavo užrašyti miestų arba šalies regionų pavadinimai. Laimingiesiems, ištrauktos vietovės gyventojams, ant langų spėjusiems prisiklijuoti žvaigždes, tereikėjo laukti „Teleloto“ Senelio ir Elfės viešnagės. Išlipę iš savo prizų lipdukais ir auksinėmis monetomis apklijuoto visureigio, nešini dovanų maišu su vytintu kumpiu, šokoladų luitais, bulvių traškučių rinkiniais, su skrudintų migdolų bei kepintų pistacijų pakuotėmis, jie pasibelsdavo į žvaigžde pažymėto namo arba buto duris. Šeimininkams vidun įleidus stebukladarius, laidos operatorius išradingiausiais rakursais įamžindavo jų džiaugsmo kupinus veidus, o TV Senis laimėtojams įteikdavo ne tik dovanų maišą, bet ir pagrindinį prizą. Skrudintuvas vieną po kitos išspjaudavo kvadratines batono riekes. Šaldytuvai užsipildydavo vytinto kumpio gabalais. Nauji automobiliai išsukdavo iš suklypusiomis tvoromis aptvertų sodybų kiemų, o vasariniai drabužiai, maudymosi kostiumėliai, paplūdimio šlepetės ir akiniai nuo saulės tarsi patys sušokdavo į išsižiojusius lagaminus, jų šeimininkams ruošiantis skrydžiui į Turkiją. Visų gyvenimas pasikeisdavo, kiekvienas nugalėtojas bent savaitei tapdavo žvaigžde, nukritusia iš apniukusio, rutinos suodžiais ir kasdienybės riebalais ištepto dangaus.

Kad ir kaip kiekvieną sekmadienį Elenos šeima tikėjosi laimėti, televizinis stebuklo išsipildymo laukimas buvo absurdiškas. Mama net prasidėjus didžiajam namo remontui vengė priiminėti svečius. Ko gero, ji, kaip ir Elena, gėdijosi pereinamų kambarių, visų tų nublukusių, išsėdėtų baldų, apsilaupiusių lentynų ir laikraščiais paramstytų stalo kojų. Mama nė už ką nebūtų įsileidusi nei TV Senelio, nei Elfės, nei laidos operatoriaus. Laimėjimo atveju ir Elena būtų pasislėpusi. Vienintelis tėvas didžiavosi naujais laiptais ir dukra, grojančia išderintu pianinu. Jis regzdavo planus, kaip operatoriui pristatys grandiozinius savo remontų planus, kaip Eleną pasodins prie išsišiepusios „Rīgos“ burnos ir lieps groti užsimerkus. Tada mostels į aplūžusią, bet vis dėlto didžiulę knygų lentyną, pastvers pirmą pasitaikiusį meilės romaną ir, vaizduodamas intelektualą, pasakos, kad gyvena įspūdingos istorijos paženklintame name, nors iš tiesų jo pasakojimai apie kadaise čia veikusią cukrainę ir areštinę TV žiūrovams sukels ne susižavėjimo aikčiojimus, o juoką, gal net – gailestį. Todėl Elena su mama svajojo apie didįjį prizą – aukso puodą, kurį laimėti buvo galima užbraukus visą loterijos bilieto lentelę su skaičiais, turėjusiais sutapti su laidos metu iškritusiais kamuoliukais.

Žalias 4. Mėlynas 1. Raudonas 3. Geltonas 7.

Jei spėji užpildyti vidurinę lentelės eilutę, laimi didesnę sumą, jei užbrauki kampuose esančius skaičius – gerokai mažesnę. Užpildyta įstrižainė turtų taip pat nežadėjo. Tačiau Elenos tėvai nesiliovė tikėję, kad jų gyvenimas tiesiog savaime gali imti ir susitvarkyti, o pinigai – pabirti jei ne iš dangaus, tai bent jau iš spalvoto TV ekrano. Tikėjo ir Elena. Tikėjo sekmadieniais ir žvaigždėmis, stebuklinguoju „Teleloto“, apsilankymo žiemos sode dviem ir romantiško poilsio kurorte galimybe. Tikėjo kelialapiais į Egiptą arba Turkiją, iš kurių niekada nebūtų grįžusi į drėgmės kiaurus metus smelkiamą savo šalį. Labiausiai tikėjo aukso puodu, jo varinės spalvos logotipu su auksinėmis monetomis ir skirtingų valiutų banknotais, mirgančiais televizoriaus ekrane. Kartą iki visos lentelės tėvui pritrūko vos vieno užpildyto langelio. Mėlynas 9 taip ir nepasirodė.

Tą vakarą tėvas alumi apliejo mamos nertą staltiesę, dengusią nuo lyginimo pabalusio stalo paviršių, ir šaukė, o per įkaitusią reklaminę pauzę iš komodos su popieriais, užrašų knygelėmis bei visą gyvenimą kauptais adresais ir telefonų numeriais išlupo stalčių. Galiausiai paskambino dėdei Herbertui sakydamas, kad tuoj grąžins skolą ir pirks bilietus į Ameriką. Alio, ar girdit? Greit visi kaip reikiant pagyvensim, blemba. Mes čia tuoj fejerverkus šausim ir šampaną liurlinsim kaip ponai, girdit? Ruoškitės jūs ten, amerikonai, mes atvarom!

Mama jį tildė, liepė per anksti nesidžiaugti, nors Elena aiškiai juto, kaip pati sukryžiuoja smilių ir didįjį pirštus, kaip visa jos plaštaka transformuojasi į kumštį. Matė, kaip mama nagais barbena į stalą, kaip užsimerkusi regi naujus langus, sukneles, batus, auskarus, mineralinės pudros rutuliukus, kosmetikos šepetėlius, vokų šešėlius ir glotnias naujo automobilio formas. Viską, ką netrukus užtikrins aukso puodo laimėjimas. „Fiat Uno”. „Škoda Fabia”. „Renault Klio”. Švarutėliai veidrodėliai. Tolygiai įsibėgėjantis variklis. Preciziškai bėgius perjungianti pavarų dėžė. Kilimėliai po kojoms. Atogrąžų miškais kvepianti „Wunder-Baum“ eglutė. Vienu mygtuko durelėse paspaudimu atsidarantis stogelis. Ir, žinoma, vien geras naujienas pranešantis radijas.

Svetainėje virš televizoriaus kyšojo iš močiutės Martos ir jos brolio Herberto vaikystės bei cukrainės klestėjimo laikų likęs didžiulis palinkęs fikusas. Senas, tačiau vešlus ir sveikesnis už visą namą. Fikusas užstojo dulkėtą lentyną, ant kurios mažėjimo tvarka buvo išstatyti septyni tėčiui bendradarbių dovanoti drambliai. Šalia gulėjo medinė lentelė su sveikinimo užrašu.

Originali dovana bet kokia proga! Tegul sėkmė neapleidžia jūsų namų. Septyni drambliai simbolizuoja pilnatvę ir laimę. Ne veltui septynetas nuo neatmenamų laikų vadinamas Dievo skaičiumi. Gamtoje drambliai gyvena susibūrę į šeimas, tad ir kolekcijose jų nevalia laikyti po vieną. Tikima, kad ilgesys užmuša šį didelį, šeimynišką ir taikų žvėrį. Su šv. Kalėdomis sveikina kolektyvas.

Laukdama mėlynojo kamuoliuko su ant jo įspaustu devynetu, Elena sugebėjo tik sulaikyti kvėpavimą ir skaičiuoti ant lango stiklo tūpiančias snaiges, kurios akimirksniu ištirpdavo įskilimuose, sutvirtintuose izoliacine juosta. Mintyse matė visus tuos automobilius, baseinus prie namų ir mansardų, slapta tikėjosi, kad tėvas aukso puodu su visais pasidalins po lygiai. Elena pagaliau gaus pinigų, už kuriuos nusipirks naujų drabužių. Jie nebus apsipūkavę, nuskalbti, ir kvepės šviežiu naujumu, kuriuo medžiagų parduotuvėse dvelkia rietimai su organza, šilku, viskoze ir neįperkami „Levi Strauss” džinsai.

Tačiau tą vakarą aukso puodo jie taip ir nelaimėjo. Nespėjo pažymėti nei kampų, nei įstrižainių, nei eilutės, o nertą staltiesę mama įmetė į ką tik ištuštintą skalbimo būgną. Ji dar kartą tėvui priminė apie Herbertui negrąžintą skolą, tad šis anapus Atlanto daugiau neskambino. Iš komodos išluptą stalčių su užrašinėmis ir visais kitais popieriais jis garsiai įstūmė atgal, atsidarė dar vieną alaus butelį ir persijungė krepšinio varžybas.

Viskas baigėsi taip, kaip prasidėjo. Šūdinai. Mėlynas 9 langelis liko neužbrauktas dešinės eilutės kampe. Jis buvo tuščias, kaip ir toji vieta Elenos viduje, kurioje turėjo pulsuoti širdis. Mama dėl nesėkmės apkaltino tėvą – juk tai jis paskambino Herbertui ir pradėjo per anksti girtis. Tėvui tebetylint, ji prisiminė ir antrą mėnesį vėluojantį jo atlyginimą. Pagrasino, kad jei taip ir toliau, paskambins direktoriui ir pasiųs jį ant trijų raidžių. Mintyse sudėliojusi kai kurias trijų raidžių kombinacijas, Elena taip ir nesuprato, kokia tiksli jų reikšmė, tačiau ir tą raidžių išsidėstymą abėcėlėje įsivaizdavo kaip chaotišką „Teleloto“ lentelę su skaičiais. Kai ant prie krosnies pritvirtintų metalinių grotelių džiaustė iš skalbimo mašinos ištrauktus drabužius, „Chicago Bulls” triuškinamai pralošinėjo „Toronto Raptors”. Mama savo grasinimą pakartojo dar kartą. Jei rytoj nesumokės, pati paskambinsiu direktoriui. Ji atsistojo priešais televizorių taip, kad nugara uždengtų transliuojamas rungtynes, ir nubraukė dulkių erkutėmis mintančius išsikerojusius fikuso lapus. Tėvas paprašė pasitraukti. Jis patogiau įsitaisė ant sofos ir praplėšė pakelį saulėgrąžų, o Elena automatiškai ištiesė delną. Sakau, kad jei rytoj nesumokės, pati paskambinsiu direktoriui, nes nebeturim iš ko skolintis, supratai? – neatlyžo mama. – Girdi, ar visai glušas nuo to teliko, ką? Tyla. Girdžiu, – atsakė tėtis ir išjungė televizorių. Tada iš pakelio ant stalo nervingai išbarstė saulėgrąžas. Elena jų prisižėrė pilnas kišenes. Kurį laiką reikšmingai tylėjusi, mama nutraukė nertą staltiesę. Kadangi ant stalo stovėjo tik butelis alaus, jai to pasirodė maža, todėl nutrenkė žemėn septynis dramblius, kurie, regis, tik ir laukė savo eilės. Septyni dunkstelėjimai ant naujojo parketo. Geltonas 7. Nuo lentynos pakilo tirštos dulkės. Elena prisiminė Edį ir pagalvojo, kad dabar jį ištiktų dusulio priepuolis, kuris reikštų, kad brolis tebėra gyvas. Vis labiau stiprėjantis ilgesys, virtęs taip ir neišriedėjusiu Mėlynu 9, kėsinosi užmušti didelius, šeimyniškus ir taikius žvėris, kurie be jokios tvarkos išsimėtė ant grindų.

Apačioje sukrenkštė opelio variklis ir pasklido gerai pažįstamas „L&M” cigaretės dūmas. Elenai atrodė, kad net matė, kaip ji smilksta. Mama taip pat visa tai matė, nes rinkdama dramblius ir iš naujo rikiuodama juos pagal mažėjimo arba didėjimo principą, teisindama savo įsiplieskusį įniršį pasakė – tėvui svarbiausia cigaretėms pinigus pravaryt. Pochui, kad tuoj ko ėst neturėsim.

Naujas spalvotas televizorius. Nauju gobelenu aptraukta sofa ir pintas kilimas. Naujas, nors ir nupigintas parketas. Nauji ritualai ir viltys. Laimėjus aukso puodą jų gyvenimas vis tiek nebūtų pasikeitęs. Jis taip ir liktų įskilęs, purvinas ir šaltas, nepraleidžiantis šviesos pro svetainės langus, ant kurių prilipinta žvaigždė vis tiek nebūtų išpildžiusi jų norų. Kaip ir septyni drambliai, jie buvo priversti toliau vadinti save šeima. Nepaisant visko, gerai žinojo, kad, likus vieniems, ilgesys kiekvieno jų viduje riaumojančius žvėris netrukus užmuštų. Kitą dieną jie sulauks skambučio, pranešančio apie vieno šių dramblių mirtį, bet Elena žinos, kad Edis neabejotinai pasveiko. Tiek patekimas į kliniką, tiek pabėgimas iš jos buvo lygus laimėtam aukso puodui, o brolis juk žadėjo ja pasirūpinti.